[Rašytojų kova] nemesis vs. cobabara [KOVA BAIGTA]

[cobabara]

<img src=http://i371.photobucket.com/albums/oo152/dunamez/nemesis%20vs.%20cobabara_zpsvprongwc.jpg height=400px></img>


Kuomet nemesis paskelbė, ieškantis sau priešininko kovai, nusprendžiau – užteks man sėdėt užkulisiuose, o metas ir vėl išlįsti ir parodyti, ką sugebu. Na, tikiuosi, kad sugebu. O ką sugebam tiek vienas, tiek kitas, parodysim po savaitės.

<hr>
KOVOS INFORMACIJA

Istorija turi prasidėti sakiniu: Rašau tai, sėdėdama(s) virtuvės kriauklėje. *
Istorija turi pasibaigti sakiniu: Alus – tai įrodymas, kad Dievas mus myli ir nori, kad būtume laimingi. *
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 3500 žodžių
Deadline: 2016-07-15
* Sakiniai versti iš anglų kalbos, tad visiškai tiksliai atitikti neprivalo. Originalūs sakiniai:
1) I write this sitting in the kitchen sink.
2) Beer is proof that God loves us and wants us to be happy.

<hr>Kam vėlus savaitgalio vakaras, o kam kūrybinis darbymetis. Darbai pristatyti laiku, bb kodas pavyzdingai sudėliotas pačių autorių, tad tiesiog imkit ir skaitykit, o skaitydami kurkit įspūdžius, komentuokit ir balsuokit.

<hr>Darbai:
<hr>
nemesis
Nebylys ir Patarška
(865 žodžiai)

Spoileris:

„ ...Rašau tai, sėdėdama virtuvės kriauklėje“. Hmm? Kas taip juokinga, mergina negali ramiai rašyti dienoraščio, kur jai patogu ? Žinai ką, galiu aš tau parodyti dar juokingesnį pokštą? Na gi, žinau, kad tu tai nori išvystyti... Stebėk mane. 3 ... 2 .... 1. Plump Paplekšt! Ko toks susiraukęs? Dabar mes abu sėdime kriauklėje, aišku, ne toje pačioje, visgi aš vertinu savo privačią asmeninę erdvę. Tau turėtų iškilti klausimas, kodėl virtuvėje yra dvi kriauklės? Virtuvė kiek skurdoka, joje nėra net šaldytuvo ar viryklės, dar kažkoks senovinė krosnis dumso! Bet va, stovi dvi didžiulės kriauklės. Nori, aš tau išduosiu nedidelę paslaptį? Mes netikri, aš ir tu tik kažkieno vaizduotės vaisius. Kažkas sukūrė ir užmiršo mus! Kažkodėl mes vieninteliai atgijome, žiūrėk, net voras, ropojantis stalu, sustingo! Tu negali kalbėti? Haha!!! Autorius pamiršo tau nupiešti liežuvį!!! Įdomu būtent kodėl tu atgijai? Greičiausiai likimo lemta, kad kiekvienam puikiam personažui, reikia turėti kiek nevykusį padėjėją, na žinai, Betmenas turi Robiną, Homsas Vatsoną, o aš tave! Nesijaudink, mes greitai išnarpliosim šią bylą! Kaip? Negi tu dar nesupratai, apsidairyk aplinkui, čia gi paveikslas! Paveikslas didžiulio namo su sodu, bei drįsčiau išsireikšti, labai neskoninga virtuve. Garantuoju, kad čia kažkur tikrai rasime kompiuterį. O kur galima ieškoti atsakymų į visus iškilusius klausimus? O gi internete! Ką čia murmi? Šia, duosiu lapą, rašyk. ... „Kvaiša tu, pažiūrėk po stalu“. Atiduok, konfiskuoju! Kuom tau užkliuvo tas stalas? Pala, be akinių gerai nematau. Hmhm „Martišiai, beprotiškiausiai ir tuo pačiu durniausiai bobai sutiktai mano gyvenime, XVIII amžiaus rūmai su sodu, kurio taip trokšti. Deja pačio sodo neišgaliu padovanoti, todėl įteikiu šį paveikslą, su 26 gimtadieniu!“ Koks neišauklėtas autorius! Kaip jam ne gėda! O ir rūmai kažkokie kreivi. Kaip bebūtų, tu teisus, kompiuterio čia tikrai nerasime, bet turiu kitą idėją. Čia tikrai turi būti biblioteka, visgi kokie rūmai be bibliotekos?

....

Keista. Biblioteka - didžiulė, o joje tik viena knyga ir tapati nuotraukų albumas. „Vigo istorija ...” .Hmm, neturime iš ko rinktis? „...1958-2016“. Autorius, ko gero, miręs... Kaip bebūtų tai nekeičia mūsų tikslo: išsiaiškinti kodėl mes čia ir galų gale kas tie mes. Žiūrėk, vaizdas nuotraukose juda! Fuij! Ar čia tai, kas, aš manau, yra? Tai šlykštu ir atrodo skausminga! Žiūrėk kažkas juda! Ten ranka? Žek ir galva lenda! E tu gerai jauties, kažkoks pažaliavęs atrodo? Girdi mane?

....

Gyvas? Nemaniau, kad nuo šiek „Discovery“ kanalo lygio turinio atsijungsi. Imk išgerk. Neturim laiko žaist. Prasčiausia jau praeityje, na bent jau aš to tikiuosi. Verčiam toliau. Žiūrėk koks jis mielas kitose nuotraukose! Utiutiu! Gerai jau gerai, nekumščiuok manęs, apsieisim tik su svarbiausiu turiniu!

....

Berniukas visai gražiai piešia, vadinasi tai tikrai mūsų autorius. Kiek jam dabar? 10? Keista, kai pagalvoju, jis visose nuotraukose vienas. Tai logiškai neįmanoma, visgi tokio amžiaus vaikas tikrai turėtų turėti bent jau kelias nuotraukas su šeima ar draugais. Tik vienoje nuotraukoje buvo pavaizduota kažkokia mergaitė. Manau, ji gali turėti kažkokį sąryšį su mumis. Nemiegok! Kodėl aš turiu atlikti visą darbą?

....

Kuo toliau žvelgiu į nuotraukas tuo labiau jis panašėja į vieną žmogų, kurį esu tikrai mačiusi... Toks jausmas, kad dar keli atvaizdai ir tikrai prisiminsiu... Nemiegok sakau! Ta tavo gigantiška nosis skleidžia keisčiausius garsus! Pala, gigantiška nosis? Kaip aš to anksčiau nesupratau, ten tu! Tu esi jis! Tu esi jo atvaizdas paveiksle! Kelkis, kodėl tu man to nesakei? Kaip tai nežinojai?! ...Taip... Taigi tu nesi jis, tu neturi jo prisiminimų, tu tik personažas. Bet tada kas esu aš?... Mergaitė!

….

Gerai, tu esi virtualus jis, aš esu virtuali ji. Dabar tai paaiškina kodėl mes galėjome tik tuos du žmones matyti nuotraukose. Bet vis dar neaišku, kodėl mes esame čia. Perverčiau visą albumą ir neradau jokio atsakymo, taip berniukas tapo vyru, vėliau iš žiedo matyti, kad vedė, užaugino vaikus, o senatvėje galiausiai ir mirė. Mergaitė taip pat pasimirė, praėjus kėliems metams po paveikslo įteikimo. Ir ką? Kuom mes čia dėti? Dar tas keistas jausmas, matyti save be gyvybės ženklų. Šiurpulys net nupurtė, kita vertus tu atrodei ramus kaip belgas.

....

Žiūrėk ką radau kitoj nuotraukos pusėj! „ Gyvenau grąžų ir turiningą gyvenimą, be didelių nusivylimų. Gailiuosi tik keleto dalykų. Vienas iš jų, kad praleidau tiek mažai laiko su Mertiše, ji buvo vienas įdomiausių sutiktų žmonių mano gyvenime. Tačiau ji mirė, ne nuo ligos, o dėl to kad išnaudojo visą savo gyvenimo trukmę. Kuo aršesne liepsna dega žmogaus širdis, tuo sunkiau tai atlaikyti gležnam jo kūnui. Prieš daug metų jai įteikiau paveikslą, kurio dalimi ir pats tikėjausi tapti. Slapčia vyliausi, jei ne mums pasiseks, tai bent paveikslo personažai atgis ir galėsi pasidžiaugti šia svajone. Toks ir bus paskutinis mano noras”
Sumauti menininkai, dėl jų kaltės dabar mes įstrigę čia, prisigalvoja visokių vėjų, o mes turim dabar už juos viską siurbt. Mes čia įstrigę ilgam. Nežinau kaip tu, bet aš neketinu čia trūnyti. Turiu omenyje aš nemirtinga! Amžinai jauna ir graži! Turiu visą pasaulio laiką, daryti tai ką mėgstu! Tu dar pusę velnio, kad ir iš molio drėbtas nebylys, su inkaro dydžio nosim, bet tiksi kompanijon... Tai galima ir atšvęsti! Gaudyk! Geras ane? Haha. Matei reklaminį šūkį ant etiketės! Geresnio šiai situacijai nesugalvosi! Galim išgerti už mane ir tave!
„Alus – tai įrodymas, kad Dievas mus myli ir nori, kad būtume laimingi.“

Pabaiga

-Kada žadi jiems pasakyti tiesą?
- Kokią tiesą?
- Na, kad čia ne paveikslas?
- O turėčiau?

<hr>
cobabara
Miniatiūrinio žmogaus nuotykiai miniatiūrinio tigro akivaizdoje
(374 žodžiai)

Spoileris:

Rašau tai, sėdėdamas virtuvės kriauklėje. Bijau, kad šiandien gali būti ta diena, kai mirsiu, tad tebūnie tai paskutinis mano laiškas jums, mano mieloji šeimyna. Kaip gerai, kad kriauklė netoli palangės, nes jei ne pilkųjų sparnų paštas, neįsivaizduoju, kaip šis laiškas jus pasiektų. Kaip žinot, šiandien ryte įlindau į šeimininko portfelį, ieškodamas naujų nuotykių naujose vietose. O, kad būčiau žinojęs, kaip tai baigsis! Žmonele, aš tave labai myliu, bet nuo šiol būsiu dar labiau įsitikinęs, kad moterys – pragaištingi padarai. Po darbo šeimininkas užsuko pas savo moterį – ir kaip šveitė portfelį į koridoriaus kampą! Jau tada maniau, kad kažin ar liksiu gyvas, kai prie pat portfelio šono mane prispaudė tušinukas. Šiaip ne taip išsikrapščiau ir tuomet nukeliavau į virtuvę ieškoti ko nors skanaus, kol šeimininkas su savo moterim skleidė įdomius garsus kambaryje. Buvo daug juoko ir stiklo garsų. Virtuvėn radau įvairiausių trupinių, bet net nespėjau nė vieno jų paragauti, kai kampe pamačiau žvėrį. Miniatiūrinį tigrą – dryžuotu kailiu, piktom akim ir svarbiausia, aštriais nagais. Greitai susikroviau trupinius į savo kuprinę ir stengiausi sugrįžti į portfelį, kad ir su nedideliu laimikiu. Tačiau tigras kad liuoktelėjo! Bene per visą kambarį. Savo kūnu jis man užblokavo išėjimą, tad teko bėgti. Jis bandė vytis, tačiau aš šiaip ne taip užsikabarojau aukštyn (net nežiūrėjau, kur, tiesiog stengiausi nutolti nuo žvėries). Pasirodo, užsikabarojau į virtuvinę kriauklę, kuri yra per aukštai, kad tigras čia įšoktų. Jis tupėjo apačioje ir baisiausiai šnypštė. Nuoširdžiai bijau dėl savo gyvybės, tad rašau šį atsisveikinimo laišką, tuo pat metu bandydamas galvoti, kaip man išsigelbėti. Sudie, mano mielieji, ir žinokit, kad aš jus nepaprastai myliu.

* * *

– Tėvai, o tai kaip vis dėlto išlikai gyvas? – mano žmonelė susigraudinus paklausė.
– Grynas atsitiktinumas ir sėkmė. Šeimininkas atėjo į virtuvę pasiimti alaus, ir pasiėmė tigrą su savim. Tigras sumurkė, bet nesipriešino, ir aš likau vienas. Kai jie abu buvo kambaryje, greitai nusikabarojau tuo pačiu keliu, kuriuo užlipau, žemyn ir įsliūkinau atgal į portfelį.
– Kokia laimė, kad viskas gerai baigėsi! Daugiau niekad tavęs vieno neišleisiu į tokius nuotykių ieškojimus.
– Taip taip, aš ir pats taip neberizikuosiu. Užteks mums ir savų namų, – tariau.
Pabučiavau savo žmonelę, vaikelius, džiaugdamasis tokia baigtimi ir pagalvojau sau – niekad netikėjau, kad kada nors pasiteisins mano tėvo žodžiai: “Alus – tai įrodymas, kad Dievas mus myli ir nori, kad būtume laimingi”.

<hr>
Balsavimas trunka vieną savaitę.

[cobabara]

Kam vėlus savaitgalio vakaras, o kam kūrybinis darbymetis. Darbai pristatyti laiku, bb kodas pavyzdingai sudėliotas pačių autorių, tad tiesiog imkit ir skaitykit, o skaitydami kurkit įspūdžius, komentuokit ir balsuokit.
P.S. Balsavime buvo simbolių limitas, tad savo kūrinio pavadinimą teko sutrumpinti. Pilnas pavadinimas - komentare.

---

Darbai:

---

nemesis
Nebylys ir Patarška
(865 žodžiai)

Spoileris:

„ ...Rašau tai, sėdėdama virtuvės kriauklėje“. Hmm? Kas taip juokinga, mergina negali ramiai rašyti dienoraščio, kur jai patogu ? Žinai ką, galiu aš tau parodyti dar juokingesnį pokštą? Na gi, žinau, kad tu tai nori išvystyti... Stebėk mane. 3 ... 2 .... 1. Plump Paplekšt! Ko toks susiraukęs? Dabar mes abu sėdime kriauklėje, aišku, ne toje pačioje, visgi aš vertinu savo privačią asmeninę erdvę. Tau turėtų iškilti klausimas, kodėl virtuvėje yra dvi kriauklės? Virtuvė kiek skurdoka, joje nėra net šaldytuvo ar viryklės, dar kažkoks senovinė krosnis dumso! Bet va, stovi dvi didžiulės kriauklės. Nori, aš tau išduosiu nedidelę paslaptį? Mes netikri, aš ir tu tik kažkieno vaizduotės vaisius. Kažkas sukūrė ir užmiršo mus! Kažkodėl mes vieninteliai atgijome, žiūrėk, net voras, ropojantis stalu, sustingo! Tu negali kalbėti? Haha!!! Autorius pamiršo tau nupiešti liežuvį!!! Įdomu būtent kodėl tu atgijai? Greičiausiai likimo lemta, kad kiekvienam puikiam personažui, reikia turėti kiek nevykusį padėjėją, na žinai, Betmenas turi Robiną, Homsas Vatsoną, o aš tave! Nesijaudink, mes greitai išnarpliosim šią bylą! Kaip? Negi tu dar nesupratai, apsidairyk aplinkui, čia gi paveikslas! Paveikslas didžiulio namo su sodu, bei drįsčiau išsireikšti, labai neskoninga virtuve. Garantuoju, kad čia kažkur tikrai rasime kompiuterį. O kur galima ieškoti atsakymų į visus iškilusius klausimus? O gi internete! Ką čia murmi? Šia, duosiu lapą, rašyk. ... „Kvaiša tu, pažiūrėk po stalu“. Atiduok, konfiskuoju! Kuom tau užkliuvo tas stalas? Pala, be akinių gerai nematau. Hmhm „Martišiai, beprotiškiausiai ir tuo pačiu durniausiai bobai sutiktai mano gyvenime, XVIII amžiaus rūmai su sodu, kurio taip trokšti. Deja pačio sodo neišgaliu padovanoti, todėl įteikiu šį paveikslą, su 26 gimtadieniu!“ Koks neišauklėtas autorius! Kaip jam ne gėda! O ir rūmai kažkokie kreivi. Kaip bebūtų, tu teisus, kompiuterio čia tikrai nerasime, bet turiu kitą idėją. Čia tikrai turi būti biblioteka, visgi kokie rūmai be bibliotekos?

....

Keista. Biblioteka - didžiulė, o joje tik viena knyga ir tapati nuotraukų albumas. „Vigo istorija ...” .Hmm, neturime iš ko rinktis? „...1958-2016“. Autorius, ko gero, miręs... Kaip bebūtų tai nekeičia mūsų tikslo: išsiaiškinti kodėl mes čia ir galų gale kas tie mes. Žiūrėk, vaizdas nuotraukose juda! Fuij! Ar čia tai, kas, aš manau, yra? Tai šlykštu ir atrodo skausminga! Žiūrėk kažkas juda! Ten ranka? Žek ir galva lenda! E tu gerai jauties, kažkoks pažaliavęs atrodo? Girdi mane?

....

Gyvas? Nemaniau, kad nuo šiek „Discovery“ kanalo lygio turinio atsijungsi. Imk išgerk. Neturim laiko žaist. Prasčiausia jau praeityje, na bent jau aš to tikiuosi. Verčiam toliau. Žiūrėk koks jis mielas kitose nuotraukose! Utiutiu! Gerai jau gerai, nekumščiuok manęs, apsieisim tik su svarbiausiu turiniu!

....

Berniukas visai gražiai piešia, vadinasi tai tikrai mūsų autorius. Kiek jam dabar? 10? Keista, kai pagalvoju, jis visose nuotraukose vienas. Tai logiškai neįmanoma, visgi tokio amžiaus vaikas tikrai turėtų turėti bent jau kelias nuotraukas su šeima ar draugais. Tik vienoje nuotraukoje buvo pavaizduota kažkokia mergaitė. Manau, ji gali turėti kažkokį sąryšį su mumis. Nemiegok! Kodėl aš turiu atlikti visą darbą?

....

Kuo toliau žvelgiu į nuotraukas tuo labiau jis panašėja į vieną žmogų, kurį esu tikrai mačiusi... Toks jausmas, kad dar keli atvaizdai ir tikrai prisiminsiu... Nemiegok sakau! Ta tavo gigantiška nosis skleidžia keisčiausius garsus! Pala, gigantiška nosis? Kaip aš to anksčiau nesupratau, ten tu! Tu esi jis! Tu esi jo atvaizdas paveiksle! Kelkis, kodėl tu man to nesakei? Kaip tai nežinojai?! ...Taip... Taigi tu nesi jis, tu neturi jo prisiminimų, tu tik personažas. Bet tada kas esu aš?... Mergaitė!

….

Gerai, tu esi virtualus jis, aš esu virtuali ji. Dabar tai paaiškina kodėl mes galėjome tik tuos du žmones matyti nuotraukose. Bet vis dar neaišku, kodėl mes esame čia. Perverčiau visą albumą ir neradau jokio atsakymo, taip berniukas tapo vyru, vėliau iš žiedo matyti, kad vedė, užaugino vaikus, o senatvėje galiausiai ir mirė. Mergaitė taip pat pasimirė, praėjus kėliems metams po paveikslo įteikimo. Ir ką? Kuom mes čia dėti? Dar tas keistas jausmas, matyti save be gyvybės ženklų. Šiurpulys net nupurtė, kita vertus tu atrodei ramus kaip belgas.

....

Žiūrėk ką radau kitoj nuotraukos pusėj! „ Gyvenau grąžų ir turiningą gyvenimą, be didelių nusivylimų. Gailiuosi tik keleto dalykų. Vienas iš jų, kad praleidau tiek mažai laiko su Mertiše, ji buvo vienas įdomiausių sutiktų žmonių mano gyvenime. Tačiau ji mirė, ne nuo ligos, o dėl to kad išnaudojo visą savo gyvenimo trukmę. Kuo aršesne liepsna dega žmogaus širdis, tuo sunkiau tai atlaikyti gležnam jo kūnui. Prieš daug metų jai įteikiau paveikslą, kurio dalimi ir pats tikėjausi tapti. Slapčia vyliausi, jei ne mums pasiseks, tai bent paveikslo personažai atgis ir galėsi pasidžiaugti šia svajone. Toks ir bus paskutinis mano noras”
Sumauti menininkai, dėl jų kaltės dabar mes įstrigę čia, prisigalvoja visokių vėjų, o mes turim dabar už juos viską siurbt. Mes čia įstrigę ilgam. Nežinau kaip tu, bet aš neketinu čia trūnyti. Turiu omenyje aš nemirtinga! Amžinai jauna ir graži! Turiu visą pasaulio laiką, daryti tai ką mėgstu! Tu dar pusę velnio, kad ir iš molio drėbtas nebylys, su inkaro dydžio nosim, bet tiksi kompanijon... Tai galima ir atšvęsti! Gaudyk! Geras ane? Haha. Matei reklaminį šūkį ant etiketės! Geresnio šiai situacijai nesugalvosi! Galim išgerti už mane ir tave!
„Alus – tai įrodymas, kad Dievas mus myli ir nori, kad būtume laimingi.“

Pabaiga

-Kada žadi jiems pasakyti tiesą?
- Kokią tiesą?
- Na, kad čia ne paveikslas?
- O turėčiau?

---

cobabara
Miniatiūrinio žmogaus nuotykiai miniatiūrinio tigro akivaizdoje
(374 žodžiai)

Spoileris:

Rašau tai, sėdėdamas virtuvės kriauklėje. Bijau, kad šiandien gali būti ta diena, kai mirsiu, tad tebūnie tai paskutinis mano laiškas jums, mano mieloji šeimyna. Kaip gerai, kad kriauklė netoli palangės, nes jei ne pilkųjų sparnų paštas, neįsivaizduoju, kaip šis laiškas jus pasiektų. Kaip žinot, šiandien ryte įlindau į šeimininko portfelį, ieškodamas naujų nuotykių naujose vietose. O, kad būčiau žinojęs, kaip tai baigsis! Žmonele, aš tave labai myliu, bet nuo šiol būsiu dar labiau įsitikinęs, kad moterys – pragaištingi padarai. Po darbo šeimininkas užsuko pas savo moterį – ir kaip šveitė portfelį į koridoriaus kampą! Jau tada maniau, kad kažin ar liksiu gyvas, kai prie pat portfelio šono mane prispaudė tušinukas. Šiaip ne taip išsikrapščiau ir tuomet nukeliavau į virtuvę ieškoti ko nors skanaus, kol šeimininkas su savo moterim skleidė įdomius garsus kambaryje. Buvo daug juoko ir stiklo garsų. Virtuvėn radau įvairiausių trupinių, bet net nespėjau nė vieno jų paragauti, kai kampe pamačiau žvėrį. Miniatiūrinį tigrą – dryžuotu kailiu, piktom akim ir svarbiausia, aštriais nagais. Greitai susikroviau trupinius į savo kuprinę ir stengiausi sugrįžti į portfelį, kad ir su nedideliu laimikiu. Tačiau tigras kad liuoktelėjo! Bene per visą kambarį. Savo kūnu jis man užblokavo išėjimą, tad teko bėgti. Jis bandė vytis, tačiau aš šiaip ne taip užsikabarojau aukštyn (net nežiūrėjau, kur, tiesiog stengiausi nutolti nuo žvėries). Pasirodo, užsikabarojau į virtuvinę kriauklę, kuri yra per aukštai, kad tigras čia įšoktų. Jis tupėjo apačioje ir baisiausiai šnypštė. Nuoširdžiai bijau dėl savo gyvybės, tad rašau šį atsisveikinimo laišką, tuo pat metu bandydamas galvoti, kaip man išsigelbėti. Sudie, mano mielieji, ir žinokit, kad aš jus nepaprastai myliu.

* * *

– Tėvai, o tai kaip vis dėlto išlikai gyvas? – mano žmonelė susigraudinus paklausė.
– Grynas atsitiktinumas ir sėkmė. Šeimininkas atėjo į virtuvę pasiimti alaus, ir pasiėmė tigrą su savim. Tigras sumurkė, bet nesipriešino, ir aš likau vienas. Kai jie abu buvo kambaryje, greitai nusikabarojau tuo pačiu keliu, kuriuo užlipau, žemyn ir įsliūkinau atgal į portfelį.
– Kokia laimė, kad viskas gerai baigėsi! Daugiau niekad tavęs vieno neišleisiu į tokius nuotykių ieškojimus.
– Taip taip, aš ir pats taip neberizikuosiu. Užteks mums ir savų namų, – tariau.
Pabučiavau savo žmonelę, vaikelius, džiaugdamasis tokia baigtimi ir pagalvojau sau – niekad netikėjau, kad kada nors pasiteisins mano tėvo žodžiai: “Alus – tai įrodymas, kad Dievas mus myli ir nori, kad būtume laimingi”.

---

Balsavimas trunka vieną savaitę.

[Abalys]

Cobaboros istorija man pasirodė daug įdomesnė ir šmaikstesnė. Neįprastas požiūris į pasaulį
Jei ne alaus "propoganda", tai net mielai ir vaikui kažką tokio prieš miegą paskaityčiau.

[cobabara]

Cobaboros istorija man pasirodė daug įdomesnė ir šmaikstesnė. Neįprastas požiūris į pasaulį
Jei ne alaus "propoganda", tai net mielai ir vaikui kažką tokio prieš miegą paskaityčiau.

Skaitant vaikams galima alų pakeisti į pieną Ir tada nuo savęs pridėti, kad pieno davė ir tigrui, tigras nustojo šnypšt ir meiliai pažiūrėjo į tą žmogutį kriauklėj ir vuolia - turim naują propagandą, kad pienas net ir piktą žvėrį švelniu paverčia.