Little Big Japanese Adventure by Tamagochi

[tamagochi]

Šioje gijoje ketinu aprašyti įspūdžius iš kelionės po Japoniją 2007 pavasarį. Pasiruošimas jai buvo aptartas šioje gijoje.

Pilną aprašymą taip pat galite rasti http://www.tamagochi.lt/straipsniai/japonija-2007/

Balandžio 07-08
Tokyo, Asakusa

Šiandien jūsų pažįstamas Tamagochi-san ir du draugai susiruošė į Japoniją. Nusprendžiau šį nuotykį pavadinti LBJA (Little Big Japanese Adventure). Tai bus kol kas toliausiai nuo Lietuvos nutolusi mano aplankyta šalis.

Įdėjai įgyvendinti prireikė net dviejų lėktuvų ir 14 valandų. Iki Tokyo skraidino turbūt didžiausias ir patogiausias mano matytas lėktuvas. Maždaug pusė keliavusių buvo į tėvynę grįžtantys japonai, o kita pusė užsieniečiai. Man sunkiai sekasi užmigti lėktuvuose ir autobusuose, todėl teko truputi pasiaukoti ir ištverti 30 valandų be miego - bet ko tik nepadarysi vardan anime-land'o

Tik nusileidus Tokyo Narita oro uoste buvau pritrenktas išvydęs tiek daug gyvų japonų vienoje vietoje - įvairiausių dydžių ir formų Pasijauti lyg būtum atsidūręs anime. Mūsų kompanija aišku tuojau pat puolė juos visus fotografuoti.



Beveik kiekvienas japonas (net ir kostiumuoti dėdės) prie savo mobilių telefonų prisikabinėję daugybę įvairiausių blizgučių.

Taip pat dėmesį patraukė šen bei ten šmėkščiojančios sakuros.

Paiškėjo keletas dalykų: oras čia pakankamai šiltas (apie 16-19 laipsnių šilumos dieną ir apie 10 naktį), o mano mobilus telefonas veikia (mat įprasto GSM ryšio ten nėra ir reikia turėti 3G).

Pirmąją dieną praleidome Asakusa rajone (Tokyo senamiestis), kur ir apsistojome nakvynei. Žymiausia vieta čia Senso-ji (budistų šventykla).


(Senso-ji)


(tautiniais drabužiais pasipuošusios japonės)

Mūsų pasirinktas viešbutis ryokan - tradicinio japonų tipo, kur miegama ant futton išvyniojamų čiužinių.


Veliau vakare susitikome su keletu vietinių japonų. Vienas iš jų netgi mokosi lietuvių kalbą (!!!). Tiesa mums japoniškai sekėsi geriau kalbėti, nei jam lietuviškai Prisivaišinome daugybe japoniško maisto - sunku buvo atsiminti net pusės ju pavadinimų. Galiu pasakyti, kad absoliučiai visas jis buvo labai skanus Musu naujieji draugai siule pratęsti vakara karaoke bare, bet del nuovargio teko atsisakyti ir pagaliau nueiti išsimiegoti.

Po pusantrų metų praleistų mokantis jų kalbą, galėjau nesunkiai užmegzti paprastus pokalbius - tuo sukeldamas didžiules šypsenas jų veiduose. Tačiau sudėtingesnės situacijos vis dar sunkiai įkandamos, ir matyt prireiks dar ne vienų metų, kad laisvai su jais susišnekėti.

Patys japonai gi tik kas 10 užkalbintas moka šiek tiek padoriau angliškai, o su kitais tekdavo nemažai paprakaituoti bandant išdėstyti japoniškai kas lietuvaičiams kartais šauna į galvą


(vakariniai Tokyo vaizdai)

[tamagochi]

Balandžio 09
Tokyo, Akihabara

Pirmąją naktį Japonijoje užmigti nebuvo labai lengva - ir dėl patirtų įspūdžių ir dėl laiko skirtumo. Mat miegoti čia reikia eiti 18val., o keltis 02val. Lietuvos laiku (atitinkamai 24val. ir 08val. vietiniu laiku).

Toliau patraukėme į Akihabara rajoną. Šią vietą drąsiai galima pavadinti anime ir manga sostine. Vėliau mūsų pažįstamai japonei sukėlėm juoko priepuolį kai papasakojom kur lankėmės - išvadino mus otakais, bet mums nė motais

Anyway labai linksmai leidau laiką apžiūrinėdamas 8 aukštų (!!!) knygyną kimšte prikimštą įvairiausios mangos, anime, literatūros etc. Vienas mangos volume kainuoja 10-40Lt, dvd brangesni - apie 100Lt (beje viskas tik japonų kalba), anime figūrėlės iki 200Lt. Ir šio gėrio parduotuvių ten pilnas rajonas dydžio sulyg ketvirtadaliu Vilniaus

(manga parduotuvės)

(Akihabara)

Vis dar pritrenkia gyvų japonių mokinukių vaizdelis su sailor fuku


Galima išvysti ir tokių vaizdelių:


Akihabaroje taip pat galima pigiai prisipirkti įvairiausios elektronikos. Viskas čia net 30-50% pigiau nei LT. Pvz radau Playstation 3 vos už 850Lt.

Po pietų ieškojome dar vienos šio rajono atrakcijos maid cafe. Tai populiari įstaiga, kur aptarnauja padavėjos apsirengusios anime personažų ar tarnaičių kostiumais. Kai pagaliau suradome, teko šiek tiek nusivilti, nes buvo išsirikiavusi ilga vietinių japonų eilė prie jos

Rimtiems otakams (o taip pat nakvynei taupantiems turistams) yra dar viena specifinė vieta - manga kavinės. Paprastai jos turi didelę anime, manga, žaidimų biblioteką, kuria galima netrukdomai naudotis atskiruose kambariukuose. Čia taip pat už palyginus nedidelę kainą (50Lt) galima ir pernakvoti.

Visumoje Akihabara mums taip patiko, kad vietoj planuoto pusdienio praleidome ten visą dieną. Vakare dar trumpam užsukome į Roppongi Hills rajoną - ten daugybė parduotuvių ir naktinių pramogų. Dėl laiko trūkumo apžiūrėjome tik centrinę jo dalį. Aišku, ten nėra pigu. Kažkuo priminė mūsiškį Akropolį, tik daug didesnis, tvarkingesnis ir su japonišku sodu pakraštyje.


(Roppongi)

Apskritai mus nustebino vos ne ideali tvarka visame meste. Niekur nesimėto šiukšlių, nėra aprašinėtų suoliukų ar pakampių. Gatvės asfalte nė vienos duobės ar nusitrynusio žymėjimo. Ir kas dar keisčiau - šiukšliadėžės pasitaiko itin retai. Nusprendėm, kad visos šiukšles čia dingsta tiesiog magiškai

Ir dar keletas žodžių apie viešąjį transportą Tokyo, kuris irgi veikia beveik idealiai. Patogiausias ir greičiausias būdas yra metro, važinėjantis vienos sekundės tikslumu (keletą kartų tikrinome) :o Vienos dienos nuolatinis bilietas šiam džiaugsmui tik 12Lt. Mieste, kuriame gyvena 12 milijonų gyventojų, iš vieno jo galo iki kito nuvažiuoti užtrunka apie pusvalandį. Palyginus su Vilniumi, tiesiog fantastika.

[tamagochi]

Balandžio 10
Tokyo - Ueno, Shinjuku

Trečiąją dieną ėmėme pagaliau suvokti kokio dydžio yra Tokijas - ir kad jo apžiūrėjimui trijų dienų tikrai neužteks. Daug nelaukę nuvykome į Ueno parką pasidairyti į sakuras. Jų žydėjimo sezonas trunka vos dvi savaites ir paprastai prasideda kovo pabaigoje. Tuo metu vyksta žymieji hanami pasisėdėjimai po medžiais.
Šiais metais dėl šiltos žiemos jos pražydo savaite anksčiau nei įprasta, todėl mūsų lankymosi metu jau buvo kiek nubyrėjusios.


(Ueno parkas)

Parke galima ne tik vaikščioti bet ir užsukti į mažas šventyklėles. Palaiminga ramybės oazė vidury milijoninio, sekundžių tikslumu gyvenančio miesto.

(Prie įėjimo dažnai rasite indą su šaltinio vandeniu, kad apsiprausti prieš įeinant į šventą vietą.)

Toliau Shinjuku - aukščiausių Tokyo dangoraižių rajonas. Būtent jo vaizdai dažnai šmėkščiojo filme Lost In Translation.
Dauguma pastatų čia 50 ir daugiau aukštų, o aplinkui zuja tūkstančiai žmonių.


(dešinėje Tokyo Metropolitan Tower)


(šiame viešbutyje buvo filmuojamas Lost In Translation)

Norintys pasižvalgyti, gali nemokamai pasikelti į Tokyo Metropolitan Twin Tower 45 aukštą (gatvėje reikia klausinėti Tocho pavadinimo). Iš ten gerai matosi miesto panorama, o giedromis dienomis galima pamatyti ir Fuji kalną, kuris yra už 100 km.


(vaizdas pro dangoraižio langą)

Vėlai vakare naktiniu autobusu išvykome į Kyoto. Tokijas paliko didžiulį įspūdį ir čia tikrai dar norėsis sugrįžti.
Taip ir ketiname padaryti balandžio 19-21 dienomis prieš išskrendant į Lietuvą, todėl dar papasakosiu apie šį miestą daugiau.

[tamagochi]

Soriux už nedidelę pertraukėlę - net neįsivaizdavau kaip visi bus manęs čia išsiilgę ir kiek darbų lauks sugrįžus

Kažkas paminėjo, kad išaukštinu Japoniją. Galbūt...
Objektyviai nuomonei susidaryti reiktų pagyventi toje šalyje bent pusę metų. Kiek teko bendrauti su daugiau laiko ten praleidusiais vakariečiais, tai japonai tikrai turi ir neigiamų bruožų - tokių kaip perdėtas priekabumas, darboholizmas ir kitataučių netolerancija. Jie ir patys mums tai pripažino prie alaus bokalo

Vis dėlto mano matyti šalies privalumai kol kas stipriai nusveria trūkumus - tad Japonija mano subjektyviu vertinimu vis dar išlieka labai įdomi ir patraukli šalis.

* * *

Balandžio 11d.
Kyoto

Kyoto yra senoji Japonijos sostinė, kol maždaug prieš 200 metų šią perkėlė į dabartinę vietą Tokyo (nors šių miestų pavadinimai tesiskiria skiemenų tvarka, tačiau juos atitinkantys hieroglifai yra skirtingi). Atstumas tarp šių dviejų miestų virš 500km, o autobusas važiuoja beveik 8val. Atsižvelgiant į tai kursuoja specialūs naktiniai autobusai, kuriuose yra pakankamai vietos ištiesti kojoms ir numigti. Supergreitasis shinkansen traukinys ši atstumą įveikia trigubai greičiau, bet ir kainuoja tiek pat kartų brangiau (apie keliavimo kainas ir ypatumus dar papasakosiu plačiau).

Senojoje sostinėje iš tiesų yra ką veikti turistams: virš trijų tūkstančių šventyklų ir dar begalė kitų įdomybių, įskaitant ir garsujį Gyon geišų kvartalą, aprašytą knygoje "Geišos išpažintis". Kažkur skaičiau palyginimą, kad šiame mieste galima praleisti dešimt metų ir vis dar atrasti kažką naujo.

Tik atvykus į miestą pirmiausia pasitinka įspūdingų mastų stotis. Tai masyvus 5 ar 6 aukštų pastatas su integruotais viešbučiais, restoranais, parduotuvėmis, sporto klubais ir gal net malūnsparnių nusileidimo aikštele. Kadangi atvykome labai anksti tai vaikštinėjome aplink kavinę tikėdamiesi gauti kofeino dozę, o ji aišku atsidarė tiksliai pagal grafiką - lygiai 6:30. Japoniškas punktualumas veža



Tiesa po to vos nebuvom sutrypti MINIOS japonų, kuri netikėtai pasipylė iš traukinių perono - matyt daugybė žmonių atvažiuoja rytais į darbą iš kitų miestų.

Visdėlto didžiausia dienos atrakcija buvo pagaliau pamatyti pilnai žydinčias sakuras. Kadangi Japonija yra daugiau nei 2000km ilgio nuo pietų link šiaurės, todėl jos skirtinguose rajonuose žydi truputi skirtingu laiku. Tad jei Tokyo jos buvo beveik pasibaigusios, tai Kyoto buvo pačiame gražume. Rytinėje miesto dalyje yra žymi vieta pavadinta "Filosofo pasivaikščiojimu". Tai maždaug 30 minučių pėsčiųjų takas, apsodintas sakuromis palei upę. Žydejimo metu atrodo stulbinančiai.


(kairėje galite pamatyti pozuojantį Tamagochi-san :P )




(parkuose, šalia upių ir daugybėje kitų vietų galima pamatyti išstatytų daug akmeninių dievukų)

Stipresnis vėjo gūsis nuplėšia žiedlapius ir trumpam ima "snigti" sakuromis. Šalia vaikštinėjančios gražios japonės tuo metu susižavėjusios šaukia "sugoi" (vert.: žavu, neįtikėtina). Po tokių pojūčių turbūt jau galėsiu numirti laimingas ...

Po pietų susiradome labai idiliškai atrodantį parkelį ir, pasekę vietinių pavyzdžių, susėdome ant žemės ir sušveitėme po obento (japoniški pietūs dėžutėse - apie 15-20 Lt). Vieningai nusprendėm, kad tai labai praktiškas dalykas






(japonų vestuvių akimirka)


(Tamagochi pietūs)

Rytoj: žymiausios Kyoto šventyklos, geišos ir žvilgsnis į naktinį gyvenimą.

[tamagochi]

Skaitantiems šį dienoraštį nuo pradžių - šiek tiek pataisiau ir papildžiau ankstesnius savo postus.

* * *

Balandžio 12-13
Kyoto (tęsinys)


(japonė apžiūrinėja Ninnaji)

Kyoto lankytinų vietų sąrašas gana ilgas, tad apsiginklavome žemėlapiais ir nuo pat ankstaus ryto kibome į "darbą".


(pakeliui net ir autobuse radome mangos)

Labiausiai patiko Kinkakuji, Kiyomizu ir Ninnaji šventyklos. Pirmosios dvi yra plačiai žinomos visame pasaulyje ir dažnai matomos ant lankstinukų ir leidinių apie Japoniją. Pažymėtina, kad jos visos pastatytos iš medžio ir gana įspūdingų dydžių. Vaizdų didingumas, svaigus pavasario aromatas ir sningantys sakurų žiedlapiai mums galutinai susuko galvas...


(Kinkakuji)


(Ninnaji)


(Kiyomizu)

DĖMESIO: Kiyomizu šventykla yra oficialus kandidatas į naujai sudarinėjamą 7 pasaulio stebuklų sarašą. Balsuodami galite padėti japonams "pramušti" savo kultūrą plačiajam pasauliui

Šalia kiekvienos šventyklos yra suvenyrų parduotuvės, kur galima nusipirkti saldumynų , talismanų ir įvairiausių kitų dalykėlių. Pastebėjome, kad įvairiose Japonijos vietose yra pardavinėjami tik tam regionui būdingi saldainiai. Pvz Kyote populiarių į koldūnus panašių saldumynų, Tokyo ir kituose miestuose negausite.

Apskritai mums patiko japonų aptarnavimo kultūra - iėjus į bet kurią parduotuvę ar įstaigą, pardavėjai garsiai pasveikina kiekvieną lankytoją "irasshyaimase". Visada padeda išsirinkti norimą prekę, duoda paragauti jei tai valgomas daiktas ir t.t.




Aplinkui šmirinėjo daugybė mokinių ekskursijų. Mūsų šaunieji paparaciai nesėdėjo be darbo ir fiksavo geriausias kelionės nuotraukas



Šios dvi kol kas vienbalsiai laimi mūsų simpatijas



Kad dienoraščio skaitytojos nesijaustų nuskriaustos, tai pateikiu ir vyrukų:



Vakare dar užklydome į Gyon rajoną - žymiausią Japonijos geišų kvartalą. Su jomis galima linksmai leisti laiką jaukiose arbatinėse. Tiesa, vien tik iėjimas į tokią įstaigą kainuoja virš 200Lt, tad per labai trumpą laiką čia galima išleisti labai didelę krūvą pinigų


Sutemus ieškojome pasilinksminimo vietų. Vieną tokią užtikome Maruyama parke. Po darbo valandų jis buvo pilnutėlis japonų - susėdę po medžiais jie gėrė sakę, garsiai klegėjo, dainavo, kvatojosi ir iš ties linksmai leido laiką.

(Maruyama)


(Tamagochi vs japoniukes - ūgio palyginimas)

Dar vėliau vietiniuose baruose testavome alkoholinius gėrimus ir pažindinomės su vietiniais. Viena japonė pamokė mus šiek tiek jų slengo žodžių



Be visiems gerai žinomos sakės radome dar keletą specifinių gėrimų: umeshu (slyvų likeris), shochu (tam tikra viskio rūšis), taip pat skanių kokteilių. Tiesa japonams pasirodė, kad mes suvartojome jų mastais labai daug alkoholio (nors iš ryto galva ir neskaudėjo)

Rytoj: leidžiamės į mažesnius miestelius ir aplankome vieną gražiausių Japonijos festivalių. Ekspromtu ieškome nakvynės miestelyje, kur niekas nekalba angliškai. Lietuvių adaptavimosi japonų kultūroje momentai.

[tamagochi]

Balandžio 14d.
Takayama


Japan Rail Pass - geriausias jūsų draugas keliaujant po Japoniją. Atstumai nuo vieno miesto iki kito čia yra nemaži, o transportas brangus. Turėdamas JRP gali neribotai naudotis JR kompanijos geležinkeliais tam tikrą laiko tarpą - o su jais gali nukeliauti beveik visur. Tik yra apribojimas, kad šį dokumentą reikia įsigyti dar prieš atvykstant į Japoniją ir naudotis juo gali tik turistai. Lietuvoje, deja niekas nepardavinėjo tokio dalyko, tad pigiausią alternatyvą radome Londone. 7 dienų važinėjimosi pasas kainuoja 700Lt. Kelionė supergreituoju traukiniu (važiuoja apie 270km/h greičiu) iš Tokyo į Kyoto į vieną pusę kainuoja beveik 300Lt - tad JRP atsipirko gana greitai.

Pasinaudoję šiuo mažu stebuklingu daikčiuku iš Kyoto nuvykome iki mažo kalnų miestelio Takayama. Paprastai žmonės čia traukia pasigrožėti nuostabiais gamtovaizdžiais ir romantiška aplinka, tačiau ypatingo dėmesio jis susilaukia du kartus per metus kai čia vyksta vienas garsiausių šintoistų festivalių. Tai Sanno Matsuri pavasarį balandžio 14-15 dienomis ir Yahata Matsuri rudenį spalio 9-10 dienomis.

Internete radome informaciją, kad šį tik 70 tūkst. gyventojų teturintį miestelį per kelias festivalio dienas aplanko pusė milijono žmonių. Viešbučiai tam laikotarpiui būna rezervuoti jau prieš pusę metų, todėl atvykę čia neturėjome nė menkiausio supratimo kur reikės praleisti naktį Pasiteiravus turizmo centre, pasiūlė ieškoti nakvynės aplinkiniuose miestukuose, o paskambinus į keletą jų, išaiškėjo, kad su jais galima susikalbėti tik japoniškai. Teko maksimaliai įtempti savo japonų kalbos smegenų vingius, kad susitarti dėl nakvynės prieinama kaina - bet mums tai pavyko. Dar vienas lietuvių pasiekimas anime-lande

Užsitikrinę nakvynę, patraukėme į festivalio sūkurį. Jeigu kas pamenate keistą dvasių procesiją animacinio filmo "Spirited away" pirmoje dalyje, tai kažką panašaus galima išvysti čia. Per miestą yra vežamos 13 didžiulių platformų, kurias lydi šventiškai apsirengę žmonės. Ypač gražiai reginys atrodo vakare - skambant muzikai ir pasirodant šokėjams.


(festivalis dieną)


(vakarinė dalis)
Video medžiaga per YouTube

Mieste iš tiesų buvo daugybė šventiškai nusiteikusių žmonių. Didesnio nei įprasta dėmesio susilaukėme ir mes. Aš taip įsismaginau kalbinti aplinkinius japoniškai, kad net ir vakariečius ėmiau šnekinti "sumimasen". Pamenu, kad vėliau tą naktį netgi sapnavau kažką japoniškai Matyt taip po truputį vyksta aklimatizacijos procesas naujoje aplinkoje.



Vėlai vakare nusigavome iki mūsų nakvynės vietos - tikrai autentiškai atrodančio ryokan. Mažytis apie 10 tūkst. gyventojų teturintis miestukas kalnuose, jo viduriu čiurlenantis upelis, tradicinės architektūros gana jaukus viešbutukas su labai maloniais šeimininkais, ir didžiulis nerealios raiškos plazminis HD televizorius valgomajame, į kurį mes spoksojome atvipusiais žandikauliais. Tokius kontrastus randi tik Japonijoje.


(paparacių poilsis)

Ir dar vienas mažytis epizodas apie japonų svetingumą. Mūsų grupelė buvo sutarusi susitikti su vienu Nagojos mieste, jeigu kartais negausime nakvynės ir tektų grįžti iš Takayamos tą pačią dieną. Deja mums nepavyko jam prisiskambinti ir perspėti. Taigi tas japonas labai pasistengė (nors mes to ir nesitikėjome) - buvo paruošęs vietos priimti pas save pernakvoti, pavaišinti restorane ir netgi laukė mūsų dvi valandas stotyje nežinodamas kada gi mes tiksliai atvyksime, o mes taip ir nepasirodėme. Aš labai labai apgailestauju, Shohei...

[Dai-Katana]

Labai įdomu. Turiningai praliestas laikas ir daugybė įspūdžiu, kaip manau. Siūlyčiau šią kelių dienų "autobiografiją" dėti į A-Zonos straipsnių puslapį o komentarų nuorodą nukreipti čia.

Įdomu, ar po apsilankymo Japonijoje (na, kad ir kitoje šalyje) grįžęs namo jautiesi kiek pasikeitęs?

Aš pirmą kartą gyvenime buvau išvykęs prieš naujus į Italiją (pirmą kartą ne tai kad į Italiją bet ir apskritai toliau nei iki Kaliningrado ar Talino) slidinėti (irgi pirmą kartą gyvenime). Vienintelis įsimintiniausias momentas buvo, kai tam, kad pasiekti mėlyną trasą reikėjo kažkaip persikelti per raudoną (pavojingesnę) trasą. Pakeltukų ir kitokių brudų tuo metu nebuvo. Teko visiems čiuožti. Mano nusileidimas baigėsi tuo, kad nuo statmenos pusiaukelės negalėdamas sustoti nučiuožiau apytiksliai 60km/h greičiu ir tramplinaves nuo kažkokio nenugreideriuoto ledinio kalniuko (jau patekęs į mėlyną trasą) taip trenkiausi į žemę, kad slidės, lazdos, kepurė ir akiniai išsilakstė keliolikos metrų atstumu į skirtingas puses. Nelabai tą dieną buvo meilė slidinėjimui.... Net ir grįžus nesijaučiu, kad būtų kas pasikeitę ar kad tai išvis buvo realu. Kaip ir Tamagochi minėjo pačioje pradžioje - viskas tarytum iš sapno.

Daugelis nori kažkur nukeliauti, tačiau ne kiekvienas sugeba tai. Lengvai žaviuosi ir šiek tiek pavydžiu Tamagochi'ui ;]

[arna]

liuks tamagochi. gaila to japono, kuris jūsų visų laukė. tikriausiai jam nusiuntėtė atviruką su atsiprašymu ir paaiškinimu. smagu skaityti tavo įspūdžius. tik pastebėjau jie vis trumpėja...

[Sable]

liuks tamagochi. gaila to japono, kuris jūsų visų laukė. tikriausiai jam nusiuntėtė atviruką su atsiprašymu ir paaiškinimu. smagu skaityti tavo įspūdžius. tik pastebėjau jie vis trumpėja...

Gal įspūdžiai blėsta Well anyweyz, jei tamagochi, sudėtum tas visas kelionės įspūdžių dalis į vieną kai jau jos visos išeis, tai manau visai puikus būtų straipsnių papildymas

[tamagochi]

Įdomu, ar po apsilankymo Japonijoje (na, kad ir kitoje šalyje) grįžęs namo jautiesi kiek pasikeitęs?

Ir taip ir ne... Kiekvieną akimirką - net ir skaitydamas šias eilutes jau tampi truputi kitoks.
Kelionėse tie pokyčiai labiau pastebimi, ryškesni, nes lyg senos odos gabaliukai nusilupa kasdieniniai rūpesčiai. Galima pasakyti, kad tampi labiau savimi
Ir reikia kažkiek laiko kad suprasti kas iš tiesų pasikeitė. Pvz sugrįžęs pastebėjau, kad nebešiukšlinu gatvėje ir dar sudrausminu kitus. Patys japonai ėmė atrodyti kitaip - šiltesni ir žymiai artimesni.

smagu skaityti tavo įspūdžius. tik pastebėjau jie vis trumpėja...

Hmmz Tai yra pirmasis mano bandymas paskelbti kelionės įspūdžius online platesnei audotorijai. Tad man tenka eksperimentuoti - kiekviena dalis truputi kitokia. Vienoje įdedu daugiau aprašymų, kitoje daugiau nuotraukų, trečioje daugiau asmeninių įspūdžių. Su pastaraisiais stengiuosi neperlenkti lazdos, kad pasakojimas nevirstų gyrimusi. Dar reikia vengti kartojimosi, išlaikyti vienodą tempą ir palikti šiek tiek skaitytojų vaizduotei - tad rezultatą matote prieš akis Jūsų komentarai man padeda tobulėti.

Neabejotina, kad ką tik sugrįžus įspūdžiai šviežesni nei po poros savaičių ir emocijos tiesiog liejasi per kraštus, bet užtai vėliau jie įgauna gilesnę perspektyvą.

Well anyweyz, jei tamagochi, sudėtum tas visas kelionės įspūdžių dalis į vieną kai jau jos visos išeis, tai manau visai puikus būtų straipsnių papildymas

Šią savaitę pasistengsiu jau užbaigti ciklą, tada galima bus ir sudėti kur nors.

[tamagochi]

Balandžio 15 - 16d.
Nara


Iš ryto, nuvažiavę apie 300km traukiniu, pasiekėme Nara - dar senesnę Japonijos sostinę negu Kyoto. Jei palygintume su Lietuvos sostinėmis - tai Tokyo atitiktų Vilnius, Kyoto greičiausiai Kaunas, o Nara - Trakai. Šiuo metu tai jaukus kurortinis miestelis, kurį ypač mėgsta turistai ir mokinukų ekskursijos.

(turistinis lankstinukas)

Vienas iš idomesnių dalykų, kurie tuojau krenta į akis, tai visur iškabinėti perspėjamieji ženklai apie stirnas. Mat Nara su jomis turi ilgą istoriją ir dabar ŠIMTAI JŲ laisvai ganosi po parkus, gatves, šventyklų kiemus, netgi kartais užsuka į parduotuves. Jos taip pat puikuojasi miesto herbe ir visuose lankstinukuose. Pamenu netgi keletą anime, kur kawaii veikėja glosto stirnaites - tad greičiausiai veiksmas vyko šiame miestelyje.
Ir iš tiesų, jos lengvai duodasi paglostomos. Užkandžiauja žole, duona, saldainiais ir neapdairių turistų žemėlapiais...



(ką galima ir ko negalima daryti su stirnomis - jei mokate skaityti)

Po Nara smagu pasivažinėti su dviračiu. Daugybė takų driekiasi pro nuostabius parkus ir tvenkinių pakrantes. Mindamas pedalus, gali pamiršti visus pasaulio rūpesčius, išskyrus aišku, kad neatsitrenkti į besiganančią stirną Tik japonų dviračiai nelabai patogūs - priešingai nei galima būtų tikėtis iš šios šalies. Ir atrodo, kad visi vietiniai važinėja su tuo pačiu pasenusiu modeliu.

Tačiau neužmiršome ir pagrindinių miesto dalykų - Nara, kaip ir Kyoto, garsėja nuostabiomis šventyklomis. Įdomiausios yra Todaiji ir Daibutsu-den. Pastarosios viduje stovi didžiausia bronzinė Budos statula visoje Japonijoje !!! Iš fotografijų sunku spręsti apie didingumą, tačiau atsidūrus jos akivaizdoje jautiesi gana mažas ir nereikšmingas.


(Todaiji)

Todaiji šventyklos užpakalinėje dalyje dėmesį patraukė viena kolona su skyle viduryje, pro kurią landžioja išsišiepę japoniukai (video).

Netoliese dar suradome nuostabią alėją su daugybe akmeninių žibintų. Ideali vieta romantiškiems pasivaikščiojimams vakare. Aišku ir čia žvilgsniais palydi žavios stirnaitės


* * *

Šiandien dar pateikiu specialią rubriką apie maistą.

Valgyti ir ragauti japonams yra vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Net per televizorių dažnai rodo įvairius šou, kur žmonės TIESIOG valgo. Mums aišku sunkiai sekėsi suvokti japonų mastymą šioje vietoje: kulinarinės laidos yra OK, bet kokia prasmė žiūrėti į valgančius žmones?? Taip pat, skirtingai nei Lietuvoje, jų miestų gatvėse yra žymiai daugiau valgymo vietų nei alkoholio barų.

Tradiciniai japonų pusryčiai / pietūs / vakarienė susideda iš daug patiekalų (paprastai ne mažiau 5), pateiktų mažomis porcijomis. Dažniausiai tai būna ryžiai, žuvis, vištiena, įvairiausios daržovės ir jūros gėrybės. Dar visada pateikia žaliosios arbatos ir savotiško skonio bei kvapo sriubą miso. Sotūs pietūs kainuoja apie 20-30 Lt


Visi patiekalai lengvai virškinami ir nekėlė problemų lietuviškam skrandžiui. Mano subjektyvia nuomone dauguma jų skanūs
Deja, Lietuvoje esančiuose japonų restoranuose terasite vos kokius 5% to asortimento, kuriuo vaišinasi japonai. Ir suši, priešingai nei dauguma gali tikėtis, nėra labai populiarūs (iš vietinių teko girdėti, kad tai tiesiog per brangu).

Atskira rūšis yra "greitas" maistas - sooba arba ramen. Iš esmės tai didžiulis dubuo makaronų su įvairiais pasirinktais priedais. Jų galima prisišveisti iki soties už 10-15Lt sumą, o visuose miestuose yra daugybė užeigų, kurios specializuojasi vien tik šiais patiekalais.


Dar keletas pastebėjimų apie valgymo kultūrą: prieš atnešant valgį, visada yra duodama šlapia servetėlė nusišluostyti rankoms - šio labai praktiško dalyko jau spėjau pasiilgti sugrįžęs. O jei bare susirenka draugų kompanija, tai jie dažniausiai užsisako daug įvairių patiekalų ir dalijasi jais tarpusavyje, vietoj to, kad kiekvienas imtų ką nors atskirai.

Beje net ir sriubos Japonijoje valgomos su pagaliukais: jais žvejoja plaukiojančius dalykus (pvz. makaronus), o skystį išgeria tiesiai iš dubens. Labai atkakliems užsieniečiams duoda šaukštą, bet šakutės su peiliu neteko laikyti rankose per visą 2 savaičių kelionės laikotarpį

[arna]

Tamagochi, kažkur prapuolei.. Jei nėra komentarų, tai dar nereiškia, kad visiems jau tai atsibodo. Gaila būtų, jei nepabaigsi savo kelionių įspūdžių aprašymų... Tavo aprašymai labai praverstų tiems, kurie galbūt kada nors vyks į Tekančios Saulės šalį.. (o ir niekada nenuvažiuosiantiems tai bent jau proga iš arčiau susipažinti su Japonija).

Laukiam tavo tolesnių aprašymų (jei tik yra pas tave noro)

[bushwacka]

dekui uz keliones aprashyma tikrai buvo idomu paskaityt
PS. japonu klumpes valdo

[tamagochi]

Balandžio 17
Koya-san, Himeji


Kita mūsų aplankyta vietovė dvelkė ezoterika. Tai į pietus nuo Kyoto, kalnų viršūnėje įsikūręs budistų miestelis Koyasan. Nusigauti iki ten nelengva: pakeliui teko persėsti 4 traukinius, kol galų gale funikulieriumi pakilome į kalno viršūnę ir dar autobusu dardėjome serpantinais iki šventyklų miesto. Pakeliui vėrėsi nuostabūs gamtos vaizdai, o mobilus ryšys čia rodė lygiai nulį padalų, kas jau savaime kėlė nuostabą šioje technologijų šalyje.

Koyasan garsėja kaip vienas didžiausių budzimo centrų Japonijoje - čia yra daugiau nei 150 šventyklų. Miestelio teritorijoje yra palaidotas žymus šventasis Kobo Daishi. Visais metų laikais čia plūsta turistai tiek iš pačios Japonijos tiek iš užsienio.

Budos pasekėjai (ir visi norintys) nuo čia gali pradėti piligriminę kelionę. Jos metu tenka pėsčiomis prieš laikrodžio rodyklę apeiti Shikoku salą ir pakeliui aplankyti 88 budistų šventyklas. Ši tradicija gyvuoja jau daugiau nei tūkstantį metų ir skirta tik ištvermingiausiems - iš viso tenka nueiti apie 1400km.

Pagal tas pačias tradicijas piligrimai nakvoja šventyklose, tad mes irgi išbandėme šį būdą. Užsukome į pirmą pasitaikiusią ir (už 9000 jenų paaukojimą) sėkmingai radome nakvynę. Guvus vienuolis kolidorių labirintais nuvedė į kambarį, pakeliui bandydamas išspausti kelis žinomus anglų kalbos žodžius - ir buvo matyt labai patenkintas savo pastangomis. Surprise surprise... Jis pasirodo buvo kazkur girdejes Lietuvos ir Sabonio vardus


(mandala kieme) , (budistų vienuolis)

Kambaryje, kaip ir visose kitose tradicinio stiliaus užeigose radome arbatos, saldumynų ir viešbučio aprangą yukata. Papildomas bonusas buvo vaizdo kasečių kolekcija apie budizmo istoriją Na o po ilgo kelio niekas taip neatgaivina kaip gera japoniška pirtis onsen...

Nakvojantys šventykloje privalo iš ryto 6 val. dalyvauti pamaldose arba padėti tvarkyti teritoriją (jei religiniai įsitikinimai neleidžia melstis). Pasirinkusiems pirmą variantą tenka apie valandą laiko medituoti seidza pozicijoje, kol vyriausias vienuolis atlieka mantrų skaitymą. Ore tvyrojo aitrus smilkalų kvapas. Nežinau apie ką galvojau tuo momentu, tačiau vėliau visą tą dieną jaučiausi švaresnis ir ramesnis sieloje nei paprastai.



Ankstyvą rytmetį paskyrėme apžiūrėti šalia esančias nepakartojamo grožio kapines. Jose ilsisi ir minėtojo šventojo pelenai, todėl Budos pasekėjai iš visos Japonijos po savo mirties nori būti palaidoti netoli jo. Per tūkstantį metų kapų prisikaupė labai daug - reikia ištisos valandos, kad pasiekti kitą kapinių kraštą. Vaikščiodamas po didingais medžiais šalia tūkstančių buvusių gyvenimų, pasijunti lyg būtum patekęs į kitą pasaulį...


(budistų kapinės - laidojami tik pelenai)


(akmeniniai dievukai)

* * *

Kelionės maršrutas toliau vedė į pietus ir pakeliui sustojome Himeji. Tai nedidelis pagal japonų standartus miestas - tik pusė milijono gyventojų. Dauguma keliautojų čia stabteli aplankyti garsiosios pilies, į kurią veda jau nuo pat stoties iškabinėti ženklai.


(Himeji pilis)


(mokinukų ekskursijos į Himeji)

Pasisekė gauti nemokamą gidę - ji daug papasakojo apie pilies istoriją, kuri driekiasi daugiau nei 500 metų (panašaus amžiaus kaip ir Trakų pilis). Taip pat atkreipė dėmesį į daugybę įdomių įtvirtinimų ir architektūros gudrybių. Centrinis pastatas net šešių aukštų, į kuriuos kylama stačiais mediniais laiptais. Lankytojai turi palikti savo batus prie įėjimo ir viduje keliauti su tapkėmis (kaip ir beveik visose japonų šventyklose, senoviniuose pastatuose).


(pilies gidas suprantantiems japoniškai)

Pilyje įrengtame muziejuje daug įdomių eksponatų - įskaitant ir autentiškas samurajų katanas bei šarvus. Na o viršuje atsiveria įspūdinga miesto panorama. Išsamiau apie pilį galima pasiskaityti čia.


(šarvai, katana)


(vaizdas iš pilies viršaus ir apačios)

[JTPedcsakas]

JEGA! Man labai patiko jusu keliones pasakojimas. Tiesa, viso dar neperskaiciau, nes einu miegot, bet rytoj viska perskaitysiu. Labai norejau ir dar noriu nukeliauti i Japonija, bet ne tik del to, kad ten yra anime gimtine, taciau dar ir del daug kitu idomiu dalyku, pvz: kulturos.
Jums buvo "sustra" nes mokejot japoniskai, o ka daryt tokiems "turistams" kaip as. Nezinau, bet kartais mane aplanko tokios mintys, jog japonai visiskai netroksta jokiu svetimsaliu, nes jie juos uzknisa, taciau is kitos puses gal jie kaip tik troksta susipazinti. Na nezinau, gal apie tai bus uzsiminta keliones pasakojime, bet tai suzinosiu tik rytoj. Na labanakt!