yay ^^ laukiu ^^
-
SCREW YOU, PEOPLE!
-
Na stai antroji [ir paskutinioji] sio Tekken 6 fanfiction`o dalis, jei kas nors nepatingesite perskaityti labai pageidautina butu, kad dar ir nuomone paliktumete. ^^
Dveji metai praėjo nuo tada, kai manoji meilė buvo sutrypta ir išmesta lauk, du metai prėjo, bet aš visdar negaliu užmiršti kas buvo. Kvaila, gal... Buvom susitikę kartą, smagiai praleidom dieną, bet nuo tada nebeįstengiau su ju... Tai yra ja matytis. Gal iš tiesų galėsiu pamiršti viską kas buvo ir vėl gyventi. Dėja... Kaip neoficiali "The King of Iron Fist tournament" laimėtoja greit radau darbą kaip samdomas karys. Darbas nebuvo, nei pernelyg švarus, nei perdaug purvinas tad man tiko, ar šeip ar taip viskas ką dariau, tai aklas misijų vykdymas ir bandymas susitaikyt su suš*ktu gyvenimu. Kažkur Teksase, per milžinišką karštį turėjau nudėti kažkokį asmenį, bent jau taip sakė štabas... Pagaliau, kai nusigavau į jį tiesiog nebenorėjau šito darbo... Asmuo, kurį turiu nudėt - tai "vaikinas" Leo. Mulkiai jie nė nežino Leo tikrosios lyties. Įsidėjau jos sumautą foto kišenėn ir traukdama dūmelį išėjau pasivaikščiot. Saulė kepino kaip pamišus, o mano kūnas irgi "virė" vien nuo "taikinio".
Juk taip nesunku, pasiėmi M-16, nusitaikai ir "BANG"... Viskas, jis miręs, gaila ne kur kitur kaip mano demoniškose svajonėse. "Arghh" - tiesiog suriaumojau. Visiškai užmiršau paklaust kodėl jį medžioja. Grįžau į apdergtą vietinio motelio kambarį, kažkur iš po lovos išsitraukiau telefoną ir paskambinau tiems idiotams.
-Šera, kas?
-Kai sakėt man ką šaut, nepasakėt ką jis prisidirbo.. Gal galima..?
-Šis idiotas per daug veliasi į G corporation, ten dirbo jo motina, ir jis mano, kad jie kalti dėl jos mirties, žinoma vaikis neblogai išmąstė ir beveik pataikė, bet tu juk pati gerai žinai, brangute, kad G nemėgsta visokių "vabalų" trukdančių jų veiklai. Nesakiau nė žodžio tik nusviedžiau telefoną, iškrito baterija ir nė nereikėjo spausti mygtuko, kad atmesčiau skambutį... Mama, G corporation... Kam rūpi... Žinoma - man. Pajutau saldžias mintis apie kerštą ir supratau, kad teks vėl ją sutikt, tam, kad išgelbėčiau ir tam, kad... Velniai nematė, užsimečiau švarką ir vėl išėjau klaidžiot po miestą, gal kur ją rasiu.
Basčiausi net naktį, ar šeip ar taip nebuvo ko prarast. Štai pagaliau ant kažkokios užeigos stogo pamačiau siluetą, siluetą tos, kurią atpažinčiau užsimerkus. Nutaikiau savo revolverį į ją, kaip ir tikėjausi su savo jautria reakcija ji atsisuko ir staigiai šoko ir mane nustūmė, vietoje kurioje stovėjau kažkas sprogo. Leo gulėjo ant manęs ir aš vėl pasijutau kaip silpna gėlelė sodininko glėby.
-Tau viskas gerai?
-A-ha... Ką konkrečiai sugalvojai mane gelbėdama..?
Ji nusišypsojo savo dieviška šypsena ir aš tame veide vėl įžvelgiau vyrą, o ne moterį...
-Tik, tai, kad jei mane nudėsi tave nužudys vėliau, siūlau mums kartu pabėgt iš šitos vietos.
-Iš kur ištraukei? Sindikatas manes niekada nežudytų, juk esu viena geresnių agentų.
-Taip tik atrodo, agentas galintis jiems pakent - blogai, galingas agentas galintis pakenkt - dar blogiau. Spręsti tau, bet jei nori išnešt sveiką savo užpakalį ryt susitinkam šitam motely. Ji įgrūdo man į ranka kortelę, pabučiavo kaktą ir nubėgo savais keliais... Neprisimenu ar dar kada teko būt suglumus kaip tą kart. Užlipau ant to paties stogo kur pamačiau Leo... Kažkodėl ta vieta atrodė tokia šilta... Mano dėmesį patraukė už kokio kilometro esantis ežeras, mėnulio atspindys iš toli atrodė nepakartojamai tad nusprendžiau pažiūrėti ar ir iš arti jis toks pat nuostabus. Prasibrovus pro įvairius krūmus pagaliau išvydau vandenį. Jis tarsi pravirkdė mano ir taip verkti norinčias akis ir... Suklupau, damn, aš taip noriu, kad Leo ateitų ir vėl apsikabintų, ne aš išvis nenoriu būt jį sutikus... Aš tik noriu... jo... Leo, bet noriu, kad jis būtų jis kaip aš ir maniau, damn už ką man? Pajutau rankas ant pečių, apsisukau ir pamačiau, kad, tai mano bosas, norėjau pasisveikinti ir paklausti ką jis čia veikia, bet man spyrė į pilvą. Vaizdas aptemo. Įvykiai iš Leo pusės.
Kitą dieną nuėjau į motelį kur susitariau su ja susitikti. Laukiau valandą, dvi tačiau ji nepasirodė, gal manęs vengia? Nors vistiek turėjau ją surasti. Kodėl? Tiesiog - todėl... O gal dėl to, kad negalėjau savyje laikyti to kas susikaupė per tuos metus kai nesimatėm. "Kai viskas baigsis, baigsis gerai" - kvailai kartojau sau ir lėtu žingsniu ėjau prie ežero... Menesienos šviesą atspindėjo kažkoks dalykas, priėjo arčiau ir atpažinau Šeros telefoną. Neklydau, jai tikrai kažkas nutiko. Parbėgau atgal į miestelį, "pasiskolinau" kažkokį pikapą ir nuvažiavau į sindikato, kuriam Šera dirba štabą.
Šera ir vėl:
Atsibudau su skaudančia galva, berods, tai buvo kažkoks rūsys, gulėjau ant mūrinių grindų, kurios buvo šaltos kaip ledas, tad pajaučiau, kad skauda raumenis. Atsikėliau nuo žemės, priėjau prie kambarėlio durų tačiau jos buvo užrakintos. Šūktelėjau, bet viskas ką girdėjau atgalios, tai tik aidas. Išgirdau šūvius, nenorėjau imtis drastiškų priemonių, bet išsitraukiau savo ginklą ir peršoviau spyną. Išbėgau į koridorių - pakankamai pažįstamas manosioms akims, neveltui sindikato būstinė. Aplink pamačiau krūvą "bendradarbių" gulinčių besamonės ir iš kart suvokiau, kad rimtai esu pakišta. Taip, taip, mano mintyse buvo tik vienas žodis - "Leo". Išgirdau dar keletą šūvių ir užbėgau laiptais į aukštą, kuriame buvo šefo kabinetas. Priešais akis šmėstelėjo raudonas šalikėlis... Taip, taspats, kurį nešiojo Leo. Paėmiau jį kaip didžiausią brangenybę ir užsirišau sau ant kaklo, poto su baime priėjau prie šefo kabineto durų ir atidariau jas. Ten stovėjo Leo ir šefas, abu nutaikę šautuvus į vienas kitą. Šefas klaikiai nusijuokė, o Leo kažkodėl staiga susinervino, nesupratau kas dedasi tik pajutau kaip mane sugriebė šefo patarnautojai, tą patį jie padarė ir Leo, mus ištempė į skirtingas puses. Tesuspėjau išgirsti "viskas bus gerai" iš jos lūpų. Netrukus gavau su kažkokiu sunkiu daiktu per galvą.
Kai atsibudau jau buvo vakaras, gulėjau išmesta kažkokiam skersgatvy, jei tiksliai prisimenu nuo čia iki štabo gal dvidešimt kilometrų, tačiau privalau
išgelbėti Leo. Išsinuomavau mašiną ir pasirinkus trumpiausią kelią važiavau keliuku palei upę. Vakarinis vėjas glostė mano veidą, kitąpus upės matėsi juodas naktinis miestas su daug geltonų švieselių. Nenoriai atsukau savo akis į laikrodį, kuris ką tik parodė, kad jau vidurnaktis. "Ar Leo dar gyva?" - sušnibždėjau sau ir nuspaudžiau stabžių pėdalą. Dauguma miesto švieselių jau buvo užgęsusios. Ėjau pro juodą naktį... Netrukus prieš akis iškilo didžiulis pastatas, pagrindinė jo dalis buvo įvairūs notarų biurai ir kiti ofisai, tačiau rūsyje slėpėsi slaptos štabo patalpos. Nubėgau metaliniais laipteliais žemyn, kirtau sargybiniui lemtingą smūgį ir šis prarado samonę. Pasiėmiau raktus nuo visų patalpų ir lėkdama centriniu koridorium tikrinau visus kambarius iš eilės. Iš už kampo pasigirdo labai pažįstami balsai. Staiga garsiau už viska nuaidėjo riksmas. Negalėjau neatpažint to balso, aišku, kad tai buvo Leo. Nuskubėjau ten ir įslinkau į kambarį kuriame pririšta sėdėjo Leo. Tie patys du vyrai, kuriuos girdėjau prieš tai tardė ją. Ji nieko jiems nesakė, bet su kiekvienu smūgiu vis prasčiau laikėsi. Negalėjau leisti savo kūnui pasiduoti impulsams, bet leidau... Nušoviau abu vyrus ir atrišau Leo. Ji šyptelėjo ir tarė:
-Žinojau jog ateini.
Nusprendžiau nieko nesakyti, nes tai pernelyg skausminga. Nors buvo kruvina ir ryškiai matėsi jog jai maudžia visą kūną ji tik šypsojosi. Keistai ramiai pavyko nusigauti iki mano mašinos. Jau tą pačią akimirką babėgant iš štabo žinojau, kad mane ir vėl pakišo, jog aš spąstuose, bet tiesą pasakius - nelabai man tas rūpėjo. Parsivežiau Leo pas save, nurengiau iki pusės ir aptvarsčiau žaizdas. Nė ženklo, kad ji būtų mergina, nė menkiausio panašumo. Nusprendžiau nesigilinti, nes tai kogero mane galutinai pasmerktų. Nejučiomis įsispoksojau į ją. Nors kambary buvo tamsu jos veidas tarsi švietė pro viską. Ji kilstelėjo galvą:
-Kodėl taip žiūri? Kas nors ne taip?
-Ne... - burbetelėjau ir nusisukau į langą.
Gal po minutės pajutau jos rankas, tokias atpalaiduojančias, masažisto pareigas ji turbūt išmanė kaip ir Hakyoku-ken. Nespėjus man susivokti ji pasidėjo galvą man ant peties ir pradėjo bučiuoti kaklą. Užkišo rankas po marškiniais ir pradėjo graibyti kur tik galėjo. Per didžiausią nenorą nustūmiau ją nuo savęs ir pusbalsiu išstenėjau:
-Ką tu darai?
Liudnomis kaip niekada akimis ji žiūrėjo į manąsias, kol nuleido galvą:
-Aš atsiprašau... Niekada daugiau taip nebebus, atleisk...
Mane taip kankino jos žvilgsnis, kad nesusilaikiau ir apsikabinau. Pasiūliau eiti miegoti. Iš nuovargio abi užmigom nė keletui minučių nepraėjus.
Leo akimis [vėl]
Prabudau ankščiau už ją, kelioliką minučių glosčiau kol supratau, kad turiu nešdintis. Apsivilkau švarką ir tyliai išsėlinau iš buto. Naiviai maniau jog jei nebūsiu šalia jos, jai nieko nenutiks todėl išvažiavau į kitą miestą. Savaitę kaip ir ramiai gyvenau, bet vieną vakarą per žinias sužinojau, kad Teksaso Sindikatą išdavė jų ištikimas darbuotuojas ir dabar jiems labai kenkia. Supratau, kad tai Šera, per daug nelaukiant išlėkiau atgal į Teksasą. Pradžioj viskas lyg ir normalu, bet vos įžengus į miesto gilumą pradėjo matytis kas vyksta. Sprogmenų ir kulkų pažeisti pastatai, gatvės, daug mažiau žmonių nei įprasta... Iš įvairių vietų girdėjosi šūviai. Bet pirmiausia nusprendžiau patikrinti Šeros butą. Gaila, nieko nepešiau, išskyrus faktą, kad ji tikriausiai sunkiai sužeista. Už maždaug kilometro nuaidėjo sprogimas, nuojauta vedė ten todėl ten ir nuvažiavau. Atspėjau - Sindikatas, kol jie nešdinosi iš įvykio vietos slėpiausi už pastato griuvėsių, kai įsitikinau jog saugu pradėjau tyrinėti zoną. Mano akys išsipūtė, pamačiau Šerą! Radau ją gulinčią kraujo baloje. Jei nereikėtų stiprybės, kad ją išgelbėčiau susmukčiau šalia. Priklaupiau ir apkabinau ją. Ji kilstelėjo kruviną ranką ir priglaudė savo švelnų delną man prie skruosto.
-Džiaugiuosi, kad išvydau tavo veidą... Kadangi nebėra ką prarasti tik noriu, kad žinotum jog nebuvo dienos, kai negalvojau apie tave, nebuvo akimirkos, kai nemylėjau tavęs, viltis, kad viskas pasikeis taip pat niekada neišblėso.
Uždėjau savo ranką ant jos rankos ir mano veidu pradėjo kristi ašaros.
-Šera, aš atsiprašau... Mes gyvensim gražiai ir laimingai, išvažiuosim iš čia ir...
-Net jei ir išgyvensiu negalim, tu juk pati žinai... - jos akyse taip pat susikaupė ašaros.
-Aš tikrai atsiprašau, turėjau tą pasakyti ankščiau... Aš ne mergina... Tik apsimečiau, nes buvo perdaug pavojinga atskleisti tiesą.
Ji iš paskutiniųjų sušuko "Už ką?!" ir galutinai apsiverkė. Kūkčiodama nužvelgė mane ir nusišypsojo:
-Gaila...kad... jau per vėlu, nesuprantu už ką man šitaip "pasisekė" tu nekaltas, nieks nekaltas, tik, tai, kad aš tave mylėjau... Maldauju nepamiršk manęs.
Šeros balsas silpnėjo kol ji jau nieko nebesakė tik žiūrėjo į mane ir verkė. Verkiau ir aš, kaip mažas vaikas, gal net labiau... Apsikabinau ją, karštai pabučiavau ir sušnibždėjau, kad viskas bus gerai. Dėja nebuvo, ji mane paskutinį kart pabučiavo ir pajutau kaip jos ranka nuslydo mano veidu. Staiga išgirdau šūksnius, tai buvo Sindikatas, kuris dar nesiliovė mane medžioti. Paėmiau Šeros kūną, o kitoj rankoj laikiau šautuvą, kvailai išėjau tiesiai jiems į nasrus, bet džiaugiuosi: išžudžiau visus iki vieno, gaila, kad bosas spėjo paleist vieną paskutinę kulką, ji buvo mirtina. Nukritau tarp lavonų, iš paskutiniųjų apsikabinau Šeros kūną ir... Pajutau kaip jėgos apleido. "Sayonara visiems, aš išeinu paskui ją."
--END--
Working underground.Comment
-
Pirmojoje dalyje apie Šerą, nepaisant to keršto troškimo, man susidaro tokios mielos, nuoširdžios merginos vaizdas, tačiau antrojoje jinai jau pateikiama kaip kokia tai -blogietė- ir tai man nepatiko, nes atrodė tarsi du skirtingi personažai..
Taipogi nelabai sužavėjo tas "Aš gelbėju tave.. Tu galbėji mane".. kai kuriose vietose nesupratau pačio siužeto, pvz kai rašei: "Atsibudau su skaudančia galva, berods, tai buvo kažkoks rūsys, gulėjau ant mūrinių grindų... Išgirdau šūvius, nenorėjau imtis drastiškų priemonių, bet išsitraukiau savo ginklą ir peršoviau spyną." kokio velnio iš pagrobtos ir į rūsį uždarytos žudikės nėra atimamas ginklas?
Pabaiga taipogi nesužavėjo, pasirodė kiek banali..
Galbūt kiek per griežtai, tačiau gerbiu už bandymą kurti ir manau jog rašant daugiau patobulėsi.Paskutinis pakeitimas nuo ast.; 2008-01-12, 16:03.Comment
-
per daug holivudiskas.. pirmoji dalis buvo daug geresne.. daug neisbaigtu minciu,vietomis tiesiog galima nuspeti kas bus toliauSCREW YOU, PEOPLE!Comment
-
neblogas darbas...skaitant net sudomino ir patrauke baigt iki galo.
Comment
-
nu wisai idomus bet nesugebejau prisiwersti perskaityti wiso wien del to kad nemegstu wapse nieko kas yra susija su tekkenu ;](\_/) This is Bunny. Copy Bunny into your
(O.o) signature to help him on his way to
(>< ) world domination!Comment
-
Perskaičiau iki galo bet šiek tiek nusivyliau pabaiga. Pradžia gera buvo , o pats galas toks ,,saldus" kaip Izzo sakė- holivudiškas.Jei pabaiga būtų kiek žiauresnė...nu žodžiu kitokia ne tokia banali tai butu visai neblogai ^^Comment
-
Nei geras ,nei blogas ,alternatyvi pabaiga viską išspręs.Bet manau realistiškas ,nes hmm gali gerai suvokti savo veikėjų kančias.Comment
Comment