[Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. black_leja [KOVA BAIGTA]

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • cobabara
    Super mega ultra rašytojas



    • 2009 03 17
    • 998

    [Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. black_leja [KOVA BAIGTA]

    <img src=http://i371.photobucket.com/albums/oo152/dunamez/JuusanKitsune%20vs%20black_leja_zps9k7ttngw.jpg height=400px></img>


    Kaip matome, pavasarį atbunda ne tik gamta, bet ir kūrybiniai syvai pradeda lietis. Šįkart susikauna vieną kovą jau atrėmusi bei ją laimėjusi JuusanKitsune ir antrą kartą kovose laimę bandanti black_leja. Džiugu matyt aktyvius žmones. Belieka laukti darbų.

    <hr>
    KOVOS INFORMACIJA

    Kovos užduotis: tekste privalo būti panaudoti frazė “seno pastato plytos” ir žodis “saldainiai”
    Žanras: pagal pasirinkimą
    Apimtis: nuo 400 iki 1000 žodžių
    Deadline: 2015-05-15

    <hr>
    Darbus gavau laiku, tik pačiai per užsiėmimus tik dabar paskelbt išeina. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.

    <hr>Darbai:
    <hr>
    JuusanKitsune
    Malūnas

    (399 žodžiai)
    Spoileris:

    Seniau čia būtą malūno. Jis malė grūdus ir buvo viso kaimelio centras. Žmonės rinkdavosi pas malūninką ir kalbėdavo apie savo problemas, ieškodavę sprendimų... Kaip bebūtų nei malūninko, nei žmonių, kuriems pastatas buvo svarbus, nebe liko. Jau niekas net nebe atminė laikų kai malūnas didingai sukdavo savo sparnus. Dabar nei sparnų, nei didybės nebelikę, tik skylėta griuvena į kurią gali patekti benamiai ir nuotykių ištroškę vaikiščiai kurie nebijo įkristi į kažin iš kur atsiradusią duobę bei užsimušti.
    Vienas iš tokių padaužų dabar su draugeliais sėdėjo ant supuvusių laiptų kurie, stebėtinai, dar atlaikė bernų svorius. Petras, Paulius, Aleksandras ir Tomas – štai tokie jų vardai buvo. Malūnas buvo jų susitikimų vieta... Ką jie ten veikdavo niekas nežino, iš dūmų kvapo ir nuorūkų kiekio buvo galima spręsti, kad jie rūko, o iš saldainių popierėlių, kad ėda narkotikus ar ką, nors velnias težino kas ten per saldainiai išvis buvo. Žodžiu kalbėjo jie šiandien apie mergas, gražias ir puikias, kurios dabar buvo pievose ir pynė gėlių vainikus. Vienam buvo labai graži Ona, kitam Regina, o likusiems ir Viltė akį patraukė. Nusprendė jie, atsivesti jas į savo būstine ir gerai praleisti laiką, gal ir kitas pavyks čia atsitempti kas ten žino ir išėjo jie visi, palikdami malūną tuščia. Mažą jie žinojo, kad šio pastato laikas jau buvo besibaigiantis, o kartu su juo ir jų visų.
    Rado jie merginas ten kur ir galvojo, Ona rankiojo gėleles, Regina su Vilte pynė jau ne pirmą vainiką, joms visoms trims puikavosi ant galvų kiaupienių vainikai kurie žvilgėjo saulės šviesoje, derėdami prie jų auksinių plaukų. Vaikinai patenkinti kumštelėjo vienas kitam ir sumurmėjo sau drąsinančius žodžius... Kad viskas bus gerai. Ir išties buvo. Priėjo jie prie mergelių, drąsiai, iškėlę galvas lyg balti žąsinai, tačiau ne žnybti atėję buvo, o pakviesi. Merginos išgirdusios jų kvietimus kvailai sukrizeno ir uždėjo kiekvienam po vainiką... Na Aleksandrui kaip ir pritrūko, nors ir sakėsis, kad jam tokio visai nereikia. Tai ėmė visi ir susiporavo, palikę vieną kuris lyg atsarginis ratas sekė paskui juos.
    Štai ir vėl malūne visi sėdi, šnekučiuojasi sau linksmai, kelios išbando dūmą, kita ir saldainių. Niekas nė neužuodė kitokių dūmų, negu jų pačių... Niekas nė nejautė kitokio karščio negu vasaros kaitros... O kai pamatė liepsnos liežuvius jau buvo per vėlu. Jau buvo jų visų žvakės užgesusios kartu su malūno ir pleškėjo jų kūnai kartu su lentomis bei plytomis. Sušienavo jų sielas giltinė nieko nelaukdama ir beliko tik apangliję kūnai bei apdegusios seno pastato plytos.


    <hr>
    black_leja
    Atsitiktinumas

    (322 žodžiai)
    Spoileris:

    Ryškiaspalviai saldainiai niūriame purvinų pastatų ir pilko grindinio fone švietė, lyg mažos Kalėdinės lemputės. Kap kap patyliukais lietus įsėlino į šį apleistą kampelį. Kap.. nukrito lašas – dangaus ašara, ant jau niekada nežydėsiančių skruostų. Stiklinės nieko nematančios akys žvelgė į apsiniaukusį ir tuščią dangų. Kakp kap kap nuvilnijo liūdna lietaus daina, bet sustingęs kūnas ir pojūčiai jau niekada jos neišgirs.
    Atrodo dar neseniai, vos prieš kelias sekundes, ši moteris stovėjo eilėje prie konditerinių prekių parduotuvės ir nekantriai žvilgčiojo į mažą laikroduką ant riešo. Ji su vaikišku džiaugsmu pirko apvalius spalvotus saldainius., kurie buvo supakuoti į popierinį maišelį. Patenkinta savo pirkiniu moteris patraukė namo lengvu žingsniu, kur jos su nekantrumu laukia vaikai.
    Visai netoli pasigirsta šūvių garsai. Jie ataidėjo lyg tylus griaustinis ir nestipriai virpino orą. Deja, toks triukšmas buvo laikomas norma šiame nuodėmių mieste. Todėl moteris smulkiu sparčiu žingsniu tęsė savo kelionę. Viskas taip stipriai pasikeitė po karo, kuris ne tik nuniokojo šalis, bet ir sielas. Žmonės sustabarėję nuo skausmo ir nevilties virto mažais laikrodukais skubantys ir besisukantys vietoje ir visą laiką kažkur vėluojančiais. Tik tak tik tak dar viena sekundė link mirties. Deja galbūt tai buvo vienintelis dalykas, kuris neleido jiems išprotėti.
    Tuo tarpu moterys, kuri ir priklausė šiems tragediją išgyvenusiems žmonėms, nerūpestingai tęsė savo kelionę. Moters sidabrinės garbanos pynėsi apie šviesų, bet vargo raukšlių išvagotą veidą, o melsvos akys nuobodžiu žvilgsniu apžiūrinėjo vitrinas. Viena puošnių rūbų ekspozicija atkreipė moters dėmesį ir ji sustojo ties ja ir pastovėjusi kelias sekundes patraukė toliau. Tai truko gal šimtąją sekundės dalį. Netikėtai mažiau nei akimirką trūkęs blyksnis nutraukė moters skubotą eiseną. Ji net nesuklykė tik sukniubo ant pilko šaligatvio. O rankose buvę saldainiai skambėdami išsibarstė. Gaila tik kad niekas nebegirdėjo jų skambesio.
    Keista tai tebuvo akimirka, nelaimingas atsitiktinumas, kurį galėjo pakeisti tiek daug mažyčių jeigu... ir viskas kas dabar teliko besisklaidantys parako dūmai ir ant purvino grindinio tarp senų plytų, kaip Kalėdinės lemputės šviečiantys ryškiaspalviai saldainiai.
    Bet ir tai jau tapo norma šitame nuodėmių mieste.


    <hr>
    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    7
    JuusanKitsune - Malūnas
    0%
    3
    black_leja - Atsitiktinumas
    0%
    4

    The poll is expired.

    Urameshi, Iemon-dono!
  • cobabara
    Super mega ultra rašytojas



    • 2009 03 17
    • 998

    #2
    Darbus gavau laiku, tik pačiai per užsiėmimus tik dabar paskelbt išeina. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.


    Darbai:


    JuusanKitsune
    Malūnas

    (399 žodžiai)
    Spoileris:

    Seniau čia būtą malūno. Jis malė grūdus ir buvo viso kaimelio centras. Žmonės rinkdavosi pas malūninką ir kalbėdavo apie savo problemas, ieškodavę sprendimų... Kaip bebūtų nei malūninko, nei žmonių, kuriems pastatas buvo svarbus, nebe liko. Jau niekas net nebe atminė laikų kai malūnas didingai sukdavo savo sparnus. Dabar nei sparnų, nei didybės nebelikę, tik skylėta griuvena į kurią gali patekti benamiai ir nuotykių ištroškę vaikiščiai kurie nebijo įkristi į kažin iš kur atsiradusią duobę bei užsimušti.
    Vienas iš tokių padaužų dabar su draugeliais sėdėjo ant supuvusių laiptų kurie, stebėtinai, dar atlaikė bernų svorius. Petras, Paulius, Aleksandras ir Tomas – štai tokie jų vardai buvo. Malūnas buvo jų susitikimų vieta... Ką jie ten veikdavo niekas nežino, iš dūmų kvapo ir nuorūkų kiekio buvo galima spręsti, kad jie rūko, o iš saldainių popierėlių, kad ėda narkotikus ar ką, nors velnias težino kas ten per saldainiai išvis buvo. Žodžiu kalbėjo jie šiandien apie mergas, gražias ir puikias, kurios dabar buvo pievose ir pynė gėlių vainikus. Vienam buvo labai graži Ona, kitam Regina, o likusiems ir Viltė akį patraukė. Nusprendė jie, atsivesti jas į savo būstine ir gerai praleisti laiką, gal ir kitas pavyks čia atsitempti kas ten žino ir išėjo jie visi, palikdami malūną tuščia. Mažą jie žinojo, kad šio pastato laikas jau buvo besibaigiantis, o kartu su juo ir jų visų.
    Rado jie merginas ten kur ir galvojo, Ona rankiojo gėleles, Regina su Vilte pynė jau ne pirmą vainiką, joms visoms trims puikavosi ant galvų kiaupienių vainikai kurie žvilgėjo saulės šviesoje, derėdami prie jų auksinių plaukų. Vaikinai patenkinti kumštelėjo vienas kitam ir sumurmėjo sau drąsinančius žodžius... Kad viskas bus gerai. Ir išties buvo. Priėjo jie prie mergelių, drąsiai, iškėlę galvas lyg balti žąsinai, tačiau ne žnybti atėję buvo, o pakviesi. Merginos išgirdusios jų kvietimus kvailai sukrizeno ir uždėjo kiekvienam po vainiką... Na Aleksandrui kaip ir pritrūko, nors ir sakėsis, kad jam tokio visai nereikia. Tai ėmė visi ir susiporavo, palikę vieną kuris lyg atsarginis ratas sekė paskui juos.
    Štai ir vėl malūne visi sėdi, šnekučiuojasi sau linksmai, kelios išbando dūmą, kita ir saldainių. Niekas nė neužuodė kitokių dūmų, negu jų pačių... Niekas nė nejautė kitokio karščio negu vasaros kaitros... O kai pamatė liepsnos liežuvius jau buvo per vėlu. Jau buvo jų visų žvakės užgesusios kartu su malūno ir pleškėjo jų kūnai kartu su lentomis bei plytomis. Sušienavo jų sielas giltinė nieko nelaukdama ir beliko tik apangliję kūnai bei apdegusios seno pastato plytos.




    black_leja
    Atsitiktinumas

    (322 žodžiai)
    Spoileris:

    Ryškiaspalviai saldainiai niūriame purvinų pastatų ir pilko grindinio fone švietė, lyg mažos Kalėdinės lemputės. Kap kap patyliukais lietus įsėlino į šį apleistą kampelį. Kap.. nukrito lašas – dangaus ašara, ant jau niekada nežydėsiančių skruostų. Stiklinės nieko nematančios akys žvelgė į apsiniaukusį ir tuščią dangų. Kakp kap kap nuvilnijo liūdna lietaus daina, bet sustingęs kūnas ir pojūčiai jau niekada jos neišgirs.
    Atrodo dar neseniai, vos prieš kelias sekundes, ši moteris stovėjo eilėje prie konditerinių prekių parduotuvės ir nekantriai žvilgčiojo į mažą laikroduką ant riešo. Ji su vaikišku džiaugsmu pirko apvalius spalvotus saldainius., kurie buvo supakuoti į popierinį maišelį. Patenkinta savo pirkiniu moteris patraukė namo lengvu žingsniu, kur jos su nekantrumu laukia vaikai.
    Visai netoli pasigirsta šūvių garsai. Jie ataidėjo lyg tylus griaustinis ir nestipriai virpino orą. Deja, toks triukšmas buvo laikomas norma šiame nuodėmių mieste. Todėl moteris smulkiu sparčiu žingsniu tęsė savo kelionę. Viskas taip stipriai pasikeitė po karo, kuris ne tik nuniokojo šalis, bet ir sielas. Žmonės sustabarėję nuo skausmo ir nevilties virto mažais laikrodukais skubantys ir besisukantys vietoje ir visą laiką kažkur vėluojančiais. Tik tak tik tak dar viena sekundė link mirties. Deja galbūt tai buvo vienintelis dalykas, kuris neleido jiems išprotėti.
    Tuo tarpu moterys, kuri ir priklausė šiems tragediją išgyvenusiems žmonėms, nerūpestingai tęsė savo kelionę. Moters sidabrinės garbanos pynėsi apie šviesų, bet vargo raukšlių išvagotą veidą, o melsvos akys nuobodžiu žvilgsniu apžiūrinėjo vitrinas. Viena puošnių rūbų ekspozicija atkreipė moters dėmesį ir ji sustojo ties ja ir pastovėjusi kelias sekundes patraukė toliau. Tai truko gal šimtąją sekundės dalį. Netikėtai mažiau nei akimirką trūkęs blyksnis nutraukė moters skubotą eiseną. Ji net nesuklykė tik sukniubo ant pilko šaligatvio. O rankose buvę saldainiai skambėdami išsibarstė. Gaila tik kad niekas nebegirdėjo jų skambesio.
    Keista tai tebuvo akimirka, nelaimingas atsitiktinumas, kurį galėjo pakeisti tiek daug mažyčių jeigu... ir viskas kas dabar teliko besisklaidantys parako dūmai ir ant purvino grindinio tarp senų plytų, kaip Kalėdinės lemputės šviečiantys ryškiaspalviai saldainiai.
    Bet ir tai jau tapo norma šitame nuodėmių mieste.




    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    Urameshi, Iemon-dono!

    Comment

    • arturs
      AZ stalkeris



      • 2009 04 22
      • 368

      #3
      Abu darbai šaunūs ir įdomūs. Abu pateikti šiek tiek nestandartiniais pasakojimo būdais, kas tikrai pradžiugino. Tik šiek tiek keista, kad abiem dalyvėm pritrūko rodos netaip daug žodžių iki susitarto minimumo. Na, o apie pačius kūrinius, tai abu tvarkingai sukurpti, tik keli minimalūs niuansai lyg ir kliuvo.

      JuusanKitsune: pirma pastraipos pabaiga ir antros pabaiga sudėliota taip, kad suteikia didelią svarbą duobei kuri vėliau nėra net užsiminama.

      Black_lėja: Labiausiai strigęs aspektas, tai trečiosios pastraipos pabaigoje esantys trys sakiniai. Pagal dabartinę skirybą gaunasi, kad „[tiksėjimas link mirties] neleidžia išprotėti“, kai tuo tarpu kaip ir norėta sieti prieš tai buvusi sakinį su mintimi, kad „[skubėjimas] neleidžia išprotėti“. Žvelgiant į tuos tris sakinius kaip vientisą sakinį, ignoruojant taškus problemos kaip ir nėra. Tai arba reikėjo juos taip ir palikti tiesiog pakeičiant skirybą, arba kitaip perdėlioti dėstomas mintis.

      Nepaisant visko buvo sunku išsirinkti už kurios darbą balsuoti. Vis atidėliojau, bet galiausiai pasirinkau „Malūną“, nes pas Lėją šen bei ten esančios smulkios klaidelės šiek tiek smugdė darbą. Ačiū už skanius darbus, ir sėkmės

      Comment

      • Froxas
        Narys


        • 2012 05 26
        • 62

        #4
        sveikinam nugaleja laukiam ateinanciu kovu

        Comment

        • JuusanKitsune
          Rimtas forumo narys

          • 2014 07 08
          • 185

          #5
          Sveikinimai nugalėtojai :3

          Comment

          • black_leja
            AZ rėmėjas


            • 2009 11 16
            • 1079

            #6
            aciu buvo awsome kova. Noreciau dar vienos jei kas nepries.
            Society is a market where we sell our souls

            Comment

            • cobabara
              Super mega ultra rašytojas



              • 2009 03 17
              • 998

              #7
              KOVA BAIGTA!


              Dėl asmeninių ir darbinių priežasčių tenka vėluoti su oficialiu paskelbimu, bet rezultatu 4:3 kovą laimi black_leja. Sveikinimai!

              Atnaujinta statistikos lentelė.
              Urameshi, Iemon-dono!

              Comment

              Working...