<img src=http://0-gate.com/wp-content/uploads/2012/12/bakuman-fight.png height=250px></img>
Na ką, kad jau pasišoviau pradėti tokį projektą, tai reiktų pačiai ir pavyzdį parodyti, ar ne? Taigi, prikalbinau Mint Royale išsitraukti virtualią plunksną ir susiremti su manimi kūrybinėj rašybinėj plotmėj. Pažiūrėsim, kas iš mūsų abiejų išeis
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Istorija turi prasidėti sakiniu: Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių.
Istorija turi pasibaigti sakiniu: Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 1500 žodžių
Deadline: 2014-08-03
Na ką, kad jau pasišoviau pradėti tokį projektą, tai reiktų pačiai ir pavyzdį parodyti, ar ne? Taigi, prikalbinau Mint Royale išsitraukti virtualią plunksną ir susiremti su manimi kūrybinėj rašybinėj plotmėj. Pažiūrėsim, kas iš mūsų abiejų išeis
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Istorija turi prasidėti sakiniu: Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių.
Istorija turi pasibaigti sakiniu: Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 300 iki 1500 žodžių
Deadline: 2014-08-03
<hr>
Kaip džiugu, kad darbai vietoj ir laiku ir nereikia kažko nei laukt, nei bart.
<hr>Darbai:
<hr>
cobabara
Septynmyliai batai
(1218 žodžių)
<hr>
MintRoyale
Šiaulių rajono tarpukario istorija
(579 žodžiai)
<hr>
Woot woot. Ta proga Abalys priminė man, kad pasibaigė balsavimas Rinkausi rinkausi balsus pradžioje, o galiausiai laimėjau tik vieno balso skirtumu, rezultatu 8:7. Smagu tokios intrigos. Sveikinimai man, o Mint Royale irgi baksnosiu, kad nedingtų be žinios šitoj sferoj. Ačiū visiems skaičiusiems, balsavusiems ir komentavusiems. Su AMV kovom dėmesiu dar anksti lygintis, bet kaip pirmam kartui, manau, visai neblogas aktyvumas čia išėjo. Tikiuosi, kad ateity irgi bus veiksmo šitam reikale, ir kad ir kiti rašytojai išlįs pabandyti
<hr>Darbai:
<hr>
cobabara
Septynmyliai batai
(1218 žodžių)
Spoileris:
Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių. “Anksčiau ar vėliau kas nors tikrai užkibs”, – pagalvojo. Prie kelio šiek tiek palaukęs, sutiko gana dailiai nuaugusį ir beveik taip pat dailiai apsirengusį jaunikaitį, prie kurio priėjęs, tarė:
- Garbingasis ponaiti, būkit pasveikintas. Tikėdamas jūsų gera širdimi, turiu prašymą. Ar nesutiktumėt trumpam prižiūrėti mano avinų bandos? Ji ten, – jis parodė pirštu ta kryptimi, iš kurios atėjo, – už kelių šimtų žingsnių.
Jaunikaitis įtariai pažiūrėjo į tik ką sutiktą piemenį ir paklausė:
- O kodėl tu pats negali? Ir ką man su tais avinais reiks daryti?
- Matot, ponaiti, beganydamas savo šeimai patikėtą avinų bandą, sutikau keliaujantį burtininką. Jis buvo labai suvargęs, ir man jo pagailo, tad pasidalinau savo pietumis. Jis, atsidėkodamas už mano gerumą, išbūrė man septynmylius batus. Burtininkas nukeliavo į tą pusę, kur mano sesuo dirba laukuose, tad pagalvojau, nubėgsiu ir perspėsiu ją, kad būtų gera burtininkui, gal ir jai ką gero išburs. O jums, ponaiti, tereikės tik prižiūrėti, kad avinai sau ramiai rupšnotų žolę ir nelįstų prie tų batų – juos ant šulinio krašto padėjau, lengvai surasit.
Jaunikaitis švelniai nusijuokė ir tarė:
- Klausyk, piemenie, taigi burtininkas vis tiek pirmesnis pas tavo seserį nukeliaus.
- Ne ne, aš žinau trumpesnį kelią. Batai nepadės, nes ji visai netoli, o į ranką paimti jie per sunkūs. O avinai maistui neišrankūs, todėl ir reikia, kad kas nors pasaugotų. Būkit geras, jaunikaiti, padėkit man. Jums už tai Dievulis atsidėkos.
“Et, koks kvailas piemuo – pasakoja visiems apie tokius stebuklingus rakandus.” – pagalvojo jaunikaitis. – “Taip jam ir reikia”, – galiausiai nutarė, – “aš tuos batus nunešiu karalaitei, bus pati geriausia dovana jos rankai gauti.”
- Gerai, piemenie, įkalbėjai. Bet ilgai neužtruk, aš reikalų turiu.
- Oi, ponaiti, ačiū jums labai, ačiū. Tikrai greit sugrįšiu, net nusnaust nespėsit. – piemuo iš padėkos pasilankstė jaunikaičiui ir nudūmė į priešingą pusę negu avinai.
Pasiekęs vietą, kur ganėsi avinai, jaunikaitis pasiėmė septynmylius batus nuo šulinio krašto, iš nuobodumo suskaičiavo visus 53 avinus, ir grįžo atgal į kelią link karaliaus dvaro. “Kaip gerai”, – pagalvojo jaunikaitis, – “kai karalius paskelbė konkursą, kad tas, kuris šiandien pristatys įmantriausią ir rečiausią piršlybų dovaną, gaus jo dukters ranką, nemaniau, kad turiu šansų. O dabar… Visai kita kalba. Kaip gerai, kad dovanos nereikėjo ieškoti prie pat karaliaus dvaro, kaip planavau, o radau kažką stebuklingo.”
Nukeliavęs į karaliaus dvarą, jaunikaitis pamatė pulką kitų galimų jaunikių ir pilną kiemą visokiausių retų paukščių, brangakmenių, audinių, suknelių ir kitų panašių dalykų. Porą valandų pralaukęs eilėje, galiausiai jis buvo nuvestas į karališkąją menę, kur trijuose sostuose sėdėjo karalius, jo žmona, ir jo gražuolė, tarsi iš pieno plaukusi, dukra. Jaunikaitis priartėjo prie karališkosios šeimos, priklaupė ant vieno kelio ir nusilenkė, prieš tai žvilgtelėjęs į gražųjį skaisčiosios karalaitės veidą.
- Garbingasis ir teisingasis karaliau, – tarė jaunikaitis, – atvykau prašyti karalaitės rankos.
- Taip taip, ne tu pirmas ir ne tu paskutinis. – tarė karalius, mosteldamas ranka iš nuobodulio. – Sakyk, jaunikaiti, kokią piršlybų dovaną atsinešei?
- Piršdamasis dovanoju jums, karalaite, ne kokius niekučius, brangakmenius, o pačius tikriausius septynmylius batus. – atsakė jaunikaitis ir išsitraukė iš savo nešulinio krepšio minėtuosius batus. Nebuvo jie nei purvini, nei apiplyšę, bet atrodė toli gražu ne karališkai.
- Šitus? – pasibaisėjo karalius.
- Šitus? – nustebo karalienė.
- Šitus? – susidomėjo karalaitė.
- Taip, garbingasis ir teisingasis karaliau, taip, mieloji ir dosnioji karaliene, taip, jaunoji ir skaisčioji karalaite, – pradėjo teisintis jaunikaitis, – šie batai nors ir neatrodo ypatingi, yra tikri septynmyliai batai, gauti iš burtininko kaip padėka už gerą širdį. – Jaunikaitis juk ir nemelavo. Tik kai ką nutylėjo. Tuo pačiu dar ir save pasigirti sugebėjo.
- Nagi, nagi, – tarė karalius, – jei sakai tiesą, tai karalaitę iškart atiduosiu tau į žmonas. Tokia dovana žymiai naudingesnė už visas kitas ne tik karalaitei, bet ir man, ir visai mano karalystei. Tik įsivaizduok, – sušnabždėjo karalius savo žmonai jo dešinėje, – jeigu mes sugebėtume tokių daugiau pasigaminti – kiek armija laiko sutaupytų, kaip greitai visas žemes užimtume. Pameni tą jaunikaitį, kuris sakėsi esąs burtininko pameistrys? Jeigu jam prižadėtume už 10 metų mūsų kitą dukrą ištekinti, jis tikrai tai padarytų. Arba burtininko paprašytų.
- Sutinku, – atšnibždėjo karalienė, – išbandom ir, jeigu tikri, atiduodam dukrą.
Karalius pažvelgė į jaunikaitį, ir batus, ir garsiai paliepė savo tarnams:
- Apaukit mane šiais batais!
- Tėve. – įsikišo karalaitė. – Tėve, juk mes nepažįstam šio jaunikaičio. O jei jis koks sąmokslininkas ir tie batai užkerėti kaip nors tau pakenkti? Gal geriau kuris nors iš tarnų juos išbando?
- Hmm, tu teisi. – tarė karalius. – Bet nenoriu, kad tarnai pajustų tokį gerą daiktą. Po to dar užsimanys kokios nors prabangos ar dar ko. Sugalvojau – tu juos apsiauk.
- Aš? – nustebo karalaitė.
- Taip, tu. Juk tai dovana tau, ar ne? – karalius nusišypsojo. – Ar nenori apsaugoti savo tėvo? – jo šypsena kaipmat pradingo.
- Ne, ne, tėve, viskas gerai. – atsiduso karalaitė. – Pati išbandysiu.
Karalaitė priėjo prie jaunikaičio, pasilenkusi paėmė batus, grįžo prie savo sosto ir, atgal į jį atsisėdusi, apsiavė septynmylius batus. Atsistojo, pakėlė dešinę koją žingsniui ir… pradingo. Dvi sekundes karališkoje menėje kilo šurmulys, bet princesė kaipmat sugrįžo, tik atsisukusi į kitą pusę, ir džiaugsmingai tarė:
- Tėve, batai tikri. Vienu žingsniu nukeliavau septynias mylias ir kitu žingsniu tiek pat atgal. Kaip nuostabu!
Menėje buvę žmonės kaipmat nuščiuvo iš nuostabos. Bet visai ne dėl batų tikrumo, o dėl to, kad karalaitė atrodė kaip nesava. Tiksliau sakant, net ne kaip karalaitė. Jos veidas buvo pažaliavęs ir nusėtas rusvomis dėmėmis, galva išsipūtusi, o akys išsprogusios. Atrodytų, pati karalaitė liko karalaite, tačiau jos veidas pavirto varle.
- Kas nutiko? – nesupratusi situacijos, puolė klausinėti karalaitė. – Tėve, ko tyli?
- Vaikeli, turim bėdą. Pati pasižiūrėk. – karalius spragtelėjo pirštais ir vienas iš tarnų prinešė veidrodį karalaitei.
Karalaitė, pamačiusi savo naująją išvaizdą, aiktelėjo ir suklupo. Jaunikaitis suprato, kad piemuo visai ne kvailas buvo, o apsukrus ir specialiai prakeiktus batus jam iškišo. Pamanė, gal kaip nors gražbyliaudamas išsisuktų nuo bausmės, bet, pamatęs įtūžusią karaliaus miną ir į ašaras puolusias karalienę, suprato, kad padėtų nebent karalaitės atvertimas. O šito jis tikrai nenumanė, kaip padaryti.
- Nukirst jam galvą! – suklykė karalius. – Nukirst tuojau pat!
- Garbingasis ir teisingasis karaliau, maldauju jūsų, pasigailėkit manęs. – jaunikaitis vis tiek buvo pasiryžęs bent jau pabandyti. – Aš nežinojau, kad batai prakeikti, burtininkas mane apgavo! Būkit geras, garbingasis ir teisingasis karaliau, maloningasis karaliau, šviesusis karaliau, išmintingasis karaliau. Ištremkit mane už jūrų marių, nubauskit kaip tik norit, tik maldauju, pasigailėkit mano gyvybės.
- Nepagailėk tokio, tėve! – piestu stojo karalaitė. – Pažiūrėk, kaip aš atrodau, kas dabar mane ims į žmonas? Liksiu senmergė! Tu sūnų neturi, mažąjai seseriai dar maža kas nutiks iki to laiko, kol ji ištekėti galės, tai kas karalystę perims? Gėda ant viso svieto! – karalaitė puolė į ašaras.
Pagailo karaliui neišmanėlio jaunikaičio. Bet už tokią dukrą nebausto palikti jo irgi negalėjo.
- Nusprendžiau! – ryžtingai tarė karalius. – Pasigailėsiu tavo gyvybės, jaunikaiti! – vėl kilo šurmulys – karalaitė prieštaravo, jaunikaitis dėkojo, karalienė pradėjo triūbauti, o tarnai išvis nebežinojo, ką daryti. – BET! – sušuko karalius. – Privalėsi vesti mano dukterį! Tegul visos aplinkinės karalystės žinosi, kad mano karalystė tokia vertinga, jog jaunikiai dėl jos net ir varlę karalaitę į žmonas ima!
Jaunikaitis, žinoma, sutikti su tokiu sprendimu nenorėjo. Bet teko. Gyvybė jam pasirodė svarbiau. Kita vertus, niekas ir nenurodė, kad reikės būti tikru vyru, susilaukti vaikų ir panašiai. Susituoks jis, o vėliau, jeigu padėtis dar labiau prispaus, tada ir galvos, kaip iš jos išsisukti.
Žmonės pasakoja, kad vestuvės buvo labai gražios. Tik karalaitė, žinoma, nelabai. Aš ten nebuvau, midaus neturėjau, per barzdą nevarvėjo. O jaunikaitis su karalaite… Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.
- Garbingasis ponaiti, būkit pasveikintas. Tikėdamas jūsų gera širdimi, turiu prašymą. Ar nesutiktumėt trumpam prižiūrėti mano avinų bandos? Ji ten, – jis parodė pirštu ta kryptimi, iš kurios atėjo, – už kelių šimtų žingsnių.
Jaunikaitis įtariai pažiūrėjo į tik ką sutiktą piemenį ir paklausė:
- O kodėl tu pats negali? Ir ką man su tais avinais reiks daryti?
- Matot, ponaiti, beganydamas savo šeimai patikėtą avinų bandą, sutikau keliaujantį burtininką. Jis buvo labai suvargęs, ir man jo pagailo, tad pasidalinau savo pietumis. Jis, atsidėkodamas už mano gerumą, išbūrė man septynmylius batus. Burtininkas nukeliavo į tą pusę, kur mano sesuo dirba laukuose, tad pagalvojau, nubėgsiu ir perspėsiu ją, kad būtų gera burtininkui, gal ir jai ką gero išburs. O jums, ponaiti, tereikės tik prižiūrėti, kad avinai sau ramiai rupšnotų žolę ir nelįstų prie tų batų – juos ant šulinio krašto padėjau, lengvai surasit.
Jaunikaitis švelniai nusijuokė ir tarė:
- Klausyk, piemenie, taigi burtininkas vis tiek pirmesnis pas tavo seserį nukeliaus.
- Ne ne, aš žinau trumpesnį kelią. Batai nepadės, nes ji visai netoli, o į ranką paimti jie per sunkūs. O avinai maistui neišrankūs, todėl ir reikia, kad kas nors pasaugotų. Būkit geras, jaunikaiti, padėkit man. Jums už tai Dievulis atsidėkos.
“Et, koks kvailas piemuo – pasakoja visiems apie tokius stebuklingus rakandus.” – pagalvojo jaunikaitis. – “Taip jam ir reikia”, – galiausiai nutarė, – “aš tuos batus nunešiu karalaitei, bus pati geriausia dovana jos rankai gauti.”
- Gerai, piemenie, įkalbėjai. Bet ilgai neužtruk, aš reikalų turiu.
- Oi, ponaiti, ačiū jums labai, ačiū. Tikrai greit sugrįšiu, net nusnaust nespėsit. – piemuo iš padėkos pasilankstė jaunikaičiui ir nudūmė į priešingą pusę negu avinai.
Pasiekęs vietą, kur ganėsi avinai, jaunikaitis pasiėmė septynmylius batus nuo šulinio krašto, iš nuobodumo suskaičiavo visus 53 avinus, ir grįžo atgal į kelią link karaliaus dvaro. “Kaip gerai”, – pagalvojo jaunikaitis, – “kai karalius paskelbė konkursą, kad tas, kuris šiandien pristatys įmantriausią ir rečiausią piršlybų dovaną, gaus jo dukters ranką, nemaniau, kad turiu šansų. O dabar… Visai kita kalba. Kaip gerai, kad dovanos nereikėjo ieškoti prie pat karaliaus dvaro, kaip planavau, o radau kažką stebuklingo.”
Nukeliavęs į karaliaus dvarą, jaunikaitis pamatė pulką kitų galimų jaunikių ir pilną kiemą visokiausių retų paukščių, brangakmenių, audinių, suknelių ir kitų panašių dalykų. Porą valandų pralaukęs eilėje, galiausiai jis buvo nuvestas į karališkąją menę, kur trijuose sostuose sėdėjo karalius, jo žmona, ir jo gražuolė, tarsi iš pieno plaukusi, dukra. Jaunikaitis priartėjo prie karališkosios šeimos, priklaupė ant vieno kelio ir nusilenkė, prieš tai žvilgtelėjęs į gražųjį skaisčiosios karalaitės veidą.
- Garbingasis ir teisingasis karaliau, – tarė jaunikaitis, – atvykau prašyti karalaitės rankos.
- Taip taip, ne tu pirmas ir ne tu paskutinis. – tarė karalius, mosteldamas ranka iš nuobodulio. – Sakyk, jaunikaiti, kokią piršlybų dovaną atsinešei?
- Piršdamasis dovanoju jums, karalaite, ne kokius niekučius, brangakmenius, o pačius tikriausius septynmylius batus. – atsakė jaunikaitis ir išsitraukė iš savo nešulinio krepšio minėtuosius batus. Nebuvo jie nei purvini, nei apiplyšę, bet atrodė toli gražu ne karališkai.
- Šitus? – pasibaisėjo karalius.
- Šitus? – nustebo karalienė.
- Šitus? – susidomėjo karalaitė.
- Taip, garbingasis ir teisingasis karaliau, taip, mieloji ir dosnioji karaliene, taip, jaunoji ir skaisčioji karalaite, – pradėjo teisintis jaunikaitis, – šie batai nors ir neatrodo ypatingi, yra tikri septynmyliai batai, gauti iš burtininko kaip padėka už gerą širdį. – Jaunikaitis juk ir nemelavo. Tik kai ką nutylėjo. Tuo pačiu dar ir save pasigirti sugebėjo.
- Nagi, nagi, – tarė karalius, – jei sakai tiesą, tai karalaitę iškart atiduosiu tau į žmonas. Tokia dovana žymiai naudingesnė už visas kitas ne tik karalaitei, bet ir man, ir visai mano karalystei. Tik įsivaizduok, – sušnabždėjo karalius savo žmonai jo dešinėje, – jeigu mes sugebėtume tokių daugiau pasigaminti – kiek armija laiko sutaupytų, kaip greitai visas žemes užimtume. Pameni tą jaunikaitį, kuris sakėsi esąs burtininko pameistrys? Jeigu jam prižadėtume už 10 metų mūsų kitą dukrą ištekinti, jis tikrai tai padarytų. Arba burtininko paprašytų.
- Sutinku, – atšnibždėjo karalienė, – išbandom ir, jeigu tikri, atiduodam dukrą.
Karalius pažvelgė į jaunikaitį, ir batus, ir garsiai paliepė savo tarnams:
- Apaukit mane šiais batais!
- Tėve. – įsikišo karalaitė. – Tėve, juk mes nepažįstam šio jaunikaičio. O jei jis koks sąmokslininkas ir tie batai užkerėti kaip nors tau pakenkti? Gal geriau kuris nors iš tarnų juos išbando?
- Hmm, tu teisi. – tarė karalius. – Bet nenoriu, kad tarnai pajustų tokį gerą daiktą. Po to dar užsimanys kokios nors prabangos ar dar ko. Sugalvojau – tu juos apsiauk.
- Aš? – nustebo karalaitė.
- Taip, tu. Juk tai dovana tau, ar ne? – karalius nusišypsojo. – Ar nenori apsaugoti savo tėvo? – jo šypsena kaipmat pradingo.
- Ne, ne, tėve, viskas gerai. – atsiduso karalaitė. – Pati išbandysiu.
Karalaitė priėjo prie jaunikaičio, pasilenkusi paėmė batus, grįžo prie savo sosto ir, atgal į jį atsisėdusi, apsiavė septynmylius batus. Atsistojo, pakėlė dešinę koją žingsniui ir… pradingo. Dvi sekundes karališkoje menėje kilo šurmulys, bet princesė kaipmat sugrįžo, tik atsisukusi į kitą pusę, ir džiaugsmingai tarė:
- Tėve, batai tikri. Vienu žingsniu nukeliavau septynias mylias ir kitu žingsniu tiek pat atgal. Kaip nuostabu!
Menėje buvę žmonės kaipmat nuščiuvo iš nuostabos. Bet visai ne dėl batų tikrumo, o dėl to, kad karalaitė atrodė kaip nesava. Tiksliau sakant, net ne kaip karalaitė. Jos veidas buvo pažaliavęs ir nusėtas rusvomis dėmėmis, galva išsipūtusi, o akys išsprogusios. Atrodytų, pati karalaitė liko karalaite, tačiau jos veidas pavirto varle.
- Kas nutiko? – nesupratusi situacijos, puolė klausinėti karalaitė. – Tėve, ko tyli?
- Vaikeli, turim bėdą. Pati pasižiūrėk. – karalius spragtelėjo pirštais ir vienas iš tarnų prinešė veidrodį karalaitei.
Karalaitė, pamačiusi savo naująją išvaizdą, aiktelėjo ir suklupo. Jaunikaitis suprato, kad piemuo visai ne kvailas buvo, o apsukrus ir specialiai prakeiktus batus jam iškišo. Pamanė, gal kaip nors gražbyliaudamas išsisuktų nuo bausmės, bet, pamatęs įtūžusią karaliaus miną ir į ašaras puolusias karalienę, suprato, kad padėtų nebent karalaitės atvertimas. O šito jis tikrai nenumanė, kaip padaryti.
- Nukirst jam galvą! – suklykė karalius. – Nukirst tuojau pat!
- Garbingasis ir teisingasis karaliau, maldauju jūsų, pasigailėkit manęs. – jaunikaitis vis tiek buvo pasiryžęs bent jau pabandyti. – Aš nežinojau, kad batai prakeikti, burtininkas mane apgavo! Būkit geras, garbingasis ir teisingasis karaliau, maloningasis karaliau, šviesusis karaliau, išmintingasis karaliau. Ištremkit mane už jūrų marių, nubauskit kaip tik norit, tik maldauju, pasigailėkit mano gyvybės.
- Nepagailėk tokio, tėve! – piestu stojo karalaitė. – Pažiūrėk, kaip aš atrodau, kas dabar mane ims į žmonas? Liksiu senmergė! Tu sūnų neturi, mažąjai seseriai dar maža kas nutiks iki to laiko, kol ji ištekėti galės, tai kas karalystę perims? Gėda ant viso svieto! – karalaitė puolė į ašaras.
Pagailo karaliui neišmanėlio jaunikaičio. Bet už tokią dukrą nebausto palikti jo irgi negalėjo.
- Nusprendžiau! – ryžtingai tarė karalius. – Pasigailėsiu tavo gyvybės, jaunikaiti! – vėl kilo šurmulys – karalaitė prieštaravo, jaunikaitis dėkojo, karalienė pradėjo triūbauti, o tarnai išvis nebežinojo, ką daryti. – BET! – sušuko karalius. – Privalėsi vesti mano dukterį! Tegul visos aplinkinės karalystės žinosi, kad mano karalystė tokia vertinga, jog jaunikiai dėl jos net ir varlę karalaitę į žmonas ima!
Jaunikaitis, žinoma, sutikti su tokiu sprendimu nenorėjo. Bet teko. Gyvybė jam pasirodė svarbiau. Kita vertus, niekas ir nenurodė, kad reikės būti tikru vyru, susilaukti vaikų ir panašiai. Susituoks jis, o vėliau, jeigu padėtis dar labiau prispaus, tada ir galvos, kaip iš jos išsisukti.
Žmonės pasakoja, kad vestuvės buvo labai gražios. Tik karalaitė, žinoma, nelabai. Aš ten nebuvau, midaus neturėjau, per barzdą nevarvėjo. O jaunikaitis su karalaite… Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.
<hr>
MintRoyale
Šiaulių rajono tarpukario istorija
(579 žodžiai)
Spoileris:
Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių. Pamatęs, kad visame plačiame ir miškuotame horizonte nėra nieko matyti, jis vėl grįžo prie šulinio ir į vieną delną sugriebęs sunkius guminius batus susimąstęs dar syki iš naujo apžvelgė pievą, avis, šulinį, kelią ir tolėliau stūksančią sodybą.
- Gerai... Beveik baigta. – sau tyliai tarstelėjo pusamžis ir jau gerokai žilstelėjusiais smilkiniais vyriškis. Vėl priėjęs pievos galą jis nusibraukė nuo žolės ant savo kojų likusią rasą ir vėl apsiavęs batus žengė kiek įmanoma platesnį žingsnį link žvyrkelio vidurio. Kelyje nieko nesimatė, todėl panašu, kad jam teks paėjėti kol sutiks pakeleivingą transporto priemonę.
Sekančią dieną artėjant popietei į miesto pakraštyje esančio namo antro aukšto medines buto duris garsiai pasibeldė du stambūs vyrai iš policijos. Jie taip ir prisistatė, toliau kreipdamiesi :
- Tamsta, norime jus kuo sunkiausiai informuoti, kad vakar vakare buvo siaubingai susidorota su ponu Gričiu, gyvenusiu Stačiūnuose. Kadangi jūs buvote su ponu gerai susipažinęs, ilgus metus tarnavote jo ūkyje ir esate įtrauktas į jo paveldėtojų sąrašą, pageidaujame jūsų keliauti su mumis į centrinę policiją.
- Kaipgi taip gali būti?... Kas atsitiko?
- Vakar, apie dešimtą valandą savo namuose, ponas Juozas Gričius buvo rastas subadytas peiliu į širdį. Jo namų šeimininkė tuo metu buvo išvykusi nakvoti pas savo sergančią motiną mieste, o amžinatilsį išėjusio Gričiaus dukra Marija su tarnaite vis dar negrįžusios iš Birštono kelionės, kur gydėsi sveikatą. Todėl namuose ponas buvęs vienas ir deja, niekas jo jau kelias dienas nematęs. Pats tamsta, kada paskutinį sykį lankėtės pas poną?
- Aš... Dieve... – sutrikęs pradėjo sakyti vyras. – Aš taip pat. Tik prieš kelias dienas. Buvau užėjęs jam pasakyti, kad mieste sekasi gerai ir buvau viskuo kuo dėkingas jo rekomendacijoms į naują darbą...
Toliau savaitė tekėjo monotoniškai ieškant didelio ūkio savininko žiauraus žudiko. Apie tokią istoriją rašė net ir Kauno vienas kitas laikraštis. Vyriškis taip pat monotoniškai kiekvieną dieną stropiai žingsniavo į policiją, kur visi drauge susimąstę galvojo apie nusikaltėlį. Tuomet, jiems nieko nepešus, toliau pėdindavo į greta esantį teisininko kabinetą, kur jam pagal velionio paveldėjimą buvo perleista viso labo 53 avių banda, nes šis, kadaise ilgai tarnavęs dideliame Gričiaus ūkyje, puikiai mokėjo tas avis prižiūrėti. Deja, pačias avis be lauko ir be tvarto laikyti būtų sunku, todėl geri policininkai, susitarus su pono dukterimi Marija, leido jas ir toliau ganyti toje pačioje pievoje.
Po dar kelių savaičių, nesugalvojus, kodėl reikėjo žudyti namų šeimininką, iš namų nieko nevagiant, ir visiems radus naujų nuotykių, apie įvykio lemtį buvo taip ir užmiršta. O naujasis avių savininkas, buvęs pažįstamas ne tik su ūkio velioniu, bet ir su jo jauna dukterimi, greitai ją, likusią be užnugario, paėmė sau į žmonas, taip ir neprireikus iškeldinti avių iš lauko.
Ir tik tada, dar po kelių mėnesių, prasidėjo tikroji tragedija, kada jis daug nuoširdžiau turėjo pradėti klausti Dievo, o gi kodėl jam taip? Šalia šulinio, kurio giliame dugne gulėjo didelis peilis, kelios iš 53 besiganančių avių savo pūstose vilnose turėjo kelis nedidelius celofano maišelius, tvirtai prisegtus giliai į tankų kailį. Deja, maišeliai nebuvo sandarūs ir per darganus orus visi stropiai sulankstyti vekseliai bei popieriniai banknotai, apie kuriuos rodos nieks be paties Juozo Gričiaus neturėjo žinoti, buvo negrįžtamai sugadinti. Prasidėjus ekonomikos krizei, ir visas ūkis taip pat tapo daugiau našta nei turtas. O jo jaunoji žmona Marija, pasirodo, Birštone tąsyk gydėsi ne nuo ko kito, o nuo ištikusios proto ligos, vis labiau grimzdama į priepuolius ir fantazijas. Kartu taip ir gyveno, žmogžudys ir aukos dukra su visu užkeiktu turtu. Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.
- Gerai... Beveik baigta. – sau tyliai tarstelėjo pusamžis ir jau gerokai žilstelėjusiais smilkiniais vyriškis. Vėl priėjęs pievos galą jis nusibraukė nuo žolės ant savo kojų likusią rasą ir vėl apsiavęs batus žengė kiek įmanoma platesnį žingsnį link žvyrkelio vidurio. Kelyje nieko nesimatė, todėl panašu, kad jam teks paėjėti kol sutiks pakeleivingą transporto priemonę.
Sekančią dieną artėjant popietei į miesto pakraštyje esančio namo antro aukšto medines buto duris garsiai pasibeldė du stambūs vyrai iš policijos. Jie taip ir prisistatė, toliau kreipdamiesi :
- Tamsta, norime jus kuo sunkiausiai informuoti, kad vakar vakare buvo siaubingai susidorota su ponu Gričiu, gyvenusiu Stačiūnuose. Kadangi jūs buvote su ponu gerai susipažinęs, ilgus metus tarnavote jo ūkyje ir esate įtrauktas į jo paveldėtojų sąrašą, pageidaujame jūsų keliauti su mumis į centrinę policiją.
- Kaipgi taip gali būti?... Kas atsitiko?
- Vakar, apie dešimtą valandą savo namuose, ponas Juozas Gričius buvo rastas subadytas peiliu į širdį. Jo namų šeimininkė tuo metu buvo išvykusi nakvoti pas savo sergančią motiną mieste, o amžinatilsį išėjusio Gričiaus dukra Marija su tarnaite vis dar negrįžusios iš Birštono kelionės, kur gydėsi sveikatą. Todėl namuose ponas buvęs vienas ir deja, niekas jo jau kelias dienas nematęs. Pats tamsta, kada paskutinį sykį lankėtės pas poną?
- Aš... Dieve... – sutrikęs pradėjo sakyti vyras. – Aš taip pat. Tik prieš kelias dienas. Buvau užėjęs jam pasakyti, kad mieste sekasi gerai ir buvau viskuo kuo dėkingas jo rekomendacijoms į naują darbą...
Toliau savaitė tekėjo monotoniškai ieškant didelio ūkio savininko žiauraus žudiko. Apie tokią istoriją rašė net ir Kauno vienas kitas laikraštis. Vyriškis taip pat monotoniškai kiekvieną dieną stropiai žingsniavo į policiją, kur visi drauge susimąstę galvojo apie nusikaltėlį. Tuomet, jiems nieko nepešus, toliau pėdindavo į greta esantį teisininko kabinetą, kur jam pagal velionio paveldėjimą buvo perleista viso labo 53 avių banda, nes šis, kadaise ilgai tarnavęs dideliame Gričiaus ūkyje, puikiai mokėjo tas avis prižiūrėti. Deja, pačias avis be lauko ir be tvarto laikyti būtų sunku, todėl geri policininkai, susitarus su pono dukterimi Marija, leido jas ir toliau ganyti toje pačioje pievoje.
Po dar kelių savaičių, nesugalvojus, kodėl reikėjo žudyti namų šeimininką, iš namų nieko nevagiant, ir visiems radus naujų nuotykių, apie įvykio lemtį buvo taip ir užmiršta. O naujasis avių savininkas, buvęs pažįstamas ne tik su ūkio velioniu, bet ir su jo jauna dukterimi, greitai ją, likusią be užnugario, paėmė sau į žmonas, taip ir neprireikus iškeldinti avių iš lauko.
Ir tik tada, dar po kelių mėnesių, prasidėjo tikroji tragedija, kada jis daug nuoširdžiau turėjo pradėti klausti Dievo, o gi kodėl jam taip? Šalia šulinio, kurio giliame dugne gulėjo didelis peilis, kelios iš 53 besiganančių avių savo pūstose vilnose turėjo kelis nedidelius celofano maišelius, tvirtai prisegtus giliai į tankų kailį. Deja, maišeliai nebuvo sandarūs ir per darganus orus visi stropiai sulankstyti vekseliai bei popieriniai banknotai, apie kuriuos rodos nieks be paties Juozo Gričiaus neturėjo žinoti, buvo negrįžtamai sugadinti. Prasidėjus ekonomikos krizei, ir visas ūkis taip pat tapo daugiau našta nei turtas. O jo jaunoji žmona Marija, pasirodo, Birštone tąsyk gydėsi ne nuo ko kito, o nuo ištikusios proto ligos, vis labiau grimzdama į priepuolius ir fantazijas. Kartu taip ir gyveno, žmogžudys ir aukos dukra su visu užkeiktu turtu. Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.
<hr>
KOVA BAIGTA!
Woot woot. Ta proga Abalys priminė man, kad pasibaigė balsavimas
Rinkausi rinkausi balsus pradžioje, o galiausiai laimėjau tik vieno balso skirtumu, rezultatu 8:7. Smagu tokios intrigos. Sveikinimai man, o Mint Royale irgi baksnosiu, kad nedingtų be žinios šitoj sferoj. Ačiū visiems skaičiusiems, balsavusiems ir komentavusiems. Su AMV kovom dėmesiu dar anksti lygintis, bet kaip pirmam kartui, manau, visai neblogas aktyvumas čia išėjo. Tikiuosi, kad ateity irgi bus veiksmo šitam reikale, ir kad ir kiti rašytojai išlįs pabandyti