Sorry už ilgą pertrauką. Atėjo diplominio metas, taigi tokius laisvalaikio žaidimus kaip mūsų vilkutės istorija teko kuriam laikui pamiršti. Taigi, po ilgos pertraukos, antro skyriaus pradžia:
P.S. Japonų mokiausi Sugiharos namuose, kol jie nenusprendė 3 lygio grupės panaikinti. Dabar, kiek leido pagrindiniai mokslai, mokiausi savarankiškai ir privačiai. Taip pat nuo šiol tekstą kišiu po spoiler tag'ais, kad nebūtų kilometrinių žinučių.
Prasidėjo liūtis. Šiek tiek po pietų audra pagaliau prisivijo ir Laurencijų bei jo kompaniją. Tada, tolumoje jie pamatė nuo lietaus išskydusius bažnyčios kontūrus ir, skubėdami, pasuko link jos. Skirtingai nei vienuolynai, tokios bažnyčios priimdavo keliautojus, piligrimus bei keliaujančius prekeivius, tokius kaip Laurencijus. Bažnyčia išsilaikydavo iš tokių keliautojų aukų, taigi netgi netikėtiems atvykėliams – Laurencijui ir jo kompanijai nebuvo atsakyta ir jie buvo priimti vidun. Tačiau jokia bažnyčia nesutiktu įsileisti merginos su vilko ausimis bei uodega. Taigi jiems teko meluoti, pasakant kad Horo yra Laurencijaus žmona, nenorinti nusiimti apsiausto dėl ugnies subjauroto veido. Tuo metu Horo, besislėpdama po apsiaustu, linksmai kikeno, tačiau, suprasdama situaciją, į vaidinimą nesikišo. Turbūt tai, kad kelis kartus ji jau turėjo problemų su bažnyčia, nebuvo melas. Taip pat, netgi jei Horo ir nėra demono apsėsta mergina, bažnyčiai ji vis vien yra problema. Horo yra vilkė - vienas iš pagonių dievų, prieštaraujančiu bažnyčios skelbiamiems mokymams ir laikoma vienu iš šėtono tarnų.
Pravažiavus vartus Laurencijus lengvai gavo kambarį. Kai jis, sutvarkęs permirkusį krovinį, įėjo vidun, iki pusės nuoga Horo šluostėsi plaukus. Vanduo nesustodamas varvėjo nuo jos gražių, ilgų, rudų plaukų. Medinės grindys buvo pilnos skylių, tai Laurencijus tikrai nesijaudino kad bažnyčios tarnai supyks dėl to, kad ant jų pateko šiek tiek vandens. Šiuo momentu svarbesnė problema jam buvo sugalvoti į kur nukreipti savo žvilgsnį.
- Cha cha, šaltas lietus atvėsino mano nudegimus.
Neišsiduodama ar šita istorija jai patiko ar ne, Horo juokėsi nekreipdama dėmesio į Laurencijų. Tada ji nusibraukė ant veido užkritusius plaukus. Merginos drąsa tikrai prilygo vilko drąsai, o vėl sušlapę jos plaukai atrodė panašūs į vilko kailį.
- Kailiams viskas gerai. Tai geri kiaunės kailiai. Gal būt tos kiaunės, kaip ir aš, irgi užaugo kalnuose
- Ar galėsiu juos brangiai parduoti?
- Šito aš nežinau, nesu prekiautoja kailiais.
Laurencijus pritardamas linktelėjo, tada nusirengė savo permirkusius drabužius ir pradėjo juos gręžti.
- Aaa, tiesa, ką mes darysime su javais?
Tai sakydamas Laurencijus baigė gręžti savo marškinius. Jau norėjo ta patį padaryti su kelnėmis bet staiga prisiminė Horo ir sustojo. Tačiau mergina, išsirengusi nuogai, gręžėsi savo drabužius tarsi jo čia nė nebūtų. Laurencijus susierzinęs nusprendė pasielgti taip pat ir irgi išsirengė nuogai.
- Ką tu tuo nori pasakyti?
- Galvoju, kad jeigu tavo istorija tikra ir tu iš tiesų gyveni tuose javuose, tai gal būt mums reikėtų juos iškulti?
Pašaipiai pasakė Laurencijus. Tačiau Horo į tai sureagavo nežymiai šypteldama lūpų galais.
- Tol kol aš gyva, tie rugiai nei supus nei suges. Tačiau aš nustosiu egzistavus jei jie bus suvalgyti, sudeginti ar pasodinti į žemę. Jeigu nori gali juos iškulti. Gal netgi tai iš tiesų būtų geriau.
- Supratau. Iškūlęs aš sudėsiu javus į maišelį. Tu turbūt norėsi juos visad turėti su savimi?
- Dėkui. Būtų gerai juos nešioti ant kaklo.
Horo tai sakant, Laurencijaus žvilgsnis nejučia nukrypo link merginos kaklo, kas privertė jį susigėsti.
- Tačiau dalį tų grūdų aš norėsiu parduoti, gerai?
Nusiraminęs paklausė Laurencijus. Tuo metu Horo, keldama šurmulį, energingai vizgino uodega. Uodegos plaukai buvo tvirti ir atsparūs vandeniui. Laurencijus susiraukė nuo besitaškančio vandens, o Horo tai nė kiek nerūpėjo.
- Rugiai gerai derėjo nes aš buvau tose žemėse. Tu gali juos parduoti, bet jie vis vien greitai taps beverčiai.
Horo susimąsčiusi žiūrėjo į išgręžtus drabužius. Tačiau kitų drabužių nebuvo,taigi jai vėl teko apsirengti senus, drėgnus, suglamžytus drabužius. Tačiau šitie drabužiai buvo ne pigūs Laurencijaus apdarai, todėl sparčiai džiūvo. Nors Laurencijui nepatiko tokia neteisybė, jam teliko pasekti merginos pavyzdžiu.
- Nueikime į didžiąją salę išsidžiovinti drabužius. Manau, lyjant tokiam lietui, salėje bus susirinkę daug keliautojų ir ten degs ugnis.
- Gera mintis, eime.
Tai pasakiusi Horo susisupo į lengvą apsiaustą ir užsidengė galvą, tada staiga pradėjo kvatotis.
- Kas čia tokio juokingo?
- Cha cha cha, todėl kad turiu slėpti savo nudegimų sužalotą veidą. pati niekada nebūčiau to sugalvojusi.
- Hmm, o ką gi būtum dariusi tu?
Horo šiek tiek atidengė veidą ir išdidžiai pasakė.
- Šie nudegimai būtų mano išskirtinai bruožai, tokie patys kaip ausys ar uodega.
Laurencijus nesmerkė vilkės už šiuos žodžius, tačiau pagalvojo, ką mergina sakytų jei ji turėtų nudegimus.
Čia merginos žodžiai nutraukė jo apmąstymus:
- Aš žinau ką tu dabar galvoji.
Horo klastingai kikeno pasislėpusi po apsiaustu. Jai besišypsant dešinėje veido pusėje pro lūpas pasimatė aštri iltis.
- Tu turbūt nori pamatyti mane sužalotą, ar ne?
Ši provokuojanti merginos išraišką galutinai įsiutino Laurencijų. Tačiau jeigu jis pasiduotu provokacijai ir išsitrauktų durklą, jam nebeliktų jokių vilčių pasitraukti iš šio ginčo.
Nors jam atrodė, kad Horo tai pasakė rimtai, tai laisvai galėjo būti ir tik dar vienas merginos pokštas.
- Aš esu vyras, jokiais būdais negalėčiau užgauti tokio žavaus veido.
Tai išgirdusi vilkė nusijuokė tarsi gavusi ilgai lauktą dovaną ir valiūkiškai prisiglaudė prie Laurencijaus. Saldus jos kvapas tarsi paralyžiavo vaikiną ir jis nejučiomis apkabino Horo.
Tačiau , priešingai nei Laurencijus, mergina į tai nesureagavo. Jinai apuostė Laurencijų ir, šiek tiek atsitraukusi, pasakė:
- Nors tu ir visiškai sulytas, tu vis vien dvoki. Kadangi tai pasakiau aš, Vilkė, taigi net nebandyk išsisukinėti.
- Ką?!
Laurencijus pusiau rimtai užsimojo kumščiu, tačiau mergina lengvai nuo jo išsisuko ir pakreipusi galva bei įžūliai kikendama tęsė:
-Netgi vilkai stengiasi būti švarūs. Pagalvok, tu gi esi vyras, turėtum bent šiek tiek rūpintis savo išvaizda.
Laurencijus nesuprato ar Horo kalba rimtai, tačiau, kadangi tai išgirdo iš merginos, jis negalėjo prieštarauti. Iki šiol jis negalvojo apie tvarką bendraudamas su merginomis. Apie tai jis galvodavo tik tada kai tai būdavo naudinga verslo pokalbiuose. Galbūt jis elgtųsi kitaip, jei tektų bendrauti su prekeivėmis moterimis, tačiau, deja, iki šiol jam nebuvo tekę jų sutikti.
Taigi, nežinodamas ką atsakyti, Laurencijus tylomis nusisuko.
- Hmm, tavo barzda man patinka.
Vidutinio ilgio Laurencijaus barzda visada buvo gerai vertinama. Išgirdęs pagyrimą Laurencijus šiek tiek pasitempė ir atsisuko į merginą.
- Tačiau man labiau patiktų jei ji būtų ilgesnė.
Ilga barzda buvo pradedančiojo prekeivio požymis. Jam taip galvojant Horo abiejų rankų pirštais nuo nosies skruostu link nubrėžė linijas.
- Kaip vilko ūsai.
Galiausiai supratęs kad mergina iš jo tyčiojasi Laurencijus, suerzintas vaikiško Horo elgesio, nekreipdamas į ją dėmesio, nuėjo link durų. Jam pavymui mergina ilgai kikeno. Aišku, Laurencijus už tai merginai nejautė jokios neapykantos.
- Prie židinio bus ir kitų žmonių, neišsiduok, Horo.
- Aš esu išmintingoji vilkė Horo. Iki atvykimo į Pasrojės kaimą aš jau keliavau žmogaus pavidalu. Taigi, gali manimi visiškai pasitikėti.
Jam atsisukus Horo jau buvo paslėpusi savo veidą po atsiaustu ir pasirengusi pradėti spektaklį.
P.S. Japonų mokiausi Sugiharos namuose, kol jie nenusprendė 3 lygio grupės panaikinti. Dabar, kiek leido pagrindiniai mokslai, mokiausi savarankiškai ir privačiai. Taip pat nuo šiol tekstą kišiu po spoiler tag'ais, kad nebūtų kilometrinių žinučių.
2 Skyrius
Spoileris:
Prasidėjo liūtis. Šiek tiek po pietų audra pagaliau prisivijo ir Laurencijų bei jo kompaniją. Tada, tolumoje jie pamatė nuo lietaus išskydusius bažnyčios kontūrus ir, skubėdami, pasuko link jos. Skirtingai nei vienuolynai, tokios bažnyčios priimdavo keliautojus, piligrimus bei keliaujančius prekeivius, tokius kaip Laurencijus. Bažnyčia išsilaikydavo iš tokių keliautojų aukų, taigi netgi netikėtiems atvykėliams – Laurencijui ir jo kompanijai nebuvo atsakyta ir jie buvo priimti vidun. Tačiau jokia bažnyčia nesutiktu įsileisti merginos su vilko ausimis bei uodega. Taigi jiems teko meluoti, pasakant kad Horo yra Laurencijaus žmona, nenorinti nusiimti apsiausto dėl ugnies subjauroto veido. Tuo metu Horo, besislėpdama po apsiaustu, linksmai kikeno, tačiau, suprasdama situaciją, į vaidinimą nesikišo. Turbūt tai, kad kelis kartus ji jau turėjo problemų su bažnyčia, nebuvo melas. Taip pat, netgi jei Horo ir nėra demono apsėsta mergina, bažnyčiai ji vis vien yra problema. Horo yra vilkė - vienas iš pagonių dievų, prieštaraujančiu bažnyčios skelbiamiems mokymams ir laikoma vienu iš šėtono tarnų.
Pravažiavus vartus Laurencijus lengvai gavo kambarį. Kai jis, sutvarkęs permirkusį krovinį, įėjo vidun, iki pusės nuoga Horo šluostėsi plaukus. Vanduo nesustodamas varvėjo nuo jos gražių, ilgų, rudų plaukų. Medinės grindys buvo pilnos skylių, tai Laurencijus tikrai nesijaudino kad bažnyčios tarnai supyks dėl to, kad ant jų pateko šiek tiek vandens. Šiuo momentu svarbesnė problema jam buvo sugalvoti į kur nukreipti savo žvilgsnį.
- Cha cha, šaltas lietus atvėsino mano nudegimus.
Neišsiduodama ar šita istorija jai patiko ar ne, Horo juokėsi nekreipdama dėmesio į Laurencijų. Tada ji nusibraukė ant veido užkritusius plaukus. Merginos drąsa tikrai prilygo vilko drąsai, o vėl sušlapę jos plaukai atrodė panašūs į vilko kailį.
- Kailiams viskas gerai. Tai geri kiaunės kailiai. Gal būt tos kiaunės, kaip ir aš, irgi užaugo kalnuose
- Ar galėsiu juos brangiai parduoti?
- Šito aš nežinau, nesu prekiautoja kailiais.
Laurencijus pritardamas linktelėjo, tada nusirengė savo permirkusius drabužius ir pradėjo juos gręžti.
- Aaa, tiesa, ką mes darysime su javais?
Tai sakydamas Laurencijus baigė gręžti savo marškinius. Jau norėjo ta patį padaryti su kelnėmis bet staiga prisiminė Horo ir sustojo. Tačiau mergina, išsirengusi nuogai, gręžėsi savo drabužius tarsi jo čia nė nebūtų. Laurencijus susierzinęs nusprendė pasielgti taip pat ir irgi išsirengė nuogai.
- Ką tu tuo nori pasakyti?
- Galvoju, kad jeigu tavo istorija tikra ir tu iš tiesų gyveni tuose javuose, tai gal būt mums reikėtų juos iškulti?
Pašaipiai pasakė Laurencijus. Tačiau Horo į tai sureagavo nežymiai šypteldama lūpų galais.
- Tol kol aš gyva, tie rugiai nei supus nei suges. Tačiau aš nustosiu egzistavus jei jie bus suvalgyti, sudeginti ar pasodinti į žemę. Jeigu nori gali juos iškulti. Gal netgi tai iš tiesų būtų geriau.
- Supratau. Iškūlęs aš sudėsiu javus į maišelį. Tu turbūt norėsi juos visad turėti su savimi?
- Dėkui. Būtų gerai juos nešioti ant kaklo.
Horo tai sakant, Laurencijaus žvilgsnis nejučia nukrypo link merginos kaklo, kas privertė jį susigėsti.
- Tačiau dalį tų grūdų aš norėsiu parduoti, gerai?
Nusiraminęs paklausė Laurencijus. Tuo metu Horo, keldama šurmulį, energingai vizgino uodega. Uodegos plaukai buvo tvirti ir atsparūs vandeniui. Laurencijus susiraukė nuo besitaškančio vandens, o Horo tai nė kiek nerūpėjo.
- Rugiai gerai derėjo nes aš buvau tose žemėse. Tu gali juos parduoti, bet jie vis vien greitai taps beverčiai.
Horo susimąsčiusi žiūrėjo į išgręžtus drabužius. Tačiau kitų drabužių nebuvo,taigi jai vėl teko apsirengti senus, drėgnus, suglamžytus drabužius. Tačiau šitie drabužiai buvo ne pigūs Laurencijaus apdarai, todėl sparčiai džiūvo. Nors Laurencijui nepatiko tokia neteisybė, jam teliko pasekti merginos pavyzdžiu.
- Nueikime į didžiąją salę išsidžiovinti drabužius. Manau, lyjant tokiam lietui, salėje bus susirinkę daug keliautojų ir ten degs ugnis.
- Gera mintis, eime.
Tai pasakiusi Horo susisupo į lengvą apsiaustą ir užsidengė galvą, tada staiga pradėjo kvatotis.
- Kas čia tokio juokingo?
- Cha cha cha, todėl kad turiu slėpti savo nudegimų sužalotą veidą. pati niekada nebūčiau to sugalvojusi.
- Hmm, o ką gi būtum dariusi tu?
Horo šiek tiek atidengė veidą ir išdidžiai pasakė.
- Šie nudegimai būtų mano išskirtinai bruožai, tokie patys kaip ausys ar uodega.
Laurencijus nesmerkė vilkės už šiuos žodžius, tačiau pagalvojo, ką mergina sakytų jei ji turėtų nudegimus.
Čia merginos žodžiai nutraukė jo apmąstymus:
- Aš žinau ką tu dabar galvoji.
Horo klastingai kikeno pasislėpusi po apsiaustu. Jai besišypsant dešinėje veido pusėje pro lūpas pasimatė aštri iltis.
- Tu turbūt nori pamatyti mane sužalotą, ar ne?
Ši provokuojanti merginos išraišką galutinai įsiutino Laurencijų. Tačiau jeigu jis pasiduotu provokacijai ir išsitrauktų durklą, jam nebeliktų jokių vilčių pasitraukti iš šio ginčo.
Nors jam atrodė, kad Horo tai pasakė rimtai, tai laisvai galėjo būti ir tik dar vienas merginos pokštas.
- Aš esu vyras, jokiais būdais negalėčiau užgauti tokio žavaus veido.
Tai išgirdusi vilkė nusijuokė tarsi gavusi ilgai lauktą dovaną ir valiūkiškai prisiglaudė prie Laurencijaus. Saldus jos kvapas tarsi paralyžiavo vaikiną ir jis nejučiomis apkabino Horo.
Tačiau , priešingai nei Laurencijus, mergina į tai nesureagavo. Jinai apuostė Laurencijų ir, šiek tiek atsitraukusi, pasakė:
- Nors tu ir visiškai sulytas, tu vis vien dvoki. Kadangi tai pasakiau aš, Vilkė, taigi net nebandyk išsisukinėti.
- Ką?!
Laurencijus pusiau rimtai užsimojo kumščiu, tačiau mergina lengvai nuo jo išsisuko ir pakreipusi galva bei įžūliai kikendama tęsė:
-Netgi vilkai stengiasi būti švarūs. Pagalvok, tu gi esi vyras, turėtum bent šiek tiek rūpintis savo išvaizda.
Laurencijus nesuprato ar Horo kalba rimtai, tačiau, kadangi tai išgirdo iš merginos, jis negalėjo prieštarauti. Iki šiol jis negalvojo apie tvarką bendraudamas su merginomis. Apie tai jis galvodavo tik tada kai tai būdavo naudinga verslo pokalbiuose. Galbūt jis elgtųsi kitaip, jei tektų bendrauti su prekeivėmis moterimis, tačiau, deja, iki šiol jam nebuvo tekę jų sutikti.
Taigi, nežinodamas ką atsakyti, Laurencijus tylomis nusisuko.
- Hmm, tavo barzda man patinka.
Vidutinio ilgio Laurencijaus barzda visada buvo gerai vertinama. Išgirdęs pagyrimą Laurencijus šiek tiek pasitempė ir atsisuko į merginą.
- Tačiau man labiau patiktų jei ji būtų ilgesnė.
Ilga barzda buvo pradedančiojo prekeivio požymis. Jam taip galvojant Horo abiejų rankų pirštais nuo nosies skruostu link nubrėžė linijas.
- Kaip vilko ūsai.
Galiausiai supratęs kad mergina iš jo tyčiojasi Laurencijus, suerzintas vaikiško Horo elgesio, nekreipdamas į ją dėmesio, nuėjo link durų. Jam pavymui mergina ilgai kikeno. Aišku, Laurencijus už tai merginai nejautė jokios neapykantos.
- Prie židinio bus ir kitų žmonių, neišsiduok, Horo.
- Aš esu išmintingoji vilkė Horo. Iki atvykimo į Pasrojės kaimą aš jau keliavau žmogaus pavidalu. Taigi, gali manimi visiškai pasitikėti.
Jam atsisukus Horo jau buvo paslėpusi savo veidą po atsiaustu ir pasirengusi pradėti spektaklį.
Comment