Galvojau galvojau ir sugalvojau savo kaip sakant novelę įdėt 
tiksliau jos pradžia Čia šeip ne fanfiction, bet nesugalvojau kur kitur įdėt ^^
taigi...
p.s nekreipkit dėmesio į klaidas
PROLOGAS
Tylūs žingsniai. Kaip aš tada norėjau, kad vietoj garsaus batų kaukšėjimo girdėtųsi tik tylūs žingsniai, praeinantys pro šalį.
Bet taip nebuvo. Sunkūs žingsniai kėlė nerimą. Pamažu šaltomis grindimis slinkomės gilyn į tamsą.
- Jie artėja.- Pašnibždomis pranešė Makura, vaikinas man iš kairės.
Nedideliame šešėlyje, prie paskutinių ilgo koridoriaus durų, mums trims darėsi ankšta. Pro debesis besiskverbianti mėnulio šviesa sparčiai siaurino juodą kampelį ir skatino mus ieškotis naujos slėptuvės.
- Jie jau visai arti.- Dar tyliau prabilo garsiai alsuojanti Fejuna.- Dabar nebegalime trauktis. Niekur kitur nebepasislėpsime.
- Žinau! Ar galite patylėti?- Neiškentusi pusbalsiu ištariau, bet staigiai užsičiaupiau.
Tie padarai išgirdo ir ėmė spėriai artintis.
- Ką tu padarei?- Jau visai garsiu, paklaikusiu balsu klausė Fejuna.
Trys būtybės išlindo iš už kampo, maždaug 30 metrų nuo mūsų, ir sukėlė mums paniką.
- Langai! Lipame per langus!- Šaukė Fejuna.
- Gal pakvaišai? Iš trečio aukšto?- Iš baimės drebančiu balsu klausiau aš.
- Vis geriau, nei tapti tuo nemirtingu ir bejausmiu padaru!
Apie tai pagalvojus, nukrėtė šiurpas, todėl nieko nelaukdama padėjau Fejunai užsiropšti ant palangės. Pati vikriai kaip niekada užšokau ir persisvėrusi pažiūrėjau aukštį. Pagalvojau, jog savo noru niekada nešokčiau iš trečio aukšto.
- Makura greičiau!- Neatsigręždama paraginau už manęs likusį vaikiną.
Feji jau buvo ant žemės. Atrodė gyva ir sveika, bet dėl viso pikto pasiteiravau:
- Tau viskas gerai?
- Taip. Maždaug.- Braukdama nuo sijono žemes atsakė Fejuna.
Atėjo laikas šokti ir man. Kraują siurbiančios būtybės buvo už 15 metrų. Mus išgelbėjo ilgas koridorius.
- Makura susimildamas paskubėk!- Pamačiusi jog jis nesijudina iš vietos, paskutinį kartą kepštelėjau Makurai į petį ir pasileidau nuo palangės žemyn.
Iki šiol neužmiršau to vaizdo, kurį spėjau užfiksuoti prieš šokant. Pajudintas Makura nuslinko į mėnulio šviesą ir išsiryškino ramus jo veidas užmerktomis akimis. Jis atrodė lyg miegantis. Bet tai- netiesa. Makura nemiegojo. Nutiko tai, ko labiausiai bijojau. Makurai ant kaktos buvo baltas lapelis su keistais, niekam nežinomais ženklais. Tačiau visi supranta, kas nutinka žmogui, kurį vampyrai pažymi šiuo lapeliu. Jis nugrimzta į transą. O toliau tik pačių būtybių pasirinkimas, ką daryti su auka: ar išgerti jos kraują ar paversti ją savu.
- Makura!!!- Krisdama šaukiau jo vardą. Ištikta šoko nevisai susigaudžiau, kas vyko.
Staiga skaudus dunkstelėjimas grąžino mane į realybę.
- Akuma, ar tu gyva?- Po ilgo laiko išgirdau balsą.
- Makura...-Vos išlemenau.
- Ką? Kur jis?
Sunkiai pakėliau ranką ir nutaikiau pirštą į trečio aukšto galinį langą.
Feji nieko neatsakė. Ji sukniubo ant šaltos žolės ir ėmė kūkčioti.
Neįsivaizduoju kiek laiko sustingusi gulėjau. Bet sprendžiant pagal tai, jog ant žolės buvo nukritusi rasa, nesijudinau beveik iki ryto.
Girdėjau kaip visą tą laiką Fejuna verkė. Tačiau akių atplėšti nįstengiau. Nenorėjau išvysti to trečio aukšto galinio lango.
Visa tai man atrodė kaip blogas sapnas ir tikėjausi, kad atsimerkusi pabusiu. Bet buvo tikimybė, jog tai ne sapnas, o tikrovė. To aš baiminausi ir likau tvirtai užsimerktomis akimis.
Keistai jaučiausi. Staiga toptelėjo: gal aš miriau? Iš dalies galėjau daryti tokią išvadą, nes nejaučiau nei skausmo, nei ryto šalčio. Negalėjau pajudėti, buvau lyg sukaustyta.
Tačiau puikiai viską girdėjau. Visai šalia gaudė sirena. Taip garsiai, jog norėjosi užsidengti ausis, bet rankos manęs neklausė, neįstengiau jų pajudinti.
Aplinkui buvo tiek garsų, kad negalėjau jų visų atskirti. Mašinos garsiai ūžė, žmonės kalbėjosi ir rėkavo...Pajutau jog galva tiesiog plyšo nuo skausmo.
- Vienas, du, trys!- Išgirdau vyrišką balsą. Netikėtai mane stipriai trūktelėjo ir užkėlė ant kažkokio kieto daikto. Jis man priminė neštuvus.
Gal kada ir toliau įdėsiu (nesvarbu kad ir neįdomu, vistiek įdėsiu )
tiksliau jos pradžia Čia šeip ne fanfiction, bet nesugalvojau kur kitur įdėt ^^taigi...
p.s nekreipkit dėmesio į klaidas
PROLOGAS
Tylūs žingsniai. Kaip aš tada norėjau, kad vietoj garsaus batų kaukšėjimo girdėtųsi tik tylūs žingsniai, praeinantys pro šalį.
Bet taip nebuvo. Sunkūs žingsniai kėlė nerimą. Pamažu šaltomis grindimis slinkomės gilyn į tamsą.
- Jie artėja.- Pašnibždomis pranešė Makura, vaikinas man iš kairės.
Nedideliame šešėlyje, prie paskutinių ilgo koridoriaus durų, mums trims darėsi ankšta. Pro debesis besiskverbianti mėnulio šviesa sparčiai siaurino juodą kampelį ir skatino mus ieškotis naujos slėptuvės.
- Jie jau visai arti.- Dar tyliau prabilo garsiai alsuojanti Fejuna.- Dabar nebegalime trauktis. Niekur kitur nebepasislėpsime.
- Žinau! Ar galite patylėti?- Neiškentusi pusbalsiu ištariau, bet staigiai užsičiaupiau.
Tie padarai išgirdo ir ėmė spėriai artintis.
- Ką tu padarei?- Jau visai garsiu, paklaikusiu balsu klausė Fejuna.
Trys būtybės išlindo iš už kampo, maždaug 30 metrų nuo mūsų, ir sukėlė mums paniką.
- Langai! Lipame per langus!- Šaukė Fejuna.
- Gal pakvaišai? Iš trečio aukšto?- Iš baimės drebančiu balsu klausiau aš.
- Vis geriau, nei tapti tuo nemirtingu ir bejausmiu padaru!
Apie tai pagalvojus, nukrėtė šiurpas, todėl nieko nelaukdama padėjau Fejunai užsiropšti ant palangės. Pati vikriai kaip niekada užšokau ir persisvėrusi pažiūrėjau aukštį. Pagalvojau, jog savo noru niekada nešokčiau iš trečio aukšto.
- Makura greičiau!- Neatsigręždama paraginau už manęs likusį vaikiną.
Feji jau buvo ant žemės. Atrodė gyva ir sveika, bet dėl viso pikto pasiteiravau:
- Tau viskas gerai?
- Taip. Maždaug.- Braukdama nuo sijono žemes atsakė Fejuna.
Atėjo laikas šokti ir man. Kraują siurbiančios būtybės buvo už 15 metrų. Mus išgelbėjo ilgas koridorius.
- Makura susimildamas paskubėk!- Pamačiusi jog jis nesijudina iš vietos, paskutinį kartą kepštelėjau Makurai į petį ir pasileidau nuo palangės žemyn.
Iki šiol neužmiršau to vaizdo, kurį spėjau užfiksuoti prieš šokant. Pajudintas Makura nuslinko į mėnulio šviesą ir išsiryškino ramus jo veidas užmerktomis akimis. Jis atrodė lyg miegantis. Bet tai- netiesa. Makura nemiegojo. Nutiko tai, ko labiausiai bijojau. Makurai ant kaktos buvo baltas lapelis su keistais, niekam nežinomais ženklais. Tačiau visi supranta, kas nutinka žmogui, kurį vampyrai pažymi šiuo lapeliu. Jis nugrimzta į transą. O toliau tik pačių būtybių pasirinkimas, ką daryti su auka: ar išgerti jos kraują ar paversti ją savu.
- Makura!!!- Krisdama šaukiau jo vardą. Ištikta šoko nevisai susigaudžiau, kas vyko.
Staiga skaudus dunkstelėjimas grąžino mane į realybę.
- Akuma, ar tu gyva?- Po ilgo laiko išgirdau balsą.
- Makura...-Vos išlemenau.
- Ką? Kur jis?
Sunkiai pakėliau ranką ir nutaikiau pirštą į trečio aukšto galinį langą.
Feji nieko neatsakė. Ji sukniubo ant šaltos žolės ir ėmė kūkčioti.
Neįsivaizduoju kiek laiko sustingusi gulėjau. Bet sprendžiant pagal tai, jog ant žolės buvo nukritusi rasa, nesijudinau beveik iki ryto.
Girdėjau kaip visą tą laiką Fejuna verkė. Tačiau akių atplėšti nįstengiau. Nenorėjau išvysti to trečio aukšto galinio lango.
Visa tai man atrodė kaip blogas sapnas ir tikėjausi, kad atsimerkusi pabusiu. Bet buvo tikimybė, jog tai ne sapnas, o tikrovė. To aš baiminausi ir likau tvirtai užsimerktomis akimis.
Keistai jaučiausi. Staiga toptelėjo: gal aš miriau? Iš dalies galėjau daryti tokią išvadą, nes nejaučiau nei skausmo, nei ryto šalčio. Negalėjau pajudėti, buvau lyg sukaustyta.
Tačiau puikiai viską girdėjau. Visai šalia gaudė sirena. Taip garsiai, jog norėjosi užsidengti ausis, bet rankos manęs neklausė, neįstengiau jų pajudinti.
Aplinkui buvo tiek garsų, kad negalėjau jų visų atskirti. Mašinos garsiai ūžė, žmonės kalbėjosi ir rėkavo...Pajutau jog galva tiesiog plyšo nuo skausmo.
- Vienas, du, trys!- Išgirdau vyrišką balsą. Netikėtai mane stipriai trūktelėjo ir užkėlė ant kažkokio kieto daikto. Jis man priminė neštuvus.
Gal kada ir toliau įdėsiu (nesvarbu kad ir neįdomu, vistiek įdėsiu )
Gaila Makuros....
(bet cia tik mano asm. nuomone)
, Lauksim tesinio. 
Comment