Lamune
Metai: 2005
Žanras: gyvenimiškas, romantika, komedija, ecchi
Studija: nekoneko soft, Trinet Entertainment
Serijų kiekis: 12
Siužetas:
Kenji ir Nanami - draugai nuo vaikystės. Jie labai artimi, mat Nanami, šiek tiek drovi mergaitė, “prisirišus” prie Kenji. Jie visuomet viską daro kartu, atrodo, kad jie graži porelė, bet… Pasirodo jie tik paprasti draugai. O gal kai kas daugiau, tik jie patys to dar nežino.
Taigi iškarto pasakau – pirmiausia, tai “Slice of life” (T.y. kasdienybė, paprastas gyvenimas) žanro anime. Ir šis žanras čia akivaizdžiai dominuoja, tad nemėgstantys šio žanro toliau net neskaitykite. Taip pat anime gana pasyvus, intrigos čia mažoka, o kas, man asmeniškai, pasirodė dar baisiau – anime pernelyg gerietiškas. T.y. visi veikėjai geri berniukai ir geros mergaitės, kurie tvarko aplinką, renka šiukšles, gražiai elgiasi (čia pošlybių, pervertų ar “nosebleed’ų” nėra), sodininkauja, mokosi, draugauja ir t.t. Nu kaip, jau atbaidžiau nuo šito anime? Jei dar ne, tuomet skaityk toliau, pakantusis skaitytojau.
Taigi žiūri niekshaitis karalaitis, vieną dieną, ką čia pažiūrėjus… Varto savo šimtus DVD diskų, kuičiasi savo sąvartyne, jau nei pats nebežino, kur kas padėta… Randą kažkokį apdulkėjusį “kompaktą”. “Lamune” parašytą… “Nu pažiūrėsiu, nepatiks, tai vėl numesiu pusei metų į kampą” – tarė jis. Ir pradėjau aš žiūrėti visą tai…
Iš pirmo žvilgsnio tai mielas romance’as. Labai mielas geraja prasme, net “ant dūšios” šilta pasidaro. Animacija spalvinga ir nepaprastai graži. Humoro irgi yra, žiūrėt linksma. Ecchi visai nieko, neperpošlas. Žiūriu, visai ‘nieko’ anime, bet staiga, bac!! Pirma serija baigėsi taip staiga ir netikėtai… “Kas per…!!“ - pašoko dėdė niekshas. ”Kur intriga!?” sušuko jis. Bėgant serijoms viena po kitos, susipratau – tai Slice of life žanro anime. Nieko nepaprasto nevyksta. Bet kas gi tuomet mane prikaustė prie ekrano geroms 5 valandoms? Ogi pasirodo, įpusėjus šiam anime, po truputį mažėja ecchi’io ir komedijos, o siužetas tampa rimtesnis. Pagaliau atsiranda konkurentė. Santykiai tarp pagrindinių veikėjų po truputį krypsta “ta” linkme. Negana to, atsiranda kažko panašaus į psichologiją (dėja visa ta ‘psichologija’ neakcentuojama ir į ją nesigilinama). Didesnės intrigos irgi nesudaromos beveik per visą anime (išskyrus paskutines serijas), nes viskas visada baigiasi gerietiškai. Tas didelis visų veikėjų geranoriškumas ir supratingumas kartais gali ir neigiamai paveikt žiūrovą, tai ir yra, ko gero, didžiausias anime minusas. Ir vis dėl to man jis “susižiūrėjo” visai maloniai. Turi jis savyje kažką, ko nemoku paaiškinti. Nors šis anime tikrai gali daug kam pasirodyti nuobodus, neįdomus ar pan. Bet, asmeniškai aš, šitą anime vertinu teigiamai. Norint, minusų galima priskaičiuoti kiek nori, bet faktas, kad anime “žiūrisi” lengvai, kartais linksmai ir nedingsta noras žiūrėti toliau. Romantikos mėgėjai tikrai turėtų likti patenkinti, nes romantikos čia gal ir nėra daug kiekybine prasme, bet jos kokybė… sakyčiau labai nebloga (mano nuomone). Tiesa romantika čia labai nekalta. Nereikia tikėtis kokių nors “fizinių meilės išraiškų” ar pan.
Dėl “openingo” ir “endingo” – ‘openingas’ toks šiek tiek ‘durnavotas’, atrodo, kad ten Mikuru-chan iš Haruhi dainuoja, o ‘endingas’ man pasirodė visai linksmas.
Rekomenduočiau pažiūrėt žmonėms, nesibaidantiems Slice of life žanro ir norintiems lengvos, nerimtos, nekaltos, mielos ir šiltos romantikos, šaltais žiemos vakarais.
Metai: 2005
Žanras: gyvenimiškas, romantika, komedija, ecchi
Studija: nekoneko soft, Trinet Entertainment
Serijų kiekis: 12
Siužetas:
Kenji ir Nanami - draugai nuo vaikystės. Jie labai artimi, mat Nanami, šiek tiek drovi mergaitė, “prisirišus” prie Kenji. Jie visuomet viską daro kartu, atrodo, kad jie graži porelė, bet… Pasirodo jie tik paprasti draugai. O gal kai kas daugiau, tik jie patys to dar nežino.
Taigi iškarto pasakau – pirmiausia, tai “Slice of life” (T.y. kasdienybė, paprastas gyvenimas) žanro anime. Ir šis žanras čia akivaizdžiai dominuoja, tad nemėgstantys šio žanro toliau net neskaitykite. Taip pat anime gana pasyvus, intrigos čia mažoka, o kas, man asmeniškai, pasirodė dar baisiau – anime pernelyg gerietiškas. T.y. visi veikėjai geri berniukai ir geros mergaitės, kurie tvarko aplinką, renka šiukšles, gražiai elgiasi (čia pošlybių, pervertų ar “nosebleed’ų” nėra), sodininkauja, mokosi, draugauja ir t.t. Nu kaip, jau atbaidžiau nuo šito anime? Jei dar ne, tuomet skaityk toliau, pakantusis skaitytojau.
Taigi žiūri niekshaitis karalaitis, vieną dieną, ką čia pažiūrėjus… Varto savo šimtus DVD diskų, kuičiasi savo sąvartyne, jau nei pats nebežino, kur kas padėta… Randą kažkokį apdulkėjusį “kompaktą”. “Lamune” parašytą… “Nu pažiūrėsiu, nepatiks, tai vėl numesiu pusei metų į kampą” – tarė jis. Ir pradėjau aš žiūrėti visą tai…
Iš pirmo žvilgsnio tai mielas romance’as. Labai mielas geraja prasme, net “ant dūšios” šilta pasidaro. Animacija spalvinga ir nepaprastai graži. Humoro irgi yra, žiūrėt linksma. Ecchi visai nieko, neperpošlas. Žiūriu, visai ‘nieko’ anime, bet staiga, bac!! Pirma serija baigėsi taip staiga ir netikėtai… “Kas per…!!“ - pašoko dėdė niekshas. ”Kur intriga!?” sušuko jis. Bėgant serijoms viena po kitos, susipratau – tai Slice of life žanro anime. Nieko nepaprasto nevyksta. Bet kas gi tuomet mane prikaustė prie ekrano geroms 5 valandoms? Ogi pasirodo, įpusėjus šiam anime, po truputį mažėja ecchi’io ir komedijos, o siužetas tampa rimtesnis. Pagaliau atsiranda konkurentė. Santykiai tarp pagrindinių veikėjų po truputį krypsta “ta” linkme. Negana to, atsiranda kažko panašaus į psichologiją (dėja visa ta ‘psichologija’ neakcentuojama ir į ją nesigilinama). Didesnės intrigos irgi nesudaromos beveik per visą anime (išskyrus paskutines serijas), nes viskas visada baigiasi gerietiškai. Tas didelis visų veikėjų geranoriškumas ir supratingumas kartais gali ir neigiamai paveikt žiūrovą, tai ir yra, ko gero, didžiausias anime minusas. Ir vis dėl to man jis “susižiūrėjo” visai maloniai. Turi jis savyje kažką, ko nemoku paaiškinti. Nors šis anime tikrai gali daug kam pasirodyti nuobodus, neįdomus ar pan. Bet, asmeniškai aš, šitą anime vertinu teigiamai. Norint, minusų galima priskaičiuoti kiek nori, bet faktas, kad anime “žiūrisi” lengvai, kartais linksmai ir nedingsta noras žiūrėti toliau. Romantikos mėgėjai tikrai turėtų likti patenkinti, nes romantikos čia gal ir nėra daug kiekybine prasme, bet jos kokybė… sakyčiau labai nebloga (mano nuomone). Tiesa romantika čia labai nekalta. Nereikia tikėtis kokių nors “fizinių meilės išraiškų” ar pan.
Dėl “openingo” ir “endingo” – ‘openingas’ toks šiek tiek ‘durnavotas’, atrodo, kad ten Mikuru-chan iš Haruhi dainuoja, o ‘endingas’ man pasirodė visai linksmas.
Rekomenduočiau pažiūrėt žmonėms, nesibaidantiems Slice of life žanro ir norintiems lengvos, nerimtos, nekaltos, mielos ir šiltos romantikos, šaltais žiemos vakarais.
Comment