Atvirkščiai, jūsų klausimas yra itin nelogiškas - kai kalbėjau apie Mushin kalbėjau kad meistro ten kovoje nėra psichologiškai - jei jis joje dalyvautų, gal ir jaustų baimę, bet tai gal būt vaizdus ir nevisiems... adeptams... suprantamas išsireiškimas. Pamėginsiu kitaip paaiškint. Iš mano patirties, kuo toliau žmogus pažengęs kovos menuose, tuo mažiau jis stengiasi apskritai veltis į kovą. Meistras kovoja tik neturėdamas kitos galimybės. Būtent tada įsijungia natūrali žmogaus kovinė būsena - kai nėra ko prarast - tada nebelieka jokios vietos baimei, nesvarbu ar tai shinken ar tankas. Pažiūrėkit kaip elgiasi betkuris gyvūnas užvaikytas į kampą.
Prašau nevelti į diskusiją amžiaus - matydamas jūsų mokinukų neapgalvotus ekscesus (Shudō pasėkmė? - juk patys skelbėtės spaudoje esą samurajai) aš stengiuosi neakcentuot amžiaus - tai ne tik kad argumentacijos klaida, bet ir juokinga iš jūsų paties pusės. Nors aš šnekėjau apie garbės sąvoką kovoje (kalbėjau apie tokias situacijas kai Miyamoto Musashi laimėdavo kovas užpuldamas priešininką realiai su irklu ir iš už kampo, arba kai Takeda Sokaku vienu metu kovojo prieš 50 ginkluotų banditų užpuolusių kaimą), bet jūs kažkodėl tai pritaikėte gyvenimui. Kodėl taip? Ir kas sveikiau - šnekėt apie garbę bet jos neturėt ar jos nedeklaruot bet elgtis garbingai? Jums leidus, į temą papasakosiu dar vieną istoriją:
Įsivaizduokit mokinį kuris yra per didelis tinginys kad rimtai dirbtų treniruotėse ir ko nors išmoktų, todėl išeina pasukęs lengvesniu keliu ir apsiskelbia afigienu meistru ir prašviesėjusiu adeptu (kokį jūs ten dar žodį prieš prašviesėjusį adeptą norėjot vartot?..), kuris ne tik viską žino ir moka, bet ir sugeba miške išgyventi su puse kilogramo miltų! (kodel tada ne šokolado ar lašinių?) Maža to, jis ir visur kur tik nueina pila šūdus ant savo buvusio mokytojo. Kaip vadint tokį žmogų?.. [paskutinis sakinys išmoderuotas už asmeninio privatumo pažeidimus - mod. past.]
Prašau nevelti į diskusiją amžiaus - matydamas jūsų mokinukų neapgalvotus ekscesus (Shudō pasėkmė? - juk patys skelbėtės spaudoje esą samurajai) aš stengiuosi neakcentuot amžiaus - tai ne tik kad argumentacijos klaida, bet ir juokinga iš jūsų paties pusės. Nors aš šnekėjau apie garbės sąvoką kovoje (kalbėjau apie tokias situacijas kai Miyamoto Musashi laimėdavo kovas užpuldamas priešininką realiai su irklu ir iš už kampo, arba kai Takeda Sokaku vienu metu kovojo prieš 50 ginkluotų banditų užpuolusių kaimą), bet jūs kažkodėl tai pritaikėte gyvenimui. Kodėl taip? Ir kas sveikiau - šnekėt apie garbę bet jos neturėt ar jos nedeklaruot bet elgtis garbingai? Jums leidus, į temą papasakosiu dar vieną istoriją:
Įsivaizduokit mokinį kuris yra per didelis tinginys kad rimtai dirbtų treniruotėse ir ko nors išmoktų, todėl išeina pasukęs lengvesniu keliu ir apsiskelbia afigienu meistru ir prašviesėjusiu adeptu (kokį jūs ten dar žodį prieš prašviesėjusį adeptą norėjot vartot?..), kuris ne tik viską žino ir moka, bet ir sugeba miške išgyventi su puse kilogramo miltų! (kodel tada ne šokolado ar lašinių?) Maža to, jis ir visur kur tik nueina pila šūdus ant savo buvusio mokytojo. Kaip vadint tokį žmogų?.. [paskutinis sakinys išmoderuotas už asmeninio privatumo pažeidimus - mod. past.]
Comment