Kinas

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Silvestras
    Rimtas forumo narys



    • 2008 04 18
    • 162


    The Kid With A Bike / Vaikis Su Dviračiu

    "You can hold me, but not so tight."

    Režisierius: Luc Dardenne, Jean-Pierre Dardenne
    Scenarijaus autorius: Luc Dardenne, Jean-Pierre Dardenne
    Šalis: Belgija
    Išleidimo metai: 2011
    Žanrai: Drama
    IMDb reitingas: 7.4/10 (5,849)
    Trukmė: 1 val. 27 min.
    Vaidina: Thomas Doret, Cécile De France, Jérémie Renier, Fabrizio Rongione, Olivier Gourmet, Egon Di Mateo

    Nusprendęs pažiūrėt The Kid With A Bike filmą tikėjausi išvysti kiek ramesnės šiuolaikiškos lyriškos pasakaitės pagardintos europietiškais prieskoniais, tačiau ši juosta ko gero pranoko visus mano įmanomus lūkeščius ir lengvai atskleidė visą savo tikrąją vertę. Tai vienas iš tų filmų kuris turės palikti atvirą spragą jūsų širdyse.

    Istorija prasideda papraščiausiai nuo to, kad mes esam supažindinami su mažu berniuku vardu Cyril (T.Doret) gyvenančiu prieglaudos namuose ir bandančiu surasti savo tėvą kartu su dviračiu kuris rodos jam yra nemažiau svarbus. Negalintis susitaikyti su blankia realybe berniukas aklai bėgioja gatvėmis ignoruodamas savo priežiūrėtojų pastabas ir rodoma rūpestį. Visiško atsitiktinumo dėka Cyril susipažįsta su nuoširdžia moterimi Samantha (C.D.France) kuri dėl nepaaiškinamos priežasties sutinka jam padėti. Apskritai ko ne visas filmas perpildytas vilties idėjomis ir žmogiškų santykių esybe. Vien pagalvojus, kad pagrindiniai filmo aspektai vaizduojami dar nesubrendusio, naivaus, atkaklaus ir lengvai pažeidžiamo vaiko akimis, išties susidaro akivaizdaus tragizmo įvaizdis.

    Bebaigęs suprasti netekęs savo tėvo meilės ir esąs jam nereikalingas Cyril pradeda leisti laiką su Samantha pasisakančia už berniuko globą savaitgalio metu. Būtų kiek nekorektiška likti abejingam šių dviejų veikėjų santykių paprastumui. Vos tik nesenai vienas kitą sutikę, dviejų visiškai skirtingų amžiau grupių atstovai, sprendžia bendras problemas, pykstasi ir dalijasi nevilties bei skausmo niša.

    Cyril personažas pagyvina filmą iki pačių nuoširdžiausių jausmingumo sferų. Nuolatos judantis, bėgiojantis visur aplinkui ar sukantis ratus su savo dviračiu, šio jauno berniuko atvaizdas pasisako už nepalaužiamą niekad nepasiduodančią žmogišką sielą su pačiais nemaloniausiais šios būsenos aspektais. Pasimetęs tarp savo paties nelaimės gniaužtų jaunas berniukas ne savo noru susideda su vietiniu blankios reputacijos tipeliu. Nuo tos pačios akimirkos judviejų santykiai su Samantha įgauna kiek aštresnių vystymosi kelių. Šios moters vaidmuo savotiškai tolygus tarpininkės funkcijai. Norėdama prijaukinti berniuką po savo padu jinai niekaip negali atrasti tinkamo būdo išreikšti savo meilės ir apsaugoti jį nuo visų jį laukiančių išbandymų ir pavojų.

    Kūrėjai skyrė ne itin daug dėmesio klaikios Cyril šeimos priešistorei paaiškinti, įvykiai papasakojami pačiame įkarščio žydėjime be jokių papildomų užkliūvimų į berniuko praeitį. Bendras vaizdas kartais gali atrodyti kiek chaotiškas ir tinkamai nesubalansuotas, tačiau juk so tokia realybe dažniausiai ir susiduriame, tai kodėl gi ne, kodėl nepadarius to paties kino ekrane. Išties ganėtinai liūdnas vilties ir gerovės pasakojimas turėsias būti artimas kiekvienam iš mūsų.

    Ką gi, belieka tik pasidžiaugti stulbinamu brolių Dardenne gebėjimu vaizduojant svaiginantį realizmo pojūtį. The Kid With A Bike pilnai atskleidė savo dvasią ir už tai jam teko pasidžiaugti ne vienu stambaus masto kino apdovanojimu. Realiai pagalvojus būtent panašios tematikos filmai ir turėtų puošti kiekvieno kritiko sąrašą. Bežiūrint filmą tikrai nereikia laušti galvos ir priverstinai įsijausti į veikėjų vaidmenį, vaizduojami įvykiai labai gležniai ir nerūpestingai susiderina su žiūrovo jausmais. Pasakojimas neapsiriboja tik tai vaidibinio filmo pareigomis, išanalizuojanti begalę svarbiausių moralinių nesantaikų, brolių Dardenne juosta užtikrintai prasiskverbia iki humanistinės reikšmės tematikos ir puikiai su tuo susitvarko.









    Comment

    • Silvestras
      Rimtas forumo narys



      • 2008 04 18
      • 162


      Shame / Gėda

      "We're not bad people. We just come from a bad place."

      Režisierius: Steve McQueen
      Scenarijaus autorius: Steve McQueen, Abi Morgan
      Šalis: Didžioji Britanija
      Išleidimo metai: 2011
      Žanrai: Drama
      IMDb reitingas: 7.5/10 (39,054)
      Trukmė: 1 val. 41 min.
      Vaidina: Michael Fassbender, Lucy Walters, Nicole Beharie, James Badge Dale, Elizabeth Masucci, Carey Mulligan

      Pradėsiu užtikrintai ir aiškiai: tokių juostų reta. Gal kiek keistokas požanrio atskleidimo būdas kuris nėra pakankamai vertinamas kino pasaulyje. Bent jau asmeniškai pastebiu ne itin daug filmų su panašia atlikimo maniera. Daug negalvojęs iš karto norėčiau parekomenduoti naują Steve McQueen perliuką pasižyminti ganėtinai nestandartiška ir gal netgi kiek šleikštulinga pagrindine plėtojama tema.

      Šįkart, paskutiniu metu ryškiai išpopuliarėjęs, Michael Fassbender ryžtasi suvaidinti vieną iš Niujorko ofisų darbuotojų, sėkmingą, patrauklų vidurinio amžiaus vyriškį neįgalu sukontroliuoti savo beribio potraukio intymiems santykiams ir viskam kas aplinkui. Žinau kaip tai gali kvailai skambėti, tačiau paguoda slypi tame, kad kartais taip jau atsitinka, už ką ir mylime kiną, kai pačios būkiausios ir iš pirmo žvilgsnio tinkamai nesuderinamos idėjos virsta paslaptu ginklu belaukiančiu savo progos atsiskleisti ir priblokšti savo ekstravagantiškuoju bandymu.

      S.McQueen pabandė kiek giliau išanalizuoti šia problemą ir rezultatas gali pasirodyti šiek tiek pribloškiantis ar režisierius persistengia ir nukrypsta į fantazijų pasaulį? Aš tikrai taip nemanau ir šis filmas eilinį kartą turės jums atskleisti visą purviną priklausomybės tiesą. Pradedant analizę įstringa klausimas kam gi iš tikro turėtumėm dėkoti ir kas tikrasis divyris. Sunkiai bepamenu tokį įtartinai sėkmingą aktoriaus pasirodymą pasisavinanti visą filmo šlovę ir erdvę. Be jokios abejonės abu vyriškiai verti rimčiausios pagarbos už savo suderintas pastangas. Shame išties išsiskiria iš daugumos juostų savo niūria, bet tuo pat metu labai realistiška šiuolaikinio Niujorko atmosfera. Filmas nepasižymi jokiomis įstringančiais ir idealiai įsimenančiais tarpais, visa juosta - dėsningas ir iš proto varantis kraupaus Brandon'o (M.Fassbender) pasaulio atskleidimas kuriame jūs nesurasite jokios prabangos, dorovės, saikingumo ar pasididžiavimo.

      Šio vyro protas visiškai aptemdytas monotoninio gyvuliško instinkto pagrindais kuriems jis neįstengia pasakyti "ne" ar teisingiau būtų teigti tiesiog nenori to daryti. Galima labai lengvai įsijausti į pagrindinio veikėjo depresyvią nesantaiką su pačiu savimi nematomos kančios gniaužtuose. Carey Mulligan suvaidinusi Brandon'o sesers vaidmenį (Sissy) bandančios įsiterpti į savo brolio gyvenimą ir paveikti jį nors iš menkiausios pusės baigiasi isteriškais vyro priepuoliais.

      Režisierius nebando slapstyti egoistiškų Brandon'o užmuojų ir kraugeriškos aistros, bet galbūt tuo pačiu jis bando mums parodyti visus nesusiformavusios asmenybės ir atsakomybės jausmo praradusio žmogaus gyvenimo ypatumus. Gyvendamas tarp savo įsivaizduojamos laisvės sienų veikėjas po truputį nutolsta nuo tikrosios gyvenimiškos traukos be šansų sugrįžti atgal.

      Juosta sugeba apsieiti be papildomų dialogų rutinos kas labai džiugina, nes automatiškai atsiranda daugiau vietos tikriesiems jausmams išreikštiems panaudojant aktorių mimiką ir improvizacines savybes. M.Fassbender'iui velniškai puikiai sekasi tai daryti. Šis filmas galūtinai man atskleidė visą šio aktoriaus potencialą. Jaunoji C.Mulligan solidžiai įsiterpė į bendrą filmo žavesį, be to man labai patikdavo stebėti jųdviejų su Brandon'u kivirčus ar bet kokius kitus persipinimus. Viskas su skoniu ir apvyniuota gležnia juodojo humoro estetika, bet ne šie dalykai padovanojo šiai juostai galutinius nuopelnus. Esame įpareigoti padėkoti ko ne visam kūrybiniam kolektyvui už tyriausią kokybę pačiose intymiausiuose scenuose, kuriuose grandiozinis filmo veiksmas išsivysto iki savo kulminacinės lyrinio erotizmo fazės. Akimirkos išliekančios atminty kur kas ilgiau nei sklandžiausiai pastatyti dialogai ar klastingiausi siužeto vingiai.









      Comment

      • OpHiEll
        Rimtas forumo narys

        • 2009 11 29
        • 123


        Prometheus


        Režisierius: Ridley Scott

        Aktoriai:
        Michael Fassbender, Charlize Theron, Noomi Rapace, Patrick Wilson, Idris Elba, Guy Pearce, Rafe Spall, Logan Marshall-Green, Rutina Wesley, Sean Harris, Kate Dickie, Emun Elliott,Vladimir 'Furdo' Furdik, Benedict Wong, James Embree, Lucy Hutchinson, Florian Robin, Shane Steyn.

        IMDb Ratings: 7.6/10


        Žanrai: Siaubo, Mokslinis, Veiksmas

        Metai: 2012

        Trukmė: 124 min.

        YouTube resursai:
        Traileris

        Prometheus Behind The Scenes

        Grupė mokslininkų leidžiasi į pavojingą kelionę – tyrinėti slapčiausių ir pavojingiausių Visatos užkaborių. Jie dar nežino, kad ši kelionė taps jų fizinių ir psichologinių galimybių išbandymu.
        Nublokšti į kitą pasaulį jie ieško atsakymų į slapčiausius žmoniją kamuojančius klausimus ir siekia įminti pagrindinę pasaulio sukūrimo paslaptį. Svetimame jiems pasaulyje mokslininkai privalo stoti į pavojingą kovą už žmogiškosios rasės ateitį, stengdamiesi užkirsti kelią sunaikinimui...





        image host image host image host image host image host image host image host image host


        Spoileris:
        Na ką visai neblogai man tas filmas kine su 3d akinukais žiūrėjosi,nedažnai mes sulaukiam tokio žanro filmų. Laukiau jo norėjau butent kine jį pamatyt, ne namie parsisiuntes nors poto kaip bus gera kokybė tikrai atsisiusiu pasižiūrėt dar kartą. Apie patį filmą, jo daug kas sako kad nevelnio nesuprato ir filmas atseit sugadintas, nors jį ir kūrė pats Ridley Scott kuris padavonojo mums tikriausiai galima vadint legenda tapusia siaubo klasiką svetimas(Alien) serijas... Žinoma tokio siaubo jau labai čia nėra bet įtampos momentų yra ir truputi kraupių ir šlykčių dalykėlių ,vienu momentu net man norėjosi atsisukti ...Pati istorija kiek silpnoka, kaip komentaruose rašo kad pažiūrėjau ir nexrena nesupratau nu bet man pačiam pasirodė gan aišku ką norėjo režisierius parodyt ,tesiog tokius filmus reikia įdėmiau žiūrėt...Kas dėl aktorių man žinoma labiausiai pagrindinė heroje patiko Elizabeth Shaw švedų aktorė Noomi Rapace ji man primine kažkuo Ripley (Sigurni Weaver) iš alien, kaip tas bio robotas sakė you have good instincts to survive jo ištikrujų iš paprastos mokslininkės tapo koviga ir ištverminga moterim...Žodžiu tiems kas mėgsta fantastiką manau patiks ,jame nėra prikimšta tiek daug tos kompiuterinės grafikos, kadangi pats Ridley Scott
        norėjo kuo realistiškiau padaryt filmą, todėl buvo padaryta daug dekoracijų šitam filmui kad mažiau naudot cgi efektų ,nors ir patys cgi efektai irgi labai gerai atrodė ypač and didelio ekrano.Šitam filmui jeigu kas klaustu kaip vertinčiau nuo 1-10 tai duočiau jam 9 ,jo gal ir istorija silpnoka bet pats filmas gerai padarytas matėsi pagal filmo stilių kad jį kūrė Ridley Scott, nes labai daug panašumų su svetimu, šiaip tai jis pagal idėją ir turėjo but kaip svetimo priešistorė tik poto nusprendė kad tai bus atskiras filmas ir pavadino jį Prometheus, tai dėl šito vieno dalyko taip ir nesupratau ar čia priešistorė ar atskiras filmas?... Na bet manau viskask atsiskleis jo pratesime... beliko tik viena dalyka pridurti: Too bad that blonde didn't know how to run sideways
        Paskutinis pakeitimas nuo OpHiEll; 2012-06-26, 17:38.


        Big things have small beginnings


        There is no such thing as a perfect, but that doesn't mean we can not try to achieve perfection ...

        Comment

        • Wishmaster
          KOI team founder


          • 2008 07 18
          • 411

          Anyone?

          http://www.imdb.com/title/tt1343727/
          Of all the things I've lost - I miss my mind the most
          All bannanas in the world - unite!!!

          Comment

          • Bardakas
            Žmogus Ne





            • 2005 09 22
            • 1462

            Autorius Wishmaster
            Trailerį pažiūrėjęs šiek tiek susijuokiau. Šitas Judge Dredd'as skamba lygiai taip pat kaip Nolan'o Betmenas. Kitą vertus ar neužteko jau mums ekranizacijos su Stalone? Kaip B filmas buvo smagus pažiūrėti, o čia kol kas matau tik gražiai sumontuotą trailerį kuris be garso takelio iš esmės nesiskiria nuo kitų panašaus žanro filmų trailerių. Dar geriau pagalvojus, įdomi tendencija paskutinius kelis metus prikelti iš naujo 80-ųjų filmus (pvz. kitais metais žadamas Robocopo perdirbinys). Teisti gal per anksti, bet "Dredd" geriausiu atveju parsisiųsiu, į kiną nemanau eiti.
            Maybe on Earth, Maybe in the Future
            sigpic
            Kurokawa idėjinis lyderis
            Lėtai keičiu slaptažodžius

            Comment

            • OpHiEll
              Rimtas forumo narys

              • 2009 11 29
              • 123

              Na ką sugrižta po šešių metų pertraukos silent hill, kuris vadinas ''Silent Hill : Revelation'' ,tikiuosi kad jis bus toks pats geras o gal ir geresnis už pirmą ( nors dažniausiai buna kad pratėsimas būna blogesnis ) ,bet traileris tai man patiko atrodo neblogai:




              Silent Hill : Revelation Nurse Scene


              Big things have small beginnings


              There is no such thing as a perfect, but that doesn't mean we can not try to achieve perfection ...

              Comment

              • Silvestras
                Rimtas forumo narys



                • 2008 04 18
                • 162


                The Perks of Being a Wallflower / Atskalūno Užrašai

                "Right now we are alive and in this moment I swear we are infinite."

                Režisierius: Stephen Chbosky
                Scenarijaus autorius: Stephen Chbosky (knygos adaptacija)
                Šalis: JAV
                Išleidimo metai: 2012
                Žanrai: Drama, romantinis
                IMDB reitingas: 8.2/10 (77,755) Top 250: 219
                Trukmė: 1 val. 42 min.
                Vaidina: Logan Lerman, Nina Dobrev, Ezra Miller, Dylan McDermott, Kate Walsh, Emma Watson, Mae Whitman

                Pradedantysis Holivudo režisierius Stephen'as Chbosky pristato savo paties knygos adaptaciją, 1999-ais metais išleistą ir realistiškais paauglystės laikotarpio motyvais paremtą The Perks of Being a Wallflower novelę. Savito pobūdžio drama apie nuotaikingą meilę, draugystę, pyktį, baimę ir viską kas aplinkui ir anapus. Filmas pasakoja iš pricnipo itin paprastą šiuolaikiškos moralės istoriją. Vaikinukas vardu Charlie (L.Lerman) iš visų jėgų bando kovoti su savo praeitimi ir visais su ja susijusiais nemaloniais prisiminimais. Ramaus temperamento vaikinas, iš pirmo žvilgsnio, negali pasigirti ypatingais bruožais ar iš koto verčiančiais užsibrėžtais siekiais. Vargais negalais jaunuoliui teks pergyventi ne vieną aistringą momentą ir susipažinti su esminiais brendimo aspektais.

                Galiu tik nutuokti kiek režisieriui teko paplušėti renkant jaunų aktorių komandą. Iš kitos pusės jau ne vieną kartą buvo įrodyta , kad ir patys jauniausi atsiperka su kaupu bei užgožia bet kokias įmanomas spragas. Tokiame jau moderno amžiuje su jumis gyvename. Į pagalbą neryštingam Charlie personažui ateina ko ne dvi ryškiausios savo amžiaus grupės žvaigždutės kino estradoje. Du jo artimiausius draugus suvaidina švelnutė misis Harry Potter Emma Watson ir nepriligstamas aštrialiežuvis-šmaikštuolis Ezra Miller (We Need To Talk About Kevin), kuris iš tikro yra nepakartojamas, unikalių vaidybinių galimybių, jaunutėlis talentas. Kiekvienas jo žodis ar veiksmas, lig tikra atrama, sudėlioja visas melancholinias pagrindinio veikėjo savybes ir viską aplinkui paverčia nesustabdomų emocijų kruša. Mae Whitman (Scott Pilgrim vs. the World, taipogi suvaidinusi vieną svarbesnių personažų, puikiai įkūnijo visų ankščiau minėtų veikėjų priešingybę ir su savo karštligišku charakterio būdu pralinksmino ne vieną kartą.

                Realiai pasakius Stepehen'as Chbosky paskirsto po atskirą kasnelį kiekvienam savo adaptacijos dalyviui, tuo pačiu praplėsdamas besivistančių įvykių grandinę ir apilygiai paskirstydamas išgyvenimų balansą. Bendrai filmas susižiūri be jokių papildomų sunkumų ir priverčia tave eilinį kartą pasižiūrėt į elementarią ir kiek apsunkusią paauglių brendimo sistemą. Pripažinkim tema gal ir nuvalkiota, ne itin dažnai patraukianti rimtesnio žiūrovo dėmesį, bet S.Chbosky šįkart iššovė tiesiai į dešimtuką. Puikiai prijausdamas originalo kopijai, vaikinas sugeba supinti begalę skirtingų lyrinių elementų ir visą krūvą išlaikyti vientiesio ritmo pastogėje.

                Atskalūno Užrašai akimirksniu primena paprastutę pasakaitę apie uždaro vaikino besąlygiškai sutrikusį gyvenimą ir būtiną draugų paramą padedančia kiekvienam iš mūsų apsispręsti su iškilančiomis kliūtimis ir nelaimėmis. Filmas mums dar kartelį leidžia įsitikinti universalia tiesa apie draugų svarbą ir tavo paties gyvenimo trapumą paskirstytą į begalę skirtingų ir neapčiuopiamų momentų, iš kurių tik nesvari jų dalelytė iš tikro padaro tave žmogumi ir leidžia pajausti dabarties pilnatvę.

                Per daug nenutoldamas nuo knygos veiksmo, režisierius perkelia magiškuosius 90-uosius tiesiai į ekraną. Paaugliai apsikeitinėjantys vintažinėmis įrašo kasetėmis, dievinantys 80-ųjų muziką ir judantys klubais pagal išmargintą disco muziką. Anųjų laikų formulė užtikrintai priverčia tave atsiduoti beribiam nostalgijos jausmui ir į įvykius pažiūrėti iš visai kitokios, nebūdingos šiems laikams, perspektyvos. Itin sąmoningai prisiriši prie filmo trijulės ir besaikiai pamylsti už visas jų silpnybes, nuoširdumą o gal tiesiog už velniškai puikiai suvaidintą rolę. Nesu skaitęs pripažintos S.Chbosky novelės, bet lieku pilnai patenkintas režisierio-rašytojo išdėstymais kino ekrane. Pasinaudojęs blankoka ir skylėta idėja vyriškis sukūria tikrą emocinį lūžį, kvėpuojanti ir į saulės šviesą besiveržianti paveikslą.

                Gal ir neverta būtų šio filmo vadinti didžiausiu savo žanro atradimu ir kas be ko, neskirčiau jam vietos IMDB Top 250 sąraše, bet galiausiai pats lieki nustebęs galutiniu rezultatu. Pasinaudojęs kultinio amerikiečių miuziklo The Rocky Horror Show serijų privilegijomis, režisierius priverčia žiūrovą patikėti šių paauglių puoselėjančiomis vertybėmis ir išskirti juos iš bendrojo stereotipinio mąstymo sluoksnio. Visą tai pagardindamas tokių atlikėjų kaip David Bowie, Sonic Youth, New Order ar The Smiths dainų iškirptėmis, Stephen'as Chbosky tarytum užtikrina savo darbo nusisekimą ir įrodo sėkmingą knygos perkėlimą į didįjį ekraną.









                Comment

                • Silvestras
                  Rimtas forumo narys



                  • 2008 04 18
                  • 162


                  The Loneliest Planet / Vienišas Pasaulis

                  "A mysterious feeling courses through us."

                  Režisierius: Julia Loktev
                  Scenarijaus autorius: Julia Loktev, Tom Bissell
                  Šalis: JAV
                  Išleidimo metai: 2011
                  Žanrai: Drama
                  Studija: IFC Films
                  IMDB reitingas: 5.5/10 (1,205)
                  Trukmė: 1 val. 53 min.
                  Vaidina: Hani Furstenberg, Gael García Bernal, Bidzina Gujabidze

                  The Loneliest Planet ramiai sau galėtų lygiuotis su nebyliais juodo balto pavydalo kino puošmenomis. Galintis pasigirti vos keliomis frazėmis, filmas sumeta nesuvaržomos santykių analizės kasnelį, kuris sukasi aplinkui amerikiečių įsimylėjėlių-turistų porą Alex'ą(G.G.Bernal) ir Nicą (H.Furstenberg) nusprendžiusių atsiduoti savo šėlsmingai pasaulio pažinimo aistrai bei išmėginti savo laimę Kaukazo kalnų platybėse, Gruzijos valstybės lygumoje. Susimokėję reikiamą pinigų sumą vietiniam gyventojui ir apylinkių žynovui trijulė išsiruošė blaivaus proto kelionei.

                  Tai vos tik antras Julia'os Loktev bandymas pademonstruoti savo režisierės talentą. Atsižvelgiant į visas pagrindines nepriklausomo kino tradicijas, juosta spėjo pasiglemžti keletą apdovanojimų vidutinio rango festivaliuose, bei buvo nominuota pagrindiniam prizui Nepriklausomos Sielos feste. J.Loktev darbas nėra vienas iš lengvesnių pasispardymų. Tai vienas tų retesnių filmų bandančių kažką paaiškinti, bet čia jau pat sustojančių net nespėjus įpūsėti pagrindiniam veiksmui. Labai blanki koncepcija. Išties ganėtinai keistas, sakyčiau netgi varganas atpasakojimo stilius priverčia nusistatyti kiek pesimistiškai. Filmas lyg ir pateisina visus keliamus art house svyruoklės standartus, puikiai išreikšdamas monotoniškumo grakštumą bei nuvargusio realumo pojūtį. Manau daugeliui gali pritrūkti konkretiškumo detalių bei aplamaus susietinumo faktoriaus.

                  Didžiąją filmo dalį veikėjai keliauja, grožisi vaizdais, įveikia kelio ruožo kliūtis ir galiausiai pomažu susidraugauja su savo palydovu vardu Dato (B.Gujabidze), kuriam patinka pasakoti įvairaus plauko istorijas ir kas linksmiausia, jis tai bando daryti naudodamasis laužtos anglų kalbos žiniomis. Šitokie epizodai tik dar labiau paryškina art house fenomeną ir globalumo sąvoką. Vystymosi tempas yra perdėtai lėtas ir realiai nepaaiškinama kas ir dėl ko atsitinka. Juosta negalinti pasigirti drausmingomis dialogų perėjomis, tad žiūrovui belieka susigaudyti remiantis herojų išraiškomis ir pavieniais judesių protarpiais. Čia jau kiek pagelbėja aktorių vaidybiniai sugebėjimai, ypač H.Furstenberg pastangos.

                  Reikalaujantis geležinės ištvermės, bet tuo pat metu pasižymintis savotišku unikalumu ir nedažnai sutinkamu išreiškimo būdu The Loneliest Planet kasnelis tikrai yra sunkiai perkandomas riešutėlis. Epicentro taškas susideda vos iš kelių sekundžių, po kurių antroji filmo pusė tampa kiek gyvesnė, Alex'o ir Nica'os santykiai radikaliai pasikeičia, istorija įgauna naujų intrigos vingių bei dalelytę įtampos.

                  Nepaisant įvykių prarajos ir dinamiškumo trūkumo, režisierė visą šią tuštumą užpildo pribloškiančiais gamtos vaizdiniais ir laukinių kalnų pasaulio peizažu, kas iš tikro sudaro nemažą juostos dalį, bet vargu ar tai turi kokios nors reikšmės pagrindiniai siužetinei linijai. Kartkartėmis tikrai užplūsta jausmas tarsi žiūrėtum dokumentinės juostos kelionę, bet šiuo filmo atveju tai nėra minusas, mat meniškasis kinematografijos pavydalas dailiai prisitaiko prie neryšlaus plėtojimo tempo. Šios pauzės leidžia žiūrovui pasimėgauti šaltais ir niūriais kalnų kraštovaizdžiais ir kiek atsikvėpti nuo varginančio, akimirka mieguisto veikėjų trainiojimosi.

                  Gyvastingas operatoriaus darbas galbūt patiksiantis ne kiekvienam žiūrovui, tačiau negali nesižavėti kurioziškais kilniaširdžio gruzino ir amerikiečių dueto bandymais palaikyti sąlyginai formalų ryšį, kuris retkarčiais pagimdo linksmutį, tylą nutraukiantį epizodą. Filmo tikslas - parodyti žiūrovui kaip vieno vienintelio momento nutikimas, netinkama gestikuliacija, gebanti suteršti daugelį metų plėtotą santarvės balansą tarp vyro ir moters. Emocinis santykių krūvis ryškiai padidėja, nepasitikėjimo praraja apgaubia poros protą. Tas labai sumaniai pavaizduota keliais menkučiais pavyzdžiais, kurių visiškai pakanka turint omeny, kad filmas daugiau niekuo ir nebando patraukti dėmesio. Iš kokios pusės nepažiūrėsi, J.Loktev darbas atkakliai įspaustas į savo begalinės keistenybės rėmus, kurių nevalia laužyti, antraip paveikslas prarastų autentiškumo sąlygą. Įmantrus kūrėjos darbo pobūdis pažaboja dviprasmią reakciją ir ko gero, tik pats žiūrovas nuspresiąs ką jis sugebėjo įžvelgti šioje minimalistinėje abejingumo ir pasitikėjimo kelionėje.








                  Paskutinis pakeitimas nuo Silvestras; 2013-03-18, 10:17.

                  Comment

                  • Silvestras
                    Rimtas forumo narys



                    • 2008 04 18
                    • 162


                    Io e te / Aš ir Tu


                    "Yes, I mean without a point of view,
                    we'd stop being against each other and
                    accept reality for what it is, without judging it."

                    Režisierius: Bernardo Bertolucci
                    Scenarijaus autorius: Bernardo Bertolucci, Niccolò Ammaniti (novelės adaptacija), Umberto Contarello, Francesca Marciano
                    Šalis: Italija
                    Išleidimo metai: 2012
                    Žanrai: Drama
                    Studija: Medusa Film
                    IMDB reitingas: 6.7/10 (704)
                    Trukmė: 1 val. 36 min.
                    Vaidina: Tea Falco, Jacopo Olmo Antinori, Sonia Bergamasco

                    Priėjome prie eilinės atsisveikinimo akimirkos. Vienas kultinių kino virtuozų pasitraukia nuo savo mėgiamo darbo, bet nesibaigiantis būrys teisingo kino vertintojų iš viso pasaulio dar turės vieną paskutinią progą pasidžiaugti išlavintu režisieriaus stiliumi. Legendinė italų kino persona, nenuskaičiuojamų klasika tapusių juostų kūrėjas, genialusis kino išminties žinovas Roberto Bertolucci, po savo padu gaubiantis The Last Emperor, Ultimo tango u Parigi, The Dreamers bei daugelio kitų šlovę, pagaliau nufilmuoja savo naują darbą. Prabėgo solidūs devyneri metai nuo paskutinio režisieriaus bandymo The Dreamers. Dabar, būdamas 73-jų metų, įspaustas į invalido vežimėlio gniaužtus, R.Bertolucci, kaip manoma, paskutinį kartą pakutena neabejingų vidiniems išgyvenimams, ištroškusių jausmu, kino gurmanų širdys.

                    Tiesą režisierius ne itin nutolsta nuo The Dreamers temos. Bandydamas išanalizuoti jaunatviško paklydimo moralę, XX amžiaus maištaujantis Paryžius pakeičiamas apleista, ne itin jaukia pogrindžio gyvenviete, sujungiančią dviejų jaunų žmonių pasaulius. Io e te - audringas pasimetusių sielų bandymas susidoroti su žiauria realybe, padedant vienas kitam išnarplioti savo paties spragas ir tolygiai pasidalijant nuodėmės naštą.

                    Keturiolikos metų Lorenzo (J.O.Antinori) yra vienas tų vienišių-atsiskyrėlių savo keista elgesio maniera priligstantys tiktai savo paties padūkusiai vazduotei. Palyginus filme yra nemažai provokuojančių scenų atskleidžiančių visišką berniuko atsiskyrimą nuo racionalaus mąstymo sąlygų. Pasisakantis važiuosiantis kartu su klase į slidinėjimo iškylą kalnuose, Lorenzo apgaudo savo motiną ir savaitei laiko apsigyvena savo namų pogrindžio lindynėje. Jo šventos ramybės valandos staiga nutraukiamos netikėtai pasirodžius vyresniajai įsiserei Olivijai (T.Falco). Triuškinanti jėga besislepianti šios kovingai nusistačiusios moters asmenybėje tuojau pat atslūgsta ir vaikinui tenka pažinti pragaištingą savo mažai pažįstamos giminaitės pusę. Olivija - narkomanijos auka, graži, jauna, iškalbinga ir kenčianti nuo savo negalios.

                    Netikėdama čia sutikti nė dvasios, Olivija atvyksta į kadaise bendro namo užmirštą plotą su viltimi išsivalyti nuo savo kenksmingų įpročių. Abudu herojus sieja bendras nevilties ir vienišumo apvalkalas. Nepaisant miglotos šeimyninės istorijos, nelaimėliai sugeba susidraugauti. Netgi baisiausi kūno laužymosi priepuoliai neįstengia pilnai užgniaužti Olivijos šėlsmingo skaidrumo, atsispindinčio kiekviename jos ryžtingame pasakyme. Lorenzo atitenka nuošalinio stebėtojo vaidmuo. Neturintis realios progos daug kuo padėti kenčiančiai Olivijai, vaikinas bebaigia suprasti ydingo pasaulio atvaizdą.

                    Olivijos vizitas sugretina šeimos praeitį, atveria naujų faktų apie Lorenzo motinos rolę jų bendro tėvo gyvenime. Visgi jaunuoliui kiek sunkiai gaunasi priprasti prie savivalingo Olivijos įtūžio. Ryškiai nusileidžiantis vyresniosios aktorės karikatūrai, Lorenzo personažas lieka bemaž pakerėtas maištaujančio ir neadekvataus Olivijos elgesio normomis. Nepaliaujamai augantis ryšys meistriškai pavaizduotas, tačiau R.Bertolucci palieka nemažą kiekį subtilumo jųdviejų santykiuose. Pradedantis tikėti Olivija tapsianti jo sielos drauge, jų mįslingos draugystės plėtotė taip ir lieka svyruoti palei nesibaigiančios prarajos gelmių.

                    Filmo kulminacinis momentas paryškintas itališka kultinės David Bowie klasikos "Space Oddity" versija pavadinimu "Ragazzo Solo, Ragazzo Sola", arba "Lonely Boy, Lonely Girl". Olivija pradeda santūriai kartoti dainos eiles, palaimingai šokant stipriai apsikabinus su jaunesniuoju įbroliu. Gilūs kūrinio žodžiai, išraiškingas melancholinis lyriškumas, alsuojantis žmogiškumo proveržis, tučtuojau sudirgina kiekvieną tavo odos ląstelę ir suteikia progą atsidurti anapus šio pasaulio erdvių. R.Bertolucci patalpina juostos veikėjus po žeme uždaroje erdvėje simbolizuodamas bandymą pasprukti nuo pasaulio, pasislėpus nuo visų rūpesčių. Lorenzo paprašo Olivijos pažadėti jam, kad jinai nustos ignoruoti savo gyvenimą slapstydamasi svaiginimosi orgijose, tuo tarpu, kad pats Lorenzo tiesiog nustos slapstytis. Lygiai po vienos savaitės laiko abudu išeina į pasaulio šviesą ir išsiskyrsto savo keliais. Paskutinis filmo kadras, sustingęs besišypsančio Lorenzo veidas, leido man susidaryt labai konkrečią nuomonę apie šią juostą. Staigus išsiskyrimas, cigarečių pakelio su narkotikais atsidurimas Olivijos rankinėje bei minėta vaikino veido išraiška priverčia į visą tai pažvelgti su didžiule ironija. Dauguma scenų yra tikrai originalios, įmantriai pastatytos, įkūnijančios režisieriaus lankstumą kuriant tragiškai paniūrusios sielvartos segmentus. Belieka tik pagirti šį žmogų už nemirštančią aistrą ir pasiryžimą kurti, skleisti savo viziją ir dalintis meno palaima. Io e te neparodo nieko ko nebūtume matę ankščiau, bet galima drąsiai teigti, kad geram ir skoningai pastatytam kinui nereikalingos nei priežastys, nei bereikšmios paguodos.











                    Paskutinis pakeitimas nuo Silvestras; 2013-03-26, 21:08.

                    Comment

                    • OpHiEll
                      Rimtas forumo narys

                      • 2009 11 29
                      • 123

                      Kažkuo užneša į Evangelion live action movie,kurio taip ir nesulaukėm nors ir sklido tokie gandai...Užtat sulauksim kažko panašaus



                      Big things have small beginnings


                      There is no such thing as a perfect, but that doesn't mean we can not try to achieve perfection ...

                      Comment

                      • Light
                        Rimtas forumo narys

                        • 2007 03 31
                        • 161



                        14,99 euro

                        Šis filmas puiki Frederiko Beigbederio romano ekranizacija. Aš asmeniškai pagal knygas statytais filmais nepasitikiu, jie dažnai visiškai sudarko mėgstamą knygą ir tai deja jau virto taisykle. Bet šis filmas yra būtent viena auksinė išimtis, kurią norėčiau iš visos širdies rekomenduoti. Tai gi pradėkime nuo pagrindinio veikėjo Oktavo, kuris mano nuomone yra Beigbederio alter ego. Retai rasi filmą, kur pagrindinis veikėjas per kelias filmo minutes pristatytų save taip negatyviai : Neiškreipsiu tiesos nesu gėrietis, esu šudžių šūdžius- vienu žodžiu šiuolaikinis herojus- lengvai pripažįsta Oktavas. Bet dėl šito negali kaltinti vien Oktavo jis reklamos industrijos vaisius kokso apsiuostęs arogantiškas šmikis plaunantis smegenisžiūrovui už nemenkus pinigus. Oktavas atrodo pats kurdamas iliuzijas prarado visas iliuzijas, bet prabangiuose rūbuose ir kokaine nuskandintas meninkas retkarčiais dar pabunda: Aš aplink save norėjau kurti grožį, bet man nepavyko iš dalies dėl,kad man sutrukdė iš dalies dėl to, kad pats pasidaviau. Pirmasis postūmis vaduotis iš reklamos pinklių duodamas kai Oktavo kurtas projektas jogurtui Starlight atsitrenkia į idiotizmo sieną. Klientui reklama atrodo per inteligentiškai, juk kuriame bukai namų šeimininkei tikina užsakovas paskandinęs dar vieną gerą idėją. Antrasis postūmis meilė stažuotojai Sofi- kuri verčia Oktavą abejoti ar pinigai ir koksas ir yra ta tikroji laimė. Deja Oktavas, net negali išeiti iš darbo. Jo viršininkas, tik nusišaipo: Rašai scenarijų apie depresijos kamuojamą bičą? Atsargiai tas bičas gali daug prarasti. Per daug neišsiplečiant pasakysiu, kad visas filmas lyg kelionė iš sansaros kurioje užstrigo Oktavo siela. Iš kitos pusės filmas drįsta susiremti su reklamos sistema kuri galu gale maitina ir kiną. Beigbederis už savo romaną buvo atleistas iš darbo reklamos agentūroje, kur dirbo dešimt metų. Manau tai parodo, kiek realizmo rasite tiek knygoje tiek filme. Vizualinę pusę vertinčiau 10 balų- visas pasaulis pavirsta nesibaigiančia ir tobula reklama. Aktoriai vaidina puikiai ir neleidžia sau, net šyptelti absurdiškiausiose situacijose. Muzika nieko neišsiskirianti, bet palaiko nesibaigiančio vakarėlio ir reklamos filmavimo aikštelės atmosferą. Gal 14,99 ir nėra šimtmečio filmas, bet jo užtaisas verčia susimąstyti apie vartojiškumą ir kasdien mums į galvas grūdamas laimės iliuzijas nusipirkus Marlboro paką ar naujus nike sportbačius. Šiuo metu šis filmas yra mano favoritas ir manau pasiliks mano tope dar ilgokai. Šį filmą galite parsipūsti iš Linkomanijos. O, jeigu turit laiko užsukit į parduotuvę ir gausite šį ironišką filmą, tik už 14,99.


                        Paskutinis pakeitimas nuo Light; 2013-04-09, 00:02.

                        Comment

                        • Silvestras
                          Rimtas forumo narys



                          • 2008 04 18
                          • 162


                          The Place Beyond the Pines / Vieta Anapus Miško Sienų


                          If you ride like lightning, you're gonna crash like thunder.

                          Režisierius: Derek Cianfrance
                          Scenarijaus autorius: Derek Cianfrance, Ben Coccio, Darius Marder
                          Šalis: JAV
                          Išleidimo metai: 2012
                          Žanrai: Drama, trileris, kriminalinis
                          Studija: Focus Features
                          IMDB reitingas: 7.8/10 (5,639)
                          Trukmė: 2 val. 20 min.
                          Vaidina: Ryan Gosling, Eva Mendes, Ben Mendelsohn, Olga Merediz, Bradley Cooper, Ray Liotta, Emory Cohen, Dane DeHaan

                          Žydrojo Valentino režisierius Derekas Cianfrance'as dar kartelį susivienija su perspektyviuoju amerikietiško kino jaunikliu Ryan'u Gosling'u (The Ides of March, The Notebook), sparčiai išpopuliarėjusių po savo paskutinės, be galo išsiskiriančios, Drive juostos. The Place Beyond the Pines - aštri kriminalinė drama pilna berods visų įmanomų kino pasaulyje sutinkamu tematikų: meilės, garbės, orumo, korupcijos, ryžto ir netikėtų posūkių. Aišku kaip diena, toli gražu ne vienas filmas gali pasigirti daugiasluoksniu apdirbimo metodu, bet šiuo atveju viskas taip kruopščiai suvienyta į vieną mazgą, kad net nesugebi susivokt kas tave labiausiai jaudina: kriminaliniai veikėjų aspektai, šeimyninės pinklės ar tragiškos pasekmės.

                          Filmas atitinkamai suskirstytas į tris dalis. R.Gosling'as suvaidina mažo miestelio motociklų kaskadininką Luką Glentoną atliekanti pavojingus triukus geležiniame narve. Įkūnijantis pankišką kieto vaikino rolę, ištatuiruotas blondinas išblėsusiu veidu greit sužino apie savo naujagimį sūnų auganti svetimo vyro pastogėje. Besiblaškantis po visą šalį vyriškis nusprendžia pasilikti kuklaus miestelio sienuose ir rūpintis savo vaiku ir jo motina Romina (E.Mendes), su kuria jis kažkada turėjo nežymų nuotykį, bet akivaizdu, kad norint tai padayti Lukas privalo užsidirbti. Padedamas savo draugo Robino (B.Mendelsohn), veikėjas nusprendžia apiplėšti banką.

                          Antrasis filmo etapas atitenka Bradley Cooper'io (Silver Linings Playbook, Limitless) soliniam pasirodymui, mat aktorius iš ties pasiglemžia nemažą laiko dalį, suvaidindamas neseniai įsidarbinusį policijos pareigūną bandanti suvesti galus savo šeimyniniame ir socialiniame gyvenime po susišaudymo, atliekant darbo pareigą. Tučtuojau patapęs vietiniu didvyriu Avery'is susiduria su korumpuotais bendradarbiais, kuriuos jis iki šiol vadino savo draugais. Atsiremdamas į sieną ir neturintis kur sprukti, pasimetęs faras privalo pasirinkti tarp savo sąžinės jausmo ir užtarnautos gerojo vardo reputacijos. Trečios dalies gal ir neverta atpasakoti, režisieriaus idėja per daug subtili, kad būtų atskleista su tokiu lengvumu.

                          Panašu, kad D.Cianfrance'as nebuvo visiškai patenkintas panašių filmų scenarijaus išdėstymu, todėl nusprendė paplušėti ir įterpti kiek daugiau originalumo bei erdvės. Kažkur pusiaukelyje gal būt kiek ir pasimetęs stambios ir ambicingos apimties lavinoje režisierius išspaudžia visišką maksimumą iš savo svyruojančios idėjos. Visos trys istorijos yra savaip susijusios ir jungia viso paveikislo dvasią, momentais ne taip užtikrintai, kaip to norėtusi, bet žiūrint išskirtinai iš konceptualios pusės, daro tai vis dėlto sėkmingai.

                          Ryan'as Gosling'as moka vaidinti, tai jokia ne paslaptis, tad ir šį kartą tenka pasidžiaugti jo žavinga charizma ir pamilti eilinę jo rolę. Turbūt vienas iš nedaugelio, sugebančių taip jautriai įsigilinti į nenaudėlio nusikaltėlio vidinio pasaulio išgyvenimus ir priversti žiūrovą pergyventi dėl jo likimo. Norėdamas savo vaikui sukurti kuo šviesesnę ateitį Lukas galiausiai pasimeta vis augančio azarto šešėlyje ir atsitrenkia su trenksmu. Kas prisimena B.Cooper'į tik iš pamaiviškų Pagirios Las Vegase komedijų, lengvai nustebs išvydęs aktorių visiškai priešingoje barikados pusėje. Pradėjęs savo aktorinę transformaciją dar nuo Silver Linings Playbook filmo jis ir toliau žengia tobulėjimo kelio link.

                          Dvi ryškiausios žvaigždės pavyzdingai atidirba savo darbą ir suteikia režisieriaus vizijai reikiamo pompastiškumo ir užtikrintos kokybės garanto. Persipinamos istorijos gali kiek trikdyti bandant pasidžiaugti pradiniu filmo sumanymu ir R.Gosling'o iniciatyva. Tas man labiausiai ir nepatiko. Užtat verta atvirai pasakyt, kad režisieriui pavyko nustebinti savo atpasakojimo stiliumi ir per daug nepasimesti fantazijų rutinoje. Filmas apie gyvenimą, jo kelius, nenusekimus, nesantaikas ir netektys. Pritaikydamas nuosavą šviežio stiliaus istoriją D.Cianfrance'as sutapatina tėvų ir sūnų gyvenimus ir kiek intymiau pažiūri į žmogaus nužudymo pasėkmes. Garso takelis priminė Socialinio Tinklapio versiją. Orkestriniai tembrai dalijantys laiką su liūdnais praeito amžiaus tekstais ar moderniais futuristiškai skambančiais ritmais leidžia dar lengviau atsiduoti veiksmui. Tikrai norėčiau girdėti kuo daugiau šitokios priešiškos ir najoviškos kombinacijos pavyzdžių. Filme yra pakankamai sentimentalumo išgyvenimams sužadinti, aktoriai demonstruoja nepriekaištingą profesionalumą, o ir siužetas išmaniai įtraukiantis. Viliuosi, kad šia juosta D.Cianfrance'o ir R.Gosling'o draugystė nesibaigia ir vyrukai dar sykį suspaus rankas kokiam prašmatniam darbeliui.











                          Paskutinis pakeitimas nuo Silvestras; 2013-04-13, 20:08.

                          Comment

                          • Silvestras
                            Rimtas forumo narys



                            • 2008 04 18
                            • 162


                            Ariel / Tolyn


                            "Then i won't last 3 hours outside without killing somebody."

                            Režisierius: Aki Kaurismäki
                            Scenarijaus autorius: Aki Kaurismäki
                            Šalis: Suomija
                            Išleidimo metai: 1988
                            Žanrai: Drama, veiksmo, pasaulio kinas
                            Studija: Villealfa Filmproductions
                            IMDB reitingas: 7.5/10 (2,825)
                            Trukmė: 1 val. 13 min.
                            Vaidina: Turo Pajala, Susanna Haavisto, Matti Pellonpää, Eetu Hilkamo, Erkki Pajala

                            Visai neseniai turėjau galimybę atsikvėpt nuo staugiančio gyvenimo tempo ir pažiūrėti kultinio suomių režisieriaus Aki Kaurismaki (Leningrad Cowboys Go America, The Man Without a Past) juostą Ariel simbolizuojančią liūdną ir pilką 80-ųjų bedarbio žmogaus realizmą. Filmas prasideda daugumai kitų filmų būdingais veiksmais. Prarasdamas darbą po vietinės šachtos užsidarymo, pagrindinis veikėjas Taisto (T.Pajala) puola bastytis po šalį su viltimi surasti gyvenimo tikslą bei išnarplioti nevykusiai susiklosščiusią padėtį.

                            Surasdmas nepraktišką sandėlių krovėjo darbelį Taisto pradeda susitikinėt su moterimi vardu Irmeli(S.Haavisto) turinčią mažametį sūnų nuo praeitos santuokos. Greitai jie pamyla vienas kitą ir pradeda kurti planus savo ateičiai. Filmas iš karto patraukė mano dėmesį puikiu, gal kiek neakivaizdžiu, mišiniu tarp socialistinių visuomenės normų ir klasikinio egzistencializmo perėjų. Neturėdamas konkretaus tikslo, pasimetęs aplinkybėse, Taisto susiduria su visomis įmanomomis kliūtimis, nuo pinigų stokos ir nesibaigiančių nelaimių iki kur kas rimtesnių aspektų priverčiančių veikėją susimąstyt dėl jo nevykusios socilainės rolės atšiaurioje visuomenėje.

                            Nepaisantis tamsios depresinės atmosferos viso filmo metu, juosta sėkmingai tęsia stebinusi savo kiek kvailokomis ir naiviomis idėjomis. Kasdieniai žmonės ieškantys būdo išlikti paviršiuje ir nenugrimzti į tamsią prarają. Būtent su tokiu vyruku mes ir susiduriame, žengiančių žingsnį po žingsnio, nepasiduodančių žiaurioms likimo provokacijoms. Galiausiai veikėjui tenka atsisėst ant prasikaltusių suolo. Netgi po šio lemtingo incidento vyriškis nenusiteikęs liudėti ir atsisakyti elementariausių žmogiškų privilegijų. Šių pražūtingų momentų dėka ir atsiskleidžia režisieriaus charakteris ir įmantrus gyvenimo suvokimas.

                            Emocionaliai efektyvūs dialogai ir kilniaširdis Taisto siekis ištrukti iš gyvenimo pančių galutinai padeda filmui realizuotis kaip visaverčiam darbui atspindinčiam nuožmią kovą tarp žmogaus ir aplinkos sistemos. Finaliniai kultinės suomių dainos Somewhere Over The Rainbow žodžiai ko ne puikiaisiai atspindi juostos pabaigą ir režizieriaus sumanymą, kuris, savaime aišku, kiekvieno gali būti interpretuojamas savaip. Ko gero mano asmeniniu atveju pati išsilaisvinimo iš realybės idėja buvo suprasta kaip sarkastiškas pasityčiojimas atspindintis daugelio žmonių nelaimingus monotoniškus gyvenimus, beverčius bandymus surasti savo vietą ir įsitvirtinti socialiai nusisekusioje visuomenės pusėje. Ir vis dėlto nagrinėdama gilias socialinias mintys Ariel juosta išlieka labiau tragikomišku paveikslu galinčių nustebinti pačiais absurdiškiausiais momentais. Savitos stilistikos A.Kaurismaki darbelis gal ir nėra ryškiausiai spindintis deimantas, tačiau pats faktas su kokiu grakštumu jis perteikia masiškai paplitusią problemą priverčia užskaityti jo darbą kaip solidžią ir azartišką neturinčio ką prarasti žmogaus kelionę atvedančią jį iki neregėtų nuopolių ir padovanojanti naujai atrastą šeimą ir šilumą kurių jis, kaip vaizduojama filme, niekad ir neturėjo.











                            Paskutinis pakeitimas nuo Silvestras; 2013-10-19, 20:38.

                            Comment

                            Working...