Ketvirtas bandymas: Sprendimas

[cobabara]

Taigi taigi taigi, kadangi praėjusį bandymą galima laikyti pasisekusį su trimis darbais, bent jau šį kartą ir vėl nauja tema. Laimėjęs autorius paprašė, kad temą paskelbčiau aš, taigi mes ir vėl pas mus, taip sakant.

Tema:
Sprendimas

Hamletas sau uždavė visiems gerai žinomą klausimą "Būti ar nebūti?" Mes taip pat kasdien užduodame vienokius ar kitokius klausimus, o vėliau tenka priimti ir kažkokius sprendimus kuriu dėka viskas juda į priekį. Pamąstykite šia tema. Kas verčia žmogų elgtis vienaip ar kitaip? Kodėl kartais patys geriausi ir tinkamiausi sprendimai aplinkiniams gali atrodyti nesuprantami ar nepriimtini?

Taisyklės:
Bendros taisyklės daugmaž tos pačios, bet permeskit akim dėl visų detalių - leistini žanrai ir žodžių limitas gali keistis.

Kalba. Tik lietuviškai. Pasitarėm ir nusprendėm, kad vis dėlto čia Lietuva, forumas lietuviškas, tad ir puoselėkim savo kilmę;] Tekstams su dideliu kiekiu klaidų taip pat bus sugalvojamos sankcijos, reikalui esant. Suprantu, kad ne visi puikiai mokam šitą kalbą, bet bent jau rašybą worde pasitikrinkit. Taip pat būtinai naudojam lietuviškus rašmenis. Jokių šveplumų [o apie w/y/oo dalykus išvis nešneku] – komentaruose tegul rašo kas kaip nori, bet rašto darbai turi būt tvarkingi.

Tipas. Visi žanrai, svarbu, kad būtų kūryba, t.y., vadinamas non-fiction neleidžiamas, visa kita - galima.

Apimtis. Iki 1500 žodžių. Suskaičiuoti, manau, sunku nebus – worde atitinkama funkcija tikrai yra, o jeigu ką, galima ir internete pasiieškoti žodžių skaičiuoklių.

Parašyti darbams skirtas laikas kol kas tebūnie viena savaitė pagal standartą, esant reikalui, bus galima mąstyti apie pratęsimą.

Darbai siunčiami man elektroniniu paštu dunamez@gmail.com iki spalio 30-tos dienos 21 val.. Jeigu norit, galit tekstą dėti pačiame laiške, bet pageidaučiau, kad prisegtumėt kaip atskirą failą – word [priimsiu ir doc, ir docx], notepadu, rtf ar dar kokie nors panašūs failų tipai, kurių nežinau. Jeigu naudosit kažkokį formatavimą, tekstą iš anksto paruoškit pagal AZ BB kodą. Kitų spalvų ar įmantrių šriftų nelabai leisiu, bet toks dalykas kaip italics kartais tikrai reikalingas.

Laiške taip pat turi būti paminėti jūsų AZ nickas bei kūrinio pavadinimas. Be to, būtų šaunu, jeigu laiško temoje bent jau "AZ" parašytumėt ar kažką panašaus, kad atskirčiau.

Jeigu yra kokių nors klausimų ar panašiai – rašykit čia arba PM.

Nuspręskit, ką rašysit, o tuomet pasidalinkit

Šios temos darbai:

Trumpai apie balsavimą [patogumo dėlei]: už save balsuoti negalima; o ar balsuosit už geriau perteiktą temą, ar už tiesiog geresnę istoriją - jau kiekvieno reikalas. Balsavimas truks savaitę.

Nr. 1
Pavadinimas: Moneta
Žodžių skaičius: 574

Spoileris:

Neminėsiu, kas mane prie to privedė, nes, tiesą sakant, tai nėra labai svarbu. Svarbu tik tai, kad aš dabar stoviu ant apleisto daugiaaukščio namo stogo krašto, žvelgdamas į toli apačioje esančią žemę. Aplink, keliolikos kilometrų spinduliu, nėra nė gyvos dvasios, tik aš. Aš ir mano noras pagaliau pabaigti visą tą nesamonę, kurią vadinam gyvenimu. Visada įsivaizdavau, kad esu pranašesnis už kitus, kad visi aplink yra tik niekam tikusių, kreivarankių ir bukų avinų banda. Deja, mano nelaimei, visai neseniai supratau, kaip stipriai klydau, kad esu silpnas žmogus, žymiai prastesnis už tuos, kuriuos laikiau šiukšlemis... Suvokiau jeigu šis mano apgailėtinas gyvenimas toliau tęsis – bus tik blogiau. Tad nusprendžiau bent jau kažką šiame gyvenime padaryti savo valia, nepriklausant nuo kitų. Nusprendžiau pagaliau įgyti ramybę...

Nepaisant to – štai aš stoviu, visas drebėdamas iš baimės ir beviltiškai žliumbdamas. Suprantu, kad tai nėra situacija, kurioje verta prisilaikyti santūrumo, tačiau giliai širdyje man vistiek yra pikta. Keletą dienų vis galvojau apie tai, svarsčiau visus pliusus ir minusus, ir pagaliau kai atėjo metas veikti – stoviu ir žliumbiu kaip mažas vaikas, stovintis eilėje pas dantistą. Vienu metu jaučiu ir pasišlykštėjimą savimi, ir gailestį, ir nusivylimą...

Jau kažkur penkioliką minučių taip stoviu raudodamas ir nekęsdamas savęs, tačiau niekaip nepasiryžtu žengti to vieno žingsnio. Ir sulig kiekviena delsimo sekunde jaučiuosi vis labiau apgailėtinas. Ir štai, į man į galvą šauna puiki mintis, kaip išblaškyti dvejones. Drebančiom rankom iš kišenės išsitraukiu piniginę ir ten sugraibau penkių litų monetą. Niekada anksčiau nepasiklioviau monetos metimu, tačiau manau šį kartą verta pabandyti. Po velnių, juk neturiu ko prarasti. Skaičius – šoku, herbas – nešoku, viskas paprasta. Net nejučiom šyptelėjau, suvokęs šios situacijos absurdiškumą. Sprendimą, kurį maniau priimsiu tik aš pats, patikiu kažkokiam metalo gabalėliui... Vis dėlto atsargiai uždedu monetą ant virpančios rankos sulenkto smiliaus ir švyst – po nestipraus sprigtelėjimo moneta pakimba tiesiai prieš mano akis. Tą akimirką laikas lyg ir sustoja, į galvą užplūsta milijonai minčių ir būtent tuo momentu pajuntu visišką ramybę. Moneta vartydamasi pradeda kristi žemyn kol pagaliau ją sugavęs prispaudžiau ją prie kitos rankos delno. Lėtai atitraukiu ranką, dengiančią monetą ir pastebiu monetos viduryje iškaltą penkiukę. Nusišypsau. Po kelių akimirkų pradedu tyliai kikenti ir neilgai trukus jau kvatoju iš visos širdies atsisėdęs ant stogo atbrailos...

Po kelias minutes trukusio juoko priepuolio šiek tiek apsiraminu, bukai šypsodamasis pradedu žiūrėti į mėlyną dangų, baltus debesis ir tolumoje nusidriekusį horizontą. Baimės, drebulio ir nerimo neliko nė lašo, niekada gyvenime nesijaučiau toks ramus kaip dabar. Taip prabėga penkios, dešimt, penkiolika minučių... Kol pagaliau, po kokio pusvalandžio atsistoju ir nupėdinu laiptų link, tyliai švilpaudamas Bethoveno „Odę džiaugsmui“.

<hr>
Praėjo nemažai metų nuo tos dienos. Per tą laiką spėjau pamatyti tiek šilto, tiek šalto. Patyriau nemažai nuotykių, kartais mane lydėjo sekmė, kartais atrodė kad visas pasaulis yra mano priešas. Kylau ir leidausi, juokiausi ir verkiau, pralobdavau ir nuskursdavau, tačiau niekada neprarasdavau vilties. Visada judėjau į priekį nieko nepaisydamas ir dabar galiu drąsiai ir tvirtai pasakyti – aš gyvenau!

Ir dar kol gyvas būsiu, niekada nepamiršiu tos dienos, kai akis ore besivartant monetai supratau, kad nušokęs bet kuriuo atveju mirsiu ir viskas, ką turėjau, ką dariau ir ką pažinojau nebeturės jokios prasmės, aš paprasčiausiai dingsiu nuo mane supančio pasaulio. Tad aš kodėl turėčiau dėl to aukotis? Juk niekas man netrukdė visą savo gyvenimą palikti už savęs ir daryti tai – kas tik man patinka, keliauti ten – kur tik aš noriu, bendrauti tik su tais, su kuo tik aš noriu bendrauti ir nesvarbu, kokias pasekmes tai turės, nes aš jau buvau pasyžęs mirti ir man jau niekas nėbėra baisu.

Nr. 2
Pavadinimas: O kurgi ožkelė?
Žodžių skaičius: 325

Spoileris:

— Sveiki sugrįžę į REA televiziją, jeigu tik dabar įsijungėte mūsų kanalą, pranešu – žiūrite „Sėkmės valandą“. Trumpai priminsiu: prieš mus stovi Antanas Kavaliauskas, kuriam nusišypsojo sėkmė ir dabar jis turi galimybę laimėti nuostabų automobilį. Žinoma, jeigu išsirinks tinkamas duris. Prieš jus trejos durys, už vienerių slepiasi naujutėlė Honda CR-Z, o už kitų dvejų, deja, paprasčiausia kaimo ožka. Taigi, pone Antanai, ar per reklaminę pertraukėlę apsisprendėte, kurias duris renkatės?
— Na, variantą kaip ir turiu, bet galbūt jūs galite man pasufleruoti? – bandė juokauti dalyvis.
— Šmaikštuolis jūs, pone Antanai, deja, sufleruoti neturiu teisės, nors ir tikrai man patinkate. – greitakalbe išbėrė vedėjas.
— Na gerai, tokiu atveju renkuosi duris numeris 1.
— Teisingai, pone Antanai, pirmas numeris tarsi byloja nugalėtoją, taip? Kaip žinote, pagal taisykles aš atversiu vienerias duris, ir tada galėsite pasirinkti dar kartą.
Laidos vedėjas atvėrė duris su užrašytu numeriu 3, už kurių Antanas pamatė šiek tiek pasimetusią baltą ožkelę.
— Taigi, pone Antanai, kaip matote, už durų numerys 3 mašinos nėra. Koks jūsų sprendimas? Ar pasiliekate prie savo pasirinkimo ir renkatės duris numeris vienas, ar keičiate savo spėjimą ir vis dėlto renkatės duris numeris 2? Papildomo laiko mąstyti, deja, neduosime, tad turite apsispręsti iš karto.
— Žinote, – Antanas keistai nusišypsojo, tarsi žinomas kažką, ko nežino vedėjas, – vis dėlto pakeisiu savo sprendimą ir pasirinksiu antrąsias duris.
— Štai koks posūkis, mielieji žiūrovai, ponas Antanai, matyt, esate azartiškas žmogus. Šaunu, jūs renkatės antrąsias duris. Pažiūrėkime, kas gi už jų slepiasi.
Vedėjas lėtai pravėrė duris, pažymėtas antruoju numeriu, už kurių stovėjo kita balta ožka.
— Ak, kaip gaila, pone Antanai, nelaimėjote puikaus automobilio. Atverkime duris numeris 1, kad tiesiog įsitikintume, jog už jų tikrai slypėjo automobilis. – vedėjas atidarė duris numeris 1, už kurių buvo paslėptas tamsiai mėlynas Honda CR-Z automobilio modeliukas. – Dėkoju, pone Antanai, kad su mumis žaidėte ir palinkėsiu jums sėkmės kituose mūsų loterijos žaidimuose. O dabar, mielieji žiūrovai, – atsigręždamas į kamerą tarė vedėjas, – dar viena reklaminė pertraukėlė.
— Dalyvis Antanas nupėdino atgal į savo žiūrovo vietą salėje, panosėje burbėdamas: „Ir pasitikėk tu man Mončiu Holu“.

[cobabara]

Buvau išvažiavus, tada rašau vėliau: gavau vieną darbą, tad pratęsiam rašymus iki šio sekmadienio [t.y., lapkričio 6] 21 val, o po to bus matyt.

[cobabara]

Taigi taigi kaipgis, mes ir vėl pas mus. Gauti du darbai. Nedaug, bet kažkodėl dar savaitės laukti nesinori.

Darbai įdėti pirmame poste. Taisyklės paprastos - balsavimas trunka vieną savaitę, už save balsuoti negalima [nors autoriai ir neskelbiami, bet aš juk juos vis tiek žinau - atseksiu ]. Ar balsavimo kriterijus bus geriau atskleista tema, ar labiau patinkantis tekstas - kiekvieno balsuojančiojo reikalas.

Skaitykit, balsuokit, diskutuokit

Dabar toks dalykėlis dar: mąstau, kad po šito turo nelabai ir verta daugiau konkursų rengti. Kažkaip per mažai jau ir dalyvių, ir komentuojančių. Nesijaudinkit, moralų skaityti dėl to nepradėsiu, bet tiesiog nelabai kyla rankos vis pakartotinai kažką daryti, kai bene pati su savim čia kalbuosi, o ir darbų nedaug.

[cobabara]

Na va, vakar balsavimas baigėsi, laimėjo pirmas darbas "Moneta", kaip turbūt matot. Sveikinimai.

Dabar dėl tolesnių bandymų tai ką žinau, nemanau, kad verta, nes nelabai dėmesio susilaukia...

[Reito]

Pati konkurso idėja yra nuostabi. Tačiau praktikoje, kaip bebūtų gaila, nelabai pasiteisina.
Gal žmonės šiais laikais nemėgsta skaityt, o gal šiaip nesidomi kažkokių naujokų parašytais sausais tekstais. Arba šiaip nevieta čia tokiems dalykams. Tačiau akivaizdu, kad šis konkursas "nelimpa".

Kalbant apie pačią konkurso istoriją, tai vos tik pamatęs kad yra žadama jį rengti iš tiesų nudžiugau. Pasidarė smalsu ir įdomu, norėjosi išbandyti savo jėgas. Deja, sugebėjau sudalyvauti tik šiame. Ankstesniuose nors vos tik perskaitęs konkurso temą žinojau ką norėčiau parašyt (tik su sielos idiotais kebliau buvo), tačiau niekaip nepakilo ranka parašyt. Tiesą pasakius, pirmojo konkurso tema ("Kai nesimiega"), vos ne visai knygai medžiagos turėjau ;D

Taigi, kaip minėjau, pagaliau išėjo sudalyvauti šiame konkurse. "Moneta" yra maniškis (pakankamą anonimiškumą man suteikia forumo "nick'as", tad slapstytis nebėra prasmės). Ir, tiesą pasakius, ko aš labiausiai pasigedau šiuose konkursuose, tai komentarų. Galbūt dabar pasirodysiu visiškas savanaudis ir dėmėsio "kekše", tačiau tokiuose konkursuose pagrinde dalyvauju vien dėl komentarų. "Kas gerai", "kas blogai", "kas nepatiko" ir panašūs dalykai. Žinoma, rungtis taip pat smagu, tačiau tik iš komentarų pamatai tikrą vaizdą. Pvz ši tema: Nors mano darbas laimėjo, tai dar nereiškia kad kažkam jis patiko. Galbūt jis laimėjo dėl to, kad niekam nepatiko kitas darbas...
Beje, nieko blogo nenoriu pasakyt apie "ožkeles", balsavau už jį tikrai ne dėl to, kad kito pasirinkimo nebuvo (tiksliau buvo - išvis nebalsuoti). Aš iš tiesų manau kad šis kūrinys yra geresnis už mano. Išties nustebau pamatęs šitą istoriją čia. Bet būsiu atviras, yra dalykų kurie man ištikrųjų užkliuvo. Pavyzdžiui jeigu būtų paaiškinta, kas ten atsitiko ir kodėl tą pasirinkimą rinktis buvo geriau, istorija būtų dar nuostabesnė.

Kagi, šiam kartui tiek. Jeigu bus daugiau konkursų - su malonumu dalyvausiu. Jeigu nebus - dėkui už tai, kad jis buvo

[cobabara]

Kas dėl komentavimo - tai praeitą kartą buvo trys darbai, vienas man nepatiko, kitas buvo mano pačios, tad kaip ir nelabai liko ką komentuoti... Šį sykį vėlgi atitinkama situacija, tad ir komentuoti nebuvo labai kaip, neišsiduodant, kas rašyta mano pačios, o čia visi labai anonimiškumo norėjo, tad išsiduot irgi nebūtų buvę gerai, kaip supratau.

O kadangi nelaimėjusi istorija yra mano pačios, tai galiu ir paaiškinti. Šitos istorijos esmė tame, kad reikia žinoti, kas per daiktas yra Monty Hall problem. Čia yra toks matematinis/statistinis uždavinys, kurio esmė tame, kad jeigu yra trejos durys ir vienerias iš jų atidaro [yra sąlyga, kad vedėjas turi žinoti, kas už kurių durų], ir parodo, kad ten šnipštas, tokiu atveju yra didesnė tikimybė laimėti savo pasirinkimą pakeitus. Logika iškart nelimpa, žinau, bet didesnis aprašymas vat šitoj vietoj. Kažkaip galvojau, reikia, kad nors du darbai būtų, tad vos ne randomly paėmiau kažkokią temą, kuri univere pasitaikydavo