[Rašytojų kova] black_leja vs. stella [KOVA BAIGTA]

[cobabara]

Kur buvus, kur nebuvus, turime dar vieną kovą rašytojų gretose. Jau du kartus sėkmingai susikovusios ir vieną iš jų laimėjusios black_leja’os iššūkį sutiko priimti rašytojų kovų naujokė, tačiau rašytojų fronte jau matyta stella. Netrumpai užtrukęs detalių derinimas nenuėjo veltui – kovos kriterijų net trys (kas man asmeniškai labai patinka), o ir panašu, kad merginos tikrai laiko švaistyti nesiruošia ir pasirinko gana nemažą iššūkį viena kitai. Panašu, kad laukia įdomi kova.

---

KOVOS INFORMACIJA

Pagrindinė mintis: Šiais laikais žmonės žino visko kainas, tačiau nežino jų vertės. (Oskaro Vaildo citata)
Pirmas sakinys turi būti: O aš maniau, kad čia viešbutis.
Paskutinis sakinys privalo būti: Kaip būtų galima ją pamiršti?
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 1000 žodžių
Deadline: 2015-06-17

---

KOVA BAIGTA!

Deja, bet black_leja jau antrą kartą nepristato darbo, šį kartą net ir po pratęsimo. Man asmeniškai tikrai gaila, nes kriterijų tiek sugalvota buvo, jog tikrai norėjosi palyginti dviejų priešininkų darbus. Pergalės taškas atitenka stellai, black_lejai – pralaimėjimo, o stellos darbą prašom komentuoti. Statistika atnaujinta.

---

Darbai:

---

stella
Vienos odisėjos pabaiga
(612 žodžių)

Spoileris:

O aš maniau, kad čia viešbutis. Tokį įspūdį man sudarė pedantiškai sutvarkyto priimamojo, į kurį ką tik įžengiau kiek nestabiliai, atmosfera. Aplinkui sukiojosi darbuotojai su vienodomis uniformomis (tamsiai mėlyni švarkai stačia apykakle, ant kaklo užkabintos kortelės su darbuotojo vardu, identifikaciniu numeriu ir nuotrauka, taip pat plačios kelnės iš standžios medžiagos ir ganėtinai masyvūs balti batai storu grublėtu padu). Grindys, sienos ir išgaubtos lubos akinamai baltos, ant jų nerastum jokių nešvarumų, net jei visą dieną praleistum jų ieškodamas, tuo buvau tvirtai įsitikinusi. Kažkas aiškiai daug laiko buvo paskyręs surasti tinkamiausiai vietai kiekvienam baldui - modernūs apvalių formų foteliai ir staliukai buvo sustatyti taip, lyg būtų paruošti prašmatnaus interjero dizaino žurnalo fotosesijai. Ketinau traukti prie įdomios abstrakčių formų skulptūros, stovinčios vidury salės, ir apžiūrėti ją įdėmiau, tačiau prie manęs priėjo plačiai besišypsantis aukštas darbuotojas ir maloniai pasisveikino:
- Sveiki atvykę į 22-ąjį gyvenamąjį korpusą. Tikiuosi, kelionė Jūsų pernelyg nenuvargino. Prašyčiau parodyti savo pažymėjimą, tuomet aš surasiu Jūsų duomenis ir palydėsiu Jus į Jūsų kambarį.
Sekiau paskui aukštąjį vaikiną siaurų koridorių labirintu vis dar kiek nestabiliai, o kelis kartus darant posūkį vos nesiplojau veidu į sieną. Tai pastebėjęs, jis nusišypsojo:
- Visi, atvykę čia pirmą kartą, su tuo susiduria. Tačiau nereikia jaudintis, po poros dienų prie to priprasite ir netgi įžvelgsite tokių salygų teikiamus privalumus.
Aš nieko neatsakiau. Norėjau pabūti viena, todėl man palengvėjo, kai, aprodęs man nedidelį kambarį ir paaiškinęs, kaip naudotis visais įrenginiais, jis uždarė duris iš kitos pusės. Kurį laiką dar stovėjau vidury kambarėlio nežinodama, ką daryti. Jis buvo toks pat minimalistinis, kaip ir priimamasis - keletas būtiniausių baldų (lova, spintelė su stalčiukais, staliukas ir kėdė, į sieną įmontuota spinta, fotelis, ant kurio padėtas sulankstomas kompiuteris), o nedidelės durelės vedė į ankštą vonios kambarį. Taip, čia tikrai galėjo būti viešbutis. Tačiau žinojau, kad taip nėra. Turėsiu čia praleisti visą likusį gyvenimą, ar bent jau tas kelias valandas per dieną, kuomet nebūsiu darbe - uolienų laboratorijoje.
Prisiminiau namą, kuriame gyvenau dar visai neseniai. Tai buvo tikras šedevras - daugiabutis moderno stiliaus namas plastiškų formų langais, nuostabiais augalus imituojančiais laiptų turėklais, aukštomis lubomis, suteikiančiomis mano butui daug erdvės. Be to, jis stovėjo atsisukęs tiesiai į didžiulį parką milžiniškais žaliuojančiais medžiais - tikra pasaka! Tačiau gyvenant ten šių dalykų nepastebėdavau. Man tai tebuvo namas. Kuomet atėję kostiumuoti vyrai pasiūlė už butą nemenką sumą, nemirktelėjusi sutikau. Dabar toje vietoje nebėra nei namo, nei parko. Ten stovi milžiniškas prekybcentris iš betono, stiklo ir plieno. O mano pinigų, kurių gavusi įsivaizdavau, jog galėsiu gyventi kaip karalienė, dėl to ir mečiau darbą, greitai neliko. Po incidento kovo penkioliktąją buvau priversta kraustytis į šitą dykynę.
Staiga pamačiau, kad kambaryje yra iliuminatorius. Maždaug metro skersmens, tvirtai saugomas masyvaus metalinio rėmo. Pirma jo nepastebėjau, nes stiklas buvo užtamsintas - sukiojamas ratukas leido pasirinkti norimą stiklo skaidrumo lygį. Pasukiojus jį ir išjungus šviesą kambaryje, akys apsiprato su prieblanda ir ėmė ryškėti horizonto kontūras. Gerai regėjau beribį pilką Mėnulio paviršių, kiek nelygų, paženklintą begalės mažesnių ir didesnių kraterių. Tolumoje blyksėjo raudona lemputė, greičiausiai žyminti kokią mokslinę stotį. Atsidusau. Štai toks vaizdas mane pasitiks kiekvieną dieną, iki gyvenimo pabaigos. Priėjus dar arčiau prie iliuminatoriaus, net prasižiojau - virš horizonto kabojo apvalus įvairiaspalvis skritulys, mūsų Žemė. Cha, pagalvojau, ir kiek gi kartų aš pykau, nes reikėjo kažkur eiti lyjant lietui ir mano brangūs odiniai bateliai peršlapo? Ką gi, dabar to nebereikės patirti - čia viskas bus stabilu, kiekviena diena tokia pati, kiekvieną dieną toks pat oras, kiekvieną dieną toks pat kraštovaizdis. Žinoma, po poros metų čia apsiprasiu ir susitaikysiu su savo likimu. Galbūt netgi surasiu kažką, kas mane džiugins. Tačiau savo atminties nepakeisiu. Kiekvieną dieną man kažko trūks. Trūks to Žemėje sutinkamo natūralumo, jos nenuspėjamumo, jos įgeidžių ir nepakartojamų meno kūrinių. Kaip būtų galima ją pamiršti?

[cobabara]

Dėl nenumatytų aplinkybių ir sutikus priešininkei, kova pratęsiama vienai parai. T.y. iki šiandienos 23:59.

[cobabara]

KOVA BAIGTA!

Deja, bet black_leja jau antrą kartą nepristato darbo, šį kartą net ir po pratęsimo. Man asmeniškai tikrai gaila, nes kriterijų tiek sugalvota buvo, jog tikrai norėjosi palyginti dviejų priešininkų darbus. Pergalės taškas atitenka stellai, black_lejai – pralaimėjimo, o stellos darbą prašom komentuoti. Statistika atnaujinta.

---

Darbai:

---

stella
Vienos odisėjos pabaiga
(612 žodžių)

Spoileris:

O aš maniau, kad čia viešbutis. Tokį įspūdį man sudarė pedantiškai sutvarkyto priimamojo, į kurį ką tik įžengiau kiek nestabiliai, atmosfera. Aplinkui sukiojosi darbuotojai su vienodomis uniformomis (tamsiai mėlyni švarkai stačia apykakle, ant kaklo užkabintos kortelės su darbuotojo vardu, identifikaciniu numeriu ir nuotrauka, taip pat plačios kelnės iš standžios medžiagos ir ganėtinai masyvūs balti batai storu grublėtu padu). Grindys, sienos ir išgaubtos lubos akinamai baltos, ant jų nerastum jokių nešvarumų, net jei visą dieną praleistum jų ieškodamas, tuo buvau tvirtai įsitikinusi. Kažkas aiškiai daug laiko buvo paskyręs surasti tinkamiausiai vietai kiekvienam baldui - modernūs apvalių formų foteliai ir staliukai buvo sustatyti taip, lyg būtų paruošti prašmatnaus interjero dizaino žurnalo fotosesijai. Ketinau traukti prie įdomios abstrakčių formų skulptūros, stovinčios vidury salės, ir apžiūrėti ją įdėmiau, tačiau prie manęs priėjo plačiai besišypsantis aukštas darbuotojas ir maloniai pasisveikino:
- Sveiki atvykę į 22-ąjį gyvenamąjį korpusą. Tikiuosi, kelionė Jūsų pernelyg nenuvargino. Prašyčiau parodyti savo pažymėjimą, tuomet aš surasiu Jūsų duomenis ir palydėsiu Jus į Jūsų kambarį.
Sekiau paskui aukštąjį vaikiną siaurų koridorių labirintu vis dar kiek nestabiliai, o kelis kartus darant posūkį vos nesiplojau veidu į sieną. Tai pastebėjęs, jis nusišypsojo:
- Visi, atvykę čia pirmą kartą, su tuo susiduria. Tačiau nereikia jaudintis, po poros dienų prie to priprasite ir netgi įžvelgsite tokių salygų teikiamus privalumus.
Aš nieko neatsakiau. Norėjau pabūti viena, todėl man palengvėjo, kai, aprodęs man nedidelį kambarį ir paaiškinęs, kaip naudotis visais įrenginiais, jis uždarė duris iš kitos pusės. Kurį laiką dar stovėjau vidury kambarėlio nežinodama, ką daryti. Jis buvo toks pat minimalistinis, kaip ir priimamasis - keletas būtiniausių baldų (lova, spintelė su stalčiukais, staliukas ir kėdė, į sieną įmontuota spinta, fotelis, ant kurio padėtas sulankstomas kompiuteris), o nedidelės durelės vedė į ankštą vonios kambarį. Taip, čia tikrai galėjo būti viešbutis. Tačiau žinojau, kad taip nėra. Turėsiu čia praleisti visą likusį gyvenimą, ar bent jau tas kelias valandas per dieną, kuomet nebūsiu darbe - uolienų laboratorijoje.
Prisiminiau namą, kuriame gyvenau dar visai neseniai. Tai buvo tikras šedevras - daugiabutis moderno stiliaus namas plastiškų formų langais, nuostabiais augalus imituojančiais laiptų turėklais, aukštomis lubomis, suteikiančiomis mano butui daug erdvės. Be to, jis stovėjo atsisukęs tiesiai į didžiulį parką milžiniškais žaliuojančiais medžiais - tikra pasaka! Tačiau gyvenant ten šių dalykų nepastebėdavau. Man tai tebuvo namas. Kuomet atėję kostiumuoti vyrai pasiūlė už butą nemenką sumą, nemirktelėjusi sutikau. Dabar toje vietoje nebėra nei namo, nei parko. Ten stovi milžiniškas prekybcentris iš betono, stiklo ir plieno. O mano pinigų, kurių gavusi įsivaizdavau, jog galėsiu gyventi kaip karalienė, dėl to ir mečiau darbą, greitai neliko. Po incidento kovo penkioliktąją buvau priversta kraustytis į šitą dykynę.
Staiga pamačiau, kad kambaryje yra iliuminatorius. Maždaug metro skersmens, tvirtai saugomas masyvaus metalinio rėmo. Pirma jo nepastebėjau, nes stiklas buvo užtamsintas - sukiojamas ratukas leido pasirinkti norimą stiklo skaidrumo lygį. Pasukiojus jį ir išjungus šviesą kambaryje, akys apsiprato su prieblanda ir ėmė ryškėti horizonto kontūras. Gerai regėjau beribį pilką Mėnulio paviršių, kiek nelygų, paženklintą begalės mažesnių ir didesnių kraterių. Tolumoje blyksėjo raudona lemputė, greičiausiai žyminti kokią mokslinę stotį. Atsidusau. Štai toks vaizdas mane pasitiks kiekvieną dieną, iki gyvenimo pabaigos. Priėjus dar arčiau prie iliuminatoriaus, net prasižiojau - virš horizonto kabojo apvalus įvairiaspalvis skritulys, mūsų Žemė. Cha, pagalvojau, ir kiek gi kartų aš pykau, nes reikėjo kažkur eiti lyjant lietui ir mano brangūs odiniai bateliai peršlapo? Ką gi, dabar to nebereikės patirti - čia viskas bus stabilu, kiekviena diena tokia pati, kiekvieną dieną toks pat oras, kiekvieną dieną toks pat kraštovaizdis. Žinoma, po poros metų čia apsiprasiu ir susitaikysiu su savo likimu. Galbūt netgi surasiu kažką, kas mane džiugins. Tačiau savo atminties nepakeisiu. Kiekvieną dieną man kažko trūks. Trūks to Žemėje sutinkamo natūralumo, jos nenuspėjamumo, jos įgeidžių ir nepakartojamų meno kūrinių. Kaip būtų galima ją pamiršti?

[stella]

Oi, kaip gaila :/ neįdomu nugalėti be jokios kovos na bet lauksiu komentarų apie savo darbą

[arturs]

„O aš pamaniau, kad ten ligoninė“, bet veikiausiai aš vienintelis kuriam taip pasodė. Pats darbas kaip tas „išlankstomas kompiuteris“, lėtai bet užtikrintai atskleidžia vis daugiau informacijos apie save, kuri suteikia daugiau klausimų nei atsakymų. Šitaip sukuriant pakankamai gerą pasaulio iliuziją. Pasaulio kuris yra kur kas didesnis nei yra aprašoma.
Kūrinys tikrai sudomino, net norėtusi jo pratesimo, nes klaustukų daug, o taškų prie jų mažai.