Spice and Wolf novelė lietuviškai

[vilkazz]

Sorry už ilgą pertrauką. Atėjo diplominio metas, taigi tokius laisvalaikio žaidimus kaip mūsų vilkutės istorija teko kuriam laikui pamiršti. Taigi, po ilgos pertraukos, antro skyriaus pradžia:

P.S. Japonų mokiausi Sugiharos namuose, kol jie nenusprendė 3 lygio grupės panaikinti. Dabar, kiek leido pagrindiniai mokslai, mokiausi savarankiškai ir privačiai. Taip pat nuo šiol tekstą kišiu po spoiler tag'ais, kad nebūtų kilometrinių žinučių.

2 Skyrius

Spoileris:

Prasidėjo liūtis. Šiek tiek po pietų audra pagaliau prisivijo ir Laurencijų bei jo kompaniją. Tada, tolumoje jie pamatė nuo lietaus išskydusius bažnyčios kontūrus ir, skubėdami, pasuko link jos. Skirtingai nei vienuolynai, tokios bažnyčios priimdavo keliautojus, piligrimus bei keliaujančius prekeivius, tokius kaip Laurencijus. Bažnyčia išsilaikydavo iš tokių keliautojų aukų, taigi netgi netikėtiems atvykėliams – Laurencijui ir jo kompanijai nebuvo atsakyta ir jie buvo priimti vidun. Tačiau jokia bažnyčia nesutiktu įsileisti merginos su vilko ausimis bei uodega. Taigi jiems teko meluoti, pasakant kad Horo yra Laurencijaus žmona, nenorinti nusiimti apsiausto dėl ugnies subjauroto veido. Tuo metu Horo, besislėpdama po apsiaustu, linksmai kikeno, tačiau, suprasdama situaciją, į vaidinimą nesikišo. Turbūt tai, kad kelis kartus ji jau turėjo problemų su bažnyčia, nebuvo melas. Taip pat, netgi jei Horo ir nėra demono apsėsta mergina, bažnyčiai ji vis vien yra problema. Horo yra vilkė - vienas iš pagonių dievų, prieštaraujančiu bažnyčios skelbiamiems mokymams ir laikoma vienu iš šėtono tarnų.
Pravažiavus vartus Laurencijus lengvai gavo kambarį. Kai jis, sutvarkęs permirkusį krovinį, įėjo vidun, iki pusės nuoga Horo šluostėsi plaukus. Vanduo nesustodamas varvėjo nuo jos gražių, ilgų, rudų plaukų. Medinės grindys buvo pilnos skylių, tai Laurencijus tikrai nesijaudino kad bažnyčios tarnai supyks dėl to, kad ant jų pateko šiek tiek vandens. Šiuo momentu svarbesnė problema jam buvo sugalvoti į kur nukreipti savo žvilgsnį.
- Cha cha, šaltas lietus atvėsino mano nudegimus.
Neišsiduodama ar šita istorija jai patiko ar ne, Horo juokėsi nekreipdama dėmesio į Laurencijų. Tada ji nusibraukė ant veido užkritusius plaukus. Merginos drąsa tikrai prilygo vilko drąsai, o vėl sušlapę jos plaukai atrodė panašūs į vilko kailį.
- Kailiams viskas gerai. Tai geri kiaunės kailiai. Gal būt tos kiaunės, kaip ir aš, irgi užaugo kalnuose
- Ar galėsiu juos brangiai parduoti?
- Šito aš nežinau, nesu prekiautoja kailiais.
Laurencijus pritardamas linktelėjo, tada nusirengė savo permirkusius drabužius ir pradėjo juos gręžti.
- Aaa, tiesa, ką mes darysime su javais?
Tai sakydamas Laurencijus baigė gręžti savo marškinius. Jau norėjo ta patį padaryti su kelnėmis bet staiga prisiminė Horo ir sustojo. Tačiau mergina, išsirengusi nuogai, gręžėsi savo drabužius tarsi jo čia nė nebūtų. Laurencijus susierzinęs nusprendė pasielgti taip pat ir irgi išsirengė nuogai.
- Ką tu tuo nori pasakyti?
- Galvoju, kad jeigu tavo istorija tikra ir tu iš tiesų gyveni tuose javuose, tai gal būt mums reikėtų juos iškulti?
Pašaipiai pasakė Laurencijus. Tačiau Horo į tai sureagavo nežymiai šypteldama lūpų galais.
- Tol kol aš gyva, tie rugiai nei supus nei suges. Tačiau aš nustosiu egzistavus jei jie bus suvalgyti, sudeginti ar pasodinti į žemę. Jeigu nori gali juos iškulti. Gal netgi tai iš tiesų būtų geriau.
- Supratau. Iškūlęs aš sudėsiu javus į maišelį. Tu turbūt norėsi juos visad turėti su savimi?
- Dėkui. Būtų gerai juos nešioti ant kaklo.
Horo tai sakant, Laurencijaus žvilgsnis nejučia nukrypo link merginos kaklo, kas privertė jį susigėsti.
- Tačiau dalį tų grūdų aš norėsiu parduoti, gerai?
Nusiraminęs paklausė Laurencijus. Tuo metu Horo, keldama šurmulį, energingai vizgino uodega. Uodegos plaukai buvo tvirti ir atsparūs vandeniui. Laurencijus susiraukė nuo besitaškančio vandens, o Horo tai nė kiek nerūpėjo.
- Rugiai gerai derėjo nes aš buvau tose žemėse. Tu gali juos parduoti, bet jie vis vien greitai taps beverčiai.
Horo susimąsčiusi žiūrėjo į išgręžtus drabužius. Tačiau kitų drabužių nebuvo,taigi jai vėl teko apsirengti senus, drėgnus, suglamžytus drabužius. Tačiau šitie drabužiai buvo ne pigūs Laurencijaus apdarai, todėl sparčiai džiūvo. Nors Laurencijui nepatiko tokia neteisybė, jam teliko pasekti merginos pavyzdžiu.
- Nueikime į didžiąją salę išsidžiovinti drabužius. Manau, lyjant tokiam lietui, salėje bus susirinkę daug keliautojų ir ten degs ugnis.
- Gera mintis, eime.
Tai pasakiusi Horo susisupo į lengvą apsiaustą ir užsidengė galvą, tada staiga pradėjo kvatotis.
- Kas čia tokio juokingo?
- Cha cha cha, todėl kad turiu slėpti savo nudegimų sužalotą veidą. pati niekada nebūčiau to sugalvojusi.
- Hmm, o ką gi būtum dariusi tu?
Horo šiek tiek atidengė veidą ir išdidžiai pasakė.
- Šie nudegimai būtų mano išskirtinai bruožai, tokie patys kaip ausys ar uodega.
Laurencijus nesmerkė vilkės už šiuos žodžius, tačiau pagalvojo, ką mergina sakytų jei ji turėtų nudegimus.
Čia merginos žodžiai nutraukė jo apmąstymus:
- Aš žinau ką tu dabar galvoji.
Horo klastingai kikeno pasislėpusi po apsiaustu. Jai besišypsant dešinėje veido pusėje pro lūpas pasimatė aštri iltis.
- Tu turbūt nori pamatyti mane sužalotą, ar ne?
Ši provokuojanti merginos išraišką galutinai įsiutino Laurencijų. Tačiau jeigu jis pasiduotu provokacijai ir išsitrauktų durklą, jam nebeliktų jokių vilčių pasitraukti iš šio ginčo.
Nors jam atrodė, kad Horo tai pasakė rimtai, tai laisvai galėjo būti ir tik dar vienas merginos pokštas.
- Aš esu vyras, jokiais būdais negalėčiau užgauti tokio žavaus veido.
Tai išgirdusi vilkė nusijuokė tarsi gavusi ilgai lauktą dovaną ir valiūkiškai prisiglaudė prie Laurencijaus. Saldus jos kvapas tarsi paralyžiavo vaikiną ir jis nejučiomis apkabino Horo.
Tačiau , priešingai nei Laurencijus, mergina į tai nesureagavo. Jinai apuostė Laurencijų ir, šiek tiek atsitraukusi, pasakė:
- Nors tu ir visiškai sulytas, tu vis vien dvoki. Kadangi tai pasakiau aš, Vilkė, taigi net nebandyk išsisukinėti.
- Ką?!
Laurencijus pusiau rimtai užsimojo kumščiu, tačiau mergina lengvai nuo jo išsisuko ir pakreipusi galva bei įžūliai kikendama tęsė:
-Netgi vilkai stengiasi būti švarūs. Pagalvok, tu gi esi vyras, turėtum bent šiek tiek rūpintis savo išvaizda.
Laurencijus nesuprato ar Horo kalba rimtai, tačiau, kadangi tai išgirdo iš merginos, jis negalėjo prieštarauti. Iki šiol jis negalvojo apie tvarką bendraudamas su merginomis. Apie tai jis galvodavo tik tada kai tai būdavo naudinga verslo pokalbiuose. Galbūt jis elgtųsi kitaip, jei tektų bendrauti su prekeivėmis moterimis, tačiau, deja, iki šiol jam nebuvo tekę jų sutikti.
Taigi, nežinodamas ką atsakyti, Laurencijus tylomis nusisuko.
- Hmm, tavo barzda man patinka.
Vidutinio ilgio Laurencijaus barzda visada buvo gerai vertinama. Išgirdęs pagyrimą Laurencijus šiek tiek pasitempė ir atsisuko į merginą.
- Tačiau man labiau patiktų jei ji būtų ilgesnė.
Ilga barzda buvo pradedančiojo prekeivio požymis. Jam taip galvojant Horo abiejų rankų pirštais nuo nosies skruostu link nubrėžė linijas.
- Kaip vilko ūsai.
Galiausiai supratęs kad mergina iš jo tyčiojasi Laurencijus, suerzintas vaikiško Horo elgesio, nekreipdamas į ją dėmesio, nuėjo link durų. Jam pavymui mergina ilgai kikeno. Aišku, Laurencijus už tai merginai nejautė jokios neapykantos.
- Prie židinio bus ir kitų žmonių, neišsiduok, Horo.
- Aš esu išmintingoji vilkė Horo. Iki atvykimo į Pasrojės kaimą aš jau keliavau žmogaus pavidalu. Taigi, gali manimi visiškai pasitikėti.
Jam atsisukus Horo jau buvo paslėpusi savo veidą po atsiaustu ir pasirengusi pradėti spektaklį.

[Haruhi]

Zemai lenkiu galva
laukiam dar

[vilkazz]

Ir dar vienas skyrelis:

2 skyriaus tęsinys

Spoileris:

Negyvenamuose tyruose tarp kaimelių išsimėčiusios bažnyčios ar nakvynės namai keliaujantiems prekeiviams buvo svarbios informacijos ieškojimo taškai. Ypač svarbios buvo bažnyčios, kurias lankydavo margiausia žmonių minia. Nakvynės namuose apsistodavo tik patyrę prekeiviai arba neturtingi keliautojai, tačiau bažnyčiose galėdavai sutikti įvairiausių žmonių nuo iš miesto atvykusio aludario iki turtingųjų klasės atstovo.
Laurencijuj su Horo atvykus į bažnyčią, čia jau buvo atvykę dvylika svečių. Keli žmonės atrodė esantys keliaujantys prekeiviai, likę svečiai buvo įvairių profesijų atstovai.
- Ei, tai jūs atvykot iš Jorentos?
- Mmm, ten gavau druskos, kurią iškeičiau į kiaunės kailius.
Dauguma žmonių sėdėjo ant grindų ir valgė savo maistą arba iš drabužių išrinkinėjo blusas, tačiau viena pora sėdėjo užsiėmę visą vietą prie židinio. Valgomoji salė nebuvo didelė, o židinys buvo gausiai prikrautas malkų, taigi, net ir esant pilnai salei, išsidrovinti drabužius čia nebuvo sunku. Tačiau neatrodė, kad prie židinio sėdinčios poros drabužiai būtų sušlapę. Jie turbūt buvo daug bažnyčiai paaukoję turtuoliai.
Laurencijus spėjimas pasitvirtino. Jis pradėjo įdėmiai klausytis poros pašnekesio, laukdamas progos įsiterpti. Pamatęs, kad moteris nutilo, turbūt išvarginta kelionės, Laurencijus nutarė suradęs savo šansą ir pagyvenęs vyras džiaugsmingai sutiko naują pašnekovą.
- Tačiau, negi nėra sudėtinga iš čia grįžti į Jorentą?
- Man padeda keliaujančio prekeivio patirtis.
- Ooo, labai įdomu, prašau tęskite...
- Jorentse pirkdamas druską nemokėjau savais pinigais. Mieste, iš kurio atvykau, kitame prekybinės firmos, iš kurios pirkau druską, padalinyje pardaviau javų už apytikriai tokią pačią sumą. Už parduotus grūdus vietoje pinigų gavau kvitą, kuriuos susimokėjau už druską. Taigi, taip įvykdžiau du verslo sandėrius visiškai nesinaudodamas pinigais.
Daugiau nei prieš šimtą metų pietų šalių prekeiviai sukūrė mainų kvitus. Laurencijui tai papasakojo jo mokytojas, kuris irgi buvo keliaujantis prekeivis. Jam tai paliko didžiulį įspūdį Ir tik po dviejų savaičių įtempto darbo jis pagaliau perprato šią sistemą. Prieš jį sėdintis pagyvenęs ponas atrodo irgi nesugebėjo iš pirmo karto jos perprasti.
Oho.... Nepaprastai įdomus pasakojimas
Pasakė jis linktelėdamas galva.
- Aš gyvenu Perentso miestelyje bei turiu ten vynuogyną. Tačiau aš niekada nenaudojau tokio atsiskaitymo būdo. Ar man būtų nepavojinga jį išbandyti?
Ši mainų sistema buvo sukurta prekeivių norėjusių palengvinti mainus su partneriais kituose regionuose. Jeigu jūs esate vynuogyno šeimininkas, jūs turite būti atsargus, kad pelno siekiantys prekeiviai nenuvertintu jūsų vynuogių taip jas nupirkdami pigiau.
- Hmm. Aš kasmet turiu dėl šito su jais ginčytis.
Nors ponas tai pasakė linksmai, iš tikrųjų jo finansininkai įraudę iš pykčio ginčydavosi su suktais prekeiviais. Dauguma vynuogynų savininkų buvo aristokratai, tačiau retas iš jų pats prižiūrėdavo vynuogynus ar tvarkydavo piniginius reikalus. Todėl grafas Erendotas, valdantis Pasrojės kaimo žemes buvo laikomas ganėtinai keistu asmeniu.
- Jūs vardu Laurencijus, tiesa? Kai kitą kartą vyksite pro Perentso apylinkes, atvykite pas mane. Man bus malonu jus priimti.
- Būtinai!
Kilmingasis ponas nepasakė savo vardo. Aristokratai buvo įpratę, kad, pasakius savo valdas, kalbantysis iškart supras su kuo jis kalba, ir prisistatymas būtų blogo tono parodymas. Beto, galėjai būti tikras, kad atvykęs į Perentsą ir pasiteiravęs apie vynuogyno šeimininką būsi nukreiptas pas šį asmenį. Kadangi keliaujantys prekeiviai, tokie kaip Laurencijus, atvykę į Perentsą tikriausiai negautų audiencijos su aukšto rango asmenimis, bažnyčia buvo tinkamiausia vieta užmegzti tokioms pažintims.
- Kadangi mano žmona šiek tiek pavargo, noriu su jumis atsisveikinti.
- Telydi jus Dievas.
Tai buvo įprasta frazė bažnyčioje. Vyras pakilo nuo kėdės ir kartu su žmona nežymiai linktelėjęs paliko svečių salą. Laurencijus atsistojo nuo kėdės, kurią, pasiūlius pašnekovui, atsinešė iš salės krašto, ir paėmęs kėdes ant kurių sėdėjo jo pašnekovas su žmona, nunešė jas į salės kraštą. Svečių kambariuose ant kėdžių sėdėdavo tik kilmingi ar turtingi žmonės bei riteriai. Dėl jų aukšto statuso visi šio statuso lankytojai badavo nemėgstami.
- Che che, jūs esate labai mandagus, pone.
Pasakė, Laurencijui palikus kėdes kambario kampe ir grįžtant prie Horo, jį užkalbinęs vyras, kuris, sprendžiant iš išvaizdos irgi buvo keliaujantis prekeivis. Tačiau sprendžiant iš jauno, barzdoto veido, jis tik nesenai tapo nepriklausomu prekeiviu.
- Aš tik paprastas keliaujantis prekeivis.
Šiurkščiai atsakė Laurencijus. Šalia jo sėdinti Horo šiek tiek pasimuistė kėdėje šiek tiek sujudindama ir apsiaustą, slepiantį jos galvą. Tačiau tik Laurencijus suprato kad ji pajudino ausis.
-Ne ne, jūs jau senai įrodėte savo patirtį, taip lengvai pradėdamas pokalbį su tuo ponu. Aš jau kuris laikas norėjau padaryti tą patį bet vis neradau tinkamos progos. Jeigu ir kiti mano kolegos bus tokie apsukrūs, mane apima liūdnos mintys.
Tai sakydamas vyras šypsojosi. Jam trūko priekinio danties, kas suteikė jam savotiško žavesio. Galbūt jis tyčia išsimušė priekinį dantį, kad nustatęs kvailoką šypsena galėtų apsimesti naujoku. Būdamas prekeiviu, jis tikrai žinojo koki įspūdį jo veidas paliks jo pašnekovams. Taigi, nuvertinti šį prekeivį būtų per daug pavojinga.
Tačiau prekeivio pasakyti žodžiai priminė Laurencijui jo paties pirmąsias dienas, taigi Laurencijus atsakė:
- Na, kai aš pats tik tapau nepriklausomu keliaujančiu prekeiviu, visi kiti prekeiviai man atrodė panašūs į monstrus. Netgi dabar didesnė jų dalis man vis dar atrodo taip pat. Netgi dabar aš uždirbu pinigų tik pragyvenimui.
- Che che, jūsų žodžiai mane nuramino. A, mano vardas Zerenas, pradedantysis keliaujantis prekeivis. Malonu su jumis susipažinti.
- Laurencijus
Seniau, pats būdamas jaunu keliaujančiu prekeiviu, Laurencijus irgi bandydavo užkalbinti patyrusius prekeivius. Visi prekeiviai į jį reaguodavo šaltai ir tai jį siutindavo. Tačiau dabar jis pats tapo pavyzdžiu pradedantiesiems ir suprato šio šiurkštaus elgesio prasmę- jaunų keliaujančių prekeivių būdavo privengiama, nes jie norėdavo informacijos, patys nieko neturėdami mainais.
- O ši panelė sėdinti gretimais keliauja kartu su jumis?
Buvo neaišku, ar dėl patirties stokos, ar tiesiog nesupratęs situacijos ir norėdamas išpešti informacijos pats negalėdamas nieko pasiūlyti, jaunasis prekeivis uždavė šį klausimą. Per tiek lauko patyrę keliaujantys prekeiviai būtų jau du ar tris kartus apsikeitę informacija.
- Tai mano žmona, Horo.
Iš pradžių Laurencijus dvejojo ar jam nepasakius išgalvoto vardo, tačiau vėliau nusprendė kad tai nebūtina ir pristatė Horo kaip savo žmoną.
Išgirdusi savo vardą Horo atsakė linktelėjimu.
- Oho, jūs jau susituokę.
- Keistuolė žmona ane, užuot pasilikusi namuose ji nori keliauti kartu.
- Tačiau jūs ją pernelyg saugote nuo pašalinių akių. Turbūt labai ją branginate.
Gudri pašnekovo kalba Laurencijui buvo įdomi. Tačiau šis vaikinas galėjo būti miesto sukčius, kadangi Laurencijaus kolegos jau senai buvo jį išmokę šitaip nepradėti pokalbio.
- Cha cha, tačiau vyrai labai nori pamatyti tai, kas paslėpta. Mus čia suvedė Dievo valia, taigi galbūt aš galėčiau bent žvilgterėti į ją?
- Kaip jam ne gėda!, galvojo Laurencijus. Nors Horo ir nebuvo jo žmona, tačiau Laurencijus negalėjo neįsižeisti.
Tačiau staiga prabilo Horo.
- Keliautojas laimingiausias prieš kelionę, šuo baisiausias kai loja, moteris gražiausia kai matoma iš nugaros. Parodyti save kitiems būtų tas pats kas sudaužyti jų svajones.
Horo iš po lietpalčio švelniai nusišypsojo, tuo tarpu Zeranas po šių žodžių tik sumišęs kikeno. Netgi Laurencijus žavėjosi gudriais merginos žodžiais.
- Che che, jo, nepėsčia žmonelė...
- Ji tik visaip stengiasi išsisukti nuo tavo pasiūlymo.
Laurencijaus tikruosius ketinimus galėjai suprasti iš pusės žodžio.
- Na, nepaneigsi, kad mus čia suvedė Dievo valia. Galbūt jūs sutiktumėte paaukoti dar šiek tiek laiko ir išgirsti mano pasakojimą?
Iškart įsivyravo tyla. Zerano šypseną vėl papuošė tuštuma trūkstamo priekinio danties vietoje, kai šis pasislinko arčiau Laurencijaus

[xipzo]

versk viska i love it!!!

[Izzo]

Paskui gražiai suformatavus būtų galima kaip PDF'ą padaryt Lyg internetinę knygą or something

[Deadalus]

Paskui gražiai suformatavus būtų galima kaip PDF'ą padaryt Lyg internetinę knygą or something

Joa butu labai gerai jei į PDF formatą padaryti

[Crazu]

Galiu pasakyti, kad esi šaunuolis !

[vilkazz]

Wordo doc'uose formatavimas yra, taciau po kopijavimo tingisi stumdyti viską. Apie PDF'us jau galvojau, tik kol kas nenusprendžiau ar po skyrių į failą dėti ar laukti kol likusius 3/4 knygos praeisiu. Turbūt tai padarysiu baigęs 2 skyrių, jei viską suredaguosiu.

[Izzo]

Gali daryt dabar skyriais, o vėliau viską į vieną

[def]

didelis pliusas, kad verčiat. Bet man užteko ir prologą paskaityt ir sutingau iškart toliau skaityt xD

[vilkazz]

Pagaliau prisiruošiau likusią 2 skyriaus dalį sutvarkyt, taigi štai:
P.S. 1, 2 skyrių PDF'ai pirmame poste

Spoileris:

*******

Skirtingai nei smuklės, bažnyčios suteikdavo tik kambarius, bet ne maistą. Tačiau, paaukojus, būdavo įkuriamas ugniakuras, kurį Laurencijus išnaudojo puode virdamas penkias bulves. Aišku, už papildomas malkas jam taip pat teko susimokėti.
Kadangi vanduo turėjo užvirti tik po kurio laiko, Laurencijus pradėjo lukštenti javų, kuriuose gyveno Horo, varpas ir ieškoti tinkamo odinio maišelio. Prisiminęs, kad Horo norėjo pasikabinti maišelį ant kaklo, nuėjo pasiimti odinės virvelės. Bulvės, mediena, odinis maišelis bei virvelė kartu sudėjus kainavo nemažus pinigus, taigi, kol išvirė bulvės, Laurencijus svarstė, kiek už tai reikės paprašyti vilkės. Išvirus bulvėms prekeivis grįžo į savo kambarį. Kadangi abi rankos buvo pilnos, jis negalėjo pasibelsti, tačiau Horo, turėdama vilko klausą Laurencijų pajuto iš žingsnių. Laurencijui įėjus į kambarį ji blusinėjo savo uodegą ir net neatsisuko į vaikiną.
- Mmm, kas čia taip gardžiai kvepia?
Pasakė Horo pakeldama galvą. Atrodo jos nosis buvo tokia pat jautri.
Ant bulvių buvo papjaustyta truputis ožkos sūrio. Vienam žmogui toks patiekalas būtų didelė prabanga, tačiau kadangi Laurencijus buvo ne vienas, jis nusprendė papuotauti. Merginos reakcija parodė, kad jo pastangos buvo puikiai įvertintos. Laurencijui padėjus bulves ant šalia lovos stovinčio stalo, Horo iškarto, neatsikeldama nuo lovos, ištiesė ranką. Tačiau prieš vilkei pagriebiant maistą, prekeivis jai mestelėjo rugių maišelį.
- Ei! A, čia grūdai?
- Ir odinė virvelė. Pati pasidarysi raištį kaklui.
- Hmm dėkui. Tačiau tai palauks.
Ir, Laurencijaus nuostabai, mergina numetė maišelį į šalį ir, apsilaižiusi lūpas, ištiesė ranką bulvių link. Buvo aišku kad merginai maistas yra svarbiau už viską. Horo pagriebė vieną didelę bulvę ir perlaužė ją pusiau. Garuojanti bulvė papuošė merginos veidą šypsena. Vizginanti uodegą vilkė Laurencijui atrodė panaši į šunį, tačiau nenorėdamas jos pykdyti prekeivis nusprendė to garsiai nesakyti.
- Vilkai irgi valgo bulves, ane?
- Aha, vilkai visą laiką neminta vien mėsa. Mes valgome ir medžio ūglius bei žuvį. Žmonių užaugintos daržovės yra skanesnės už medžių ūglius. Taip pat man patinka idėja mėsą ir daržoves palaikyti ugnyje.
Dažniausiai liežuvis būna jautrus karščiui, tačiau vilkams ši taisyklė atrodo negaliojo. Mergina porą kartų papūtė vis dar smarkiai garuojančią bulvę ir kaip mat ją prarijo. Laurencijus pagalvojo, kad toks maisto kiekis yra per didelis nuryti vienu ypu ir vilkė, aišku, užspringo, taigi prekeiviui teko paduoti vandenmaišį.
- Fuu, keista, žmogaus gerklė tokia siaura. Kaip jūs tai ištveriate.
- Nes vilkai viską ryja nesimėgaudami.
- Hmm štai, žiūrėk, mes neturime jų taigi negalime valgyti lėtai.
Horo pirštų galais ištempė lūpas tuo norėdama parodyti žandus.
- Be to, aš ir seniau esu užspringusi bulvėmis.
- Hmm...
- Galbūt man tiesiog nesiseka su bulvėmis.
- Galbūt tu tiesiog per godi- pagalvojo Laurencijus, tačiau patylėjo.
- Tiesa, vos nepamiršau...
Tai pasakęs Laurencijus tęsė:
- Tu sakei, kad supranti kai žmonės meluoja, ane?
Tuo metu Horo, valgydama sūrį atsisuko į Laurencijų ir tą pačią akimirką nukreipė dėmesį į šalį ir staigiai mostelėjo ranka.
- Kas yra? - Nustebęs paklausė Laurencijus. Vilkės ranka ore sustingo taip tarsi būtų kažką pagavusi.
- Čia vis dar yra blusų.
- Nes purus uodegos kailis geriausia vieta jom veistis.
Susiduriant su tokiomis prekėmis kaip vilnoniai audiniai ar ilgaplaukiai kailiai, blusos kai kuriais sezonais irgi būdavo neišvengiamos, nebent prekes apdorodavai dūmais, priminė pakeleivei Laurencijus. Po šių žodžių vilkė akimirką nustebo, bet greitai vėl pasipūtė.
- Tai tu supranti kad ši uodega yra nuostabi ir įspūdinga.
Matydamas, kad mergina elgiasi vaikiškai, Laurencijus nusprendė neatsakyti.
- Tai ar tikrai sugebi iš balso suprasti ar žmogus meluoja?
- Ką? A, šiek tiek.
Nusivaliusi pirštus, kuriais sutraiškė blusą, Horo vėl ėmėsi bulvės.
- Kaip gerai tu tai supranti?
Na, aš supratau, kad tu girdamas mano uodegą tai darei nenuoširdžiai.
Laurencijus šokiruotas užsičiaupė, tuo suteikdamas dar vieną progą vilkei skaniai pasijuokti.
- Tačiau aš nesu neklystanti. Tavo reikalas ar manimi tikėsi ar ne.
Pasakė mergina laižydama sūrį užsilikusi ant pirštų. Pasalūniška jos šypsena bei balso tonas darė ją panašią į fėją ar velniūkštį iš fantastinių pasakų.
Laurencijų tokios mintys šiek tiek išmušė iš vėžių, tačiau jis žinojo ką darys Horo jei jis tai parodys. Taigi jis susiėmė ir tęsė:
- Taigi, tu šiek tiek klauseisi to jaunuolio pasakojimo. Ką tu apie jį manai?
- Kokio jaunuolio?
- To kuris mane užkalbino salėje su židiniu.
- Aaa. Che che, tas vaikinas?
- Kas čia tokio keisto?
- Man jūs abu esate vaikiščiai.
Laurencijus instinktyviai norėjo atsikirsti, tačiau suprasdamas, kad jei jo atsakymas bus skubotas jis vėl bus vedžiojamas už nosies, jis nurijo kandų atkirtį kurį jau norėjo sakyti.
- Che, tu visgi šiek tiek labiau subrendęs už jį. O grįžtant prie vaikino istorijos, aš manau kad jis meluoja.
Tai išgirdęs Laurencijus nusiramino ir sau po nosimi sumurmėjo: - Taip ir maniau.
Pokalbio židinio kambaryje metu, jaunas keliaujantis prekeivis vardu Zerenas papasakojo apie galimybę gauti lengvą pelną.
Pelnas būtų gaunamas iš šiuo metu apyvartoje esančių sidabrinių monetų. Zerenas papasakojo, kad tam tikrų šiuo metu leidžiamų monetų sidabro nuošimtis greitu metu bus padidintas. Jei šitas pasakojimas yra teisingas tai dabartinių, prastesnės kokybės monetų, ir naujų geresnės kokybės monetų vertė bus ta pati. Tačiau, lyginant su kitomis monetomis, monetos su didesniu sidabro kiekiu bus vertingesnės nei kitos apyvartoje esančios monetos. Trumpai tariant, jeigu kas nors žinos, kurios monetos greitu metu bus pakeistos, ir įsigis didelį jų kiekį, išėjus naujoms monetoms teturės tik išsikeisti senas monetas į naujas ir gaus didžiulį pelną. Zerenas pasisiūlė Laurencijui pasakyti kurios iš daugybės pasaulyje esančių monetų bus pakeistos, jei Laurencijus paskui su juo pasidalins pelnu. Aišku, Laurencijui buvo sunku tuo patikėti, kadangi jis turbūt buvo ne pirmas kam Zerenas yra pateikęs šį pasiūlymą.
Horo tuo metu žiūrėjo į tolį, galvodama apie nugirstą pokalbį. Tada ji įsimetė į burną rankoje laikytą bulvės gabalą ir jį prarijo.
- Aš nepilnai suprantu, apie ką buvo pokalbis, taigi negaliu pasakyti kurioj vietoje Zerenas melavo.
Laurencijus jai linktelėjo ir pradėjo mąstyti. Jis nesitikėjo kad vilkė jam išaiškins visą pokalbį.
Taigi, jeigu pats monetų keitimas iš tikrųjų įvyks, tai Zerenas galėjo meluoti apie sidabrinęs monetas.
- Spekuliavimas valiuta nėra toks jau retas įvykis, tačiau....
- Tačiau tu nesupranti kodėl jis turėtų meluoti?
Vilkė nugnybė bulvės daigą. Jai valgant likusią bulvę Laurencijus atsiduso.
Horo jau vėl žaidė su juo.
- Meluojant nebūtina žinoti kur meluojama, tačiau reikia suprasti kodėl meluojama.
- Kaip tu manai kiek metų turėjo praeiti kad aš tai suprasčiau?
- Cha cha. Tu šaipeisi iš Zereno, tačiau ir pats esi dar tik vaikas.
Mergina išdidžiai nusijuokė. Tokiais momentais Laurencijus norėdavo, kad Horo nebūtų žmogum. Tai, kad jaunai atrodanti mergina kaip elementarų dalyką jam pasako tai, apie ką jis mokėsi metų metus, visą jo išdidumą sumaišė su dulkėmis.
Jam taip galvojant Horo netikėtai pasakė:
- Ką tu darytum jei manęs čia nebūtų?
- Hmm Aš bandyčiau suvokti ar Zerenas meluoja, tuo metu apsimesdamas dvejojančiu dėl jo pasiūlymo.
- Kodėl taip elgtumeis?
- Jeigu jo pasakojimas yra teisingas, tai man tiesiog teliktų jį priimti ir gauti pelną, o jeigu jis meluoja, tai jeigu aš elgčiausi atsargiai ir išvengčiau klastos, aš vis vien gaučiau pelną.
- Hmm. Taigi, aš esu šalia tavęs ir tau pasakiau kad jis meluoja. Kaip elgsiesi dabar?
- Ką?
Jis visą laiką galvojo kad Horo su juo žaidžia ir tik dabar suprato ką ji norėjo pasakyti.
- Aaaa ..
- Hmm, tada tau nereikėjo nervintis. Tu būtum priėmęs pasiūlymą ir be mano patarimo.
Laurencijus nieko neatsakė į linksmą vilkės šypseną.
- Ši paskutinė bulvė mano!
Horo ištiesė ranką ir nuo stalo paėmė paskutinę bulvę ir besišypsodama perlaužė ją pusiau.
Nelaimingas Laurencijus net nebandė perlaužti rankose laikomos bulvės.
- Aš esu išmintingoji vilkė Horo, kaip manai, kiek dešimčių kartų esu už tave vyresnė?
Horo tai pasakė norėdama paguosti Laurencijų, tačiau nuo to jis dar labiau nuliūdo. Laurencijus iš nevilties perlaužė rankose laikytą bulvę.
Kažkodėl jis prisiminė tuos laikus kai pats buvo pradedantis keliaujantis prekeivis ir mokėsi iš savo kolegų. Dabar jis jautėsi taip pat.

*******

Išaušo graži rudens diena. Tačiau bažnyčia keldavosi anksčiau nei keliaujantis prekeivis - Laurencijui atsibudus rytinės pamaldos jau buvo pasibaigusios. Taigi, neturėdamas ką daryti, jis nuėjo prie lauko šulinio nusiprausti veido. Jis gerokai nustebo kai pamatė Horo, kurią galvojo esančią tualete, po pamaldų kartu su tikinčiaisiais išeinančią iš bažnyčios. Ji ėjo nuleidusi po apsiaustu paslėptą galvą, tačiau retkarčiais draugiškai šnekteldavo su šventikais.
Mintis, kad bažnyčios tarnai, smerkiantys derliaus dievo buvimą, su ja dabar draugiškai šnekučiavosi, kitiems būtų buvusi juokinga, tačiau Laurencijų tai privertė liūdnai nusišypsoti.
Atsiskyrusi nuo tikinčiųjų mergina priėjo prie Laurencijaus ir, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, pasakė:
- Norėčiau, kad mano vyrelis turėtų daugiau drąsos.
Laurencijus, apsimesdamas negirdįs valiūkiško Horo juoko, panardino veidą šaltame vėlyvo rudens ryto vandenyje.
- Tačiau anksčiau bažnyčia nebuvo tokia stipri
Kaip kad vakar Horo purtė šlapią uodegą, dabar Laurencijus kratė galvą, aptaškydamas merginą. Horo, nekreipdama į tai dėmesio tarė:
- Bažnyčia nuo senų laikų yra tokia galinga.
Ne ne, tada, kai aš atklydau iš šiaurės, jos įtaka buvo žymiai mažesnė. Bent jau tada žmonės skelbė, kad pasaulį sukūręs vienas Dievas padedamas dvylikos angelų ir žmonija gyvena šiame pasaulyje dėka Jo malonės. Gamta nėra daiktas kurį kas nors gali sukurti. Tada aš galvojau kad bažnyčia yra naujas žmonijos pokštas.
Šie žodžiai buvo panašūs į tai ką sakydavo gamtos tyrinėtojai. Tačiau tai girdėti iš šimtmečius gyvenančios derliau deivės, save vadinančios išmintingąja vilke, buvo pakankamai juokinga. Laurencijus nusišluostė ir apsirengė tada rūpestingai įmetė auką į šalia pastatytą aukų dėžutę. Bažnyčios tarnai, prižiūrintys šulinį, tikrindavo aukų dėžutę, ir, jeigu ten nerasdavo pinigų, linkėdavo blogo tiems kurie nepaaukodavo.
Tačiau, Laurencijus į aukų dėžutę įdėjo pačią prasčiausią iš piniginėje turėtų monetų - pajuodusį, sudilusį varioką.
- Atrodo laikai pasikeitė daugiau nei galėjau įsivaizduoti.
Horo turbūt turėjo omeny savo gimtinę. Nors ir buvo po apsiaustu, buvo matyti kokia ji yra sukrėsta.
- Laurencijus paglostė jos galva ir tarė:
- O argi tu pati nepasikeitei?
- .....
Mergina tylėdama papurtė galvą. Toks vaikiškas elgesys jai buvo neįprastas.
- Taigi tavo gimtinė taip pat neturėjo pasikeisti.
Nors dar buvo jaunas, Laurencijus jau irgi buvo matęs ir šilto ir šalto. Daug keliaudamas bei sutikęs įvairių žmonių jis jautėsi pakankamai patyręs kad galėtų tai pasakyti merginai.
Visiems keliaujantiems prekeiviams gimtinė buvo svarbi, netgi tiems kurie staiga pabėgdavo iš namų. Svečiose šalyse galėdavai pasitikėti tik žmonėmis iš gimtojo miestelio.
Taip būdavo sakoma prekeiviams po daug metų sugrįžusiems į gimtinę.
Horo linktelėjo ir, šiek tiek pakėlusi galvą, tarė;
- Jeigu jau tu mane guodi, tai mano, kaip išmintingosios vilkės, vardas yra tikrai sumenkęs.
Nors mergina tai pasakė juokais, žvilgsnis kurį ji metė Laurencijui grįždama į kambarį rodė jos dėkingumą už išsakytus žodžius.
Laurencijus sugebėdavo susitvarkyti su vilke jei ji elgdavosi kaip subrendusi moteris.
Tačiau kai ji elgdavosi vaikiškai, prekeiviui nebelikdavo jokių vilčių.
Laurencijui šiemet suėjo dvidešimt penki metai ir jis jau buvo perkopęs į antrą savo gyvenimo pusę. Tokio amžiaus miestiečiai jau būdavo susituokę ir kartu su vaikais lankydavo bažnyčią. Toks merginos elgesys tik įberdavo dar daugiau druskos į prekeiviui viengungystės padarytą žaizdą.
- Ei, ką ten darai? Ateik.
Atsisukusi riktelėjo Horo.
Nors nuo jų susitikimo praėjo dar tik dvi dienos, tačiau Laurencijus jau sunkiai galėjo tuo tikėti.

*******

Laurencijus galiausiai nutarė pritarti Zereno pasiūlymui.
Tačiau Zerenas negalėjo išduoti informacijos pasitikėdamas tik žodiniu Laurencijaus pažadu. Savo ruožtu, Laurencijus negalėjo jam sumokėti užstato. Prieš sudarant oficialią sutartį Laurencijui vis vien reikėjo parduoti kailius. Taigi, prekeiviai sutarė susitikti paupio miestelyje Pašiojuje, kuriame jiedu notaro akivaizdoje sudarys sutartį.
- Ką gi, man jau metas keliauti. Kai atvyksi į Pašiojų susirask Jorendo barą. Ten tau padės su manimi susisiekti.
- Supratau, tada iki susitikimo Jorendo bare.
Zerenas maloniai nusišypsojo ir nusilenkė. tada ant peties užsimetė džiovintų vaisių maišą ir iškeliavo.
Pradedančiojo keliaujančiojo prekeivio tikslas buvo aplankyti kuo daugiau šalių ir susipažinti su jų kultūromis bei papročiais, tuo pačiu suteikiant progą tų šalių gyventojams sužinoti apie naują prekeivį. Tokioms kelionėms, kurios kartais yra ilgos, labai gera prekė yra džiovinti vaisiai ar mėsa, kurie ne tik ilgai išsilaiko ar suteikia progą pradėti pokalbį bet taip pat yra gerai perkami bažnyčiose ir smuklėse.
Tolstantis Zereno siuletas Laurencijui priminė tas dienas kai jis įsigijo savo arklį ir vežimą.
- Mes nekeliausim kartu su juo?
Staiga paklausė Horo kai Zereno šešėlis pagaliau pradingo už horizonto. Tuo metu ji jau įsitikino kad aplinkui daugiau nėra nė gyvos dvasios ir ramiai glostė savo uodegą.
Tačiau, gal dėl to kad jai reikėjo slėpti ausis po apsiaustu, ji visiškai nesirūpino savo kaštoniniais plaukais, kuriuos buvo tiesiog susirišusi kanapine virve kad nesimaišytų. Laurencijus norėjo jai pasiūlyti naudoti šukas, bet, deja, jis pats jų neturėjo. Taigi prekeivis nutarė, kad atvykus į Pašiojų, jis nupirks merginai šukas bei kepuraitę ausims paslėpti.
- Dėl vakarykščio lietaus kelias yra pažliugęs. Pėsčiomis jis nueis greičiau nei vykdamas su mumis, taigi jam nėra prasmės keliauti arklio traukiamu vežimu.
- Tiesa, prekeiviai visada galvoja tik apie laiką.
- Laikas - pinigai.
- Che che. Įdomūs žodžiai. Laikas - pinigai, ane?
- Kiek yra laiko tiek pinigų galima uždirbti, ar ne?
- Hmm negaliu ginčytis. Tačiau, mano nuomone viskas yra šiek tiek kitaip.
Tai pasakiusi Horo vėl nukreipė žvilgsnį į uodegą.
Tai buvo nuostabi uodega, kuri laisvai nuleista siekdavo merginos kelius. Kailis buvo tankus. Jį nuskutus turbūt būtum galėjęs jį brangiai parduoti.
- Tu šimtmečiais globojai kaimiečius taigi irgi turėtum suvokti laiko svarbą.
Tai pasakęs Laurencijus pagalvojo, kad jam nederėjo liesti šios temos. Mergina pasižiūrėjo į Laurencijų ir piktai šyptelėjo tarsi sakydama: - Lieki man skolingas.
- Hmp! Ką tu čia fantazuoji. Jiems visiškai nerūpi laikas, jiem egzistuoja tik gamtos laikas.
- ... Nesuprantu.
- Žiūrėk, jie keliasi su aušra, ryte dirba laukus, po popietės metu - ruošia žolę. Lyjant lietui pina virves, pučiant vėjui nerimauja dėl pasėlių, pavasarį džiaugiasi naujais daigais, vasara - augančiais pasėliais, rudenį - nuimtu derliumi, žiemą laukia ateinančio pavasario. Tiems kaimiečiams laikas neturi prasmės, jų, kaip ir mano, gyvenimas priklauso nuo gamtos ciklo.
Nors prekeivis pilnai nesuvokė Horo žodžių, tačiau jautė kad jie nėra tušti. Laurencijus pritardamas linktelėjo. Tai pastebėjusi mergina išdidžiai išpūtė krūtinę ir išdidžiai šniurkštelėjo nosim.
Ta, save pasiskelbusi išmintingąja vilke, mergina neturėjo nė kiek kuklumo būdingo atsiskyrėliams ar išminčiams.
Tuo metu, kelyje, priešais juos, pasirodė žmogus, panašus į keliaujantį prekeivį
Horo vis dar buvo apsiaustu apdengusi galvą, tačiau uodega buvo visiškai nepaslėpta.
Praeidamas prekeivis spoksojo į merginos uodegą, tačiau nieko nepasakė.
Jis jokiais būdais negalėjo suprasti kad čia Horo uodega. Laurencijus tokiu atveju tiesiog spėliotų kokia to kailio kokybė ir kiek jis vertas.
Visgi Laurencijus negalėjo tai matydamas išlikti ramus.
Mergina galbūt jau baigė tarkyti savo uodegą nes ją paleido ir paslėpė po sijonu. Tada ji pažvelgė į Laurencijų ir tarė:
- Nors esi gudrus, tačiau patirties tau trūksta.
Iš po apsiausto į jį žvelgė penkiolikmetės merginos veidas. Kartais jis atrodydavo dar jaunesnis.
Tačiau iš jos lūpų sklindantys žodžiai skambėjo nepalyginamai išmintingiau.
- Tačiau su amžiumi įgysi daugiau patirties.
- Kiek tavo nuomone šimtmečių tam prireiks?
Žinodamas, kad Horo jį vėl erzina jis nusprendė atsikirsti.
Merginos atrodė nustebusi, tada garsiai nusikvatojo.
- Cha cha cha, gudragalvis mat.
- Arba tavo galva jau tapo per sena.
- Che che che. Ar žinai kodėl vilkai kalnuose puola žmones?
Staigus pokalbio temos pakeitimas privertė Laurencijų pamesti pokalbio eigą ir jis, praradęs visas gynybas, tegalėjo atsakyti:
- Ne, nežinau.
- Taigi, suėdęs žmogaus galvą vilkas perima jo jėgas.
Išsišiepusios merginos burnoje blykstelėjo ilčių pora.Nuo šio merginos pokšto Laurencijus nejučia pašiurpo ir prarado amą. Po kelių akimirkų Laurencijus suprato pralaimėjęs.
- Tu dar neturi pakankamai patirties kad galėtu man pasipriešinti
Tai pasakiusi mergina lengvai atsiduso. Tuo tarpu Laurencijus tvirčiau sugriebė vadžiais, kad suvaldytų save ir nepasirodytu išsigandęs.
- Nejaugi tu buvai kalnuose užpultas vilkų?
Laurencijus negalėjo patikėti, išgirdęs tokį klausima iš Horo, turinčios vilko ausis uodegą ir iltis. Kalnų vilkė - jo didžiulės baimės šaltinis, šiuo metu kalbėjo, sėdėdama šalia jo.
- Buvau. Aštuonis kartus.
- Ar buvo sunku?
-Taip. Benamių šunų gauja yra sunkus priešininkas, tačiau jie nė iš tolo neprilygsta vilkams.
- Todėl kad jie trokšta įgyti žmogaus jėgų.
- Prašau, nekalbėk daugiau. Aš klydau.
- Trečią kartą, Laurencijus buvo užpultas kartu su prekeivių grupe.
Iš tos grupės, du prekeiviai niekada nebeišėjo iš kalnų. Klyksmai, aidėję tuo metu, vis dar skambėjo Laurencijaus ausyse.
Laurencijus nejučia paniuro.
- A....
Išmintingoji vilkė atrodo suprato situaciją.
- Atsiprašau....
Tyliai pasakė Horo nuleisdama pečius, ir atrodydama dar smulkesnė.
Tačiau Laurencijus neatsakė. Jam pro akis bėgo patyrimai iš tų daugybės užpuolimų, kuriuos jis buvo patyręs.
Šliukšt, šliukšt - kurį laiką tai buvo vienintelis garsas, sklindantis iš po arklio kanopų, klimpstančių į purvą, kuris drumstė tylą.
- ...Pyksti?
Gudragalvė vilkė tyčia uždavė šį klausimą, žinodama, kad net jei Laurencijus ir pyksta, jis to nepasakys.
Todėl Laurencijus tyčia atsakė:
- Pykstu.
Mergina tylėdama pažvelgė Laurencijui į akis. Laurencijui žvilgterėjus į ją Horo nutaisė tokią mielą miną, kad jis vos jai neatleido.
- Nežiūrėk taip, juk du kartus prašiau liautis.
Po kurio laiko atsisukęs atsakė prekeivis.
Tačiau, jo nuostabai, mergina, tarsi paklusnus šuniukas, pritardama linktelėjo ir kaltai nusuko akis.
Tada, dar po kelių tylos minučių Horo tarė:
-Vilkai gyvena miškuose, šunys nuo seno gyvena su žmonėm. Taigi, šunų ir vilkų jėgos iš tiesų nepalyginamai skiriasi.
Laurencijus galbūt galėjo ignoruoti merginą ir neatsakyti, bet jis pagalvojo, kad šiuo metu pokalbis ir taip yra įstrigęs. Taigi jis žvilgterėjo merginos link ir tarė:
- Nejaugi?
- Vilkai nemedžioja žmonių dėl išminties, priešingai, jie bijo žmonių. Taigi, jie nežino kaip elgtis žmogui įžengus į mišką.
Surimtėjusi ir žiūrėdama į tolį pasakė oro.
Nežinodamas ką atsakyti, prekeivis lengvai linktelėjo.
Tačiau kažkas vis vien jam nedavė ramybės:
- Tu irgi, žmones...?
Nespėjus Laurencijui baigti minties, mergina sugriebė jį už marškinių.
- Yra dalykų į kuriuos negaliu atsakyti.
- Oi...
Laurencijus pyko ant savęs kad uždavė klausimą nepagalvojęs.
- Atsiprašau, galiausiai tarė jis.
Tai išgirdusi mergina nusišypsojo.
- Dabar mes atsiskaitę.
25 metų amžiaus žmogus neturėjo jokių vilčių prilygti išmintingajai vilkei.
Po to jie daugiau neištarė nė žodžio. Tačiau nė vieno iš jų tai netrikdė ir likusi dienos dalis greitai prabėgo arkliui tempiant vežimą pažliugusiu keliu.
Palijus, keliaujantys prekeiviai visada pradėjus temti sustodavo poilsio. Tai buvo protingas sprendimas, nes netgi esant lengvam kroviniui, septyniais iš dešimties atvejų turėdavai palikti krovinį, jei ratas įstrikdavo purve.
Tam kad keliaujantis prekeivis uždirbtų daugiau, jis turėjo kuo mažiau rizikuoti, o pažliugęs kelias buvo labai pavojingas.
- Tu ir aš gyvename skirtinguose pasauliuose,
Gulėdama kailių krūvoje, po žvaigždėtu dangumi, kuris, jos nuomone rytoj bus giedras, pasakė Horo.