[Rašytojų kova] Renata vs. Syberg [KOVA BAIGTA]

[cobabara]

<img src=http://static.zerochan.net/Gin.Tama.full.1815257.jpg height=400px></img>


Kaip sakoma, atšilo oras, pakilo noras. Noras veikti ir rašyti. Su pavasariu atgimė bei suaktyvėjo ir mūsų rašytojų kampelis, o kampelyje ir kovos bei mūšiai, sukryžiuojant plunksnas ar klaviatūras. Šįkart baltą pirštinę metė Renata, o ją surado ir pakėlė Syberg. Sėkmės abiems dalyviams!

<hr>
KOVOS INFORMACIJA

Istorija turi prasidėti sakiniu: Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą.
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 100 iki 1500 žodžių.
Deadline: 2015-05-03

<hr>

Darbus gavau anksti, tad netempsiu į naktį ir skelbsiu iškart deadline dieną. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.

<hr>Darbai:
<hr>
Renata
Balta ir pūkuota
(443 žodžiai)

Spoileris:

Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Keli grumsto luiteliai nukrito žemyn į susmirdusį, apleistą prūdelį. Kažkada, kai jis buvo prižiūrėtas, jame veisėsi žuvytės, o dabar rupūžės, uodai ir visokio plauko šliužai. Nemaloni vieta žmogui, bet žąsiai pats tas. Piemuo žinojo apie šią vietą jau kelis metus, dėl didelės drėgmės žolė greitai augo ir buvo sultingesnė nei ganyklose. Atsargiai apėjęs vandens telkinį, jaunuolis pastebėjo kad jo pulke trūksta vienos žąsies, sunerimęs nubėgo prie apgriuvusio akmeninio tiltelio, kuris išlaiko tik žąsis, ir išvydo vaiką apaugusį baltutėlėmis plunksnomis, raudonomis akimis, gelsvais ir puriais it pienės pūkas plaukais. Piemuo net aiktelėjo iš netikėtumo. Mažylis sėdėjo sau ant blauzdų ir tyliai ašarojo, nekreipdamas dėmesio į piemenį. Žąsiaganys paskėsčiojo rankomis, kažką sulemeno, susiėmė už galvos ir nustebusiu balsu paklausė:
-Kas tu?
Vaikas-ne-vaikas permetė skvarbiu žvilgsiu piemenį, nerangiai atsistojo:
-Nukelk mane nuo tilto, bijau eiti toliau...
Piemuo suglumo. Ramus vaiko balsas jį pavergė. Nusiėmė pintą skrybėlę nuo galvos, nusiavė senus sutrintus batus ir languotus marškinius. Jo išblyškęs kūnas nuėjo pagaugais papūtus vėjui, o juodi plaukai lipo prie burnos ir nosies. Jis nemokėjo plaukti, bet vylėsi, kad prūdelis negilus, ir jei tiltelis įgrius, tai galės tiesiog nunešti plunksnuotą vaiką į krantą. Giliai atsidusęs paskutinį kart apsižvalgė, pastebėjo, kad jo žąsys apspito prūdą ratu. „Čia dabar kas?“- pamanė.
-Aš ateinu. Jeigu tiltas grius – šok man į glėbį.
Baltapūkis vaikas nusišluostė ašaras atbula ranka ir smalsiai stebėjo, kaip jaunuolis baikščiai ir labai atsargiai eina tilteliu. Likus keliems žingsniams jaunuolis ištiesė į mažylį ranką, tačiau pūkuotukas ėmė trypti vietoje ir drebančiomis rankomis rodė, kad nepasiekia piemens.
-Bijau...
Žąsiaganys žengė dar žingsnį, pasigirdo staigus pokšt ir tiltelis ėmė griūti. Vaikas-ne-vaikas su šypseną veide įpuolė jaunuoliui į glėbį ir įkvėpęs oro įsisiurbė į jo lūpas. Abu paniro į vėsų purviną vandenį. Atskilęs akmuo įpjovė piemeniui petį, pasimetęs ir sužeistas jis negalėjo pajusti prūdo dugno, apimtas panikos jis norėjo rėkti, bet negalėjo – lūpos buvo užspaustos, atsimerkęs priešais save išvydo raudonas akis vaiko, kurį norėjo išgelbėti. Piemens glėby buvo nebe vaikas, o jauna mergina apaugusi plunksnomis ir žvynais. Vaikinui trūko oro, nepaisant kaip stengėsi smarkiai mojuoti ranka ir kojom jie grimzdo vis gilyn ir tamsyn. Nuogakrūtė pūkuota pabaisa įpūtė truputį oro savo gelbėtojui, apglėbė jį ir nuplaukė į tamsą.
Taip šilta ir gera čia. Taip šilta. Lėtai pramerkęs akis piemuo tikėjosi pamatyti motinos namus, bet išvydo ją. Ji- žąsų karalaitė, be gėdos jausmo, nuoga stovėjo palinkus virš išsigandusio jaunuolio.
-Aš tavo karalaitė, piemenie. Tu gerai elgeisi su mano žąsimis ir aš tave apdovanosiu.- mergina padėjo atsisėsti vaikinui, prisilietimu užgydė sužeistą petį, tada pabučiavo į skruostą.- Aš tave apdovanosiu..- šnibždėjo ji. Piemuo pravirko ir apkabino pūkuotą merginą, jos šiltas kūnas priminė jam motiną, jos šiltas kvapas priminė pirmąją meilę.

<hr>
Syberg
Žąsys
(476 žodžiai)

Spoileris:

Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Pasigirdo arklių žvengimas. Dulkių sūkurio vejamas iš už posūkio išsiveržė vežimas vadeliojamas keistai išsiviepusio, nemalonios išvaizdos senioko. Gulėdamas už medžio, prisidenges krūmų, kurių buvo devynios galybės šalia sraunios upės, lapais, stiebais ir šakomis, įsitempiau, pasiruošiau šokti ant atskriejančių arklių, lysti jiems po kojomis.
Tačiau, atrodo, to neprireikė. Staiga, seniokas gynęs arklius taip, jog rodės nuo velnio bėga, patempė vadeles ir sustabdė savo karavaną. „Matyt nori pagirdyti arklius“ šmėkštelėjo mintis. Ėmiau laukti, kol senis išlips iš vežimo, pradėjau dairytis į visas puses mąstydamas apie patogiausius kelius iki vežimo ir gėrybių esančių jame, taip pat apie pabėgimo, jei sučiuptų, takelius. Sustabdęs vežimą jis išlipo, tačiau ne į tą pusę kurią aš galėjau matyti. Pasirodė, kad senolis visai nenorėjo girdyti pavargusių gyvūlių.
Ėmiau sėlinti prie vežimo apdengto jau daugybę kelių ir kelelių mačiūsiu, daug kartų lopytu ir perlopytu audeklu. Kad ir kur senis bebūtų nuėjęs, neatrodė, kad greitai ketina grįžti, jo nebuvo nei matyti, nei girdėti. Tiesa sakant, visa apylinkė buvo keistai nutilusi. Nebegirdėjau žąsų klykavimo, žiogų cirpimo. Gal kitomis aplinkybėmis ir būčiau sustojęs, paklausęs proto balso, tačiau šį kartą pamaniau, kad mano klausa mane apgaudinėja dėl adrenalino antplūdžio. Vis tik, šiandien žūtbūtinai privalėjau nors kažką parsinešti namo. Papurtęs galvą, nuvijau mintis apie mane užklupusias problemas, apie staiga stojusią tylą ir ėmiau greitais, tvirtais judesiais kapoti virves kuriomis audeklas buvo pririštas prie vežimo. Netikėtai mano šnerves užplūdo keistas kvapas. Niekada nebuvau tokio uodęs. Tai nebuvo smarvė, tačiau nebuvo ir kažkas malonaus įkvėpti. Kvapas privertė mane stabtelėti. Kažkas tikrai buvo netaip. Grįžtelėjau atgal nusprendęs apsidairyti, gal kartais vežimo savininkas grįžta iš už krūmo.
Akys užkliuvo už žąsies kuri keistai persikreipusi gulėjo ant kairio šono ties medžiu už kurio slėpiausi iki kol atvažiavo grobis. Žinoma, paukščio lavono man besislepiant ten nebuvo. Nebuvo ir kraujo dryžės besidriekiančios nuo paukštelio lavono. Taip, kažkas buvo visiškai ne taip. Visiškai. Skubiai apsidairiau, maniau, gal dar išvysiu kas nužudė paukštelį ir galbūt tyko manęs. Nieko neišvydau. Ėmiau žingsniuoti link medžių tankmės, rankoje tvirčiau suspaudęs peilį, būdrus it medžiojantis sakalas, ryžtingai apsisprendęs dingti iš šios, visiškai nemalonios, vietos, palikti grobį.
- Kurlink susiruošei, šunsnuki? – Priėjus žąsies lavoną ir jau visai nuraminus dunksinčią širdį mano ausis pervėrė nepažįstamas, gergžčiantis ir švokščiantis balsas.
Akimirką rodės širdis iššoksianti iš krūtinės, raumenys apmirė, žąsies lavonas sutrūkčiojo. Haliucinacijos, bei sąstingis truko neilgai. Bent ne taip ilgai, kad nespėčiau apsisukti ir susidurti žvilgsniais su demonu. Tikrų tikriausiu demonu kruvinomis akimis žvelgiančiu į savo auką. Iš kart paaiškėjo, kad vadėliotojas sustojo ne pailsėti ar pasigrožėti peizažais. Vyriškis, iš arčiau atrodantis kur kas jaunesnis, vis dar gniaužė porą negyvų žąsų vienoje rankoje ir atšipusį kirvį kitoje.
Buvo aišku, kad šį kartą nepavyks išsisukti taip paprastai.
Staiga vėl išgirdau paukščių klegesį, upelio šniokštimą, užuodžiau pušų spyglių, ant kurių gulėjau, kvapą. O vežimas su keistuoju vadeliotoju, kurį ketinau apiplėšti pradardėjo pro šalį, perskriejo tiltą ir išvaikydamas būrį žąsų dingo į nežinią.

<hr>

KOVA BAIGTA!

Na ką, turim tokią kol kas beprecedentinę situaciją, kai laimėtojo nėra, o yra lygiosios (rezultatu 6:6). Nusprendžiau duoti po pergalės tašką abiems dalyviams. Šitą punktą įtrauksiu ir į taisykles, tačiau kol kas jis paliekamas diskusijai - būtų tikrai įdomu išgirsti ir kitų dalyvių nuomones šitu klausimu.
O Renatai su Syberg norėčiau padėkoti už lygiavertę kovą - gal dar ateity susiremsit pečiais ir išsiaiškinsit, kuris geresnis.

[cobabara]

Darbus gavau anksti, tad netempsiu į naktį ir skelbsiu iškart deadline dieną. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.

---

Darbai:

---

Renata
Balta ir pūkuota
(443 žodžiai)

Spoileris:

Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Keli grumsto luiteliai nukrito žemyn į susmirdusį, apleistą prūdelį. Kažkada, kai jis buvo prižiūrėtas, jame veisėsi žuvytės, o dabar rupūžės, uodai ir visokio plauko šliužai. Nemaloni vieta žmogui, bet žąsiai pats tas. Piemuo žinojo apie šią vietą jau kelis metus, dėl didelės drėgmės žolė greitai augo ir buvo sultingesnė nei ganyklose. Atsargiai apėjęs vandens telkinį, jaunuolis pastebėjo kad jo pulke trūksta vienos žąsies, sunerimęs nubėgo prie apgriuvusio akmeninio tiltelio, kuris išlaiko tik žąsis, ir išvydo vaiką apaugusį baltutėlėmis plunksnomis, raudonomis akimis, gelsvais ir puriais it pienės pūkas plaukais. Piemuo net aiktelėjo iš netikėtumo. Mažylis sėdėjo sau ant blauzdų ir tyliai ašarojo, nekreipdamas dėmesio į piemenį. Žąsiaganys paskėsčiojo rankomis, kažką sulemeno, susiėmė už galvos ir nustebusiu balsu paklausė:
-Kas tu?
Vaikas-ne-vaikas permetė skvarbiu žvilgsiu piemenį, nerangiai atsistojo:
-Nukelk mane nuo tilto, bijau eiti toliau...
Piemuo suglumo. Ramus vaiko balsas jį pavergė. Nusiėmė pintą skrybėlę nuo galvos, nusiavė senus sutrintus batus ir languotus marškinius. Jo išblyškęs kūnas nuėjo pagaugais papūtus vėjui, o juodi plaukai lipo prie burnos ir nosies. Jis nemokėjo plaukti, bet vylėsi, kad prūdelis negilus, ir jei tiltelis įgrius, tai galės tiesiog nunešti plunksnuotą vaiką į krantą. Giliai atsidusęs paskutinį kart apsižvalgė, pastebėjo, kad jo žąsys apspito prūdą ratu. „Čia dabar kas?“- pamanė.
-Aš ateinu. Jeigu tiltas grius – šok man į glėbį.
Baltapūkis vaikas nusišluostė ašaras atbula ranka ir smalsiai stebėjo, kaip jaunuolis baikščiai ir labai atsargiai eina tilteliu. Likus keliems žingsniams jaunuolis ištiesė į mažylį ranką, tačiau pūkuotukas ėmė trypti vietoje ir drebančiomis rankomis rodė, kad nepasiekia piemens.
-Bijau...
Žąsiaganys žengė dar žingsnį, pasigirdo staigus pokšt ir tiltelis ėmė griūti. Vaikas-ne-vaikas su šypseną veide įpuolė jaunuoliui į glėbį ir įkvėpęs oro įsisiurbė į jo lūpas. Abu paniro į vėsų purviną vandenį. Atskilęs akmuo įpjovė piemeniui petį, pasimetęs ir sužeistas jis negalėjo pajusti prūdo dugno, apimtas panikos jis norėjo rėkti, bet negalėjo – lūpos buvo užspaustos, atsimerkęs priešais save išvydo raudonas akis vaiko, kurį norėjo išgelbėti. Piemens glėby buvo nebe vaikas, o jauna mergina apaugusi plunksnomis ir žvynais. Vaikinui trūko oro, nepaisant kaip stengėsi smarkiai mojuoti ranka ir kojom jie grimzdo vis gilyn ir tamsyn. Nuogakrūtė pūkuota pabaisa įpūtė truputį oro savo gelbėtojui, apglėbė jį ir nuplaukė į tamsą.
Taip šilta ir gera čia. Taip šilta. Lėtai pramerkęs akis piemuo tikėjosi pamatyti motinos namus, bet išvydo ją. Ji- žąsų karalaitė, be gėdos jausmo, nuoga stovėjo palinkus virš išsigandusio jaunuolio.
-Aš tavo karalaitė, piemenie. Tu gerai elgeisi su mano žąsimis ir aš tave apdovanosiu.- mergina padėjo atsisėsti vaikinui, prisilietimu užgydė sužeistą petį, tada pabučiavo į skruostą.- Aš tave apdovanosiu..- šnibždėjo ji. Piemuo pravirko ir apkabino pūkuotą merginą, jos šiltas kūnas priminė jam motiną, jos šiltas kvapas priminė pirmąją meilę.

---

Syberg
Žąsys
(476 žodžiai)

Spoileris:

Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Pasigirdo arklių žvengimas. Dulkių sūkurio vejamas iš už posūkio išsiveržė vežimas vadeliojamas keistai išsiviepusio, nemalonios išvaizdos senioko. Gulėdamas už medžio, prisidenges krūmų, kurių buvo devynios galybės šalia sraunios upės, lapais, stiebais ir šakomis, įsitempiau, pasiruošiau šokti ant atskriejančių arklių, lysti jiems po kojomis.
Tačiau, atrodo, to neprireikė. Staiga, seniokas gynęs arklius taip, jog rodės nuo velnio bėga, patempė vadeles ir sustabdė savo karavaną. „Matyt nori pagirdyti arklius“ šmėkštelėjo mintis. Ėmiau laukti, kol senis išlips iš vežimo, pradėjau dairytis į visas puses mąstydamas apie patogiausius kelius iki vežimo ir gėrybių esančių jame, taip pat apie pabėgimo, jei sučiuptų, takelius. Sustabdęs vežimą jis išlipo, tačiau ne į tą pusę kurią aš galėjau matyti. Pasirodė, kad senolis visai nenorėjo girdyti pavargusių gyvūlių.
Ėmiau sėlinti prie vežimo apdengto jau daugybę kelių ir kelelių mačiūsiu, daug kartų lopytu ir perlopytu audeklu. Kad ir kur senis bebūtų nuėjęs, neatrodė, kad greitai ketina grįžti, jo nebuvo nei matyti, nei girdėti. Tiesa sakant, visa apylinkė buvo keistai nutilusi. Nebegirdėjau žąsų klykavimo, žiogų cirpimo. Gal kitomis aplinkybėmis ir būčiau sustojęs, paklausęs proto balso, tačiau šį kartą pamaniau, kad mano klausa mane apgaudinėja dėl adrenalino antplūdžio. Vis tik, šiandien žūtbūtinai privalėjau nors kažką parsinešti namo. Papurtęs galvą, nuvijau mintis apie mane užklupusias problemas, apie staiga stojusią tylą ir ėmiau greitais, tvirtais judesiais kapoti virves kuriomis audeklas buvo pririštas prie vežimo. Netikėtai mano šnerves užplūdo keistas kvapas. Niekada nebuvau tokio uodęs. Tai nebuvo smarvė, tačiau nebuvo ir kažkas malonaus įkvėpti. Kvapas privertė mane stabtelėti. Kažkas tikrai buvo netaip. Grįžtelėjau atgal nusprendęs apsidairyti, gal kartais vežimo savininkas grįžta iš už krūmo.
Akys užkliuvo už žąsies kuri keistai persikreipusi gulėjo ant kairio šono ties medžiu už kurio slėpiausi iki kol atvažiavo grobis. Žinoma, paukščio lavono man besislepiant ten nebuvo. Nebuvo ir kraujo dryžės besidriekiančios nuo paukštelio lavono. Taip, kažkas buvo visiškai ne taip. Visiškai. Skubiai apsidairiau, maniau, gal dar išvysiu kas nužudė paukštelį ir galbūt tyko manęs. Nieko neišvydau. Ėmiau žingsniuoti link medžių tankmės, rankoje tvirčiau suspaudęs peilį, būdrus it medžiojantis sakalas, ryžtingai apsisprendęs dingti iš šios, visiškai nemalonios, vietos, palikti grobį.
- Kurlink susiruošei, šunsnuki? – Priėjus žąsies lavoną ir jau visai nuraminus dunksinčią širdį mano ausis pervėrė nepažįstamas, gergžčiantis ir švokščiantis balsas.
Akimirką rodės širdis iššoksianti iš krūtinės, raumenys apmirė, žąsies lavonas sutrūkčiojo. Haliucinacijos, bei sąstingis truko neilgai. Bent ne taip ilgai, kad nespėčiau apsisukti ir susidurti žvilgsniais su demonu. Tikrų tikriausiu demonu kruvinomis akimis žvelgiančiu į savo auką. Iš kart paaiškėjo, kad vadėliotojas sustojo ne pailsėti ar pasigrožėti peizažais. Vyriškis, iš arčiau atrodantis kur kas jaunesnis, vis dar gniaužė porą negyvų žąsų vienoje rankoje ir atšipusį kirvį kitoje.
Buvo aišku, kad šį kartą nepavyks išsisukti taip paprastai.
Staiga vėl išgirdau paukščių klegesį, upelio šniokštimą, užuodžiau pušų spyglių, ant kurių gulėjau, kvapą. O vežimas su keistuoju vadeliotoju, kurį ketinau apiplėšti pradardėjo pro šalį, perskriejo tiltą ir išvaikydamas būrį žąsų dingo į nežinią.

---

Balsavimas trunka vieną savaitę.

[Froxas]

Balsas Syberg ir jo žąsei
Nors abu darbus labai sunkiai buvo skaityt, kadangi nesu gan didelis megejas lietuviskos literaturos
Renata-Balta ir pūkuota. Pats darbas gal ir nieko, tradicinis gan is lietuviu literaturos. Bet galas labai labai jau skubotas jei tinkamai apibudinau tai... Staiga uzsiminima apie motina ir pirmaja meile, kai pradzioj ta ideja net nebuvo pradeta vystyti. Toks jausmas pradzia ir galas atskyri kurinukai.

Syberg-Žąsys. Teko du kartus perskaityt kol visiskai susivokiau apie ka yra pati ideja gan tikrai patiko

Nelabai turiu teises tai sakyti kai pats nesu rasytojas, bet...
vien, kad nurodyta kaip pradeti kurini, tai dar nereiskias, kad tokia tema ir turi buti, ar bent jos aplinka.
Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą, besededamas apkasuose susimastes pagalvojo apsibuzojes čepajevas besidairydamasis i bepraeinancius papulkininkus issipusciusiais zandais. (kad bukas pavyzdis tai taip, bet esme gal suprasta)

Gan patiko, kad abieju kuriniu moralas vienas, bet parodyta is abieju pusiu. uz gera atsiliginta geru ir uz bloga... nu issisuko si kart, bet nedaug truko

[juudiiiss]

Abu darbai buvo panašūs, tad sunku pasirinkti kam duoti balsą. Pritarsiu Froxui - tai, kad pasirinkot sakinį būtent tokį, nereiškia, kad tolimesnė istorija negalėjo būti kiek kitokia. Laukiau daugiau... nežinau, fantazijos? Tema skambėjo labai įdomiai, laukiau kaip išpildysite ją, tad rezultatu kiek nusivyliau. Tačiau tai tik mano nuomonė. Šiaip abu darbai tikrai neblogi, trumpi, greitai susiskaitantys. Vis dėlto balsą atiduosiu Syberg kūrinukui, nes jis man kažkaip labiau įstrigo. Kad ir kaip ten bebūtų, sėkmės abiems

[arturs]

Abu darbai mano akimis apylygiai, tad buvo sunku apsispręsti, kam atiduoti balą. Pas Renatą pateikiama paprasta istorija su pasakaitės motyvais, bet viską gadino pabaiga. Tuo tarpų pas Syberg darbo mintis kur kas įdomensnė, tačiau istorijos pateikimas buvo sunkiai praryjamas bei kurinio kulminacijai trūko papildomos smulkios infomacijos pabarstymo per visą kūrinį, kad ji turėtu stiprią gilesnę reikšmę.
Renata
Pirmas kliuves dalykas yra smulkmena, bet kadangi ji man kažkodėl vis neduoda ramybės, tai vis dėlto ją paminėsiu. Kam po galais reikalingas tiltas prūdeliui kuris sėdi vidurų niekur? Sakykim jo paskirtis dekoratyvinė, bet ir tai netoliese nėra jokių pastatų ar jų griuvėsiu kurie bylotu apie jo poreikį. Antra kas kliuvo tai pabaiga. Ji labiau tinka dėstymui, nes atskleidinėjama pakankamai nemažai nežinomos informacijos, bet ne ten šast ir turėjo pasibaigt. Man net pabaigoje pasamoniškai prisidėjo: „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai“. Tai net pačiam juokinga pasidarė. Reikėjo apsisprest ar norėta parodyt suagusiem skirta „romantika“ ar sentimalizmas, nes pastarasis labai jau užgožiamas pirmojio. Bėja motina ir pirmoji meilė greta viena kitos nedera, čia turbūt labiausiai matomas neapsispredimas, nes jos suteikia nesuderinamas reikšmes. Arba, bent derėjo pateikti išplėsta paaiškinimą kodėl jos pateiktos kartu.
Syberg
Kurinio pradžia susidarė iš pakankamai kapotų sakinių, tai tiesiog trugnė skaitomumui, vėliau ta problema kaip ir dingo. Pačio kūrinio mintis įdomesnė. Istorija pradėta, dėstyta ir pabaigta rodos tvarkingai. Tik vat kliuvo sapno/haliucinacijos segmente esančiam simbolizmui detalių kurios leistu susieti su kuo jam tos žąsys asocijuojasi.
Buvo tikrai sunku nuspręsti, kam atiduoti balsą, bet galiausiai nusprendžiau kad jis atiteks Renatos darbui. Taigi abu šaunuoliai, sėkmės

[stella]

Iš tiesų abi istorijos nebuvo man labai prie širdies, galbūt norėjosi kažko lengvo, nes juk duotasis sakinys šiaip jau nėra labai sunkus, tad net keista kaip abi istorijos pasuko panašiu surrealistiniu keliu iš pradžių labiau patiko Renatos istorija, tačiau link pabaigos labai jau painu viskas pasidarė (žąsis tapo vaiku, tada vaikas tapo mergina, o mergina tapo plunksnuota undine...), taip pat rašymo stilius iš aukštesnio lygio įgavo labiau mėgėjišką atspalvį (pvz. su žodžiu dariniu „Vaikas-ne-vaikas“), o dėl pabaigos susipainiojau - įsivaizdavau, kaip jiedu grimsta gilyn į vandenį, tačiau piemuo atsimerkęs tikėjosi išvysti motinos namus? Kur, po vandeniu? O kaip tada mergina kalbėjo, kad jis girdėtų? Ar jie tuo tarpu jau išplaukė į paviršių?
Trumpai drūtai apie šią istoriją pasakysiu, kad esant tokiai nedidelei apimčiai, reikėtų rašyti minimalistiškiau, nesumalti tiek visko į vieną pastraipą, arba kitas variantas - labiau išplėtoti tai, kas parašyta, tačiau tuomet ir apimtis atitinkamai padidės.
Dėl šių priežasčių ir balsavau už Syberg istoriją, nes ten veiksmas proporcingesnis jos ilgiui.

[cobabara]

Primenu, kad balsavimas baigiasi šiandien 12:27. Paskutiniai balsai nulems nugalėtoją.

[cobabara]

KOVA BAIGTA!

Na ką, turim tokią kol kas beprecedentinę situaciją, kai laimėtojo nėra, o yra lygiosios (rezultatu 6:6). Nusprendžiau duoti po pergalės tašką abiems dalyviams. Šitą punktą įtrauksiu ir į taisykles, tačiau kol kas jis paliekamas diskusijai - būtų tikrai įdomu išgirsti ir kitų dalyvių nuomones šitu klausimu.
O Renatai su Syberg norėčiau padėkoti už lygiavertę kovą - gal dar ateity susiremsit pečiais ir išsiaiškinsit, kuris geresnis.

Savo komentarą su atsiliepimais parašysiu šiek tiek vėliau.

[Renata]

Dėkui visiems už protingą kritiką ir palaikymą :}

[cobabara]

Rimtą feedbacką prižadėjau velnias žino kada, bet galbūt geriau vėliau negu niekad.

Kažkam norėjosi nukrypimo nuo žasų, o man tuo tarpu kaip tik atrodo, kad jei duota užduotis/tema, tai kaip tik būtent apie tai ir turėtų suktis visa istorija. Žinoma, nutolimai į kitas susijusias lankas vis tiek užduotį tik išpildo, tačiau man pačiai tai panašiau į šiaudo griebimąsi, norint įvykdyti užduotį, kai šiaip įkvėpimas neateina. Čia, aišku, požiūrio dalykas, tik norėjosi atsverti nuomonę.

Renata
Patiko pasakiška atmosfera, bet per daug maišaties. Vaikas apsipluksnavęs, tai nesuprasi, ar jis ten žąsis buvo, pavirtusi vaiku, ar kaip nors atvirkščiai. O po to dar ir mergele pavirto. Per daug pavirtimų, reikėjo geriau apsistoti ties vienu ir pagalvoti, kaip jį geriau išdirbti. Ir pabaigoje atsiradusi romantika, o ypač jo reakcija į tą mergelę per staigi, todėl atrodo visiškai nereikalinga.

Syberg
Negaliu sakyt, kad blogas darbas, bet neužkabino. Sakinių struktūa priminė situacijas, kai kas nors daug šneka ir įkvepia tik tada, kai jau priverstinai reikia oro. Demono atsiradimas buvo per staiga ir pagal tai, kas buvo anksčiau aprašyta, dviejų kruvinų žąsų laikymas rankoje tikrai nenurodė į būtent demoną, greičiau kokį profesija apsėstą medžiotoją/brakonierių ar šiaip psichą, kuriam patinka gyvūnėlius galabyti. Žodžiu, man pritrūko sklandumo ir rišlumo, tiek idėjiškai, tiek techniškai.

Balsą atidaviau Renatai.