<img src=http://i371.photobucket.com/albums/oo152/dunamez/stella%20vs%20arturs_zps7y7mxxlo.jpg height=400px></img>
Kur buvus, kur nebuvus, po neseniai baigtos kovos žengia kita. Šį kartą stellos vaizdinį iššūkį priėmė rašymo kovose tik kaip komentatorius reiškęsis arturs. Pažiūrėsim, kaip abiems seksis su dar negvildentu kriterijumi.
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Užduotis: sukurti istoriją šiam paveikslėliui:
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 1000 žodžių
Deadline: 2015-08-10
Kur buvus, kur nebuvus, po neseniai baigtos kovos žengia kita. Šį kartą stellos vaizdinį iššūkį priėmė rašymo kovose tik kaip komentatorius reiškęsis arturs. Pažiūrėsim, kaip abiems seksis su dar negvildentu kriterijumi.
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Užduotis: sukurti istoriją šiam paveikslėliui:
Spoileris:
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 1000 žodžių
Deadline: 2015-08-10
<hr>
Vasaros karštis daro savo – darbus gavusi laiku, užmiršau apie juos paskelbti. Bet nieko, rytas už vakarą protingesnis. Skaitom, balsuojam, komentuojam. Pačiai labia įdomu, kaip pasisekė kurti pagal tokią užduotį.
<hr>Darbai:
<hr>
stella
Olivija
(957 žodžiai)
<hr>
arturs
Lašas
(991 žodis)
<hr>
Balsavimas trunka vieną savaitę.
<hr>Darbai:
<hr>
stella
Olivija
(957 žodžiai)
Spoileris:
Olivija sėdėjo savo vonios kambaryje ir šluostėsi nuo lūpos lašantį kraują. Vos pasiekusi namus, norėjo išsimaudyti, tačiau tam neužteko jėgų, tad dabar tiesiog sėdėjo susmukusi. „Negaliu patikėti, kad man nepavyko. Tai negerai, labai negerai“, mąstė ji. „Antro tokio šanso nebebus. Tai buvo pati geriausia proga, o man vis tiek nepasisekė“.
Po keleto minučių, pasijutusi kiek tvirčiau, ji užgesino rūkytą cigaretę ir atsistojo. Neverta sėdėti ir savęs kaltinti, tam nėra laiko. Mergina žinojo, kad ilgai čia užsibūti nesaugu, greitai ji sulauks nemalonaus vizito. Tai, kad iki šiol niekas dar nepasirodė, nereiškia, kad jie per lėtai juda, o kad laiko jai duota iš gailesčio.
Olivija (o tai jos slapyvardis, ne tikras vardas) ką tik nesėkmingai bandė išvaduoti savo seserį iš autoritetingų nusikalstamo pasaulio atstovų nelaisvės. Nors Olivija nutaikė pačią palankiausią jai dieną, kurios ji laukė ir kuriai ruošėsi keletą mėnesių, menka klaidelė viską sugadino ir Olivija buvo priversta bėgti net neišvydusi sesers, tačiau pastebėta priešų.
Viskas prasidėjo prieš maždaug aštuonerius metus. Paauglystėje iš turtingos šeimos kilusi Olivija savo išskirtiniu grožiu ir nekvaila galva krito į akį Kuro, nusikaltėlių pasaulyje gerai žinomam ir gerbiamam vyrui. Nors ir buvo negailestingas savo priešams, merginą jis iš tiesų mylėjo ir siekė ją kuo labiau prisirišti prie savęs. Tai ir buvo jo klaida, kadangi Olivija nuo pat pradžių buvo jam nuolankiai atsidavusi, tačiau jo siekimas kuo labiau izoliuoti ją nuo išorinio pasaulio ėmė ją smaugti. Galiausiai ji nusprendė su juo išsiskirti, tačiau tai buvo nelengvas, ilgai trunkantis procesas. Kuro galiausiai sutiko ją paleisti, tačiau mainais pagrobė Olivijos seserį ir uždarė savo rūmuose. Iš pradžių Olivija džiaugėsi ilgai išsvajota laisve, kadangi juodvi su seserim niekad nebuvo artimos ir nuo vaikystės gyveno atskirus gyvenimus, tačiau netrukus ėmė jaustis kartėlis - juk sesuo su Kuro gyvena ne savo noru, kaip gyveno Olivija, ir šiaip sesers jis juk nemyli, tad gal ją ir skriaudžia? Štai nuo tos akimirkos ji ir ėmė kurti planus, kaip patekti į namą ir išgelbėti seserį.
Eidama po visą butą, ji bandė atsirinkti reikalingiausius daiktus, kurių gali prireikti. Pagal Tokijo standartus, butą buvo galima laikyti dideliu ir erdviu. Šį butą, kaip ir beveik visus jame esančius prabangius daiktus, jai kadaise dovanojo Kuro. Olivija mąstė, kad visgi jis jai dar turėtų kažką jausti, jei neišmetė jos lauk, o svarbiausia, po šiandienos įvykio nepasiuntė savo pakalikų jos nugalabyti. Jeigu tai tiesa, šį faktą būtų galima kaip nors panaudoti savo naudai, tik reikės gerai pamąstyti, kaip. Šiuo metu svarbiausia kuo greičiau iš čia dingti ir susirasti kokią nuošalią vietelę apsistoti kuriam laikui.
Staiga pasigirdo garsus, įnirtingas beldimas į duris. Olivija krūptelėjo. Pirmoji mintis buvo šokti pro atvirą langą, kaip jai jau yra tekę daryti ne kartą - ji gyveno antrame aukšte, o galiniame kieme po langais stovi uždengti dideli greta esančio restorano konteineriai. Tačiau suvaldžiusi apėmusią paniką, ji skubiai užsimetė ant kūno lengvą šilkinį chalatą ir tyliai nuėjo prie durų. Mergina su palengvėjimu atsiduso, pro akį išvydusi senuką susiraukšlėjusiu veidu, kuris neatrodė panašus į Kuro pakaliką, greičiau jau koks prekiautojas nereikalingais niekučiais, kurie čia kartais užklysa, tačiau ji dėl visa ko prieš atidarant duris į ranką pasiėmė pistoletą, kurį paslėpė už nugaros.
- Būk palaiminta, - subaubė senukas per visą laiptinę, mat greičiausiai neprigirdi. - jau bijojau, kad neatidarysi durų. Bet mums abiems pasisekė, kad atidarei. Aš atėjau tau padėti.
Oliviją suglumino jo šnekos ir ji kiek privėrė duris, matydama, kad senukas jau ruošėsi veržtis vidun.
- Nežinau, ką Jūs pardavinėjate, bet užtikrinu, kad man nieko nereikia, - tarė ji. - atleiskite, aš labai užsiėmusi. Prašau eiti toliau.
- Cha cha cha, - skardžiai nusijuokė senukas. - na aš ir kvailas. Juk nors aš žinau, kas tu tokia, tu nežinai, kas aš. Kartais pamirštu, kad ne visi žmonės jaučia tą patį, ką aš. Senatvėje jau daug ką pamirštu.
„Jis jau visai netekęs proto“, pamanė Olivija. „Reikia juo kuo greičiau atsikratyti, nes jis gaišina mano laiką“.
- Atsiprašau, aš tikrai neturiu laiko... - pradėjo ji, tačiau greitai buvo pertraukta.
- Olivija, - staiga labai rimtai pasakė senukas, ir jos veide kaipmat atsirado nuostaba. - žinau ir tavo tikrą vardą, tačiau tu tikriausiai nenorėtum, kad tave juo vadinčiau. Žinau, kad skubi pabėgti ir žinau, kiek tau teko patirti. Tavo ištvermė iš tiesų geležinė. Pajutęs tavo bangas, kaip galėdamas greičiau atskubėjau čia.
- Bangas? - suglumusi tesugebėjo paklausti Olivija, nors buvo daugybė svarbesnių klausimų, kuriuos vertėjo užduoti.
- Turiu dovaną, - pasakojo senukas. - pajaučiu, kada žmonės patiria milžiniškus sunkumus ar atsiduria kebliose situacijose. Tuomet stengiuosi jiems padėti. Jei kada ateisi pas mane į svečius, parodysiu tau visus padėkos laiškus ir dovanėles, kuriuos tie žmonės man paskui siunčia už mano pagalbą.
Olivija vėl pasijuto tokia silpna, kad nebepajėgė priešintis senuko plepalams, kad ir kokie nesąmoningi jie jai atrodė.
- Užeikite vidun, - pralemeno ji ir pasitraukė nuo durų.
- Širdingai dėkoju, - linktelėjo senukas ir šiūruodamas plonomis kojytėmis įšliaužė vidun.
Olivija nurinko chaotiškai išbarstytus savo daiktus nuo fotelių ir kavos staliuko ir numetė juos ant grindų, kur ir taip jau voliojosi išmėtyti drabužiai bei kiti daiktai. Senukas net nelaukė kvietimo sėstis, ir tingiai krito į odinį fotelį.
- Kokie gražūs namai, - tauškėjo jis dairydamasis aplinkui. - gyveni čia kaip karalienė, che che. O jau fotelių patogumas! Kad man namie tokius. Klausyk, kai jie susidėvės, neišmesk, o atiduok man, gerai?
- Užvirsiu arbatos, - atsiduso Olivija ir ėmė ieškoti svečiams skirto arbatinuko. Pati nežinojo, kodėl staiga leidosi į kalbas su tuo keistuoliu ir liovėsi nervinusis dėl savo pabėgimo, nors dar prieš minutę buvo pasiryžusi nors ir nustumti jį nuo laiptų, jei tik jis trukdytų jai ramiai pabėgti.
- Ir kaipgi Jūs galėtumėte man...
Bet senukas vėl ją pertraukė:
- O, tai labai paprasta. Šiaip jau netaikau šio metodo visiems sutiktiesiems, o tik labai išskirtiniais atvejais, kuomet jokie kiti būdai negali padėti. Tavo atvejis būtent toks. Aš išsiųsiu tave į praeitį.
Po keleto minučių, pasijutusi kiek tvirčiau, ji užgesino rūkytą cigaretę ir atsistojo. Neverta sėdėti ir savęs kaltinti, tam nėra laiko. Mergina žinojo, kad ilgai čia užsibūti nesaugu, greitai ji sulauks nemalonaus vizito. Tai, kad iki šiol niekas dar nepasirodė, nereiškia, kad jie per lėtai juda, o kad laiko jai duota iš gailesčio.
Olivija (o tai jos slapyvardis, ne tikras vardas) ką tik nesėkmingai bandė išvaduoti savo seserį iš autoritetingų nusikalstamo pasaulio atstovų nelaisvės. Nors Olivija nutaikė pačią palankiausią jai dieną, kurios ji laukė ir kuriai ruošėsi keletą mėnesių, menka klaidelė viską sugadino ir Olivija buvo priversta bėgti net neišvydusi sesers, tačiau pastebėta priešų.
Viskas prasidėjo prieš maždaug aštuonerius metus. Paauglystėje iš turtingos šeimos kilusi Olivija savo išskirtiniu grožiu ir nekvaila galva krito į akį Kuro, nusikaltėlių pasaulyje gerai žinomam ir gerbiamam vyrui. Nors ir buvo negailestingas savo priešams, merginą jis iš tiesų mylėjo ir siekė ją kuo labiau prisirišti prie savęs. Tai ir buvo jo klaida, kadangi Olivija nuo pat pradžių buvo jam nuolankiai atsidavusi, tačiau jo siekimas kuo labiau izoliuoti ją nuo išorinio pasaulio ėmė ją smaugti. Galiausiai ji nusprendė su juo išsiskirti, tačiau tai buvo nelengvas, ilgai trunkantis procesas. Kuro galiausiai sutiko ją paleisti, tačiau mainais pagrobė Olivijos seserį ir uždarė savo rūmuose. Iš pradžių Olivija džiaugėsi ilgai išsvajota laisve, kadangi juodvi su seserim niekad nebuvo artimos ir nuo vaikystės gyveno atskirus gyvenimus, tačiau netrukus ėmė jaustis kartėlis - juk sesuo su Kuro gyvena ne savo noru, kaip gyveno Olivija, ir šiaip sesers jis juk nemyli, tad gal ją ir skriaudžia? Štai nuo tos akimirkos ji ir ėmė kurti planus, kaip patekti į namą ir išgelbėti seserį.
Eidama po visą butą, ji bandė atsirinkti reikalingiausius daiktus, kurių gali prireikti. Pagal Tokijo standartus, butą buvo galima laikyti dideliu ir erdviu. Šį butą, kaip ir beveik visus jame esančius prabangius daiktus, jai kadaise dovanojo Kuro. Olivija mąstė, kad visgi jis jai dar turėtų kažką jausti, jei neišmetė jos lauk, o svarbiausia, po šiandienos įvykio nepasiuntė savo pakalikų jos nugalabyti. Jeigu tai tiesa, šį faktą būtų galima kaip nors panaudoti savo naudai, tik reikės gerai pamąstyti, kaip. Šiuo metu svarbiausia kuo greičiau iš čia dingti ir susirasti kokią nuošalią vietelę apsistoti kuriam laikui.
Staiga pasigirdo garsus, įnirtingas beldimas į duris. Olivija krūptelėjo. Pirmoji mintis buvo šokti pro atvirą langą, kaip jai jau yra tekę daryti ne kartą - ji gyveno antrame aukšte, o galiniame kieme po langais stovi uždengti dideli greta esančio restorano konteineriai. Tačiau suvaldžiusi apėmusią paniką, ji skubiai užsimetė ant kūno lengvą šilkinį chalatą ir tyliai nuėjo prie durų. Mergina su palengvėjimu atsiduso, pro akį išvydusi senuką susiraukšlėjusiu veidu, kuris neatrodė panašus į Kuro pakaliką, greičiau jau koks prekiautojas nereikalingais niekučiais, kurie čia kartais užklysa, tačiau ji dėl visa ko prieš atidarant duris į ranką pasiėmė pistoletą, kurį paslėpė už nugaros.
- Būk palaiminta, - subaubė senukas per visą laiptinę, mat greičiausiai neprigirdi. - jau bijojau, kad neatidarysi durų. Bet mums abiems pasisekė, kad atidarei. Aš atėjau tau padėti.
Oliviją suglumino jo šnekos ir ji kiek privėrė duris, matydama, kad senukas jau ruošėsi veržtis vidun.
- Nežinau, ką Jūs pardavinėjate, bet užtikrinu, kad man nieko nereikia, - tarė ji. - atleiskite, aš labai užsiėmusi. Prašau eiti toliau.
- Cha cha cha, - skardžiai nusijuokė senukas. - na aš ir kvailas. Juk nors aš žinau, kas tu tokia, tu nežinai, kas aš. Kartais pamirštu, kad ne visi žmonės jaučia tą patį, ką aš. Senatvėje jau daug ką pamirštu.
„Jis jau visai netekęs proto“, pamanė Olivija. „Reikia juo kuo greičiau atsikratyti, nes jis gaišina mano laiką“.
- Atsiprašau, aš tikrai neturiu laiko... - pradėjo ji, tačiau greitai buvo pertraukta.
- Olivija, - staiga labai rimtai pasakė senukas, ir jos veide kaipmat atsirado nuostaba. - žinau ir tavo tikrą vardą, tačiau tu tikriausiai nenorėtum, kad tave juo vadinčiau. Žinau, kad skubi pabėgti ir žinau, kiek tau teko patirti. Tavo ištvermė iš tiesų geležinė. Pajutęs tavo bangas, kaip galėdamas greičiau atskubėjau čia.
- Bangas? - suglumusi tesugebėjo paklausti Olivija, nors buvo daugybė svarbesnių klausimų, kuriuos vertėjo užduoti.
- Turiu dovaną, - pasakojo senukas. - pajaučiu, kada žmonės patiria milžiniškus sunkumus ar atsiduria kebliose situacijose. Tuomet stengiuosi jiems padėti. Jei kada ateisi pas mane į svečius, parodysiu tau visus padėkos laiškus ir dovanėles, kuriuos tie žmonės man paskui siunčia už mano pagalbą.
Olivija vėl pasijuto tokia silpna, kad nebepajėgė priešintis senuko plepalams, kad ir kokie nesąmoningi jie jai atrodė.
- Užeikite vidun, - pralemeno ji ir pasitraukė nuo durų.
- Širdingai dėkoju, - linktelėjo senukas ir šiūruodamas plonomis kojytėmis įšliaužė vidun.
Olivija nurinko chaotiškai išbarstytus savo daiktus nuo fotelių ir kavos staliuko ir numetė juos ant grindų, kur ir taip jau voliojosi išmėtyti drabužiai bei kiti daiktai. Senukas net nelaukė kvietimo sėstis, ir tingiai krito į odinį fotelį.
- Kokie gražūs namai, - tauškėjo jis dairydamasis aplinkui. - gyveni čia kaip karalienė, che che. O jau fotelių patogumas! Kad man namie tokius. Klausyk, kai jie susidėvės, neišmesk, o atiduok man, gerai?
- Užvirsiu arbatos, - atsiduso Olivija ir ėmė ieškoti svečiams skirto arbatinuko. Pati nežinojo, kodėl staiga leidosi į kalbas su tuo keistuoliu ir liovėsi nervinusis dėl savo pabėgimo, nors dar prieš minutę buvo pasiryžusi nors ir nustumti jį nuo laiptų, jei tik jis trukdytų jai ramiai pabėgti.
- Ir kaipgi Jūs galėtumėte man...
Bet senukas vėl ją pertraukė:
- O, tai labai paprasta. Šiaip jau netaikau šio metodo visiems sutiktiesiems, o tik labai išskirtiniais atvejais, kuomet jokie kiti būdai negali padėti. Tavo atvejis būtent toks. Aš išsiųsiu tave į praeitį.
<hr>
arturs
Lašas
(991 žodis)
Spoileris:
<p style="text-indent: 50px; margin: 0px; ">Savo istoriją pradėsiu nuo ankstyvos vaikystės. Tuo metu mano tėvas turėjo savo verslą, o tuo tarpu motina atlikinėjo tipinės namų šeimininkės vaidmenį. Tėvo verslas klestėjo. Pinigai mūsų šeimai nebuvo problema. Dėja vieną ūkanotą rudens vakarą namus pasiekė nelauktas skambutis. Pranešė, kad į vietinė ligoninę atgabeno tėvą sunkioje būklėje. Nedelsdami nuvykome į ligoninę. Priimamąjame pradėjome teirautis, kur galima rasti tėvą, bet gavome atsakymą kurio visiškai nesitikėjome. Gydytojams nepavyko išgelbėti jo givybės ir jis mirė netekes didelio kiekio kraujo. Buvo jau per vėlu jiem sustabdyti vidinį kraujavimą.</p><p style="text-indent: 50px; margin: 0px; ">Tėvo mirtis taip buvo šokiravusi, kad vargiai pamenu, kas aplink mane tuo metu vyko. Palaidojus tėvą, motinai teko rūpintis šeimos išlaikymu. Namas kuriame gyvenome buvo per brangus išlaikyti su motinos varganu darrbeliu, tai praėjus vos keliėm menesiam teko persikraustyti į nedidelį butuką. Pasikeitus gyvenamajai vietai, mums su sese teko pradėti lankyti kitą mokykla. Nežinau kiek įtakos turėjo tėvo mirtis, tačiau niekaip man nepavyko pritapti naujoje aplinkoje. Iš sesės kalbų supratau, kad jai ne ką geriau sękėsi. Pamokos darėsi vis nuobodesnės ir nuobodesnės, su motina taip pat tik retkarčiai tepavykdavo susimatyti, dažniausiai tik savaitgaliais.</p><p style="text-indent: 50px; margin: 0px; ">Tuo metu prasidėjo smagiausi mano vidurinės mokyklos metai. Sesė prisiliejo prie labai keistos grupelės paauglių, šiek tiek vėliau ir mane su jais supažindino. Mūsų grupelė prasidėjo visai nekaltai, pradžioje turedavome tik paprastu pasivaikščiojimus ir pasiplepėjimus vakarais tarpusavyje. Vėliau šito neužteko. Pradėjome ieškoti įvairiausių būdų kaip linksmiau praleisti laiką. Taip prasidėjo cigeretės, alkoholis, net dažų skiediklio uostymas. Viską vainikavo, kai pradėjome vartoti metamfetaminą. Teko vogti motinos vargiai uždirbtus pinigus, parduoti vertingesnius smulkniekius , bei su grupe užsiiminėti smulkiomis vagystėmis. Ilgai netruko, kol švirkštas tapo nebe pramoga, o iš proto varantis poreikis. Tai buvo riba kuri man reiškė, kad jau dera pasitraukti iš grupės. Buvo sunku kentėti, bet žinojau jei vėl gryšiu viskas prasidės nuo pat pradžių ir bus tik dar blogiau. Taip buvo laikytis šito pasiryžimo, heliucinacijos, bei perdėta pranoja, kad esu stebima visiškai nepadėjo. Sesei teko sekti mano pavyzdžių kai pametė kokios buklės buvau. Galiausiai mums pavyko atsikratyto to nenumaldomo potraukio.</p><p style="text-indent: 50px; margin: 0px; ">Vargiai pabaigus vidurinę mokyklą, neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik susirasti darbą. Darbas nebuvo lengvas ar gerai apmokamas, bet visdėl to buvo darbas. Praėjus keliem mėnesiam, susiradau ir nedidelį ir nebrangų butuką, į kurį netrukus ir persikrausčiau. Nors darbo taip ir nepavyko pamėgri, tačiau jo pagalba susidraugavau su bendradarbėmis. Neretai drauge praleisdavome išeigines dienas tiesiog šenkučiuojantis. Vieną iš tų dienų draugei paskambina jos vyras ir paprašo jį paimti iš tatuiruočių salono. Baigus pokalbiui draugė atsisuka į mane šuns akytėmis ir pradeda maldauti palaikyti jai draugyją, aiškindama kaip jai labai nejauku toje vietoje lankytis. Per daug apie tai negalvodama sutikau su jos pasiūlymu. Ilgai jos vyro neteko laukti, bet man to laiko pilnai užteko susidomėti tatuiruočių meistro salone eksponuojamais egzemplioriais. Draugė su vyru jau ruošėsi išeiti, bet aš nusprendžiau pasilikti. Žinoma po tokio pareiškimo draugė mane paliko susirūpinusiu žvilgsniu. Dar kurį laiką palūkuriavus salone, pavyko sulaukti ir paties tatuiruočių meistro. Jis man demonstravo savo eskizų albūmą vis klausinėdamas ar kuris nors dizainas sugebėjo patraukti mano dėmesį. Galiausiai akys užkliuvo užkliuvo už dizaino su apipuvusiais drakono griaučiais apsuptais purslojančiomis tamsiomis bangomis. Šitaip nusprendžiau pasižymėti savo bjaurią praeitį ir su ja susitaikyti. Bėgant laikui ją vis papildyvau. Viso kūno tatuiruotė buvo užbaigta praėjus trylikai metų. Tada dar, net neįsivaizdavau kaip ji man padės sunkiomis akimirkomis.</p><p style="text-indent: 50px; margin: 0px; ">Gyvenimas vis dėl to nėra užmaršus. Tai įvyko labai karšta vasaros dieną, gryžau po įprastinės darbo dienos, nuo tada kai pradėjau nešioti tatuiruote, jos pasidarė dar baisesnės nes tekdavo dėvėti jas uždengiančius drabužius, tai gryžus į namus budavo tikra palaima nevaržomai vaikščioti vienais apatiniais. Mano draugiją jau kurį laiką palaikydavo didelis ir riebus katinas, tikriausiai per daug jį buvau nulepinusi. Tokiomis karštomis dienomis, tradiciškai save atgaivindavau nedidele ledų porcija. Ta diena nebuvo išskirtinė, tai iš šaldytuvo išsitraukiau ledų indelį ir su juo nuėjau pasiimti šaukštelio iš spintelės, kai tuo tarpu mano numilėtasis katinas užkliuvo medinę menkniekių dėžutę kuri ilsėjosi aukšai ant spintutės, išgirdusi šnaresį pakeliau galvą ir mano lūpa susitiko su krentačios dėžutės kampu. Iš prakirstos lūpos pradėjo tekėti kraujas. Tuo metu pamaniau, kad tai nieko rimto ir ramiai padėjau dėžutę į saugesnę vietą, prieš tai papeikdama nenaudelį. Kraujas stabiliu tempu toliau tekšėjo. Pamaniusi, kad žaizda yra rimtesnis, nei pasirodė, atsiplėšiau netoli kriauklės buvusio popierinio rankšluoščio skiaute ir nuskubėjau į vonią, pakeliui užkliūdama už nevietoje padėdėtu batelių ir priartėjus veidrodį praskubomis prasivaliau žaizda, kad galėčiau pamatyti kokia situacija su lūpa. Mano nuostabai, žaisdelė buvo nedidelė. Stebint visą tą kraują man pradėjo šiek tiek svaigti galva, tai prisitraukiau greta buvusią taburetę ir prisėdau. Teko luktelti keletą minučių prispaudus popierinį rankšluostį, kol kraujavimas galiausiai visiškai nustojo. Numalšinti stresui išsitraukiau iš už veidrodžio buvusį cigarečių pakelį su žiebtuvėlių. Traukdama nikotino prisotintus dūmus stebėjausi kaip iš tokios mažos žaisdelės galėjo išvarvėti tiek daug kraujo. Po to sekė panašūs įvikiai kur mažytės žaizdalės nenorėdavo krešėti. Susirūpinau tokia savo būkle ir nusprendžiau aplankyti savo šeimos gydytoja. Apibūdinus savo situciją, gydytojas man pasiūlė pasidaryt kraujo testus. Teko aplankyti ne vieną kabinetą, kol mano ausis pasiekė atsakymas, dėl mano būklės. Pasirodo, kad aš serganti hepatitu C ir problemos su kraujo krešėjimu, tai vienas iš požymių, kad kepenys jau nebesugeba tinkamai atlikti savo funkcijų. Gera žinia buvo, kad virusas yra pagydomas, dėja jo pasekmės ne. Gastoenterologas išdėstė pasirinkimus susijusius su gydymu. Viena laimė, kad medikamentai kompensuojami, nes priešingai jų kaina būtų neįkandama. Taip pat sutikau su įtraukimu į donoro laukiaučiujų sąrašą, nors buklė ir nebuvo kritinė, bet vis vien galėjo sukelti ilgalaikių sveikatos sutrikimų.</p><p style="text-indent: 50px; margin: 0px; ">Po pusės metų trukusio pragaro vartojant vaistus, buvau diagnozuota, kad pavyko atsikratyti ligos. Turbūt būčiau sunkiai apsiėjusi tuo laikotarpiu be savo patikimojo katino, ir tomis dienomis kai kankindavo vaistų pašaliniai poveikiai, pasisemdavau stiprybės stebėdama save veidrodyje ir įsivaizduodama, kad esu ta moteris stovinti niūriame vandenyje tarp didžiulių bangų kurios pravilnys pro mane, o aš liksiu ten kur stovėjusi, rami ir nepaveikta tos tamsos... [ tais žodžiais pabaigdama savo monologą ir stebėdama auditorijoje plojančius žmones. Pagarbiai linktelėjusi galvą ir gryžau atsisėsti prie savo tatuiruočių meistro užleisdama vietą paskutiniam šiandienos pranešėjui tečiajame kasmetiniame tatuiruočių festivalyje „lašas“ ]</p>
<hr>
Balsavimas trunka vieną savaitę.
pripažįstu kad tai nėra geriausia, ką esu sukūrusi... veikiau jau vienas blogesnių variantų ^^ matyt, karštis paveikė smegenis... vienu žodžiu, aš pati esu savo didžiausia kritikė, tad galite manęs per daug neskalpuoti 
Comment