Nuramink Mano Sielą / Restless
"We have so little time to say the things we mean."
Režisierius: Gus Van Sant
Scenarijaus autorius: Jason Lew
Šalis: JAV
Išleidimo metai: 2011
Žanrai: Drama, romantinis, gyvenimiškas
IMDb reitingas: 6.5/10 (3,358)
Trukmė: 1 val. 31 min.
Vaidina: Mia Wasikowska, Henry Hopper, Ryo Kase, Schuyler Fisk, Lusia Strus, Jane Adams
Pastaruoju metu dažnai susimąstau dėl galimybės po truputį atpratinėti nuo paaugliškų istorijų. Taip sakant bandau lavinti savo skonį. Žinoma ne visos jos tokios jau nuvalkiotos, o kartais net tenka susidurti su tikroviškai panašumais atspindinčiais nuosavą gyvenimą, kas turbūt labiausiai mane ir žavi tokio tipo filmuose. Ne mažiau mane jaudina tokie dalykai kaip jaunatviškos dvasios, beribio lengvabūdiškumo veikėjų elgesys ir niekuo nevaržomas ramut ramutėlis istorijos atskleidimo ritmas. Būtent su tokios charakteristikos darbeliu man ir teko susidurti šįkart. Kaip ten bebūtų su požanrio kirčiavimais ir ryškesnės tiesos atskleidimo bandymais, vistiek išlieka simpatija išsilavinusiems filmams apie jaunimą.
Mes esam supažindinami su pagrindiniais veikėjais, kuriuos siekia bendras ir gal daugeliui pasirodisiantis kiek keistas užsiėmimas - apsilankymas viešuose svetimų žmonių laiduotuvių ceremonijuose. Būtent viename iš savo apsilankymų paauglis Enoch (H.Hopper) ir susidraugauja su savo būsima sielos drauge Annabelle (M.Wasikowska). Labai greitai du personažai kaip reikiant susibičiuliauja vienas su kitu ir pradeda leist laiką kartu. Tiesą sakant filmas daugiau ligtais ir nebando niekuo nustebinti. Porelė jaunų ir stilingai vaidinačių aktorių smagiai pasidalija visą likusį ekrano laiką.
Tenka pripažinti į akis iš karto puola režisieriaus vardas, mat tikrų tikriausiai gal net ir ištikimiausi šio kūrėjo fanatai turėjo būt kiek nustebinti jo apsisprendimu peršokti į kiek lengvesnio žanro sferą. Gali pasirodyti, kad po visų savo daugiau ar mažiau rimtų užmuojų garbios reputacijos kino kūrėjas, didysis Gus Van Sant (Elephant, Good Will Hunting) nusprendė padovanoti sau nedidutę pertrauką ir sukūrti kažką mielesnio, paprastesnio ir tiesiog sušildančio žiūrovo sielą. Ir išties vyrukas parodo savo galią, tuo pačiu eilinį nepriklausomą meilės romaną paverčiantis į subtilią modernią pasaką įvairaus amžiaus žmonėms pasidžaiugti.
Filmo eigoje režisierius papildo savo darbą keliomis ryškiomis temomis pakeisiančiais tolimesnį dviejų įsimylėjelių likimą. Nors darbelyje ir netrūksta akivaizdžių tragizmo ar liūdnos savijautos situacijų, bet šitie dalykai kažkaip magiškai nublanksta prieš meiliai keistą porelės bendrą pateikimo manierą. Po tokios juostos pradedi manyt, kad gal ne taip jau ir sunku patraukti žiūrovą savo pusėn, sunaudojant kuo mažiausiai originalumo pastangų. Nesupraskite klaidingai, šis filmas nėra lėkštas, tiesiog kaip man pasirodė, pats režisierius toli gražu nesistengia savo darbui prirašyt rimtumo etiketės. Enoch ir Annabelle tarpusavio santykiai - tarsi lengvas vasaros skrydis aplink ramų miesteli su šiltų spalvų gamtos peizažu.
Taip pat verta paminėt neblogą sumanymą papildyti veikėjų kasdienį gyvenimą ir pergyvenimus siurrealizmo detalėmis. Be savo nestandartinio pomėgio Enoch pasižymi ir kitu keistu bruožu - vaikinas turi (įsivaizduojamą) draugą vaiduoklį, buvusį Antrojo Pasaulinio Karo japonų armijos pilotą Hiroshį, su kuriuo jis kartais žaidžia "karą ant vandens" arba pasikalba apie savo nutikimus. Galbūt filmas ir pasižymi kažkokiomis gilesnėmis užuominomis į meilės ryšio ar aplamai santykių tarp žmonių svarbą, bet visi šie tipiniai lyriškumo aspektai atisudria antrame plane palikdamos labai daug vietos keistai abidviejų jaunuolių draugystei. Šiaip man ganėtinai įsiminė scena prie miško platumos, Helovyno naktį. Veikėjai buvo aprengti išties dinamiškai atrodančiais kostiumais, džiugino drastiškais veiksmais ir šmaikščiais pasisakymais, tuo pačiu padovanojantys gražu lengvą kelių minučių kasnelį perpildyta gležnia atpalaiduojančia aura.
Vis dažniau pastebiu jaunų aktorių daroma įtaką šiuolaikinio kino pasauliui. Jeigu du dvidešimtmečiai gali ištraukti visą filmą praktiškai ant savo nuosavų pečių, tai vien šis faktas jau kažką pasako. Labai pagirtina aktorė M.Wasikowska, dar prisimenu ją nuo kito matyto filmo, išties įtikinama ir maloniai susižiūrinti vaidyba.
Kaip jau tapo įprasta nuo senų senai (tarsi tikrų tikriausia marketingo detalė) tokio tipo filmai savaime aišku gali pasigirti plačiu ir profesionaliai išdirbtu garso takelio pasirinkimu. Žinoma didžiausia dalis laiko atitenka melancholinio pobūdžio indie rock dainelėms, nors kartais mėgstu viską tai apibendrinti muzikos pasaulyje itin dažnai girdimu žodeliu chillwave. Apskritai G.V.Sant eilinį kartą kuo puikiausiai padirbėjo ir įrodė, kad filmai apie paauglius vis dar nepraranda savo autentiškumo. Aš tuo tarpu priėjau prie ganėtinai svarbios išvados, jog visai nebūtina kaskart raitytis ieškant originaliausių, keisčiausių ir labiausiai ekstravagantiškų juostų, kartais pakanka paprastos kasdienės ištraukos nuotaikai pakelti.
Comment