 Platformos: Nintendo GameCube, PlayStation 2, Windows, Wii, PlayStation 3, Xbox 360, Phones Žanras: Survival-horror Išleidimo metai: 2005 Kūrėjai: Capcom, Studio 4 Bauginančiai tikras košmaras 2005-ieji. Viena garsiausių visų laikų video žaidimų industrijos kompanijų, savo centrines mega-korporacijas ir pastatus laikanti visai kitame pasaulio krašte – Azijoje, vartotojiškų paslaugų kamuojamoms masėms žinoma, kaip „Capcom“, išleidžia, be jokių abejonių, vieną geriausių visų laikų žaidimų, garsiausios „survival-horror“ žanro frančizės pasaulyje ketvirtąją dalį – Resident Evil 4 (toliau – RE4). Drąsiai galėčiau pasielgti taip, kaip yra pasielgę ne vienas protingas apžvalgininkas, kuris, konstatavęs paprasčiausią faktą, jog RE4 yra geriausias visų laikų veiksmo žaidimas, su siaubo elementais, apžvalgą ramiausiai pabaigtų ir sugrįžtų į nepakartojamus, nepamirštamus ir egzotiškus nuotykius kartu su žaidimo veikėjais. Tačiau, aš nusprendžiau pasielgti kitaip. Aš rašysiu, nes RE4 yra vertas visų už jį parašytų žodžių. Mane kankina nenumaldomas troškimas išsakyti viską, todėl, prašau, nekaltinkit, jei perskaitę apžvalgą jausitės žinantys per daug. Neapsigaukite – kalbant apie RE4 šnekėti per daug neįmanoma! Taip pat, kaip neįmanoma RE4 laikyti žaidimu. Tai – išgyvenimas. Tik šį kartą ne visiškai „horror“, nors tam tikrų minėto žanro apraiškų yra. Kadangi, RE4 nėra mano išgyvenimas, manau, jog teisingiausia būtų, kad apie jį kalbėtų mūsų visų numylėtas protagonistas, nes kam kitam, jei ne jam teko pažaboti visą blogį, kuris, praėjus šešetui metų po Racoon City katastrofos, išsikerojo po visą Europą, tad aš nieko nelaukęs, savo vietą užleidžiu Leonui.
„Užgrojo įkyri ispaniška muzika. Du augaloti vyrai sėdėjo prieš mane ir kažką aptarinėjo. Aš jų nesupratau, tačiau jaučiausi nemaloniai. Jei atvirai, aš jaučiuosi svetimas. Kartkartėmis vienas jų mane pašiepiančiai pavadindavo amerikiečiu, arba pasiūlydavo užsirūkyt. Bet aš nerūkau. Buvo 2004-ieji. Jungtinių Valstijų vyriausybė paskyrė man misiją, kurios tikslas buvo kažkur ten. Atokiame kaimelyje. Kažkur jame turėjo būti laikoma pagrobta prezidento Graham‘o duktė Ashley. Pagal visus duomenis, ją pagrobė kažkokio slapto religinio kulto nariai. Europa visais laikais garsėjo sektomis. Mano tikslas aiškus – išlaisvinti Ashley, ir pargabenti ją į Ameriką. Į tokias misijas speciali apsaugos agentūra nesiunčia eilinių karių. Aš esu apmokytas, specialusis agentas. Beje, ryšį su agentūra aš palaikau nuolat. Mes sutarėme, jog kai aš surasiu Ashley, jie atsiųs sraigtasparnį.
Buvo vėlyvas ruduo. Vaizdas pro mašinos langą atrodė niūriai. Nudžiuvę medžiai, krūmynai, raistai. Buvo apsiniaukę. Važiavome per siaurą miško keliuką. Tokių kaimų Europoje yra labai daug. Keliukas buvo duobėtas. Tarp manęs ir priešais sėdinčių žmonių įsivyravo įtampa. Norėjau kuo greičiau patekti į tą kaimelį, nors kartu nerimavau, nežinojau, kas manęs ten laukia. Nereikia pamiršti ir to, jog tuo metu aš žinojau, kad virusas galėjo pasklisti ir po kitas pasaulio dalis, jo apraiškų galėjo būti bet kur. Sustojom. Išėjau apsižvalgyti. Netoliese buvo namas. Senas, apleistas. Ne, veikiau pašiūrė. Įėjau. Knygų lentynos. Buitiniai rakandai. Prie degančio židinio kažkas darbavosi. Vyras. Kai norėjau užkalbinti žmogų, jis staiga atsisuko ir mane puolė. Užkrėstasis.“ Pirmasis į akis krentantis dalykas, žaidžiant RE4 yra jo valdymas. Jis išlaiko senąsias serijos tradicijas. Itin sukaustytas, nepaslankus. Užsitaisinėjant ginklus, neišeina judėt. Nėra taikinio, ką „Capcom“ išsprendė kiekvienam ginklui padovanojusi lazerį. Pravartu ir naudinga.
„Jis nebuvo zombis. Nebuvo žmogus. Netoliese esančios knygų lentynos bylojo apie jo apsiskaitymą. Darbo įrankiai bylojo apie jo darbštumą. Ilgai nesupratau, kodėl jis mane puolė. Kodėl jo akys buvo pasruvusios krauju. Išgirdau kažkokį trenksmą. Vežikai bandė sprukti, tačiau tiltas įlūžo. O gal tai padarė jie?..
Pasivaikščiojus po kaimelio apylinkes aptikau daugiau jų. Veiksmas vyko centriniame kiemelyje. Vaizdą stebėjau pro žiūronus. Moterys, vyrai dirbo. Šalimais ganėsi gyvuliai. Kažkokia žmogysta su karučiu kažką vežė. Senis su grėbliu kažką grėbė. Tai būtų buvę panašu į eilinio kaimelio darbymetį, jei ne pačiame kiemo viduryje prie strypo pritvirtintas ir padegtas žmogaus lavonas.“  Puikiai pamenu pirmą kartą tame kieme. Kažkaip, žaidimas šoviniais nesisvaidė, o ir aš pats dar nebuvau įpratęs visko ieškot ir rinkti, daužyt dėžes (ir tikėtis, kad ten nėra nuodingos gyvatės) arba statines. O žmogystų buvo daug. Ir šioje vietoje „Capcom“ priminė naujokėliui, ką reiškia sąvoka „survival“. Bėgimas nuo užkrėstųjų kaimiečių, lipimas kopėčiomis ant namų stogų, bėgimas jais ir pastovus plėšrūnų gynimasis. Aptikęs medinę statinę meldžiausi, kad ten būtų kulkų. Kad būtų kažkas. Žaidimo pradžia – tai šaltas dušas. Pradžioje žaidimas lyg ir bandė sukurti atviro pasaulio iliuziją, tačiau tai labai greitai buvo pamiršta. Žaidimas yra 100% linijinis. Svarbu paminėti, jog RE4 puikiai išnaudoja aplinką. Galima įeiti į daugelį kaimelyje esančių namų, tualete nugalabyti kaimietį, prisirinkti naudingų daiktų, kartais išsisaugoti (tai atliksime, pasinaudodami spausdinimo mašinėlėmis, kurios išdėliotos gan proporcingai bei protingai) ir iššokti pro langą. Taip pat, užlipus kopėčiomis ant namo, galima tas kopėčias numesti, tačiau plėšrūnai tikrai jas pasikels. Ir lips. Vėl. Be abejo, karo su blogiu lauke beginklių nebūna, todėl užkrėstieji kaimiečiai Leoną pasitiks su grėbliais, pjautuvais, kirvukais, deglais. Vėliau, su dalgiais, „drūžbom“. Trumpai tariant, pasitiks svetingai.
„Tuo metu, kai jų buvo daugiausia, suskambo varpai. Bažnyčia? Tuo metu dar nežinojau kas tai, tačiau puikiai žinojau, kad esu saugus, nes visi plėšrūnai išmetė savo ginklus ir, kažką šnabždėdami, nuėjo link varpinės. Man pasidarė įdomu, kokią religiją jie išpažįsta. Šias mintis nuvijau, vos prisiminęs Ashley. Turėjau ją išgelbėti. Esu vienas iš nedaugelio išsigelbėjusių po Racoon City įvykių, todėl privalau įrodyti, kad ir dabar esu šio to vertas. Su šia mintimi ėjau toliau.
Ashley radau kaimelio bažnyčioje. Iš pradžių ji nepatikėjo, kad aš esu specialusis agentas, ir atvykau jos išgelbėti. Ji manė, kad aš vienas iš apsėstųjų. Nuraminau ją, ir jos mėlynos, naivios akys manimi patikėjo. Baisių košmarų apsuptyje susidūriau su gerumu ir... nekaltumu. Mums teko bėgti iš ten kartu. Nenoriu nė prisiminti, kaip sudėtinga buvo gelbėti ne tik savo, bet ir jos gyvybę. Nakties metu bėgdami kartu siaurais kaimelio keliukais, tikėjom, jog košmaras greitai pasibaigs. Anaiptol. Košmaras tęsėsi dar ilgai.“
„Ypatingai didelę padėka jaučiu vienam žmogui, kuris prisidėjo visu kuo prie kuriamos bendros atmosferos. Apsirėdęs mėlyna skara, bei tamsiu apsiaustu, esantis visur, ir turintis beveik visko, vienišas pirklys nestokodavo sąmojingo žodžio, o vis augantis ginklų, bei jų patobulinimų pasirinkimas nepalikdavo manęs abejingu. Pirklys - vienintelis žmogus, prie kurio būnant visuomet būdavo saugu. Bent kuriam laikui. Paprastai jis būdavo tuose kambarėliuose, kur grojo maloni muzika. Ginklų prekeiviai visais laikais būdavo visur, visų gerbiami, bei turtingi. Darbas karo pramonėje nereikalaudavo, o ir neleisdavo atstovauti vienai ar kitai pusei. Todėl ginklų prekeiviai būdavo vieni. Saviti ir paslaptingi jie tyliai kūrė istoriją. Ir aš jaučiu padėką vienišam pirkliui, kuriam taip niekada ir nepadėkojau. Jo parduoti ginklai išgelbėjo mano ir milijono kitų gyvybes.“
 Šioje vietoje noriu šiek tiek papasakoti apie žaidime esančius ginklus ir daiktus, kuriuos galima nesunkiai rasti tyrinėjant aplinką. Beje, aplinkos tyrinėjimas RE4 yra būtinas. Kadangi švino priešai mėgsta daug, o jo, kaip jau minėjau, nuo medžių nenusiskinsi (nors kai kada ir galėsi, o kartais jus nustebins aukso skrynios, iškritusios iš nušautos varnos), jums reikės kaip nors jo gauti (bet apie tai vėliau). Taigi, grįžkime prie ginklų ir daiktų. Kaip jau minėjo ponas Leonas, visus ginklus mes įsigysime pas pirklį. O jų pasirinkimas nors ir nebus stulbinantis, nusivylusių palikti neturėtų. Pradedant pistoletais, šratiniais šautuvais bei automatais, baigiant granatsvaidžiais, snaiperiais ir RPG (liaudiškai tariant „bazukom“). Taip pat galima naudot trijų rūšių granatas, bei minas. Žodžiu, ginklų pasirinkimas yra didelis. Neabejoju, jog daugelis taip pat naudojo peilį, kuris praverčia kapojant dėžes arba dar gyvus, tačiau leisgyvius, savo nerišliais vaitojimais mirtį pasitinkančius apkrėstuosius. Daiktai. Aukso dirbiniai, tarp kurių prabangūs žiedai, apyrankės, pakabukai, ir kiti papuošalai, randami minėtose dėžėse, slaptavietėse arba visiškai bet kur. Man labai patiko idėja, jog naudingus, tačiau ranka nepasiekiamus daiktus reikia tiesiogine to žodžio prasme susišaudyti. Vieni jų bus reikalingi spręsti galvosūkius (kurie šioje dalyje nebus labai sudėtingi, tačiau pasitaikys gan keblių, prie kurių sugaišau bent 10 minučių), kitus galėsime sau neštis, ir panaudoti savais tikslais. Iš toli jie ryškiai spindės, tad pamatyti tokį nebus problema. Kiekvienoje žaidimo lokacijoje pirklys pardavinės specialius lobių žemėlapius, kuriuose bus sužymėtos visos itin vertingų daiktų vietos. Surinkus daiktus, juos reikia parduoti pirkliui. Už tai jūs gausite ne tik malonią frazę, bet ir pinigų, kuriuos išleisite ginklams. Dar viena dėmesio verta pirklio paslauga yra turimų ginklų tobulinimas. Galima didinti ginklo daromos žalos kiekį, pagreitinti užsitaisymo laiką, sumažinti atatranką ir panašiai. Žinoma, visam šiam malonumui reikės didelio kiekio pinigų.  Noriu papasakoti apie kompaktiškumą. Inventorius, kuriame turėsite visus savo ginklus ir orbus (žoleles, kurios atstato gyvybes. Jų yra trijų rūšių, ir šias rūšis patartina maišyti tarpusavyje) nebus begalinis. Visus daiktus galėsite perkelti iš vienos inventoriaus vietos į kitą, galima juos netgi apversti, apžiūrėti iš arti ar paskaityti naudingos informacijos apie juos. Bėda ta, kad ilgainiui jūs pasiimsite su savimi vis daugiau daiktų, kurie užims vis daugiau vietos inventoriuje. Tad teks būti itin kompaktiškiems – susidėliot svarbiausius daiktus kaip galima taupiau, o nereikalingus parduoti pirkliui. Jei vietos visgi pritrūks, jums vėlgi padės pirklys, kuris pasiūlys už nemažą pinigų sumą didesnį inventorių, kuriame tilps daugiau daiktų. Štai koks naudingas bus pirklys!Laikui bėgant žaidimo sudėtingumo lygis, kartu su mano įgūdžiais, augo. Priešai surydavo vis daugiau švino, tapdavo stipresni, išsigimė dar labiau. Nuplėšus galvas, jiems išaugdavo ilgos ataugos, kurios lyg botagai daužėsi, bei pjaustėsi. Nustebino itin žiauriai sukurtos pjūklo-sesės, savo veidus apsirišusios kruvinais bintais. Mane kankino dilema, o jei jos susipjaustė savo veidus? Čia, tiesa, negaliu nepaminėti žvėriško siaubo, kurį pajutau, kai Leonui pirmą kartą buvo nupjauta galva. Viskas, kažkaip, itin grubu ir žiauru. Veikėjas, kurį valdai, su kuriuo bandai išgyventi, ir skintis kelią tikslo link, vieno klaidingo, arba tiesiog laiku neatliko, neteisingai apskaičiuoto žingsnio dėka patiria absoliučią, gėdingą, kruviną ir žvėriškai žiaurią egzekuciją, kuomet pilantis litrams kraujo, gyvuliška jėga benzininiu pjūklu nupjaunama jo galva. Apsėstieji jau pasiruošę baslį, į surūdijusius kanistrus pilamas praskiestas benzinas, kuris vėliau bus apipiltas ant vargšo protagonisto ir uždegtas. Po vienišo kaimo apylinkes išnešioti pelenai bylos apie blogio, kuriam nėra pabaigos, prakeiksmą. Vėliau, pasibaigus kaimelio lygiams, mes persikelsime į, galbūt ne tokia nemalonią, tačiau kur kas egzotiškesnę vietą. Nes vidury nakties atsidurti tamsioje milžiniškoje pilyje norėtų ne kiekvienas. Ši žaidimo dalis man kažkodėl priminė garsiąją „Konami“ frančizę Castlevania. Didelės išpuoštos, paveikslais nukabinėtos menės, degančios žvakės, kažkur girdėti maldos, visai šalie vaikšto tamsūs siluetai. Savo fizionomijas, lyg juodojo metalo muzikantai, išsidažę šventikai, nešini kuokom, basliais ar grandinėm. Visa tai sukuria savotišką, iki šiol dar nepajaustą atmosferą. Gaila, jog žaidime daugiau nebebuvo įdomesnių priešų rūšių. Visi – kažkur matyti, nebeįdomūs, o vėliau ir nusibodę.
„Visa, mano kraupios kelionės egzotika su minėtu pirkliu nesibaigė. Atsidūręs sename name, išgirdau kažkieno riksmą ir prašymą išleisti. Senoje spintoje kažkas daužėsi. Kaip vėliau paaiškėjo, ten buvo vyras. Nuplėšus lipnią juostą nuo jo burnos, išgirdau ne pasisveikinimą, o prašymą parūkyti. Šmaikštu. Jo vardas buvo Luis Sera. Ilgaplaukis nuotykių ieškotojas. Merginų viliotojas, kaip jis pats prisistatė. Kažkada dirbo policininku, tačiau nieko iš šios profesijos nepešė. Nelabai supratau kodėl, tačiau jaučiau jo norą man padėti. Kažkodėl pasitikėjau juo. Gaila, kad mūsų keliai išsiskyrė.
Kita, paminėjimo verta asmenybė, kurią sutikau jau vėliau pilyje, buvo moteris. Atpažinau ją, vos tik ji nusiėmė savo kompiuterizuotus akinius. Aukštakulniai batai, raudona, kraujo spalvos suknia, tamsūs plaukai, azijietiški veido bruožai. Ada. Turbūt, didžiausią įspūdį palikusi veikėja per visą mano kelionę. Šnekėjo mįslėmis arba užuominomis. Dėjosi dirbanti Sadleriui, viso blogio šiose vietose kaltininkui. Ji buvo turbūt paslaptingiausias, tačiau, be jokių abejonių, įdomiausias mano sutiktas žmogus. Visada pasirodydavo netikėtai, ištarusi kelis paslaptingus žodžius, taip pat netikėtai dingdavo, palikdama mane vieną.“ Kalbant apie kitus bosus, ypatingai dėmesio vertas tamsios pilies šeimininkas Salazaras, iš pažiūros – vaiko dydžio žilas senukas, kuris vėliau transformuojasi į didelį itin šlykštų padarą, kurį nugalėti patirties neturinčiam žaidėjui, gali pasirodyti keblu. Taip pat, paminėjimo vertas išsigimėlis kodiniu pavadinimu U3, nuo kurio reikės bėgti dideliame narve, kurio dalys viena po kitos kris į prarają. Dar vienas visai įdomus personažas – amerikietis karo veteranas Krauseris, su kuriuo teks kautis atokiose katakombose. Gaila, bet didelio susižavėjimo nesukėlė paskutinis monstras, kurio demoniška fizionomija vis dar protarpiais pasivaidena prieš akis. Verta paminėti, jog visi žaidime esantys priešai yra vienaip ar kitaip paveikti viruso, pavadinimu Plagas. Šis virusas kažkaip įtakoja žmonių hormonus, dėl ko žmonės tampa ne tik fiziškai išsigimę ( išsigimę visi, arba tik kai kurios jų kūno dalys, dėl ko jie tampa stipresni ir baisesni), tačiau ir psichologiškai pavaldūs aukštesniosioms jėgoms. Kaip jau minėjau, visos šios košės kaltininkas šį kartą yra nebe pagrindinis frančizės antagonistas Weskeris, tačiau vietinis kulto, pavadinimu „Los Illuminados“ vadovas Sadleris, kuris lyg marionetėmis naudojasi visais žaidime sutiktais monstrais, idant galėtų... galbūt tai nutuokiate ir patys. Visas paslaptis, kas, kaip ir kodėl, žaidusieji žino, o nežaidę sužinos. Jei norės ir pasiryš.
„Tai buvo pati ilgiausia, baisiausia ir daugiausia jėgų kainavusi kelionė, per visą mano gyvenimą. Viso to, ką patyriau Ispanijoje, nepamiršiu niekada...“
          Tikiu, jog perėjus RE4 nustebo ne vienas. Žaidimas, ir taip trukęs beveik 16 valandų, pasiūlo „Separate Ways“ režimą - 5 naujus lygius, kuriuose valdomas personažas jau nebe Leonas, o paslaptingoji Ada. Šių bonus užduočių tikslas paprastas – atskleisti daugiau siužeto plonybių, istorijos ištroškusiems žaidėjams. Režimas mane nustebino, nes jame , nepaisant to, jog sužinojau naujų istorijos detalių, išties buvo ką veikti. Ada yra visiškai kitoks personažas, nei Leonas, todėl teks šiek tiek paplušėti, kol išmoksite žaisti su ja. Beje, turėsite išskirtinę progą pasijusti visiškai kitokio žmogaus, kuris turi kitokių tikslų, kailyje, pažvelgti į įvykius iš kitos perspektyvos. Ada turi labai įdomių ryšių, kuriuos, tikiu, bus įdomu sužinoti kiekvienam. Perėjus „Separate Ways“, atsirakins nauji Leono ir Ashley kostiumai, su kuriais bus įdomu pereiti pagrindinę kampaniją darkart. Dar vienas režimas, kuris tikrai padidins jūsų praleistų valandų prie žaidimo kiekį, pavadintas „The Mercenaries“. Čia jūsų užduotis bus per duotą laiką nužudyti kuo daugiau priešų. Už savo triūsą jūs gausite taškus, už kuriuos galėsite atsirakinti kitus personažus, su kuriai tęsite kruviną mirties šou. Taip pat, pabaigę žaidimą galėsite peržiūrėti visus video intarpus, kurie nestokoja kinematografijos ir kūrėjų profesionalumo. Verta paminėti veik tobulą įgarsinimą, veikėjų dialogai labai tikroviški, logiški ir gražiai įrašyti. Pabaigoje noriu padėkoti dviem, man daug jausmų suteikusioms kompanijom. „Capcom“ ir „Ubisoft“, kuri išleido Resident Evil 4 asmeniniams kompiuteriams. Šios, bene geriausios video žaidimų industrijoje esančios kompanijos jau daug metų mums siūlo pačius geriausius žaidimus, už ką aš ir esu joms dėkingas. Resident Evil 4 – tai vienas geriausių mano kada nors žaistų žaidimų, kurio suteiktų įspūdžių aš nepamiršiu dar ilgai. Tai vienas tų žaidimų, kuriuos yra privalu išbandyti visiems, kam įdomu pati žaidimų industrija, nesvarbu, ar žmogui patinka „survival-horror“ žanras, ar ne. Resident Evil 4 visais atvejais palieka tik teigiamus įspūdžius. |
Vertinimas:
Istorija: 9. Bet devynetas stiprus. Išgelbėti merginą, religinių sektų ir charizmatiškų veikėjų fone, galbūt nėra labai originalu, bet tai "veža".
Grafika: 9. Viskas gražu, kvepia nostalgija ir gilumu. Tik intarpai galėtų būti geresnės kokybės.
Garsas/muzika: 9,5. Nuostabus muzikinis fonas, kaip serijos atributas, kiekviename save-point kambarėlyje. Priešų garsai nepakeliami, o ginklų įtikinantys.
Gameplay'us: 9,5. RE būdingas sukaustymas pasiteisina. Įtikino.
Bendras vertinimas: 9,5. Neklauskit, ko trūksta iki 10. Viskas labai nuostabu, tačiau vis dar turiu vilties kada nors pamatyt kažką DAR geriau.
šitas linkamas buvo,nors to siaubo kuris buvo resident evil 3 nemesis kaip čia paminėta nebėra,daugiau toks kaip nutykių siaubekas.Visiškai kitokie zombiai(šlykščiuose kaimiečiuose gyveną šlykštus parazitai 
) atsimenu pradžioje kai tie seniai su kirviais ir šakėm gaudydavo po trobesius,labai gerai isiminė vienas momentas kai man atidarius duris tiktai šnaiiiiiiiiiiiiiiiiiiii su benzopjūklu galva "YOU ARE DEAD".Žodžiu šitame žaidime man patiko viskas,tik gal trūko to siaubo kuris buvo trečiam residente.
Comment