Japonijos darbo rinkos ypatumai (Gaijin)

[Svečias]

Japonijos darbo rinkos ypatumai Japonijos darbo rinka bei įsidarbinimo galimybės Tekančios saulės šalyje viena įdomiausių temų. Todėl šį kartą nusprendžiau išsamiau panagrinėti pastarąjį gana konservatyvų ir inertišką procesą. Kaip vyksta įsidarbinimo procesas, kokie reiklavimai yra keliami būsimiesiems darbuotojams, su kokiais iššūkiais susiduria kandidatai ir darbdaviai, kokią įtaką Japonijos visuomenės raidai turi specifinė darbo rinka – atsakymai į šiuos ir daugelį kitų klausimų leidžai sudėlioti labai sudėtingą ir tikrai intin specifinę Japonijos darbo rinkos dėlionę.Pabandykime ir mes kartu pažvelgti į šią dėlionę. „Valandiniai darbuotojai“ Prieš pradedant dėlioti Japonijos darbo rinkos bei įsidarbinimo proceso delionę pirmiausiai reikėtų aptarti galimas darbuotojų „rūšis“. „Valandiniai darbuotojai“ (パートタイム、アルバイト) – šiai darbuotojų kategorijai galima priskirti visus tuos, kurie dirba nekvalifikuotus darbus pagal valandinį užmokestį. Pavtzdžiui restoranų padavėjai, kasininkės, parduotuvės salės darbuotojai, valytojai, slaugos srities darbuotojai (tam tikrais atvejais), užsienių kalbų mokytojai (tam tikrais atvejais) ir t.t. Pasikartosiu, bet vadinamieji arubaito (papildomi darbai) yra vis tie kurių užmokestis skaičiojamas pagal išdirbtas valandas, tačiau darbuotojai neturi turėti ilgalaikio konktrakto. Šiuos dabrus dažniausiai dirba studentai arba namų šeimininkės. Minimalus valandinis užmokestis yra nustatomas Sveikatos, darbo ir socialinių reeikalų ministerijos bei skiriasi kiekvienoje prefektūroje. Mažiausias minimalus valandinis užmokestis yra nustatytas pačiose neturtingiausiose Japonijos prefketūrose. Aomori, Akita, Iwate ir Okinawa prefektūrose minimalus valandinis užmokesits yra 610 jienų t.y. apie 18,3 lito. Tuo tarpu brangiausiai darbo valanda įvertinta Tokijuje 719 jienų tai yra apie 21,57 lito, Kanagawa (Yokohama miestas) 717 jienų – 21,51 lito, Osaka prefektūrose 712 jienų – 21,36 lito. Jeigu komapnija darbuojui moka mažesnį nei nustatytą minimalų užmokestį tai yra vertintina kaip įstatymų pažeidimas. Kita vertus Tokijuje, Osakoje ar kituose Japonijos ekonomiškai labiau išsivysčiusiose megapoliuose asmeniškai skelbimuose neteko matyti darbo skelbimų su minimaliu darbo užmokesčiu. Galite patys pasižiūrėti į vieną iš valandinį darbą siūlantį puslapį ir įvertinti ką ir už kiek galima dirbti. Pavyzdžiui darbas mokyklos valgykloje „prie puodų“ įvertintas 850 jienų – 25,50 lito, pardavejas ABC batų parduotuvėje 900 jienų – 27 litai, skambučių operatorius apie 30 litų už valandą. Dirbant tokio pobūdžio darbus dažniausiai yra reikalaujama, kad būsimas darbuotojas galėtų dirbti bent tris dienas per savaitę po penkias valandas. Kai kuriais atvejais darbdavys apmoka atvažiavimo iki darbovietės transporto išlaidas. „Valandiniais darbuotojais“ dažnai dirba studentai norintys prisidurti vieną kitą jieną pramogoms bei sukaupti reikalingos patirties. Studentams ypač dirbantiems paslaugų srityje tai yra puiki proga įsisavinti mandagiosios japonų kalbos subtilybes kurios žinių prireiks ieškant „tikro darbo“. Beje reikėtų paminėti, kad užsieniečiai studentai studijuojantys Japonijos mokslo įstaigose ir turintys „studento vizą“ migracijos tarnyboje privalo gauti vadinąmąjį papildomos veiklos leidimą (資格外活動). Pastarasis leidimas suteikia teisę legaliai dirbti 28 valandas per savaitę. Taigi modeliuojant situaciją, jog jūs esate lietuvaitis studijuojantis Japonijoje ir dirbantis tarkime kažkokioje picerijoje indų plovėju ar salės darbuotoju ir gaunate 27 litų valandinį darbo užmokestį per mėnesį galite prisidurti apie 3024 litus. Tačiau turinti omenyje Tokijo kaninų lygį tai nėra kažkuo ypatinga suma. Kaip ir minėjau Japonijos studentų vertinimu papildomi 1200 litų tėra arbatpinigiai, ledžiantys šiek tiek pasiausti didmiesčio pramogų jūroje. “Tarnaičių kavinės” Maid cafe – vienas geriau apmokamų arubaito Populiariausias „valandinis darbas“ japonų studentų tarpe yra matematikos, anglų kalbos ir kt. korepetitorius. Tia yra bene geriausiai apmokamas valandinis darbo užmokestis. Tą patį galima paskyti apie užsieniečių geriausiai apmokamus darbus. Be konkurencijos pirmoje vietoje bus užsienio kalbų mokymas. Anglų kalbos valandis užmokestis galėtų svyruoti tarp 60 ir 90 litų. Tačiau 99 proc. anglų kalbos mokytojų ieškančiuose darbo skelbimuose bus nurodyta, jog yra pageidaujama gimtosios kalbos studento. Visgi lietuviams nereikia nukabinti nosies, o tiesiog bandyti tekti savo kandidatūrą, kadangi tikimybę susirasti tokį darbelį iš ties yra pakankamai didelė. Be to galima užsiregitsruoti specializuotuose puslapiuose kaip antai teacher 7 ir pasiūlyti savo kaip lietuvių kalbos mokytojo kandidatūrą. „Kontraktiniai darbuotojai“ „Kontraktiniai darbuotojai“ (契約社員)– kita viena didžiausių darbuotojų kategorijų. Kontraktiniai darbuotojai – dirbantys pagal tam tikrą konktraktą　kuris gali būti atnaujinamas kas keletą mėnesių, pusę metu, metus ir pan. Tai yra tarsi tarpinė grandis tarp „valandinių“ ir „tikrųjų firmos“ darbuotojų. Kontraktininkai dirba kaip ir reguliarūs firmos darbuojai, penkias dienas per savaitę, pagal iš anksto nustatytą valandinį užmokestį. Tačiau esminis skirtumas yra tas, jog kontraktininkams dažniausiai nėra kompensuojamos transporto iki darbovietės išlaidos, pasibaigus kontraktui yra lengvai atleidžiami iš darbo neišmokant jokių išeitinių kompensacijų, patys moka sveikatos draudimo, gyventojų pajamų mokesčius　ir įmokas pensijų kaupimo fondui. Galbūt skambės nemaloniai, tačiau iš principo kontraktiniai darbuotojai tėra „daiktai“ arba marksistiniais leninistiniais terminais kalbant „gamybos priemonės.“ Kontraktinio darbuotoju įdarbinimu rūpinasi įvairios įdarbinimo agentūros, kurios Japonijoje yra vadinamoshakengaisha (派遣会社). Didžiausios įdarbinimo agentūros yra Pasona , Recruit Staffing, Tempstaff, Staff Service,Adecco ir t.t. Darbo paieškos procesas gana paparastas. Kandidatas kreipiasi į įdarbinimo agentūrą kurioje palieka savo gyvenimo aprašymą, atlieka tam tikrus testus (kalbos, kompiuterinio raštingumo), užpildo anketas kokio pageidautų darbo. Tuomet įdarbinimo agentūra atsižvelgdama į kandidato kvalifikacijas, ansktesnę patirtį, sugebėjimus bei pageidavimus kasdieną teikia įvairius darbo pasiūlymus. Darbo pasiūlymai skiriasi tiek pagal valandinį užmokestį, darbo pobūdį taip pat ypač Tokijuje nemenkas dėmesys yra skiriamas vietai, kurioje yra įsikūriusi būsimoji darbovietė. Menkas malonumas kasdieną pusantros valandos pilnu žmonių traukiniu ryte ir vakare važinėti į savo darbovietę. Kiek uždirba kontrakatiniai darbuotojai? Tarkime pardavėjo darbo pasiūlymas Tokijuje naujai atsidarusioje juvelyrikos parduotuvėje. Kontrakto laikotarpis 6 mėnesiai, valandinis darbo užmokestis apie 42 litai. Per mėnesį kartu su planuojamais viršvalandžiais šis darbuotojas gali tikėtis užsidirbti apie 8000 tūkstančiuis litų. Turint omenyje Tokijo butų nuomos kainų lygį ir tai, kad nuo šios sumos reikės ssusimokėti visus mokesčius tai galima įvertinti kaip gana prastą atlyginimą. Darbo skelbimas skirtas užsienio kapitalo draudimo kompanijoje dirbančiai sekretorei skelbia, kad per mėnesį galima tikėtis sukrapštyti apie 9000 litų. Na o jeigu jūs esate informacinių technologijų specialistas Microsoft kompanija galėtų pasiūlyti atlyginimą siekiantį iki 15000 litų per mėnsį. Visgi vidutiniškai vertinant kontraktiniai darbuojai uždirba apie 300,000 jienų, t.y. apie 9000 litų. Tačiau kaip ir minėta „kontraktinis darbas“ visuomet išlieka kontrkatiniu.Gali būti, kad jūs išdirbsite tik keletą metų, o gali būti visus 20 ar 30 metų. Bet kuriuo atveju neikada negali žinoti kada papūtus nepalankiems ekonominiams vėjams būsite priverstas susikrauti lagaminus ir nešdintis lauk iš darbdavio biuro. Taip pat dirbant tokį darbą belieka tik pasvajoti apie išeitines kompensacijas, paaukštinimą darbe, žymiuosius ir visų „tikrųjų firmos“ darbuotojų laukiamus bonusus ir kitas privilegijas. Kontraktiniai darbuotojai tėra „gamybos priemonės.“ Šiuo metu nereguliarūs firmos darbuotojai sudaro apie 40 procentų visų firmos darbuotojų ir šis skaičius nuolat didėja keldamas vis didesnę sosialinę įtampą. Tikrieji firmos darbuotojai „Tikrieji firmos darbuotojai“ – absoliučios daugumos japonų siekiamybė. Galima teigti, kad jau nuo darželio yra tarsi programuoji eleitinių japonijos kompanijų būsimi darbuotojai. Tik pabaigęs prestižinią mokyklą gali įstoti į „gerą“ universitetą, ir tik pabaigęs „gerą“ gali tikėtis gauti „svajonių darbą“ kurioje nors vienoje iš didžiausių Japonijos korporacijų. Pabandykime atsakyti į klausimą kasgi taip traukia absoliučią daugumą japonų svajojančių dirbti prestižinėse korporacijose. Atsakymas būtų stebuklingas žodis – shuhin koyo (終身雇用) arba kitaip tariant įdarbinimas iki gyvos galvos. Nors tiesą pasakius pastaruosius du dešimtmečius nereikėtų vienareikšmiškai tikėtis, jog visą gyvenimą galėsite išdirbti toje pačioje kompanijoje iki pensijos. XX a. paskutinis dešimtmetis Japonijos ekonomikoje buvo kaip niekad niūrus. Nekilnojamo kainų burbulas sprogęs Japonijoje devinto dešimtmečio pabaigoje bei politikų „impotencija“ būtinoms reformoms įstūmė šalį į daugiau nei dešimtmetį trukusį ekonomikos ledynmetį. Atsirado terminas prarastasis dešimtmetis ir prarastoji karta. Savo ruožtu per visas siūles pradėjo braškėti žymioji shushin koyo sistema. Šiais laikai nei vienas, netgi pačios didžiausios ir iš pirmo žvilgsnio stabiliausios kompanijos darbuotojas negali būti tikras, jog sulauks pensijos toje pačioje darbovietėje. Kaip bebūtų tikrojo darbuotojo statusas pirmiausiai reiškia stabilumą. Tokį darbuotoją atleisti iš darbo yra nepaprastai sudėtinga. Būtent todėl pastaraisiais globalios ekonomikos ir konkurencijos metais procentiškai nuolat didėja kontraktinių darbuotojų dalis firmos darbuotojų „balanse“. Tokiu būdu kompanija gali greičiau ir efektyviau reaguoti į besikeičiančią verslo aplinką. Taip pat tikrųjų darbuotojų statusas yra neatsiejamas nuo vadinamųjų bonusų, t.y. papildomų atlyginimų. Bonusai priklauso nuo firmos rezultatų. Tai yra savotiška skatinamoji, motyvuojanti tikrųjų firmos darbuotojų priemonė. Bonusai Japonijoje paprastai išmokami du kartus per metus – birželio, liepos mėnesiais ir gruodžio, sausio mėnesiais. Tuo pačiu tai yra prekybininkų medaus mėnesis, kuomet galima pabandyti kaip galima labiau “išmelžti” potencialius klientus. O „,melžti“ tikrai yra ką. Jeigu ekonomika auga ir kompanija demonstruoja gerus rezultatus, tikrasis firmos darbuotojas gali tikėtis gauti 4 arba netgi daugiau papildomų atlyginimų. Paskaičiuokime. Vidutinis Japonijos firmos darbuotojo atlyginimas yra apie 13 tūkstančių litų per mėnesį. Vadinasi firmos klestėjimo metu jūsų metinės pajamos gali siekti apie 208 tūkstančius litų (16 mėnesių dauginam iš 13 t. litų). Be to tikrieji firmos darbuotojai iki darbo važiuoja nemokamai. Kai kurios kompanijos (ypač Informacinių technologijų kompanijos kurių darbuotojai dirba iki ir netgi po paskutinio traukinio) netgi apmoka iki 1000 litų per mėnesį už būsto nuomą jeigu jų darbuotojas gyvena 15-20 minučių pėsčiomis nuo darbo atstumu. Toks darbuotojas vadinasi be didesnių rūpesčių namo gali parsibaladoti ir pirmą valandą nakties. Kompanija taip pat padengią dalį išlaidų susijusių su pensijų kaupimu, sveikatos draudimu ir kitais mokesčiais. Negana to jeigu esi „rimtos“ korporacijos bitė darbininkė išeidamas į pensiją gali tikėtis gauti 200-500 tūkstančių litų išeitinę kompensaciją už visus išdirbtus metus. … yra dėl ko stengtis… Įdomi reklama. Miške senukai sutinka seishain “reguliarų firmos darbuotoją” žvėrį ir baito mergelę Tačiau kaip byloja liaudies išmintis „ne viskas auksas kas auksu žiba.“ Jeigu vieną dieną turėsite galimybę tapti tikruoju japoniškos korporacijos firmos darbuotoju turėtūmėte būti pasirengęs paaukoti savo … gyvenimą. Nuo šiol jūsų gražiausių 40 metų (paprastai nuo 22 metų iki 65 metų, kuomet išeinama į pensiją. Beje pensijinį amžių žadama didinti iki 70 metų. ) privalo būti pašvęsti firmai. Firma yra jūsų tėvas motina ir šventoji dvasia. Jūs gyvenate ir dirbate, aukojatės ir kvėpuojate vardan firmos. Atostogos? pamirškite šį žodį. Normalios kompanijos darbuotojas nepaims atostogų ilgiau nei kaip savaitei ar dešimčiai dienų. Jeigu japonui tikrajam firmos darbuotojui pasakysite, kad galite atostogauti tris savaitės iš eilės dievaži pagalvos, kad iš jo tyčiojatės. Logika yra paprasta. Jeigu firma be tavęs gali išgyventi savaitę laiko tai kam tu po velnių apskritai esi reikalingas tokiai firmai. Kiekvienas darbuotojas turi savo funkciją ir visas firmos mechanizmas sukasi kaip tiksliai surinktas šveicariškas laikrodis, tad pašalinus nors vieną detalę griūną visas mechanizmo veikimas. Rytinis pasisveikinimas darbe “Super Happy” Šeima. Firma yra jūsų šeima. Nuo šiol galite įsidėmėti tokį žodį kaip tanshin funin (単身赴任), t.y. komandiruotė į firmos paskirtą darbo vietą atskirai nuo šeimos. Tarkime firmą pasakė žinai Jonai po pusės metų reikės pavažiuoti į Filipinus padirbėti vadybinku į kokią nors elektronikos gamyklą. Susikrauni lagaminus ir pirmyn. Kiek būsi neaišku. Tokių pavyzdžių galima surasti visą galybę. Nepatinka – visuomet gali parašyti atleidimo iš darbo prašymą. Būdamas tikruoju firmos darbuotoju galite pamiršti darbo valandas. Jūs dirbsite tiek kiek reikia kompanijai. Oficialios darbo valandos egistuoja tik darbo kodekse. Tikri firmos darbuotojai, šių dienų samurajai mėlynais kostiumais, kas dieną „profilaktiškai“ atlieka zangyo (残業). Zangyo – viršvalandžiai yra visiškai normalus dalykas, netgi sakyčiau garbės reikalas vardan firmos kasdieną paaukoti tris penkias papildomas savo, atsiprašau pamirškite žodį savo, gyvenimo valandas. Visiškai „normalu“ jeigu jūs dirbsite nuo kokios 9 iki 23 valandos vakaro. Kasdien. Viskas vardan kaisha – firmos. O jeigu jūs gyvenate tarkime 1,5 valandos nuo firmos ofiso, turėsite pukią progą išmokti miegoti stovinti važiuojant traukiniu. Juk miegoti kažkada reikia ar ne? Ir pabaigai desertas. Mįslė – „baltos pirštinaitės 8-9 val. ryte?“ Kas? Stūmikas. Fantastinė profesija. Sustumti piko metu į traukinį lipančius keleivius. Galite pamiršti tokią frazę kaip traukinys ne guminis? Stūmikai įrodys ko nė blogiausiame sapne neteko regėti. Teisiog siūlyčiau profilaktiškai, bent vieną kartą pabandyti pravažiuoti centrine Chuo linija 8 valandą ryte tarkime nuo Tachikawa stoties iki Shinjuku. Kitas ne ką prastesnis turistinis maršrutas galėtų būti Saikyo linija iš Omiya iki Shinjuku. Adrenalino dozė garantuota. O jeigu jums nusišypsos laimė ir koks nors šokliukas (o tokių pasitaiko kartas nuo karto) tarkime ties Nishiogikubo stotele nuspręs išmėginti kieno kietesnė galva traukinio pirmo vagono ar jo, tuomet galėsitė pajusti permanintinį kaifą papildomai valandėlei žmonių prifarširuotame vagone kol vyrai baltais chalatais nuo bėgių nurankios nelaimėlio liekanas. Statybų kompanijos rytiniai pasisveikinimai Tokie tad būtų pagrindiniai tikrojo firmos darbuotojo privalumai ir trūkumai. Kiekvieno iš jūsų reikalas supręsti kurį kelią pasirinkti. Kitoje straipsnio dalyje papasakosiu kokius reikia nueiti kryžiaus kelius norint tapti tikruoju firmos darbuotoju. Laukite tęsinio…

http://www.gaijin.lt/