Taigi taigi kaipgis, kaip jau paskelbiau vakar, šiandien iškilmingai atidarau rašytojų turnyrą su pirmąja tema, kuri vadinasi labai neįprastai:
Qualtagh
Nenusigąskite tokio neįprasto žodžio, jis tik skamba sudėtingai. Šis žodis reiškia „pirmasis žmogus, sutiktas, išėjus iš namų“.
Galbūt tai jūsų paštininkas, kuris niekaip neatneša laukiamos žinutės iš tolimų kraštų? Galbūt tai landus kaimynas, kuris pasirodo besąs slaptas agentas ar tiesiog beprotis, manantis, kad jūs ateivis iš kitos planetos? O gal tai jūsų nuomojamo buto šeimininkė, kuriai jau dvi savaites vėluojate sumokėti? Visa tai ir dar daug neminėtų dalykų tinka žodžiui qualtagh.
<hr>Taisyklės
Kalba. Tik lietuviškai. Čia Lietuva, forumas lietuviškas, tad ir puoselėkim savo kilmę
Tekstams su dideliu kiekiu klaidų taip pat bus sugalvojamos sankcijos, reikalui esant. Suprantu, kad ne visi ją mokat idealiai, bet bent jau rašybą worde pasitikrinkit. Taip pat būtinai naudojam lietuviškus rašmenis. Jokių šveplumų [o apie w/y/oo dalykus išvis nešneku] – komentaruose tegul rašo kas kaip nori, bet rašto darbai turi būt tvarkingi.Tipas. Dalykiniai/moksliniai/faktiniai darbai [non-fiction] neleidžiami. Jeigu konkursas kūrybinis, tai tebūnie kūrybinis. Dienoraštinis tipas leidžiamas, jeigu aišku, kad tai yra kažkoks veikėjas, o ne kontempliavimo mintys. Na, o grožinės literatūros žanrai leidžiami visi – ar tai apsakymas, ar eilėraštis, ar komedijinis vaizdelis. Svarbu, kad būtų išgalvota.
Apimtis. Nuo 100 iki 1500 žodžių. Suskaičiuoti, manau, sunku nebus – worde atitinkama funkcija tikrai yra, o jeigu ką, galima ir internete pasiieškoti žodžių skaičiuoklių.
Darbai siunčiami man elektroniniu paštu dunamez@gmail.com iki liepos 21 dienos 21 val. [kitas sekmadienis]. Tekstą prisegti kaip atskirą failą – word [priimsiu ir doc, ir docx], notepadu, rtf ar dar kokie nors panašūs failų tipai, kurių galiu nežinoti, bet kuriuos būtų galima atidaryti su minėtomis programomis. Jeigu naudosit kažkokį formatavimą, tekstą iš anksto paruoškit pagal AZ forume naudojamą BB kodą. Kitų spalvų ar įmantrių šriftų nelabai leisiu, bet tokie dalykai kaip bold ar italics kartais būna reikalingi.
Laiške taip pat paminėkit savo AZ nicką, kūrinio pavadinimą, savo tikrą vardą, ir dažnai naudojamus kontaktinius duomenis – ar email, ar telefono numerį, ar skype – kuriais būtų galima susisiekti prizo laimėjimo atveju.
Taip pat prašytume, kad apie savo planus dalyvauti praneštumėt iš anksto [ar gijoje ar PM]. Tai jokiu būdu nėra registracija, bet tiesiog norime matyti, kiek dalyvių galime tikėtis bei ar dėl to reikia keisti turnyro struktūrą ir kitus susijusius organizacinius dalykus.
<hr>
Etapo prizas
Kenzaburo Oe „Asmeninė patirtis“
<hr><img src=" https://www.knygos.lt/media/thumbnails/2278c1cbf0b78cf35e7214b61ab328b5.jpg" hspace="13" height="250" align="right" />
Asmeninė patirtis - monumentalus japonų prozininko, Nobelio premijos laureato Kenzaburo Oe romanas, pasakojantis apie jauno žmogaus širdyje vykstančią svajonės ir pareigos kovą. Paukštis Berdas sužino, kad jo vaikas gimė su galvos defektu. Svajojęs apie avantiūristinę kelionę į Afriką, dabar jis atsiduria siaubo gniaužtuose. Prasideda ištvirkavimo ir nevilties dienos. Kūdikio mirties troškimas ir seksualiniai nuotykiai... Ar šiandienos žmogui, stovinčiam ties pamišimo bedugne, dar yra vilties sugrįžti į gyvenimą? Perėjęs pragaro ratus, jaunas vyras prisiima jam skirtą likimą.
Romaną K. Oe parašė 1964 metais, kovodamas su savo paties išgyvenimais gimus protinei negaliai pasmerktam sūnui, kurio globai jis atsidėjo ir kuris vėliau tapo daugelio jo kūrinių veikėju.
<hr>Kaip matote, etapams darbų siuntimo laikas bus dvi savaitės. Darbams konkrečių kriterijų nėra, išskyrus tai, kad turi atitikti temą ir kuo geriau ją įkorporuosite į savo darbą (ir kuo originaliau), tuo geriau tas darbas bus įvertintas. Jeigu nesate tikri, ar jūsų idėja tinka temai ar pagal dar kokią kitą taisyklę, nesidrovėkite ir rašykite man AŽ ir klauskite. O jeigu turite dar kokių nors klausimų, lauksiu jų šioje gijoje arba asmenine žinute.
Taigi, mąstykit, įjunkit vaizduotę, rašykit, taisykit ir siųskit man savo darbo vaisius 
Šio etapo darbai:
Už save balsuoti negalima; o ar balsuosit už geriau perteiktą temą, ar už tiesiog geresnę istoriją - jau kiekvieno reikalas.
1. Ir vėl tas prakeiktas kaimynas
Spoileris:
Septinta valanda ryto. Ir vėl tas vaikis neduoda ramybės su ta savo prakeikta muzika. Kaip taisyklė, jei nereikia keltis anksti, tai jis visada pažadina. Ech, tiek to. Vis vien reikės anksčiau ar vėliau atsikelti. Geriau pasikartosiu matematiką prieš šiandienos kontrolinį. Kur aš nukišau tuos savo užrašus. O, štai kur jie. Gerai, kas yra integralas? Šitas lengvas. Integralas – tai toks kobinys su kuriuo galima išsitraukti kepurę iš balos. Kitas klausimas. Kaip taikomas integralas? Kaip gi, kaip gi, juk pirmame klausime atsakiau kaip. Kažkokia nesąmonė. Ai, tiek to. Vis vien nieko gero neišeis iš to kartojimosi, tik galva susisuks ir tiek, geriau einu pasivaikščioti.
Hmm, nesuprantu ko šiandien tokios tuščios gatvės. Tokiu metu žmonės tiesiog zuite zuja po jas, o dabar nė gyvos dvasios. Nors ne, apsirikau. Štai gretimo namo gyventojas su savo šuniuku.
- Labas rytas tamsta, ko šiandien toks vėlyvas?
Ko jis taip keistai žiūri į mane, lyg būčiau ateivis iš kosmoso. O gal aš ką nors ne taip pasakiau. Nu bet aš aiškiausiai prisimenu, kad pasisveikinau mandagiai.
- Labas rytas, bet aš ne tamsta, kur anglis samsto.
Ką, nesuprantu prie ko čia tos anglys. Štai ir vėl prasideda visokios jo metaforos, mintys, kurių neįmanoma suprasti. Ir iš kur tas seneliukas vis traukia naujų idėjų, niekaip nesuprantu. Ką gi, reikia kaip nors pratęsti pokalbį.
- Atsiprašau, kaimyne, aš nežinojau, kad jums nepatinka, kai jus vadina tamsta. Tačiau nesuprantu, ką bendro turi tamsta ir anglių samstymas?
Ir vėl jis žiūri į mane tuo savo įkyriu žvilgsniu. Toks jausmas, kad bando perskaityti mano mintis. Tikiuosi jis nėra koks telepatas ar aiškiaregys, nes kitaip man galas.
- Paprasčiausiai aš niekada nedirbau angliakasiu. Aš iš vis niekada nedirbau juodo darbo. Kai buvau mažas...
Ir štai jis vėl užsivedė kaip eilinį kartą. Koks aš kvailys, geriau būčiau neprasidėjęs, o dabar man reikės klausytis jo visos biografijos.
- Ei, ar tu vis dar klausaisi?
O tai keistas žmogelis, jis tikisi, kad kitiems patinka klausyti jo nuobodžių kalbų.
- Taip, kaimyne, taip klausausi. Bet nepyk, turiu lėkti, nes vienuolikta valandą man paskaitos prasideda.
Velnias, ir vėl jis įbedė tą savo bjaurų žvilgsnį į mane. Ko jis iš manęs nori. Gal kraujo kaip koks vampyras ar ką?
- Vaike, tu man meluoji.
Ką, jam gal ne visi namie, man tikrai reikia eiti į paskaitas, atrodo žmogelis ne vien pradėjo kalbėti metaforas, bet ir iš proto išėjo. Pala, o gal jis namų neturi? Vargšas jo šunelis, nepavydžiu jam, negali gyventi normalaus gyvenimo su tokiu šeimininku.
- Baikit juokus, kaimyne, aš kiekvieną antradienį turiu paskaitas, todėl turiu lėkti.
Ir vėl tas jo nepakeliamas žvilgsnis. Jei taip ir toliau, tai aš greičiau išprotėsiu nei jis. Pala, o gal mes jau abu išprotėjome? Nors nelogiška, nes tokiu atveju suprastume vienas kitą, o dabar aš jo nesuprantu. Vadinasi mano protas dar vietoje.
- Vaikeli mielas, aš nejuokauju, šiandien juk nedarbo diena. Ar pamiršai?
Ką, kaip tai įmanoma? Kaip aš galėjau pamiršti tokią svarbią dieną? Visai man jinai išgaravo iš galvos.
- Kaimyne, ko man jūs iš karto nesakėte? Tokiu atveju nebūčiau bandęs skubėti.
Kurgi ne. Čia bet kam atsibostų klausytis jo pasakų. Jei būčiau tai prisiminęs, tai net nebūčiau kojos iškėlęs iš namų.
- O gi paprasčiausiai tu manęs to nė neklausei.
Man „stalčius krito iki žemės“. Ir vėl jo logika pergalėjo mane, ir vėl esu priverstas ilgiausiai klausytis jo biografijos. Todėl aš ir nekenčiu šio žmogaus, dėl jo prakeikto mąstymo. Jis bet kokia kaina stengiasi tave „apvynioti aplink pirštą“, kad tik klausytumeisi jo. Koks aš kvailys, kad leidau jam taip „dulkinti mano akis“. Ir kodėl gi jis turėjo būti pirmasis šį rytą sutiktas žmogus?
Hmm, nesuprantu ko šiandien tokios tuščios gatvės. Tokiu metu žmonės tiesiog zuite zuja po jas, o dabar nė gyvos dvasios. Nors ne, apsirikau. Štai gretimo namo gyventojas su savo šuniuku.
- Labas rytas tamsta, ko šiandien toks vėlyvas?
Ko jis taip keistai žiūri į mane, lyg būčiau ateivis iš kosmoso. O gal aš ką nors ne taip pasakiau. Nu bet aš aiškiausiai prisimenu, kad pasisveikinau mandagiai.
- Labas rytas, bet aš ne tamsta, kur anglis samsto.
Ką, nesuprantu prie ko čia tos anglys. Štai ir vėl prasideda visokios jo metaforos, mintys, kurių neįmanoma suprasti. Ir iš kur tas seneliukas vis traukia naujų idėjų, niekaip nesuprantu. Ką gi, reikia kaip nors pratęsti pokalbį.
- Atsiprašau, kaimyne, aš nežinojau, kad jums nepatinka, kai jus vadina tamsta. Tačiau nesuprantu, ką bendro turi tamsta ir anglių samstymas?
Ir vėl jis žiūri į mane tuo savo įkyriu žvilgsniu. Toks jausmas, kad bando perskaityti mano mintis. Tikiuosi jis nėra koks telepatas ar aiškiaregys, nes kitaip man galas.
- Paprasčiausiai aš niekada nedirbau angliakasiu. Aš iš vis niekada nedirbau juodo darbo. Kai buvau mažas...
Ir štai jis vėl užsivedė kaip eilinį kartą. Koks aš kvailys, geriau būčiau neprasidėjęs, o dabar man reikės klausytis jo visos biografijos.
- Ei, ar tu vis dar klausaisi?
O tai keistas žmogelis, jis tikisi, kad kitiems patinka klausyti jo nuobodžių kalbų.
- Taip, kaimyne, taip klausausi. Bet nepyk, turiu lėkti, nes vienuolikta valandą man paskaitos prasideda.
Velnias, ir vėl jis įbedė tą savo bjaurų žvilgsnį į mane. Ko jis iš manęs nori. Gal kraujo kaip koks vampyras ar ką?
- Vaike, tu man meluoji.
Ką, jam gal ne visi namie, man tikrai reikia eiti į paskaitas, atrodo žmogelis ne vien pradėjo kalbėti metaforas, bet ir iš proto išėjo. Pala, o gal jis namų neturi? Vargšas jo šunelis, nepavydžiu jam, negali gyventi normalaus gyvenimo su tokiu šeimininku.
- Baikit juokus, kaimyne, aš kiekvieną antradienį turiu paskaitas, todėl turiu lėkti.
Ir vėl tas jo nepakeliamas žvilgsnis. Jei taip ir toliau, tai aš greičiau išprotėsiu nei jis. Pala, o gal mes jau abu išprotėjome? Nors nelogiška, nes tokiu atveju suprastume vienas kitą, o dabar aš jo nesuprantu. Vadinasi mano protas dar vietoje.
- Vaikeli mielas, aš nejuokauju, šiandien juk nedarbo diena. Ar pamiršai?
Ką, kaip tai įmanoma? Kaip aš galėjau pamiršti tokią svarbią dieną? Visai man jinai išgaravo iš galvos.
- Kaimyne, ko man jūs iš karto nesakėte? Tokiu atveju nebūčiau bandęs skubėti.
Kurgi ne. Čia bet kam atsibostų klausytis jo pasakų. Jei būčiau tai prisiminęs, tai net nebūčiau kojos iškėlęs iš namų.
- O gi paprasčiausiai tu manęs to nė neklausei.
Man „stalčius krito iki žemės“. Ir vėl jo logika pergalėjo mane, ir vėl esu priverstas ilgiausiai klausytis jo biografijos. Todėl aš ir nekenčiu šio žmogaus, dėl jo prakeikto mąstymo. Jis bet kokia kaina stengiasi tave „apvynioti aplink pirštą“, kad tik klausytumeisi jo. Koks aš kvailys, kad leidau jam taip „dulkinti mano akis“. Ir kodėl gi jis turėjo būti pirmasis šį rytą sutiktas žmogus?
2. Odė didingajam valdovui
Spoileris:
Trrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr.... Pramerkiu vieną po saldaus miego apsnūdusią akį, tada kitą. Kaire akimi dirsteliu į laikrodį - pusė septynių. Apsunkusia ranka išjungiu žadintuvą. Vėl užsimerkiu ir panyru į saldžią tamsą, kuri kaip magnetas traukia kiekvieną apsiniaukusį rytą. Suprasdamas, kad neturiu teisės pasiduodi šiai didingai jėgai, staigiu judesiu atsisėdu, patrinu kairę akį, o vėliau ir dešinę. Sunkūs tie rytai... Pasirąžau. Pažvelgiu į veidrodį, pastatytą ant mano senos, jau sutrūnijusios komodos, ir pagaliau prisimenu, kad šiandien „ta“ diena. Taip, ne bet kuri, o būtent „ta“ diena. Šiandien mano gyvenimas apsivers šimtą aštuoniasdešimt laipsnių, šiandien atsikratysiu savo sunkiausio, gyvenimą sunkinančio nešulio – savo barzdos! Jau 2 mėnesius vergauju šiam negailestingam padarui ir vien dėl kvailų lažybų. Bet kas galėtų nuspėti, kad „didingoji“ Barselona praloš kažkokiam nusmurgusiam klubeliui? (Taip, dėl visų savo rūpesčiu kaltinu tave, didingasis klube!) Dėl savo gaurų ilgio buvau pramintas „urviniu“, bet kokia užkalbinta mergina bėgdavo nuo manęs ir nesiveldavo į kalbas, o priartėjus prie valstybinių institucijų, prižiūrėtojų buvau išprašomas kaip įtartinas asmuo. Kaip bebūtų, barzdos – didžiojo monarcho viešpatavimo era baigėsi. Šiandien jai bus atlikta egzekucija! Ryžtingai pakylu iš lovos, nubėgu į vonią ir iš spintelės išsitraukiu kraują stingdantį žudymo įrankį – „GILLETTE“ skutimosi peiliuką ir be jokių emocijų, kaip šaltakraujis žudikas, susidoroju su auka. Tegyvuoja demokratija!
Susidorojęs su senuoju valdovu, tenka pripažinti, vis dėl to pajutau mažą kirmėlę graužiančią širdyje, na žinote, tą įkyrų padarą, kuris, pasak Tolstojaus, yra vienas iš didžiausių žmogaus nelaimių šaltinių. Jei neklystu, išminčiai šią kvailą būtybe sąžine vadina. Ir visgi senasis valdovas išmokino mane begalę dalykų: maskavimosi ir kasyčių pynimo meno, manierų prie stalo, o svarbiausia, vieno iš puikiausių malonumų vyro gyvenime – barzdos kasymo. Net susigraudinu, prisiminęs visus šiuos didingus momentus. Didžio valdovo auka nebus užmiršta! Mano akyse užsidega tikro kario liepsna, staigiu judesiu atidarau dušo kabiną, išsimaudau lediniame vandenyje,
prieš vonioje esantį veidrodį pasimaivau, atlieku keletą veiksmo filmuose matytų kovos scenų bei kultūristų pasirodymuose atliekamų pozų, kruopščiai išsivalau dantis ir nuskubu prie spintos – laikas ruoštis pasauliui pristatyti naująjį save. Apsivelku naujus, švarutėlius marškinius, tamsiai mėlynus džinsus ir juodą įliemenuotą liemenę, kruopščiai susišukuoju plaukus, nusivaksuoju batus. Laikas judėti į paskaitas! Žengiu pirmąjį žingsnį pro duris labai atsargiai, tarsi bijodamas, kad po mano kojomis esančios medinės grindys po sekundės subyrės it kortų namelis. Įsitikinęs, kad saugu, atsikvėpiu ir perkeliu antrą koją, užrakinu buto duris. Įdomu kokį pirmą žmogų sutiksiu išėjęs? Ak taip, aš jau jį sutikau. Tai naujasis „aš“. Ar ne?
Nauja demokratinė rytdiena
Susidorojęs su senuoju valdovu, tenka pripažinti, vis dėl to pajutau mažą kirmėlę graužiančią širdyje, na žinote, tą įkyrų padarą, kuris, pasak Tolstojaus, yra vienas iš didžiausių žmogaus nelaimių šaltinių. Jei neklystu, išminčiai šią kvailą būtybe sąžine vadina. Ir visgi senasis valdovas išmokino mane begalę dalykų: maskavimosi ir kasyčių pynimo meno, manierų prie stalo, o svarbiausia, vieno iš puikiausių malonumų vyro gyvenime – barzdos kasymo. Net susigraudinu, prisiminęs visus šiuos didingus momentus. Didžio valdovo auka nebus užmiršta! Mano akyse užsidega tikro kario liepsna, staigiu judesiu atidarau dušo kabiną, išsimaudau lediniame vandenyje,
prieš vonioje esantį veidrodį pasimaivau, atlieku keletą veiksmo filmuose matytų kovos scenų bei kultūristų pasirodymuose atliekamų pozų, kruopščiai išsivalau dantis ir nuskubu prie spintos – laikas ruoštis pasauliui pristatyti naująjį save. Apsivelku naujus, švarutėlius marškinius, tamsiai mėlynus džinsus ir juodą įliemenuotą liemenę, kruopščiai susišukuoju plaukus, nusivaksuoju batus. Laikas judėti į paskaitas! Žengiu pirmąjį žingsnį pro duris labai atsargiai, tarsi bijodamas, kad po mano kojomis esančios medinės grindys po sekundės subyrės it kortų namelis. Įsitikinęs, kad saugu, atsikvėpiu ir perkeliu antrą koją, užrakinu buto duris. Įdomu kokį pirmą žmogų sutiksiu išėjęs? Ak taip, aš jau jį sutikau. Tai naujasis „aš“. Ar ne?
3. Kiemo sargas
Spoileris:
Rytas. Praverdama laiptines duris, susiraukiu. Saulės spinduliai žilpina akis, kuriuos dar neįpratusios prie šviesos. Šiek tiek stabteliu, nes šone išgirstų bildėsi. Pasisuku jau numanydama, kas ten bildena. Taip, taip, tai kiemo sargas. Gana aukštas, liesas, susivėlusiais plaukais ir susilamdžiusiais rūbais. Jo šiek tiek prisimerkusios akys, primena jūreivį Papajų, tiesa vietoj pypkės jis rūko cigaretę, o špinatus keičia ir jam energija teikia alkoholis. Įdomus žmogus, jisai. Tiesa, manau, kad prie to daug prisideda jo pomėgis buteliui. Mėgsta jis su durimis, žmonėmis ir savimi pasikalbėti. Nevengia žolės pjauti būdamas girtas, taip išsukdamas zigzagus, kad tiesiog meno kūrinys gaunasi! Ir sniegą žiemą nuvalo taip, kad kaimynai mums pavydi. O rudenį tvarkingai grėbia lapus, pučiant dideliam vėjui, kuris jo darbą paverčia niekais.
Turi jis kelis draugus, kuriais rūpinasi. Kai jie susirenka prie laiptinės durų, visiems būna linksmą. Aišku, neapsieinama be ypatingo vandenėlio ir kitų būtinų atributų. Tačiau, kai visi nusiteikia linksmai ir nepiktai, policijos neprireikia. Sargas tikrai rūpinasi savo draugais ir tai įrodo slėpdamas daiktus po mūsų balkonais. Na žinot, visiems gyvenimo atvejams. Tiesa, tai greitai pasibaigė, kai viena močiutė išdėjo jį ir jo kaupimą į šuns dienas. Bet sargas nenusiminė, tik susirinko daiktus ir pasistengė daugiau nesirodyti jos akyse.
- Labas rytas,- pasisveikinu.
- Labas rytas, mergaite!
Visada su juo pasisveikinu ir jis visada taip pat. Mūsų name sakoma, kad jis geriausias sargas, kokį iki šiol turėjome.
Turi jis kelis draugus, kuriais rūpinasi. Kai jie susirenka prie laiptinės durų, visiems būna linksmą. Aišku, neapsieinama be ypatingo vandenėlio ir kitų būtinų atributų. Tačiau, kai visi nusiteikia linksmai ir nepiktai, policijos neprireikia. Sargas tikrai rūpinasi savo draugais ir tai įrodo slėpdamas daiktus po mūsų balkonais. Na žinot, visiems gyvenimo atvejams. Tiesa, tai greitai pasibaigė, kai viena močiutė išdėjo jį ir jo kaupimą į šuns dienas. Bet sargas nenusiminė, tik susirinko daiktus ir pasistengė daugiau nesirodyti jos akyse.
- Labas rytas,- pasisveikinu.
- Labas rytas, mergaite!
Visada su juo pasisveikinu ir jis visada taip pat. Mūsų name sakoma, kad jis geriausias sargas, kokį iki šiol turėjome.
4. Ar mums bus atleista?
Spoileris:
Tai nutiko taip senai, kad net vietiniai pamiršo kada. Aplink kaimą, norint jį apsaugoti, buvo pastatyta didžiulė, degtų plytų siena. Laikui bėgant, kaimelio įstatymams griežtėjant buvo pasiektas taškas, kada iš gyvenvietės išeiti tebuvo galima kartą į metus, ir tik keliems išrinktiesiems, turintiems ne mažiau aštuoniolikos metų. Siena įgavo daugybę epitetų ir reikšmių, vieniems tai buvo amžino saugumo garantas, kitiems, dažniausiai jauniems žmonėms, ji tereiškė nelaisvę. Daugelis per šiuos metus bandė bėgti iš kaimo, tačiau dar nė vienam to nepavyko. Siena buvo ne tik aukšta, tačiau ją, per gausius šimtmečius, gyventojai apraizgė įvairiausiais kerais, neleidžiančiais jokiam gyvam padarui peržengti sienos. Iš kaimo nebuvo galima išeiti, tačiau lygiai taip pat ir pakliūti į jį jokių šansų nebuvo.
Langesas buvo paprastas, septyniolikametis jaunuolis, svajojantis sulaukti pilnametystės ir pagaliau, bent trumpam, ištrūkti iš šio narvo. Žinoma, kaip ir pridera doram sūnui, jis padėdavo savo tėvui, dirbančiam malūne, motinai namuose, net išklausydavo jaunėlės sesers nelaimingas meilės istorijas, tačiau po visko, pagaliau gavęs laiko sau, nepraleisdavo progos nukeliauti iki sienos, griaunančios ir bukinančios visų gyventojų gyvenimus.
Vaikinas tikriausiai jau buvo išbandęs visus įmanomus būdus galinčius pakenkti sienai. Vaikystėje, žinoma, pradėjo nuo paprasčiausių būdų – bandymų sieną tiesiog perlipti arba iškasti tunelį po ja. Kiek paūgėjęs jis ėmėsi rimtesnių mėginimų, tačiau nepadėjo niekas. Nepaisant to, Langesas nepasidavė. Priešingai, su kiekvienu nepavykusiu bandymu šioji siena jam kėlė vis daugiau ir daugiau pykčio. Jaunuolis neabejojo, kad egzistuoja būdas sienai įveikti, tik jis vis dar jo neatrado.
- Nunešk močiutei medaus.
Su malonumu nusileidau apačion ir paėmiau iš mamos pintinę. Kiekvienas siuntinys suteikdavo man kelias paildomas valandas sienos tyrinėjimui.
- Ačiū, - senutė šyptelėjo, paimdama pintinę. Ji buvo pakimusi, neabejojau, kad puolė gripas.
- Močiut, ar kada pagalvojai, kad būtų gerai iš čia ištrūkti?
- Išeiti? – atsisėdo, pasitaisydama savo juokingus akinius. Ji buvo vienintelė, su kuria galėjau nuoširdžiai pasikalbėti, visi kiti, nesvarbu suaugę ar vaikai, įsigilinę tik į savo gyvenimus ir taisykles, nenorėjo girdėti apie nieką daugiau. – Nebe, - prisipažino. - Išėjusi jausčiausi be galo nejaukiai, juk girdėjai ką pasakoja žmonės – pasaulis už šios sienos nepaprastai pasikeitęs, nors... – nusijuokė.
- Kas? – susidomėjau.
- Būdama jauna ir aš svajojau ištrūkti.
- Kas nutiko? Tik jau nesakyk, kad pasenai ir tai pranyko...
- Visai ne, tiesiog norint išlikti teko susitaikyti su kaimo taisyklėmis, sukurti šeimą ir ramiai gyventi... Prisipažinsiu, jei siena būtų sudaužyta su vaikais ant rankų, palikusi viską, būčiau lėkusi iš šios vietos. Tačiau siena liko, kaip ir jos magiškos galios. Čia likau ir aš, tapdama rutina.
- Nepasakyčiau, - paprieštaravau, - esi tikriausiai vienintelė, laužanti kaimo taisykles.
- Taisyklės tam ir sukurtos, - ji smagiai nusikvatojo, tada įsistebeilijo į mane. – Ar esi buvęs vakarinėje kaimo dalyje?
- Ten kapinės, - sutrikęs susiraukiau.
- Taip, tačiau kiek tolėliau... Tikrai nė karto nematei? Neįsivaizduoju kaip tas daiktas ten pateko, tačiau jis iki šiol suteikia man vilties.
Pakilau. Močiutė nepaprastai mane sudomino.
- Jei kada nors man pavyks, ar norėsi...
- Langesai, jei pabėgsi iš čia, daugiau apie nieko negalvok, įsikurk kokiame gražiame mieste ir, po galais, pagaliau įsimylėk. Mes tikrai neprapulsime.
Padėkojau jai ir išėjau. Močiutė buvo vienintelė, dar prisimenanti savo jaunystės svajones.
Artėdamas prie kapinių atidžiai dairiausi. Kokio dydžio tas daiktas? Man teko sustoti. Kodėl anksčiau to nepamačiau? Už kokių 200 metrų nuo kapinių, sienoje buvo įaugęs storas, aukštas medis. Tarytum pametęs galvą pasileidau jo link. Taip užsižiūrėjau, kad tik po keliolikos minučių pamačiau medžio kamieno išgriautą nedidelę skylę sienoje ir pro ją, į mane žvelgiančias dvi žalias akis.
- Kas tu? – paklausė merginos balsas. Išsigandęs atšokau.
- O kas tu? – kvailai paklausiau.
- Kiri.
- Gyveni čia?
- Medyje? – nusijuokė. – Žinoma, kad ne, kiek tolėliau yra miestelis.
- Dažnai ateini?
- Pakankamai.
Susimąsčiau. Galbūt ši mergina man galėtų padėti pabėgti?
- Aš esu Langesas.
- Malonu. Ką ten veiki?
Šį kartą jos klausimas pasirodė kvailas.
- Gyvenu.
- Jūsų ten vis dar yra? – akivaizdžiai nustebo.
- Kaip matai, - piktai suurzgiau.
- Apie jūsų gyvenvietę sklando daug įvairių legendų... Koks ten gyvenimas pas jus?
- Nuobodus. Kai sulauksiu aštuoniolikos, kelioms valandoms galėsiu palikti kaimą.
- Tik kelioms?
- Toks įstatymas.
- O jei negrįši?
- Mirsiu.
- Tave nužudys?
- Taip veikia sienos magija.
- Kaip žiauru, - neslpėpė pasibjaurėjimo. – Kodėl panorai ten gyventi?
- Manai, jog kažkas klausė? Negalime išeiti, niekas negali įeiti.
- Šitai jau žinau.
- Bandei patekti pas mus? – nustebau.
- Gyvenu užburto kaimo pašonėje. Aišku, kad bandžiau.
- Ar sutiktum padėti man ištrūkti? – nedrąsiai paklausiau.
- Žinoma, - atsakė nė nesuabejojusi.
Skylė sienoje leido man pamatyti dalį jos veido. Ir ne tik, jaučiausi taip, tarytum pro plyšį būčiau išvydęs naują pasaulį.
Prabėgo pusmetis. Nepaisant to, kad su Kiri išbandėme įvairiausius metodus sienai pralaužti, niekas nepadėjo.
- Kuo užsiima tavo tėvai? – pasidomėjau vieno iš mūsų pokalbių metu.
- Vargu ar patikėsi.
- Tik dėl to, kad gyvenu uždaroje bendruomenėje dar nereiškia, jog esu bukas.
- Jie yra vampyrų medžiotojai.
Trumpam nutilau. Tokį faktą reikėjo suvirškinti.
- Ar ir tu ja tapsi?
- Mokausi, bet... Nenoriu nieko medžioti ir žudyti, supranti?
- Taip.
- Rytoj man sueina aštuoniolika.
- Žinau.
- Ar norėtum susitikti?
- Žinoma, nors... – Jos balsas virptelėjo. – Dabar bijosiu, kad nepatiksiu tau.
- Neabejoju, kad esi šauni, o štai aš...
- Kalbame kaip kokie kvailiai.
Nusijuokėme. Toks ir jaučiausi.
Apsirengiau gražiausiais savo drabužiais. Vargu ar tėvai pastebėjo koks įsitempęs buvau, neabejojau, kad viską suvertė pirmąjam išėjimui laukan. Močiutė viską perprato greit ir štai, rankose laikant jos paruoštą gėlių puokštę, vartai pirmą kartą mano gyvenime prasivėrė.
Kiri jau laukė. Iškart pažinau jos žalias akis ir riestą nosį. Mergina atrodė labai dailiai tačiau, man peržengus vatus, jos rankose laikytas paketėlis iškrito ant žemės.
- Langesai, ar tu esi vampyras?
Nesuprtau apie ką ji šnekėjo, ranka su puokšte nusviro savaime.
- Ką?
- Tu ir visi viduje... Matau, kad jūs vampyrai!
Pasimetęs atsisukau atgal į kaimą, tarytum tikėdamasis pamatyti kitus žmones. To juk negalėjo būti man nežinant, tiesa?
- Ar aš esu pabaisa? – galiausiai paklausiau išsigandęs.
- Nekalbėk nesąmonių, - Kiri paėmė mane už rankos, - tiesiog nustebinote ir tiek. Eime, - nusivedė prie medžio jos sienos pusėje. Čia, ant šakos, kabojo supynės.
- Su gimtadieniu, - ištiesė paketėlį. Paėmiau jį ir tik dabar ištiesiau turėtas gėles. Mergina nusijuokė. – Jos labai gražios.
Nutilome. Tikrai ne toks turėjo būti mūsų susitikimas.
- Galbūt man geriau keliauti? Jūs esate vampyrų medžiotojai, o aš...
- Klausyk, Langesai, nesi žudikas ar pabaisa. Taikiai gyvenate savo kaime ir dar nė karto nesu girdėjusi apie jokius išpuolius prieš žmones jums išėjus. Vargu ar patys gyventojai žino, kas tokie yra.
Kiri mane nuramino. Pagaliau pradėjome kalbėtis. Buvo gera. Nė pats neįsivaizdavau, kaip stipriai mylėjau šią merginą.
- Ačiū už dovaną, - kilstelėjau paketą su jos numegztu megztiniu. – Tai buvo viena gražiausių dienų mano gyvenime.
Mergina nusišypsojo.
- Susitiksime rytoj, toje pačioje vietoje kaip ir visada,- pabučiavo man į žandą. Išraudome tarytum maži vaikai.
- Vėluoji! - Kiri balsas buvo išsigandęs, o veidu sruvo ašaros.
- Kas nutiko?
- Mano tėvai žinojo apie kaimą. Apsigyveno čia, kad galėtų stebėti sieną ir rinkti žinias. Šiandien nugirdau juos kalbant... Langesai, link jūsų kaimo keliauja didžiulė medžiotojų grupė ir jie žino kaip panaikinti sienos magiją!
- Bet... – Sutrikęs spoksojau sau į batus. – Mes nieko nepadarėme...
- Žinau, štai dėl ko turi įspėti saviškius!
- Tačiau mes negalime pabėti! - susivokiau. – Retas kuris moka bent lazdą iškelti... Mus išskers tarytum gyvulius!
Kiri kūktelėjo.
- Keliauju, pabandysiu visus įspėti, - skubiai apsisukau.
- Tik sugrįžk čia, - paprašė.
- Manai, jog šioje vietoje manęs neras?
- Ne, tiesiog noriu būti šalia.
Sumirksėjau, kad ji nepamatytų mano ašarų ir tiesiu taikiniu nuskubėjau pas močiutę. Žinią ji sutiko gana ramiai, nors mačiau kaip virpėjo.
- Skubėk perspėti savo šeimos, - liepė, - aš pasirūpinsiu kitais, - apkabino mane. Supratau, kad tai gali būti mūsų paskutinis atsisveikinimas.
Namie, kaip ir galvojau, kilo sąmyšis. Žvilgtelėjau į koridoriuje kabančius kirvius, tačiau išbėgau nepaėmęs nė vieno. Mirsiu, bet bent jau įrodysiu, kad nesu pabaisa, kokiu jie mane laiko. Bėgant prie medžio išgirdau virstančius sienos vartus, tačiau net neatsisukau. Kiri jau buvo mano pusėje. Apkabinau ją. Žinojau, kad niekur neišeis be manęs. Sienos magija buvo suskaldyta, tačiau ji vis dar neleido man išeiti. Medžiotojai nebuvo kvaili.
- Keliauk, kol dar gali, - meldžiau jos. Tik dabar supratau kaip kvailai pasielgiau čia ateidamas. – Tave gali sumaišyti su mūsiškiais.
- Nesvarbu, - iš kišenės išsitraukė du šautuvus.
- Jų nepakaks, - papurčiau galvą.
- Žinau, - pratarė jos lūpos. Suvirpėjau. Girdėjau artėjančius balsus.
- Myliu tave, Kiri.
- Aš taip pat.
- Kaip manai, ar mums bus atleista?
- Tai jau nebesvarbu, - šyptelėjo.
Medžiotojams įžengus į kaimą, juos pasitiko ant žemęs parklupę gyventojai. Atvykėliai, nustebinti ir sužavėti, iškeliavo taip ir nepalietę nė vieno žmogaus.
- Mama, o kur Langesas?
Pagyvenusios moters veidu nuslydo šešėlis. Šlubčiodama ji pasileido sienos link. Keletą kartų nukrito, tačiau vėl pakilusi toliau bėgo medžio link. Nekreipė dėmesio į skausmą ir atsiradusius nubrozdinimus. Ašaros temdė akis, tačiau ji vijo blogas mintis šalin. Rauda ištrūko iš jos lūpų pamačius gulinčius du besielius kūnus. Moteris apkabino juos.
- Jums tereikėjo dar šiek tiek palaukti...
Langesas buvo paprastas, septyniolikametis jaunuolis, svajojantis sulaukti pilnametystės ir pagaliau, bent trumpam, ištrūkti iš šio narvo. Žinoma, kaip ir pridera doram sūnui, jis padėdavo savo tėvui, dirbančiam malūne, motinai namuose, net išklausydavo jaunėlės sesers nelaimingas meilės istorijas, tačiau po visko, pagaliau gavęs laiko sau, nepraleisdavo progos nukeliauti iki sienos, griaunančios ir bukinančios visų gyventojų gyvenimus.
Vaikinas tikriausiai jau buvo išbandęs visus įmanomus būdus galinčius pakenkti sienai. Vaikystėje, žinoma, pradėjo nuo paprasčiausių būdų – bandymų sieną tiesiog perlipti arba iškasti tunelį po ja. Kiek paūgėjęs jis ėmėsi rimtesnių mėginimų, tačiau nepadėjo niekas. Nepaisant to, Langesas nepasidavė. Priešingai, su kiekvienu nepavykusiu bandymu šioji siena jam kėlė vis daugiau ir daugiau pykčio. Jaunuolis neabejojo, kad egzistuoja būdas sienai įveikti, tik jis vis dar jo neatrado.
- Nunešk močiutei medaus.
Su malonumu nusileidau apačion ir paėmiau iš mamos pintinę. Kiekvienas siuntinys suteikdavo man kelias paildomas valandas sienos tyrinėjimui.
- Ačiū, - senutė šyptelėjo, paimdama pintinę. Ji buvo pakimusi, neabejojau, kad puolė gripas.
- Močiut, ar kada pagalvojai, kad būtų gerai iš čia ištrūkti?
- Išeiti? – atsisėdo, pasitaisydama savo juokingus akinius. Ji buvo vienintelė, su kuria galėjau nuoširdžiai pasikalbėti, visi kiti, nesvarbu suaugę ar vaikai, įsigilinę tik į savo gyvenimus ir taisykles, nenorėjo girdėti apie nieką daugiau. – Nebe, - prisipažino. - Išėjusi jausčiausi be galo nejaukiai, juk girdėjai ką pasakoja žmonės – pasaulis už šios sienos nepaprastai pasikeitęs, nors... – nusijuokė.
- Kas? – susidomėjau.
- Būdama jauna ir aš svajojau ištrūkti.
- Kas nutiko? Tik jau nesakyk, kad pasenai ir tai pranyko...
- Visai ne, tiesiog norint išlikti teko susitaikyti su kaimo taisyklėmis, sukurti šeimą ir ramiai gyventi... Prisipažinsiu, jei siena būtų sudaužyta su vaikais ant rankų, palikusi viską, būčiau lėkusi iš šios vietos. Tačiau siena liko, kaip ir jos magiškos galios. Čia likau ir aš, tapdama rutina.
- Nepasakyčiau, - paprieštaravau, - esi tikriausiai vienintelė, laužanti kaimo taisykles.
- Taisyklės tam ir sukurtos, - ji smagiai nusikvatojo, tada įsistebeilijo į mane. – Ar esi buvęs vakarinėje kaimo dalyje?
- Ten kapinės, - sutrikęs susiraukiau.
- Taip, tačiau kiek tolėliau... Tikrai nė karto nematei? Neįsivaizduoju kaip tas daiktas ten pateko, tačiau jis iki šiol suteikia man vilties.
Pakilau. Močiutė nepaprastai mane sudomino.
- Jei kada nors man pavyks, ar norėsi...
- Langesai, jei pabėgsi iš čia, daugiau apie nieko negalvok, įsikurk kokiame gražiame mieste ir, po galais, pagaliau įsimylėk. Mes tikrai neprapulsime.
Padėkojau jai ir išėjau. Močiutė buvo vienintelė, dar prisimenanti savo jaunystės svajones.
Artėdamas prie kapinių atidžiai dairiausi. Kokio dydžio tas daiktas? Man teko sustoti. Kodėl anksčiau to nepamačiau? Už kokių 200 metrų nuo kapinių, sienoje buvo įaugęs storas, aukštas medis. Tarytum pametęs galvą pasileidau jo link. Taip užsižiūrėjau, kad tik po keliolikos minučių pamačiau medžio kamieno išgriautą nedidelę skylę sienoje ir pro ją, į mane žvelgiančias dvi žalias akis.
- Kas tu? – paklausė merginos balsas. Išsigandęs atšokau.
- O kas tu? – kvailai paklausiau.
- Kiri.
- Gyveni čia?
- Medyje? – nusijuokė. – Žinoma, kad ne, kiek tolėliau yra miestelis.
- Dažnai ateini?
- Pakankamai.
Susimąsčiau. Galbūt ši mergina man galėtų padėti pabėgti?
- Aš esu Langesas.
- Malonu. Ką ten veiki?
Šį kartą jos klausimas pasirodė kvailas.
- Gyvenu.
- Jūsų ten vis dar yra? – akivaizdžiai nustebo.
- Kaip matai, - piktai suurzgiau.
- Apie jūsų gyvenvietę sklando daug įvairių legendų... Koks ten gyvenimas pas jus?
- Nuobodus. Kai sulauksiu aštuoniolikos, kelioms valandoms galėsiu palikti kaimą.
- Tik kelioms?
- Toks įstatymas.
- O jei negrįši?
- Mirsiu.
- Tave nužudys?
- Taip veikia sienos magija.
- Kaip žiauru, - neslpėpė pasibjaurėjimo. – Kodėl panorai ten gyventi?
- Manai, jog kažkas klausė? Negalime išeiti, niekas negali įeiti.
- Šitai jau žinau.
- Bandei patekti pas mus? – nustebau.
- Gyvenu užburto kaimo pašonėje. Aišku, kad bandžiau.
- Ar sutiktum padėti man ištrūkti? – nedrąsiai paklausiau.
- Žinoma, - atsakė nė nesuabejojusi.
Skylė sienoje leido man pamatyti dalį jos veido. Ir ne tik, jaučiausi taip, tarytum pro plyšį būčiau išvydęs naują pasaulį.
Prabėgo pusmetis. Nepaisant to, kad su Kiri išbandėme įvairiausius metodus sienai pralaužti, niekas nepadėjo.
- Kuo užsiima tavo tėvai? – pasidomėjau vieno iš mūsų pokalbių metu.
- Vargu ar patikėsi.
- Tik dėl to, kad gyvenu uždaroje bendruomenėje dar nereiškia, jog esu bukas.
- Jie yra vampyrų medžiotojai.
Trumpam nutilau. Tokį faktą reikėjo suvirškinti.
- Ar ir tu ja tapsi?
- Mokausi, bet... Nenoriu nieko medžioti ir žudyti, supranti?
- Taip.
- Rytoj man sueina aštuoniolika.
- Žinau.
- Ar norėtum susitikti?
- Žinoma, nors... – Jos balsas virptelėjo. – Dabar bijosiu, kad nepatiksiu tau.
- Neabejoju, kad esi šauni, o štai aš...
- Kalbame kaip kokie kvailiai.
Nusijuokėme. Toks ir jaučiausi.
Apsirengiau gražiausiais savo drabužiais. Vargu ar tėvai pastebėjo koks įsitempęs buvau, neabejojau, kad viską suvertė pirmąjam išėjimui laukan. Močiutė viską perprato greit ir štai, rankose laikant jos paruoštą gėlių puokštę, vartai pirmą kartą mano gyvenime prasivėrė.
Kiri jau laukė. Iškart pažinau jos žalias akis ir riestą nosį. Mergina atrodė labai dailiai tačiau, man peržengus vatus, jos rankose laikytas paketėlis iškrito ant žemės.
- Langesai, ar tu esi vampyras?
Nesuprtau apie ką ji šnekėjo, ranka su puokšte nusviro savaime.
- Ką?
- Tu ir visi viduje... Matau, kad jūs vampyrai!
Pasimetęs atsisukau atgal į kaimą, tarytum tikėdamasis pamatyti kitus žmones. To juk negalėjo būti man nežinant, tiesa?
- Ar aš esu pabaisa? – galiausiai paklausiau išsigandęs.
- Nekalbėk nesąmonių, - Kiri paėmė mane už rankos, - tiesiog nustebinote ir tiek. Eime, - nusivedė prie medžio jos sienos pusėje. Čia, ant šakos, kabojo supynės.
- Su gimtadieniu, - ištiesė paketėlį. Paėmiau jį ir tik dabar ištiesiau turėtas gėles. Mergina nusijuokė. – Jos labai gražios.
Nutilome. Tikrai ne toks turėjo būti mūsų susitikimas.
- Galbūt man geriau keliauti? Jūs esate vampyrų medžiotojai, o aš...
- Klausyk, Langesai, nesi žudikas ar pabaisa. Taikiai gyvenate savo kaime ir dar nė karto nesu girdėjusi apie jokius išpuolius prieš žmones jums išėjus. Vargu ar patys gyventojai žino, kas tokie yra.
Kiri mane nuramino. Pagaliau pradėjome kalbėtis. Buvo gera. Nė pats neįsivaizdavau, kaip stipriai mylėjau šią merginą.
- Ačiū už dovaną, - kilstelėjau paketą su jos numegztu megztiniu. – Tai buvo viena gražiausių dienų mano gyvenime.
Mergina nusišypsojo.
- Susitiksime rytoj, toje pačioje vietoje kaip ir visada,- pabučiavo man į žandą. Išraudome tarytum maži vaikai.
- Vėluoji! - Kiri balsas buvo išsigandęs, o veidu sruvo ašaros.
- Kas nutiko?
- Mano tėvai žinojo apie kaimą. Apsigyveno čia, kad galėtų stebėti sieną ir rinkti žinias. Šiandien nugirdau juos kalbant... Langesai, link jūsų kaimo keliauja didžiulė medžiotojų grupė ir jie žino kaip panaikinti sienos magiją!
- Bet... – Sutrikęs spoksojau sau į batus. – Mes nieko nepadarėme...
- Žinau, štai dėl ko turi įspėti saviškius!
- Tačiau mes negalime pabėti! - susivokiau. – Retas kuris moka bent lazdą iškelti... Mus išskers tarytum gyvulius!
Kiri kūktelėjo.
- Keliauju, pabandysiu visus įspėti, - skubiai apsisukau.
- Tik sugrįžk čia, - paprašė.
- Manai, jog šioje vietoje manęs neras?
- Ne, tiesiog noriu būti šalia.
Sumirksėjau, kad ji nepamatytų mano ašarų ir tiesiu taikiniu nuskubėjau pas močiutę. Žinią ji sutiko gana ramiai, nors mačiau kaip virpėjo.
- Skubėk perspėti savo šeimos, - liepė, - aš pasirūpinsiu kitais, - apkabino mane. Supratau, kad tai gali būti mūsų paskutinis atsisveikinimas.
Namie, kaip ir galvojau, kilo sąmyšis. Žvilgtelėjau į koridoriuje kabančius kirvius, tačiau išbėgau nepaėmęs nė vieno. Mirsiu, bet bent jau įrodysiu, kad nesu pabaisa, kokiu jie mane laiko. Bėgant prie medžio išgirdau virstančius sienos vartus, tačiau net neatsisukau. Kiri jau buvo mano pusėje. Apkabinau ją. Žinojau, kad niekur neišeis be manęs. Sienos magija buvo suskaldyta, tačiau ji vis dar neleido man išeiti. Medžiotojai nebuvo kvaili.
- Keliauk, kol dar gali, - meldžiau jos. Tik dabar supratau kaip kvailai pasielgiau čia ateidamas. – Tave gali sumaišyti su mūsiškiais.
- Nesvarbu, - iš kišenės išsitraukė du šautuvus.
- Jų nepakaks, - papurčiau galvą.
- Žinau, - pratarė jos lūpos. Suvirpėjau. Girdėjau artėjančius balsus.
- Myliu tave, Kiri.
- Aš taip pat.
- Kaip manai, ar mums bus atleista?
- Tai jau nebesvarbu, - šyptelėjo.
Medžiotojams įžengus į kaimą, juos pasitiko ant žemęs parklupę gyventojai. Atvykėliai, nustebinti ir sužavėti, iškeliavo taip ir nepalietę nė vieno žmogaus.
- Mama, o kur Langesas?
Pagyvenusios moters veidu nuslydo šešėlis. Šlubčiodama ji pasileido sienos link. Keletą kartų nukrito, tačiau vėl pakilusi toliau bėgo medžio link. Nekreipė dėmesio į skausmą ir atsiradusius nubrozdinimus. Ašaros temdė akis, tačiau ji vijo blogas mintis šalin. Rauda ištrūko iš jos lūpų pamačius gulinčius du besielius kūnus. Moteris apkabino juos.
- Jums tereikėjo dar šiek tiek palaukti...
5. Qualtagh
Spoileris:
Ghaa... Baisiausiai neturiu ką veikti, tad nusprendžiau daryti tai, ką šiais laikais daro labai daug žmonių – pradėti vesti internetinį dienoraštį, pasaulyje dar žinomą blogo pavadinimu. Jeigu nuoširdžiai – tikrai nežinau ar sugebėsiu išlaikyti savo norą nuolatos updatinti savo puslapį. Be to, esu įsitikinusi, jog mano mintis skaityti susigundys gal nebent viena kita nemažiau nei aš nučiuožusi persona, tad tikrai nesistengiu savo idėjomis sukurti kokios tai revoliucijos ar dar kažko. Viso labo, esu eilinė, dar su acne kovojanti grafomanė, kuriai labiau rūpi savo padrikas mintis meistriškai paversti tekstu, nei tai, kad kažkas iš tiesų įvertins mano genialumą. Bent jau kol kas...
Taigi, šiandien nusprendžiau pasipraktikuoti, prieš pradedant kažką tikro ir originalaus kelti į savo naujutėlaitį blogą ir aprašyti tai, kas man nutiks šiandien, kaip iliustracijas naudosiu fotografijas nutrauktas tiesiai veiksmo vietoje. Dėl to ir dievinu savo naujutėlaitį Samsung Galaxy (dar kartą Ačiū tėveliai!). Bus dar viena proga šiuo gražuoliu pasipuikuoti prieš klasės draugus. Nors kaži ar spėsiu, juk dar tik liepa, o tokie technikos saldainiukai ilgai nebeišlieka „krūti“.
Na, bet šią dilemą išspręsiu vėliau, dabar turiu svarbesnių uždavinių. Tarkime, kurią dantų pastą šiandien pasirinkti? Colgate Total Whitenning ar Ecodenta Juoda? *Pliaukšt* Meh, šį kartą pasirinksiu Ecodentą, juk lietuviškas produktas, o ir valytis dantis su juoda dantų pasta įdomiau nei ta įgrisusia balta...
Voila, iki spindesio išsivaliau dantukus, o dabar ruošiuosi savo gelsvus banguotus plaukus susipinti į kasas. Klasiokai dar ir šiandien iš jų šaiposi, nors jau seniai išaugom pradinukų lygį. Dievaži, jei tokie mažvaikiai, o mes jau nuo rudens būsim devintokai. Gėda.
Nesvarbu, ką mano jie, man kasytės patinka. Šiandien jų neparodysiu, nes savęs fotografuoti nemėgstu, kitaip nei visos tos fyfos. Bet kompensuosiu tai savo kambario nuotrauka *Pliaukšt*. Iškart matos, kad tikra pamišėlė čia gyvena, ar ne?
Judam toliau. Užuodžiu, kad mama jau bus paruošusi pusryčius. Skaniai kvepia! Blynai su mėlynių uogiene patys skaniausi. *Pliaukšt* Atrodo beveik taip pat gražiai kaip reklamoje. Atsisveikinu su mama. Laukiu nesulaukiu kol sutiksiu pirmąjį žmogų gatvėje. Bus ką aprašinėti.
Žmonių kol kas nesimato, tik ant tvoros tupi kaimynų katė. Škotų nulėpausė. Dievaž, jei tie žmonės negyventų kaimynystėje ir jei mama leistų, tikrai parsineščiau tą katę namo. *Pliaukšt*
Pala pala. O kas jei ši katė ir yra mano pirmasis sutiktas žmogus? Juk dažniai pasakojama, kad mirusių žmonių sielos reinkarnuojasi į gyvūnus ar kitus žmones! Kas jei čia mano senelė ir ji mane stebi? Velnias, o jei taip iš tikro ir yra? Reiks pasistengti nuo šiol elgtis tobulai...
Išeinu iš savo kiemo. Tolumoje matau kažką einantį mano pusėn. Tikrai vyriškos kilmės. Pakankamai jaunas. Iš čia atrodo visai nieko *Pliaukšt*. Toks pasportavęs. Smagu būtų kad...
Ar tikrai norite atstatyti telefoną į gamyklinius parametrus?
Taip.
Taigi, šiandien nusprendžiau pasipraktikuoti, prieš pradedant kažką tikro ir originalaus kelti į savo naujutėlaitį blogą ir aprašyti tai, kas man nutiks šiandien, kaip iliustracijas naudosiu fotografijas nutrauktas tiesiai veiksmo vietoje. Dėl to ir dievinu savo naujutėlaitį Samsung Galaxy (dar kartą Ačiū tėveliai!). Bus dar viena proga šiuo gražuoliu pasipuikuoti prieš klasės draugus. Nors kaži ar spėsiu, juk dar tik liepa, o tokie technikos saldainiukai ilgai nebeišlieka „krūti“.
Na, bet šią dilemą išspręsiu vėliau, dabar turiu svarbesnių uždavinių. Tarkime, kurią dantų pastą šiandien pasirinkti? Colgate Total Whitenning ar Ecodenta Juoda? *Pliaukšt* Meh, šį kartą pasirinksiu Ecodentą, juk lietuviškas produktas, o ir valytis dantis su juoda dantų pasta įdomiau nei ta įgrisusia balta...
Voila, iki spindesio išsivaliau dantukus, o dabar ruošiuosi savo gelsvus banguotus plaukus susipinti į kasas. Klasiokai dar ir šiandien iš jų šaiposi, nors jau seniai išaugom pradinukų lygį. Dievaži, jei tokie mažvaikiai, o mes jau nuo rudens būsim devintokai. Gėda.
Nesvarbu, ką mano jie, man kasytės patinka. Šiandien jų neparodysiu, nes savęs fotografuoti nemėgstu, kitaip nei visos tos fyfos. Bet kompensuosiu tai savo kambario nuotrauka *Pliaukšt*. Iškart matos, kad tikra pamišėlė čia gyvena, ar ne?
Judam toliau. Užuodžiu, kad mama jau bus paruošusi pusryčius. Skaniai kvepia! Blynai su mėlynių uogiene patys skaniausi. *Pliaukšt* Atrodo beveik taip pat gražiai kaip reklamoje. Atsisveikinu su mama. Laukiu nesulaukiu kol sutiksiu pirmąjį žmogų gatvėje. Bus ką aprašinėti.
Žmonių kol kas nesimato, tik ant tvoros tupi kaimynų katė. Škotų nulėpausė. Dievaž, jei tie žmonės negyventų kaimynystėje ir jei mama leistų, tikrai parsineščiau tą katę namo. *Pliaukšt*
Pala pala. O kas jei ši katė ir yra mano pirmasis sutiktas žmogus? Juk dažniai pasakojama, kad mirusių žmonių sielos reinkarnuojasi į gyvūnus ar kitus žmones! Kas jei čia mano senelė ir ji mane stebi? Velnias, o jei taip iš tikro ir yra? Reiks pasistengti nuo šiol elgtis tobulai...
Išeinu iš savo kiemo. Tolumoje matau kažką einantį mano pusėn. Tikrai vyriškos kilmės. Pakankamai jaunas. Iš čia atrodo visai nieko *Pliaukšt*. Toks pasportavęs. Smagu būtų kad...
*
-Padrikas mintis meistriškai paversti tekstu? Kas čia blemba per nesąmonė? Nu dzin, visai naujas telefas, greit prakalsiu.Ar tikrai norite atstatyti telefoną į gamyklinius parametrus?
Taip.
6. Mano qualtagh
Spoileris:
Ir vėl snigo. Masyvūs snaigių gumulai lėtai krito iš dangaus, grąsindami padengti mano taip sunkiai nukastą taką į namus. Namai...anksčiau jie buvo tokie gražūs, spinduliuojantys šilumą ne tik ten begyvenantiems, bet ir visiems kitiems – kaimynams, keliautojams ar šiaip klajūnams, pasiklydusiems gyvenimo kelyje ir ieškantiems savosios laimės. Jie traukė visus, galbūt todėl Sandra, moteris, kurią laikiau tikrąją savo gyvenimo meile, buvo tokia laiminga - apsupta įvairių asmenybių su skirtingomis istorijomis, ji pati tarsi patirdavo, išgyvendavo jų nuotykius ir taip tapdavo dar stipresnė bei išmintingesnė. Tačiau dabar šie namai buvo tušti. Nors.. klystu, ne, jie nebuvo tušti. Kaip tik, atvirkščiai, jie buvo tarsi prisigėrę kažkokios tamsumos, praeities šešėlių. Jie manęs netraukė, tie namai, tad ir dabar, šaltą besibaigiančių metų naktį, užsimečiau savo seną tamsų paltą ir ištrūkau į gatvę.
Eidamas taku tikėjausi sutikti nors keletą žmonių. Galbūt grupelę smagiai nusiteikusių jaunuolių, linksmai šūkaujančių ir sveikinančių visus aplinkinius – juk tai įprasta Naujųjų Metų naktį, ar ne? Tačiau likimas pasistengė pasišaipyti iš manęs. Aplinkui tarsi jaučiau savotiškai pakilią atmosferą, tarsi girdėjau šventės garsus, bet tuo pačiu buvau lyg nuo viso to atskirtas, vienišas, lyg koks poliarinis lokys, klajojantis tarp ledynų. Taip nieko ir nesutikau.. net ir jokio nusususio šunyčio ar apdriskusio katino.
Pagaliau pasiekiau kelionės tikslą ( nors taip ir nesugebėjau sau pripažinti, jog būtent ten traukiau ) – senąjį miestelio parką. Jis niekada nebuvo pernelyg populiari apsilankymų vieta, ypač įkūrus naują skulptūrų parką – miestelio pasididžiavimą. Tačiau man šis parkas kėlė neišdildomus prisiminimus – juk čia prabėgo mano vaikystė. Čia mes svajojom, kūrėm, tyrinėjom ir pažinom ne tik pasaulį, bet ir patys save.
Sėdėjau sau ant seno suolo ir visai nepajutau kaip prie manęs priėjo žmogus:
- Qualtagh! Che, che, Tomai, tu mano qualtagh! – entuziastingai sušuko moteriškas balsas.
Aš, nesugebėdamas suprasti, kas gi čia vyksta, staiga pašokau nuo suolo ir atsitraukiau nuo tos nepažįstamosios.
- Nusiramink gi! Čia aš, čia aš,Tomai.
Taip... čia ji. Adelė – mano vaikystės bičiulė, tikroji sielios draugė, kuri ne tik sugebėdavo ištraukti mane iš bet kokios situacijos bet ir pakelti mano, amžinojo paniurėlio, nuotaiką.
- Na, ar pagaliau atpažinai?
Aš tik linktelėjau galvą ir įžūliai įsispitrijau į ją. Ji tiesiog švytėjo, o jos nuostabi šypsena sukėlė tokį neapsakomą lengvumą, kad net ir aš pats po truputį pradėjau pamiršti savuosius rūpesčius.
- Taip, Adele.. bet.. bet, aš galvojau, kad tu išvykusi. Juk nebegyveni Lietuvoje?
- Na ir teisingai galvojai – ji nuoširdžiai nusijuokė ir atsisėdo ant suolo – taip, jau seniai čia nebegyvenu, bet juk nors per šventes galima aplankyti gimtinę, ar ne?
- Žinoma, žinoma.. atsiprašau.. aš.
- Na, nusiramink. Elgiesi lyg nematęs manęs ištisą amžinybę. Matėmės gi prieš metus.
- Taip.. teisingai, prieš metus... čia pat, – aš vis dar jaučiausi neįtikėtinai sutrikęs. Juk vos prieš minutę tebebuvau paskendęs savam liūdesy, o ji čia išdygo kaip gelbėtoja... visai kaip vaikystėj.
- Geriau papasakok, kaip tu laikaisi – ji staiga surimtėjo – ar vis dar negali susitaikyti su.. tuo?
Aš tik liūdnai į ją pažiūrėjau ir papurčiau galvą.
- O tu pabandyk...išsipasakoti. Turbūt nuo tada su nieko normaliai nesikalbėjai.Tau bus geriau. Patikėk manimi.
- Na.. o kas tas qualtagh – paklausiau jos, staiga prisiminęs tą keistą žodį, kurį šaukdama ji taip žiauria mane užsipuolė – kažkokios Afrikos genties karo šūkis?
- Cha, cha. Ne, tai tiesiog terminas, kuriuo įvardinamas pirmasis žmogus, sutiktas, išėjus iš namų. Džiaugiuosi, jog sutikau tave, ypač Naujųjų Metų naktį.
- A, tai štai kas...
Aš žvilgterėjau į ją ir supratau, jog privalau išsikalbėti. Juk ne kas kitas, o Adelė, buvo tas žmogus, kuris vaikystėje išklausydavo manęs ir padėdavo įveikti įvairiausius širdies sopulius. Ir aš kalbėjau. Pradėjau pasakojimą iš eilės – nuo tos baisios dienos, kai Sandra, garsioji miesto dailininkė ir mano gyvenimo meilė, tragiškai žuvo avarijoje. Išpasakojau jai kiekvieną akimirką, pasidalinau su ja kiekviena tos baisios dienos ašara. Pasakojau, kaip mūsų namai su Sandros meno dirbtuvėle, jau nebetraukė prašalaičių, kaip jie tapo tušti ir niūrūs, kaip jie slėgė ir po truputį graužė, naikino mane. Kalbėjau jai apie tai, kaip kiekvieną diena aš tapdau vis niūresnis ir tamsesnis, kol galiausiai pradėjau nekęsti visų ir savęs tuo pačiu metu: aš norėjau griauti ir naikinti – nors taip patvirtinti savo menką egzistenciją. Galiausiai, papasakojau jai apie šią naktį, kaip išėjau iš namų, nuklydau į senąjį parką ir galvojau, jog aš – visiškas niekas, bevertė šiukšlė.
Išpasakojęs jai viską pasijutau labai pavargęs. Atsilošiau, užsimerkiau ir galvojau, kam gi po velnių apie visa tai kalbėjau? Kam užkroviau savo problemas ant kito žmogaus pečių? Tačiau po minutėlės visgi sugebėjau atsimerkti ir pažvelgti į jos akis,kurios... tarsi užbūrė ir įtraukė mane į šios merginos sielos gelmes. Aš supratau, aš jaučiau, kaip su neįtikėtinu rūpesčiu ji pasiima dalį manęs, dalį mano skausmo ir paslepia visa tai giliausiose savo sielos kertelėse.
Aš sėdėjau ir žiūrėjau taip į ją kaip kvailelis, tačiau po to man neįprasto atsivėrimo jaučiausi tikrai geriau. Daug geriau. Gal iš tiesų, ji perėmė dalį skausmo? Juk visada, net ir vaikystėjė, ji mokėjo atlikti mažyčius stebuklus. Džiaugiausi.. taip, aš džiaugiausi ir šypsojausi. Dėkojau likimui, kad ji – mano qualtagh.
Eidamas taku tikėjausi sutikti nors keletą žmonių. Galbūt grupelę smagiai nusiteikusių jaunuolių, linksmai šūkaujančių ir sveikinančių visus aplinkinius – juk tai įprasta Naujųjų Metų naktį, ar ne? Tačiau likimas pasistengė pasišaipyti iš manęs. Aplinkui tarsi jaučiau savotiškai pakilią atmosferą, tarsi girdėjau šventės garsus, bet tuo pačiu buvau lyg nuo viso to atskirtas, vienišas, lyg koks poliarinis lokys, klajojantis tarp ledynų. Taip nieko ir nesutikau.. net ir jokio nusususio šunyčio ar apdriskusio katino.
Pagaliau pasiekiau kelionės tikslą ( nors taip ir nesugebėjau sau pripažinti, jog būtent ten traukiau ) – senąjį miestelio parką. Jis niekada nebuvo pernelyg populiari apsilankymų vieta, ypač įkūrus naują skulptūrų parką – miestelio pasididžiavimą. Tačiau man šis parkas kėlė neišdildomus prisiminimus – juk čia prabėgo mano vaikystė. Čia mes svajojom, kūrėm, tyrinėjom ir pažinom ne tik pasaulį, bet ir patys save.
Sėdėjau sau ant seno suolo ir visai nepajutau kaip prie manęs priėjo žmogus:
- Qualtagh! Che, che, Tomai, tu mano qualtagh! – entuziastingai sušuko moteriškas balsas.
Aš, nesugebėdamas suprasti, kas gi čia vyksta, staiga pašokau nuo suolo ir atsitraukiau nuo tos nepažįstamosios.
- Nusiramink gi! Čia aš, čia aš,Tomai.
Taip... čia ji. Adelė – mano vaikystės bičiulė, tikroji sielios draugė, kuri ne tik sugebėdavo ištraukti mane iš bet kokios situacijos bet ir pakelti mano, amžinojo paniurėlio, nuotaiką.
- Na, ar pagaliau atpažinai?
Aš tik linktelėjau galvą ir įžūliai įsispitrijau į ją. Ji tiesiog švytėjo, o jos nuostabi šypsena sukėlė tokį neapsakomą lengvumą, kad net ir aš pats po truputį pradėjau pamiršti savuosius rūpesčius.
- Taip, Adele.. bet.. bet, aš galvojau, kad tu išvykusi. Juk nebegyveni Lietuvoje?
- Na ir teisingai galvojai – ji nuoširdžiai nusijuokė ir atsisėdo ant suolo – taip, jau seniai čia nebegyvenu, bet juk nors per šventes galima aplankyti gimtinę, ar ne?
- Žinoma, žinoma.. atsiprašau.. aš.
- Na, nusiramink. Elgiesi lyg nematęs manęs ištisą amžinybę. Matėmės gi prieš metus.
- Taip.. teisingai, prieš metus... čia pat, – aš vis dar jaučiausi neįtikėtinai sutrikęs. Juk vos prieš minutę tebebuvau paskendęs savam liūdesy, o ji čia išdygo kaip gelbėtoja... visai kaip vaikystėj.
- Geriau papasakok, kaip tu laikaisi – ji staiga surimtėjo – ar vis dar negali susitaikyti su.. tuo?
Aš tik liūdnai į ją pažiūrėjau ir papurčiau galvą.
- O tu pabandyk...išsipasakoti. Turbūt nuo tada su nieko normaliai nesikalbėjai.Tau bus geriau. Patikėk manimi.
- Na.. o kas tas qualtagh – paklausiau jos, staiga prisiminęs tą keistą žodį, kurį šaukdama ji taip žiauria mane užsipuolė – kažkokios Afrikos genties karo šūkis?
- Cha, cha. Ne, tai tiesiog terminas, kuriuo įvardinamas pirmasis žmogus, sutiktas, išėjus iš namų. Džiaugiuosi, jog sutikau tave, ypač Naujųjų Metų naktį.
- A, tai štai kas...
Aš žvilgterėjau į ją ir supratau, jog privalau išsikalbėti. Juk ne kas kitas, o Adelė, buvo tas žmogus, kuris vaikystėje išklausydavo manęs ir padėdavo įveikti įvairiausius širdies sopulius. Ir aš kalbėjau. Pradėjau pasakojimą iš eilės – nuo tos baisios dienos, kai Sandra, garsioji miesto dailininkė ir mano gyvenimo meilė, tragiškai žuvo avarijoje. Išpasakojau jai kiekvieną akimirką, pasidalinau su ja kiekviena tos baisios dienos ašara. Pasakojau, kaip mūsų namai su Sandros meno dirbtuvėle, jau nebetraukė prašalaičių, kaip jie tapo tušti ir niūrūs, kaip jie slėgė ir po truputį graužė, naikino mane. Kalbėjau jai apie tai, kaip kiekvieną diena aš tapdau vis niūresnis ir tamsesnis, kol galiausiai pradėjau nekęsti visų ir savęs tuo pačiu metu: aš norėjau griauti ir naikinti – nors taip patvirtinti savo menką egzistenciją. Galiausiai, papasakojau jai apie šią naktį, kaip išėjau iš namų, nuklydau į senąjį parką ir galvojau, jog aš – visiškas niekas, bevertė šiukšlė.
Išpasakojęs jai viską pasijutau labai pavargęs. Atsilošiau, užsimerkiau ir galvojau, kam gi po velnių apie visa tai kalbėjau? Kam užkroviau savo problemas ant kito žmogaus pečių? Tačiau po minutėlės visgi sugebėjau atsimerkti ir pažvelgti į jos akis,kurios... tarsi užbūrė ir įtraukė mane į šios merginos sielos gelmes. Aš supratau, aš jaučiau, kaip su neįtikėtinu rūpesčiu ji pasiima dalį manęs, dalį mano skausmo ir paslepia visa tai giliausiose savo sielos kertelėse.
Aš sėdėjau ir žiūrėjau taip į ją kaip kvailelis, tačiau po to man neįprasto atsivėrimo jaučiausi tikrai geriau. Daug geriau. Gal iš tiesų, ji perėmė dalį skausmo? Juk visada, net ir vaikystėjė, ji mokėjo atlikti mažyčius stebuklus. Džiaugiausi.. taip, aš džiaugiausi ir šypsojausi. Dėkojau likimui, kad ji – mano qualtagh.
7. Be elektros
Spoileris:
Štai kokio dalyko ramybę teko sudrumsti. Ilgai jis ilsėjosi jam skirtoje vietoje. Kiek jau to laiko prabėgo, kai paskutinį kartą jį mačiau? Galbūt paskutinis kartas buvo bemokant savo sūnėnus juo važiuoti? Tačiau dviračių maratonas buvo kiek vėliau... Jau ne nepamenu, kada buvau jį išvaręs iš rūsio. Na, šiek tiek juo didžiuojuosi. Jis visiškai padorioje būsenoje, o būtent dėl to jį sutvarkiau labai greit. Šiek tiek skubėjau, kadangi vakar gavau skambutį iš savo senelės. Ji kvietė pasisvečiuoti, tačiau jos balse jaučiau nerimą. Kodėl ji galetų nerimauti? Ar ji bijo jog visas jos derlius gali nueiti šuniui ant uodegos? Ne, tai negali būti tiesa. Orai šiomis dienomis buvo įdealūs daržovių auginimui. Nesuklysčiau, jeigu pasakyčiau jog jai pastaruoju metu buvo sutrikusi sveikata, todėl ji nori pasijusti geriau bendraudama su manimi? Ne! Ji turbūt bus perskaičiūsi paskutinę knygą kurią jai atvežiau. Bet ji nebūtu taip susirūpinusi, tik dėl tokio menkniekio...
Taip mastydamas ir įsivaizduodamas kodėl gi mano senelė galėjo būti tokia susirūpinusi, nė nepastebėjau, kaip jau numyniau dalį kelio link jos namų. Retas kas beapsilanko šiose apylinkėse. Kai man buvo kokie ketveri, ši vietovė būvo itin gyvybinga. Šis takas kuriuo dardu, kas dien pakeldavo dešimtis žmonių, visur galėjai pamatyti besidarbuojančius žmones, tau einant pro šalį su tavimi visi pasisveikindavo, o galėdavai nugirsti ir vieną kitą įdomų įvykį. O ir fantazija čia gyvenusių žmonių būvo nuostabi. Mane mažą visada gazdindavo sakydami jog miške gyvena ragana ir neklaužadas vaikus paverčianti į varles, todėl visada bijodavau vienas eiti į mišką. Tačiau baimė mane taip pat ir traukė, norėjau pamatyti, kokia ta ragana ten gyvena, todėl prisimenu išsirengiau į žygį. Kaip visada, miške buvo ypatingai ramu ir gera būti, tačiau šį kart mano tikslas buvo nepasigrožėti mišku, tačiau atrasti tą žmogų, kuris gali vaikutį paversti į varlę. Ir ką sau manote? Aš radau kažkieno būstą šiame miške. Čia iš tiesų kažkas gyveno. Tada neišdrįsau pajudėti būsto link, tačiau stebėjau jį kelias minutes, jausdamas kaip mano kūnas šiek tiek dreba. Ir pasileidau bėgti iš ten, kad tik staiga netapčiau varle. Ką gi daryčiau, jeigu virsčiau varle? Tektų valgyti muses!
Sustabdžiau dviratį, nulipau nuo jo ir pažvelgiau į mišką. Kas, tame pakankamai blogai atrodančiame būste galėjo gyventi? Smalsumas įtraukė mane vėl išsiruošti į žygį mišku, tačiau taip pat jaudinausi dėl senelės. Negaliu praleisti pernelyg daug laiko ieškodamas to, ko čia veikiausiai jau nebėra. Atsidūsau ir žengiau miško link, varydamasis dviratį šalia, tačiau palikau jį miško pakraštyje. Su tokia našta, keliaujant mišku bus sunku. Prieš pradedant savo kelionę, išsitraukiau kompasą ir žvilgtelėjau, iš kurios pasaulio krypties užeisiu į medžių kompaniją. Pasiklysti ir aklai klaidžioti miške visai nenorėjau, taip pat, neplanuoju čia užsibūti labai ilgai, kadangi vis dar turiu kitų planų.
Miškas atrodė pažystamas. Nors čia didžiają laiko dalį praleidau vaikystėje, tačiau jis nėra labai stipriai pakitęs. Na, kaip jis galėtų pasikeisti? Juk nepraėjo ir dvidešimtis metų, nuo paskutinio karto, kai čia buvau. Netoliese turėtų būti mažas ežeras, kuris be vieno kito žvejo nebėra aplankomas. Žinau kur auga uogos, ar grybai. Visada su tėčiu eidavome grybauti ir visada parsinešdavome labai daug grybų. Tačiau iki dabar man jų pamėgti nepavyko. Visad mėgdavau juos rinkti, tačiau jų skonis – ne man. Staiga į galvą toptelėjo mintis. Kaip, tiek laiko su tėčiu praleisdamas čia miške, man neteko matyti to būsto? Galbūt niekada neteko būti toje miško vietoje? Galbūt verta žengti žingsnį ir į vietas, kuriose aš nebuvęs ir ten rasiu tai, ką mačiau labai senai. Taip, lėtu žingsniu traukiau kažkur link. Ir žingsis po žingsio, artėjau prie savo tikslo, pačiam nežinant. Ir staiga, akies kampučiu pastebėjau tą trobą. Kartu, užplūdo tas pats, keistas jausmas. Nepavadinčiau jo baime, tačiau nepavadinčiau to smalsumu. Tai buvo šių emoijų mišinys, ir jis vertė eiti link jo. Šį kartą viena detalė buvo kitokia. Troboje buvo šviesu. Viduje buvo šviesos šaltinis. Tai buvo paskutinis lašas ir mano baimė dingo. Greit nutepinau link trobos durų ir jas lėtai atidariau.
Žvilgtelėjus į vidų, tai ką pamačiau, atrodė nuostabiai. Ant žemės stovinti žibalinė lempa blausiai apšvietė didelį kambarį, pilną sutriušusių ir senų knygų, įvairių žolelių, uogų ir grybų, skirtingo dydžio kolbų kartu su dalina senoviška chemijos eksperimentine įranga ir daugybę rankraščių, kurie mane labai nustebino. Visa tai, atrodo kaip raganos troba! Dabar tikrai tapsiu varle! Taip būčiau pagalvojęs, jeigu tada būčiau čia užėjęs. Viskas atrodė taip įdomu, tačiau visiškai nenorėjau kliūdyti čia stovinčių daigtų, būkštaudamas sugadinti kažkieno ilgą darbą. Tačiau pasilenkiau prie vieno iš rankrašių. Atrodo, jog visa tai parašyta visai nesenai. Pradėjau skaityti vieną iš jų, kuris turėjo gražią lapės iliustraciją. Rankraštis turėjo labai daug informacijos apie lapes. Kuo jos minta, kur gyvena, kiek laiko gyvena. Tai buvo lyg lapas iš enciklopedijos ir čia buvo viskas, ką galėjai žinoti apie lapes. Apžvelgus kitus rankraščius, pastebėjau jog jie visi buvo apie gyvunus. Nutariau žvilgtelti ir į čia esančias knygas, tačiau man pradėjus artintis prie jų, išgirdau atsidarant trobos durims ir lėtai į vidu įžingsniavusiam senyvam vyrui, kuris buvo nešinas lape rankose. Jo veide matėsi rūpestis, tačiau jis man nusišypsojo ir tada suskubo ieškoti didesnės antklodės, ją suradęs patiesė ją ant žemės ir ten paguldė lapę, kuria jis buvo nešinas.
- Jos koja yra sužeista.
Jam tai pasakius pastebėjau, jog ant jos kojos buvo pakankamai didelė žaizda. Kad ir kur ji įsibrežė tai turėjo būti aštrus daigtas. Vyras tuo tarpu nuėjo į kitą kambarį atsinešė kelis stiklainius su žolelėmis ir jas ištraukus pradėjo jas trinti. Visa tai atrodė labai keistai. Šalia guli sunkiai pajudanti lapė, žmogus gamina kažką iš žolelių ir nepažystamasis stebintis viską iš šalies blausioje žibalinės lempos prietemoje. Stebėjau kaip šis vyras dirba. Galų gale, viską padaręs, užtepė tai ką paruošė ant lapės žaizdos ir sutvarstė koją ir nunešė ją į kitą kambarį. Sugrįžęs pasiūlė atisėsti.
- Galbūt norėsi arbatos? – paklausė jis.
- Taip, dėkui. – man tai atsakius, jis pasiėmė vandens puodą ir išėjo į lauką užkurti laužą. Išėjau į lauką kartu su juo, ir prisėdau ant laiptų į trobą.
- Ar čia gyveni taip primityviai? Be elektros? – Paklausiau stebėdamas jį verdantį vandenį ant laužo.
- Ne. Iki čia niekas nevestų elektros laidų. O man jos ne nereikia.
- Negali būti. Jeigu čia gyveni, tikrai sunkiai be jos išsiversi. – Man tai ištarus, jis pradėjo gardžiai kvatotis.
- Išsiversti galima, turint tokius gerus kaimynus. Jei ne jie, turbūt tektų atsiriboti nuo gamtos ir gyventi mieste.
- Kodėl negyveni mieste? Juk mieste gyventi būtų šimtą kart patogiau. Kad ir šis vanduo, - pirštu bakstelėjau į puodą. – jau būtų užkaitęs.
- Taip, mieste gyventi šiek tiek patogiau, tačiau ten gyventi negaliu. Man labai patinka gamta, man čia gera gyventi. Čia turiu viską, ko man gali prireikti. Taip pat, padedu visiems, kam tik galiu šiame miške. – tarė jis, atsukdamas galvą į trobą. – Čia galima pamiršti visas problemas, taip pat suprasti jog kai kurių problemų nė nebuvo.
- O rankraščiai? Nejaugi pats visą tai rašei pats? Ten prirašyta tiek, lyg būtų išplėštas lapas iš didelės enciklopedijos. Ir kam?
- Taip. Visa tai mano darbas. O rašau svečiams ir galbūt mano įpediniui, kuris perims šią trobą, arba tiksliau, miško ligoninę. – Su tais žodžiais jis šyptelėjo man pusė veido ir pakėlė jau kiek sušilusį vandenį ir užplikė mums arbatos. – Tu vardu Renis, taip?
Tikriausiai man akys ant kaktos užšoko. Tai mane pritrenkė. Jis žino mano vardą, kuris ir šiaip labai retas? Jis jo atspėti negalėjo. Šimtai minčių atėjo į galvą, kaip jis galėjo sužinoti mano vardą ir tada man toptelėjo.
- Taip. Esu Renis. Spėju jog mano vardą žinai iš mano senelės Anos? - jis lengvai linktelėjo, tačiau greit prisiminiau apie savo senelę ir mano pažadą pas ją nuvykti. Jau praėjo kiek laiko, nuo to kai čia atsidūriau.
- Ar skubi pas ją? – paklausė jis. Teko linktelti, ir išgerti paskutinį arbatos gurkšnį.
- Dėkui. Atvyksiu pasisvečiuoti kitą kart. – tariau stodamasis.
- Tikrai lauksiu. Perduok linkėjimus Anai. – Jis grįžo į trobą, o aš patraukiau atgal, keliu kuriuo atvykau. Ir štai, kūprota ragana, su karpa ant nosies, kuri galėjo paversti mane varliuku tapo vyriškiu, kuris yra miško gyventojas ir gydytojas. Svečiuotis ten buvo įdomiai keista. Primą kart sutikau žmogų, kuris galėjo atsisakyti miesto taip lengvai. Labai norėčiau pasisvečiuoti ilgiau ir sužinoti apie jį daugiau, tačiau pažadas yra pažadas ir reikia keliauti pas senelę.
Taip mastydamas ir įsivaizduodamas kodėl gi mano senelė galėjo būti tokia susirūpinusi, nė nepastebėjau, kaip jau numyniau dalį kelio link jos namų. Retas kas beapsilanko šiose apylinkėse. Kai man buvo kokie ketveri, ši vietovė būvo itin gyvybinga. Šis takas kuriuo dardu, kas dien pakeldavo dešimtis žmonių, visur galėjai pamatyti besidarbuojančius žmones, tau einant pro šalį su tavimi visi pasisveikindavo, o galėdavai nugirsti ir vieną kitą įdomų įvykį. O ir fantazija čia gyvenusių žmonių būvo nuostabi. Mane mažą visada gazdindavo sakydami jog miške gyvena ragana ir neklaužadas vaikus paverčianti į varles, todėl visada bijodavau vienas eiti į mišką. Tačiau baimė mane taip pat ir traukė, norėjau pamatyti, kokia ta ragana ten gyvena, todėl prisimenu išsirengiau į žygį. Kaip visada, miške buvo ypatingai ramu ir gera būti, tačiau šį kart mano tikslas buvo nepasigrožėti mišku, tačiau atrasti tą žmogų, kuris gali vaikutį paversti į varlę. Ir ką sau manote? Aš radau kažkieno būstą šiame miške. Čia iš tiesų kažkas gyveno. Tada neišdrįsau pajudėti būsto link, tačiau stebėjau jį kelias minutes, jausdamas kaip mano kūnas šiek tiek dreba. Ir pasileidau bėgti iš ten, kad tik staiga netapčiau varle. Ką gi daryčiau, jeigu virsčiau varle? Tektų valgyti muses!
Sustabdžiau dviratį, nulipau nuo jo ir pažvelgiau į mišką. Kas, tame pakankamai blogai atrodančiame būste galėjo gyventi? Smalsumas įtraukė mane vėl išsiruošti į žygį mišku, tačiau taip pat jaudinausi dėl senelės. Negaliu praleisti pernelyg daug laiko ieškodamas to, ko čia veikiausiai jau nebėra. Atsidūsau ir žengiau miško link, varydamasis dviratį šalia, tačiau palikau jį miško pakraštyje. Su tokia našta, keliaujant mišku bus sunku. Prieš pradedant savo kelionę, išsitraukiau kompasą ir žvilgtelėjau, iš kurios pasaulio krypties užeisiu į medžių kompaniją. Pasiklysti ir aklai klaidžioti miške visai nenorėjau, taip pat, neplanuoju čia užsibūti labai ilgai, kadangi vis dar turiu kitų planų.
Miškas atrodė pažystamas. Nors čia didžiają laiko dalį praleidau vaikystėje, tačiau jis nėra labai stipriai pakitęs. Na, kaip jis galėtų pasikeisti? Juk nepraėjo ir dvidešimtis metų, nuo paskutinio karto, kai čia buvau. Netoliese turėtų būti mažas ežeras, kuris be vieno kito žvejo nebėra aplankomas. Žinau kur auga uogos, ar grybai. Visada su tėčiu eidavome grybauti ir visada parsinešdavome labai daug grybų. Tačiau iki dabar man jų pamėgti nepavyko. Visad mėgdavau juos rinkti, tačiau jų skonis – ne man. Staiga į galvą toptelėjo mintis. Kaip, tiek laiko su tėčiu praleisdamas čia miške, man neteko matyti to būsto? Galbūt niekada neteko būti toje miško vietoje? Galbūt verta žengti žingsnį ir į vietas, kuriose aš nebuvęs ir ten rasiu tai, ką mačiau labai senai. Taip, lėtu žingsniu traukiau kažkur link. Ir žingsis po žingsio, artėjau prie savo tikslo, pačiam nežinant. Ir staiga, akies kampučiu pastebėjau tą trobą. Kartu, užplūdo tas pats, keistas jausmas. Nepavadinčiau jo baime, tačiau nepavadinčiau to smalsumu. Tai buvo šių emoijų mišinys, ir jis vertė eiti link jo. Šį kartą viena detalė buvo kitokia. Troboje buvo šviesu. Viduje buvo šviesos šaltinis. Tai buvo paskutinis lašas ir mano baimė dingo. Greit nutepinau link trobos durų ir jas lėtai atidariau.
Žvilgtelėjus į vidų, tai ką pamačiau, atrodė nuostabiai. Ant žemės stovinti žibalinė lempa blausiai apšvietė didelį kambarį, pilną sutriušusių ir senų knygų, įvairių žolelių, uogų ir grybų, skirtingo dydžio kolbų kartu su dalina senoviška chemijos eksperimentine įranga ir daugybę rankraščių, kurie mane labai nustebino. Visa tai, atrodo kaip raganos troba! Dabar tikrai tapsiu varle! Taip būčiau pagalvojęs, jeigu tada būčiau čia užėjęs. Viskas atrodė taip įdomu, tačiau visiškai nenorėjau kliūdyti čia stovinčių daigtų, būkštaudamas sugadinti kažkieno ilgą darbą. Tačiau pasilenkiau prie vieno iš rankrašių. Atrodo, jog visa tai parašyta visai nesenai. Pradėjau skaityti vieną iš jų, kuris turėjo gražią lapės iliustraciją. Rankraštis turėjo labai daug informacijos apie lapes. Kuo jos minta, kur gyvena, kiek laiko gyvena. Tai buvo lyg lapas iš enciklopedijos ir čia buvo viskas, ką galėjai žinoti apie lapes. Apžvelgus kitus rankraščius, pastebėjau jog jie visi buvo apie gyvunus. Nutariau žvilgtelti ir į čia esančias knygas, tačiau man pradėjus artintis prie jų, išgirdau atsidarant trobos durims ir lėtai į vidu įžingsniavusiam senyvam vyrui, kuris buvo nešinas lape rankose. Jo veide matėsi rūpestis, tačiau jis man nusišypsojo ir tada suskubo ieškoti didesnės antklodės, ją suradęs patiesė ją ant žemės ir ten paguldė lapę, kuria jis buvo nešinas.
- Jos koja yra sužeista.
Jam tai pasakius pastebėjau, jog ant jos kojos buvo pakankamai didelė žaizda. Kad ir kur ji įsibrežė tai turėjo būti aštrus daigtas. Vyras tuo tarpu nuėjo į kitą kambarį atsinešė kelis stiklainius su žolelėmis ir jas ištraukus pradėjo jas trinti. Visa tai atrodė labai keistai. Šalia guli sunkiai pajudanti lapė, žmogus gamina kažką iš žolelių ir nepažystamasis stebintis viską iš šalies blausioje žibalinės lempos prietemoje. Stebėjau kaip šis vyras dirba. Galų gale, viską padaręs, užtepė tai ką paruošė ant lapės žaizdos ir sutvarstė koją ir nunešė ją į kitą kambarį. Sugrįžęs pasiūlė atisėsti.
- Galbūt norėsi arbatos? – paklausė jis.
- Taip, dėkui. – man tai atsakius, jis pasiėmė vandens puodą ir išėjo į lauką užkurti laužą. Išėjau į lauką kartu su juo, ir prisėdau ant laiptų į trobą.
- Ar čia gyveni taip primityviai? Be elektros? – Paklausiau stebėdamas jį verdantį vandenį ant laužo.
- Ne. Iki čia niekas nevestų elektros laidų. O man jos ne nereikia.
- Negali būti. Jeigu čia gyveni, tikrai sunkiai be jos išsiversi. – Man tai ištarus, jis pradėjo gardžiai kvatotis.
- Išsiversti galima, turint tokius gerus kaimynus. Jei ne jie, turbūt tektų atsiriboti nuo gamtos ir gyventi mieste.
- Kodėl negyveni mieste? Juk mieste gyventi būtų šimtą kart patogiau. Kad ir šis vanduo, - pirštu bakstelėjau į puodą. – jau būtų užkaitęs.
- Taip, mieste gyventi šiek tiek patogiau, tačiau ten gyventi negaliu. Man labai patinka gamta, man čia gera gyventi. Čia turiu viską, ko man gali prireikti. Taip pat, padedu visiems, kam tik galiu šiame miške. – tarė jis, atsukdamas galvą į trobą. – Čia galima pamiršti visas problemas, taip pat suprasti jog kai kurių problemų nė nebuvo.
- O rankraščiai? Nejaugi pats visą tai rašei pats? Ten prirašyta tiek, lyg būtų išplėštas lapas iš didelės enciklopedijos. Ir kam?
- Taip. Visa tai mano darbas. O rašau svečiams ir galbūt mano įpediniui, kuris perims šią trobą, arba tiksliau, miško ligoninę. – Su tais žodžiais jis šyptelėjo man pusė veido ir pakėlė jau kiek sušilusį vandenį ir užplikė mums arbatos. – Tu vardu Renis, taip?
Tikriausiai man akys ant kaktos užšoko. Tai mane pritrenkė. Jis žino mano vardą, kuris ir šiaip labai retas? Jis jo atspėti negalėjo. Šimtai minčių atėjo į galvą, kaip jis galėjo sužinoti mano vardą ir tada man toptelėjo.
- Taip. Esu Renis. Spėju jog mano vardą žinai iš mano senelės Anos? - jis lengvai linktelėjo, tačiau greit prisiminiau apie savo senelę ir mano pažadą pas ją nuvykti. Jau praėjo kiek laiko, nuo to kai čia atsidūriau.
- Ar skubi pas ją? – paklausė jis. Teko linktelti, ir išgerti paskutinį arbatos gurkšnį.
- Dėkui. Atvyksiu pasisvečiuoti kitą kart. – tariau stodamasis.
- Tikrai lauksiu. Perduok linkėjimus Anai. – Jis grįžo į trobą, o aš patraukiau atgal, keliu kuriuo atvykau. Ir štai, kūprota ragana, su karpa ant nosies, kuri galėjo paversti mane varliuku tapo vyriškiu, kuris yra miško gyventojas ir gydytojas. Svečiuotis ten buvo įdomiai keista. Primą kart sutikau žmogų, kuris galėjo atsisakyti miesto taip lengvai. Labai norėčiau pasisvečiuoti ilgiau ir sužinoti apie jį daugiau, tačiau pažadas yra pažadas ir reikia keliauti pas senelę.
8. Tylus prisiminimas
Spoileris:
Medžiai jau seniai stovėjo sustingę laukdami ateinančio lietaus. Tik pirmutiniai saulės spinduliai žaidė ant lapų. Miško tankmėje švelniai čiurleno upelis, o vėjas aidu nešė jo daina tolyn. Netoli upelio stovėjo pamirštas aukuras. Jis buvo sukrautas iš didelių akmenų, kuriuos dengia žalias samanų sluoksnis. Ant jo viršaus sėdėjo mergina. Ji užmerkusi akis klausėsi tylos, bet lyg kažką prisiminus, lėtai atmerkė jas ir pažvelgė į saulės spindulius išdykaujančius su sidabriniu vandeniu. Šios ledo mėlynumo akys, neįžvelgiamos lyg jūra, buvo kupinos gilaus liūdesio. Kažkur trakštelėjo šaka. Mergina krūptelėjo, jos akys trumpam pasislėpė po auksiniais, banguotais plaukais. Iš tankmės pasirodė jaunuolis. Jo juodi it varnas plaukai krito ant pečių ir veido, o prakaito lašai blizgėjo ant kaktos. Jis sunkiai kvėpavo, matyt ligai bėgo.
- Labas, - jaunuolis nusišypsojo merginai.
- Labas, - akimirkai merginos akys nušvito šviesa ir veide šmėstelėjo šypsnys. Ji nušoko nuo aukuro.
- Aš taip džiaugiuosi tave matydamas. Supranti yra kai kas ką turiu tau pasakyti... - greitai bėre žodžius jaunuolis prieidamas prie jos, bet mergina uždėjo piršta ant jo lupų ir lėtai papurtė galvą.
- Nereikia, aš žinau. - jos balsas nuskambėjo tyliai kaip medžiu šnaresys. Mergina liūdnai žvelgė į savo mylimąjį.
- Aš esu ragana, o tu žmogus. Mes niekada nebūsime kartu, - Staiga vaikino sidabrinės akys apsiniaukė. Jaunuolis nukreipė žvilgsnį ir plaukai užkrito ant veido jį uždengdami. Gal sekundę žiūrėjęs žemyn netikėtai vėl pažvelgė į merginą, kuri nenuleido nuo jo žvilgsnio.
- Kodėl?! - sušuko jis. Tada lyg aikštingas vaikas papurtė galvą.
- Kodėl ne?? -
- Mums neleis, - nuaidėjo atsakymas. Švelnus vėjelis nuvilnijo šakomis priversdamas medžius šnabždėti, o du nukritę lašai sudrumstė ramų upeliūkščio paviršių. Pradėjo lyti. Krištolinis dūžtančių lašelių skambesys nutraukė tylą ir pažadino mišką. „ Net ir gamta verkia" pagalvojo mergina, mėgaudamasi šaltais lašais. Vaikinas stovėjo tylėdamas ir žvelgdamas į merginą. Jis norėjo, kad ji suprastų jo jausmus, bet mergina nesakė nei žodžio. Staiga merginos žvilgsnis įsmigo į tamsą už mylimojo.
- Jie ateina, - tarė ji.
- Tu turi eiti... - mergina tik papurtė galvą
- Prašau eik - maldaujančiai ištarė vaikinas, bet mergina tik šyptelėjo.
- Pameni? Mes pirma karta susitikome čia. Tu buvai paklydęs miške ir jau kelias dienas nieko burnoj buvai neturėjęs, o man, tiesiog, pagailo tavęs,- jos akys prisipildė švelnumo, kai malonus prisiminimai užtvindė sielą.
- Aš nenoriu tavęs netekti. Nenoriu... - kalbėjo vaikinas, o ašaros ritosi jo skruostais. Mergina dar liūdniau pažvelgė į jaunuolį.
- Tu nieko neprisiminsi. - Taip tarusi mergina pasilenkė ir pabučiavo jį. Dvi ašaros, kurias iškart nuplovė lietus, nuvilnijo jos veidu.
- Aš tave myliu, - sušnibždėjo mergina atsitraukdama nuo jo.
- Ką... - nespėjęs ištarti paskutinių žodžių jaunuolis sukniubo.
- Sudie. - Mergina sulaikė vaikina, kad šis nesitėkštų į purvyną, o lietus vis krito ir krito...
Ką padarei mano sūnui, ragana, - nuskambėjo šiurkštus klausimas. Mergina pasuko galva į balso šeimininką. Tai buvo aukštas, stambaus sudėjimo, senyvas vyras. Jis raumeningose rankose laikė arbaletą. Ragana nespėjo net atsistoti (ji priklaupė, kad švelniai paguldytų vaikiną ant žemės) kai tuzinas vyrų užpuolė ją, pargriovė ant žemės ir surišo rankas. Mergina visai nesipriešino. Ji žinojo, jog tai neturi prasmės. Jų, tiesiog, per daug be to raganoms draudžiama naudoti naikinamąja magiją prieš žmones. Vyrai parklupdė merginą ant kelių, o senyvas vyras, su arbaletu, priėjęs stipriai ir grubiai suėmė jos veidą dviem pirštais ir pažvelgė, dabar jau į šaltas ir ramias skis.
- Taigi ką mes čia turime? Jauną raganiūkštę, - išsiviepė arbaleto šeimininkas.
- Veskit ją į kalėjimą, o mano sūnų neškite gydytojui, - įsakmiu tonu paliepė jaunuolio tėvas. Tuo tarpu lietus vis krito ir krito - nesustabdomas ir amžinas.
*po kelių dienų*
Turgaus aikštė buvo pilna margaspalvės minios: audėjai ir aktoriai, vargdieniai ir turtuoliai, kaimo gyventojai ir keliauninkai - nekantriai laukiančios raganos sudeginimo. Šis įvykis sukrutino apmirusį miestą. Juk taip seniai nieko įdomaus nevyko šiame pasaulio užkampyje. Vidury aikštės buvo sukrautas laužas - tai ir bus bausmės vykdymo vieta, nors ragana nusikalto tik tuo, kad pamilo seniūno sūnų, bet, deja, šimtmečius trukusio karo nuoskaudos užgožė šį faktą ir liko tik neapykanta ir troškimas sunaikinti tai kas kelia grėsmę miesteliui. Todėl nenuostabu kad minia pradėjo džiūgauti, kai ragana išvedė iš kalėjimo. Štai ir ji, išdidi ir šalta, ėjo vedama keliu stiprių sargybinių. Jos gilios, tūkstantmečių išmintį slepiančios akys, žvelgė į beveidę minią, su gailesčiu ir atlaidumu. Vienas iš raganą lydėjusiųjų pririšo ją prie stulpo. Auksinius merginos plaukus taršė vėjas, o juodas apsiaustas plaikstėsi į šalis. Ragana pakėlė akis į dangų ir pamatė vienišą paukštį skrendantį link horizonto. Ji nusišypsojo. Tuo tarpu kažkuris iš sargybiniu uždegė sausus šiaudus. Liepsna greitai rijo smulkias šakas. Ragana pradėjo tyliai šnibždėti susinaikinimo užkeikimą (vis dėlto geriau nei žūti ugnyje), o liepsna vis plito. Ji jau apėmė beveik visą kūną, bet ragana nieko nebejautė, nes užkeikimas jau veikė - mergina geso. Ji paskutini kartą pažvelgė į vaizdu besimėgaujančią minią ir pamatė jaunuolį juodais it varnas plaukais (tai buvo jos mylimasis) besišypsantį kitai merginai. Tos merginos, baltais it sniegas plaukais žaidė vėjas. Jie prisidėjo prie minios ir džiaugsmingai stebėjo reginį. „ Tu esi laimingas....“
Liepsnos pasiglemžė raganos kūną, o po pusvalandžio ir laužas užgeso. Svajonės, prisiminimai, sapnai - visa tai ir paskutinės ašaros, kurių jau niekas nematė, sudegė. Liko tik pilki vėjo pustomi pelenai.
*po 10 metų*
Jaunuolis juodais it varnas plaukais užaugo ir turėjo šeimą, bet rytais kai saulė auksinais spinduliais dažydavo beribi mišką, ji apimdavo gilus ilgesys ir liūdesys. Tokiais rytais jis ilgai stovėdavo medinio namelio verandoje, kur ji pasitikdavo prisiminimas, tolimas ir blankus lyg iš kito pasaulio, apie merginą auksiniais plaukais.
- Labas, - jaunuolis nusišypsojo merginai.
- Labas, - akimirkai merginos akys nušvito šviesa ir veide šmėstelėjo šypsnys. Ji nušoko nuo aukuro.
- Aš taip džiaugiuosi tave matydamas. Supranti yra kai kas ką turiu tau pasakyti... - greitai bėre žodžius jaunuolis prieidamas prie jos, bet mergina uždėjo piršta ant jo lupų ir lėtai papurtė galvą.
- Nereikia, aš žinau. - jos balsas nuskambėjo tyliai kaip medžiu šnaresys. Mergina liūdnai žvelgė į savo mylimąjį.
- Aš esu ragana, o tu žmogus. Mes niekada nebūsime kartu, - Staiga vaikino sidabrinės akys apsiniaukė. Jaunuolis nukreipė žvilgsnį ir plaukai užkrito ant veido jį uždengdami. Gal sekundę žiūrėjęs žemyn netikėtai vėl pažvelgė į merginą, kuri nenuleido nuo jo žvilgsnio.
- Kodėl?! - sušuko jis. Tada lyg aikštingas vaikas papurtė galvą.
- Kodėl ne?? -
- Mums neleis, - nuaidėjo atsakymas. Švelnus vėjelis nuvilnijo šakomis priversdamas medžius šnabždėti, o du nukritę lašai sudrumstė ramų upeliūkščio paviršių. Pradėjo lyti. Krištolinis dūžtančių lašelių skambesys nutraukė tylą ir pažadino mišką. „ Net ir gamta verkia" pagalvojo mergina, mėgaudamasi šaltais lašais. Vaikinas stovėjo tylėdamas ir žvelgdamas į merginą. Jis norėjo, kad ji suprastų jo jausmus, bet mergina nesakė nei žodžio. Staiga merginos žvilgsnis įsmigo į tamsą už mylimojo.
- Jie ateina, - tarė ji.
- Tu turi eiti... - mergina tik papurtė galvą
- Prašau eik - maldaujančiai ištarė vaikinas, bet mergina tik šyptelėjo.
- Pameni? Mes pirma karta susitikome čia. Tu buvai paklydęs miške ir jau kelias dienas nieko burnoj buvai neturėjęs, o man, tiesiog, pagailo tavęs,- jos akys prisipildė švelnumo, kai malonus prisiminimai užtvindė sielą.
- Aš nenoriu tavęs netekti. Nenoriu... - kalbėjo vaikinas, o ašaros ritosi jo skruostais. Mergina dar liūdniau pažvelgė į jaunuolį.
- Tu nieko neprisiminsi. - Taip tarusi mergina pasilenkė ir pabučiavo jį. Dvi ašaros, kurias iškart nuplovė lietus, nuvilnijo jos veidu.
- Aš tave myliu, - sušnibždėjo mergina atsitraukdama nuo jo.
- Ką... - nespėjęs ištarti paskutinių žodžių jaunuolis sukniubo.
- Sudie. - Mergina sulaikė vaikina, kad šis nesitėkštų į purvyną, o lietus vis krito ir krito...
Ką padarei mano sūnui, ragana, - nuskambėjo šiurkštus klausimas. Mergina pasuko galva į balso šeimininką. Tai buvo aukštas, stambaus sudėjimo, senyvas vyras. Jis raumeningose rankose laikė arbaletą. Ragana nespėjo net atsistoti (ji priklaupė, kad švelniai paguldytų vaikiną ant žemės) kai tuzinas vyrų užpuolė ją, pargriovė ant žemės ir surišo rankas. Mergina visai nesipriešino. Ji žinojo, jog tai neturi prasmės. Jų, tiesiog, per daug be to raganoms draudžiama naudoti naikinamąja magiją prieš žmones. Vyrai parklupdė merginą ant kelių, o senyvas vyras, su arbaletu, priėjęs stipriai ir grubiai suėmė jos veidą dviem pirštais ir pažvelgė, dabar jau į šaltas ir ramias skis.
- Taigi ką mes čia turime? Jauną raganiūkštę, - išsiviepė arbaleto šeimininkas.
- Veskit ją į kalėjimą, o mano sūnų neškite gydytojui, - įsakmiu tonu paliepė jaunuolio tėvas. Tuo tarpu lietus vis krito ir krito - nesustabdomas ir amžinas.
*po kelių dienų*
Turgaus aikštė buvo pilna margaspalvės minios: audėjai ir aktoriai, vargdieniai ir turtuoliai, kaimo gyventojai ir keliauninkai - nekantriai laukiančios raganos sudeginimo. Šis įvykis sukrutino apmirusį miestą. Juk taip seniai nieko įdomaus nevyko šiame pasaulio užkampyje. Vidury aikštės buvo sukrautas laužas - tai ir bus bausmės vykdymo vieta, nors ragana nusikalto tik tuo, kad pamilo seniūno sūnų, bet, deja, šimtmečius trukusio karo nuoskaudos užgožė šį faktą ir liko tik neapykanta ir troškimas sunaikinti tai kas kelia grėsmę miesteliui. Todėl nenuostabu kad minia pradėjo džiūgauti, kai ragana išvedė iš kalėjimo. Štai ir ji, išdidi ir šalta, ėjo vedama keliu stiprių sargybinių. Jos gilios, tūkstantmečių išmintį slepiančios akys, žvelgė į beveidę minią, su gailesčiu ir atlaidumu. Vienas iš raganą lydėjusiųjų pririšo ją prie stulpo. Auksinius merginos plaukus taršė vėjas, o juodas apsiaustas plaikstėsi į šalis. Ragana pakėlė akis į dangų ir pamatė vienišą paukštį skrendantį link horizonto. Ji nusišypsojo. Tuo tarpu kažkuris iš sargybiniu uždegė sausus šiaudus. Liepsna greitai rijo smulkias šakas. Ragana pradėjo tyliai šnibždėti susinaikinimo užkeikimą (vis dėlto geriau nei žūti ugnyje), o liepsna vis plito. Ji jau apėmė beveik visą kūną, bet ragana nieko nebejautė, nes užkeikimas jau veikė - mergina geso. Ji paskutini kartą pažvelgė į vaizdu besimėgaujančią minią ir pamatė jaunuolį juodais it varnas plaukais (tai buvo jos mylimasis) besišypsantį kitai merginai. Tos merginos, baltais it sniegas plaukais žaidė vėjas. Jie prisidėjo prie minios ir džiaugsmingai stebėjo reginį. „ Tu esi laimingas....“
Liepsnos pasiglemžė raganos kūną, o po pusvalandžio ir laužas užgeso. Svajonės, prisiminimai, sapnai - visa tai ir paskutinės ašaros, kurių jau niekas nematė, sudegė. Liko tik pilki vėjo pustomi pelenai.
*po 10 metų*
Jaunuolis juodais it varnas plaukais užaugo ir turėjo šeimą, bet rytais kai saulė auksinais spinduliais dažydavo beribi mišką, ji apimdavo gilus ilgesys ir liūdesys. Tokiais rytais jis ilgai stovėdavo medinio namelio verandoje, kur ji pasitikdavo prisiminimas, tolimas ir blankus lyg iš kito pasaulio, apie merginą auksiniais plaukais.
9. Angliukas
Spoileris:
Sklinda įvairios kalbos apie berniuką, kuris gimė pilnas neapykantos ir net neįpusėjus gyvenimo buvo pramintas Velniu.
Kaip ir kiekvieną paskutinę savaitės naktį Liuciferis ruošiasi pačiai nuostabiausiai vidurnakčio kelionei. Tai vienintelė naktis, kai jis gali pasitraukti iš užburto mirties slėnio ir patraukti gyvųjų keliais. Ilgėjant įkalinimo laikui net ir pačio velnio kėslai ėmė keistis, pastaruosius 200 metų jis nebemėgina kerštauti, bet stengiasi surasti išeitį iš jį apėmusios nevilties. Kiek tik jis gali prisiminti, o jo atmintis tikrai gera, jam reikia surasti žmogų, kurį pamatęs Liuciferis vėl pavirstų žmogumi. Pirmiausia, norėdamas išeiti iš savo „namų“, Liuciferis turi atlikti lyg ir mažą apeigą, kuri susideda iš tam tikrų punktų:
1. Tris kartus apeiti milžinišką maumedį, kuris auga mirties slėnio gilumoje, taip bus atimta dalis jo galių.
2. Apėjus maumedį girioje pasigauti juodąjį vienaragį, kuris pasisavina dalį jo galių.
3. Su vienaragiu nujoti ant Mirties tilto, prie kurio, kaip ir kiekvieno norinčio persikelti į kitą pusę, lauks pusiau gyva valtis.
4. Pats svarbiausias punktas! Prieš ilipant į valtį reikia pažiūrėti į netoli valties kabanti veidrodį ir garsiai pasakyti kuo nori pasiversti, nes taip atrodysi žmonių pasaulyje. Pasivertimas atima paskutinę galių dalį.
Be jokių kliūčių įvykdęs visus punktus Liuciferis, kaip ir kiekvieną sekmadienio naktį, ilgiausiai užtrunka galvodamas kuo pasiversti. Per tokią daugybę metų išbandyti beveik visi variantai, bet šią naktį jis bus Angliukas (mažas, juodas, truputi glytus debesėlis, su siaubingai mielom didelėm akutėm). Štai! Dar žingsnis ir jis vėl bus gyvas. Padėjęs taip tariamą koją ant žemės Liuciferis pajuto kvapų antplūdį: šlapia žemė po lietaus, išmetamųjų dujų ir konteinerių tvaikas malonino kiekvieną Angliuko juslę. Kaip visada šaligatviai buvo tušti, tik mašinos tarytum vaiduokliai skriejo asfaltu. Niekas jo nepastebėdavo, nors jis ir pats nelysdavo į akis. Tik atsargiai, ieškodamas to vienintelio žmogaus, bėgiodavo po įvairius butus ir namus, tylutėliai įsliūkindamas į juos. Šios nakties darbas jau buvo prieš velnio akis. Prieš mėgindamas įsibrauti jis meldėsi, kad tai būtų ta vieta, kur gyvena jo išgelbėtojas. Užsikoręs pro galinius laiptus jis atsidūrė prieš visiškai juodą stiklą. Atsargiai krapštydamas rėmą ir mėgindamas patekti į vidų jis išgirdo keistą garsą. Taip.. Kažkas artėjo link jo. Išsigandęs Liuciferis pasislėpė už vazonėlio, kuriame augo papartis. Bute užsidegė blanki šviesa ir pasigirdo drebantis mergaitiškas balsas, kuris klausė „kas čia?“. Angliukas, nusprendęs kiek pašmaikštauti, iš visų jėgų tėškėsi į langą ir prilipo prie jo. Pažiūrėjęs į kikenančią merginą jis suprato, kad tai jo žmogus. Tai pirmas sutiktas žmogus išėjus iš namų, kuris jam gražino gyvenimą.
Kaip ir kiekvieną paskutinę savaitės naktį Liuciferis ruošiasi pačiai nuostabiausiai vidurnakčio kelionei. Tai vienintelė naktis, kai jis gali pasitraukti iš užburto mirties slėnio ir patraukti gyvųjų keliais. Ilgėjant įkalinimo laikui net ir pačio velnio kėslai ėmė keistis, pastaruosius 200 metų jis nebemėgina kerštauti, bet stengiasi surasti išeitį iš jį apėmusios nevilties. Kiek tik jis gali prisiminti, o jo atmintis tikrai gera, jam reikia surasti žmogų, kurį pamatęs Liuciferis vėl pavirstų žmogumi. Pirmiausia, norėdamas išeiti iš savo „namų“, Liuciferis turi atlikti lyg ir mažą apeigą, kuri susideda iš tam tikrų punktų:
1. Tris kartus apeiti milžinišką maumedį, kuris auga mirties slėnio gilumoje, taip bus atimta dalis jo galių.
2. Apėjus maumedį girioje pasigauti juodąjį vienaragį, kuris pasisavina dalį jo galių.
3. Su vienaragiu nujoti ant Mirties tilto, prie kurio, kaip ir kiekvieno norinčio persikelti į kitą pusę, lauks pusiau gyva valtis.
4. Pats svarbiausias punktas! Prieš ilipant į valtį reikia pažiūrėti į netoli valties kabanti veidrodį ir garsiai pasakyti kuo nori pasiversti, nes taip atrodysi žmonių pasaulyje. Pasivertimas atima paskutinę galių dalį.
Be jokių kliūčių įvykdęs visus punktus Liuciferis, kaip ir kiekvieną sekmadienio naktį, ilgiausiai užtrunka galvodamas kuo pasiversti. Per tokią daugybę metų išbandyti beveik visi variantai, bet šią naktį jis bus Angliukas (mažas, juodas, truputi glytus debesėlis, su siaubingai mielom didelėm akutėm). Štai! Dar žingsnis ir jis vėl bus gyvas. Padėjęs taip tariamą koją ant žemės Liuciferis pajuto kvapų antplūdį: šlapia žemė po lietaus, išmetamųjų dujų ir konteinerių tvaikas malonino kiekvieną Angliuko juslę. Kaip visada šaligatviai buvo tušti, tik mašinos tarytum vaiduokliai skriejo asfaltu. Niekas jo nepastebėdavo, nors jis ir pats nelysdavo į akis. Tik atsargiai, ieškodamas to vienintelio žmogaus, bėgiodavo po įvairius butus ir namus, tylutėliai įsliūkindamas į juos. Šios nakties darbas jau buvo prieš velnio akis. Prieš mėgindamas įsibrauti jis meldėsi, kad tai būtų ta vieta, kur gyvena jo išgelbėtojas. Užsikoręs pro galinius laiptus jis atsidūrė prieš visiškai juodą stiklą. Atsargiai krapštydamas rėmą ir mėgindamas patekti į vidų jis išgirdo keistą garsą. Taip.. Kažkas artėjo link jo. Išsigandęs Liuciferis pasislėpė už vazonėlio, kuriame augo papartis. Bute užsidegė blanki šviesa ir pasigirdo drebantis mergaitiškas balsas, kuris klausė „kas čia?“. Angliukas, nusprendęs kiek pašmaikštauti, iš visų jėgų tėškėsi į langą ir prilipo prie jo. Pažiūrėjęs į kikenančią merginą jis suprato, kad tai jo žmogus. Tai pirmas sutiktas žmogus išėjus iš namų, kuris jam gražino gyvenimą.
10. Nostalgiškas sapnas
Spoileris:
Praėjo jau daug metų, kai mane iš miegų išjudina būtent šis sapnas... Jaunos moters lopšinė ir per veidrodžių atspindžius lekiantis siluetas. Melsvos ugnies žybsniai ir kovos nusiaubtas sodas. Štai kas mane pažadino, štai kas mane privertė atsiminti taip giliai užkastą įvykį.
Naktis. Prabudęs sugalvojau išeiti į kiemą. Gyvenu vienas, tad niekas man negalėtų sutrukdyti tokiu laiku išeiti įkvėpti gryno oro. Gryno oro ? Ne, greičiau nikotino ir viso kito mėšlo kurio yra cigaretėje. Tėvo dovanotu žiebtuvėliu pasvilinau laimes lazdelę , kol galų gale ana užsikūrė. Pakilo smarvės pilni dūmai. Na žinoma... Kam smarvė, o kam ne. Įtraukęs pirmą dūmą išgirdau bjaurų katės miaukimą. Ji miaukė ir miaukė – kuo toliau tuo įkyriau. Greitai persikoręs per seno, surūdijusio balkono turėklus vijau katę šalin. Deja, toji nė neketino trauktis. Neiškentęs, senais laiptais, esančiais daugiabučio išorėje, nubėgau į vidinį sodą kuris priklausė daugiabučio pirmininkui. Žinojau, kad jei naktį mane pirmininkas čia užtiks , gyvas neliksiu. Bet ta prakeikta katė mane išprovokavo. Kojomis palietęs sodo žolę supratau, kad katės čia nebėra . Paskutinis sumiaukimas priminė žmogaus žodžius „Tu...išrinkt...“ Staiga katės siluetas tamsiame sode pasikeitė ir priminė žmogaus šešėlį. Pasitryniau akis, nes tikrai pamaniau, kad gal ne paprastą cigaretę surūkiau . Deja, vaizdas buvo toks pat – iš po tamsios sodo pusės mėnulio šviesa atskleidė katino-žmogaus išvaizdą. Seni, sutriušę batai , apiplyšusios kelnės , balti , arba greičiau spalvą praradę marškiniai, dengiami rudo , odinio palto. Kelioms sekundėms praėjus , jau galėjau to padaro veidą. Tai buvo žmogus. Neįtikėtinai keista, bet tai buvo žmogus. Senas, su ilga barzda ir daugeliu raukšlių išraižančių jo ir taip sudūlėjusį veidą. Mažos akys žvelgė tiesiai į mane ir siauros lūpos pratarė – „Tu išrinktasis“.
- Klausyk, seni, žinok ,Užgavėnės seniai baigėsi.
- Užgavėnės ? Ar tai kažkokia paika , jūsų žmogystų šventė ?
- Žmogystų ..?
- Tu dar nesupratai ? Aš ne žmogus, - rimta veido išraiška pareiškė senis . Mano veidu nuėjo isteriška šypsena ir staiga prapliupau juoktis – nežinodamas ar tai buvo juokinga ar velnioniškai baisu.
- Klausyk... Gal tiesiog pamirštame šį naktinį kuriozą ir ramiai einame miegoti ?
- Naktinį kuriozą ? Vaikine, aš kalbu rimtai. Tu – esi išrinktasis . Tai eina iš kartos į kartą. Nuo senų senovės. Klausyk, parodyk savo tą priemonę , tai lazdelei pliuškenti .
- Turi omeny žiebtuvėlį ?
- Žieb... ką? Tiesiog pametėk jį čia , - ranka pamojo senas keistuolis . Numečiau jam žiebtuvėlį prie kojų. Staiga sustingau. Žiebtuvėlis nepalietė žemės ! Tas senis naudojo psichokinezę ar dar kokį mėšlą , bet tai veikė puikiai . Neliesdamas mano ugnies jis ją pakėlė iki savo delno , ir tada ore sklandantį žiebtuvėlį sučiupo savo dešiniąja ranka. Tada metė į mane piktą žvilgsnį :
- Nemėtyk šventojo talismano, Adomo sūnau .
- Kokio dar švento..?
- Tai – yra ženklas , kad tu esi išrinktasis . Drakonas esantis ant tavo žiebtuvėlio parodo , kad tu priklausai safyrų klanui , o jo safyro akutė neseniai skleidė magiją – kuri padėjo tave surasti.
- Magija? Safyrų klanas? Kokią žolę tu rūkai, senuk?
- Žolę? Velniop visa tai, tiesiog eikš čia, neturiu laiko aiškinti, - sugriebė mane staigiai senis ir nusitempė paskui save.
- Bent jau galiu žinoti tavo vardą?
- Lachyras .
- Vien jau vardas apie tave viską pasako – sumurmėjau po nosimi. Mes bėgome staigiai. Priėjome centrą prie miesto fontano kurį „saugojo“ du geležiniai liūtai. Užsimojęs ranka kažką bemurmėdamas, Lachyras prikėlė liūtus. Jiems išdygo sparnai ir geležies gabalai užriaumojo tikroviškiau nei liūtas cirko aikštėje. Nežinojau kodėl, bet pajutau pagarbą Lachyrui ir baimės persmelktas klausiau jo ir stebėjausi kiekvienu jo žodžiu. Kai geležiniai liūtai baigė savo šou, Lachyras man liepė sėstis ant vieno iš jų. Nebežinodamas ką daryti, tiesiog paklausiau jo. Atsisėdę ant geležies žvėrių skridome į keistą vietą. Skrendant pastebėjau ,kad oras vis mainėsi – tai lijo, tai snigo . Kol galiausiai pasiekėme tikslą. Keistą, apleistą salą kurios viduryje stūksojo seni , apgriuvę rūmai. Jau net nereikėjo klausti, pats supratau – ten gyveno (net nepavadinčiau to gyvenimu) Lachyras. Nusileidę apgriuvusioje verandoje , nulipome nuo liūtų. Sumurmėjęs kažką keisto jis „išjungė“ liūtus. Palikę liūtus stūksoti ėjome į apgriuvusius vadinamuosius „namus“ . Nuėję į vidų pasivaišinome metų senumo „Red bull“ , nuo kurio tikriausiai man po savaitės susuko pilvą. Nežinau kodėl, bet apsigyvenau su Lachyru . Jis minėjo kažką , kad turėsime kovoti prieš blogio jėgas, bet tiesiog sėdime išvertę pilvus.
- Klausyk, Lachyrai, kur visas veiksmas kurį tu man pažadėjai ?
- Tiesiog palauk… Ramiai palauk… - su pypke dantyse sumurmėjo Lachyras.
Nežinau kodėl, bet prisiminiau šitai šiandien . Tikriausiai dėl sapno kurį sapnavau . Žinoma, tai ne viskas ką norėjau jums pasakyti. Palieku tai jūsų fantazijai, mat šiandien ji pas mus tikrai pavargusi.
Naktis. Prabudęs sugalvojau išeiti į kiemą. Gyvenu vienas, tad niekas man negalėtų sutrukdyti tokiu laiku išeiti įkvėpti gryno oro. Gryno oro ? Ne, greičiau nikotino ir viso kito mėšlo kurio yra cigaretėje. Tėvo dovanotu žiebtuvėliu pasvilinau laimes lazdelę , kol galų gale ana užsikūrė. Pakilo smarvės pilni dūmai. Na žinoma... Kam smarvė, o kam ne. Įtraukęs pirmą dūmą išgirdau bjaurų katės miaukimą. Ji miaukė ir miaukė – kuo toliau tuo įkyriau. Greitai persikoręs per seno, surūdijusio balkono turėklus vijau katę šalin. Deja, toji nė neketino trauktis. Neiškentęs, senais laiptais, esančiais daugiabučio išorėje, nubėgau į vidinį sodą kuris priklausė daugiabučio pirmininkui. Žinojau, kad jei naktį mane pirmininkas čia užtiks , gyvas neliksiu. Bet ta prakeikta katė mane išprovokavo. Kojomis palietęs sodo žolę supratau, kad katės čia nebėra . Paskutinis sumiaukimas priminė žmogaus žodžius „Tu...išrinkt...“ Staiga katės siluetas tamsiame sode pasikeitė ir priminė žmogaus šešėlį. Pasitryniau akis, nes tikrai pamaniau, kad gal ne paprastą cigaretę surūkiau . Deja, vaizdas buvo toks pat – iš po tamsios sodo pusės mėnulio šviesa atskleidė katino-žmogaus išvaizdą. Seni, sutriušę batai , apiplyšusios kelnės , balti , arba greičiau spalvą praradę marškiniai, dengiami rudo , odinio palto. Kelioms sekundėms praėjus , jau galėjau to padaro veidą. Tai buvo žmogus. Neįtikėtinai keista, bet tai buvo žmogus. Senas, su ilga barzda ir daugeliu raukšlių išraižančių jo ir taip sudūlėjusį veidą. Mažos akys žvelgė tiesiai į mane ir siauros lūpos pratarė – „Tu išrinktasis“.
- Klausyk, seni, žinok ,Užgavėnės seniai baigėsi.
- Užgavėnės ? Ar tai kažkokia paika , jūsų žmogystų šventė ?
- Žmogystų ..?
- Tu dar nesupratai ? Aš ne žmogus, - rimta veido išraiška pareiškė senis . Mano veidu nuėjo isteriška šypsena ir staiga prapliupau juoktis – nežinodamas ar tai buvo juokinga ar velnioniškai baisu.
- Klausyk... Gal tiesiog pamirštame šį naktinį kuriozą ir ramiai einame miegoti ?
- Naktinį kuriozą ? Vaikine, aš kalbu rimtai. Tu – esi išrinktasis . Tai eina iš kartos į kartą. Nuo senų senovės. Klausyk, parodyk savo tą priemonę , tai lazdelei pliuškenti .
- Turi omeny žiebtuvėlį ?
- Žieb... ką? Tiesiog pametėk jį čia , - ranka pamojo senas keistuolis . Numečiau jam žiebtuvėlį prie kojų. Staiga sustingau. Žiebtuvėlis nepalietė žemės ! Tas senis naudojo psichokinezę ar dar kokį mėšlą , bet tai veikė puikiai . Neliesdamas mano ugnies jis ją pakėlė iki savo delno , ir tada ore sklandantį žiebtuvėlį sučiupo savo dešiniąja ranka. Tada metė į mane piktą žvilgsnį :
- Nemėtyk šventojo talismano, Adomo sūnau .
- Kokio dar švento..?
- Tai – yra ženklas , kad tu esi išrinktasis . Drakonas esantis ant tavo žiebtuvėlio parodo , kad tu priklausai safyrų klanui , o jo safyro akutė neseniai skleidė magiją – kuri padėjo tave surasti.
- Magija? Safyrų klanas? Kokią žolę tu rūkai, senuk?
- Žolę? Velniop visa tai, tiesiog eikš čia, neturiu laiko aiškinti, - sugriebė mane staigiai senis ir nusitempė paskui save.
- Bent jau galiu žinoti tavo vardą?
- Lachyras .
- Vien jau vardas apie tave viską pasako – sumurmėjau po nosimi. Mes bėgome staigiai. Priėjome centrą prie miesto fontano kurį „saugojo“ du geležiniai liūtai. Užsimojęs ranka kažką bemurmėdamas, Lachyras prikėlė liūtus. Jiems išdygo sparnai ir geležies gabalai užriaumojo tikroviškiau nei liūtas cirko aikštėje. Nežinojau kodėl, bet pajutau pagarbą Lachyrui ir baimės persmelktas klausiau jo ir stebėjausi kiekvienu jo žodžiu. Kai geležiniai liūtai baigė savo šou, Lachyras man liepė sėstis ant vieno iš jų. Nebežinodamas ką daryti, tiesiog paklausiau jo. Atsisėdę ant geležies žvėrių skridome į keistą vietą. Skrendant pastebėjau ,kad oras vis mainėsi – tai lijo, tai snigo . Kol galiausiai pasiekėme tikslą. Keistą, apleistą salą kurios viduryje stūksojo seni , apgriuvę rūmai. Jau net nereikėjo klausti, pats supratau – ten gyveno (net nepavadinčiau to gyvenimu) Lachyras. Nusileidę apgriuvusioje verandoje , nulipome nuo liūtų. Sumurmėjęs kažką keisto jis „išjungė“ liūtus. Palikę liūtus stūksoti ėjome į apgriuvusius vadinamuosius „namus“ . Nuėję į vidų pasivaišinome metų senumo „Red bull“ , nuo kurio tikriausiai man po savaitės susuko pilvą. Nežinau kodėl, bet apsigyvenau su Lachyru . Jis minėjo kažką , kad turėsime kovoti prieš blogio jėgas, bet tiesiog sėdime išvertę pilvus.
- Klausyk, Lachyrai, kur visas veiksmas kurį tu man pažadėjai ?
- Tiesiog palauk… Ramiai palauk… - su pypke dantyse sumurmėjo Lachyras.
Nežinau kodėl, bet prisiminiau šitai šiandien . Tikriausiai dėl sapno kurį sapnavau . Žinoma, tai ne viskas ką norėjau jums pasakyti. Palieku tai jūsų fantazijai, mat šiandien ji pas mus tikrai pavargusi.