arna Tokijuje...

[arna]

Tokijus. Ginzos rajonas

Ginza (I)
Ginza – Tokijo centre esantis rajonas, kuriame lankiausi dažniausiai. Kodėl? Nes čia viskas „aukštumoje“, luxury kitaip tariant; o kad dar paprasčiau visą tai įvardinti ir apibrėžti, tai būtų Vilniaus Gedimino pr. Nuo Katedros aikštės iki Savivaldybės aikštės padaugintas tiek į aukštį, tiek į plotį iš 1000 kartų. Čia statomi patys naujausi ir gražiausi daugiaaukščiai kontorų, parduotuvių pastatai, čia patys žinomiausi pasaulyje „brand‘ai“, čia pačios prestižiškiausios Japonijos firmos steigiasi savo būstines ir atstovybes. Jei esate užkietėjęs vartotojas ir snobas, tai viskas kas yra geriausia rasite čia, - Ginzoje. Dažnai kiekviena užsienio kompanija („Armani“, „Dior“, „Apple“, „Swarovski“, „Lous Vitton“, „Chanel“, „Hermes“, „Bulgary“ ir kt.) čia turi visą daugiaaukštį. Lygiai t.p. ir stambios bei žymios japonų kompanijos („Sony“, „Kenzo“, „Mikimoto“ ir kt.). o kur dar visokie bankai, o kur dar visokios nedidelės, bet prestižinės parduotuvėlės, restoranai ir visa kita, kurie draugiškai dalijasi tuo pačiu „dangoraižiu“. viskas čia be galo švaru, gražu ir prabangu..
Dieninė Ginza:

Kai kurie daugiaaukščiai kuom tai panašūs į Vilniaus „Europą“, „Vilniaus Vartus“, Klaipėdos „Mega Plaza“, Kaune į buvusį „Merkurijų“, kur kiekviename aukšte rasite nuo avalinės, galanterijos, parfumerijos ir kitokių prekių. Kai kurie savo interjeru net panašūs į lietuviškus prekybcentrius: lygiai tokie pat neišvaizdūs, akivaizdžiai kiek pasenusiu interjeru (net sakyčiau padėvėtu); bet ir asortimentas panašus: čia ir prekės ženklai ne tokie žinomi, čia ir kainos kitokios, čia ir aptarnavimas kitoks, čia ir patarnaujančio personalo mažiau (kalbu apie daugiaaukščius prekybcentrius). Ir kas įdomiausia, paėjus ta pačia galtve kokį 50metrų ir įžengę į analogiško didumo pastatą, rasite visiškai kitokį parduotuvyną: viskas tviska nuo prabangos, naujumo, visur viskas taip gražu, šviežia ir kvapnu, visur be galios gražios pardavėjos, be galo puošnus pirkėjai (dažniausiai moterys ir merginos).. Aišku, kainos visur čia atitinkamos; tiesa į tokius parduotuvynus užsukdavau ir dar dėl vienos priežąsties: dažname jų budavo II-ame, III-iame ar dar kitame aukšte įrengto kavinės, restoranai, iš kurių atsiverdavo puikūs vaizdai į Ginzos promenadą. Sėdi sau, geri kavą, arbatą, valgai kokį pyragaitį ir stebi iš viršaus apačioje verdantį gatvės gyvenimą. Ypač smagu sėdėti tose kavinėse, kurios yra pastatuose ant sankryžų: čia susikerta ir prasilenkia didžiausi automobilių ir pėsčiųjų srautai, čia stovi patys aukščiausi ir gražiausi šiame rajone pastatai (tiek iš išorės, tiek iš vidaus). Ir šiose vietose reikia stovėti eilėje, kad sulaukti laisvo staliuko, arba jį iš anksto rezervuotis..
Čia viena iš mano mėgstamiausių kavinių, kur būdamas Ginzoje mėgdavau pasisėdėti, pailsėti nuo besaikio vaikščiojimo: Pirmame aukšte yra visokių bandelių, sausainių kepyklėlė ir parduotuvė; viskas čia šviežia ir be galo skanu. Čia pat pakilus laiptais (ar liftu) į II-ą aukštą rasite labai jaukią, stilingą, gražią kavinukę (nuotraukoje matote, kad ir kituose aukštutiniuose aukštuose yra įrengtos kavinės, restoranai, barai; bet ten nesilankiau – pamėgau savo „II-ą“ aukštą). Atsisėdi sau prie vitrinos ir medituoji žvelgdamas į slenkančius apačioje žmones, automobilius. Tiesa, toks pasisėdėjimas gana nepigus sakyčiau: už kavos puodelį ir mažiuką pyragaitį (desertą) teks sumokėti 1,500¥-2,000¥ (apie 40-50lt). Ir čia neskaitant visokių užkandžių, salotų ir pan. kurių kainos dar didesnės (čia toks daugiau užkandinis, „kavinukinis“ aukštas). Bet čia buvo pati skaniausia kokia tik esu ragavęs sluoksniuota baltoji kava ar capuccino (berods „royale cappucino“ vadinosi). Daugiau niekur neteko gerti tokios skanios.. O aptarnavimas, jis vertas atskiros eilutės papasakoti:
- kai atsisėdi, labai paslaugus uniformuotas/kostiumuotas! oficiantas/padavėjas iš karto atneša stiklinę šalto su ledukais vandens ir įpakuotą drėgną servetėlę. Ir padeda meniu. Na, kaip minėjau, ten viskas tik užkandžiai. Su balta kava (kaip ją vadinau) atneša dviejų rūšių cukrų: baltą ir rudą, ir indelį skysto medaus! Servetėlės, gražūs puodeliai.. visa tai savaime, kaip ir nesiskaito atskiro įvertinimo. Ir be galo malonus aptarnavimas; žodžiais be galo sunku tai perteikti; tai be galo subtilu ir net sakyčiau rafinuota. Tarkim mato, kad nori tik pasėdėti, atsigaivinti ir kavą savo senai jau esi išgėręs ir atrodo nieko daugiau neketini užsisakyti, bet paslaugus padavėjas tyliai prieina ir nebiliai pripildo tavo išgertą stiklinę šalto vandens su ledu ir lyg niekur nueina. Kai vėl išgeri, jis vėl nebyliai prieina ir vėl pripildo... O už tai nereikia nieko mokėti, nes stiklinė šalto vandens yra pastatoma visose japonijos maitinimo įstaigose. Kitur dar būna šalia asoteliai šalto vandens, kurio gali pats įsipilti. Va už šį malonumą Japonijoje nereikia mokėti, na, bent jau Tokijuje. Bet čia tau net nereikia galvos pasukti, kad ją pripildyti. Va čia tai skaitau aukštas aptarnavimo lygis. Ir čia be galo mandagus ir malonus bendravimas. Lietuvoje tai neįmanoma manau kol kas dar.. Ir kas keisčiausiai, kad čia susimokėti gali dviem būdais: 1) čia įprastas, kai pats su čekiu (beja, čekis atnešamas gražiai susuktas į tokią nedidelę vazelę; labai subtilu ir gražu) nueini prie kasos ir susimoki, ir 2) būdas, kai gali pats paprašyti sąskaitos, ką ir dariau pirmą kartą čia apsilankęs; nieko nežinojau, tai elgiausi kaip ir Lietuvoje. Ir atnešė ją ir gražą po to atnešė, ir arbatos palikau... Bet kaip pastebėjau, patys japonai kažkodėl labiau linkę nueiti prie kasos ir patys apsimokėti savo sąskaitą. Tai man pasirodėl kiek keista, na bet tikriausiai čia buvo tokia „paprasta“ kavinė; kituose aukštuose, viršuje, turėjo būti jau daug prabangiau tikriausiai, be jikių ten kasų.. Bet vis tiek keista – aukščiausio lygio aptarnavimas ir toks vos ne savitarninis susimokėjimas.. ir ką dar pastebėjau, kad šiame kavinių pastate labai mėgsta lankytis pagyvenusios japonės moterys (dauguma kaip supratau, pakankamai pasiturinčios). Faktiškai jos visada ir sudarydavo lankytojų daugumą.

Ginzoje pati pagrindinė gatvė yra Chuo-dori prospektas. Jis yra žinomiausias – dažnai Tokijų užsienio žiniasklaidoje ir tv reprezentuoja būtent Chuo-dori gatvė ir Ginzos pagrindinė metro stoties aikštė.. ir dar (berods) Shibuya-ku rajono centrinė metro aikštė
Vakarinė Ginza. Chuo-dori prospektas:
Pats Ginzos rajonas taisyklingai/perimetriškai suskaitydas rajonas; visos gatvės čia lygiagrečios viena kitai ir kerta viena kita stačiu, 90 laipsnių kampu (na, išplanavimas kuom tai panašus į Klaipėdos miniatiurinį „vokiškosios“ dalies senamiesčio išplanavimą). Kaip minėjau pagrindinės „arterijos“ yra Chuo-dori prospektas (kaip Kaune Laisvės al., kaip Vilniuje Gedimino prospektas, kaip Klaipėdoje H.Manto gatvė). Čia stovi vieni aukščiausių ir gražiausių pastatų šiame rajone. T.p. ne mažiau platūs prospektai yra Harumi-dori, Sotobori-dori, Ginza-yanagi-dori.. čia t.p. stovi daugiaaukščiai, t.p. jie gražūs, bet šios gatvės nėra tokios reprezentatyvios kaip Chuo-dori. Visos kitos gatvės Ginzos rajono viduje yra santykinai siauros ir apstatytos įvairaus aukštingumo pastatais; pradedant 4-6 ir baigiant 10-12 aukštų. Šiose gatvėse rasite labai daug įdomių parduotuvėlių, meno galerijų, restoranėlių.. čia visko be galo daug gražaus ir deja, pakankamai prabangaus.. Ginza brangus rajonas..
Kitos Ginzos gatvės:

[Zack]

Labai tau dekui arna uz tikrai labai issamu pasakojima

[Hellsing_lover]

Ach, kaip aš dievinu tokias arbatines/kavinukes Iš tikro, aprašei viską labai nuostabiai, toks mintyse idiliškas vaizdelis susikūrė O ir toje nuotraukoje matyti tikrai aukšta kavinių klasė, nors tai ir tebuvo tik priekinis langas, su labai maža dalele vidinio interjero.

[arna]

Tokijus. Ginzos rajonas

Ginza (II)
Pati Ginza nėra tik prekybos ir pramogų rajonas. Tai daug platesnis ir įvairesnis rajonas. Teko pavaikščioti ir po kiek kitokią Ginzą: tai biznio/komercijos ir įvairių kontorų rajono dalį. Tam tikra prasme manau, kad Ginza iš tiesų daugiau yra komercinis-biznio centras, nei kad prekybos pramogų, laisvalaikio praleidimo vieta. Tokią nuomonę susidariau beklajodamas po kitokią Ginzą; ir ji buvo daug daug didesnė ir platesnė už tą, kurią matėte I-oje aprašymo dalyje.. Galiausiai perėjau tik mažą jis dalį, bet ir jos užteko, kad susidaryti šiokį tokį vaizdą.
Čia prasideda komercinis/biznio Ginzos rajonas:
Čia rasite tikrai daug tiek daugiaaukščių, tiek dangoraižių kuriuose įsikūrusios biznio, verslo struktūros:
Pats rajonas nėra patrauklus turisto akiai: vien tik įvairaus aukščio ir gražesni ar nelabai, ofisinai. Ir publika čia standartinė: vyrai juodais kostiumais ir lygiai taip pat kostiumuotos moterys. Gyvenimas dieną čia virte verda; bet kaip čia viskas atrodo vakare, kai užsidaro kontoros, - net neįsivaizduoju.. Nors ir čia netrūksta restoranėlių, kavinių, bet visos jos daugiau kaip užkandinės man pasirodė, kur žmonės renkasi greitai ko nors pavalgyti tarp įvairių pertraukų..
Čia nuotraukos iš šio rajono dalies gilumos, į kurią buvau įlindęs:
Kadangi į šią miesto dalį užsukau visai atsitiktinai ir visai neplanavau ilgiau čia užtrukti, tai greitai nėriau į pirmą pasitaikiusią požeminę metro stotelę..

Ginzoje labai daug įvairių meno galerijų: vienose foto, kitose juvelyrika, dar kitose tapyba, grafika, piešiniai.. Knygynuose net parduodamas specialus žurnalas/katalogas su įdomiausiomis meno galerijomis, muziejais Tokijo įvairiuose rajonuose: „Tokyo art culture map“ 96psl. (kaina 580¥). Dirbantys šiose nedidelėse galerijose žmonės labai mandagūs ir paslaugūs; kiek buvau užsukęs į vieną ar kitą meno galerijos parodą (dažniausiai tai būdavo tapybos darbai), kiekvieną kartą prašydavo pasirašyti ar parašyti savo nuomonę lankytojų knygoje. Ir net mielai leisdavosi į diskusijas, jei tik mokėdavo nors truputį anglų kalbą. Patys meno kūriniai (tapybos) pasirodė įvairūs savo atlikimo brandumu ir technika. Kai kurie labai aukšto meninio išpildymo, kiti vaikiškai abstraktūs, kiek primityvūs. Juvelyrika nebuvau sužavėtas. Bent jau tie menininkų dirbiniai man jau labai savotiški pasirodė, nors reikėtų sakyti, - nelabai priimtini. Na, iš tiesų labai nedaug ko mačiau, tad nuomonė gali būti ir neteisinga. Tiesa, buvau užsukęs į garsių juvelyrikos „brand‘ų“ parduotuves, tai ten tikrai beveik viskas super. O kainos net panašios į menininkų dirbinius. Nors šiaip, menas Japonijoje yra kiek savotiškas, tam tikra idėjine prasme net truputį giminingas ar panašus menui Lietuvoje, bet turintis savų savitumų. Pavyzdžiui, Akihabaroje teko apsilankyti Yoshitaka Amano (http://www.elevenland.com/amano/amano.php3) naujausioje darbų parodoje. Tai tokių darbų Lietuvoje tikrai niekur neišvysi. Dirba jis „gyvai“ pieštuku, jei taip galima išsireikšti ir dirba daugiau anime stiliuje. Kai kurie jo darbai pasirodė kaip sketchai, kai kurie tikrai išbaigti ir gražūs; dar kiti buvo atlikti visai kitokia atlikimo technika: tai įvairūs japonių moterų, merginų portretai, beja labai ir labai gražūs. Ir kainos, kaip atkreipiau dėmesį, tokios, kad iš vieno parduoto tokio paveikslo galima ramiai ir sočiai gyventi 3-6 mėnesius ir net dar ilgiau..
Taip kad japonai turi grįnai savo, japonišką, meninį stilių ir požiūrį į daugelį dalykų. Tik reikia gerai jų paieškoti, kad visa tai rasti. Nes kaip minėjau, yra tokių universalių, kosmopolitiškai dirbančių kūrėjų, kurių produkciją/kūrybą vienodai gali pavadinti tiek europietiška, tiek amerikoniška, tiek lietuviška, tiek japoniška..

Keletas Ginzoje aplankytų meno galerijų:
[img=http://img91.imageshack.us/img91/3852/001003fz6.th.png]

Ginza. Kabuki teatras
Ginzos pramoginiame/parduotuviniame rajone yra ir didelis Kabuki-za teatras. Vieną dieną specialiai buvau atvykęs į šį rajoną susirasti šį teatrą ir galbūt net nueiti į kokį nors spektaklį. Patį teatrą su žemėlapiu rankoje radau greitai ir nusprendžiau iš karto pasidomėti kas čia rodoma. Tuo metu kaip tik prasidėjo rodyti kažkokį tai spektaklį ir kainos pasirodė visai priimtinos. Tik mane kažkodėl tai pasiuntė prie kitų kasų bilietą pirktis (ta prasme ne ten, kur perkasi japonai). Iš pradžių man tai pasirodė kiek keista; tik vėliau viską supratau.. O esmė yra ta, kad kai ėjau pirkti bilieto, lauke stovintis konsjeržas (na, nežinau kaip pavadinti uniformuotą teatro durininką) draugiškai mojo ranka rodydamas kur reikia eiti. Taigi prie kitos kasos ir nusipirkau iš karto bilietą į ką tik prasidėsiantį spektaklį. Tam tikra prasme manau, kad man net kiek pasisekė, kad taip iš karto pataikiau į veiksmą.
Taigi grįžtu prie Esmės. O ji tokia: pati teatro salė yra III-ijų plius dar palėpinio (kaip jį pavadinau) IV-o aukšto. Va šitame IV aukšte, esančiame palubėje, ir bilietai patys pigiausi ir kas svarbiausia, čia gali eiti bet kaip apsirengęs: kad ir su treningais ar „maike“, kaip beja mačiau taip ir apsirengusius beveik visus čia sėdinčius užsieniečius, kurie šiame aukšte ir sudarė žiūrovų daugumą. Ir įėjimas į šį aukštą, toks, kaip čia pasakius, „pro aną galą“, kad jis nesikirstų su pagrindiniu įėjimu ir publika. O publika sedinti I-III aukstuose, absoliuti dauguma – japonai, buvo išsipuošę kostiumais, puikiomis suknelėmis. Na, apsirengę taip, kaip ir turi rengtis žmogus einantis į savo Šalies Nacionalinį Teatrą; buvo tiesiog gražu stebėti šiuos pasipuošusius japonus. Ir stengiausi kuo mažiau žiūrėti į savo kaimynus sėdinčius „manajame“- palubiniame aukšte. Užsieniečiai diedai ir diedienės, jaunimėlis su sportbačiais, kuprinėmis, maikėmis ir dar kažkokia tai pusiau sportine, kasdieniška apranga.. vaizdas nekoks, bet čia jau mano nuomonė, nes kaip supratau, lietuviai vis tiek nesupras ką noriu tuo pasakyti. Beja, prieš įeidamas į pastatą ir matydamas gražiai išsipuošusią japonų publiką dar net mimika ir ženklais paklausiau konsjeržo ar galiu žiūrėti spektaklį su savuoju megztiniu. O jis tik linksmai mostelėjo galva. Taigi taip ir atsidūriau palūbėje, kurios niekas iš salės ir nemato. Na, būčiau žinojęs, būčiau iš anksto pasiruošęs ir pasipuošęs, kad į normalesnį teatro aukštą atsisėsti. Bet kaip pirmam kartui ir tai buvo visai gerai..

Tuo metu rodė „Kamikakete Sango Taisetsu“ („The Ghost Stories of Yotsuya“). Spektaklis susidėjo iš trijų dalių. Ir kas įdomiausia, kad gali pirkti pilietus į atskiras spektaklio dalis. Šiuom kartu nusipirkau bilietą tik į vieną, I-ą spektaklio dalį; ir visai dėl to nesigailėjau.

Spektaklio vietų kainos:
I-as aukštas (parteris) – 17,000¥, 15,000¥, 11,000¥ (~510Lt, ~450Lt, ~330Lt)
II-as aukštas – 15,000¥, 11,000¥ (~450Lt, ~330Lt)
III-ias aukštas – 4,200¥, 2,500¥ (~126Lt, ~75Lt)
IV-as aukštas – 1,000¥, 800¥, 600¥ (~30Lt, ~24Lt, ~18Lt)
Čia matote kainas į I-ą, II-ą ir III-ią spektaklio dalis. Pigiausios vietos palubėje (IV-ame aukšte); jos beja net nepažymėtos teatro brošiūroje/programoje (akivaizdžiai skirtos užsenėkams). Beja mačiau ir truputį čia sėdinčių japonų. Į šį aukštą parduoda tik patį įėjimą, nes čia visai nėra sunumeruotų kėdžių ir gali sėstis kur tik nori, jei tik yra kur.

Pats spektaklis padarė didelį teigiamą įspūdį. Taip, ką kalbėjo absoliučiai nieko nesupratau, bet aktorių iškalba (teatrinis kalbėjimo būdas), kostiumai, mimikos ir judesiai buvo verti pačių aukščiausių balų. Būtent iš mimikos ir judesių šį bei tą ir bandžiau suprasti. Galiausiai pats vaidinimas buvo tikrai įdomus, gražus ir spalvingas. Tiesa pirmas 15minučių tiesiogine to žodžio prasme miegojau – viskas atrodė be galo monotoniška, labai mažai veiksmo ir tik daug kalbos. Beja, pastebėjau, kad ir šalimais sėdinčios japonės taip pat „truputį“ snūduriuoja.. Pats spektaklis vyko taip:
- yra pagrindinė/didžioji scena kur vyksta pagrindinis veiksmas;
- iš dešinės padaryta atskira nedidelė scena, kur sėdi Pasakotojas ir Griežikas (na vyras, muzikantas grojantis tokiu specifiniu japonišku styginiu instrumentu panašiu į... na, anime matėte tai tikrai, bent jau „Samurai Shamploo“ kur akla kovinė mergina dainuodavo pritardama tuo instrumentu);
- spektalio metu pagrindinės rolės keisdavosi tarp tų dviejų scenų: kartais pagrindinį vaidmenį atlikdavo Pasakotojas, kuris labai išraiškingu balso tembru ir intonacija kažką paakodavo ir jam pritardavo laiks nuo laiko Griežikas brūkšteldamas lopetele per to instrumento stygas; tuo metu dižiojoje scenoje aktoriai tik judėdavo arba nieko nedarydavo. Po to Pasakotojas nutildavo ir visas veiksmas su visa aktorių iškalba persikeldavo į didžiają sceną. Po to vėl viskas apsikeisdavo...
- spektaklyje vaidino tik vyrai (suaugusių ir moterų vaidmenys). Vaidino ir vaikai, tik kokios lyties sunku pasakyti, nes pro grimo kaukes neįmanoma pasakyti ar nuspėti. Gal berniukai, gal ir mergaitės (bent iš balso taip spėdavau).
- gana keistai skambėdavo "moterų" balsai. Visa aktorės (tiksliau aktoriaus-vyro) išvaizda pilnai pakeista į moterišką, judesiai t.p. be galo moteriški, bet kai toks/tokia prasižiodavo, tai burnoje vis likdavo toks neskanus skonis - jau taip transvitetizmu pakvipdavo, kad net nelabai malonu būdavo tai žiūrėti. Bet vėl gi, tai senų tradicijų teatras, tad tenka jį tokį priimti koks jis yra su visais jo archaiškais keistumais bei subtyilumais ir grožėtis spektakliu.
Taip kad prieš eidami į Kabukį teatrą, atitinkamai nusiteikite. Tai labai ir labai savotiški spektakliai, visai neįprasti europiečio ausiai ir akiai. Ir dar geriau, jei iš anksto pasidomėsite ką norite žiūrėti.

Ir dar vienas pastebėjimas: visus, kurie pavėlavę ateidavo į spektaklį visada palydėdavo paslaugios tarnautojos iki pavėlavusio žiūrovo vietos. vistik aukštas lygis ir malonu galiausiai, kai tave palydi iki tavo vietos, net kai ateini pavėlavęs.

Kabuki-za teatras Ginzoje:

Kairinėje nuotraukoje Teatro pagrindiniame fasade matosi puošnus, išraiškingas ir išsikirtas pagrindinis įėjimas į Teatrą. Įėjimas į Teatro IV-ą (palubinį) aukštą yra kairiau jo, pagrindinio įėjimo; nuotraukoje tas įėjimas yra už tos baltos iš kažkokių tai kubelių sudėtos reklaminės sienutės. Paties to įėjimo net nepastebėsi, - toks jis nežimus ir mažas, kad jei ne durininkas šalią įėjimo stovintis, paprasčiausiai jį praeitum..

[arna]

I tema, gal teko susidurti su kokiomnors idomesnemis tradicijomis, o gal teko pastebet kokiu nors tabu? Kaip Japonijos jaunimas? Is mangu ir atskiru straipsniu susidariau nuomone, kad gan agresyvus... Zodziu, butu saunu, jei parasytum kanors daugiau is socialines, o ne vizualines/technines puses

kas liečia jaunimą, tai jis ..na net nežinai kaip pasakyti - neutralus. Bet kartais pasitaikydavo, kai tau einantys už nugaros japonai tarpusavyje kalbėdami tave vadina "gaidžinu" (na, man tai skambėdavo kaip "gaidys" :-). tiesa, taip pasitaikė tik keletą kartų, kai tau už nugaros tave taip apkalbėdavo. Na jausmas toks, jei šiame politkorektiškame vakarų pasaulyje juodaodį vadinti negru. Dėl to gali įsižeisti, gal ir ne. Tai jau nuo tavęs paties priklauso. Iš esmės tai yra smulkmena, bent jau mano akimis žiūrint. Save mintyse pats kartais "gaidžin" vadindavau :-).
Tiesa, kartais tekdavo susidurti ir su gana įžūliais japonų žvilgsniais (ypač turint omenyje ju santūrumą, kultūringumą ir uždarumą). bet tai dažniausiai būdavo "darbo liaudis"- jaunimelis, darbininkai; tai matydavosi iš jų specifinės darbo aprangos. Ir beja pastebėjau, kad būtent tas "darbo" jaunimėlis gana agresyvokas. Nedraugiškai jie tave nužvelgia, oi kaip nedraugiškai..

[Bardakas]

Jei lyginant teatrą Lietuvoje ir dabar būtent su Japonija, tai šiek tiek keista nuostaba dėl tos aprangos. Lietuvoje tiesą sakant juk irgi kiek buvau teatrų (bent didžiausių), tai žmonės ateina kultūringai apsirengę, dažniausiai su kostiumais, nes tai ne kino teatras, o kultūrinis renginys. Nėra čia reikalo taip nuvertint lietuvių, juk visokie niekšeliai ir kitas tautinis brudas po tokias vietas nevaikšto, o tie kas ateina paprastesne apranga tiesiog jaunimas norintis pasikultūrint, smerkt jų nereikia, nes ne visi gali puoštis kostiumu.
Šiaip šis straipsniukas buvo kiek įdomesnis už kitus, vien kultūrine prasme. Tačiau pasigedau informatyvumo dėl pačių parodų. Kažkaip labai abstrakčiai jos nupasakotos, nepasakyta koks žanras vyrauja ir išvis ar tai tradicinis japonų menas ar ne. Nuotraukų eksponatų irgi norėtųsi, bet čia jau suprantama, kad turbūt neleidžiama fotografuot galerijose...
Šiaip ar taip būtų įdomu paskaityt kažką panašaus daugiau, o ne apie jaunimo madas

[arna]

taip, ne visose meno galerijose galima fotografuoti. tad mano pasakojimų čia bus per maža; galiausiai vis tiek tai nepadės susidaryti tikro vaizdo. Jei kalbėti bendrai apie meną, tai jis tikrausiai yra kaip ir visame pasaulyje: komercinis, avangardinis ir dar visoks kitoks. Kažkas panašaus kaip ir Lietuvos meno galerijose: vienose pardavinėja meną turistams, visokius suvenyrinius meno dirbinius, kitur komercinis menas, dar kitur originalusis (autentiškas, rimtasis) menas.. Ir kiekvienas tas menas turi savo, didesnę ar mažesnę, vertę, savitumą ir tai, kaip jis atspindi kūrėją, jo tautybę, šalį. Na ši tema gana plati, tad nenoriu jos plėsti, kad neįsivelti į ilgas diskusijas.
Čia rašydamas "menas" turėjau omenyje pačias įvairiausias meno pakraipas.

Kas dėl to nelemto apsirengimo, tai taip, Bardakai esi teisus, iš dalies. Bent jau Kaune į spektaklius pasipuošę dažniausiai ateina vyresnio amžiaus (dirbantys) žmonės ir pensininkai. Jaunimėlis (moksleiviai, studentai) kaip visada... lietuviškai laisva meniška apranga; bent jau didžioji dalis (na nieko čia blogo, jei neturi išeiginių rūbų; juk ne visi gali sau tai leisti).
Tik vėl noriu, kad mane suprastumėte: tai kas čia jums visiems įprasta ir normalu (ir man taip pat), tai ten yra viskas truputį kitaip. Ten spektaklyje nepamatysi nė vieno japono su megstiniu, džinsais, kedais ar kokia kitokia laisva ir neįpareigojančia avalyne bei apranga (nepriklausomai nuo amžiaus). taip, jei nori bet kaip ateiti apsirengęs, tave tikriausiai pasiųs žiūrėti spektaklio į palėpę (čia visai nesvarbu kaip tu atrodai). Bent jau šiame Kabuki-za teatre. Nes pačiam buvo labai įdomu stebėti apačioje sėdinčius japonus, kaip jie atrodo. O kai išėjau iš spektaklio lauk, tai sutikau t.p. išeinančia pro paradines duris japonę: mintyse ją net "gulbe" pavadinau - be galo graži balta lengva suknelė, aukštakulniai.. ir visa ji atrodė kaip ką tik iš kokio aukštuomenės vakarėlio begrįžtanti. Gal dėl to tokios bilietų kainos ir tam tikra sėdimų vietų gradacija...

Beja, kodėl jei kostiumas, tai būtinai tai prabanga ir puošimasis??? ar būtina 'armani', 'dior' ir dar kokius tai kostiumus pirktis? bent jau mano supratimu, tai paprasčiausiai kultūringo žmogaus požymis. ir galiausiai kodėl tik kostiumas? juk yra ir švarkai ir kelnės, tad mėgstantiems laisvą ir nepriklausomą stilių tikrai yra iš ko pasirinkti ir pasiderinti. Bet tai jau mano nuomonė, kavianska tokia.
A.. ir beja retai tuose teatruose apsilankau, tad nelabai žinau kaip kas ten dabar.. Nepykit už mano nuomonę ir truputį kritikos; nors jūsų kritikos tikrai esu vertas; ypač kai kalbame apie apsirengimą :-)

[arna]

Kyotas

Kyotas (I). Važiavimas į Kyotą

Pries išvažiuodams į Japoniją, galvojau kad pakeliausiu kokią savaitėlę ir po Japonijos „provinciją“, aplankysiu kiek tai žymesnių istorinių miestų, gyvenviečių.. Tuo tikslu net įsigyjau JRP (Japan Raill Pass), kuris labai suekonomina kelionines išlaidas, jei keliauji tik traukiniais po šią šalį. Bet apie JRP papasakosiu kitoje temoje.
Taigi kai buvimo Tokijuje laikas po truputį ėjo į pabaigą, o kelionės mano taip ir neprasidėjo, pradejau nerimauti, kad visai veltui nebūčiau to JRP nusipirkęs; nes jei iš tiesų, tuo metu visai jau niekur nenorėjau keliauti – Tokijo man buvo per akis. Bet jei nusipirkau tą daiktą, tai reikėjo nors kiek juo pasinaudoti. Tad pasiėmiau tris dienas „išeiginių‘ ir išvažiavau apžiūrėti Kyoto ir Naros. Užbėgdamas įvykiams už akių, iš karto pasakysiu, kad Naros taip ir neaplankiau kai pamačiau, kad Kyotas daug didesnis nei kad maniau anksčiau ir kad Narai skirdamas vieną dieną, Kyote jau nespėsiu nieko pamatyti.. Bet apie tai vėliau..

Taigi vieną ankstyvą rytą sėdau traukinį ir patraukiau į Kyotą. Pagal grafiką traukinys išvažiavo 8.03min. ryto ir Kyote buvo 10.49min. ryto. Pakankamai greitai, ypač turint omenyje, kad jis tris/keturis kartus stojo tarpinėse stotelėse.
Čia tipinis keleivinis vagonas: . Šalia manęs važiavo kažkokių moksleivių klasė; tai jie tame vagone visai linksmai laiką leido (na tikriausiai kaip ir visi moksleiviai kurie kur nors vyksta toliau už savo gimto miesto ribų). Kelios simpatiškos mergikės kurios ilgą laiką čia trinėsi kol stovėjau koridoriuje:

Na o čia koridorius, kuriame yra įvairių gėrimų automatai, tualetai, prausyklos: . Beja, visi gėrimai, kaip atkreipiau dėmesį coca-cola produkcijos. Ir šiaip Japonijoje, ar bent jau pačiam Tokijuje, kas liečia gaiviuosius gėrimus (mineraliniai, gaivinamieji, sintetiniai ir dar grįnai tokios specifinio skonio japoniškos šaltos arbatos, kurios čia labai populiaros, nors man jos pasirodė visai neskanios. O populiarios tarp japonų todėl, kad per visus tv kanalus šis gėrimas reklamuojamas kaip nuimantis antsvorį nuo visų nereikalingų vietų, ypač pilvo. Naivu, bet reklama visagalė; gal dėl to tą neskanų skystį taip visi ten geria) – viskas coca-colos. Ji čia valdo. Šiame traukinyje paduoda/parduoda ir karštus gėrimus bei užkančius: tokia uniformuota patarnautoja pirmyn atgal per kelis vagonus stumia tokį vežimėlį pilną įvairių gėrimų bei užkandžių ir saldumynų. Visai patogu, jei ryte nespėjai papusryčiauti. Beja, kažkiek tai priminė patarnavimą lėktuvuose. Tokie koridoriai, kuriuose pilna viso šito gėrio, tėra tik keli per visą traukinio ilgį. Visi kiti įprasti: koridoriukas/tamburas/jungtis tarp atskirų vagonų ir tiek. Tiesa, kai kuriuose koridoriuose (ar šliužuose) mačiau ir telefono budeles (pačias tikriausias telefonines budeles) kur įėjęs pro stiklines duris ir įkišęs į automatą tam tikrą kred.kortelę gali kur nori skambinti. Beja kiekviename vagono koridoriuje/jungtyje tarp vagonų yra sienose įmontuotos šiukšliadėžės – labai patogu, nes kaip pastebėjau, japonai vežasi daug „šiukšlių“ (tiksliau paketų nuo maisto, gėrimų skardinės ir pan.). nes kur kitur reiktų išmesti jei čia vietoje nusiperki kokį gėrimą ar maisto porciją; o kur šokoladukų ir saldainių popieriukai.. viskas čia tvarkingai išmetama, kai suvartojama.

Beja koks Tokijus yra didelis, suvokiau būtent važiuodamas šiuo traukiniu. Iš Tokijo centrinės „Tokyo“ stoties traukinys iš miesto ir jo prieigų greitesniu nei vidutinis automobilio miesto greitis (apie 75-85km/h) išvažiavo už kokių tik 50min. Ir iš karto pasakysiu, kad tuo pačiu traukiniu grįžimas iš Kyoto į Tokijų užtruko tik 2val.: traukinys buvo ekspresas – praleidęs visas tarpines stoteles. Ypač kai pradėjo jis važiuoti, tai kaip lėktuve – ausis užgulė; žiauriai greitai važiavo.

Patys tokijiečiai kaip mačiau nesibodi važiuoti dirbti ir už paties Tokijo ribų. Nes kiek buvo stotelių iki Kyoto, kuriose traukinys vis sustodavo, tiek vis išlipdavo masė uniformuotų/kostiumuotų žmonių. Visi akivaizdžiai skubėjo į darbą:

Na, o čia taip atrodė tas traukinys, kuriuo atvažiavau į Kyotą:

Na, o čia pati Kyoto traukinių stotelė iš vidaus; tokius štai vaizdelius pamatysite tik išlipę šioje stotelėje:

Pati stotelė bent jau man pasirodė niekuo įpatinga – tokia pati kaip kitos, kuriose šis traukinys stabtelėdavo. Bet kai eskalatoriumi nusileidau į pačią stotį, tai tada tik suvokiau kokia ji didelė ir erdvi iš vidaus yra. O čia ji taip atrodo iš išorės, nuo žvelgiant nuo „senamiestinės“ pusės:
Šiaip mano asmenine nuomone, ši stodis labai gremėzdiška ir disonuojanti su pačiu Kyoto miestu. Nesitikėjau, kad Kyoto pagrindinė traukinių stotis bus tokia. Bet kaip sakoma, kad stotys (oro uostai, traukinių, autobusų) atspindi, parodo, o dar tiksliau - reprezentuoja tikrą miesto ir iš dalies šalies veidą, tai šiame posakyje yra labai daug tiesos. Kyotas ir yra toks kaip ši stotis. Bet apie tai kiek vėliau, - kitoje pasakojimo dalyje..

[arna]

Kyotas

Kyotas (II). Naujamiestis

Prieš atvažiuodamas į Kyotą, jau buvau susidaręs nuomonę apie jį; arba tiksliau pasakius, jau turėjau savo stereotipinį požiūrį į šį miestą. Galvojau, kad tai bus nedidelis miestas pilnas senoviškų pilių, dvarų, namų, sodų ir parkų.. kad viskas čia pasiekiama ranka ir savo kojomis galėsiu greit visur ir viską apvaikščioti. Galiausiai Kyotas miesto žemėlapyje pasirodė visai nedidukas.
Deja, tai buvo mano klaidos:
1) Kyotas nėra vien tik senoviški istoriniai pastatai su savo parkais ir sodais;
2) Kyotas nėra didelis, bet nėra ir mažas. Ta prasme, jei norėsite iš vieno muziejaus nueiti iki kito, tai teks kulniuoti gerą kelio gabalą;
3) Kyote nemažai istorinių arch.įžymybių yra ir už miesto ribos;
4) Kad viską Kyote pamatyti, reikia jame praleisti mažiausiai vieną savaitę (jei ne prabėgom norite viską/daug ką praeiti, kad tik užsidėti ‚pliusiuką“, kad buvote ten, ten ir dar ten. Kyote labai daug meditatyvinio pobūdžio arch.istorinių paminklų ir sodų, kuriuose, tiksliau vienam jų reikėtų skirti bent jau pusdienį, na, minimum 3-4valandas, kad galėtum įsijausti ir bent pabandyti suprasti visą tą grožį..

Taigi, dabar viską nuo pradžių. Senamiestis ir naujamiestis. Tik išėjus iš geležinkelio stoties, pamatysite „naujoviškus“, šiandieninės architektūros statinius, o tiksliau jų kvartalus, rajonus. Ir kalba eis tik apie vieną senamiestinę Kyoto dalį, kuri yra vienoje traukinių stoties pusėje. Nes kitoje jos (miesto dalies) pusėje yra kita jos dalis į kurią nekišau nosies nes visai neturėjau tam laiko. Šiaip Kyoto miestas pilnas šventyklų, bet žemėlapyje daugiau buvo akcentuojama jo šiaurinė dalis, kuri yra, kaip minėjau, vienoje traukinių Stoties pusėje. Tad būtent į šią miesto dalį ir daugiausiai koncentravau savo dėmesį.

Taigi štai ką išvysite, kai eisite nuo Stoties į tą miesto pusę, kurioje stovi „Kyoto Imperial Palace“, „Nijo Castle“, HeianiJingu Shrine“, „Kinkakuji“, „Ryoanji“, „Kurodani“ ir dar daug daug kitų daugiau mažiau garsių šventyklų, parkų, pastatų:
Patys pastatai, kaip ir visuose tikriausiai Japonijos didesniuose miestuose išsidėstę daugiau mažiau vienodai: palei pagrindines miesto gatves/prospektus/magistrales stovi daugiaaukščiai visuomeniniai komerciniai pastatai, o daugiau į kvartalo gilumą stovi dviaukščiai (dažniausiai) gyv.namai; štai tokie: teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad ir prie pagrindinių galvių kartais rasite senų Kyoto gyventojų gyv.namų ar krautuvių. Štai toks tas ir buvo tikrasis, senasis Kyotas kurį ir įsivaizdavau prieš čia atvažiuodamas: daug daug nedidelių senoviško stiliaus namų (kuriuose gyvenama, prekiaujama, teikiamos įvairios paslaugos), o ne tokį, kokį pamačiau – užstatytą neišvaizdžiomis stiklo, betono ir plytų daugiaaukštėmis dėžutėmis, kurios atsiradus akivaizdžiai nugriovus senuosius Kyoto statinukus: . Ne be liūdesio turėjau sau konstatuoti, kad japonai labai neprotingai pasielgė nugriovę (neatstatę) senuosius grįnai japoniško stiliaus medinukus ir jų vietoje užstatę beveidę ir belytę daugiaaukšte neišvaizdžia architektūra.

Pats Kyoto naujamiestis paliko labai blankų įspūdį (ypač, kai čia atvažiuoji po išsičiusčiusio, blizgančio ir tviskančio Tokyo). Nežinau ar tiesą pasakysiu, bet tai bus mano nuomonė: Kyoto naujamiestis stipriai nušiuręs, labai daug pastatų pastatyti praėjusio šimtmečio 7-8 dešimtmetyje, nes naujoviškos, šiuolaikiškos tos garsiosios japoniškos architektūros čia rasite labai ir labai mažai.. Nemažai pastatų fasadų ganėtinai apleisti, nušiurę; ir šiaip visas šis miestas be galo dvelkia provincialumu.
Gal keistai nuskambės, bet Kyotas man labai pasirodė panašus į Kauno ir Palangos hibridą. Panašus į Kauną, nes lygiai toks pat pilkas, neišvaizdus ir net sakyčiau niūriai blankus; toks, koks jis yra išmetus iš Kauno miesto konteksto jo Senamiestį ir Naujamiestį : . Žinoma, Kyotas 100 kartų visomis prasmėmis saugesnis nei Kaunas.
O primena Palangą savo labai išpūstomis kainomis, savo kurortine dvasia (čia labai tai jaučiasi, nes greit supratau, kad Kyotas gyvena/pragyvena tikriausiai vien tik iš turizmo) ir aišku be galo gražiais sodais/parkais (kaip kad Palangos Tiškevičiaus parkas) ir savaja architektūra (kurios, autentiškos Palangoje deja beveik nelikę, bet išlikusi ir naujoji arch. vis tiek turi savo žąvesio).
1) kas liečia kainas, tai čia teks beveik visur už viską permokėti, arba kitaip tariant mokėti „pilną“ kainą. Nes turėjau labai gerą progą palyginti tam tikrų paslaugų ir prekiu asortimento kainas, tai galiu drąsiai sakyti, kad Kyote už daug ką teks mokėti daugiau, nors realiai ta paslauga ar prekė tiek nekainuoja ar neverta tokios kainos. Bet kaip minėjau, Kyotas kurotinis miestas ir jis iš turizmo gyvena. Visai kaip Palanga sezono metu, kai visi ir visur stengiasi užsikelti kainas iki maksimumo, nors jų siūlomos prekės ne visada to vertos. Tai ypač matosi paslaugų sektoriuje.
Pavyzdžiui buvau užsukęs į „Kyoto Tokyu Hotel“ pailsėti, atsigerti kavos arbatos, užkąsti. Tai iš tiesų gana prabangus viešbutis, bent jau sprendžiant iš vestibiulio ir dar kai kurių atributų. Ar bent jau norima sudaryti tokį prabangos efektą: . Čia vestibiulyje jie eksponuoja tokius dalykėlius: . Na, pirmas įspūdis pasirodė neblogas, tad pamaniau, kad viskas čia bus aukštumoje. Kai kavinėje atnešė meniu truputį nustebino daug didesnes kainos, nei kad tai būtų adekvačioje vietoje Tokijuje. Na, galvoju, tikriausiai jei taip brangiai, tai verta. Ir kai atnešė arbatą žiauriai nustebau išvydęs pačią paprasčiausią arbatą pakeliuose, kurios bet kokiame prekybcentryje nusipirksi. Ir dar puodukas, lėkštutė, kaip čia pasakius, nebe pirmos jaunystės (vietomis atskilinėję, įtrūkę). Galvojau kad atneš bent jau kelių rūšių cukrų ir medaus (nes tokio arbatos puodelio kaina tikrai didelė: virš 1,000¥, apie 30lt), o atnešė patį paprasčiausią vienos rūšies cukrų gabalėliais. Visa tai labai nustebino; ir dar aptarnavimas toks sakyčiau.. tada pradėjau atidžiai apsižiūrinėti aplinkui kur sėdžiu. Taip, pastebėjau daug senai nekeistų (ir prašomų pakeisti) interjero elementų (kėdės, stalai, kilimai..), daug senai išėjusių iš mados baldų, techninių interjero ir architektūrinių elementų.. iš karto patikslinsiu, kad kėdės, stalai buvo patys papračiausi „a lia europietiški“, elementarūs, o ne kažkokie tai įpatingi, japoniško stiliaus. Tada susimąsčiau, jeigu tokio lygio viešbutyje plėšia tokius antkainius, tai kokie turėtų būti antkainiai visur kitur Kyoto mieste? Dar iš smalsumo specialiai nuėjau pasižiūrėti kokios šio viešbučio kainos. Po arbatos, jos jau manęs nešokiravo, bet vis tiek privertė išsižioti: kainos tikrai buvo per aukštos, jei viską lyginti kad ir su Tokijumi. Čia, kaip supratau, už viską teks permokėti ir niekada nesulauksi atitinkamo aptarnavimo, kurį gautum mokėdamas tokius pačius pinigus Tokijuje. Tą patyriau ir paprastose Kyoto japoniškose užkandinėse, restoranėliuose, baruose.. Vienintelis dalykas kuris man labai patiko šiame viešbutyje, tai jo parodų salė, kurioje tuo metu buvo eksponuojami Imao Eiji paveikslai (kuom tai primenantys M.K.Čiurlionį).
Na, o čia truputis šio Kyoto kvartalo panoramų nuo pėsčiųjų tilto: .

Taigi aptarnavimo kultūra labai skiriasi nuo Tokijo. Kyote visi atsipūtę ir net sakyčiau nelabai mandagūs lyginant su Tokijumi; gal dėl to kad čia nėra tokios žiaurios konkurencijos kaip kad Japonijos sostinėje, gal kad jie visada žino kad čia visada buvo ir bus turistų – tad kam stengtis? Žodžiu ši Kyoto pusė manęs visai nesužavėjo...

Bet labai patiko senoji, dar išlikusi Kyoto mažaaukštė, tikroji architektūra, o tiksliau, tie nedidukai namukai:

Tai tiek šiam kartui. Kitoje dalyje papasakosiu apie Kyoto Senamiestį...

[arna]

Kyotas

Kyotas (III). Senamiestis

Iš tikrųjų reikėtų sakyti ne senamiestis, bet istorinės Kyoto vietos (ar kažkaip panašiai); nes tokio daikto kaip senamiestis šiame mieste nėra. Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, tai „šiuolaikinis“ miestas su įvairių epochų architektūriniais (pilys, vienuolynais, šventyklos, namai) ir landšaftiniais-kraštovaizdiniais paminklais (sodai, parkai). Kitaip tariant tai šiuolaikinis japoniškas miestas su daug istorinių kultūrinių inkliuzų.
Dauguma žino Kyoto įžymybes, apie kurias buvau užsiminęs (ir ne) II-oje dalyje. Tad manau jūsų nevarginsiu savo įspūdžiais ir nuotraukomis apie tas grožybes. Nors Tai yra labai, net labai gražu, jums spėju vis tiek bus nuobodu (galiausiai tai animešnikų apie anime forumas). Tad pasistengsiu pateikti kiek kitokią, galbūt jums naudingesnę informaciją.

Taigi apie kelionę į Kyotą. Jei planuojate į šį miestą užsukti pasižiūrėti vietinių įžymybių ir turite labai ribotą laiko tarpą (tarkim 3-4dienos), tai turite labai tiksliai žinoti ką norite pamatyti ir dar svarbiau: kiek laiko planuojate vienam ar kitam objektui skirti (su tam tikra laiko paklaida). Turite įvertinti kaip nusigausite iš vieno muziejaus į kitą (metro, autobusu ar taksi); nes pėsčiomis nors ir galima palyginti lengvai įveikti tuos atstumus, tačiau laiko sąnaudos tam išeina palyginti didelės, nes pvz. Rudenį Kyoto dauguma muziejų (su sodais ir parkais) dirba tik iki 17val. (t.y. iki pradeda tempti). Turite įvertinti ir įvairius netikėtumus/nesklandumus kaip muziejų nedarbo (išeigines) dienas, kaip restauruojamą dalį muziejaus ar kaip net tam tikrą išankstinę registraciją.. Tad turėdami mažai laiko ir norėdami sutaupyti pinigų jus prarasite daug laiko skirto kažką pamatyti jei galvosite visur vaikščioti savo kojomis. O pamatyti tikrai yra ką.
Tai kai kurios lentelės, kurių nesitikėjau pamatyti atėjęs aplankyti vieną ar kitą muziejų:


Ko dar nesitikėjau, kad tai bus ištisi kompleksai pastatų su parkais. Tiesa, ne į visų kompleksų pastatus ir teritorijas galima patekti, bet jei galima, tai pamatyti yra tikrai labai daug ką. Čia vėl tam reikia skirti atitinkamai laiko, kurį iš anksto reikia susiplanuoti (jei turite jo mažai). Tad patys įvertinkite tuos muziejus ir jų teritorijas, kurie atviri turisto akiai:
Higashi Honganji ; Nijo Castle ; Kyoto Imperial Palace+Kyoto Gyoen+Sento Palace ; Nanzenji ; Konchi-in Garden ; Kiyomizu-dera ; Ryogen-in+Daitokuji+Koto-in+Daisen-in ; Ryoanji ; The Golden Pavilion+Rokuon-ji;

Beja, turėkite omenyje, kad bilietus gali tekti pirktis į atskirus muziejus/šventyklas stovinčius bendrame komplekse, kaip kad pvz.: Ryogen-in+Daitokuji+Koto-in+Daisen-in pastatų/šventyklų komplekse, kur į kiekvieną jų pastatą/šventyklą yra atskiras įėjimas ir atitinkamai reikia atskirai pirktis bilietus. O bilietai nepasakyčiau kad pigus (tiesa moksleiviams, tikriausiai ir pensininkams taikomos nuolaidos; nežinau ar nuolaidos galioja vien tik japonams): 400¥-600¥. Per dieną aplankius 5-6 muziejus susidarys visai apvali sumelė. Ir kol apeini vieną tokį kompleksą praeina iš tiesų daug laiko, jei nori į viską įsigylinti, o ne šiaip prabėgti. Beja, ne visur galima fotografuoti: pvz. Nijo pilyje ar Oubai-in Zen šventykloje.

Visuose muziejuose (šventyklos, pilys ir pan.), į kurių vidų reikia įeiti, privaloma nusiimti batus. Tad turėkite tai omenyje ir pasistenkite, kad jūsų kojines būtų švarios ir nesmirdėtų. Nes kai kuriose šventyklose, kad ir pvz. Ryoanji šventykloje ar Ryogen-in šventykloje saulėtą ir šiltą dieną labai smagu pamedituoti ant medinių grindų priešais „akmeninius sodus“.

Mano patarimas: pasiimkite su savimi tapkes/šliūres jei nenorite vaikščioti basomis.

Dar vienas dalykas kurį turite žinoti norėdami pamatyti „Kyoto Imperatoriškuosius Rūmus“ – pirmiausia jus turite užsiregistruoti „Information Office“ kuris yra šalia KIR, kad jus įtrauktų į lankytojų grupę, kuri apžiūrinės Kyoto Imperatoriškuosius Rūmus /KIR/ (tiksliau Jų kiemą). Vienai dienai sudaromos 3-4 grupės, kur vienos ekskursija trunka apie 1,5 valandos. Laiko tarpas tarp jų(ekskursijų) berods apie 2valandos. Tad jei norite tą pačia dieną pamatyti KIR, turite ateiti kuo anksčiau užsiregistruoti. Tiesa, galite registruoti ir kitai dienai; bet jokiu būdu nebandykite vėluoti (net 10min.) kaip kad man nutiko – nes jus paprasčiausiai neįleis ir paprašys išeiti ir iš naujo užsirgistruoti kitam kartui. Ir dar vienas įdomumas – įėjimas ar registracija yra nemokama, t.y. Kyote tai vienintelis muziejus į kurį galite patekti nemokamai.

Kai atvykau į Kyotą, neįvertinau šio miesto mastelių: galvojau viską apvaikščiosiu savo kojomis. Taip ir bandžiau daryti vieną dieną, bet deja supratau kad tokiu būdu per dieną spėsiu pamatyti tik max. 2 šventyklas. Tad kitą, paskutinę dieną, nusprendžiau taupyti laiką ir padaryti maksimalią sau programą. Susisiekimo priemonę pasirinkau taksi (metro nenorėjau, nes jį sunkoka man buvo perprasti; galiausiai nenorėjau dėl laiko trūkumo rizikuoti klaidžioti tais požeminiais labirintais, baiminantis kad ne ten išlipsi/įsėsi ar nuvažiuosi). Šiuom kartu norėčiau daugiau papasakoti apie taksi:

Taksi.
Tokyo taksi ; Kyoto taksi
Patys taksi automobiliai Kyote yra kelių spalvų (tikriausiai skirtingų taksi firmų) tačiau tų pačių modelių. Kas krito į akį, kad šie automobiliai gana seni, tačiau labai tvarkingi ir švarūs. Viduje visos sėdynės papuoštos baltais megstais užklotais, patys taksi vairuotojai kostiumuoti, su „šlipsais“ ir baltomis pirštinėmis ir marškiniais. Keleivio durelės pačios atsidaro ir užsidaro – nereikia net liesti durų rankenų. Kai kuriuose taksi man net duodavo/išmušdavo kvitą/čekį.
Šiaip dar pastebėjau, kad autointerjeras ir patys vairuotojai (pagal apsirengimą, nes kai kurie nevilki pirštinių, kaklaraiščių, auto salonas būna prirūkytas) taksi automobilių skiriasi pagal taksi firmas. Patys švariausi, elegantiškiausi ir puošniausi buvo juodos spalvos taksi. Gal dėl to ir skirdavosi įsėdimo į taksi mokestis: pas vienus jis buvo 640¥, pas kitus 650¥ (apie 17lt). Tai pakankamai daug. Kodėl taip yra nesunkiai vėliau supratau: Kyoto miesta nėra didelis jei juo reikėtų važiuoti automobiliu; jei ne rytiniai ir vakariniai kamščiai, čia labai greitai, per kelias minutes nuvažiuosite iš vieno miesto pakraščio į kitą; tad už kilometrus čia sumoki sąlyginai nedaug, tad kad taksistai gautų pelną, jie tikriausiai ir užsideda tokį didelį įsėdimo mokestį.

Kad suprastumėte kokie čia važiavimo įkainiai, pasakysiu, kad nuo Kyoto Stoties iki Nijo Pilies (apie 3.5km) taksi kainuoja 1350¥ (apie 37lt); nuo Daishin-in šventyklos iki Kyoto Stoties (apie 7.5km) man taksi kainavo apie 3,000¥ (apie 81lt). Kaip matote, tai nepigi paslauga, kuria teko naudotis pastoviai paskutinę dieną.

Kas dar patiko taksi, tai, kad jų vairuotuojai vairuoja labai korektiškai automobilį; net nesulygisi su lietuvių taksi. Kyote taksi vairuoja niekur neskubėdami, paisydami visų kelio ženklų, iš anksto visur ir visada rodydami kelio posūkio ženklus, visada praleisdami pėsčiuosius..

Dabar kiek telpa keleivių taksi automobilyje. Lietuvoje teko dažnai girdėti, kad jų taksai veža tik du keleivius. Deja, ne visai taip: ant galinės sėdinės gali būti vežami ir trys suaugę keleiviai; be to priekyje, šalia vairuotojo t.p. yra viena keleivio vieta. Taip kad Japonijoje taksi automobilis gali vežti max.4 keleivius. Tiesa Kyote, savo akimis mačiau kaip vežė 5 žmonės: 3 sėdėjo gale ir 2 sėdėjo priekyje (sėdynėje šalia vairuotojo). Taip kad pasitaiko visokių išimčių..

Dabar apie šventyklas.
Kas labiausiai nuvylė ir dėl ko gailėjausi praradęs daug laiko, tai buvo Kyoto Imperatoriškieji Rūmai; tie patys, į kuriuos reikia iš anksto registruotis ir kur įėjimas nemokamas. Deja, čia jus gausite pamatyti tik šio komplekso kiemus/rūmų pakraščius, nes į pačius Rūmus įėjimas uždraustas ir net ne į visus kiemus bus galima įeiti. Visą ekskursijos laikotarpį jūsų grupę lydės apsauginiai: vienas priekyje ir kitas gale, kad niekas iš turistų nesugalvotų kur nueiti ar netyčia atsilikti. Čia grieščiausia buvo apsauga. Bet pamatyti buvo verta nebent tik Imperatorišką vidaus kiemelio sodą . Visa kita pasirodė, švelniai tariant, neįdomu ir nuobodu, nepaisant to, kad turėjome neužsičiaupiančią gidę. Pavaikščiojome po pakraščius pasižiūrėjome sienas ir viskas.. ...

Pačiame Kyote yra begalė didesnių/mažesnių šventyklėlių; visos jos gražios, sutvarkytos, išpuoštos: tačiau visos jos dienos metu dėl kažkokių tai priežąsčių buvo uždarytos. Gal ir jos vertos yra dėmesio (šito nežinau), bet ką pamatyti reikėtų, tai jau tikriausiai patys žinote: pačias garsiausias Kyoto šventyklas, rūmus ir jų sodus: ....
Be galo gražūs yra šventyklų sodai; tiek „akmeniniai“, tiek „gyvi“. Tokio žmogaus sukurto ir išpuoselėto gamtos grožio dar neteko niekur matyti. Vien dėl šių sodų (ir aišku „Auksinio Paviliono“) verta važiuoti į Kyotą.

[arna]

Japoniškas maistas

Japoniškas Maistas

Taigi iš pradžių. Jei norite nebrangiai maitintis gyvendami Tokijuje tai galite eiti maisto nusipirkti į maisto ruošimo parduotuvėles arba į tipinius japoniškus restoranėlius, tiksliau valgyklas.

Štai taip atrodo įprasta greito, šviežio japoniško maisto parduotuvė. Čia viskas vietoje kepama, verdama ir pardainėjama gražiai supakavus: . Štai čia šios parduotuvėlės kainininkas gatvėje:
O štai čia, ką galima nusipirkti valgomo išsinešimui iš šios parduotuvės:
Tokioje parduotuvėje visada į maišelį įdeda lazdeles, kurių pakuotėje dar būna ir dantų krapštukas. Kas brangiausia tokioje maisto parduotuvėje, tai ant visą dieną kaitinamų puodų įvairi mėsa, daržovės ir žuvis. Gali ateiti ir iš kiekvieno tokio indo samteliu įsidėti į spec.dėžutę to gėrio tiek, kiek tu nori; vėliau jį pasveria ir paskaičiuoja. Bet kaip minėjau, tai prangiausi maisto produktai. Pigesni yra tie, kurie jau supakuoti guli šilti ant prekystalio. Beja, tų sveriamų mėsos, žuvies produktų neparduota taip įpakuotus; juos reikia jau pačiam kaip minėjau įsidėti. Pats maistas lengvas ir labai skanus. Gyvenant Tokijuje net nekilo mintis eiti kur nors dar kitur valgyti, nors šalia buvo ir italų ir indų ir kinų virtuvės..

O štai čia bandelių namai, kuriuose kapamos ir iš karto pardavinėjamos labai ir labai skanios bandelės . Lietuvoje neteko kažko panašaus ragauti. Čia bandelė jei su šokoladu, tai joje ir bus pilna viduje šokolado; jei bandelė su kremu ir džemu, tai joje ir bus pilna skaniausio kremo ir džemo. Lietuvoje ant tokių dalykų labai ir labai taupoma; pas mus viskas tik simboliškai; ypač tai, kas paslėpta bandelės viduje. Štai kaip atrodo jų fantastiškai skanios bandelės: . Ir niekur kitur nemačiau, kad kiekvieną bandelę atskirai įpakuotų, įvyniotų ir dar papuoštų: . Šią bandelę specialiai atskirai nufotkinau, nes nemačiau dar taip, kad parduotuvėje taip gražiai kas supakuotų (Lietuvoje toks dalykas neįmanomas kol kas dar).

Štai taip atrodo parduotuvėje pirkti ledai ir giretininiai delikatesai . Ilgą laiką nesiryžau jų pirkti, nes niekaip nesupratau, kaip juos reikėtų valgyti lauke (juk nesineši šaukštuko); tik vėliau supratau, kad prie jų visada duodamas šaukštukas: kiekvienam indeliui po vieną šaukštuką.

Štai taip atrodo įprasta japoniška valgyklėje, kurioje paprasti japonai pietauja ir vakarieniauja: . O štai čia šio restoranėlio lauko meniu:
O štai čia ir patiekalai: . Kiekvienoje nuotraukoje matote po vieną užsakytą patiekalą, kuris susideda iš kelių ingridientų/užkandžių. Pvz. jei užsisakai koldunų, tai atnes koldūnų lėkštę, ryžių lėkštę, sultinio ir daržovių lėkštutę. Arba jei užsisakai mėsos, tai be mėsos patiekalo vėl bus tie patys "pagalbiniai" užkandžiai.
Kainas matote.. Jei mokate konvertuoti ir skaičiuoti, patys primeskite, kiek kainuoja viena tokia porcija.
Pagrindiniai patiekalai yra iš ryžių („sausieji) ir iš makaronų (sriubos); prie jų dedami patys įvairiausi ingridientai, jei tai sriubos, tai visada bus makaronų sriuba ir jūros gėrybėmis, su mėsa su daržovėmis; jei tai ryžiai, tai prie jų visada bus patiekiamas mėsiškas patiekalas iš kepenėlių, kiaulienos ir pan. Visada indelis daržovių ir sultinio.

Beja, sriubos Japonijoje valgomos su pagaliukais.

Na o čia dar vienas populiarus japoniško maisto restoranėlių tipas: . Šiuose restoranėliuose pirmiausia automate nusiperki norimo patiekalo kvitelį ir su juo nueini iki padavėjos ir jį jai paduodi. Po to atsisėdi prie laisvo staliuko ir lauki kol atnes ką išsirinkai ir nusipirkai. Pvz. Štai ką:

Šiaip subjektyvia savo nuomone, geriausia ir skaniausia yra valgyti japoniškuose restoranėliuose kur be kvitelių/automatų viskas; po to geriau pirktis šviežią maistą įpakuotą iš parduotuvėlių ir tik po to eiti ten, kur yra tos vietos, kur maistą užsisakyti reikia „per automatą“.

Maistas Kyote:

Pastebėjau, kad kai kuriose Kyoto užeigose vietoj vienkartinių lazdelių paduoda daugkartines. Ir paduoda tik vieną puoduką arbatos (akivaizdžiai taupo), kai tuo tarpu Tokijuje, bet kurioje maitinimo įstaigoje (nuo pačios paprasčiausios iki pačios prabangiausios) visada tau paduos įpakuotą drėgną vienkartinę servetėlę ir stiklinę šalto su ledu (tiesa ne visose kavinėse duoda su ledu) vandens stiklinę. Ir visada šalia tavo vietos stovi ąsotėlis šalto vandens kurio tu bet kada gali įsipilti ir jis bus tau nemokamas. Tiek servetėlė, tiek stiklinė vandens iš karto tau paduodami tik tau atsisėdus (ir net nieko neužsisakius). Toks štai aptarnavimas visose Tokyo kavinėse, valgyklose ir restoranuose..

Keletas įvairių Tokyo restoranėlių iškabų:

Na o čia Kyoto prabangių japoniškų restoranų kainininkas, jei sugalvosi gurmaniškai pavalgyti: . Jei mokate konvertuoti ir skaičiuoti, patys primeskite kiek gali kainuoti tokia vakarienė ar pietūs..

Na o čia viename Tokyo rajone kai bevaikštinėdamas smarkiai praalkau ir pavargau, užėjau į pirmą pasitaikiusią užeigą, gal teisybės dėlei reikėtų sakyti – „skylę“: . pati užeiga atrodė labai nehigieniškai; vien vaizdelis nuo to, kai matai padavėją ir virėją su botais vaikštinėjančius ir dar nepirmo švarumo apsiaustais, tai apetito nelabai sukelia; bet kaip pastebėjau čia pietaujantiems japonams yra visiškai „dzin“ kaip atrodo kavinė, kaip atrodo padavėja. Svarbiausia kad maistas būtų skanus ir šviežias. Štai kodėl būdamas Japonijoje tik tokias vietas rinkdavausi pavalgyti (nepaisant kaip jos ten atrodo): tai pagaminamo maisto KOKYBĖS ir palankus kainos santykis.


Ir pabaigai. Lietuvoje nėra tikros japoniškos virtuvės. Geriausia, ką Lietuvoje gali pasiūlyti, tai pačius elementariausius sušius, kurie Japonijoje pardavinėjami gatvėje kaip patys paprasčiausi ir pigiausi „sušiai“ (kai tuo tarpu Lietuvoje „japoniškuose“ restoranuose už juos plėšia nemažus pinigus. Galiausiai Lietuvoje niekur neteko ragauti tokio skanaus ir paprasto maisto kaip pačiuose paprasčiausiuose ir pigiausiuose Tokyo restoranėliuose (jau nekalbant apie aukštesnio lygio). Norint paragauti tikrai gurmaniškos ir rafinuotos japoniškos nacionalinės virtuvės, jau reikia eiti į aukšto lygio restoranus Japonijoje. Štai ten ir paragausite visokiausių sušių ir kitų nematytų patiekalų iš jūros gėrybių, daržovių, mėsos..

[aguchan]

paziurejau visa fotkes,labai patiko,bet akb praeitais metais ivyko baisi tragedija....maniakas nuzude 7 zmones.....

[riyo]

Ačiū, arna, už pasakojimą.
Įdėjai nemažai pastangų and we appreciate that.

[AhouKarasu]

Aš tuoj apsiverksiu Skaitydama visus aprašymus, atsakymus ir žiūrėdama nuotraukas pagalvoju, kad beprasmiška nukeliaut į Japoniją... Bet, jei labiau stengsiuos sporte ir vėliau pateksiu į rinktinę, gal tada ir būtų galimybė.... Na nežinau..

P.S Arna, gražios nuotraukos xD

[Tabeko]

Pažvelgus į nuotraukas su japonišku maistu, net seilė nutysta.:3
Be galo ačiū, kad pasidalinai nuotraukomis ir išsamiais aprašymais. ^^