Franz Kafka's A Country Doctor
Inaka Isha
Metai: 2007
Žanrai: psichologinis
Režisierius: Koji Yamamura
Studija: Shochiku
Kategorija: Filmas
Trukmė: 21 min.
Prieš pradedant žiūrėti anime patartina visų pirma perskaityti Kafkos “Kaimo gydytoją” (nuoroda pabaigoje), jau vien dėl to, kad žiūrėti bus tiesiog lengviau. Koji Yamamura perkelia į ekraną kiekvieną žodį, tačiau visa tai daro be galo savitai, tad jau žinant istoriją, galima daugiau dėmesio skirti pačiai režisieriaus interpretacijai. Pats anime tiesiog alsuoja siurrealizmu ir nėra skirtas lengvam žiūrėjimui, jame daugybė simbolių, vietų, kurias galima interpretuoti labai įvairiai, ką norisi pasakyti ir apie pačią pabaigą.
Jau nuo pat pirmųjų akimirkų į akis be abejo labiausiai krinta piešimas ir veikėjų judesiai. Jų kūnai išsitempia, daktaro galva kartais tampa tiesiog milžiniška ir užima didžiąją dalį ekrano, žengtas žingsnis aprėpia kelis metrus, niekas nepaklūsta jokiems dėsniams, kūno formos vis keičiasi, veikėjai nuolat juda ir jų kontūrai nepaliaujamai kinta, netgi jų tapatybės nėra pastovios. Į kaukolę panašus mėnulis virsta kilpa, kuria daktaras bando pasikarti ir pats pavirsta arkliu, kai tuo metu žvaigždės naktiniame danguje krenta ir keičiasi į snaiges. Pasak paties Yamamuros veikėjų išvaizda nėra stabili, nes filmas žvelgia iš proto perspektyvos. Taigi mums rodoma ne tai, ką matome paprasta akimi, bet tai, kaip viską suvokia mūsų protas. Pavyzdžiui, daktaro vidinius neramumus dėl paliktos tarnaitės mums atskleidžia smarkus jo kūno drebėjimas išeinant iš “savo ribų”. Animacija ne tik paprasčiausiai parodo, koks yra pasaulis iš tikrųjų. Ji suteikia galimybę išvysti vidų.
Taip pat nėra jokių ryškių spalvų, vyrauja pilki ir juodi atspalviai, antraeilių veikėjų veidai atrodo tartum būtų nupiešti keliai pieštuko brūkšniais. Pavyzdžiui kambario tvankuma kuo puikiausiai parodoma paprasčiausiai “ant viršaus” pripaišius pieštuku.
Įgarsinimas taip pat puikus, nemaža dalis čia dirbusių žmonių yra Shigeyama šeimos nariai, Kyogen (japoniškas teatras) meistrai. Pagrindinys gydytojo vaidmuo buvo patikėtas Shigeyama Sensaku – gyvai nacionalinei Japonijos vertybei.
Filmas laimėjęs ne vieną apdovanojimą: Highest Horor Hirošimos tarptautiniame animacijos festivalyje, Geriausias trumpas filmas Čekijos Anifest filmų festivalyje, Japonijos užsienio reikalų ministerijos prizas Excellence in Animation, Ofuji Noburo apdovanojimas 62-uose Mainichi apdovanojimuose, Grand Prizes Otavos tarptautiniam animacijos festivalyje, Italijos I Castelli Animati festivalyje.
Norint suprasti viską, vargu ar pakaks peržiūrėti vos vieną kartą, nes istorija apie pas sergantį jaunuolį skubantį daktarą tėra tik pats paviršius. Ir tie žirgai, kaip ir juos davęs keistasis arklininkas, nėra paprasti ir neša gydytoją į akistatą ne su įprastu pacientu, bet su pačiu savimi.
Inaka Isha
Metai: 2007
Žanrai: psichologinis
Režisierius: Koji Yamamura
Studija: Shochiku
Kategorija: Filmas
Trukmė: 21 min.
" The true way is along a rope that is not crossed high in the air, but only just above the ground. It seems intented more to cause stumbling rather than to be walked upon."
Franz Kafka
Senas kaimo gydytojas turi keliauti pas sergantį pacientą, tačiau nugaišus turėtam arkliui, nusunčia savo tarnaitę Rose pas vietos gyventojus prašyti pagalbos, deja, niekas nenori padėti. Praradęs viltį daktaras pasiryžta pasikinkyti kiaules, tačiau pravėręs tvarto duris ten randa keistą žmogelį, kuris jam duoda du tiesiog velniškus, vaiduokliškai atrodančius žirgus. Gydytojui įsėdus į vežimą, žmogelis pareiškia, jog pasiims sau tarnaitę. Daktarui nespėjus ištarti nė žodžio žirgai pašėlusiu greičiu pasileidžia į priekį.Prieš pradedant žiūrėti anime patartina visų pirma perskaityti Kafkos “Kaimo gydytoją” (nuoroda pabaigoje), jau vien dėl to, kad žiūrėti bus tiesiog lengviau. Koji Yamamura perkelia į ekraną kiekvieną žodį, tačiau visa tai daro be galo savitai, tad jau žinant istoriją, galima daugiau dėmesio skirti pačiai režisieriaus interpretacijai. Pats anime tiesiog alsuoja siurrealizmu ir nėra skirtas lengvam žiūrėjimui, jame daugybė simbolių, vietų, kurias galima interpretuoti labai įvairiai, ką norisi pasakyti ir apie pačią pabaigą.
Jau nuo pat pirmųjų akimirkų į akis be abejo labiausiai krinta piešimas ir veikėjų judesiai. Jų kūnai išsitempia, daktaro galva kartais tampa tiesiog milžiniška ir užima didžiąją dalį ekrano, žengtas žingsnis aprėpia kelis metrus, niekas nepaklūsta jokiems dėsniams, kūno formos vis keičiasi, veikėjai nuolat juda ir jų kontūrai nepaliaujamai kinta, netgi jų tapatybės nėra pastovios. Į kaukolę panašus mėnulis virsta kilpa, kuria daktaras bando pasikarti ir pats pavirsta arkliu, kai tuo metu žvaigždės naktiniame danguje krenta ir keičiasi į snaiges. Pasak paties Yamamuros veikėjų išvaizda nėra stabili, nes filmas žvelgia iš proto perspektyvos. Taigi mums rodoma ne tai, ką matome paprasta akimi, bet tai, kaip viską suvokia mūsų protas. Pavyzdžiui, daktaro vidinius neramumus dėl paliktos tarnaitės mums atskleidžia smarkus jo kūno drebėjimas išeinant iš “savo ribų”. Animacija ne tik paprasčiausiai parodo, koks yra pasaulis iš tikrųjų. Ji suteikia galimybę išvysti vidų.
Taip pat nėra jokių ryškių spalvų, vyrauja pilki ir juodi atspalviai, antraeilių veikėjų veidai atrodo tartum būtų nupiešti keliai pieštuko brūkšniais. Pavyzdžiui kambario tvankuma kuo puikiausiai parodoma paprasčiausiai “ant viršaus” pripaišius pieštuku.
Įgarsinimas taip pat puikus, nemaža dalis čia dirbusių žmonių yra Shigeyama šeimos nariai, Kyogen (japoniškas teatras) meistrai. Pagrindinys gydytojo vaidmuo buvo patikėtas Shigeyama Sensaku – gyvai nacionalinei Japonijos vertybei.
Filmas laimėjęs ne vieną apdovanojimą: Highest Horor Hirošimos tarptautiniame animacijos festivalyje, Geriausias trumpas filmas Čekijos Anifest filmų festivalyje, Japonijos užsienio reikalų ministerijos prizas Excellence in Animation, Ofuji Noburo apdovanojimas 62-uose Mainichi apdovanojimuose, Grand Prizes Otavos tarptautiniam animacijos festivalyje, Italijos I Castelli Animati festivalyje.
Norint suprasti viską, vargu ar pakaks peržiūrėti vos vieną kartą, nes istorija apie pas sergantį jaunuolį skubantį daktarą tėra tik pats paviršius. Ir tie žirgai, kaip ir juos davęs keistasis arklininkas, nėra paprasti ir neša gydytoją į akistatą ne su įprastu pacientu, bet su pačiu savimi.
Needs time to think
Comment