<img src="http://imageshack.us/a/img147/4/writing.jpg" height="250">
Nors ir tenka laukti vieno komisijos nario, kad viskas galutinai susidėliotų antrajame etape, vis vien skelbiu trečiąjį etapą. O jo užduotis:
Beprotnamis
Užduotį patikslinsiu, kad neinterpretuotumėt per daug į šoną: istorijos veiksmas turi vykti beprotnamyje.
Galima rašyti tiek apie pačius bepročius, tiek apie su jais bandančius susitvarkyti gydytojus. Temą perteikti galima tiek lengvai bei komiškai, tiek dramatiškai.
<hr>Taisyklės
Nors ir tenka laukti vieno komisijos nario, kad viskas galutinai susidėliotų antrajame etape, vis vien skelbiu trečiąjį etapą. O jo užduotis:
Beprotnamis
Užduotį patikslinsiu, kad neinterpretuotumėt per daug į šoną: istorijos veiksmas turi vykti beprotnamyje.
Galima rašyti tiek apie pačius bepročius, tiek apie su jais bandančius susitvarkyti gydytojus. Temą perteikti galima tiek lengvai bei komiškai, tiek dramatiškai.
<hr>Taisyklės
• Kalba - tik lietuviškai. Būtinai su lietuviškais rašmenimis.
• Neleidžiami dalykiniai/moksliniai (vadinamieji non-fiction) darbai. Taip pat neleidžiami fan-fiction.
• Apimtis - nuo 100 iki 1500 žodžių. Kūrinio pavadinimas į žodžių skaičių neįeina.
• Jokių keiksmažodžių.
Techninės taisyklės:
• Darbai siunčiami man elektroniniu paštu dunamez@gmail.com iki rugsėjo 1 dienos 21 val. [kitas sekmadienis].
• Darbas turi būti word dokumentas. Tinka ir doc, ir docx failai.
• Darbas turi būti iš anksto paruoštas pagal forume naudojamą BB kodą.
• Laiške būtina paminėti:
- kūrinio pavadinimą
- AZ nicką
- savo tikrą vardą
- dažnai naudojamą kontaktą, kuriuo bus galima susisiekti laimėjimo atveju
<hr>
Etapo prizas
Arthur Golden „Geišos išpažintis“
<hr><img src=" http://www.patogupirkti.lt/out/pictures/z1/geisos_ispazintis_z1.jpg" hspace="13" height="250" align="right" />
"Geišos išpažintis" - knyga, parašyta su tokiu antgamtišku atsidavimu subtiliai Kijoto geišų kultūrai, kad baigę ją skaityti, jaučiatės taip, lyg būtumėte patekę ne tik į kitą pasaulį, bet ir pažinę svetimą bei nepaprastą sielą.
"Geišos išpažintyje" mes įžengiame į pasaulį, kuriame svarbiausia yra paviršutiniškas savęs rodymas, kur mergaitės nekaltybė, lyg aukcione, parduodama turtingiausiam pirkėjui, kur moterys mokomos linksminti galios turinčius vyrus ir kur meilė tėra paniekos verta iliuzija.
<hr>Jeigu nesate tikri, ar jūsų idėja tinka temai ar pagal dar kokią kitą taisyklę, nesidrovėkite ir rašykite man AŽ ir klauskite. O jeigu turite dar kokių nors klausimų, lauksiu jų šioje gijoje arba asmenine žinute.
Taigi, mąstykit, įjunkit vaizduotę, rašykit, taisykit ir siųskit man savo darbo vaisius 
Šio etapo darbai:
Kaip ir visada, už save balsuoti negalima.
1. Keturios sienos
Spoileris:
Auksiniais durklais
Lietus drasko tylą...
Keturios sienos
Ir beribė tuštuma...
Kažkur toli tiksi laikrodis
Jo aidas paliečia šią tylą...
Keturios sienos
Ir siela grandinėm sukaustyta...
Sveika! Ar girdi? Tai aš – tavo pasąmonė,
Šaltai šypsos beprotybė
Ir lyg demonai švelniai vilioja.
Keturios sienos
Ir akimirkos amžinybė...
Kur ta šviesa, kuri manęs
Žadėjo neišduoti?
O tu, atėjęs iš niekur, lyg dėlė
Įsisiurbęs į mano mintis
Čiulpi paskutinius gyvenimo syvus.
Tartum voras mažą muselę
Suvystei mano jausmus.
Uždusinęs bedvase tyla,
Pavogei mano sapnus
Ir pardavęs už trys skatikus
Išnykai tartum rūkas....
Keturios sienos
Ir sušalęs mano laikas...
Kas ateis jei duris uždarytos?
Bet kažkas sustoja ties manim...
Tai beprotystė šaltom demono akim
Į veidą žiūri...
Lietus drasko tylą...
Keturios sienos
Ir beribė tuštuma...
Kažkur toli tiksi laikrodis
Jo aidas paliečia šią tylą...
Keturios sienos
Ir siela grandinėm sukaustyta...
Sveika! Ar girdi? Tai aš – tavo pasąmonė,
Šaltai šypsos beprotybė
Ir lyg demonai švelniai vilioja.
Keturios sienos
Ir akimirkos amžinybė...
Kur ta šviesa, kuri manęs
Žadėjo neišduoti?
O tu, atėjęs iš niekur, lyg dėlė
Įsisiurbęs į mano mintis
Čiulpi paskutinius gyvenimo syvus.
Tartum voras mažą muselę
Suvystei mano jausmus.
Uždusinęs bedvase tyla,
Pavogei mano sapnus
Ir pardavęs už trys skatikus
Išnykai tartum rūkas....
Keturios sienos
Ir sušalęs mano laikas...
Kas ateis jei duris uždarytos?
Bet kažkas sustoja ties manim...
Tai beprotystė šaltom demono akim
Į veidą žiūri...
2. Beprotiškai geras planas
Spoileris:
- Prašyčiau, ponia,- baltu chalatu vilkintis, ne pirmos jaunystės, bet dar ir nepražilęs vyras padėjo ant stalo indelį su tabletėmis ir vandens stiklinę,- tai sumažins jums galvos skausmą.
“Pasprink savo tabletėmis, šunsnuki”-buvo tai, ką norėjau atsakyti. Vis dėlto, kišenėje paieškojau gražesnių žodžių:
- Taip, dėkoju jums.
Linktelėjus nuleidau galvą. Ir vėl paėmiau į rankas tušinuką. Stūmiau laiką rašydama į dienoraštį tą, kas šaudavo į galvą. O to laiko, kurį stumti buvo daug.
Kasdien čia būdavo skiriamos maždaug dvi valandos užsiimti kuo visi puspročiai nori. Didžiausi atsilupėliai dėliodavo kaladėles, dauguma kalbėdavosi apie kažkokias sąmokslo teorijas, kurių ilgiau paklausiusi bijodavau pati nusiristi iki jų glušumo, o tie keli, kur buvo maždaug normalūs, skaitydavo.
Pasukau galvą į vaistus.Tabletes reikia užsigerti vandeniu ir nuryti – tai man pirmąją dieną pasakė šitas pats vyras, kuris buvo vienas iš ligoninės tokių, atseit, gydytojų-prižiūrėtojų. Jie su tais ligoniais bendrauja, atneša jiems vaistus ir panašiai. Šiaip tikri šunsnukiai. Nors ir bandžiau įtikinti, kad mėgstu naktinius pasivaikščiojimus, visvien prisakė 22 valandą jau būti toje skylėje, kuri yra palata. Atseit „kambaryje”, kaip jie ją vadina. Na, kiekvienam savo. Aš tą palatą vadinu „skyle”, juos vadinu „šunsnukiais” – kiekvienam savo.
Pabudusi iš minčių peržiūrėjau tai, ką jau buvau parašiusi per šiandien į dienoraštį:
Rugpjūčio 26d. Pirmadienis.Trečiasis įrašas.
Puiku ruoštis. Čia niekas netrukdo. Galėtų skylėj negulėti kažkoks apykurtis šizofrenikas, kuris po 22 valandos dar kalba su savimi, kol jam suveikia vaistai, tuomet galėčiau išslinkti anksčiau negu po vidurnakčio.Bet jau po antros nakties viską paruošiau. Pirmoji naktis buvo apsiprasti su išplanavimu, surasti tinkamas vietas slėptuvei. Praeitą naktį suradau, kur gyvena mano taikinys. Šiąnakt esu pasiruošus padaryti tai, už ką gausiu 100 gabalų. Planas bus labai paprastas, bet efektyvus, viską darysiu...
Ties čia įrašas baigėsi ir pamąsčiau ar verta rašyti apie savo planą, jei netyčia dienoraštį pamesčiau arba šunsnukis aptiktų jį tarp mano daiktų ir neatsispirtų pagundai paskaityti. Tačiau kita mintis buvo, kad pastarasis visvien pamanytų, jog aš tiesiog paprasta nelaimėlė serganti paranojine šizofrenija. Padirbdama dokumentus ir siuntimą, ligą pasirinkau labai protingai - būtent tai leidžia man būti vienai, nuošaliau nuo kitų, elgtis keistai ir nesukelti per daug įtarimo.
Pažiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodį. Dar ilgos ir nuobodžios 45 minutės šitoj patalpoj. Po to mano asmeninis pokalbis su psichologu, kurio metu bijau neužmigti ir turiu pasakoti, ką matau paveikslėliuose, iš kurių visi atrodo tarsi kraujo balos ar negyvi gyvūnai.
... paslapčia ir greitai. Pirma plano dalis – šunsnukiui tikrinant kambarius turi atrodyti, kad guliu lovoje. Jis nežiūri kiekvienos lovos atskirai - tik praveria duris. Jau pirmą dieną po antklode pakišau keletą pliušinių žaislų, kad atrodytų, jog esu lovoje. Senas, bet suknistai veikiantis triukas.Dar reiks kuo greičiau užmigdyt tą puskurtį šizofreniką. Per tris dienas sukaupiau kokias 20 tablečių. Ot mano skylės bičiulis paskanaus jų šiąnakt prieš užmigdamas. Mirti jis neturėtų, o jei mirs, koks man skirtumas - ligoninė bus kalta, kad perdozavo jam vaistų. Antra plano dalis – tyliai pereiti per visą pastatą į kitą jo dalį, kur laiko psichus su visokiomis priklausomybėmis. Ten ir lauks manęs mano taikinys. Kleptomanas. Priklausomas nuo v agysčių. Jei mano bosas nemelavo, tai šitas yra tiek priklausomas, kad neatsispirdavo pagundai apvogti bankų. Ir tai darydavo pats vienas. Po to apšvarino kažkokio ten mafijozo sąskaitą ir jau teko jam slėptis. Deja, net ir suklastoti dokumentai bei apsigyvenimas šitam durnyne neišgelbėjo jo. Mafijozas jį rado, susisiekė su mano bosu ir.. Štai aš čia. Turėsiu sukurti nelaimingą atsitikimą. Arba nieko negausiu.
Trumpam sustojau rašiusi. Pažiūrėjau į laikrodį – liko dešimt minučių, galėtų pasirodyti visai nedaug, bet laikas slenka taip lėtai tarp visų tų kvailių. Na, bent laiko prastūmiau. Paėmiau vaistus ir apsimečiau, kad juos išgeriu iš tikro suberdama į rankovę. Atsigėriau vandens, atseit, užsigėriau. Vėl paėmiau tušinuką.
Pereisiu per pastatą užsidėjusi chalatą, kurį vakar pavogiau iš sandėliuko. Naktį niekas per daug nesigilins, kas aš per gydytoja, juolab nedaug kas ir vaikščios. Didžiausia bėda prie įėjimo į tą kitą dalį. Ten sėdi budintis gydytojas, kad visų durnyno dalių ligoniai galėtų lengvai pasiekti centre esantį punktą. Pro jį praeiti nepastebėtam neįmanoma. Bet apgalvojau tai. Aš moteris, o jis vyras. Paflirtuosiu, meiliai pakalbėsiu, nusiimsiu porą rūbų, pavaišinsiu kokiu nors gėrimu ir surinktomis tabletėmis... Kas po to patikės darbo vietoje užmigusio darbuotojo istorija, kad gydytoja su juo flirtavo? Kam jis tokią istoriją išvis drįs pasakoti? Praėjus pro jį, toliau, viskas paprasta.Visi psichai miegos, o šunsnukiai bus atlikę patikrinimą. Teliks įeiti į palatą. Ir padėti miegančiam „kleptikui“ pasivogti savo gyvybę. Puikus planas. Beprotiškai geras planas..
- Visi, eime su manimi bei Tomu! Palydėsime jus į palatas bei procedūras.-pasakė šunsnukis mosteldamas rankas į savo draugelį – kitą, pirmą kartą man matytą, šunsnukį. Pastarasis į mane keistai žvilgtelėjo, bet aš nekreipiau dėmėsio. Čia susilauki daug keistų žvilgsnių. Paskubomis stodamasi pasirašiau dienoraščio puslapio apačioje: Julija „Šizofrenikė“ Žudytė.
[.................................................. .................................................. .................................................. ................]
Sėdėjau savo kambaryje ir laukiau. Taip tai buvo ligoninės palata, bet ją įsirengiau kaip savo gyvenamąjį kambarį. Žinoma, niekas apart kelių prižiūrėtojų to nežinojo, manė mane esant įprastu ligoniu. Įsisukti į šią ligoninę buvo nesunku, nors mano „liga“ ir gana paprasta, net nereikalaujanti rimto gydymo. Daviau gydytojui kelis tūkstančius ir jis parašė viską, ko tik man reikėjo. Tada papirkau ligoninės direktorių, kad skirtų man atskirą palatą. Tiksliau – papirko mano „šeima“. Tai suklastoti laiškai, kuriuos pats išsiunčiau. Planas čia apsigyventi buvo puikus. Daugelis ligonių mane pažįsta ir žino esant draugišką. Prižiūrėtojai papirkti. Su visais šiais žmonėmis susibendravau ne veltui. Jie mano antros akys ir ausys šioje ligoninėje. O prieš dvi dienas supratau, kad neveltui šiuos papildomus „jutimus“ įsigijau.
Žvilgtelėjęs į laikrodį dar šiek tiek pagalvojau. Jei gerai viską apmąsčiau, ji čia ateis už kokių 7 minučių. Ilgiau dešimt minučių su gydytoju nesiteplios, o prižiūrėtojas mano kambarį praėjo prieš 3 minutes.
Tačiau mintis nutraukė lėtai nusvirusi kambario rankena. Teko pripažinti, kad ši mergina ne iš kelmo spirta. Kai ji įėjo pro duris, dar teko pripažinti, kad ji ir atrodė tikrai pribloškiančiai. Nors dieną ir stebėjau ją per laisvo laiko valandas, dabar ji atrodė įspūdingiau. Vidutinio ūgio, liekna, kaštoninių plaukų su veidą dengiančiais storų rėmelių akiniais. Šiaip, nenuostabu, kad merginai taip sekasi jos darbe – kas galėtų patikėti, kad ji žudikė. Pečius dengė gydytojo chalatas, kurį matyt pasivogė iš kokio sandėliuko. Po juo matėsi šiek tiek prasagstyta palaidinė. Šyptelėjau supratęs, kaip ji prasigavo pro budintį gydytoją.
Visgi, buvo smagu pamatyti mielą sutrikusį jos žvilgsnį, kai aptiko ne palatą, o paprastą kambarį šiek tiek primenantį darbo ofisą.
- Laba diena.. Vakaras.. Atėjau patikrinti jūsų patalų..-pabandė kalbėti ji, matyt, bandydama suprasti, kur pateko.
- Nereikia tų pasakų.. Jule,-šyptelėjau,- visi žinome, ko čia atėjai.
Mergina spoksojo į mane tiriamu žvilgsniu. Tada jos ranka lengvai pradėjo slinkti į kišenę ir aš prakalbau vėl:
- Na, tai kaip tai atrodys? Iškritau pro langą? Nuoruka užliepsnojo mano kambarį? O gal paklydėlė kulka surado mano smilkinį? Aj. Pala. Juk tai turi būti nelaimingas atsitikimas, o aš nemiegu. Tai ką, nusirengsi ir nusitempsi mane į lovą?
- Kaip..?-viskas, ką išlemeno Julė, jos ranka sustingo kišenėje.
- Mergaite mano. Tau dar daug reikia išmokti. Manei esanti neutralioje aplinkoje. Tačiau aplink tave buvo žmonės. O ne šizikai, šunsunkiai ar kaip tu ten juos vadini,-klastingai šyptelėjau, kai ji dar labiau nustebusi šiek tiek išplėtė akis,- taip. Buvo kas paskaitė tavo dienoraštį, kai buvai išėjusi. Buvo, kas matė, kaip tabletes susiberi į rankovę, kaip naktį išsliūkini iš kambario. Buvo ir papasakojo savo patikimam draugui. Man. Tomui. O dabar ištrauk ranką iš kišenės, nusiramink, kitaip numygsiu mygtuką, kuris prikvies man gydytoją, ir ateik, atsisėsk čia - turiu tau pasiūlymą.
Mergina stovėjo vietoje nejudėdama. Iš jos veido išraiškos matėsi, jog suprato pralaimėjusi. Ją išdavė ir tai, kad panikuodama pamiršo, jog vienintelį budintį gydytoją užmigdė. Galbūti Julė pralaimėjo pirmą kartą savo gyvenime, to nežinau, tačiau matėsi, kad tai ją skaudžiai veikia. Ko gero, ji mąstė apie tai, kaip jai derėjo įvertinti aplinkinius. Taip taip, tai pamoka, kurią kiekvienas turime išmokti. Visi aplink mus yra žmonės, nepaisant to, kokie jie atrodo. Ir kiekvienas jų gali mus išduoti, įžeisti, padėti ar tapti draugu.
Kol tyriau merginos veido išraišką, ji palengva priėjo prie kėdės ir pliumptelėjo į ją. Nepaisant vidinių dvejonių jaučiau, kad ji jau mano rankose. Šiaip melavau - pasiūlymo jai neturėjau. Bet reikia sugalvoti kokį gerą planą. O tai man visada sekdavosi neblogai.. Jos žudyti nenorėjau.. Kvailas aš, bet matyt įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio moterį, kuri mane atėjo žudyti. Kas man joje patiko? Tai, kad ji pripažino pralaimėjusi, būtent tai. Kiti pridaro beprotiškai kvailų dalykų. Taip. Man tai patinka. Galbūt kadanors ji galės tapti mano talkininke. Ko gero pasiūlysiu jai išvykti su manimi.Taigi, reikės dingti. Su manimi ji galės užsidirbti šimtą kartų daugiau, negu jai pasiūlė už mano galvą. Manau, tai sugundys ją. Tik reikės nemažai šią merginą pamokyti. Teks plačiau paaaiškinti, jog žmonės turi ne tik išorinę pusę. Ir išmokyti pagarbos kitiems. Jei nesutiks.. Ech. Tikiuosi ji sutiks. Lėtai, rinkdamas žodžius, tariau:
- Jule. Kaip jau sakiau, turiu tau pasiūlymą...
“Pasprink savo tabletėmis, šunsnuki”-buvo tai, ką norėjau atsakyti. Vis dėlto, kišenėje paieškojau gražesnių žodžių:
- Taip, dėkoju jums.
Linktelėjus nuleidau galvą. Ir vėl paėmiau į rankas tušinuką. Stūmiau laiką rašydama į dienoraštį tą, kas šaudavo į galvą. O to laiko, kurį stumti buvo daug.
Kasdien čia būdavo skiriamos maždaug dvi valandos užsiimti kuo visi puspročiai nori. Didžiausi atsilupėliai dėliodavo kaladėles, dauguma kalbėdavosi apie kažkokias sąmokslo teorijas, kurių ilgiau paklausiusi bijodavau pati nusiristi iki jų glušumo, o tie keli, kur buvo maždaug normalūs, skaitydavo.
Pasukau galvą į vaistus.Tabletes reikia užsigerti vandeniu ir nuryti – tai man pirmąją dieną pasakė šitas pats vyras, kuris buvo vienas iš ligoninės tokių, atseit, gydytojų-prižiūrėtojų. Jie su tais ligoniais bendrauja, atneša jiems vaistus ir panašiai. Šiaip tikri šunsnukiai. Nors ir bandžiau įtikinti, kad mėgstu naktinius pasivaikščiojimus, visvien prisakė 22 valandą jau būti toje skylėje, kuri yra palata. Atseit „kambaryje”, kaip jie ją vadina. Na, kiekvienam savo. Aš tą palatą vadinu „skyle”, juos vadinu „šunsnukiais” – kiekvienam savo.
Pabudusi iš minčių peržiūrėjau tai, ką jau buvau parašiusi per šiandien į dienoraštį:
Rugpjūčio 26d. Pirmadienis.Trečiasis įrašas.
Puiku ruoštis. Čia niekas netrukdo. Galėtų skylėj negulėti kažkoks apykurtis šizofrenikas, kuris po 22 valandos dar kalba su savimi, kol jam suveikia vaistai, tuomet galėčiau išslinkti anksčiau negu po vidurnakčio.Bet jau po antros nakties viską paruošiau. Pirmoji naktis buvo apsiprasti su išplanavimu, surasti tinkamas vietas slėptuvei. Praeitą naktį suradau, kur gyvena mano taikinys. Šiąnakt esu pasiruošus padaryti tai, už ką gausiu 100 gabalų. Planas bus labai paprastas, bet efektyvus, viską darysiu...
Ties čia įrašas baigėsi ir pamąsčiau ar verta rašyti apie savo planą, jei netyčia dienoraštį pamesčiau arba šunsnukis aptiktų jį tarp mano daiktų ir neatsispirtų pagundai paskaityti. Tačiau kita mintis buvo, kad pastarasis visvien pamanytų, jog aš tiesiog paprasta nelaimėlė serganti paranojine šizofrenija. Padirbdama dokumentus ir siuntimą, ligą pasirinkau labai protingai - būtent tai leidžia man būti vienai, nuošaliau nuo kitų, elgtis keistai ir nesukelti per daug įtarimo.
Pažiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodį. Dar ilgos ir nuobodžios 45 minutės šitoj patalpoj. Po to mano asmeninis pokalbis su psichologu, kurio metu bijau neužmigti ir turiu pasakoti, ką matau paveikslėliuose, iš kurių visi atrodo tarsi kraujo balos ar negyvi gyvūnai.
... paslapčia ir greitai. Pirma plano dalis – šunsnukiui tikrinant kambarius turi atrodyti, kad guliu lovoje. Jis nežiūri kiekvienos lovos atskirai - tik praveria duris. Jau pirmą dieną po antklode pakišau keletą pliušinių žaislų, kad atrodytų, jog esu lovoje. Senas, bet suknistai veikiantis triukas.Dar reiks kuo greičiau užmigdyt tą puskurtį šizofreniką. Per tris dienas sukaupiau kokias 20 tablečių. Ot mano skylės bičiulis paskanaus jų šiąnakt prieš užmigdamas. Mirti jis neturėtų, o jei mirs, koks man skirtumas - ligoninė bus kalta, kad perdozavo jam vaistų. Antra plano dalis – tyliai pereiti per visą pastatą į kitą jo dalį, kur laiko psichus su visokiomis priklausomybėmis. Ten ir lauks manęs mano taikinys. Kleptomanas. Priklausomas nuo v agysčių. Jei mano bosas nemelavo, tai šitas yra tiek priklausomas, kad neatsispirdavo pagundai apvogti bankų. Ir tai darydavo pats vienas. Po to apšvarino kažkokio ten mafijozo sąskaitą ir jau teko jam slėptis. Deja, net ir suklastoti dokumentai bei apsigyvenimas šitam durnyne neišgelbėjo jo. Mafijozas jį rado, susisiekė su mano bosu ir.. Štai aš čia. Turėsiu sukurti nelaimingą atsitikimą. Arba nieko negausiu.
Trumpam sustojau rašiusi. Pažiūrėjau į laikrodį – liko dešimt minučių, galėtų pasirodyti visai nedaug, bet laikas slenka taip lėtai tarp visų tų kvailių. Na, bent laiko prastūmiau. Paėmiau vaistus ir apsimečiau, kad juos išgeriu iš tikro suberdama į rankovę. Atsigėriau vandens, atseit, užsigėriau. Vėl paėmiau tušinuką.
Pereisiu per pastatą užsidėjusi chalatą, kurį vakar pavogiau iš sandėliuko. Naktį niekas per daug nesigilins, kas aš per gydytoja, juolab nedaug kas ir vaikščios. Didžiausia bėda prie įėjimo į tą kitą dalį. Ten sėdi budintis gydytojas, kad visų durnyno dalių ligoniai galėtų lengvai pasiekti centre esantį punktą. Pro jį praeiti nepastebėtam neįmanoma. Bet apgalvojau tai. Aš moteris, o jis vyras. Paflirtuosiu, meiliai pakalbėsiu, nusiimsiu porą rūbų, pavaišinsiu kokiu nors gėrimu ir surinktomis tabletėmis... Kas po to patikės darbo vietoje užmigusio darbuotojo istorija, kad gydytoja su juo flirtavo? Kam jis tokią istoriją išvis drįs pasakoti? Praėjus pro jį, toliau, viskas paprasta.Visi psichai miegos, o šunsnukiai bus atlikę patikrinimą. Teliks įeiti į palatą. Ir padėti miegančiam „kleptikui“ pasivogti savo gyvybę. Puikus planas. Beprotiškai geras planas..
- Visi, eime su manimi bei Tomu! Palydėsime jus į palatas bei procedūras.-pasakė šunsnukis mosteldamas rankas į savo draugelį – kitą, pirmą kartą man matytą, šunsnukį. Pastarasis į mane keistai žvilgtelėjo, bet aš nekreipiau dėmėsio. Čia susilauki daug keistų žvilgsnių. Paskubomis stodamasi pasirašiau dienoraščio puslapio apačioje: Julija „Šizofrenikė“ Žudytė.
[.................................................. .................................................. .................................................. ................]
Sėdėjau savo kambaryje ir laukiau. Taip tai buvo ligoninės palata, bet ją įsirengiau kaip savo gyvenamąjį kambarį. Žinoma, niekas apart kelių prižiūrėtojų to nežinojo, manė mane esant įprastu ligoniu. Įsisukti į šią ligoninę buvo nesunku, nors mano „liga“ ir gana paprasta, net nereikalaujanti rimto gydymo. Daviau gydytojui kelis tūkstančius ir jis parašė viską, ko tik man reikėjo. Tada papirkau ligoninės direktorių, kad skirtų man atskirą palatą. Tiksliau – papirko mano „šeima“. Tai suklastoti laiškai, kuriuos pats išsiunčiau. Planas čia apsigyventi buvo puikus. Daugelis ligonių mane pažįsta ir žino esant draugišką. Prižiūrėtojai papirkti. Su visais šiais žmonėmis susibendravau ne veltui. Jie mano antros akys ir ausys šioje ligoninėje. O prieš dvi dienas supratau, kad neveltui šiuos papildomus „jutimus“ įsigijau.
Žvilgtelėjęs į laikrodį dar šiek tiek pagalvojau. Jei gerai viską apmąsčiau, ji čia ateis už kokių 7 minučių. Ilgiau dešimt minučių su gydytoju nesiteplios, o prižiūrėtojas mano kambarį praėjo prieš 3 minutes.
Tačiau mintis nutraukė lėtai nusvirusi kambario rankena. Teko pripažinti, kad ši mergina ne iš kelmo spirta. Kai ji įėjo pro duris, dar teko pripažinti, kad ji ir atrodė tikrai pribloškiančiai. Nors dieną ir stebėjau ją per laisvo laiko valandas, dabar ji atrodė įspūdingiau. Vidutinio ūgio, liekna, kaštoninių plaukų su veidą dengiančiais storų rėmelių akiniais. Šiaip, nenuostabu, kad merginai taip sekasi jos darbe – kas galėtų patikėti, kad ji žudikė. Pečius dengė gydytojo chalatas, kurį matyt pasivogė iš kokio sandėliuko. Po juo matėsi šiek tiek prasagstyta palaidinė. Šyptelėjau supratęs, kaip ji prasigavo pro budintį gydytoją.
Visgi, buvo smagu pamatyti mielą sutrikusį jos žvilgsnį, kai aptiko ne palatą, o paprastą kambarį šiek tiek primenantį darbo ofisą.
- Laba diena.. Vakaras.. Atėjau patikrinti jūsų patalų..-pabandė kalbėti ji, matyt, bandydama suprasti, kur pateko.
- Nereikia tų pasakų.. Jule,-šyptelėjau,- visi žinome, ko čia atėjai.
Mergina spoksojo į mane tiriamu žvilgsniu. Tada jos ranka lengvai pradėjo slinkti į kišenę ir aš prakalbau vėl:
- Na, tai kaip tai atrodys? Iškritau pro langą? Nuoruka užliepsnojo mano kambarį? O gal paklydėlė kulka surado mano smilkinį? Aj. Pala. Juk tai turi būti nelaimingas atsitikimas, o aš nemiegu. Tai ką, nusirengsi ir nusitempsi mane į lovą?
- Kaip..?-viskas, ką išlemeno Julė, jos ranka sustingo kišenėje.
- Mergaite mano. Tau dar daug reikia išmokti. Manei esanti neutralioje aplinkoje. Tačiau aplink tave buvo žmonės. O ne šizikai, šunsunkiai ar kaip tu ten juos vadini,-klastingai šyptelėjau, kai ji dar labiau nustebusi šiek tiek išplėtė akis,- taip. Buvo kas paskaitė tavo dienoraštį, kai buvai išėjusi. Buvo, kas matė, kaip tabletes susiberi į rankovę, kaip naktį išsliūkini iš kambario. Buvo ir papasakojo savo patikimam draugui. Man. Tomui. O dabar ištrauk ranką iš kišenės, nusiramink, kitaip numygsiu mygtuką, kuris prikvies man gydytoją, ir ateik, atsisėsk čia - turiu tau pasiūlymą.
Mergina stovėjo vietoje nejudėdama. Iš jos veido išraiškos matėsi, jog suprato pralaimėjusi. Ją išdavė ir tai, kad panikuodama pamiršo, jog vienintelį budintį gydytoją užmigdė. Galbūti Julė pralaimėjo pirmą kartą savo gyvenime, to nežinau, tačiau matėsi, kad tai ją skaudžiai veikia. Ko gero, ji mąstė apie tai, kaip jai derėjo įvertinti aplinkinius. Taip taip, tai pamoka, kurią kiekvienas turime išmokti. Visi aplink mus yra žmonės, nepaisant to, kokie jie atrodo. Ir kiekvienas jų gali mus išduoti, įžeisti, padėti ar tapti draugu.
Kol tyriau merginos veido išraišką, ji palengva priėjo prie kėdės ir pliumptelėjo į ją. Nepaisant vidinių dvejonių jaučiau, kad ji jau mano rankose. Šiaip melavau - pasiūlymo jai neturėjau. Bet reikia sugalvoti kokį gerą planą. O tai man visada sekdavosi neblogai.. Jos žudyti nenorėjau.. Kvailas aš, bet matyt įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio moterį, kuri mane atėjo žudyti. Kas man joje patiko? Tai, kad ji pripažino pralaimėjusi, būtent tai. Kiti pridaro beprotiškai kvailų dalykų. Taip. Man tai patinka. Galbūt kadanors ji galės tapti mano talkininke. Ko gero pasiūlysiu jai išvykti su manimi.Taigi, reikės dingti. Su manimi ji galės užsidirbti šimtą kartų daugiau, negu jai pasiūlė už mano galvą. Manau, tai sugundys ją. Tik reikės nemažai šią merginą pamokyti. Teks plačiau paaaiškinti, jog žmonės turi ne tik išorinę pusę. Ir išmokyti pagarbos kitiems. Jei nesutiks.. Ech. Tikiuosi ji sutiks. Lėtai, rinkdamas žodžius, tariau:
- Jule. Kaip jau sakiau, turiu tau pasiūlymą...
3. Vaiduoklis
Spoileris:
Psichiatrinė ligoninė, tai įstaiga, kurioje laikomi žmonės, sergantys dvasinėmis ligomis. Štai čia guli ir mūsų Pacientas. Jį būtų galima apibūdinti kaip tipiška homo sapiens, ir jei ne jo liga, kurios pavadinimo neverta minėti, jo čia nebūtų. Palata, kurioje yra Pacientas, nedidelė, kaip tik tinkama dviem žmonėmis. Langai atsukti į rytus, todėl Pacientas kiekvieną rytą džiaugiasi rytine saulės šviesa. Tiesa, šiek tiek grotuota šviesa, bet tai jam netrukdo. Spalvos Pacientui taip pat nelabai rūpi, todėl jis neįima į galvą, kad sienos yra baltos. Mėgsta Pacientas naktimis atsigulti ir spoksoti į lubas. Ką jis ten mato, lieka nežinoma ir galbūt tik pačiam Pacientui suvokiama. Tačiau vieną naktį, jo mėgstamą užsiėmimą, nutraukė keistas garsas, sklindantys nuo netoliese esančios lovos. Tai jam pasirodė labai keista, nes gretima lova buvo tuščia. Kadangi, Pacientas buvo drąsus žmogus, jis nedvejodamas atsikėlė ir apžvelgė patalpą. Bet viskas atrodė ramu. Pacientas, pamanęs, kad jam pasivaideno (visgi jis sirgo), atsigulė vėl. Garsas vėl pasikartojo. Pacientas įsiklausęs nusprendė, kad tai panašu į šokinėjimą ant lovos, tačiau nesuprato, kas krutiną lovą. Taigi jis tiesiog ignoravo garsą. O triukšmas vis nesiliovė ir galiausiai jam atsibodo.
- Kas ten?! - kone sušuko jis.
Lovos girgždenimas trumpam nutilo, bet paskui vėl pasikartojo. Pacientas atsisėdo, apsidairė, tačiau tamsiame kambaryje nieko neįprasto nepamatė.
- Kukū-kukū, aš viršuje,- pasigirdo balsas.
Pacientas pakėlė galvą ir išvydo virš jo sklandantį žmogaus šešėlį. Nors palatoje buvo tamsu, bet šešėlis keistai tarsi blausiai švytėjo.
- Kas tu?- paklausė jis.
- Vaiduoklis,- nusišypsojo šešėlis ir sušvito jo vaiduokliškai balti dantys.
- Vaiduoklis? - Pacientas šiek tiek nustebo, bet baimės nejuto.- Kaip čia atsidūrei?
- Hmm, nežinau. Matai esu visiškai "baltas" vaiduokliškose reikaluose,- ėmė dėstyti Vaiduoklis.- Na, žinai, kaip būna: vieną akimirką esi čia, kita ten. Nė pats nesuprasi. Dabar, žinai, mokausi būti geru vaiduokliu.
- O to dar reikia mokytis? - kreivai pažiūrėjo į jį Pacientas.
- Aišku, juk vaiduokliais negimstama,- rimtai atsakė Vaiduoklis.
Pacientas susimąstė. Na, juk teisybe sako ponas Vaiduoklis: vaiduokliu negimstama. Žmonės juk ir mokosi, kaip tapti gerais žmonėmis.
- Gal tau reikia pagalbos? - pasiūlė Pacientas.
Vaiduoklis nusileido žemyn ir sukryžiavęs kojas, elegantiškai atsisėdo ant lovos.
- Žinai, niekada neatsisakau jos,- nusijuokė Vaiduoklis.
Pacientui taip pat pakilo nuotaika.
- Turiu tau pora patarimų,- pradėjo Pacientas.
- Nu, nu, klausau.
- Visų pirmą būk labai triukšmingas. Gali, kaip pas mane, lovas barškinti arba daiktus judinti. Svarbiausia, kad tave pastebėtų. Taip pat tau reikia ūbauti. Visada gali pašnabždėti, kam nors į ausį.
- Aha, aha, kas dar? - Vaiduoklis atidžiai klausėsi.
- Hmm, na, o toliau tiesiog pasikliauk savo intuicija.
- Viskas?
- Sugalvojau! - staiga sušuko Pacientas, nekreipdamas dėmesio į Vaiduoklį.- Kodėl mums nepabandyti ir nepažiūrėti, kaip tau seksis būti geru vaiduokliu.
Vaiduoklis šiek tiek pamąstė ir sutiko. Susitarė jie, kad maždaug vidurdienį, ligoninės koridoriuje, prasidės jų eksperimentas. Tiek Pacientas, tiek Vaiduoklis su džiugesiu laukė rytdienos.
Kitą dieną Pacientas stovėjo koridoriaus gale ir dėstė Vaiduokliui veiksmų planą.
- Pirmiausia, pabarškink langus, papusk užuolaidas ir paūbauk, dar gali kokią gėlę numesti ant žemės. Tada ir pažiūrėsim, kokios reakcijos sulauksim. Gerai?
- Sutarta.
Taigi Vaiduoklis prasidėjo savo gerą vaiduoklišką elgesį. Tai langus patrankė, tai užuolaidas pakedeno ir pora kėdžių, buvusių koridoriuje pakrutino. Pacientas tuo metu linkčiojo galvą ir kėlė nykščius į viršų. O reakcijos jie sulaukė pakankamai greitai. Taip jau tą dieną išėjo, kad koridorius buvo tuščias, tačiau netoliese esančiais laiptais lipo du sanitarai. Jie išgirdę, kad kažkas trankosi, puolė į koridorių, tačiau tepamatė linksmai linkčiojanti Pacientas ir šiek tiek sujauktą koridorių.
- Va, va, taip ir reikia,- tarė orui Pacientas.
Sanitarai susižvalgė, atsiduso ir nutempė bandantį pasiaiškinti Pacientą į palatą, kur buvo nuspręsta, kad jam pablogėjo.
Tuo tarpu Vaiduoklis, pabaigęs savo šėliones, ramiai stebėjo visą šią sceną.
- Et, dar vienas,- nė kiek nenusiminęs pakomentavo Vaiduoklis.
Juk Pacientas nežinojo, kad Vaiduoklis jį apgavo ir jo mokinti visai nereikia. Be to, nežinia ar Vaiduoklis tikrai buvo. Nes čia beprotnamis.
- Kas ten?! - kone sušuko jis.
Lovos girgždenimas trumpam nutilo, bet paskui vėl pasikartojo. Pacientas atsisėdo, apsidairė, tačiau tamsiame kambaryje nieko neįprasto nepamatė.
- Kukū-kukū, aš viršuje,- pasigirdo balsas.
Pacientas pakėlė galvą ir išvydo virš jo sklandantį žmogaus šešėlį. Nors palatoje buvo tamsu, bet šešėlis keistai tarsi blausiai švytėjo.
- Kas tu?- paklausė jis.
- Vaiduoklis,- nusišypsojo šešėlis ir sušvito jo vaiduokliškai balti dantys.
- Vaiduoklis? - Pacientas šiek tiek nustebo, bet baimės nejuto.- Kaip čia atsidūrei?
- Hmm, nežinau. Matai esu visiškai "baltas" vaiduokliškose reikaluose,- ėmė dėstyti Vaiduoklis.- Na, žinai, kaip būna: vieną akimirką esi čia, kita ten. Nė pats nesuprasi. Dabar, žinai, mokausi būti geru vaiduokliu.
- O to dar reikia mokytis? - kreivai pažiūrėjo į jį Pacientas.
- Aišku, juk vaiduokliais negimstama,- rimtai atsakė Vaiduoklis.
Pacientas susimąstė. Na, juk teisybe sako ponas Vaiduoklis: vaiduokliu negimstama. Žmonės juk ir mokosi, kaip tapti gerais žmonėmis.
- Gal tau reikia pagalbos? - pasiūlė Pacientas.
Vaiduoklis nusileido žemyn ir sukryžiavęs kojas, elegantiškai atsisėdo ant lovos.
- Žinai, niekada neatsisakau jos,- nusijuokė Vaiduoklis.
Pacientui taip pat pakilo nuotaika.
- Turiu tau pora patarimų,- pradėjo Pacientas.
- Nu, nu, klausau.
- Visų pirmą būk labai triukšmingas. Gali, kaip pas mane, lovas barškinti arba daiktus judinti. Svarbiausia, kad tave pastebėtų. Taip pat tau reikia ūbauti. Visada gali pašnabždėti, kam nors į ausį.
- Aha, aha, kas dar? - Vaiduoklis atidžiai klausėsi.
- Hmm, na, o toliau tiesiog pasikliauk savo intuicija.
- Viskas?
- Sugalvojau! - staiga sušuko Pacientas, nekreipdamas dėmesio į Vaiduoklį.- Kodėl mums nepabandyti ir nepažiūrėti, kaip tau seksis būti geru vaiduokliu.
Vaiduoklis šiek tiek pamąstė ir sutiko. Susitarė jie, kad maždaug vidurdienį, ligoninės koridoriuje, prasidės jų eksperimentas. Tiek Pacientas, tiek Vaiduoklis su džiugesiu laukė rytdienos.
Kitą dieną Pacientas stovėjo koridoriaus gale ir dėstė Vaiduokliui veiksmų planą.
- Pirmiausia, pabarškink langus, papusk užuolaidas ir paūbauk, dar gali kokią gėlę numesti ant žemės. Tada ir pažiūrėsim, kokios reakcijos sulauksim. Gerai?
- Sutarta.
Taigi Vaiduoklis prasidėjo savo gerą vaiduoklišką elgesį. Tai langus patrankė, tai užuolaidas pakedeno ir pora kėdžių, buvusių koridoriuje pakrutino. Pacientas tuo metu linkčiojo galvą ir kėlė nykščius į viršų. O reakcijos jie sulaukė pakankamai greitai. Taip jau tą dieną išėjo, kad koridorius buvo tuščias, tačiau netoliese esančiais laiptais lipo du sanitarai. Jie išgirdę, kad kažkas trankosi, puolė į koridorių, tačiau tepamatė linksmai linkčiojanti Pacientas ir šiek tiek sujauktą koridorių.
- Va, va, taip ir reikia,- tarė orui Pacientas.
Sanitarai susižvalgė, atsiduso ir nutempė bandantį pasiaiškinti Pacientą į palatą, kur buvo nuspręsta, kad jam pablogėjo.
Tuo tarpu Vaiduoklis, pabaigęs savo šėliones, ramiai stebėjo visą šią sceną.
- Et, dar vienas,- nė kiek nenusiminęs pakomentavo Vaiduoklis.
Juk Pacientas nežinojo, kad Vaiduoklis jį apgavo ir jo mokinti visai nereikia. Be to, nežinia ar Vaiduoklis tikrai buvo. Nes čia beprotnamis.
4. Beprotnamis
Spoileris:
Ši istorija įvyko tikrai. Tai atsitiko dar tais laikais, kai žmonės tik pradėjo keliauti po platųjį pasaulį ir atrasti naujus geografinius atradimus. Tais laikais po Indijos vandenyną plaukiojo paslaptingas laivas, kuris buvo vadinamas Lisa. Šio laivo įgulos niekas gerai nepažinojo ir patį laivą mažai kas buvo matę, todėl apie jį sklandė daug legendų, tačiau viena iš jų buvo tikra.
Tais laikais, kai laivai buvo naudojami tik žvejybos, o ne kelionių tikslais, jūromis plaukiojo laivas Brizo. Šis laivas buvo įspūdingas, niekur daugiau pasaulyje nebūtum galėjęs tokio rasti. Jis priklausė vienam graikų didikui, kuris labai mylėjo žmones. Dėl šios priežasties ne vien didikas, bet ir visi graikai didžiavosi šiuo laivu, bet viskas pasikeitė po vienos nelaimės.
Vieną dieną žvejai šiuo laivu išplaukė į jūrą žvejoti. Buvo nuostabi diena, bet vos nuplaukus kiek tolėliau nuo kranto kilo didelė audra. Šios audros metu žuvo visi išskyrus vieną keistuolį, kuris tarnavo pačiam didikui. Iš po šios nelaimės jo reputacija krito, todėl jis atleido tą keistuolį, o laivą paliko supūti nuošaliame uoste.
Nuo nelaimės praėjo daugiau nei 100 metų. Keistuolis ir jo visa šeima jau mirusi. Vienintelis gyvas palikęs jo anūkas Orestas. Šis yra toks pat kaip jo keistuolis senelis, todėl visi žmonės jo šalinasi. Vieną dieną jis vaikščiodamas po pakrante nuklydo toli ir netikėtai atrado apleistą laivą. Tas laivas buvo tas pats, kuriuo plaukiojo jo senelis, tačiau jis nė trupučio nepasikeitęs. Tai atrodė juokingai, bet greičiausiai pats likimas Orestą atvedė prie jo, todėl šis nusprendė išplaukti su šiuo laivu į jūrą, bet pirma jam reikėjo įgūlos. Nors dauguma žmonių šalinosi Oresto, jis puikiai pažinojo kelis jaunuolius, kurie tikrai sutiktų keliauti su juo į plačiąją jūrą. Tie jaunuoliai buvo ne kas kita, o bepročiai.
Surinkęs visą įgūlą Orestas laivą pervadino į Lisą, nes šioji graikų mitologijoje yra beprotystės deivė, o visą įgūlą sudarė vien bepročiai. Su šiuo savo naujuoju, o tiksliau senuoju, tik naujai pervadintu, laivu jis išplaukė į plačiąją jūrą. Tačiau neilgai keliavo Orestas, nes vieną naktį kilo didžiulė audra per kurią nuskendo laivas su visa savo įgūla. Turbūt šioje vietoje pats likimas iškrėtė pokštą ir atsitiko tas pats, kas įvyko prieš daugiau nei 100 metų. Tačiau šį kartą kartu nuskendo ir pats Orestas. Nuo to laiko apie jį ir jo laivą bei įgūlą nebuvo nieko girdėti. Bet tai dar ne istorijos pabaiga.
XV amžiaus pabaigoje, prasidėjus didžiųjų geogrefinių atradimų erai, tarp žmonių pradėjo sklisti gandai. Buvo šnekama, kad Indijos vandenyne plaukioja laivas vaiduoklis. Kai kurie sakė, kad tai tas pats nuskendęs laivas Lisa, kurio įgūla buvo bepročiai. Visko buvo šnekama apie jį, bet tiksliai buvo žinoma tik tiek, kad tas laivas yra beprotnamis. Kas ten patekdavo, niekada nebegrįždavo atgal.
Pirmą kartą tai įvyko 1483 metais. Žvejai plaukę pro šalį išgirdo pagalbos besišaukiančius žmones. Priplaukę arčiau pamatė, kad tai labai senas laivas ir iš jo kažkas šaukiasi pagalbos, tačiau laivas neskendo ir jų niekas nebandė apiplėšti. Žvejai nusprendė patikrinti, kas ten dedasi, todėl trys iš jų su valtele nuplaukė prie laivo. Tačiau vos nuplaukę tolėliau, jie pradingo rūke kartu su paslaptingu laivu. Likę žvejai tik spėjo išgirsti savo draugų kliksmą ir viskas. Taip dingo ne vienas žmogus, o šimtai. Buvo sakoma, kad to laivo kapitonas renka naujus narius savo įgūlai, kuriuos paverčia bepročiais. Taip laivas po truputį tampa panašesnis į beprotnamį.
Jau praėjo daugiau nei 500 metų nuo to laiko. Tačiau gandai apie beprotnamį laive vis nemažėja. Ir tam niekada nebus galo, nes net šiomis dienomis plaukiant Indijos vandenynu galima išgirsti keistus, dejuojančių žmonių balsus iš vaiduoklių laivo Lisos. Dėl šios priežasties netgi šiais laikais dingsta žmonės, kurių būta naivuolių, nes šie netgi girdėję gandus apie beprotanamį laive tuo nepatiki ir taip dingsta rūke atmintyje palikdami tik kliksmą, kuris niekuo nesiskiria nuo išprotėjusio žmogaus kliksmo.
Tais laikais, kai laivai buvo naudojami tik žvejybos, o ne kelionių tikslais, jūromis plaukiojo laivas Brizo. Šis laivas buvo įspūdingas, niekur daugiau pasaulyje nebūtum galėjęs tokio rasti. Jis priklausė vienam graikų didikui, kuris labai mylėjo žmones. Dėl šios priežasties ne vien didikas, bet ir visi graikai didžiavosi šiuo laivu, bet viskas pasikeitė po vienos nelaimės.
Vieną dieną žvejai šiuo laivu išplaukė į jūrą žvejoti. Buvo nuostabi diena, bet vos nuplaukus kiek tolėliau nuo kranto kilo didelė audra. Šios audros metu žuvo visi išskyrus vieną keistuolį, kuris tarnavo pačiam didikui. Iš po šios nelaimės jo reputacija krito, todėl jis atleido tą keistuolį, o laivą paliko supūti nuošaliame uoste.
Nuo nelaimės praėjo daugiau nei 100 metų. Keistuolis ir jo visa šeima jau mirusi. Vienintelis gyvas palikęs jo anūkas Orestas. Šis yra toks pat kaip jo keistuolis senelis, todėl visi žmonės jo šalinasi. Vieną dieną jis vaikščiodamas po pakrante nuklydo toli ir netikėtai atrado apleistą laivą. Tas laivas buvo tas pats, kuriuo plaukiojo jo senelis, tačiau jis nė trupučio nepasikeitęs. Tai atrodė juokingai, bet greičiausiai pats likimas Orestą atvedė prie jo, todėl šis nusprendė išplaukti su šiuo laivu į jūrą, bet pirma jam reikėjo įgūlos. Nors dauguma žmonių šalinosi Oresto, jis puikiai pažinojo kelis jaunuolius, kurie tikrai sutiktų keliauti su juo į plačiąją jūrą. Tie jaunuoliai buvo ne kas kita, o bepročiai.
Surinkęs visą įgūlą Orestas laivą pervadino į Lisą, nes šioji graikų mitologijoje yra beprotystės deivė, o visą įgūlą sudarė vien bepročiai. Su šiuo savo naujuoju, o tiksliau senuoju, tik naujai pervadintu, laivu jis išplaukė į plačiąją jūrą. Tačiau neilgai keliavo Orestas, nes vieną naktį kilo didžiulė audra per kurią nuskendo laivas su visa savo įgūla. Turbūt šioje vietoje pats likimas iškrėtė pokštą ir atsitiko tas pats, kas įvyko prieš daugiau nei 100 metų. Tačiau šį kartą kartu nuskendo ir pats Orestas. Nuo to laiko apie jį ir jo laivą bei įgūlą nebuvo nieko girdėti. Bet tai dar ne istorijos pabaiga.
XV amžiaus pabaigoje, prasidėjus didžiųjų geogrefinių atradimų erai, tarp žmonių pradėjo sklisti gandai. Buvo šnekama, kad Indijos vandenyne plaukioja laivas vaiduoklis. Kai kurie sakė, kad tai tas pats nuskendęs laivas Lisa, kurio įgūla buvo bepročiai. Visko buvo šnekama apie jį, bet tiksliai buvo žinoma tik tiek, kad tas laivas yra beprotnamis. Kas ten patekdavo, niekada nebegrįždavo atgal.
Pirmą kartą tai įvyko 1483 metais. Žvejai plaukę pro šalį išgirdo pagalbos besišaukiančius žmones. Priplaukę arčiau pamatė, kad tai labai senas laivas ir iš jo kažkas šaukiasi pagalbos, tačiau laivas neskendo ir jų niekas nebandė apiplėšti. Žvejai nusprendė patikrinti, kas ten dedasi, todėl trys iš jų su valtele nuplaukė prie laivo. Tačiau vos nuplaukę tolėliau, jie pradingo rūke kartu su paslaptingu laivu. Likę žvejai tik spėjo išgirsti savo draugų kliksmą ir viskas. Taip dingo ne vienas žmogus, o šimtai. Buvo sakoma, kad to laivo kapitonas renka naujus narius savo įgūlai, kuriuos paverčia bepročiais. Taip laivas po truputį tampa panašesnis į beprotnamį.
Jau praėjo daugiau nei 500 metų nuo to laiko. Tačiau gandai apie beprotnamį laive vis nemažėja. Ir tam niekada nebus galo, nes net šiomis dienomis plaukiant Indijos vandenynu galima išgirsti keistus, dejuojančių žmonių balsus iš vaiduoklių laivo Lisos. Dėl šios priežasties netgi šiais laikais dingsta žmonės, kurių būta naivuolių, nes šie netgi girdėję gandus apie beprotanamį laive tuo nepatiki ir taip dingsta rūke atmintyje palikdami tik kliksmą, kuris niekuo nesiskiria nuo išprotėjusio žmogaus kliksmo.
5. Povandeninis pasaulis
Spoileris:
Kiekviena diena yra rutina. Atsikeliu, nusiprausiu, papusryčiauju, išeinu į sodą pasimankštinti, papietauju, prisistatau pas gydytoją privalomos konsultacijos, turiu kelias laisvas valandas, pavakarieniauju, nusiprausiu ir einu miegoti... Nieko naujo, nieko įdomaus. Tie patys veidai, tos pačios sienos. Tie patys vaizdai, tos pačios mintys.
- Kaip jums šiandiena? – paklausė priėjusi tamsiaplaukė, vidutinio amžiaus seselė, man sėdint sode ir stebint kitus.
- Nebloga, - atsakiau šyptelėdamas. Personalas su manimi visada elgdavosi labai šiltai. Iš pradžių turėjau įtarimų, jog šitai yra privaloma, tačiau kiek vėliau pastebėjau, kad su rimtesnės būklės gyventojais jie elgėsi dalykiškiau.
- Ar kas nors ne taip? – prisėdo moteris šalia, tikriausiai pamačiusi mano besiblaškantį žvilgsnį.
- Jei viskas būtų gerai, tikriausia čia nesėdėčiau, - dar kartą šyptelėjau.
- Tiesa, - atsakė ji linktelėdama, - tačiau, žinote, iš visų ligonių šioje įstaigoje, jūs esate vienintelis, kurio būvimo priežasties aš nesuprantu.
- Jūsų negąsdina faktas, jog matau tai, ko niekas kitas? – kilstelėjau antakį.
- Nelabai, - gūžtelėjo pečiais. – Esate mandagus, paslaugus ir intelektualus. Tai, kad turite problemą... Na, mes visų jų turime, tiesa? Su retu ligoniu personalas gali pasikalbėti naudojant daugiau nei tris žodžius.
Man nepatiko kaip žmones čia vadino „ligoniais“. Dauguma jų psichologinių negalavimų atsirado įvykus kokiai nelaimei ar traumai, tad šis žodis... Jis tiesiog netiko.
- Pone, metas jūsų susitikimui su gydytoju, - prie mūsų priėjo dar viena seselė.
- Man paskirtas laikas 12h, - nustebau, žvilgtelėdamas į savo riešinį laikrodį, rodantį šiek tiek po 11.
- Nejau negirdėjote? Jums paskirtas naujas gydytojas, - maloniai šyptelėjo, rankos mostu parodydama, jog turiu ją sekti. Pakilau, linktelėjau likusiai seselei ir nenorom nuėjau. Dar vienas gydytojas? Atsidusau. Šiaip ar taip, visi jie klausinėjo to paties.
- Laba diena, - pasisveikinau įeidamas į kabinetą. Naujasis gydytojas buvo pagyvenęs vyras, tikriausiai kokių šešiasdešimties. Jo trumpai kirpti, jau pražilę plaukai suteikė vyrui griežtumo, tačiau šviesios akys veidą sušvelnino.
- Ponas Simonas Mockus? – kreipėsi į mane.
- Tiesiog Simas.
- Malonu susipažini, aš esu Linas Deleckas, jūsų naujasis psichoterapeutas. Prisėskite, - mostelėjo kažkur už savęs, pamatęs, kad vis dar stypsau prie durų.
- Man taip pat malonu. Ar galiu paklausti kur dingo mano senasis gydytojas? – paklausiau apsižvalgęs.
- Ponas Rimantas paprašė mano pagalbos. Sakė, kad jūsų atvejis išskirtinis.
- Manote, kad galite man padėti?
- Neabejoju, kad galite padėti pats sau.
Šyptelėjau linktelėdamas. Girdėjau tai jau šimtus kartu. Kiekvienam daktarui, reikėdavo prisistatyti, pasakyti savo, gimimo metus, tėvų vardus, bei dar begales panašių dalykų. Juokinga pagalvojus, kad to klausdavo kiekvieną dieną, tarytum per vakarą galėčiau viską pamiršti.
- Taigi, sakykite, - daktaras maloniai šyptelėjo, pats galiausiai prisėsdamas, - ką jūs matote?
Atsidusau, žvilgtelėdamas pro langą į kiemą. Nebuvau iškalbus, o tai, ką regėjau... Tam papasakoti reikėjo nemažai žodžių.
- Matau povandeninį pasaulį, - tariau ir nutilau. Nežinojau kaip visa tai paaiškinti. Daktaras linktelėjo man, tarytum paprašydamas, kad tęsčiau. - Mus supa vanduo, o aplinkui plaukioja įvairiausi vandens gyvūnai... - Net ir man toks apibūdinimas skambėjo kvailai. - Mes esame dugne, - dar pridėjau, tikriausiai visiškai sugadindamas savo reginių apibūdinimą.
- Ežero? - pasiteiravo. Neatrodė, kad daktaras Linas šaipėsi, bet tikriausiai į visų pacientų vizijas jis reagavo panašiai.
- Sakyčiau vandenyno.
- Iš kur spėjate?
- Aplinkui plaukiojantys gyvūnai tikrai negyvena ežeruose.
- Mat kaip, - šyptelėjo jis. - Nuo kada pradėjote matyti vandenį?
- Visada mačiau tą kitą pasaulį, susijungusį su mūsų, - gūžtelėjau pečiais. - Tik vaikystėje tėvai jį vadino lakia vaizduote, o paūgėjus teko pradėti lankytis panašiose įstaigose kaip ši.
Daktaras palingavo galva.
- Mane labai domina jūsų matomas pasaulis. Ar galite komunikuoti su plaukiojančiais gyvūnais?
- Ne, jei turite omenyje, ar galiu juos liesti. Kalbėti, manau, taip pat būtų beprasmiška.
- O ar gyvūnai mato jus? Mus?
- Nežinau, - prisipažinau. - Jie neatsitrenkia į pastatus, juos paprasčiausiai apiplaukia, taip pat elgiasi ir su žmonėmis. Galbūt mes jiems atrodome kaip kokios plaukiojančios kliūtys? Vargu ar kada tai išsiaiškinsiu, nors... Medūzos skiriasi nuo kitų gyvių.
- Medūzos? - kilstelėjo antakį. - Na ir kuom jos skiriasi?
Jaučiausi kaip mažas vaikas. Abejojau ar tas vyras tiki bent vienu mano žodžiu. Nors, tiesą pasakius, vargu ar pats jais tikėjau.
- Medūzos dažnai prilimpa prie žmonių arba trankosi į jų galvas.
Daktaras nežymiai šyptelėjo. Mačiau kaip jis bando paslėpti tą šypsnį, tačiau tai nebuvo taip jau lengva. Juokčiausi ir aš, jei nematyčiau kaip dvi rausvos medūzos trankosi į seselės galvą.
- Jei jūsų matomi gyvūnai apiplaukia pastatus tarytum kliūtis, ar tai reiškia, jog namuose jų nebūna?
- Ne, - papurčiau galvą. - Kažkodėl stiklas negali sustabdyti, tad jie įplaukia pro langus.
- Labai įdomu, - daktaras Linas pasitrynė kaktą. - Kaip jūs pats jaučiatės dėl savo reginių?
- Jei norite paklausti, ar jaučiuosi esantis bent kiek pranašesnis už kitus, galiu atsakyti, jog tikrai ne. Visi šie reginiai tikrai nėra dovana, patikėkite manimi. Praleidau beveik visą savo gyvenimą už keturių sienų vien dėl to, kad mačiau tai, ko kiti negali.
- Mhm, - vyras pritariamai linktelėjo. Regis jam patiko šis atsakymas. - Kiek metų čia gyvenate, pone Simonai?
- Šešerius.
- Ar tiesa, kad per tą laiką neblogai susibičiuliavote su personalu?
- Manau, kad taip.
- Žinote, bendravau su visais jūsų buvusiais psichologais, seselėmis, ir psichoterapeutais, tačiau nė vienas nerado jums jokio blogo žodžio.
- Labai malonu, - tariau, dėkingai linktelėdamas stovinčiai seselei.
- Ar tiesa, kad laisvalaikiu mėgstate sportuoti?
- Ne tik. Pripažinkime, tarp šių sienų veiklos nėra daug. Prieš kelis metus slaugas išmokė mane žaisti šachmatais, mėgstu spręsti sudoku bei kitokius kryžiažodžius, o tam, kad nesustabarėtų raumenys, karts nuo karto pabėgioju.
- Girdėjau, jog jūsų prašymu buvo įrengtos krepšinio ir futbolo aikštelės.
- Tiesa, - linktelėjau. - Dauguma galvoja, kad jei žmonės yra čia, tai viskas, ką jie sugeba, yra seiliotis ir kalbėti nesąmones. Suprantu, jog su dauguma čia esančių gyventojų rišliai pasikalbėti yra sunku, tačiau nereikia nuvertinti jų sugebėjimų. Nenoriu girtis, tačiau, kiek žinau, po mano prašymo įrengti aikšteles, tokiu pačiu pavyzdžiu pasekė dar dvidešimt sutrikusios psichikos įstaigų.
- Smagu tai girdėti, - šyptelėjo gydytojas, regis nuoširdžiai. - Ar galiu paklausti kai ko itin asmeniško?
- Prašome.
- Ar nemanote, kad jūsų reginiai tėra vaizduotės vaisius, kilęs dėl vaikystės traumos?
- Atvirai?
- Žinoma.
- Aš labai to norėčiau.
- Kodėl? - per visą mūsų pokalbio laiką vyras pirmą kartą kiek sutriko.
- Nes tai reikštų, jog man dar yra galimybė pasveikti.
Daktaras ruošėsi kažką pasakyti, tačiau joks žodis neišėjo iš jo lūpų.
- Ačiū, - galiausiai pratarė jis. - Galite eiti, pone Simonai.
- Ačiū jums, - linktelėjau pakildamas.
- Paskutinis klausimas... - Netikėtai sustabdė mane vyro balsas. - Ar norėtumėte nebematyti to povandeninio pasaulio?
- Žinoma, - atsakiau nė nesuabejojęs, - nors... Žinote, būtų kiek gaila viso to netekti.
- Kodėl?
- Jūs net neįsivaizduojate koks šitas mano nekenčiamas pasaulis yra gražus.
- Klausykite, Linai, ar negalima būtų išleisti Simo iš šios ligoninės? - penkios seselės ir du slaugai susirinko kabinete, į kurį mane pakvietė po kelių dienų. - Pacientas yra nepiktybiškas, nelinkęs į savo fantazijų reiškimą viešai... Mes nemanome, kad tokiems žmonėms čia vieta. Vaikinas kuo puikiausiai galėtų susirasti darbą, baigti mokslus ir gyventi normalų gyvenimą. Jei reikės, kas savaitę ar mėnesį vienas iš mūsų, kad ir nuo darbo laisvu metu, galėtume nueiti ir pažiūrėti kaip jam sekasi. Oficialiai prašyti neturime jūsų jokios teisės, tačiau norime, kad išgirstumėte ir mūsų nuomonę.
Žvelgiau į juos ir jutau kaip gerklėje didėjo kažkoks gniutulas, neleidžiantis kalbėti. Šie žmonės nuoširdžiai mėgino man padėti. Jie neabejotinai atstojo šeimą, kuri nesivargindama mane čia įgrūdo.
- Negaliu, - gydytojas lėtai papurtė galvą. - Ir visai ne dėl to, kad pats su jumis nesutikčiau. Simas nėra tipinis ligonis, tačiau už jo išlaikymą yra sumokėta nemaža suma pinigų, tad abejoju ar mūsų įstaigos vadovas greitu metu išleis jį... Atleiskite, tačiau gyvename laikuose, kai pinigai lemia daugiau nei turėtų.
Išeinant iš kabineto seselės ir slaugai liūdnai tapšnojo man per petį ir atsiprašinėjo, tačiau man liūdna nebuvo. Norėjau išeiti iš šios vietos, bet žmonės, dirbantys čia buvo tokie malonūs, kad kuo puikiausiai galėčiau išbūti dar šešerius metus.
- Bet pone, - išgirdau vyriausiąją seselę kalbant su daktaru, prieš durims užsidarant, - ar jums neatrodo, kad Simas gali kalbėti tiesą?
- Apie ką jūs? - jo balsas persimainė.
- Tai kaip Simas pasakoja apie matomus dalykus, apibūdina kiekvieną, net ir smulkiausią detalę... Ar jums nekilo minčių, kad pasaulis, kurį mato jis, yra tikras?
Susidomėjęs laukiau daktaro atsakymo. Žinojau, ką jis turėjo atsakyti, tačiau smalsumas nugalėjo.
- Tikriausiai per ilgai būnate su tuo pacientu, - vyro balsas pakilo, jis tikriausiai nusišypsojo.
- Su mumis Simas niekuomet nekalba apie tai, ką mato. Kartais tiesiog pamatau jo besiblaškantį žvilgsnį ir...
- Manau, kad turėtume baigti šią temą.
- Bet tikrai, nė karto?
- Keletą, - galiausiai, labai tyliai, prisipažino. - Tačiau jei tai, ką tas vaikinas mato, yra tikra...
Daktaro balsas pradingo einančių pietauti gyventojų minioje. Aš pažvelgiau į lauke, danguje plaukiojančią afaliną ir nužingsniavau į valgyklą. Pamatęs kaip dvi medūzos trankosi į šalia einantį gyventoją, nejučiomis nusišypsojau. Niekados prieš tai net nebuvau apsvarstęs galimybės, jog mano matomas pasaulis yra tikras.
- Kaip jums šiandiena? – paklausė priėjusi tamsiaplaukė, vidutinio amžiaus seselė, man sėdint sode ir stebint kitus.
- Nebloga, - atsakiau šyptelėdamas. Personalas su manimi visada elgdavosi labai šiltai. Iš pradžių turėjau įtarimų, jog šitai yra privaloma, tačiau kiek vėliau pastebėjau, kad su rimtesnės būklės gyventojais jie elgėsi dalykiškiau.
- Ar kas nors ne taip? – prisėdo moteris šalia, tikriausiai pamačiusi mano besiblaškantį žvilgsnį.
- Jei viskas būtų gerai, tikriausia čia nesėdėčiau, - dar kartą šyptelėjau.
- Tiesa, - atsakė ji linktelėdama, - tačiau, žinote, iš visų ligonių šioje įstaigoje, jūs esate vienintelis, kurio būvimo priežasties aš nesuprantu.
- Jūsų negąsdina faktas, jog matau tai, ko niekas kitas? – kilstelėjau antakį.
- Nelabai, - gūžtelėjo pečiais. – Esate mandagus, paslaugus ir intelektualus. Tai, kad turite problemą... Na, mes visų jų turime, tiesa? Su retu ligoniu personalas gali pasikalbėti naudojant daugiau nei tris žodžius.
Man nepatiko kaip žmones čia vadino „ligoniais“. Dauguma jų psichologinių negalavimų atsirado įvykus kokiai nelaimei ar traumai, tad šis žodis... Jis tiesiog netiko.
- Pone, metas jūsų susitikimui su gydytoju, - prie mūsų priėjo dar viena seselė.
- Man paskirtas laikas 12h, - nustebau, žvilgtelėdamas į savo riešinį laikrodį, rodantį šiek tiek po 11.
- Nejau negirdėjote? Jums paskirtas naujas gydytojas, - maloniai šyptelėjo, rankos mostu parodydama, jog turiu ją sekti. Pakilau, linktelėjau likusiai seselei ir nenorom nuėjau. Dar vienas gydytojas? Atsidusau. Šiaip ar taip, visi jie klausinėjo to paties.
- Laba diena, - pasisveikinau įeidamas į kabinetą. Naujasis gydytojas buvo pagyvenęs vyras, tikriausiai kokių šešiasdešimties. Jo trumpai kirpti, jau pražilę plaukai suteikė vyrui griežtumo, tačiau šviesios akys veidą sušvelnino.
- Ponas Simonas Mockus? – kreipėsi į mane.
- Tiesiog Simas.
- Malonu susipažini, aš esu Linas Deleckas, jūsų naujasis psichoterapeutas. Prisėskite, - mostelėjo kažkur už savęs, pamatęs, kad vis dar stypsau prie durų.
- Man taip pat malonu. Ar galiu paklausti kur dingo mano senasis gydytojas? – paklausiau apsižvalgęs.
- Ponas Rimantas paprašė mano pagalbos. Sakė, kad jūsų atvejis išskirtinis.
- Manote, kad galite man padėti?
- Neabejoju, kad galite padėti pats sau.
Šyptelėjau linktelėdamas. Girdėjau tai jau šimtus kartu. Kiekvienam daktarui, reikėdavo prisistatyti, pasakyti savo, gimimo metus, tėvų vardus, bei dar begales panašių dalykų. Juokinga pagalvojus, kad to klausdavo kiekvieną dieną, tarytum per vakarą galėčiau viską pamiršti.
- Taigi, sakykite, - daktaras maloniai šyptelėjo, pats galiausiai prisėsdamas, - ką jūs matote?
Atsidusau, žvilgtelėdamas pro langą į kiemą. Nebuvau iškalbus, o tai, ką regėjau... Tam papasakoti reikėjo nemažai žodžių.
- Matau povandeninį pasaulį, - tariau ir nutilau. Nežinojau kaip visa tai paaiškinti. Daktaras linktelėjo man, tarytum paprašydamas, kad tęsčiau. - Mus supa vanduo, o aplinkui plaukioja įvairiausi vandens gyvūnai... - Net ir man toks apibūdinimas skambėjo kvailai. - Mes esame dugne, - dar pridėjau, tikriausiai visiškai sugadindamas savo reginių apibūdinimą.
- Ežero? - pasiteiravo. Neatrodė, kad daktaras Linas šaipėsi, bet tikriausiai į visų pacientų vizijas jis reagavo panašiai.
- Sakyčiau vandenyno.
- Iš kur spėjate?
- Aplinkui plaukiojantys gyvūnai tikrai negyvena ežeruose.
- Mat kaip, - šyptelėjo jis. - Nuo kada pradėjote matyti vandenį?
- Visada mačiau tą kitą pasaulį, susijungusį su mūsų, - gūžtelėjau pečiais. - Tik vaikystėje tėvai jį vadino lakia vaizduote, o paūgėjus teko pradėti lankytis panašiose įstaigose kaip ši.
Daktaras palingavo galva.
- Mane labai domina jūsų matomas pasaulis. Ar galite komunikuoti su plaukiojančiais gyvūnais?
- Ne, jei turite omenyje, ar galiu juos liesti. Kalbėti, manau, taip pat būtų beprasmiška.
- O ar gyvūnai mato jus? Mus?
- Nežinau, - prisipažinau. - Jie neatsitrenkia į pastatus, juos paprasčiausiai apiplaukia, taip pat elgiasi ir su žmonėmis. Galbūt mes jiems atrodome kaip kokios plaukiojančios kliūtys? Vargu ar kada tai išsiaiškinsiu, nors... Medūzos skiriasi nuo kitų gyvių.
- Medūzos? - kilstelėjo antakį. - Na ir kuom jos skiriasi?
Jaučiausi kaip mažas vaikas. Abejojau ar tas vyras tiki bent vienu mano žodžiu. Nors, tiesą pasakius, vargu ar pats jais tikėjau.
- Medūzos dažnai prilimpa prie žmonių arba trankosi į jų galvas.
Daktaras nežymiai šyptelėjo. Mačiau kaip jis bando paslėpti tą šypsnį, tačiau tai nebuvo taip jau lengva. Juokčiausi ir aš, jei nematyčiau kaip dvi rausvos medūzos trankosi į seselės galvą.
- Jei jūsų matomi gyvūnai apiplaukia pastatus tarytum kliūtis, ar tai reiškia, jog namuose jų nebūna?
- Ne, - papurčiau galvą. - Kažkodėl stiklas negali sustabdyti, tad jie įplaukia pro langus.
- Labai įdomu, - daktaras Linas pasitrynė kaktą. - Kaip jūs pats jaučiatės dėl savo reginių?
- Jei norite paklausti, ar jaučiuosi esantis bent kiek pranašesnis už kitus, galiu atsakyti, jog tikrai ne. Visi šie reginiai tikrai nėra dovana, patikėkite manimi. Praleidau beveik visą savo gyvenimą už keturių sienų vien dėl to, kad mačiau tai, ko kiti negali.
- Mhm, - vyras pritariamai linktelėjo. Regis jam patiko šis atsakymas. - Kiek metų čia gyvenate, pone Simonai?
- Šešerius.
- Ar tiesa, kad per tą laiką neblogai susibičiuliavote su personalu?
- Manau, kad taip.
- Žinote, bendravau su visais jūsų buvusiais psichologais, seselėmis, ir psichoterapeutais, tačiau nė vienas nerado jums jokio blogo žodžio.
- Labai malonu, - tariau, dėkingai linktelėdamas stovinčiai seselei.
- Ar tiesa, kad laisvalaikiu mėgstate sportuoti?
- Ne tik. Pripažinkime, tarp šių sienų veiklos nėra daug. Prieš kelis metus slaugas išmokė mane žaisti šachmatais, mėgstu spręsti sudoku bei kitokius kryžiažodžius, o tam, kad nesustabarėtų raumenys, karts nuo karto pabėgioju.
- Girdėjau, jog jūsų prašymu buvo įrengtos krepšinio ir futbolo aikštelės.
- Tiesa, - linktelėjau. - Dauguma galvoja, kad jei žmonės yra čia, tai viskas, ką jie sugeba, yra seiliotis ir kalbėti nesąmones. Suprantu, jog su dauguma čia esančių gyventojų rišliai pasikalbėti yra sunku, tačiau nereikia nuvertinti jų sugebėjimų. Nenoriu girtis, tačiau, kiek žinau, po mano prašymo įrengti aikšteles, tokiu pačiu pavyzdžiu pasekė dar dvidešimt sutrikusios psichikos įstaigų.
- Smagu tai girdėti, - šyptelėjo gydytojas, regis nuoširdžiai. - Ar galiu paklausti kai ko itin asmeniško?
- Prašome.
- Ar nemanote, kad jūsų reginiai tėra vaizduotės vaisius, kilęs dėl vaikystės traumos?
- Atvirai?
- Žinoma.
- Aš labai to norėčiau.
- Kodėl? - per visą mūsų pokalbio laiką vyras pirmą kartą kiek sutriko.
- Nes tai reikštų, jog man dar yra galimybė pasveikti.
Daktaras ruošėsi kažką pasakyti, tačiau joks žodis neišėjo iš jo lūpų.
- Ačiū, - galiausiai pratarė jis. - Galite eiti, pone Simonai.
- Ačiū jums, - linktelėjau pakildamas.
- Paskutinis klausimas... - Netikėtai sustabdė mane vyro balsas. - Ar norėtumėte nebematyti to povandeninio pasaulio?
- Žinoma, - atsakiau nė nesuabejojęs, - nors... Žinote, būtų kiek gaila viso to netekti.
- Kodėl?
- Jūs net neįsivaizduojate koks šitas mano nekenčiamas pasaulis yra gražus.
- Klausykite, Linai, ar negalima būtų išleisti Simo iš šios ligoninės? - penkios seselės ir du slaugai susirinko kabinete, į kurį mane pakvietė po kelių dienų. - Pacientas yra nepiktybiškas, nelinkęs į savo fantazijų reiškimą viešai... Mes nemanome, kad tokiems žmonėms čia vieta. Vaikinas kuo puikiausiai galėtų susirasti darbą, baigti mokslus ir gyventi normalų gyvenimą. Jei reikės, kas savaitę ar mėnesį vienas iš mūsų, kad ir nuo darbo laisvu metu, galėtume nueiti ir pažiūrėti kaip jam sekasi. Oficialiai prašyti neturime jūsų jokios teisės, tačiau norime, kad išgirstumėte ir mūsų nuomonę.
Žvelgiau į juos ir jutau kaip gerklėje didėjo kažkoks gniutulas, neleidžiantis kalbėti. Šie žmonės nuoširdžiai mėgino man padėti. Jie neabejotinai atstojo šeimą, kuri nesivargindama mane čia įgrūdo.
- Negaliu, - gydytojas lėtai papurtė galvą. - Ir visai ne dėl to, kad pats su jumis nesutikčiau. Simas nėra tipinis ligonis, tačiau už jo išlaikymą yra sumokėta nemaža suma pinigų, tad abejoju ar mūsų įstaigos vadovas greitu metu išleis jį... Atleiskite, tačiau gyvename laikuose, kai pinigai lemia daugiau nei turėtų.
Išeinant iš kabineto seselės ir slaugai liūdnai tapšnojo man per petį ir atsiprašinėjo, tačiau man liūdna nebuvo. Norėjau išeiti iš šios vietos, bet žmonės, dirbantys čia buvo tokie malonūs, kad kuo puikiausiai galėčiau išbūti dar šešerius metus.
- Bet pone, - išgirdau vyriausiąją seselę kalbant su daktaru, prieš durims užsidarant, - ar jums neatrodo, kad Simas gali kalbėti tiesą?
- Apie ką jūs? - jo balsas persimainė.
- Tai kaip Simas pasakoja apie matomus dalykus, apibūdina kiekvieną, net ir smulkiausią detalę... Ar jums nekilo minčių, kad pasaulis, kurį mato jis, yra tikras?
Susidomėjęs laukiau daktaro atsakymo. Žinojau, ką jis turėjo atsakyti, tačiau smalsumas nugalėjo.
- Tikriausiai per ilgai būnate su tuo pacientu, - vyro balsas pakilo, jis tikriausiai nusišypsojo.
- Su mumis Simas niekuomet nekalba apie tai, ką mato. Kartais tiesiog pamatau jo besiblaškantį žvilgsnį ir...
- Manau, kad turėtume baigti šią temą.
- Bet tikrai, nė karto?
- Keletą, - galiausiai, labai tyliai, prisipažino. - Tačiau jei tai, ką tas vaikinas mato, yra tikra...
Daktaro balsas pradingo einančių pietauti gyventojų minioje. Aš pažvelgiau į lauke, danguje plaukiojančią afaliną ir nužingsniavau į valgyklą. Pamatęs kaip dvi medūzos trankosi į šalia einantį gyventoją, nejučiomis nusišypsojau. Niekados prieš tai net nebuvau apsvarstęs galimybės, jog mano matomas pasaulis yra tikras.
Comment