Tikras katinas. Dabar dar ir su randais ant nosies (tik dar vienas patvirtinimas kad tai tikras kovinis katinas), todėl dabar atrodo tik dar šustresnis karys.
Hugue De Watteau teisingai pasirodė. Dar užpraitame dešimtmetije mėgdavau ilgai žiurėti į už keliu km pievų, į tolymus vakarus besitesianti kelią... Raudoni ikarus'ai spaudžiantis iki galo tiesiu keliu... Nuostabus variklių gausmas kviečiantis keliauti kartu... Vakarais pro dydelį langą žiurėdavau kaip toldavo raudonos švieselės ir artėdavo baltos... Kaip pasislėpdavo už gyvenvietės krašto... Grižtantys zilai, kamazai septinto dešimtmečio muzikos fone... Šendien tos pievos baigia virsti miestu, kuris jau senokai pradangino tuos nuostabius, senus vaizdus, bet trauka keliui, kelionėms jau išliks amžiams.
Ne ką mažiau mėgstu vakarus. Besileidžiantis saulė bent jau pačiam tikrai nuostabus reginys. Žiema, kai dangus būna toks švarus kaip paskutiniojoje vakaro nuotraukoje. Tos nuotraukos... Niekada neketinu nufotografuoti ko nors meniško, tiesiog kartais akys suntinka vaizdus kuriuos taip norisi įsiminti ilgam, kurie tokie nuostabus kad galiu žiurėti ir žiurėti. Dabar kaip tik peržiuriu vasara.
Tiesa, beveik niekad nefotografuoju kaip apsiniauke. Kelyje oro nepasirinksi, bet šendien su nekantrumu laukiu saulėtu dienu.
Hugue De Watteau teisingai pasirodė. Dar užpraitame dešimtmetije mėgdavau ilgai žiurėti į už keliu km pievų, į tolymus vakarus besitesianti kelią... Raudoni ikarus'ai spaudžiantis iki galo tiesiu keliu... Nuostabus variklių gausmas kviečiantis keliauti kartu... Vakarais pro dydelį langą žiurėdavau kaip toldavo raudonos švieselės ir artėdavo baltos... Kaip pasislėpdavo už gyvenvietės krašto... Grižtantys zilai, kamazai septinto dešimtmečio muzikos fone... Šendien tos pievos baigia virsti miestu, kuris jau senokai pradangino tuos nuostabius, senus vaizdus, bet trauka keliui, kelionėms jau išliks amžiams.
Ne ką mažiau mėgstu vakarus. Besileidžiantis saulė bent jau pačiam tikrai nuostabus reginys. Žiema, kai dangus būna toks švarus kaip paskutiniojoje vakaro nuotraukoje. Tos nuotraukos... Niekada neketinu nufotografuoti ko nors meniško, tiesiog kartais akys suntinka vaizdus kuriuos taip norisi įsiminti ilgam, kurie tokie nuostabus kad galiu žiurėti ir žiurėti. Dabar kaip tik peržiuriu vasara.
Tiesa, beveik niekad nefotografuoju kaip apsiniauke. Kelyje oro nepasirinksi, bet šendien su nekantrumu laukiu saulėtu dienu.
Comment