<img src=http://i371.photobucket.com/albums/oo152/dunamez/JuusanKitsune%20vs%20juudiiiss_zpskukbezhn.jpg height=400px></img>
Panašu, kad dar pora žmonių užsikrėtė rašymo kovų virusu, ir dėl to labai džiaugiuosi. Šį kartą tai JuusanKitsune ir jos šauksmą tyruose, kviečiant priešininką, išgirdusi bei į jį atsiliepusi juudiiiss. juudiiiss jau turi šiek tiek patirties rašymuose - tikrai ne vieną kartą matyta dalyvavusi kadaise bandytame rengti rašytojų turnyre, o JuusanKitsune lyg ir nematytas veidas. Tikrai bus įdomu sužinoti, kaip viskas pasisuks, ir kokius gi darbus parašys mūsų kovotojos. Ir turint omenyje, kad pasirinktas trumpesnis terminas, panašu, kad kitą savaitę atplauks nemažai kūrybos.
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Tema: Fobijos
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 1500 žodžių
Deadline: 2015-04-23
Panašu, kad dar pora žmonių užsikrėtė rašymo kovų virusu, ir dėl to labai džiaugiuosi. Šį kartą tai JuusanKitsune ir jos šauksmą tyruose, kviečiant priešininką, išgirdusi bei į jį atsiliepusi juudiiiss. juudiiiss jau turi šiek tiek patirties rašymuose - tikrai ne vieną kartą matyta dalyvavusi kadaise bandytame rengti rašytojų turnyre, o JuusanKitsune lyg ir nematytas veidas. Tikrai bus įdomu sužinoti, kaip viskas pasisuks, ir kokius gi darbus parašys mūsų kovotojos. Ir turint omenyje, kad pasirinktas trumpesnis terminas, panašu, kad kitą savaitę atplauks nemažai kūrybos.
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Tema: Fobijos
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 1500 žodžių
Deadline: 2015-04-23
<hr>
Valio valio valio, turim abu darbus - skaitom, balsuojam, komentuojam.
<hr>Darbai:
<hr>
JuusanKitsune
Agateophobia
(811 žodžių)
<hr>
juudiiiss
Moanin‘
(1363 žodžiai)
<hr>
Na ką, sveikinam JuusanKitsune su pergale rezultatu 6:2! Šiuo metu ji kaip tik vėl ieškosi sau priešininko, gal kas nepabijos susiremti klaviatūromis?
<hr>Darbai:
<hr>
JuusanKitsune
Agateophobia
(811 žodžių)
Spoileris:
Dar ir šiandien galiu atsiminti kaip traukinys atsitrenkė į mūsų mašiną, kaip akimirksniu keturi žmonės mirė, kaip dviejų iš jų mėsa atgulė ant manęs... Paslėpdama nuo giltinės. Žmonės tai vadino stebuklu, o aš prakeiksmu. Nenorėjau išgyventi vienas... Nenorėjau matyti jų perkreiptų veidų nuo smūgio, jų kraujo ir bedvasių kūnų...
Vėl save pagavau begalvojant apie tą dieną, kai praradau savo visą šeimą, tėvus, brolį su seserimi. Tačiau dabar tai man jau turėtų būti nebe svarbu, nes gyvenu su teta kuri mane priėmė ir apipylė dovanomis, leido man keliauti po įvairias šalis. Šitaip ji stengėsi mane atitraukti nuo liūdnų prisiminimų... Aš apsimečiau kad tai veikia, nes būtų apmaudu, kad visos tetos pastangos kurios buvo tokios brangios, nueitų šuniui ant uodegos... Visgi turbūt tai labiau dariau dėl savęs, nes nė trupučio netroškau eiti pas psichologus, kurie ramiu tonu manęs klausia klausimų... Lyg būčiau koks žvėris ar beprotis, tai mane erzino, nenorėjau kad su manimi elgtusi lyg su negaluojančiu... Aš juk visai nepanašus į tokius kurie juokiasi iš oro, kurie rėkia ant tų kurie neegzistuoja. Nagi liaukis galvoti apie tai! Praėjo jau dveji metai!
- Hansai, nepamiršk užrakinti durų! – pasigirdo tetos balsas iš koridoriaus.
- Taip, teta Suzana, - atsakiau.
Išgirdau kaip durys užsidaro. Pakilau nuo lovos ir nuėjau prie išėjimo. Užrakinau duris... Būsiu vienas, visiškai vienas, šiame mažame bute... Už sienos gyvena kaimynai, bet jų dabar tai pat nėra, viršuj... Ten nieko nėra, niekas ten negyvena. Apačioje... Nežinau kas, bet jų negirdėsiu, niekada negirdžiu.
Grįžau į savo kambarį ir kritau į lovą, pasiėmiau nuo naktinio stalelio nebaigtą skaityti knygą ir atsivertęs tęsiau. Skaitymas nebuvo malonus, bet bent jau retkarčiais leisdavo man negalvoti, nes mano mintys tada būdavo užimtos balsu ir veikėjų tariamais žodžiais.
Beldimas.
Turbūt teta ką nors pamiršo arba jau grįžo, nors pirmas variantas būtų labiau įmanomas, nes kas gi nueina ir pareina per penkias minutes? Atsidusęs išlipau iš lovos ir nuėjau atrakinti durų. Klinkt. Atrakinta. Jau apsisukau eiti, bet supratau, kad niekas nelenkia rankenos, dar nesigirdi maišelių šlamėjo bei tetos bambėjimo. Gal vis dėl to tai ne teta? Atidariau duris.
Man į nosį trenkė puvėsių tvaikas, susimaišęs su metalu. Pamačiau... Pamačiau siaubingą vaizdą, ant durų slenksčio stovėjo mėsa. Žmogus, sumaitotas žmogus, jo žandikaulis.. .Puse galvos susmukę, akys lyg iškritusios... Oda aptempė organus kurie jau nebe sulaikė savo vietose, drabužiai sulaikė audinius nuo visiško susmukimo. Rankos ir kojos sulaužytos, persuktos... Viena ranka išvis ketino nukristi...laikėsi lyg ant siūlių. Burna be dantų virpėjo.. Padaras šliaužė link manęs. Aš nė nepajutau kaip pradėjau klykti, sviedžiau knygą į padarą, sviedžiau viską kas po ranka pakliuvo į jį. Lempa, batą, vazą.... Vazą... Dūžis... Šukės pabiro. Veidas pasikeitė... Tie raudoni, ilgi plaukai, juodas kostiumėlis... Mano teta... Jos veidas, kruvinas, šukės įsmigusios į jį. Ji parkritusi ant grindų. Mano kvėpavimas padažnėjo, nėra oro... Man jo trūksta... Nejaugi tai aš padariau? Kaip? Kaip? KAIP?! Ne... Nenenenene, tai neįmanoma, kas mano tetai... Ji.. Ji... Man reikia numerio, numerio pagalbos! PAGALBOS! Kur..Kur telefonas...? Žvalgiausi... Kodėl mano akys... jos raibuliuoja? Nematau... Nematau... Balta.. Baltas telefonas... Ant sienos... Pakėliau ragelį ir pradėjau rinkti triženklį numerį...
- Atsiųsk..ite..greitąją... – išlemenau, nežinojau ką sakyti, ką man reikia sakyti?
- K....utik... – pasigirdo kitame ragelio dalyje, su mano ausimis turbūt kažkas ne taip.
- A... Mano teta... ...Jos veidas...piln..a.s šuki..ų...atsiųskite..greitąją......... Penktas namas...ah....ne.nene...Ąžuolų gatvė... aštuntas... a... – nutrūkau.
•••
Atmerkiau akis... Priešais mane buvo vyras, jis sėdėjo fotelyje. Už jo knygų lentynos, ant sienų kabėjo paveikslai. Nežinau koks tai kambarys. Nepažinojau šio vyro.
- Galbūt galėtumei papasakoti kas nutiko Gegužės 24 d. Sekmadienį, Hansai? – įdėmiai į mane žiūrėdamas paklausė, tuo raminančiu balsu kurio taip nekenčiau.
Taip aš supratau, kad esu pas psichologą... O gal psichiatrą? Pakreipiau galvą. Kas tą dieną nutiko? Gal man neatsakyti? Toks jausmas, lyg iš mano galvos būtų dingusi kupeta atsiminimų.
- Nepamenu.
Psichiatras linktelėjo ir kažką užsirašė į savo knygelę kurią laikė rankose. Pakėlė vėl į mane akis.
- Hansai, jūs paleidote vazą į savo tetą, nepamenate to?
Dabar atsiminiau... Man akimirksniu pradėjo trūkti oro, dar viena panikos ataka, ne... Ne. Nejaugi čia esu todėl, nes esu beprotis? Tai neįmanoma...! Oras... Man jo trūksta.
- K...ą? – žiobtelėjau lyg žuvis. – N..e...ten....ten.... buv....pabai....
- Sakote, kad ten buvo pabaisa? – kilstelėjo antakius.
Bandžiau save nuraminti, gyliai kvėpuodamas, bet vis pamesdavau ritmą... Kodėl..kodėl..aš čia..? Man čia nereikia būti! Aš nesu beprotis! Aš visiškai sveikas! Tai turbūt sapnas, blogas...labai blogas sapnas. Uždengiau delnais veidą, norėjau klykti, nusidrėksti nagus... Man reikia nusiraminti.
- Ar nepamenate ir to?
- N...nežinau... – sukuždėjau, lėtai atsidengdamas veidą.
Kraujas. Tas vyras apsipylęs krauju, jo drabužiai kruvini. Siena už jo, knygos.., Knygos... Ten ne knygos, ten akys. Iš mano burnos išsiveržė klyksmas. Aš einu iš proto einu! Tai neįmanoma! Purčiau savo galvą, draskiau savo plaukus. Negaliu tapti bepročiu! Ne! Nenoriu tuo būti, nenoriu!
Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU.
Tai tik blogas sapnas.. ar ne? Viskas gerai? Ar ne? AR NE?!
Vėl save pagavau begalvojant apie tą dieną, kai praradau savo visą šeimą, tėvus, brolį su seserimi. Tačiau dabar tai man jau turėtų būti nebe svarbu, nes gyvenu su teta kuri mane priėmė ir apipylė dovanomis, leido man keliauti po įvairias šalis. Šitaip ji stengėsi mane atitraukti nuo liūdnų prisiminimų... Aš apsimečiau kad tai veikia, nes būtų apmaudu, kad visos tetos pastangos kurios buvo tokios brangios, nueitų šuniui ant uodegos... Visgi turbūt tai labiau dariau dėl savęs, nes nė trupučio netroškau eiti pas psichologus, kurie ramiu tonu manęs klausia klausimų... Lyg būčiau koks žvėris ar beprotis, tai mane erzino, nenorėjau kad su manimi elgtusi lyg su negaluojančiu... Aš juk visai nepanašus į tokius kurie juokiasi iš oro, kurie rėkia ant tų kurie neegzistuoja. Nagi liaukis galvoti apie tai! Praėjo jau dveji metai!
- Hansai, nepamiršk užrakinti durų! – pasigirdo tetos balsas iš koridoriaus.
- Taip, teta Suzana, - atsakiau.
Išgirdau kaip durys užsidaro. Pakilau nuo lovos ir nuėjau prie išėjimo. Užrakinau duris... Būsiu vienas, visiškai vienas, šiame mažame bute... Už sienos gyvena kaimynai, bet jų dabar tai pat nėra, viršuj... Ten nieko nėra, niekas ten negyvena. Apačioje... Nežinau kas, bet jų negirdėsiu, niekada negirdžiu.
Grįžau į savo kambarį ir kritau į lovą, pasiėmiau nuo naktinio stalelio nebaigtą skaityti knygą ir atsivertęs tęsiau. Skaitymas nebuvo malonus, bet bent jau retkarčiais leisdavo man negalvoti, nes mano mintys tada būdavo užimtos balsu ir veikėjų tariamais žodžiais.
Beldimas.
Turbūt teta ką nors pamiršo arba jau grįžo, nors pirmas variantas būtų labiau įmanomas, nes kas gi nueina ir pareina per penkias minutes? Atsidusęs išlipau iš lovos ir nuėjau atrakinti durų. Klinkt. Atrakinta. Jau apsisukau eiti, bet supratau, kad niekas nelenkia rankenos, dar nesigirdi maišelių šlamėjo bei tetos bambėjimo. Gal vis dėl to tai ne teta? Atidariau duris.
Man į nosį trenkė puvėsių tvaikas, susimaišęs su metalu. Pamačiau... Pamačiau siaubingą vaizdą, ant durų slenksčio stovėjo mėsa. Žmogus, sumaitotas žmogus, jo žandikaulis.. .Puse galvos susmukę, akys lyg iškritusios... Oda aptempė organus kurie jau nebe sulaikė savo vietose, drabužiai sulaikė audinius nuo visiško susmukimo. Rankos ir kojos sulaužytos, persuktos... Viena ranka išvis ketino nukristi...laikėsi lyg ant siūlių. Burna be dantų virpėjo.. Padaras šliaužė link manęs. Aš nė nepajutau kaip pradėjau klykti, sviedžiau knygą į padarą, sviedžiau viską kas po ranka pakliuvo į jį. Lempa, batą, vazą.... Vazą... Dūžis... Šukės pabiro. Veidas pasikeitė... Tie raudoni, ilgi plaukai, juodas kostiumėlis... Mano teta... Jos veidas, kruvinas, šukės įsmigusios į jį. Ji parkritusi ant grindų. Mano kvėpavimas padažnėjo, nėra oro... Man jo trūksta... Nejaugi tai aš padariau? Kaip? Kaip? KAIP?! Ne... Nenenenene, tai neįmanoma, kas mano tetai... Ji.. Ji... Man reikia numerio, numerio pagalbos! PAGALBOS! Kur..Kur telefonas...? Žvalgiausi... Kodėl mano akys... jos raibuliuoja? Nematau... Nematau... Balta.. Baltas telefonas... Ant sienos... Pakėliau ragelį ir pradėjau rinkti triženklį numerį...
- Atsiųsk..ite..greitąją... – išlemenau, nežinojau ką sakyti, ką man reikia sakyti?
- K....utik... – pasigirdo kitame ragelio dalyje, su mano ausimis turbūt kažkas ne taip.
- A... Mano teta... ...Jos veidas...piln..a.s šuki..ų...atsiųskite..greitąją......... Penktas namas...ah....ne.nene...Ąžuolų gatvė... aštuntas... a... – nutrūkau.
•••
Atmerkiau akis... Priešais mane buvo vyras, jis sėdėjo fotelyje. Už jo knygų lentynos, ant sienų kabėjo paveikslai. Nežinau koks tai kambarys. Nepažinojau šio vyro.
- Galbūt galėtumei papasakoti kas nutiko Gegužės 24 d. Sekmadienį, Hansai? – įdėmiai į mane žiūrėdamas paklausė, tuo raminančiu balsu kurio taip nekenčiau.
Taip aš supratau, kad esu pas psichologą... O gal psichiatrą? Pakreipiau galvą. Kas tą dieną nutiko? Gal man neatsakyti? Toks jausmas, lyg iš mano galvos būtų dingusi kupeta atsiminimų.
- Nepamenu.
Psichiatras linktelėjo ir kažką užsirašė į savo knygelę kurią laikė rankose. Pakėlė vėl į mane akis.
- Hansai, jūs paleidote vazą į savo tetą, nepamenate to?
Dabar atsiminiau... Man akimirksniu pradėjo trūkti oro, dar viena panikos ataka, ne... Ne. Nejaugi čia esu todėl, nes esu beprotis? Tai neįmanoma...! Oras... Man jo trūksta.
- K...ą? – žiobtelėjau lyg žuvis. – N..e...ten....ten.... buv....pabai....
- Sakote, kad ten buvo pabaisa? – kilstelėjo antakius.
Bandžiau save nuraminti, gyliai kvėpuodamas, bet vis pamesdavau ritmą... Kodėl..kodėl..aš čia..? Man čia nereikia būti! Aš nesu beprotis! Aš visiškai sveikas! Tai turbūt sapnas, blogas...labai blogas sapnas. Uždengiau delnais veidą, norėjau klykti, nusidrėksti nagus... Man reikia nusiraminti.
- Ar nepamenate ir to?
- N...nežinau... – sukuždėjau, lėtai atsidengdamas veidą.
Kraujas. Tas vyras apsipylęs krauju, jo drabužiai kruvini. Siena už jo, knygos.., Knygos... Ten ne knygos, ten akys. Iš mano burnos išsiveržė klyksmas. Aš einu iš proto einu! Tai neįmanoma! Purčiau savo galvą, draskiau savo plaukus. Negaliu tapti bepročiu! Ne! Nenoriu tuo būti, nenoriu!
Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. Nenoriu. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU. NENORIU.
Tai tik blogas sapnas.. ar ne? Viskas gerai? Ar ne? AR NE?!
<hr>
juudiiiss
Moanin‘
(1363 žodžiai)
Spoileris:
Jis nemėgo susibūrimų. Nemėgo vietų, kuriose slankiodavo daug žmonių. Negalėjo pakęsti sau rodomo dėmesio ir štai dabar jam tenka žingsniuoti didžiulio festivalio viduryje už rankos vedantis mažą bliaunantį berniūkštį. Geresnės dienos net būti negalėtų. Vienas, du, trys, keturi... Jis liaujasi skaičiavęs kiek atsisuka veidų. Jie žiūri kitur. Kažkur kitur. Kartojo tai sau iki tol, kol pagaliau atvedė vaikiščią prie mirguliojančio stendo kur jau laukė susijaudinusi jauna moteris. Kitur.
Kai atsimerkė buvo visiškai tamsu. Jis ištiesė rankas į priekį, tačiau nesimatė net ir jų. Išsigandęs staigiai atsisėdo, tačiau tuoj pat apėmė šleikštulys.
- Manau tau geriau būtų dar kiek pagulėti.
Vaikinui ant akių buvo uždėta kažkokia medžiaginė skepetaitė. Jis atsigulė ir pabandė prisiminti kieno nuskambėjo šis jaunas, moteriškas balsas. Mergina turėtų būti panašaus amžiaus kaip ir jis... Kad ir kiek stengėsi, niekaip negalėjo prisiminti jį girdėjęs.
- Nors atrodai liesas kaip pagalys, esi gana sunkus.
Sunkus? Jo smegenys dirbo tarytum išsijuosusios.
- Ar aš nualpau?
- Aha. Nukritai kaip bulvių maišas, - caktelėjo liežuviu pavaizduodama kritimą. - Džiaukis, kad ėjau pro šalį, kitaip ir būtum likęs ten voliotis.
- Manau kas nors iš aplinkinių tikrai būtų padėjęs nualpusiam paaugliui, - burbtelėjo vaikinas.
Ji tiesiog caktelėjo liežuviu. Vaikinukas norėjo nusiimti tą medžiagos gabalą ir atsisėsti, tačiau neabejojo, kad iškart subloguos.
- Ką tu ten veikei? – kaltinančiai paklausė mergina galiausiai.
- Nuvedžiau pasimetusį vaiką, - sausai tepaaiškino.
- Mmmmm, - nutęsė ji. – Tau taip dažnai nutinka?
- Ne, - pamelavo. – Tikriausiai ko užvalgiau.
Ji prunkštelėjo.
- Šiais metais už paradines raketas tikriausiai atsakingas koks nors pamišėlis.
Vaikinas nusiėmė medžiagą ir pažvelgė į dangų. Jame, skirtingomis spalvomis, mirgėjo išpaišytas festivalio simbolis – obelis, o aplink ją šokinėjo iš pagaliukų nupiešti žmogeliukai. Jis nenorom nusikvatojo. Tai neabejotinai bus vieno iš raketų pilotų sūnų darbas. Tikriausiai kažkas namuose šiandien gaus pylos.
- Tiesa, aš tau...
Pasukus galvą jis išvydo merginos nugarą. Ji atrodė neaukšta, šiek tiek putli, o ilgi, tamsūs plaukai siekė juosmenį.
- Man jau metas, - tarė ji, tikriausiai žiūrėdama į kažką tolumoje. – Pasistenk daugiau nebegeibti, gerai? Manau alpti nėra sveika.
Ji, taip ir neatsisukusi nužingsniavo mirguliuojančių palapinių link. Vaikinukas norėjo sekti įkandin, bent padėkoti, tačiau vis dar pykino, tad nesikėlė. Didžiulėje švieslentėje virš palapinių prabėgo keli skelbimai. Obelis danguje galiausiai išnyko, o jos vietoje atsirado naujas užrašas –„ Laimingų 2050!“
Vaikinas dar kiek pagulėjo, tada galiausiai atsikėlė. Jo batai buvo nugurinti, o kelnės purvinos.
- Ne atnešei, o atvilkai, - pyktelėjęs burbtelėjo žvalgydamasis. Jis buvo nedideliame parkelyje už festivalio palapinių. Nežinia kaip ji rado tokią nuošalią vietą be žmonių, tačiau bent jau už tai vaikinas buvo dėkingas.
- Štai, pirkinių sąrašas. Paskubėk, svečiai po kelių valandų jau belsis į duris, - vaikino mama įbruko sūnui nedidukę skaitmeną į jo laikrodį. Neliko nieko kito kaip paklusti.
Vos įžengus į parduotuvę pasigirdo garsios sirenos ir užgrojo muzika. Prie pasimetusio vaikino pribėgo nedidelis būrelis žmonių, sveikindami tapus šimtatūkstantintoju lankytoju. Jis markstėsi ir sukiojo galvą bandydamas išsisukti nuo blyksčių. Visi jie žiūri kažkur kitur.
Vos atsimerkus iškart suprato kas nutiko, nes skrandyje ir burnoje jautėsi taip puikiai žinomas šleikštulys.
- Tau skoptofobija, - tarė balsas šone. Tai neabejotinai buvo ta pati mergina, praeitą savaitę sutikta festivalyje. Vaikino žandai užkaito iki raudonumo.
- Skopo kas?
- Dėmesio baimė. Pagooglinau.
- Tikriausiai supranti, kad šiais laikais ta seniena niekas nebesinaudoja?
- Mano močiutė naudojasi, - jos balsas atrodė kiek įsižeidęs. – Galbūt aš senamadė, bet tai ganėtinai smagu, kada pabandyk. Neklausi iš kur sužinojau?
- Manau po kelių kartų susiprastų bet kas. Kaip mane radai?
- Neieškojau. Mama nusiuntė pirkinių, eidama pamačiau tave drybsantį ir nunešiau kiek tolėliau.
- Nieko šalia nebuvo? – nustebo.
- Manau suaugusiesiems mažiausiai rūpi kas nutiko nepažįstamam paaugliui. Kiek pastebėjai, aplinkiniai gali būti nepaprastai abejingi.
Mergina sėdėjo nugara į jį.
- Kodėl niekuomet nerodai savo veido?
- Nes esu labai baisi.
- Kas taip sakė? – susiraukė.
- Visi. Mama tai nepatenkinta kartoja jau kuris laikas. Vis bruka mintį pasidaryti plastinę operaciją.
- O kodėl ne? Jei jau taip...
- Aš nenoriu. Žinau, kad dabar kas antras pasidailinęs savo veidą, arba nešioja tas makiažines kaukes, pakeisčiančias veidą, bet... Nežinau, nemanai, kad šitaip tiesiog slepiesi nuo kitų?
- Bet jei tau taip nepatinka...
- Ar aš kada sakiau, kad jis man nepatinka? – nusijuokė mergina. – Man patinka būti kitokiai. Paprastai aš neišeinu iš namų ir lindžiu kambaryje smagiai susisukusi į antklodę. Tik išėjusi laukan mane apsupa tie šiuolaikiniai grožio standartai ir piktos replikos.
Vaikinas nerasdamas žodžių gulėjo ir mąstė. Gyveno su dvejomis seserimis ir mama, žinojo ką reiškia moteriški grožio vargai, tačiau šios merginos nelabai suprato.
- Aš jau vėluoju, - burbtelėjo ji dirstelėjusi į savo tiksintį laikrodį ant riešo. Ji tikrai buvo senamadiška. – Pasistenk ką nors daryti su ta savo fobija, - mostelėjo prieš nuskubant.
Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Antrą kartą susitinka su šia keistaja mergina, bet net nežino jos vardo. Palengva atsikėlė ir nupėdino parduotuvės link. Tikrai gaus velnių už tai, kad taip užtruko.
- Klausau.
- Ar jūs Klaudijus?
- Ne. Manau, kad ne čia pataikėte.
- Močiut, man sako, kad numeris netinka, - jaunas moteriškas balsas nutolo.
- Čia tu!
- Atsiprašau?
- Tu! Man padėjusi mergina!
- Vemalas? – nustebo balsas kitapus.
- Nemanau, kad gražu šitaip vadinti nepažįstamą žmogų...
Ji nusijuokė. Atrodė esanti geros nuotaikos.
- Klausyk, žinau, kad tai nuskambės labai keistai, bet... Mano šeima net nenutuokia apie tą fobiją, esi tarp vos kelių žinančių apie ją...
- Nori, kad laikyčiau liežuvį už dantų?
- Ne. Tai yra taip, bet ne tik. Mes su draugais turime tokią... Grupę. Kitą savaitę koncertuojame viename klube ir... Tai pirmasis mūsų pasirodymas, žinai, žmogus kaip aš ant scenos nelabai... Bet bandau vis tai įveikti, supranti?
- Ahaaaa, - nutęsė ji. – Kuo groji?
- Būgnais.
- Skoptofobas būgninkas, - nusijuokė. – Taip, močiut, žinau, tuojaus pat. Man metas. Nepažadu, kad ateisiu, tačiau galbūt. Kad ir kaip ten bebūtų – sėkmės, - balsas sutraškėjo ir nutilo.
- Baik spoksoti į žmones ir susikaupk. Ilgai tam ruošėmės.
Jo mintis išblaškė raudonskruostis pianistas. Kitas draugas, grojantis kontrabosu virpėjo šalia. Visa trijulė turėjo tam tikras fobijas ir padėjo vienas kitam jas įveikti. Šis vakaras – jo baimės vakaras. Vaikinukas dar kartą nužvelgė salę ir užlipo ant scenos. Ji galėjo neateiti. Tai būtų labai tikėtina. Iš kitos pusės, mergina nemėgsta susibūrimų, galbūt sėdi kur nors nuošaliau?
Trijulė užgrojo. Kiek pykino ir svaigo galva, tačiau jis nepasidavė. Šis vakaras buvo per daug svarbus, kad jį nugalėtų kažkokia kvaila fobija, kurios pavadinimo net neprisiminė. Po paskutiniųjų akordų jis dar kartą nužvelgė susirinkusiuosius. Dauguma jau skirstėsi – buvo vėlu, o jų kūrinys likęs pabaigai. Tada, pačiame kambario gale, jis pamatė tamsių, ilgų plaukų kupetą.
- Vis dėlto atvykai, - džiugiai riktelėjo jis pasivijęs. Mergina stabtelėjo.
- Nežinau ar patikėsi, tačiau tai visiškas atsitiktinumas.
- Bet aš pakviečiau tave ir...
- Nežinau ar prisimeni, tačiau kviesdamas nepasakei nei kur vyks koncertas nei kada, - sukrizeno. – Nesiruošiau lakstyti po visus miesto barus ieškodama tavęs. Mano sesuo dirba šiame klube, šiąnakt jai naktinė, tad atnešiau vakarienę ir išgirdusi mėgiamą dainą nusprendžiau pasilikti. Tada pamačiau tave.
- Tau patiko?
- Juk sakiau, kad esu senamadė. Moanin‘ yra viena mano mėgiamiausių dainų.
Jis stovėjo žiūrėdamas į jos nugarą ir eilinį kartą nerado žodžių. Šitaip laukė susitikimo, kad dabar, pamačius, žodžiai tiesiog strigo gerklėje.
- Jei paprašysiu, ar pasiliksi? – galiausiai nedrąsiai išspaudė.
- Jau vėlu ir man tikrai metas namo, neplanavau užsibūti, atleisk.
Jis papurtė galvą, nors buvo aišku, kad mergina to nemato.
- Ar galiu bent jau pamatyti tavo veidą? Ar sužinoti vardą?
Po pasirodymo buvo pristatyti visi nariai, tad ji neabejotinai girdėjo vaikino vardą. Mergina tyliai nusijuokė ir nužingsniavo toliau, palikdama jį tyliai stovintį prietemoje.
- Mano vardas Meira, - atsisuko ji nusišypsodama ir tuoj pat pranyko už durų.
Jis turėjo nusivyti ją. Žinojo tai, tačiau neįstengė. Merginos veidas vis dar stovėjo jo akyse. Ji nebuvo baisi. Taip, buvo paprasta, labai paprasta, tačiau tikrai nebaisi. Jis apsisuko ir besišypsodamas grįžo į salę. Meira jam patiko. Likimas suvedė juos jau keturis kartus ir vaikinas savo naiviomis, jaunomis mintimis neabejojo – taip nuiks ir penktąjį. O tada jis jau bus pasiruošęs.
- Lord I try, really and truely, try to find some relief
Lord I spend plenty of days and nights alone with my grief
But I pray, really and truely pray, to find some relief, - niūniavo jis nueidamas.
Kai atsimerkė buvo visiškai tamsu. Jis ištiesė rankas į priekį, tačiau nesimatė net ir jų. Išsigandęs staigiai atsisėdo, tačiau tuoj pat apėmė šleikštulys.
- Manau tau geriau būtų dar kiek pagulėti.
Vaikinui ant akių buvo uždėta kažkokia medžiaginė skepetaitė. Jis atsigulė ir pabandė prisiminti kieno nuskambėjo šis jaunas, moteriškas balsas. Mergina turėtų būti panašaus amžiaus kaip ir jis... Kad ir kiek stengėsi, niekaip negalėjo prisiminti jį girdėjęs.
- Nors atrodai liesas kaip pagalys, esi gana sunkus.
Sunkus? Jo smegenys dirbo tarytum išsijuosusios.
- Ar aš nualpau?
- Aha. Nukritai kaip bulvių maišas, - caktelėjo liežuviu pavaizduodama kritimą. - Džiaukis, kad ėjau pro šalį, kitaip ir būtum likęs ten voliotis.
- Manau kas nors iš aplinkinių tikrai būtų padėjęs nualpusiam paaugliui, - burbtelėjo vaikinas.
Ji tiesiog caktelėjo liežuviu. Vaikinukas norėjo nusiimti tą medžiagos gabalą ir atsisėsti, tačiau neabejojo, kad iškart subloguos.
- Ką tu ten veikei? – kaltinančiai paklausė mergina galiausiai.
- Nuvedžiau pasimetusį vaiką, - sausai tepaaiškino.
- Mmmmm, - nutęsė ji. – Tau taip dažnai nutinka?
- Ne, - pamelavo. – Tikriausiai ko užvalgiau.
Ji prunkštelėjo.
- Šiais metais už paradines raketas tikriausiai atsakingas koks nors pamišėlis.
Vaikinas nusiėmė medžiagą ir pažvelgė į dangų. Jame, skirtingomis spalvomis, mirgėjo išpaišytas festivalio simbolis – obelis, o aplink ją šokinėjo iš pagaliukų nupiešti žmogeliukai. Jis nenorom nusikvatojo. Tai neabejotinai bus vieno iš raketų pilotų sūnų darbas. Tikriausiai kažkas namuose šiandien gaus pylos.
- Tiesa, aš tau...
Pasukus galvą jis išvydo merginos nugarą. Ji atrodė neaukšta, šiek tiek putli, o ilgi, tamsūs plaukai siekė juosmenį.
- Man jau metas, - tarė ji, tikriausiai žiūrėdama į kažką tolumoje. – Pasistenk daugiau nebegeibti, gerai? Manau alpti nėra sveika.
Ji, taip ir neatsisukusi nužingsniavo mirguliuojančių palapinių link. Vaikinukas norėjo sekti įkandin, bent padėkoti, tačiau vis dar pykino, tad nesikėlė. Didžiulėje švieslentėje virš palapinių prabėgo keli skelbimai. Obelis danguje galiausiai išnyko, o jos vietoje atsirado naujas užrašas –„ Laimingų 2050!“
Vaikinas dar kiek pagulėjo, tada galiausiai atsikėlė. Jo batai buvo nugurinti, o kelnės purvinos.
- Ne atnešei, o atvilkai, - pyktelėjęs burbtelėjo žvalgydamasis. Jis buvo nedideliame parkelyje už festivalio palapinių. Nežinia kaip ji rado tokią nuošalią vietą be žmonių, tačiau bent jau už tai vaikinas buvo dėkingas.
- Štai, pirkinių sąrašas. Paskubėk, svečiai po kelių valandų jau belsis į duris, - vaikino mama įbruko sūnui nedidukę skaitmeną į jo laikrodį. Neliko nieko kito kaip paklusti.
Vos įžengus į parduotuvę pasigirdo garsios sirenos ir užgrojo muzika. Prie pasimetusio vaikino pribėgo nedidelis būrelis žmonių, sveikindami tapus šimtatūkstantintoju lankytoju. Jis markstėsi ir sukiojo galvą bandydamas išsisukti nuo blyksčių. Visi jie žiūri kažkur kitur.
Vos atsimerkus iškart suprato kas nutiko, nes skrandyje ir burnoje jautėsi taip puikiai žinomas šleikštulys.
- Tau skoptofobija, - tarė balsas šone. Tai neabejotinai buvo ta pati mergina, praeitą savaitę sutikta festivalyje. Vaikino žandai užkaito iki raudonumo.
- Skopo kas?
- Dėmesio baimė. Pagooglinau.
- Tikriausiai supranti, kad šiais laikais ta seniena niekas nebesinaudoja?
- Mano močiutė naudojasi, - jos balsas atrodė kiek įsižeidęs. – Galbūt aš senamadė, bet tai ganėtinai smagu, kada pabandyk. Neklausi iš kur sužinojau?
- Manau po kelių kartų susiprastų bet kas. Kaip mane radai?
- Neieškojau. Mama nusiuntė pirkinių, eidama pamačiau tave drybsantį ir nunešiau kiek tolėliau.
- Nieko šalia nebuvo? – nustebo.
- Manau suaugusiesiems mažiausiai rūpi kas nutiko nepažįstamam paaugliui. Kiek pastebėjai, aplinkiniai gali būti nepaprastai abejingi.
Mergina sėdėjo nugara į jį.
- Kodėl niekuomet nerodai savo veido?
- Nes esu labai baisi.
- Kas taip sakė? – susiraukė.
- Visi. Mama tai nepatenkinta kartoja jau kuris laikas. Vis bruka mintį pasidaryti plastinę operaciją.
- O kodėl ne? Jei jau taip...
- Aš nenoriu. Žinau, kad dabar kas antras pasidailinęs savo veidą, arba nešioja tas makiažines kaukes, pakeisčiančias veidą, bet... Nežinau, nemanai, kad šitaip tiesiog slepiesi nuo kitų?
- Bet jei tau taip nepatinka...
- Ar aš kada sakiau, kad jis man nepatinka? – nusijuokė mergina. – Man patinka būti kitokiai. Paprastai aš neišeinu iš namų ir lindžiu kambaryje smagiai susisukusi į antklodę. Tik išėjusi laukan mane apsupa tie šiuolaikiniai grožio standartai ir piktos replikos.
Vaikinas nerasdamas žodžių gulėjo ir mąstė. Gyveno su dvejomis seserimis ir mama, žinojo ką reiškia moteriški grožio vargai, tačiau šios merginos nelabai suprato.
- Aš jau vėluoju, - burbtelėjo ji dirstelėjusi į savo tiksintį laikrodį ant riešo. Ji tikrai buvo senamadiška. – Pasistenk ką nors daryti su ta savo fobija, - mostelėjo prieš nuskubant.
Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Antrą kartą susitinka su šia keistaja mergina, bet net nežino jos vardo. Palengva atsikėlė ir nupėdino parduotuvės link. Tikrai gaus velnių už tai, kad taip užtruko.
- Klausau.
- Ar jūs Klaudijus?
- Ne. Manau, kad ne čia pataikėte.
- Močiut, man sako, kad numeris netinka, - jaunas moteriškas balsas nutolo.
- Čia tu!
- Atsiprašau?
- Tu! Man padėjusi mergina!
- Vemalas? – nustebo balsas kitapus.
- Nemanau, kad gražu šitaip vadinti nepažįstamą žmogų...
Ji nusijuokė. Atrodė esanti geros nuotaikos.
- Klausyk, žinau, kad tai nuskambės labai keistai, bet... Mano šeima net nenutuokia apie tą fobiją, esi tarp vos kelių žinančių apie ją...
- Nori, kad laikyčiau liežuvį už dantų?
- Ne. Tai yra taip, bet ne tik. Mes su draugais turime tokią... Grupę. Kitą savaitę koncertuojame viename klube ir... Tai pirmasis mūsų pasirodymas, žinai, žmogus kaip aš ant scenos nelabai... Bet bandau vis tai įveikti, supranti?
- Ahaaaa, - nutęsė ji. – Kuo groji?
- Būgnais.
- Skoptofobas būgninkas, - nusijuokė. – Taip, močiut, žinau, tuojaus pat. Man metas. Nepažadu, kad ateisiu, tačiau galbūt. Kad ir kaip ten bebūtų – sėkmės, - balsas sutraškėjo ir nutilo.
- Baik spoksoti į žmones ir susikaupk. Ilgai tam ruošėmės.
Jo mintis išblaškė raudonskruostis pianistas. Kitas draugas, grojantis kontrabosu virpėjo šalia. Visa trijulė turėjo tam tikras fobijas ir padėjo vienas kitam jas įveikti. Šis vakaras – jo baimės vakaras. Vaikinukas dar kartą nužvelgė salę ir užlipo ant scenos. Ji galėjo neateiti. Tai būtų labai tikėtina. Iš kitos pusės, mergina nemėgsta susibūrimų, galbūt sėdi kur nors nuošaliau?
Trijulė užgrojo. Kiek pykino ir svaigo galva, tačiau jis nepasidavė. Šis vakaras buvo per daug svarbus, kad jį nugalėtų kažkokia kvaila fobija, kurios pavadinimo net neprisiminė. Po paskutiniųjų akordų jis dar kartą nužvelgė susirinkusiuosius. Dauguma jau skirstėsi – buvo vėlu, o jų kūrinys likęs pabaigai. Tada, pačiame kambario gale, jis pamatė tamsių, ilgų plaukų kupetą.
- Vis dėlto atvykai, - džiugiai riktelėjo jis pasivijęs. Mergina stabtelėjo.
- Nežinau ar patikėsi, tačiau tai visiškas atsitiktinumas.
- Bet aš pakviečiau tave ir...
- Nežinau ar prisimeni, tačiau kviesdamas nepasakei nei kur vyks koncertas nei kada, - sukrizeno. – Nesiruošiau lakstyti po visus miesto barus ieškodama tavęs. Mano sesuo dirba šiame klube, šiąnakt jai naktinė, tad atnešiau vakarienę ir išgirdusi mėgiamą dainą nusprendžiau pasilikti. Tada pamačiau tave.
- Tau patiko?
- Juk sakiau, kad esu senamadė. Moanin‘ yra viena mano mėgiamiausių dainų.
Jis stovėjo žiūrėdamas į jos nugarą ir eilinį kartą nerado žodžių. Šitaip laukė susitikimo, kad dabar, pamačius, žodžiai tiesiog strigo gerklėje.
- Jei paprašysiu, ar pasiliksi? – galiausiai nedrąsiai išspaudė.
- Jau vėlu ir man tikrai metas namo, neplanavau užsibūti, atleisk.
Jis papurtė galvą, nors buvo aišku, kad mergina to nemato.
- Ar galiu bent jau pamatyti tavo veidą? Ar sužinoti vardą?
Po pasirodymo buvo pristatyti visi nariai, tad ji neabejotinai girdėjo vaikino vardą. Mergina tyliai nusijuokė ir nužingsniavo toliau, palikdama jį tyliai stovintį prietemoje.
- Mano vardas Meira, - atsisuko ji nusišypsodama ir tuoj pat pranyko už durų.
Jis turėjo nusivyti ją. Žinojo tai, tačiau neįstengė. Merginos veidas vis dar stovėjo jo akyse. Ji nebuvo baisi. Taip, buvo paprasta, labai paprasta, tačiau tikrai nebaisi. Jis apsisuko ir besišypsodamas grįžo į salę. Meira jam patiko. Likimas suvedė juos jau keturis kartus ir vaikinas savo naiviomis, jaunomis mintimis neabejojo – taip nuiks ir penktąjį. O tada jis jau bus pasiruošęs.
- Lord I try, really and truely, try to find some relief
Lord I spend plenty of days and nights alone with my grief
But I pray, really and truely pray, to find some relief, - niūniavo jis nueidamas.
<hr>
Na ką, sveikinam JuusanKitsune su pergale rezultatu 6:2! Šiuo metu ji kaip tik vėl ieškosi sau priešininko, gal kas nepabijos susiremti klaviatūromis?
Nepykit, merginos 
Comment