Puikus metas ta vasara, kai nemažai žmonių atostogauja ir gali skirti laiko kūrybai. Ypač rašytojų kovoms AnimeZonoje. Ta proga jau aktyvi šių kovų dalyvė JuusanKitsune priėmė jose dar nė karto nedalyvavusio Aurimasak iššūkį ir horizonte turime dar vieną dvikovą.
KOVOS INFORMACIJA
Laikotarpis: viduramžiai
Įvykis: katastrofa
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: 300-5000 žodžių
Deadline: 2016-07-11
KOVA BAIGTA!
Labai gaila, tačiau JuusanKitsune jau antrą kartą šį „sezoną“ nepristato savo darbo. Tikėkimės, kad tai netaps užkrečiama ir tokių atvejų bus kuo mažiau. Gal kaip numatydamas Aurimasak šį darbą ir parašė tokios trukmės, kad skaityti užteks vietoj abiejų.
Aurimasak
Pabaigos kronika
(4552 žodžiai)
Saulei jau šiek tiek pakilus virš horizonto, apsišlaksčiau veidą vandeniu tiesiai iš balos, pasirąžiau iki trakštelėjo kaulai ir pajudėjau kareivinių bokšto link. Įėjimas į kareivinių bokštą buvo pačiose kareivinėse, tad žengiau pro jų duris. Viduje, prie stalų sėdėjo vienas kitas jaunas vyras. Kas krimto paskutinę duonos riekę, kas baiginėjo vandenį savo bokale. Tačiau nei vienas jų nebuvo ramiu veidu, kiekvienas jų – įsitempęs lyg liutnios styga, didžioji dalis išsekę. Praeidamas pro stalus linktelėjau galvą iš šyptelėjau, tikėdamasis jog tai bent šiek tiek pakels niūrią nuotaiką tvyrojusią kareivinių valgykloje. Žengiau į kareivinių bokštą ir greitai laiptais nuskuodžiau į viršų.
– Kajau! - šūktelėjo tvirtovės valdovas Volfgangas. – Kur tu visą rytą prapuolęs? Liepiau tau pasirodyti vos pradedant aušti.
– Volfai, juk pats žinai, jog šis metas yra sunkus ir kiekvienam mūsų vertėtų tausoti jėgas. Aš privalėjau išsimiegoti.
– Taip, taip! Miegas ir jėgos mums padės pralaužti Ulricho apsiaustį. Mums galų gale reikia kažką dėl to daryti, o tai visiems teks misti žiurkėmis ir ryti savo batus! Sėsk. – jau kiek ramiau tarė Volfas. Volfgangas buvo kresnas vyras, vešliais kaštoniniais plaukais ir tankia, ilga barzda. Jo veidą puošė ne vienas ir ne du randai, ir kiekvienas jų turėjo istoriją ir šio kaltininką, kuriam šis pasiekimas kainavo gyvybę. Volfas buvo tvirtas ir patyręs karys ir kiekvienam sutikusiam jį mūšio lauke, tekdavo gerokai paplušėti, norint išsaugoti bent jau savo gyvybę, nes be stiprių kirčių neapsieidavo niekas. Ir štai, mūsų valdovo patirtis mūšio lauke įvedė mus į spąstus.
Atsisėdau šalia trijulės kitų valdovo patarėjų. Šalia manęs sėdėjo visai jauna mergina, dar nė neperkopusi dvidešimtmečio, tačiau jau dabar sėdinti Volfgango patarėjų kėdėje. Adelaidė atrodė visai smulkutė tarp ją supančių plačiapečių vyrų, tačiau ji neatrodė lyg ji leistų tam ją paveikti. Juodi jos plaukai buvo kirpti, vos siekė jos pečius. Atsisėdus šalia, ji linktelėjo man pasisveikindama, tačiau jos veide atsispindėjo tas pats nerimas, kaip ir jaunuolių kareivinių valgykloje. Priešais mus, kitoje stalo pusėje sėdėjo du vyriškiai. Ašanti ir Gvidionas. Ašanti šiuo metu atrodė labai sulysęs, po akimis juodavo dideli ratai, jis buvo išblyškęs. Prieš kelerius metus, jis atrodė daug tvirtesnis, tačiau net tada pernelyg neišsiskyrė savo išvaizda. Jau gerokai pražilusių plaukų ir ūsų vyras turėjo savų talentų. Kur nepasižymėjo savo grožiu, save į priekį ištempdavo savo žodžiu ir drąsa. Ne vienas mūšis, pasmerktas pralaimėjimui buvo laimėtas tik Ašanti ryžto ir nepalūžtančios moralės dėka. Ir nors Adelaidė labai gerai suvokė taktiką nebūdama mūšio lauke, Ašanti buvo idealus žmogus taktiniams veiksmams mūšio lauke. O štai Gvidionas, nors iš pažiūros ir atrodė jaunas, vos perkopęs trisdešimt, jam buvo gerokai virš septyniasdešimties. Apie Gvidioną žmonės žino labai mažai, kadangi jis užsidaręs asmuo, dirbantis savo laboratorijoje arba kioksodamas kiauras dienas bibliotekoje.
– Mūsų situacija nekokia. – pradėjo Ašanti vos man atsisėdus. – Prieš tau atvykstant Kajau, aptarėme kelis dalykus. Visų pirma – likusios mūsų maisto atsargos. Jų mums užteks nebent savaitei. O po to jau galėsime ryti žiurkes. – šyptelėjo jis, Volfgango link. – Bet, savaitė – geriausia mūsų prognozė, nes jeigu staiga nuo išsekimo kristų keli valstiečiai, iškarto išsektų paskutinė kruopelytė dvasingumo ir vilties ir męs tiesą sakant pasmerkti. Negana to, jog męs jau esame įkaltinti šio kalno šešėlyje, męs žūtume nuo palūžusių savo tautiečių. Ir išties, norėčiau sakyti jog turime surasti būdą įsivežti į vidų maisto, tačiau jei per dvejus metus neradome būdo tam padaryti, nerasime jo net ir šią valandą. Manau mums reikės imtis nekilm...
Stalo gale suurzgė Volfgangas. Jam šito klausytis dar kart buvo labai nemalonu. Volfgangas niekad nėra patyręs tokio žeminančio pralaimėjimo ir štai, jis jau buvo visai šalia.
– Adelaide! - šaukė Volfgangas. – Ar yra bent menkiausia galimybė sutriuškinti Ulricho kariuomenę? Kad ir iš vidaus? Mums reikia sugniuždyti juos pačius. Padekime jų palapines! Apnuodykime jų pačių atsargas! Ar kas nors ryžtasi tam?!
–Volfgangai, juk pats žinote, jog mūsų kariuomenė yra bent aštuonis kartus mažesnė. Ar suvokiate ką tai reiškia. Čia, tvirtovėje turime apie šimtą penkiasdešimt vyrų. Dalis jų kiekvieną dieną stovi žvalgyboje ant sienų! – Kiek suirzusi ir pakeltu tonu šnekėjo Adelaidė. – Šimtas penkiasdešimt vyrų, kurių dabartinis noras kautis už mus yra skatinamas tik tikimybės, jog jie galės nugyventi dar kelias dienas. Niekas nesiruoš sėlinti iš už tvirtovės sienų, žinodami, jog grįžti nebegalės. Ir iš ties, pažvelkite pro langą! Sakykite, ar yra kokia nors galimybė, nors ir talentingiausiam ir vikriausiam berniukui pro ten praslysti nepastebėtam?!
Kareivinių bokštas buvo vienas iš trijų aukščiausių bokštų šioje tvirtovėje. Jis buvo pavadintas Frejerio vardu. Tai buvo karaliaus bokštas, kuris čia išdygo dar prieš tai, kai tvirtovė turėjo dvi milžiniškas išorines sienas. Tuo metu, tai buvo nors ir nedidelė pilis, tačiau ji jau tuomet buvo tvirta. Ši vieta, kurioje ji buvo įkurdinta, buvo taktiškai ideali vieta. Jos nugara buvo milžiniškas kalnas Fu, kuris tapo šimtų nutrūktgalvių, kurie mėgino įkopti į jo viršūnę, paskutine poilsio vieta. Jokiuose įrašuose nėra minimas žmogus, sugebėjęs įkopti į šį kalną, tad garbė būti pirmam tai padariusiam traukė žmones. Šio kalno dėka, didžioji dalis tvirtovės buvo apginta. Žemės aplink kalną Fu buvo vienintelės derlingos žemės, mažame žemės lopinėlyje, jungiantį šiaurę su pietumis. Turint šį įtvirtinimą, pasiekti šiaurę – vieni juokai. Tačiau jos neturint, šiaurė tapdavo dideliu iššūkiu, o ką jau kalbėti apie didelės kariuomenės kelionę. Senai, protėvių amžiais, kai žmonija dar nebuvo pamiršusi kaip buvo valdoma magija, nežinomas įvykis sunaikino didelę dalį pietinių žemių. Dabar, nors tiek pietuose, tiek šiaurėje klestėjo žemdirbystė, keliaujant iš pietų, šiaurės link tekdavo keliauti per šiuos sunaikintus laukus, kuriuose niekas nederėjo. Tai buvo išdegusios ir nuodingos žemės, čia knibždėjo begalės nematytų padarų ir prarastų civilizacijų, bei jų paslapčių. Tad norint keliauti į šiaurę, kiekvienas turėjo kirsti tą ruožą ir turėjo atvykti į tvirtovę apsirūpinti maistu, o norintiems užkariauti visą šiaurę, reikėdavo šią tvirtovę užimti.
Volfgangas lėtai priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Apačioje, už trejų tvirtų sienų ir už galbūt kokios mylios matėsi šimtai palapinių, keliasdešimt apgulties bokštų ir visur knibždėjo daug mažu 'skurzdėlyčių' – pietiečių kariuomenės karių. Kiek arčiau, tačiau šiek tiek toliau, nei galėjo pasiekti šiauriečių lankininkų lankai, budėjo grupės po šešis. Du kariai su ilgomis pikomis, trys lankininkai ir karys su dideliu šiaudiniu skydu. Nakties metu keisdavosi pamainos, ir patruliuoti eidavo triskart daugiau grupių. Ir iš ties, po dvejų metų, šis trumpalaikis įsitvirtinimas tapo mažu 'miesteliu'. Atsirado keliai, kuriuos išmindė aplink palapines zujantys kariai, atsirado viena kita tvirtesnė palapinė, atstojanti namus aukštesnio rango vyrams. Volfgangas sugniaužė savo kumščius ir atsiduso.
– Tu teisi Adelaide. Du metai! Atsilaikėme čia du metus. – tarė jis, atsisukdamas į savo patarėjus, šypsodamasis liūdna šypsena. Jo akyse žibėjo. – Ašanti, pameni, pradžioje žadėjai mums tik metus laiko. Tik vienerius metus. Ir tavo, bei Kajaus pastangomis sugebėjome gauti dar vienerius metus. Et, kad būtume turėję čia daugiau žmonių! Kiekvienam būtume nukaldinę po kirtiklį ir būtume išsikasę kitapus šio kalno! Kajau, atnešk man plunksną ir popieriaus.
– Tuojau pat, Volfai. – tariau, žinodamas jog tai bus paskutinis laiškas kurį rašysime tarnaudami Volfgangui ir turbūt apskritai būdami laisvi. To suvokimas atsispindėjo ir Ašanti, ir Adelaidės veide. Tačiau Gvidiono veidas neatspindėjo jokios emocijos. Nuėjau link vienos iš lentynų, į ranką pagriebiau rašalą su plunksna ir popieriaus lapą, ir padėjau šalia Volfgango. Grįžęs prie lentynos iš jos išėmiau Volfgango antspaudą. Tai buvo meškos galva, šiek tiek primenantį patį Volfgangą.
– Manau jog tai bus geriausia. Ar sutinkate su manimi?
– Sutinku. – tarė Adelaidė. – Kovojome aršiai, tačiau mūsų priešas pasirodė esąs aršesnis. Męs pralaimėjome. – aš ir Ašanti linktelėjome valdovo link, ir jis pradėjo rašyti pasidavimo laišką.
– Vienintelis dalykas, kurio reikalauju iš Ulricho – mūsų piliečių gyvybės ir laisvė. Tada, kiekvienas mūsų tampa Ulricho belaisviais ir jam atitenka Fu.
– Nesutinku. – užtikrintai tarė Gvidionas. Tai šiek tiek sutrikdė, kadangi Gvidionas įprastai šnekėdavo mažai ir tik tada, jeigu tai būdavo ypatingai svarbu.
– Gvidionai, po velniu! – Sušuko Volfgangas. – Ar staiga atsiminei, jog kažkur esi paslėpęs krūvą milžiniškų balistų, kurios gali šaudyti po šešiasdešimt strė... – rėkė Volfgangas, tačiau ramus Gvidiono balsas staiga jį užgožė.
– Ašanti, ar tau svarbi garbė?
– Valdove Ulrichai! – į palapinės vidų įlėkė pasišaušęs ir sukaitęs jaunuolis, gražiais raudonais apdarais. – Volfgangas ką tik bandė išsiųsti žinutę, tačiau męs sugebėjome peršauti varną.
– Džodi, verčiau man pasakyk, kiek jau jo varnų pašovėte? – visiškai neentuziastiškai tarė Ulrichas, užsimetęs vieną koją ant kitos, sėdėdamas priešais didelį, papuoštą stalą.
– Valdove, tačiau tai la... – greitakalbe porino Džodis, tačiau šviesiaplaukis jaunuolis visiškai nenorėjo jo klausyti.
– Džodi. – tarė jis akmeninėmis akimis žiūrėdamas į jaunuolį. – Kelinta tai Volfgango varna, kuri krito nuo tavo lanko?
Nepaisant to, jog šį kartą, žinutė rasta pririšta prie varnos kojos buvo svarbi, Džodis turėjo nusileisti.
– Galbūt kokia... keturiasdešimt penkta, galbūt keturiasdešimt šešta? Net nebežinau.
– Būtent Džodi. Mūsų draugas Volfgangas pradeda išprotėti būdamas ten, siunčia vieną paskutinių savo varnų. Kaip manai, ar greit jiems išseks maistas ir kiekvienas jų pastips? O galbūt iš nevilties jie jau pradėjo ryti vienas kitą? Ką?
– Jiems liko tik savaitė atsargų. – atsargiai tarė Džodis. – Taip buvo parašyta laiške. Valdove, jie pasiduoda! – sušuko berniukas. Geltonplaukio akmeninę veido išraišką staiga pakeitė įtarumas.
– Duokš jį šen. – tarė ištiesdamas savo ranką berniukui, o šis padavė laišką valdovui į rankas, nusilenkė ir išėjo iš palapinės. Ulrichas pakėlė ranką, tačiau vyrai sėdėję atokiau jau ėjo didžiojo stalo link. Nors antspaudas ir buvo praplėštas, jame buvo pavaizduota meškos galva.
– Vyrai, – tarė geltonplaukis – Volfgangas rašo, jog per šiuos kelerius metus, jiems teko išbandyti viską ir ši kova yra baigta. Jis sako, jog pripažįsta jog pralaimėjo ir skelbia mane nugalėtoju ir ruošiasi pasiduoti be kovos, jei bus įvykdytos kelios sąlygos. Vyrai, vyrai, vyrai! – šaukė Ulrichas, pašokęs ant kojų ir trankantis sugniaužtus kumščius į stalą. – Pergalė! Mums pavyko juos numarinti badu! Pasirodo jie visiškai neturėjo jokio kito būdo prasimaitinti, neišsikasė jie jokio tunelio! – Jis pradėjo garsiai juoktis, tačiau po kiek laiko nutilo ir atsiduso.
– Tačiau valdove, kokias pasidavimo sąlygas jis siūlo? – tarė vienas iš šalia atsisėdusių vyrų.
– Jis šių sąlygų neišdėstė. Pasiųskite vieną būrį jų vartų link, tegu parlydi ateinantį Ašanti. Būtent jis išdėstys mums sąlygas. Aš esu įsitikinęs jog tai bus kažkas panašaus į „leiskite moterims ir vaikams sugrįžti į šiaurę“. Ha! – susižvengė jis. – Gerai, visi laisvai. Suruoškite šią palapinę svečio priėmimui. Aš einu pakvėpuoti grynu oru.
Išėjus iš palapinės, Ulrichui teko prisidengti akis, kadangi saulė jau buvo pakilusi virš kalno ir atrodė, jog ji sėdi ant pačios kalno viršūnės. Pro šalis judėdami žmonės, greitai linktelėdavo savo valdovo link ir nuskubėdavo savo keliais, dirbti savo darbų. Pergalės nuotaikos jau tvyrojo stovyklavietėje, nors Volfgango pasidavimas tebuvo gandas. Kur ne kur buvo girdėti džiaugsmingi šūksniai, kadangi po šitiek laiko jie pagaliau galės pajudėti į priekį, galės palikti šias sumaigytas žemes ir grįžti į savo šeimas. Apeidamas didžiąją palapinę, jis nužvelgė medienos dirbyklas ir šalia jų esančias katapultas, kurių šį karta panaudoti neteko. Atrišdamas savo arklį, jis nusišypsojo, kadangi tvirtovė atiteko jam visiškai nenukentėjusi. Ulrichas nusprendė nujoti išsimaudyti prieš sutinkant savo svečią, tad užšoko ant Amyros ir nudundėjo upeliūkščio link. Jodamas nuo stovyklavietės, sustojo pažvelgti į vaizdą už nugaros. Priešais jį stūksojo raktas - milžiniškas kalnas, kurio viršūnėje ilsėjosi saulė, o apačioje, jo stovyklavietė, kuri atstojo namus, šiuos pastarus du metus. Ir ten, tarp šių dviejų objektų stūksojo tvirtovė, kurioje jau šį vakarą jis galės užmigti tarp keturių sienų ir šalia ugnies. Kylant į nedidelę kalvą, virš stovyklavietės išdygo visa tvirtovė, su trimis sienomis ir trimis į dangų šaunančiais bokštais. Jis nusišypsojo.
Galų gale atvykęs prie upės, nušoko nuo savo arklio, nusiėmė savo tuniką ir po ja esančius grandininius šarvus, nusispyrė batus, iššoko iš savo kelnių ir įbrido į vandenį. Nepaisant to, jog jie buvo pakankamai vėsioje žemėje, vanduo čia buvo neapsakomai šiltas. Upelis taip pat nebuvo labai sraunus, tad Ulrichas tiesiog atsigulė vandenyje, leisdamas apsemti jį visą, išskyrus veidą ir atsipalaidavo. Žiūrėdamas į praplaukiančius tamsius debesis, galvojo apie visą, kas įvyko.
– Pagaliau artėja karo pabaiga. – tarė jis jį supančiam vandeniui, bei dangui. – Prakeikti šiauriečiai, su visomis savo intrigomis. Girdi, sugalvojo pasiimti vieną nedidelį miestelį į vakarus mūsų žemėse, ir ką iš to gavo? Ogi nieko! Štai ir ta diena, kuri bus minima kaip paskutinė šiauriečiams. O galbūt šiauriečių pralaimėjimo diena bus ta diena, kai pradėjome Fu apgultį? Volfgangai, tą dieną, parjojęs Fu link, tikrai tikėjausi surasti šimtus mūšio lauke žuvusių karių, o tavęs tvirtovėje neberasti. Taip, mums reikėjo laiko atsigauti, mes nebegalėjome tavęs vytis į šiaurę, o tu būtum pabėgęs ir palikęs tvirtovę tuščią. Aš net nedrįstu pagalvoti, kas būtų įvykę, jei atvykęs nebebūčiau tavęs ten radęs. – jis atsiduso ir išlindo iš vandens. – Bet, yra kaip yra.
Ulrichas apsivilko savo rūbais ir pradėjo joti atgal į stovyklavietę. Stabtelėjęs ant tos pačios kalvos, kuria jojo prieš tai, žvelgdamas žemyn į tvirtovės tolumą, jis matė užsidarantį tvirtovės tiltą ir iš ten parjojančią grupelę žmonių. Prieš parjojant į stovyklą, jis vėl žvilgtelėjo į saulę, o ši jau baigusi savo poilsį ant kalno viršūnės, toliau keliavo savo keliu dangumi, o šalie jos, kalno viršūnėje kilo tamsūs dūmai. Ulrichas paragino arklį joti.
– Laba diena Ašanti. – šaltai ištarė Ulrichas, jo vyrams jį įvedus į jo palapinę. – Prašau, sėskis ir galėsime pašnekėti dėl viso šito reikalo. – Ašanti buvo pasodintas kitapus didžiojo stalo ir lygiai kaip ir jo pašnekovas stengėsi neparodyti savo emocijų. – Bet prieš tai, galbūt norėtum šio to užkąsti? Atrodai labai išsekęs, paskutinį kart tave mačiau karo pradžioje. O vis gi buvai lemiamas vienetas Jagteno miesto mūšyje.
– Ulrichai, nereikia šaipytis iš pralaimėjusio žmogaus. Atvykau čia susitarti dėl pasidavimo sąlygų. Jeigu su jomis sutinki, aš grįžtu ir męs atveriame vartus jums. Jeigu ne – męs liekame tvirtovėje ir pasistengsime ją paversti tokiu lūšnynu, jog net tu joje nenorėsi apsistoti.
– Dėstyk savo sąlygas. – piktu žvilgsniu Ulrichas pervėrė Ašanti.
– Mūsų kariauna – tavo. Daryk su ja ką tik nori, visa tai yra tavo valioje, tačiau... – Ašanti giliai įkvėpė oro ir šiek tiek susiraukė. – … tačiau kiekvienam šiauriečiui turi duoti maisto, ir leisti jiems grįžti į šiaurę. Tai yra viskas ko mes prašome. Nieko daugiau, nieko mažiau. Volfgangas to nori.
– Ir tai būtų viskas? – Ulrichas, stumtelėjo maistą Ašanti link. – Valgyk. Būsi pirmasis šiaurietis, kurį pavalgydinsiu. – tačiau Ašanti į vištieną žiūrėjo kiek nenoriai.
– Taip, tai būtų viskas. Ir atleisk už mano įžūlumą, tačiau šiuo metu valgis man nėra galvoje. Ulrichai, kad ir koks šunsnukis esi, noriu tau paspausti ranką. – Ašanti žiūrėjo tiesiai Ulrichui į akis, o šis kiek šyptelėjo ir pažiūrėjo į Ašanti atvedusius vyrus.
– Tikiuosi, jis neturi užantyje pasislėpęs durklo?
– Jis neturi jokio ginklo.
– Ką gi. – Tarė geltonplaukis ir atsistojo, lėtu žingsniu apėjo stalą prie jau stovinčio Ašanti. – Buvai nuostabus karys mūšio lauke, Ašanti. Iš ties, tavo vardas skamba net ir tarp mano žmonių. Savo narsa įkvepi žmones. Labai liūdžiu, nes mums teko būti skirtingose kovos pusėse. – jis ištiesė ranką. Ašanti ją paėmė į savąją.
– Atleisk Ulrichai. Tai tikrai negarbinga.
Po paskutinio pasitarimo buvo praėjusios kelios valandos. Volfgangas liko kareivinių bokšte, sakė norįs stebėti visko pradžią iš toli. Jis bijojo, jog tai, ką pasiūlė Gvidionas gali nesuveikti, tačiau tai buvo keleriopai geriau, nei visiškas sutriuškinimas. Kartu su keliais likusiais vaikinais, buvome kareivinių ginklinėje ir paskutiniai dėjomės savo ginkluotę. Į rankas paėmiau nedidelį durklą ir jį pakabinau ant odinių šarvų diržo, nusikėliau odinį skydą ir į rankas paėmiau ietį. Išties, nė nežinojau ko laukti. Mes nebuvome tikri, jog mūsų planas suveiks, taip pat nežinojome ar pirmajai plano daliai įvykus, priešininkas reaguos būtent taip, kaip mes tikėjomės. Tačiau nepaisant viso to, kiekvienas mūsų rengėsi dvikovai. Nupėdinau valgyklos link, pagalvojęs, jog galbūt dar spėsiu sukirsti šį bei tą, tačiau tuo metu visos mūsų atsargos buvo pabaigtos. Lauke manęs laukė Adelaidė, kuri buvo apsitaisiusi puošniais geležiniais šarvais.
– Pagaliau! Tu pasiruošęs?
– Taip, manau jog aš esu pasiruošęs. – kiek virpančiu balsu tariau jai. – Tačiau jau dabar jaučiu, jog pradedu krauti į kelnes. – Adelaidė šyptelėjo ir kumščiu trenkė man į krūtinę. Tada sugriebė mano ranką ir į ją įgrūdo tris pailgus pagaliukus, su virvute jų gale.
– Kajau, ar atsimeni visą mūsų planą? Tavo būrys keliauja prie antrosios sienos ir laukia, kol jie pateks į tvirtovę. Tuomet prasideda jūsų darbas. Ar nenuvilsi manęs? – rimtu žvilgsniu žvelgė į mane. – Ar antroji siena liks stovėti?
– Tikrai taip, Adelaide. – šyptelėjau ir apkabinau ją.
– Nežūk. – tarė ji ir pasileido bėgti kiek tolėliau, ruoštis plano įgyvendinimui ir vadovauti vidiniams būriams. Kyštelėjau galvą atgal į kareivines ir sušukau, kviesdamas savo būrio karius. Išėję į lauką, dar kart greit aptarėme planą ir pajudėjome antrosios sienos vartų link. Kareivinės buvo trečiojoje sienoje, o pastačius antrąją sieną, kartu atsirado ir išėjimas į antrąjį kiemą. Čia stūksojo daugybe turtingų valstiečių gyvenamųjų namų, nedidelių fabrikų ir amatininkų parduotuvėlių, kurios jau ilgą laiką visiškai nebedirbo. Ilgą laiką visi kiemai buvo tušti, tik retsykiais galėjai pamatyti vieną kitą valstietį, kuris būdavo išėjęs iš savo namų, o dabar aplink lakstė kariai, bėgiodami ir besidalinantys nauja informacija su savo būriais ir piliečiai, skubėdami slėptis už trečiosios sienos. Visi ruošėsi mūšiui. Tolumoje, į plačiausius bokštus, palengva, buvo keliamos kelios balistų. Mūsų būrys praėjo pro antrosios sienos vartus, kur sutikome du kitus būrius, kurie turėjo veikti pirmajame kieme.
– Sveiki. Jani ir Jorgenai, ateikite čia. Štai. – padaviau jiems po vieną pagaliuką, kurį man įteikė Adelaidė. – Ar atsimenate visą eigą?
– Taip. – tarė abu.
– Jie tikrų tikriausiai prasiverš pro pirmąją sieną, nepaisant to, jog upė juos kuo lengviausiai galėtų nunešti pasroviui. Jeigu jie pradės veržtis jūsų pusėje, šaukite signalą į dangų ir užimkite sutartas pozicijas. Jie visiškai nepažįsta mūsų tvirtovės išplanavimo ir būtent taip męs galėsi... – tačiau mano šneką staiga nutraukė neįtikėtinai galingas sprogimas. Jo garsas sklido iš už tvirtovės sienų, iš Ulricho stovyklavietės, o virš sienos matėsi šiek tiek pakilęs ugnies kamuolys.
– Ašanti pasiaukojo už mūsų laisvę, už mūsų pergalę! Jis buvo tas žmogus, kuris išvesdavo mus į priekį, kai viskas atrodė beviltiška! Jis paaukojo savo gyvybę už mus ir atvėrė mums kelią į ateitį! VYRAI! Visi į vietas! – ir kartu su visais būriais skuodėme į sutartas vietas. Mūsų būrys judėjo į pirmojo kiemo pietinę dalį. Ant pirmosios sienos mačiau išsidėsčiusius lankininkus, pasiruošusius bet kada įtempti savo lankų temples, o bokštuose besidarbuojančius inžinierius, užtaisančius dideles ietis į balistas.
– Jie persirikiuoja! Jie ruošiasi pulti! Įtempt! – ant sienos šaukė lankininkų būrių vadai. Galų gale atvykome į sutartą vietą ir išsiskirstėme į nedidelius būrius. O dabar mums tereikėjo laukti. Stovėjau ten, laikydamas ietį savo rankoje, o aplink mane esantys bendražygiai rankose laikė savo žudymo įrankius. Laukėme. Neprabėgus nė minutei, besiartinančių priešininkų šūksniai už sienos pradėjo garsėti, išgirdome šaunant balistą ir dešimtis strėlių, palikusių lankus. Virš mūsų galvų praskrido didelis akmuo ir nukrito pirmajame kieme. Mūšis prasidėjo. Ant sienų, lankininkai vėl įtempė lankų temples, uždegė savo strėles iš šovė į besiartinančius priešininkus. Vienas po kito tvirtovės link skrido akmenys ir akies krašteliu pastebėjau vieną, kuris nuskrido gerokai toliau. Šio kelionė baigėsi kareivinės bokšto apačioje, ko pasekoje šis susverdėjo ir pradėjo griūti. Meldžiau, kad Volfgangas būtų spėjęs palikti kareivinių bokštą, tačiau mano maldos buvo greitai nutrauktos, kadangi visai netoliese, nuo sienos buvo numušti bent keturi lankininkai ir sienų viduje pradėjo lyti strėlėmis. Tik viena kita priešininkų strėlė pasiekė žemę, didžioji dalis susmigo į pastatų stogus ar sienas, tad mūsų būriams viduje negrėsė pavojus. Visai šalia sienos buvo galima girdėti priešų kariuomenės šūksnius, vandens pliuškenimą ir į sienas besitrankančių akmenų garsą. Pažvelgus į sieną, lankininkų būrys laikėsi tvirtai, tačiau jų gretos jau dabar buvo per pus mažesnės, nei mūšio pradžioje. Į pirmąjį kiemą nukrito dar vienas akmuo, kuris nugriovė bent tris nedidelius medinius pastatus, o į sieną atsitrenkę akmenys paleido skristi bent pusė likusių lankininkų ant sienos. Šiaurėje, vienas iš didžiųjų bokštų krito žemyn, o su juo į dangų pakilo žalia ugnis.
– Laikas! Jie veržiasi pro vakarinį bokštą, metas judėti! – sušukau aš, o pats įbėgau į pietinį bokštą ir nuskubėjau ant sienos. Likę gyvi lankininkai vis dar šaudė į šiaurę judančius Ulricho karius. Pažvelgiau į tolumoje stūksančią Ulricho stovyklavietę. Į mūsų pusę akmenis svaidė bent šešios katapultos, po tris kiekvienoje stovyklos pusėje. Stovyklos viduryje, toje vietoje, kurioje buvo Ulricho ir jo maršalų palapinė, žiojėjo degantis laukas, o ir pati didžioji dalis stovyklos skendėjo gaisre. Apačioje, tiek lauke, tiek upėje gulėjo dešimtys, jei ne šimtai karių. Likę gyvi, nepalaužta morale judėjo į priekį. Pašaukiau likusius lankininkus nuo sienos ir kartu su šiuo būriu nusileidome nuo sienos ir keliavome nuversto bokšto link.
Tarp pastatų jau virė kova, o pro nuvirtusį bokštą ir toliau veržėsi priešininkai, tačiau jiems kelią apsunkino šiaurinis ir pietiniai mūsų būriai, apsiginklavę ietimis. Šie leido priešininkams judėti tik į priekį, o ten juos pasitiko riteriai tvirtais šarvais. Kai į pirmąjį kiemą įsiveržė dalis priešininko karių, ietininkų būriai atkirto kelią iš bokšto ir užkirto kelią jau prabėgusiems. Apsuptus priešininkus turėjome įveikti sparčiai, prieš besiveržiantiems pralaužus ietininkų būrius, tačiau viskas greitai žlugo. Per dvidešimtį metrų nuo manęs, nukrito kažkokio tipo medžiaga, o šiam staiga sureagavus ir sprogus, tos jėgos buvau numestas į šoną. Atrodė, jog visiškai praradau savo klausą, o susigaudyti aplinkoje buvo sunkiausia užduotis, tačiau sunkiai besiorientuodamas įbėgau į nedidelį skersgatvį ir leidausi bėgti. Po šiek tiek laiko atgavau klausą ir sustojau įvertinti situacijos. Kartu su manimi buvo dar trys kariai, iš kurių tik vienas rankoje telaikė ietį. Giliai įkvėpiau.
– Planas lieka tas pats! Grįžtame į pagrindinę gatvę! Paskui mane! – pakviečiau draugus ir pasileidome bėgti mūšio garsų link. Galų gale išvydome šio sprogimo padarinius. Sprogimo vieta juodavo, aplink ją mėtėsi išdarkyti, tiek šiauriečių, tiek pietiečių kūnai. O ir kovos tuo metu nebegalėjau pavadinti kova. Pagrindinė gatvė buvo mėsinė, o šiauriečiai – skerdžiami paršai.
– Traukiamės! – sušukau aš ir pasileidau antrosios sienos vartų link. Kartu su manimi patraukė didžioji dalis mūsiškės kariuomenės. Bėgdamas, sugriebiau pagaliuką duotą man Adėlaidės ir paleidau antrąją, šį kart mėlyna ugnį į dangų. Antrasis signalas pranešė apie mūsų plano žlugimą, atsitraukimą ir atsarginio plano įgyvendinimą. Besitraukiantys, turėjo įsitikinti, jog Ulricho kariuomenė mus seka. Galų gale pasiekus jau atvirus vartus, įbėgome į antrąjį kiemą ir išsiskirstėme po gatves. Adelaidė delsė uždaryti vartus, ir į antrąjį kiemą praleidome šiek tiek Ulricho kariaunos. Staiga, paleidome vartus, kurie nukritę, užkirto kelią likusiems kariams, antrosios sienos išorėje. Tačiau nuo šio smūgio, vartai nutrūko nuo grandinių ir liko nepajudinami. Ant antrosios sienos staiga pasirodė tą laiką besislėpę lankininkai, įtempė temples ir pradėjo laidyti strėles į karius, likusius už sienos. Viduje liko bent šešiasdešimt sveikų vyrų, išorėje pasiliko apie du šimtus. Mūsų kariai, kurie dar turėjo ginklą savo rankose puolė Ulricho karius ir prasidėjo paskutinė kova dėl pergalės. Kai staiga, pradėjo drebėti žemė, o tai sekė kurtinantis sprogimas. Pažvelgus į viršų, į pačią kalno viršūnę buvo matyti į viršų šaunantis lavos fontanas ir milžiniškas pelenų ir žemės debesis. Vulkanas Fu pabudo.
Už antrosios sienos esantys kariai, nepaisant savo tvirto noro tarnauti, apsisukę traukėsi. Kiekvienas jų žinojo, jog ši tvirtovė buvo pasmerkta žūti. Niekas jos nebegalėjo išgelbėti, kaip ir niekas nebegalėjo išgelbėti karių atkirstų antrosios sienos viduje.
Čia, nors ir atplaukiančiam velnio vandeniui grasinant jų gyvybėms, Ulricho ir Volfgango kariai kovojo toliau. Kažkuriuo metu dvikovoje pasirodė pats Volfgangas ir jo, bei lankininkų ant sienos pagalba ši kova baigėsi šiauriečių pergale.
– Kajau! Pažiūrėk į save! Tavo ranka visiškai plika ir kruvina! – tarė Volfas, pamatęs mane. – Ar sugebėsi išsilaikyti ant kojų? Turime kuo greičiau iš čia sprukti. – pažvelgiau į savo ranką. Ir iš ties, odinių šarvų ant dešinės rankos lyg nebūta, o ši kraujavo. Staiga pajaučiau, koks esu pavargęs ir man pradėjo suktis galva, tačiau Volfas sugavo mane, man besiruošiant pasitikti žemę. Laikydamasis jo, lėtai ėjome vartų link. Prieš lavai pasiekiant tvirtovę turėjome geras dvi minutes. Tačiau prie mūsų pribėgo Adelaidė ir ji atrodė visiškai sutrikusi.
– Volfai, Kajau, jūs gyvi! Velniava, suknisti vartai nutrūko, mes niekaip negalime jų atidaryti. Ar matėt Gvidioną? Mums reikia kuo greičiau išgriauti vartus.
– Garantuoju, Gvidionas šiuo metu bando suimti bent kelis tūkstančius knygų, norėdamas jas išnešti iš bibliotekos. – susijuokiau aš. Adelaidė pasileido bėgti bibliotekos link, o mes su Volfu stengėmės išlikti ramūs. Aš, besisukančia galva pradėjau šnekėti.
– Volfai, mes būtume laimėję. Pergalė jau buvo mūsų rankose. Ašanti ir tas prakeiktas Gvidiono viralas, girdi? Reaguoja su rūgštimi! Ašanti... – Volfas staiga pagriebė mane už kojų ir pradėjo nešti, o tuomet pro mus atgal prabėgusi Adelaidė kažką šaukė, tačiau to neišgirdau ir pasaulis aplink temo ir kaito, o šviečianti medžiaga jau buvo čia pat.
Nugriaudėjo sprogimas, kuris išlaužė geležinius vartus ir pro juos visi pasileido bėgti. Volfas, bėgo nešdamas Kajų ant savo rankų, Adelaidė, sunkiais žingsniais bėgo nešdama puošniuosius šarvus, o Gvidionas lėtai ir šlubuodamas nešėsi neįprastą rakandą savo rankoje. Kiekvienas jų bėgo, už savęs palikdami savo namus, savo turtą ir saugias sienas, kurios artimiausiu laiku ruošėsi paversti jų tvirtovę karšta anglies ir akmens sriuba.
Ant žemės liko mindžiojami kūnai, kurie jau greit bus palaidoti po sluoksniu šilto obsidiano. Nei Volfui, nei Adelaidei, nei Gvidionui nepalikus tvirtovės, dangus apniuko ir diena staiga tapo naktimi. Didelė dalis pelenų pradėjo leistis žemyn, kurie pradėjo snigti, sukurdami žiemą, vasaros viduryje.
Šiauriečiams pasiekus tai, kas buvo likę iš Ulricho stovyklavietės, atgavau sąmonę ir apsižvalgiau. Buvome palapinėje, o viduje iš vieno galo į kitą lakstė Adelaidė, kažką kraudama į krepšius. Ji nebevilkėjo savo nuostabių šarvų, o buvo užsimetusi paprastus valstietės drabužius.
– Sveika, Ad... – tariau, tačiau ji staiga atsisuko į mane, pribėgo ir padėjo atsistoti. – Turime kuo greičiau bėgti, nes kitaip prasmegsime tame skystyje. – tarė ji, pritūpdama ir leisdama man į ją įsiremti. – Nagi, keliaujam. – ir kartu pajudėjome palapinės išėjimo link. Tačiau prieš išeinant, Adelaidė sustojo ir užrišo skarą man ant veido, ir tą patį padarė pati. Išėjęs į lauką, pagalvojau, jog buvau be sąmonės bent kelias valandas, nes lauke buvo tamsu lyg naktį, tačiau Adelaidė pasakė, jog tai dėl dūmų, kurie kyla iš kalno. – Pažiūrėk į tvirtovę. Net ir žūdama ji tarnauja mums. – nusukau akis į Fu ir tvirtovės pusę. Ir iš ties, visos kalno pusės švytėjo ir ta medžiaga visose pusėse jau buvo toli nutekėjusi, tačiau į Ulricho stovyklavietės pusę ji dar nebuvo atkeliavusi, nes ji turėjo tekėti pro tvirtovę ir jos sienos sulaikė didelę jos dalį. Vedamas Adelaidės atvykau į susitikimo vietą, kurioje jau buvo susirinkę visi likusieji gyvi po šio mūšio. Viduryje šio rato šnekėjo Volfas.
– … tačiau tai mūsų nepražudys! Mes neturime arklių, tačiau ar šiauriečiai kada nors bijojo susiarti savo laukus rankomis? Ar šiauriečiai bijo ilgų kelionių apsnigtais laukais? Nė velnio! Aš tikiuosi visi susirinko viską, ką tik galėjo iš stovyklos? O dabar, į vakarus! Aplenksime šį velnio skysti eidami! – tarė jis ir parodė visiems eiti vakarų link, o pats pradėjo eiti mūsų link, šviesdamasis kelią deglu.
– Adelaide? Kajau? Puiku, ar patys turite viską, ko reikia? – Adelaidė linktelėjo, ir Volfas pradėjo eiti paskui savo žmones. – Žinot, niekada nesitikėjau, jog Ulrichas bus tas žmogus, kuris išgelbės šiauriečiams gyvybę. Nors ir sugriovėme didelę dalį jo stovyklos, sugebėjome atrasti šiokio tokio maisto, tvarsčių bei žolelių. Kol kas negalime sau leisti ilsėtis, tačiau kai atitrūksime šiek tiek tolėliau, turėsime sutvarstyti ir tave ir visus kitus. Vos keli mūsų iš tvirtovės ištrūkome visiškai sveiki.
– Tai jau tikrai. – atsidusdama tarė Adelaidė. – Volfai, nejaugi Ulrichas neturėjo jokių arklių? Į mūšį jo kariai tikrai nevyko raiti.
– Ne, jo dezertyrai bėgo atgal ir kaip suprantu kovėsi tarpusavyje, kam atiteks žirgai. Turbūt tai vienintelė priežastis, kodėl jie mūsų nesučiupo. Jie išsižudė tarpusavyje, o likusieji nuskuodė ant žirgų. Nė nežinau, ar Dievai šiuo metu mus baudžia ar saugo, – ilgesingai žvelgdamas atgalios į skęstančią tvirtovę tarė jis. – tačiau dabar saugotis reikia mums patiems. Ir Kajau, – kreipėsi jis į mane, – iš ties. Mūšio nugalėtojai esame męs. Nusišypsojau jam atgal, tačiau tausojau savo jėgas tolimai kelionei, kuri buvo priekyje.
Po kelių valandų tarp šiauriečių krito pirmasis žmogus. Nežinia ar krito jis nuo nuovargio, žaizdų ar nuodingų pelenų, tačiau pasiekus žemę, gyvybė jo kūne užgeso. Tada krito ir antras ir trečias, o šiauriečiai negalėjo sustoti poilsiui, nes ant kulnų minė mirtis. Tačiau, po paros jie atvyko į ant aukštos kalvos besiilsintį miestelį, kuriame apsistojo. Tik apie šešiasdešimt šiauriečių atvyko į šį miestelį, tarp jų Kajus, Volfas ir Adelaidė. Gvidionas šio miestelio nepasiekė, pusiaukelėje užgeso ir jo gyvybė. Čia šiauriečiai apsistojo ir sulaukė šios katastrofos pabaigos. Atgavę savo jėgas pradėjo didžias iškilmes, pagerbiant žuvusiuosius. Tačiau katastrofa nesustabdė karo ir šio pabaigos nė nesimatė. Po Ulricho mirties, pietų karalysčių valdymą perėmė kitas sosto įpėdinis. Jis savo kariaunos į šiaurę vesti negalėjo nes tvirtovės ugnikalnio Fu papėdėje nebeliko. Tai atidėjo tolimesnius akarinius veiksmus toli į ateitį.
Volfas, Kajus ir Adelaidė patraukė į šiaurę, į karalystės sostinę – namo.
Aurimasak
Pabaigos kronika
(4552 žodžiai)
Spoileris:
I
Klaidos
Klaidos
Saulei jau šiek tiek pakilus virš horizonto, apsišlaksčiau veidą vandeniu tiesiai iš balos, pasirąžiau iki trakštelėjo kaulai ir pajudėjau kareivinių bokšto link. Įėjimas į kareivinių bokštą buvo pačiose kareivinėse, tad žengiau pro jų duris. Viduje, prie stalų sėdėjo vienas kitas jaunas vyras. Kas krimto paskutinę duonos riekę, kas baiginėjo vandenį savo bokale. Tačiau nei vienas jų nebuvo ramiu veidu, kiekvienas jų – įsitempęs lyg liutnios styga, didžioji dalis išsekę. Praeidamas pro stalus linktelėjau galvą iš šyptelėjau, tikėdamasis jog tai bent šiek tiek pakels niūrią nuotaiką tvyrojusią kareivinių valgykloje. Žengiau į kareivinių bokštą ir greitai laiptais nuskuodžiau į viršų.
– Kajau! - šūktelėjo tvirtovės valdovas Volfgangas. – Kur tu visą rytą prapuolęs? Liepiau tau pasirodyti vos pradedant aušti.
– Volfai, juk pats žinai, jog šis metas yra sunkus ir kiekvienam mūsų vertėtų tausoti jėgas. Aš privalėjau išsimiegoti.
– Taip, taip! Miegas ir jėgos mums padės pralaužti Ulricho apsiaustį. Mums galų gale reikia kažką dėl to daryti, o tai visiems teks misti žiurkėmis ir ryti savo batus! Sėsk. – jau kiek ramiau tarė Volfas. Volfgangas buvo kresnas vyras, vešliais kaštoniniais plaukais ir tankia, ilga barzda. Jo veidą puošė ne vienas ir ne du randai, ir kiekvienas jų turėjo istoriją ir šio kaltininką, kuriam šis pasiekimas kainavo gyvybę. Volfas buvo tvirtas ir patyręs karys ir kiekvienam sutikusiam jį mūšio lauke, tekdavo gerokai paplušėti, norint išsaugoti bent jau savo gyvybę, nes be stiprių kirčių neapsieidavo niekas. Ir štai, mūsų valdovo patirtis mūšio lauke įvedė mus į spąstus.
Atsisėdau šalia trijulės kitų valdovo patarėjų. Šalia manęs sėdėjo visai jauna mergina, dar nė neperkopusi dvidešimtmečio, tačiau jau dabar sėdinti Volfgango patarėjų kėdėje. Adelaidė atrodė visai smulkutė tarp ją supančių plačiapečių vyrų, tačiau ji neatrodė lyg ji leistų tam ją paveikti. Juodi jos plaukai buvo kirpti, vos siekė jos pečius. Atsisėdus šalia, ji linktelėjo man pasisveikindama, tačiau jos veide atsispindėjo tas pats nerimas, kaip ir jaunuolių kareivinių valgykloje. Priešais mus, kitoje stalo pusėje sėdėjo du vyriškiai. Ašanti ir Gvidionas. Ašanti šiuo metu atrodė labai sulysęs, po akimis juodavo dideli ratai, jis buvo išblyškęs. Prieš kelerius metus, jis atrodė daug tvirtesnis, tačiau net tada pernelyg neišsiskyrė savo išvaizda. Jau gerokai pražilusių plaukų ir ūsų vyras turėjo savų talentų. Kur nepasižymėjo savo grožiu, save į priekį ištempdavo savo žodžiu ir drąsa. Ne vienas mūšis, pasmerktas pralaimėjimui buvo laimėtas tik Ašanti ryžto ir nepalūžtančios moralės dėka. Ir nors Adelaidė labai gerai suvokė taktiką nebūdama mūšio lauke, Ašanti buvo idealus žmogus taktiniams veiksmams mūšio lauke. O štai Gvidionas, nors iš pažiūros ir atrodė jaunas, vos perkopęs trisdešimt, jam buvo gerokai virš septyniasdešimties. Apie Gvidioną žmonės žino labai mažai, kadangi jis užsidaręs asmuo, dirbantis savo laboratorijoje arba kioksodamas kiauras dienas bibliotekoje.
– Mūsų situacija nekokia. – pradėjo Ašanti vos man atsisėdus. – Prieš tau atvykstant Kajau, aptarėme kelis dalykus. Visų pirma – likusios mūsų maisto atsargos. Jų mums užteks nebent savaitei. O po to jau galėsime ryti žiurkes. – šyptelėjo jis, Volfgango link. – Bet, savaitė – geriausia mūsų prognozė, nes jeigu staiga nuo išsekimo kristų keli valstiečiai, iškarto išsektų paskutinė kruopelytė dvasingumo ir vilties ir męs tiesą sakant pasmerkti. Negana to, jog męs jau esame įkaltinti šio kalno šešėlyje, męs žūtume nuo palūžusių savo tautiečių. Ir išties, norėčiau sakyti jog turime surasti būdą įsivežti į vidų maisto, tačiau jei per dvejus metus neradome būdo tam padaryti, nerasime jo net ir šią valandą. Manau mums reikės imtis nekilm...
Stalo gale suurzgė Volfgangas. Jam šito klausytis dar kart buvo labai nemalonu. Volfgangas niekad nėra patyręs tokio žeminančio pralaimėjimo ir štai, jis jau buvo visai šalia.
– Adelaide! - šaukė Volfgangas. – Ar yra bent menkiausia galimybė sutriuškinti Ulricho kariuomenę? Kad ir iš vidaus? Mums reikia sugniuždyti juos pačius. Padekime jų palapines! Apnuodykime jų pačių atsargas! Ar kas nors ryžtasi tam?!
–Volfgangai, juk pats žinote, jog mūsų kariuomenė yra bent aštuonis kartus mažesnė. Ar suvokiate ką tai reiškia. Čia, tvirtovėje turime apie šimtą penkiasdešimt vyrų. Dalis jų kiekvieną dieną stovi žvalgyboje ant sienų! – Kiek suirzusi ir pakeltu tonu šnekėjo Adelaidė. – Šimtas penkiasdešimt vyrų, kurių dabartinis noras kautis už mus yra skatinamas tik tikimybės, jog jie galės nugyventi dar kelias dienas. Niekas nesiruoš sėlinti iš už tvirtovės sienų, žinodami, jog grįžti nebegalės. Ir iš ties, pažvelkite pro langą! Sakykite, ar yra kokia nors galimybė, nors ir talentingiausiam ir vikriausiam berniukui pro ten praslysti nepastebėtam?!
Kareivinių bokštas buvo vienas iš trijų aukščiausių bokštų šioje tvirtovėje. Jis buvo pavadintas Frejerio vardu. Tai buvo karaliaus bokštas, kuris čia išdygo dar prieš tai, kai tvirtovė turėjo dvi milžiniškas išorines sienas. Tuo metu, tai buvo nors ir nedidelė pilis, tačiau ji jau tuomet buvo tvirta. Ši vieta, kurioje ji buvo įkurdinta, buvo taktiškai ideali vieta. Jos nugara buvo milžiniškas kalnas Fu, kuris tapo šimtų nutrūktgalvių, kurie mėgino įkopti į jo viršūnę, paskutine poilsio vieta. Jokiuose įrašuose nėra minimas žmogus, sugebėjęs įkopti į šį kalną, tad garbė būti pirmam tai padariusiam traukė žmones. Šio kalno dėka, didžioji dalis tvirtovės buvo apginta. Žemės aplink kalną Fu buvo vienintelės derlingos žemės, mažame žemės lopinėlyje, jungiantį šiaurę su pietumis. Turint šį įtvirtinimą, pasiekti šiaurę – vieni juokai. Tačiau jos neturint, šiaurė tapdavo dideliu iššūkiu, o ką jau kalbėti apie didelės kariuomenės kelionę. Senai, protėvių amžiais, kai žmonija dar nebuvo pamiršusi kaip buvo valdoma magija, nežinomas įvykis sunaikino didelę dalį pietinių žemių. Dabar, nors tiek pietuose, tiek šiaurėje klestėjo žemdirbystė, keliaujant iš pietų, šiaurės link tekdavo keliauti per šiuos sunaikintus laukus, kuriuose niekas nederėjo. Tai buvo išdegusios ir nuodingos žemės, čia knibždėjo begalės nematytų padarų ir prarastų civilizacijų, bei jų paslapčių. Tad norint keliauti į šiaurę, kiekvienas turėjo kirsti tą ruožą ir turėjo atvykti į tvirtovę apsirūpinti maistu, o norintiems užkariauti visą šiaurę, reikėdavo šią tvirtovę užimti.
Volfgangas lėtai priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Apačioje, už trejų tvirtų sienų ir už galbūt kokios mylios matėsi šimtai palapinių, keliasdešimt apgulties bokštų ir visur knibždėjo daug mažu 'skurzdėlyčių' – pietiečių kariuomenės karių. Kiek arčiau, tačiau šiek tiek toliau, nei galėjo pasiekti šiauriečių lankininkų lankai, budėjo grupės po šešis. Du kariai su ilgomis pikomis, trys lankininkai ir karys su dideliu šiaudiniu skydu. Nakties metu keisdavosi pamainos, ir patruliuoti eidavo triskart daugiau grupių. Ir iš ties, po dvejų metų, šis trumpalaikis įsitvirtinimas tapo mažu 'miesteliu'. Atsirado keliai, kuriuos išmindė aplink palapines zujantys kariai, atsirado viena kita tvirtesnė palapinė, atstojanti namus aukštesnio rango vyrams. Volfgangas sugniaužė savo kumščius ir atsiduso.
– Tu teisi Adelaide. Du metai! Atsilaikėme čia du metus. – tarė jis, atsisukdamas į savo patarėjus, šypsodamasis liūdna šypsena. Jo akyse žibėjo. – Ašanti, pameni, pradžioje žadėjai mums tik metus laiko. Tik vienerius metus. Ir tavo, bei Kajaus pastangomis sugebėjome gauti dar vienerius metus. Et, kad būtume turėję čia daugiau žmonių! Kiekvienam būtume nukaldinę po kirtiklį ir būtume išsikasę kitapus šio kalno! Kajau, atnešk man plunksną ir popieriaus.
– Tuojau pat, Volfai. – tariau, žinodamas jog tai bus paskutinis laiškas kurį rašysime tarnaudami Volfgangui ir turbūt apskritai būdami laisvi. To suvokimas atsispindėjo ir Ašanti, ir Adelaidės veide. Tačiau Gvidiono veidas neatspindėjo jokios emocijos. Nuėjau link vienos iš lentynų, į ranką pagriebiau rašalą su plunksna ir popieriaus lapą, ir padėjau šalia Volfgango. Grįžęs prie lentynos iš jos išėmiau Volfgango antspaudą. Tai buvo meškos galva, šiek tiek primenantį patį Volfgangą.
– Manau jog tai bus geriausia. Ar sutinkate su manimi?
– Sutinku. – tarė Adelaidė. – Kovojome aršiai, tačiau mūsų priešas pasirodė esąs aršesnis. Męs pralaimėjome. – aš ir Ašanti linktelėjome valdovo link, ir jis pradėjo rašyti pasidavimo laišką.
– Vienintelis dalykas, kurio reikalauju iš Ulricho – mūsų piliečių gyvybės ir laisvė. Tada, kiekvienas mūsų tampa Ulricho belaisviais ir jam atitenka Fu.
– Nesutinku. – užtikrintai tarė Gvidionas. Tai šiek tiek sutrikdė, kadangi Gvidionas įprastai šnekėdavo mažai ir tik tada, jeigu tai būdavo ypatingai svarbu.
– Gvidionai, po velniu! – Sušuko Volfgangas. – Ar staiga atsiminei, jog kažkur esi paslėpęs krūvą milžiniškų balistų, kurios gali šaudyti po šešiasdešimt strė... – rėkė Volfgangas, tačiau ramus Gvidiono balsas staiga jį užgožė.
– Ašanti, ar tau svarbi garbė?
II
Kaukė
Kaukė
– Valdove Ulrichai! – į palapinės vidų įlėkė pasišaušęs ir sukaitęs jaunuolis, gražiais raudonais apdarais. – Volfgangas ką tik bandė išsiųsti žinutę, tačiau męs sugebėjome peršauti varną.
– Džodi, verčiau man pasakyk, kiek jau jo varnų pašovėte? – visiškai neentuziastiškai tarė Ulrichas, užsimetęs vieną koją ant kitos, sėdėdamas priešais didelį, papuoštą stalą.
– Valdove, tačiau tai la... – greitakalbe porino Džodis, tačiau šviesiaplaukis jaunuolis visiškai nenorėjo jo klausyti.
– Džodi. – tarė jis akmeninėmis akimis žiūrėdamas į jaunuolį. – Kelinta tai Volfgango varna, kuri krito nuo tavo lanko?
Nepaisant to, jog šį kartą, žinutė rasta pririšta prie varnos kojos buvo svarbi, Džodis turėjo nusileisti.
– Galbūt kokia... keturiasdešimt penkta, galbūt keturiasdešimt šešta? Net nebežinau.
– Būtent Džodi. Mūsų draugas Volfgangas pradeda išprotėti būdamas ten, siunčia vieną paskutinių savo varnų. Kaip manai, ar greit jiems išseks maistas ir kiekvienas jų pastips? O galbūt iš nevilties jie jau pradėjo ryti vienas kitą? Ką?
– Jiems liko tik savaitė atsargų. – atsargiai tarė Džodis. – Taip buvo parašyta laiške. Valdove, jie pasiduoda! – sušuko berniukas. Geltonplaukio akmeninę veido išraišką staiga pakeitė įtarumas.
– Duokš jį šen. – tarė ištiesdamas savo ranką berniukui, o šis padavė laišką valdovui į rankas, nusilenkė ir išėjo iš palapinės. Ulrichas pakėlė ranką, tačiau vyrai sėdėję atokiau jau ėjo didžiojo stalo link. Nors antspaudas ir buvo praplėštas, jame buvo pavaizduota meškos galva.
– Vyrai, – tarė geltonplaukis – Volfgangas rašo, jog per šiuos kelerius metus, jiems teko išbandyti viską ir ši kova yra baigta. Jis sako, jog pripažįsta jog pralaimėjo ir skelbia mane nugalėtoju ir ruošiasi pasiduoti be kovos, jei bus įvykdytos kelios sąlygos. Vyrai, vyrai, vyrai! – šaukė Ulrichas, pašokęs ant kojų ir trankantis sugniaužtus kumščius į stalą. – Pergalė! Mums pavyko juos numarinti badu! Pasirodo jie visiškai neturėjo jokio kito būdo prasimaitinti, neišsikasė jie jokio tunelio! – Jis pradėjo garsiai juoktis, tačiau po kiek laiko nutilo ir atsiduso.
– Tačiau valdove, kokias pasidavimo sąlygas jis siūlo? – tarė vienas iš šalia atsisėdusių vyrų.
– Jis šių sąlygų neišdėstė. Pasiųskite vieną būrį jų vartų link, tegu parlydi ateinantį Ašanti. Būtent jis išdėstys mums sąlygas. Aš esu įsitikinęs jog tai bus kažkas panašaus į „leiskite moterims ir vaikams sugrįžti į šiaurę“. Ha! – susižvengė jis. – Gerai, visi laisvai. Suruoškite šią palapinę svečio priėmimui. Aš einu pakvėpuoti grynu oru.
Išėjus iš palapinės, Ulrichui teko prisidengti akis, kadangi saulė jau buvo pakilusi virš kalno ir atrodė, jog ji sėdi ant pačios kalno viršūnės. Pro šalis judėdami žmonės, greitai linktelėdavo savo valdovo link ir nuskubėdavo savo keliais, dirbti savo darbų. Pergalės nuotaikos jau tvyrojo stovyklavietėje, nors Volfgango pasidavimas tebuvo gandas. Kur ne kur buvo girdėti džiaugsmingi šūksniai, kadangi po šitiek laiko jie pagaliau galės pajudėti į priekį, galės palikti šias sumaigytas žemes ir grįžti į savo šeimas. Apeidamas didžiąją palapinę, jis nužvelgė medienos dirbyklas ir šalia jų esančias katapultas, kurių šį karta panaudoti neteko. Atrišdamas savo arklį, jis nusišypsojo, kadangi tvirtovė atiteko jam visiškai nenukentėjusi. Ulrichas nusprendė nujoti išsimaudyti prieš sutinkant savo svečią, tad užšoko ant Amyros ir nudundėjo upeliūkščio link. Jodamas nuo stovyklavietės, sustojo pažvelgti į vaizdą už nugaros. Priešais jį stūksojo raktas - milžiniškas kalnas, kurio viršūnėje ilsėjosi saulė, o apačioje, jo stovyklavietė, kuri atstojo namus, šiuos pastarus du metus. Ir ten, tarp šių dviejų objektų stūksojo tvirtovė, kurioje jau šį vakarą jis galės užmigti tarp keturių sienų ir šalia ugnies. Kylant į nedidelę kalvą, virš stovyklavietės išdygo visa tvirtovė, su trimis sienomis ir trimis į dangų šaunančiais bokštais. Jis nusišypsojo.
Galų gale atvykęs prie upės, nušoko nuo savo arklio, nusiėmė savo tuniką ir po ja esančius grandininius šarvus, nusispyrė batus, iššoko iš savo kelnių ir įbrido į vandenį. Nepaisant to, jog jie buvo pakankamai vėsioje žemėje, vanduo čia buvo neapsakomai šiltas. Upelis taip pat nebuvo labai sraunus, tad Ulrichas tiesiog atsigulė vandenyje, leisdamas apsemti jį visą, išskyrus veidą ir atsipalaidavo. Žiūrėdamas į praplaukiančius tamsius debesis, galvojo apie visą, kas įvyko.
– Pagaliau artėja karo pabaiga. – tarė jis jį supančiam vandeniui, bei dangui. – Prakeikti šiauriečiai, su visomis savo intrigomis. Girdi, sugalvojo pasiimti vieną nedidelį miestelį į vakarus mūsų žemėse, ir ką iš to gavo? Ogi nieko! Štai ir ta diena, kuri bus minima kaip paskutinė šiauriečiams. O galbūt šiauriečių pralaimėjimo diena bus ta diena, kai pradėjome Fu apgultį? Volfgangai, tą dieną, parjojęs Fu link, tikrai tikėjausi surasti šimtus mūšio lauke žuvusių karių, o tavęs tvirtovėje neberasti. Taip, mums reikėjo laiko atsigauti, mes nebegalėjome tavęs vytis į šiaurę, o tu būtum pabėgęs ir palikęs tvirtovę tuščią. Aš net nedrįstu pagalvoti, kas būtų įvykę, jei atvykęs nebebūčiau tavęs ten radęs. – jis atsiduso ir išlindo iš vandens. – Bet, yra kaip yra.
Ulrichas apsivilko savo rūbais ir pradėjo joti atgal į stovyklavietę. Stabtelėjęs ant tos pačios kalvos, kuria jojo prieš tai, žvelgdamas žemyn į tvirtovės tolumą, jis matė užsidarantį tvirtovės tiltą ir iš ten parjojančią grupelę žmonių. Prieš parjojant į stovyklą, jis vėl žvilgtelėjo į saulę, o ši jau baigusi savo poilsį ant kalno viršūnės, toliau keliavo savo keliu dangumi, o šalie jos, kalno viršūnėje kilo tamsūs dūmai. Ulrichas paragino arklį joti.
– Laba diena Ašanti. – šaltai ištarė Ulrichas, jo vyrams jį įvedus į jo palapinę. – Prašau, sėskis ir galėsime pašnekėti dėl viso šito reikalo. – Ašanti buvo pasodintas kitapus didžiojo stalo ir lygiai kaip ir jo pašnekovas stengėsi neparodyti savo emocijų. – Bet prieš tai, galbūt norėtum šio to užkąsti? Atrodai labai išsekęs, paskutinį kart tave mačiau karo pradžioje. O vis gi buvai lemiamas vienetas Jagteno miesto mūšyje.
– Ulrichai, nereikia šaipytis iš pralaimėjusio žmogaus. Atvykau čia susitarti dėl pasidavimo sąlygų. Jeigu su jomis sutinki, aš grįžtu ir męs atveriame vartus jums. Jeigu ne – męs liekame tvirtovėje ir pasistengsime ją paversti tokiu lūšnynu, jog net tu joje nenorėsi apsistoti.
– Dėstyk savo sąlygas. – piktu žvilgsniu Ulrichas pervėrė Ašanti.
– Mūsų kariauna – tavo. Daryk su ja ką tik nori, visa tai yra tavo valioje, tačiau... – Ašanti giliai įkvėpė oro ir šiek tiek susiraukė. – … tačiau kiekvienam šiauriečiui turi duoti maisto, ir leisti jiems grįžti į šiaurę. Tai yra viskas ko mes prašome. Nieko daugiau, nieko mažiau. Volfgangas to nori.
– Ir tai būtų viskas? – Ulrichas, stumtelėjo maistą Ašanti link. – Valgyk. Būsi pirmasis šiaurietis, kurį pavalgydinsiu. – tačiau Ašanti į vištieną žiūrėjo kiek nenoriai.
– Taip, tai būtų viskas. Ir atleisk už mano įžūlumą, tačiau šiuo metu valgis man nėra galvoje. Ulrichai, kad ir koks šunsnukis esi, noriu tau paspausti ranką. – Ašanti žiūrėjo tiesiai Ulrichui į akis, o šis kiek šyptelėjo ir pažiūrėjo į Ašanti atvedusius vyrus.
– Tikiuosi, jis neturi užantyje pasislėpęs durklo?
– Jis neturi jokio ginklo.
– Ką gi. – Tarė geltonplaukis ir atsistojo, lėtu žingsniu apėjo stalą prie jau stovinčio Ašanti. – Buvai nuostabus karys mūšio lauke, Ašanti. Iš ties, tavo vardas skamba net ir tarp mano žmonių. Savo narsa įkvepi žmones. Labai liūdžiu, nes mums teko būti skirtingose kovos pusėse. – jis ištiesė ranką. Ašanti ją paėmė į savąją.
– Atleisk Ulrichai. Tai tikrai negarbinga.
III
Kova
Kova
Po paskutinio pasitarimo buvo praėjusios kelios valandos. Volfgangas liko kareivinių bokšte, sakė norįs stebėti visko pradžią iš toli. Jis bijojo, jog tai, ką pasiūlė Gvidionas gali nesuveikti, tačiau tai buvo keleriopai geriau, nei visiškas sutriuškinimas. Kartu su keliais likusiais vaikinais, buvome kareivinių ginklinėje ir paskutiniai dėjomės savo ginkluotę. Į rankas paėmiau nedidelį durklą ir jį pakabinau ant odinių šarvų diržo, nusikėliau odinį skydą ir į rankas paėmiau ietį. Išties, nė nežinojau ko laukti. Mes nebuvome tikri, jog mūsų planas suveiks, taip pat nežinojome ar pirmajai plano daliai įvykus, priešininkas reaguos būtent taip, kaip mes tikėjomės. Tačiau nepaisant viso to, kiekvienas mūsų rengėsi dvikovai. Nupėdinau valgyklos link, pagalvojęs, jog galbūt dar spėsiu sukirsti šį bei tą, tačiau tuo metu visos mūsų atsargos buvo pabaigtos. Lauke manęs laukė Adelaidė, kuri buvo apsitaisiusi puošniais geležiniais šarvais.
– Pagaliau! Tu pasiruošęs?
– Taip, manau jog aš esu pasiruošęs. – kiek virpančiu balsu tariau jai. – Tačiau jau dabar jaučiu, jog pradedu krauti į kelnes. – Adelaidė šyptelėjo ir kumščiu trenkė man į krūtinę. Tada sugriebė mano ranką ir į ją įgrūdo tris pailgus pagaliukus, su virvute jų gale.
– Kajau, ar atsimeni visą mūsų planą? Tavo būrys keliauja prie antrosios sienos ir laukia, kol jie pateks į tvirtovę. Tuomet prasideda jūsų darbas. Ar nenuvilsi manęs? – rimtu žvilgsniu žvelgė į mane. – Ar antroji siena liks stovėti?
– Tikrai taip, Adelaide. – šyptelėjau ir apkabinau ją.
– Nežūk. – tarė ji ir pasileido bėgti kiek tolėliau, ruoštis plano įgyvendinimui ir vadovauti vidiniams būriams. Kyštelėjau galvą atgal į kareivines ir sušukau, kviesdamas savo būrio karius. Išėję į lauką, dar kart greit aptarėme planą ir pajudėjome antrosios sienos vartų link. Kareivinės buvo trečiojoje sienoje, o pastačius antrąją sieną, kartu atsirado ir išėjimas į antrąjį kiemą. Čia stūksojo daugybe turtingų valstiečių gyvenamųjų namų, nedidelių fabrikų ir amatininkų parduotuvėlių, kurios jau ilgą laiką visiškai nebedirbo. Ilgą laiką visi kiemai buvo tušti, tik retsykiais galėjai pamatyti vieną kitą valstietį, kuris būdavo išėjęs iš savo namų, o dabar aplink lakstė kariai, bėgiodami ir besidalinantys nauja informacija su savo būriais ir piliečiai, skubėdami slėptis už trečiosios sienos. Visi ruošėsi mūšiui. Tolumoje, į plačiausius bokštus, palengva, buvo keliamos kelios balistų. Mūsų būrys praėjo pro antrosios sienos vartus, kur sutikome du kitus būrius, kurie turėjo veikti pirmajame kieme.
– Sveiki. Jani ir Jorgenai, ateikite čia. Štai. – padaviau jiems po vieną pagaliuką, kurį man įteikė Adelaidė. – Ar atsimenate visą eigą?
– Taip. – tarė abu.
– Jie tikrų tikriausiai prasiverš pro pirmąją sieną, nepaisant to, jog upė juos kuo lengviausiai galėtų nunešti pasroviui. Jeigu jie pradės veržtis jūsų pusėje, šaukite signalą į dangų ir užimkite sutartas pozicijas. Jie visiškai nepažįsta mūsų tvirtovės išplanavimo ir būtent taip męs galėsi... – tačiau mano šneką staiga nutraukė neįtikėtinai galingas sprogimas. Jo garsas sklido iš už tvirtovės sienų, iš Ulricho stovyklavietės, o virš sienos matėsi šiek tiek pakilęs ugnies kamuolys.
– Ašanti pasiaukojo už mūsų laisvę, už mūsų pergalę! Jis buvo tas žmogus, kuris išvesdavo mus į priekį, kai viskas atrodė beviltiška! Jis paaukojo savo gyvybę už mus ir atvėrė mums kelią į ateitį! VYRAI! Visi į vietas! – ir kartu su visais būriais skuodėme į sutartas vietas. Mūsų būrys judėjo į pirmojo kiemo pietinę dalį. Ant pirmosios sienos mačiau išsidėsčiusius lankininkus, pasiruošusius bet kada įtempti savo lankų temples, o bokštuose besidarbuojančius inžinierius, užtaisančius dideles ietis į balistas.
– Jie persirikiuoja! Jie ruošiasi pulti! Įtempt! – ant sienos šaukė lankininkų būrių vadai. Galų gale atvykome į sutartą vietą ir išsiskirstėme į nedidelius būrius. O dabar mums tereikėjo laukti. Stovėjau ten, laikydamas ietį savo rankoje, o aplink mane esantys bendražygiai rankose laikė savo žudymo įrankius. Laukėme. Neprabėgus nė minutei, besiartinančių priešininkų šūksniai už sienos pradėjo garsėti, išgirdome šaunant balistą ir dešimtis strėlių, palikusių lankus. Virš mūsų galvų praskrido didelis akmuo ir nukrito pirmajame kieme. Mūšis prasidėjo. Ant sienų, lankininkai vėl įtempė lankų temples, uždegė savo strėles iš šovė į besiartinančius priešininkus. Vienas po kito tvirtovės link skrido akmenys ir akies krašteliu pastebėjau vieną, kuris nuskrido gerokai toliau. Šio kelionė baigėsi kareivinės bokšto apačioje, ko pasekoje šis susverdėjo ir pradėjo griūti. Meldžiau, kad Volfgangas būtų spėjęs palikti kareivinių bokštą, tačiau mano maldos buvo greitai nutrauktos, kadangi visai netoliese, nuo sienos buvo numušti bent keturi lankininkai ir sienų viduje pradėjo lyti strėlėmis. Tik viena kita priešininkų strėlė pasiekė žemę, didžioji dalis susmigo į pastatų stogus ar sienas, tad mūsų būriams viduje negrėsė pavojus. Visai šalia sienos buvo galima girdėti priešų kariuomenės šūksnius, vandens pliuškenimą ir į sienas besitrankančių akmenų garsą. Pažvelgus į sieną, lankininkų būrys laikėsi tvirtai, tačiau jų gretos jau dabar buvo per pus mažesnės, nei mūšio pradžioje. Į pirmąjį kiemą nukrito dar vienas akmuo, kuris nugriovė bent tris nedidelius medinius pastatus, o į sieną atsitrenkę akmenys paleido skristi bent pusė likusių lankininkų ant sienos. Šiaurėje, vienas iš didžiųjų bokštų krito žemyn, o su juo į dangų pakilo žalia ugnis.
– Laikas! Jie veržiasi pro vakarinį bokštą, metas judėti! – sušukau aš, o pats įbėgau į pietinį bokštą ir nuskubėjau ant sienos. Likę gyvi lankininkai vis dar šaudė į šiaurę judančius Ulricho karius. Pažvelgiau į tolumoje stūksančią Ulricho stovyklavietę. Į mūsų pusę akmenis svaidė bent šešios katapultos, po tris kiekvienoje stovyklos pusėje. Stovyklos viduryje, toje vietoje, kurioje buvo Ulricho ir jo maršalų palapinė, žiojėjo degantis laukas, o ir pati didžioji dalis stovyklos skendėjo gaisre. Apačioje, tiek lauke, tiek upėje gulėjo dešimtys, jei ne šimtai karių. Likę gyvi, nepalaužta morale judėjo į priekį. Pašaukiau likusius lankininkus nuo sienos ir kartu su šiuo būriu nusileidome nuo sienos ir keliavome nuversto bokšto link.
Tarp pastatų jau virė kova, o pro nuvirtusį bokštą ir toliau veržėsi priešininkai, tačiau jiems kelią apsunkino šiaurinis ir pietiniai mūsų būriai, apsiginklavę ietimis. Šie leido priešininkams judėti tik į priekį, o ten juos pasitiko riteriai tvirtais šarvais. Kai į pirmąjį kiemą įsiveržė dalis priešininko karių, ietininkų būriai atkirto kelią iš bokšto ir užkirto kelią jau prabėgusiems. Apsuptus priešininkus turėjome įveikti sparčiai, prieš besiveržiantiems pralaužus ietininkų būrius, tačiau viskas greitai žlugo. Per dvidešimtį metrų nuo manęs, nukrito kažkokio tipo medžiaga, o šiam staiga sureagavus ir sprogus, tos jėgos buvau numestas į šoną. Atrodė, jog visiškai praradau savo klausą, o susigaudyti aplinkoje buvo sunkiausia užduotis, tačiau sunkiai besiorientuodamas įbėgau į nedidelį skersgatvį ir leidausi bėgti. Po šiek tiek laiko atgavau klausą ir sustojau įvertinti situacijos. Kartu su manimi buvo dar trys kariai, iš kurių tik vienas rankoje telaikė ietį. Giliai įkvėpiau.
– Planas lieka tas pats! Grįžtame į pagrindinę gatvę! Paskui mane! – pakviečiau draugus ir pasileidome bėgti mūšio garsų link. Galų gale išvydome šio sprogimo padarinius. Sprogimo vieta juodavo, aplink ją mėtėsi išdarkyti, tiek šiauriečių, tiek pietiečių kūnai. O ir kovos tuo metu nebegalėjau pavadinti kova. Pagrindinė gatvė buvo mėsinė, o šiauriečiai – skerdžiami paršai.
– Traukiamės! – sušukau aš ir pasileidau antrosios sienos vartų link. Kartu su manimi patraukė didžioji dalis mūsiškės kariuomenės. Bėgdamas, sugriebiau pagaliuką duotą man Adėlaidės ir paleidau antrąją, šį kart mėlyna ugnį į dangų. Antrasis signalas pranešė apie mūsų plano žlugimą, atsitraukimą ir atsarginio plano įgyvendinimą. Besitraukiantys, turėjo įsitikinti, jog Ulricho kariuomenė mus seka. Galų gale pasiekus jau atvirus vartus, įbėgome į antrąjį kiemą ir išsiskirstėme po gatves. Adelaidė delsė uždaryti vartus, ir į antrąjį kiemą praleidome šiek tiek Ulricho kariaunos. Staiga, paleidome vartus, kurie nukritę, užkirto kelią likusiems kariams, antrosios sienos išorėje. Tačiau nuo šio smūgio, vartai nutrūko nuo grandinių ir liko nepajudinami. Ant antrosios sienos staiga pasirodė tą laiką besislėpę lankininkai, įtempė temples ir pradėjo laidyti strėles į karius, likusius už sienos. Viduje liko bent šešiasdešimt sveikų vyrų, išorėje pasiliko apie du šimtus. Mūsų kariai, kurie dar turėjo ginklą savo rankose puolė Ulricho karius ir prasidėjo paskutinė kova dėl pergalės. Kai staiga, pradėjo drebėti žemė, o tai sekė kurtinantis sprogimas. Pažvelgus į viršų, į pačią kalno viršūnę buvo matyti į viršų šaunantis lavos fontanas ir milžiniškas pelenų ir žemės debesis. Vulkanas Fu pabudo.
IV
Katastrofa
Katastrofa
Už antrosios sienos esantys kariai, nepaisant savo tvirto noro tarnauti, apsisukę traukėsi. Kiekvienas jų žinojo, jog ši tvirtovė buvo pasmerkta žūti. Niekas jos nebegalėjo išgelbėti, kaip ir niekas nebegalėjo išgelbėti karių atkirstų antrosios sienos viduje.
Čia, nors ir atplaukiančiam velnio vandeniui grasinant jų gyvybėms, Ulricho ir Volfgango kariai kovojo toliau. Kažkuriuo metu dvikovoje pasirodė pats Volfgangas ir jo, bei lankininkų ant sienos pagalba ši kova baigėsi šiauriečių pergale.
– Kajau! Pažiūrėk į save! Tavo ranka visiškai plika ir kruvina! – tarė Volfas, pamatęs mane. – Ar sugebėsi išsilaikyti ant kojų? Turime kuo greičiau iš čia sprukti. – pažvelgiau į savo ranką. Ir iš ties, odinių šarvų ant dešinės rankos lyg nebūta, o ši kraujavo. Staiga pajaučiau, koks esu pavargęs ir man pradėjo suktis galva, tačiau Volfas sugavo mane, man besiruošiant pasitikti žemę. Laikydamasis jo, lėtai ėjome vartų link. Prieš lavai pasiekiant tvirtovę turėjome geras dvi minutes. Tačiau prie mūsų pribėgo Adelaidė ir ji atrodė visiškai sutrikusi.
– Volfai, Kajau, jūs gyvi! Velniava, suknisti vartai nutrūko, mes niekaip negalime jų atidaryti. Ar matėt Gvidioną? Mums reikia kuo greičiau išgriauti vartus.
– Garantuoju, Gvidionas šiuo metu bando suimti bent kelis tūkstančius knygų, norėdamas jas išnešti iš bibliotekos. – susijuokiau aš. Adelaidė pasileido bėgti bibliotekos link, o mes su Volfu stengėmės išlikti ramūs. Aš, besisukančia galva pradėjau šnekėti.
– Volfai, mes būtume laimėję. Pergalė jau buvo mūsų rankose. Ašanti ir tas prakeiktas Gvidiono viralas, girdi? Reaguoja su rūgštimi! Ašanti... – Volfas staiga pagriebė mane už kojų ir pradėjo nešti, o tuomet pro mus atgal prabėgusi Adelaidė kažką šaukė, tačiau to neišgirdau ir pasaulis aplink temo ir kaito, o šviečianti medžiaga jau buvo čia pat.
Nugriaudėjo sprogimas, kuris išlaužė geležinius vartus ir pro juos visi pasileido bėgti. Volfas, bėgo nešdamas Kajų ant savo rankų, Adelaidė, sunkiais žingsniais bėgo nešdama puošniuosius šarvus, o Gvidionas lėtai ir šlubuodamas nešėsi neįprastą rakandą savo rankoje. Kiekvienas jų bėgo, už savęs palikdami savo namus, savo turtą ir saugias sienas, kurios artimiausiu laiku ruošėsi paversti jų tvirtovę karšta anglies ir akmens sriuba.
Ant žemės liko mindžiojami kūnai, kurie jau greit bus palaidoti po sluoksniu šilto obsidiano. Nei Volfui, nei Adelaidei, nei Gvidionui nepalikus tvirtovės, dangus apniuko ir diena staiga tapo naktimi. Didelė dalis pelenų pradėjo leistis žemyn, kurie pradėjo snigti, sukurdami žiemą, vasaros viduryje.
Šiauriečiams pasiekus tai, kas buvo likę iš Ulricho stovyklavietės, atgavau sąmonę ir apsižvalgiau. Buvome palapinėje, o viduje iš vieno galo į kitą lakstė Adelaidė, kažką kraudama į krepšius. Ji nebevilkėjo savo nuostabių šarvų, o buvo užsimetusi paprastus valstietės drabužius.
– Sveika, Ad... – tariau, tačiau ji staiga atsisuko į mane, pribėgo ir padėjo atsistoti. – Turime kuo greičiau bėgti, nes kitaip prasmegsime tame skystyje. – tarė ji, pritūpdama ir leisdama man į ją įsiremti. – Nagi, keliaujam. – ir kartu pajudėjome palapinės išėjimo link. Tačiau prieš išeinant, Adelaidė sustojo ir užrišo skarą man ant veido, ir tą patį padarė pati. Išėjęs į lauką, pagalvojau, jog buvau be sąmonės bent kelias valandas, nes lauke buvo tamsu lyg naktį, tačiau Adelaidė pasakė, jog tai dėl dūmų, kurie kyla iš kalno. – Pažiūrėk į tvirtovę. Net ir žūdama ji tarnauja mums. – nusukau akis į Fu ir tvirtovės pusę. Ir iš ties, visos kalno pusės švytėjo ir ta medžiaga visose pusėse jau buvo toli nutekėjusi, tačiau į Ulricho stovyklavietės pusę ji dar nebuvo atkeliavusi, nes ji turėjo tekėti pro tvirtovę ir jos sienos sulaikė didelę jos dalį. Vedamas Adelaidės atvykau į susitikimo vietą, kurioje jau buvo susirinkę visi likusieji gyvi po šio mūšio. Viduryje šio rato šnekėjo Volfas.
– … tačiau tai mūsų nepražudys! Mes neturime arklių, tačiau ar šiauriečiai kada nors bijojo susiarti savo laukus rankomis? Ar šiauriečiai bijo ilgų kelionių apsnigtais laukais? Nė velnio! Aš tikiuosi visi susirinko viską, ką tik galėjo iš stovyklos? O dabar, į vakarus! Aplenksime šį velnio skysti eidami! – tarė jis ir parodė visiems eiti vakarų link, o pats pradėjo eiti mūsų link, šviesdamasis kelią deglu.
– Adelaide? Kajau? Puiku, ar patys turite viską, ko reikia? – Adelaidė linktelėjo, ir Volfas pradėjo eiti paskui savo žmones. – Žinot, niekada nesitikėjau, jog Ulrichas bus tas žmogus, kuris išgelbės šiauriečiams gyvybę. Nors ir sugriovėme didelę dalį jo stovyklos, sugebėjome atrasti šiokio tokio maisto, tvarsčių bei žolelių. Kol kas negalime sau leisti ilsėtis, tačiau kai atitrūksime šiek tiek tolėliau, turėsime sutvarstyti ir tave ir visus kitus. Vos keli mūsų iš tvirtovės ištrūkome visiškai sveiki.
– Tai jau tikrai. – atsidusdama tarė Adelaidė. – Volfai, nejaugi Ulrichas neturėjo jokių arklių? Į mūšį jo kariai tikrai nevyko raiti.
– Ne, jo dezertyrai bėgo atgal ir kaip suprantu kovėsi tarpusavyje, kam atiteks žirgai. Turbūt tai vienintelė priežastis, kodėl jie mūsų nesučiupo. Jie išsižudė tarpusavyje, o likusieji nuskuodė ant žirgų. Nė nežinau, ar Dievai šiuo metu mus baudžia ar saugo, – ilgesingai žvelgdamas atgalios į skęstančią tvirtovę tarė jis. – tačiau dabar saugotis reikia mums patiems. Ir Kajau, – kreipėsi jis į mane, – iš ties. Mūšio nugalėtojai esame męs. Nusišypsojau jam atgal, tačiau tausojau savo jėgas tolimai kelionei, kuri buvo priekyje.
Po kelių valandų tarp šiauriečių krito pirmasis žmogus. Nežinia ar krito jis nuo nuovargio, žaizdų ar nuodingų pelenų, tačiau pasiekus žemę, gyvybė jo kūne užgeso. Tada krito ir antras ir trečias, o šiauriečiai negalėjo sustoti poilsiui, nes ant kulnų minė mirtis. Tačiau, po paros jie atvyko į ant aukštos kalvos besiilsintį miestelį, kuriame apsistojo. Tik apie šešiasdešimt šiauriečių atvyko į šį miestelį, tarp jų Kajus, Volfas ir Adelaidė. Gvidionas šio miestelio nepasiekė, pusiaukelėje užgeso ir jo gyvybė. Čia šiauriečiai apsistojo ir sulaukė šios katastrofos pabaigos. Atgavę savo jėgas pradėjo didžias iškilmes, pagerbiant žuvusiuosius. Tačiau katastrofa nesustabdė karo ir šio pabaigos nė nesimatė. Po Ulricho mirties, pietų karalysčių valdymą perėmė kitas sosto įpėdinis. Jis savo kariaunos į šiaurę vesti negalėjo nes tvirtovės ugnikalnio Fu papėdėje nebeliko. Tai atidėjo tolimesnius akarinius veiksmus toli į ateitį.
Volfas, Kajus ir Adelaidė patraukė į šiaurę, į karalystės sostinę – namo.
Comment