Devil May Cry 4

[valtiel]

Devil May Cry 4

Platforma: Microsoft Windows, PlayStation 3, Xbox 360, iOS.
Kūrėjas/leidėjas: Capcom
Žanras: Veiksmo, beat'em up
Išleidimo metai: 2008
PEGI reitingai: 16+
Apžvalga parašyta: 2011'aisiais
Officialus Puslapis||Wiki
--------------------------------------------------------------------------------------------------------

Naujausioji, japonų kompanijos Capcom frančizės Devil May Cry (toliau DMC) dalis sudrebino, na ne, gal tik šiek tiek kilstelėjo žaidimų rinką aukščiau. Kilstelėjo dėl to, kad DMC4 yra velniškai kietas, vežantis žaidimas. Na, o kodėl tik šiek tiek? Todėl, kad jis vietomis gali būt panašus į priverstinį serijos išplėtimą, o dar baisiau – į muilo operą. Bet pradėkime nuo pradžios.

---

---

O pradžioje mes matome visiškai naują figūrą. Susipažinkite su Nero - jaunu, savimi be galo pasitikinčiu, užsispyrusiu, ir stipriu kovotoju. Jis priklauso Miesto šventikų kultui, kurie meldžiasi ir garbina galingąjį Dievą Spardą. Tame kulte yra ir Nero išrinktoji, mergina dievišku balsu, Kyrie, kurią Nero yra be proto įsimylėjęs (jis dėl jos pasirengęs kalnus nuversti). O viso žaidimo tikslas, daugiau ar mažiau, bus Kyrie. Taigi, ir vėl banali meilės istorija, pagalvosite.. Tiesą sakant, DMC4 siužetas toli gražu nėra esminė žaidimo grandis. Jis yra paprastas ir netgi nepriverčiantis apie jį galvoti žaidžiant. Visuomet žiūrėjau įtartinai į produktus, kurie nepasižymi gilia istorija/priešistore ar vežančiu, knygos vertu siužetu. DMC4 greičiausiai patraukė savo nenuginčijama, aukšta vizualia kokybe. Vien žaidimo pradžia, pirmasis video intarpas, tiesiog atima žadą, sužavi ir priverčia gėrėtis tuo ką matai. Tačiau grįžkim atgal prie siužeto. Gotikinės architektūros mieste viskas klostėsi kaip ir neblogai, kol lyg iš dangaus į šventyklą nenusileido, ir neišžudė pusės ten esančių žmonių, frančizės pažiba, Galingojo Spardos sūnus, Jo Velniškoji Didenybė – Dante. Norėdamas ginti savo meilę - Kyrie, Nero pats puola Dantę, ir tuomet užverda pirmoji kova žaidime, kuri yra kaip reikiant įspūdinga ir vežanti. Bent jau iš video intarpų, nes visos kovos pagrindas yra tiesiog įsisavinti valdymo schemą. Turiu pripažinti, buvo išties keista kovoti prieš pagrindinį serijos veikėją. Buvo išties keista pradėti žaidimą valdant Nero.. vien jo išvaizda... Jis tikrai velniškai panašus į Dante. Keistas Capcom sprendimas.. Nero kovoje turės užvedamą kardą (alternatyvi motociklo rankena), revolverį bei.. tokią nerealią, japonų anime filmukais dvelkiančią mėlyną ranką, su kuria žaidime bus galima taškyti minias monstrų, ir kitų velnių.. Nero ir jo super galinga ranka yra bene vienintelės naujovės šioje dalyje, ir tai yra vienas didžiausių žaidimo minusų. Pasibaigus judviejų kovai, Dante dings, o Nero tikslas taps jį surasti, ir be abejo - nugalėti. Su Nero ieškosime Dantės (nors vėliau siužetas ims panašėti į Kyrie ieškojimus) lygiai pusę žaidimo, kita pusė bus permaininga ir turės dvi medalio puses. Pradėsiu nuo blogosios pusės, nes mano galva taip tik geriau. Antrojoje žaidimo dalyje jums teks peržaisti visus 10 lygių per naują, tik iš kito galo. O tai ir yra pats didžiausias žaidimo minusas, kuris neabejotinai pjauna balą daugelio recenzijose. Na, o geroji medalio pusė bus ta, kad nuo vidurio mes gausime draskytis su pačiu Dante. Taigi, taip jau gausis, kad Nero su Dante susikooperuos, tiksliau Dante padės Nero beviltiškoje situacijoje, kovoti prieš tikrų tikriausią apokalipsę, kur dominuoja blogis, juoda milžiniška plokštė, iš kurios lenda demonai.

---

---

Be serijos naujoko Nero, Kyrie, jos brolio Credo ir senbūvio Dantės, čia dar sutiksime gražuolę demonę Trish iš praėjusių dalių, seksualiąją Gloria bei žaviąją Lady iš DMC3. Labiausiai iš visų veikėjų patiko žavioji Trish bei naujasis Dante. Jis atrodo pasikeitęs, suaugęs, o jo bruožai verti prizo, nekalbant apie humoro jausmo nestokojimą ir charizmą.

Žaidimas daug ką skolinosi iš trečiosios dalies, netgi Dantės kovos stiliai tokie patys kaip DMC3. Ech, ką padarysi, yra kaip yra. Žaidimas yra smagiai žaidžiamas, net ir turint galvoje, kad nuo vidurio pradeda įkyriai kartotis lygiai bei bosai, žaidimas jus, kaip ir mane įtrauks savo stilingumu. Jūs tik pažiūrėkite į aukštos kokybės vaizdo intarpus, su kokiu kruopštumu jie yra atlikti.. Taip pat aukščiausio lygio detalumas, bei įspūdingi, stogą raunantys kovų efektai! Beja, kovos žaidime taip pat lyg atkeliavusios iš ankstesnių dalių.. Nero tai turės ranką, o ką Dante? O su Dante prisiminsime seną gerą „beldimą“ į klaviatūrą arba pultelį :] Pats žaidžiu su kompiuteriu bei pulteliu, išties didelis rebusas kartais kyla, kai nori išmokti tam tikrą combo ataką, tuomet prasideda vaikščiojimai po opcijas, pirštų laužymas bandant įsisavinti combo, bei taikant jas prie atitinkamų priešų ir kiti nemalonūs procesai. Tiesa, Dante su savimi turės daugiau ginklų nei Nero, tačiau tai jo labai negelbsti. Išlieka serijai būdingi: Spardos kardas Rebellion bei du pistoletai Ebony & Ivory, su kuriais žaidimas tampa dar stilingesnis.

---

---

Dantės demono forma – įspūdinga, bet matyta. Nero, kur kas įdomesnė (nors man gražesnė Dantės), nes būdamas demonu jis kausis ne su kuo kitu, o su katana Yamato, su kuria kažkuomet kovėsi Dantės brolis Vergilas. Būtent tos katanos ir ieškojo Dante..

Žaidimo metu rinksime raudonus orbus bei mėlynas sielas. Už orbus pirksime daiktus (visokias S,A,B,C,D-grade žvaigždes daugiausia sveikatai ir magijos taškams atstatyti), o už sielas tobulinsime amuniciją bei savo judesius ir galias. O judesiai čia tiesiog nuostabūs. Jie atrodo išties įtikinamai. Galima žavėtis tiek Dantės, tiek Nero kiekvienu krustelėjimu, pasakiškai atrodo veikėjų plaikstomi drabužiai bėgant, net kai stovi vietoje, jie atrodo nuostabiai! Ir čia net nekalbant apie kovas.. O jau veido išraiškos, manieros, kiekvienas veikėjas esantis žaidime turi savo savitus bruožus... Pagyrų nusipelno ir veikėjų įgarsinimas, tikrai emocionalu ir tikroviška. Jie gali prajuokinti, gali suvirpinti širdį, žodžiu, jie kalba įtaigiai. Taigi, veikėjai mane sužavėjo. Taip pat ir priešai – demonai, įvairūs, šlykštūs padarai, cirko marionetės, riteriai, giltinės ir dar daugybė jų rūšių.. Bet kur kas įdomesni ir tiesiogine to žodžio prasme kvapą gniaužiantys yra bosai. Jau vien ko vertas pats pirmasis (po Dantės) sename kaimelyje sutiktas kolosalus ugnies gigantas Berial. Gal būt, serijos naujokams iš pirmo žvilgsnio šis padaras gali pasirodyti neįveikiamas, tačiau su Nero šį bei kitus bosus reikės galabyti tuo pačiu standartiniu metodu, mušti kardu kol jie „apspangs“ ir tada panaudojus savo ranką padaryti galingą combo manevrą, kuris kaip reikiant patrumpins boso sveikatos liniją. Vėliau mūsų lauks didelė, šlykšti rupūžė Bael, miško „deivė“ Echidna, bei organizacijos, pavadinimu „Order of the Sword“ mutavę nariai, per kuriuos ir kasimės tikslo (Kyrie ir Dante) link.

---

---

Žaidime pabuvosime gan skirtingose vietovėse, pabėgiosime miške karštą vasaros dieną, uoste stebėsime nuostabų saulėlydį, atsidursime gotikinėje pilyje, mieste grožėsimės fontanu arba klaidžiosim stingdančiame šaltyje, bėgsime per pusnis... Išties, orai čia atkurti labai tikroviškai, sniegas, krentantys lapai.. viskas labai gražu, visa tai priverčia sustoti ir pasigrožėti matomais vaizdais. Jie įspūdingi, turbūt apsimoka žaisti žaidimą, jau perėjus, dar kartą vien dėl to, kad galėtum dar kartelį pasigrožėti aplinkos kokybe. Būtent šis dalykas labiausiai ir veža, štai kodėl sakiau, jog esminė naujovė žaidime yra iki maksimumo ištobulinta grafika. Todėl, kad be jos mes nematytume to grožio, ir čia nereikia nieko lyginti, Devil May Cry 4 yra pats gražiausias veiksmo žaidimas.

Prieš penketą metų būčiau tvirtai sakęs, kad „button-masher'iai“ tėra laiko gaišimas, bet tai tik iki tol, kol nesusipažinau su Devil May Cry serija. O štai ši, ketvirtoji dalis, man pasirodė pati įspūdingiausia iš visų kitų vien dėl to, ką aš jame pamačiau. Išliko kartais painūs arba nemažai nervų reikalaujantys o gal net juokingi kliūčių ruožai, galvosūkiai, mįslės.

---

---

Taip pat išliko trankus ir „vežantis“ garso takelis. Vėlgi, tas pats geras elektroninis metalas, kuris lydi mus visą tą laiką, kai mes kovojame. Kadangi žaidime nesvetima ir meilės tema, žaidimo ost'as (originalus garso takelis) turi ir lėtų, gražių, dramatiškų kompozicijų. Būtent, garsas yra dar vienas žaidimo vinis. Labai įsiminė bažnyčios varpo dūžiai, tas jų vienodas, ramus ir svajingas skambesys tarsi su savimi kartu nešasi ir juos – Dante ir Nero..

Pažvelgus į DMC4 iš šono, tai yra eilinė, beveik nesiskirianti serijos dalis, greičiausiai kurta pasipelnyti.. Tačiau man DMC 4 yra kone pats geriausias ir gražiausias veiksmo žaidimas, kokį yra tekę išbandyti. Čia viskas turi savo tikslą, tad nesitikėkite betikslių veiksmų ar dekoracijų. Ekstravagantiški serijos veikėjai, ironiškas humoras, kvapą gniaužiančios aplinkos bei stilingos kovos. Visa tai ir niekur kitur, tik čia, tik Devil May Cry 4.


Vertinimas:
Istorija: 8. Nes žaidimai, kurių tikslas yra susigrąžinti mylimąją man visada imponuodavo.
Grafika: 10. Įspūdinga.
Garsas/muzika: 8. Sakyčiau, kad garso takelis nusileidžia trečiajai daliai, tačiau vis tik neblogai. Garsai įtikinantys.
Gameplay'us: 9. Tipinė DMC mechanika, niekas neišrado dviračio, tačiau kameras sureguliavo.

Bendras vertinimas: 8,5. Vizualiai įspūdingas, neįpareigojantis all-stars tipo DMC serijos žaidimas, eilinį kartą siūlantis daug daug aršaus veiksmo bei spec. efektų.

---

---

[aKi]

Neturiu PS, tad žaidžiau tik 3 ir 4 DMC dalis. 4 tikrai nebloga, tiek aplinkos, tiek geimplėjus gerai nušlifuoti, tuo tarpu siužetas neblizga, nors, pats žaidimas ne tiek į jį, kiek į slashinimą orientuotas. Visgi, DMC3 tiek atmosferiškai, tiek siužetu man patiko žyyyyymiai labiau nei 4 dalis. Nustebino tai, kaip lygių dizaineriai sužaidė bokštu ir jo transformacijom. O dar prisiminus bosus, hoho, jėga! Tuo tarpu DMC4 perėjau, bet nieko įsimintinesnio nepamačiau, nors negaliu sakyti, kad nepatiko.

[Absurdëh]

Nors žaidime daug kas erzino, užtat bloody palace'u mėgavaus labiau už viską.

[Squalleh]

Niekaip vat iki jos nedaeisiu. Vis kažka kitka atrandu sau. Reikės kada nors, kaip nors. Dėkui už aprašymą.

[NanaChan_]

smagus visai žaidimas, ypač su gamepad'u reiks dar pakapot kada,naujų lygių atsirakint. tik pirmą kart biesino, su nero juk žaist žymiai lengviau (devil arm'as), o paskui dantė, ir nežinai kaip geriau visus stailus pritaikyt, ginklus...
grafinė pusė iš tikro miela akiai, labai patiko.
kadangi, pirma žaista dmc dalis man buvo, dante tikrai sužavėjo, toks žiauriai badass char'as.
kada dar įdomumo dėlei reiks įsijungt ir trečią dalį

[valtiel]

Na, man asmeniškai ši dalis atliko meškos paslaugą, nes po jos trečia dalis atrodė... nykiai.

[Vego]

DMC4 nuėjo MGS4 keliu, gavom dar vieną veikėją, kuris yra pirmojo kopija... Gameplay, kaip ir priklauso naujos kartos zaidimams, yra tiesiog per lengvas... Mirei pas bosą? Nieko tokio, checkpointas buvo tik ką, tuo tarpu DMC 3 mirtis prie boso reikšdavo stage iš naujo. Žaidimas nebaudžia už mirtis taip, kaip buasdavo ankstesnės dalys, kai nuo tavo HP bar priklausydavo beveik 30 minučių gameplay, o gal ir daugiau. DMC pasižymėjo kaip sunklokas žaidimas, dabar kaip tiesiog DMC frančizės dalis

[Squalleh]

Žaidimas nebaudžia už mirtis taip, kaip buasdavo ankstesnės dalys, kai nuo tavo HP bar priklausydavo beveik 30 minučių gameplay, o gal ir daugiau.

Tu, man rodos, nežaidei DmC.

[Stash]

DMC4 nuėjo MGS4 keliu, gavom dar vieną veikėją, kuris yra pirmojo kopija...

OT: Apie koki tu cia MGS4'e dar viena veikeja, kuris yra pirmojo kopija, kalbi?