L-E-O
Tą dieną viskas pasikeitė, tą dieną aš tapau visai kuo kitu... Tai mano istorija, mano beprotiška istorija...
Su drauge ėjome iš "Hakkyokuken" treniruočių. Negalėjau išmesti iš galvos naujoko, šviesiaplaukio žydraakio vaikinuko iš Vokietijos.
Visą kelią draugė klausinėjo apie ką aš taip įtemptai mastau. Burbteldavau "nieko" ir ėjome toliau. Ji palydėjo mane namo ir nusuko savais keliais, o aš
dar valandėlę žiūrėjau į bekraštį dangų nutviekstą ryškių žvaigždžių. Iš dangaus pradėjo kristi lietaus lašai, tarsi iš košmaro pakilau nuo slenksčio
ant kurio sedėjau ir įėjau vidun.
Kitą dieną šis šviesiplaukis naujokas nepasirodė. Paklausiau savo draugužės Mia kur jis, dėja ji tik keistai į mane pažiūrėjo ir išrėžė -
"O tu bent jo vardą žinai?". Iš kart pajutau pavyto gaidelę jos balse... Nekaltu balseliu atsakiau jog nežinau. Mia tepasakė "Leo" ir nuėjo.
Niekaip nepavyko suvokti dėl ko ji taip staiga supyko. Vieniša kaip pirštas parsliūkinau namo...Viskas taip pat: tos pačios pilkos sienos,
tie patys apdulkėję stalviršiai ir ta pati tuštuma. Nuo tada, kai mano tėvus nužudė Mishima Zaibatsu grupuotė buvau vienui viena, tik Mia
apkabindavo ir paguosdavo sunkiomis akimirkomis... Bet dabar, dabar net ji nusisuko. Įdomu kur šį kart suklydau.
Štai dar viena diena, naujokas ir vėl nepasirodė, o Mia nekalba visai kaip ir vakar. Nusprendžiau pati ko nors griebtis. Tarsi, tai būtų suplanuota
tą dieną praėjau pro paštą pasiimti laikraščių, ant didelio stendo netoli pašto raudonomis raidemis buvo parašyta "Geležinių Raumenų Turnyro Karalius dalyviai"
Kaip jau šešis metus turnyras įvyks ir šį kart. Pavydžiai nužvelgiau visas pavardes ir dalyvių nuotraukas, staiga lyg kokios jėgos pakylėta stryktelėjau
ir sušukau "Bingo!". Tarp dalyvių buvo ir Leo. Grįžusi namo lyg ant sparnų skraidžiojau visą dieną kol toptelėjo nuostabi mintis - nueiti į oficialią
turnyro svetainę, juk ten būna dalyvių aprašymai. Perskaičiau viską, nuo kraujo grupės iki svorio ir dar daugiau, viską išskyrus tą vienintelį faktą,
kuris pakeis viską visam... Bežiūrėdama į jo nuostabų veidą užmigau su savuoju laptopu ant kelių. Ryte pašokau iš lovos ir suvokiau, kad radau daug informacijos
apie Leo, bet nebuvo parašytas, nei jo telefono numeris, nei adresas, nei bent jau elektroninis paštas. Galvoje iškilo tik viena mintis - dalyvauti
"Geležinių Raumenų Karalius" turnyre ir susitikti Leo. Greit susiruošiau ir nubėgau į paštą. Ten paprašiau registracijos anketos, po kelių įtemptų minučių
viskas buvo paruošta - aš Šera Brea jau oficiali turnyto dalyvė! Nelabai suvokiau ką padariau, bet nelabai ir norėjau suvokti, juk taip nuostabu būtų
finale susiremti su Leo... Šis sapnas gražiai atrodė tik kol nesuvokiau kur įsivėliau, nors Hakkyokuken mokausi jau 14 metų kažin ar galėsiu įveikti tokius
kaip Ka... Mano padrikos mintys staiga nurimo ir veidu ėmė tekėti ašaros, prisiminiau dieną, kai Kazuya Mishima nudėjo mano tėvus, negailestingai ir be
mažiausio reikalo. Supratau, kad turnyras man reikalingas netik sutikti Leo, bet ir atkeršyi už tai kas buvo atimta be gailesčio, atkeršyti Mishimoms už kiekvieną mano tėvų
kraujo lašelį bevertiškai kritusį ant šių pilkų grindų. Verkdama tarsi maišas sudribau ant grindų, ryt vakare turėjo būti lemtinga diena - turnyro atidarymas.
Atsikėliau ne su pačiu geriausiu nusiteikimu, mat pajuodę paakiai ir sutaršyti plaukai nėra geriausias būdas sudaryti gerą įspūdį apie save.
Susikrovus reikalingus daiktus užsimečiau krepšį ant pečių ir nupėdinau į centrinę stotį. Iš ten traukiniu nuvažiavau į kaimelį, kuriame vyko turnyras.
Visi dalyviai jau buvo susirinkę ir nekantriai laukė kada bus paskelbtas pradžios laikas ir kambarių numeriai. Pro mane praejo kažkoks vaikinukas ir stumtelėjo,
kai susipratau kas tai vos nepradėjau klykti iš laimės, juk tai Leo!. Jis laikė lapuką su kambario numeriu, nedrąsiai paklausiau kur
galima užsirašyti į bendrabučius. Jo ranka nukrypo į mažą Japoniško stiliaus namuką, o nuostabios gundančios lūpos išrėžė "Ten". Padėkojau, ir prieš nueidama
dar žvilgtelėjau į jo kambario numerį, 56! Tikiuosi, kad kambariai šalimais šio dar neužimti...
Po valandėlės eilėje pagaliau užsirašiau į išsvajotajį 55 kambarį. Išsipakavau daiktus ir kritau ant lovos, visame bendrabutyje pasirgirdo skelbimas:
"Visus turnyro dalyvius prašme susisrinkti "Moonlit Wilderness" salėje. "Yosh!" - pakilau nuo lovos ir tekina išbėgau į salę. Mano akys užkliuvo
už šiek tiek pravirų Leo kambario durų, gal jis pamiršo jas užrakinti? Pažiūrėjau pro atvirą tarpelį, Leo buvo kambaryje... Bet, bet... "O siaube!"
Negalėjau suprasti to ką matau. Viskas atrodė lyg mano kūne būtų durklas ir aš tuoj mirsiu. Pagreitinau žingsnį ir nuėjau į salę... Niekam nesakysiu to ką
mačiau, gal, tai tik klaida, o gal tik dalykas padarytas iš impulsyvumo...
Kai visi susirinkome buvo paskelbta pradžia ir pirmųjų kovų porininkai. Man teko Hworagan, žavingas raudonplaukis Korėjietis. Turnyro pradžia rytoj,
aš kausiuosi viena iš pirmųjų, o tiksliau trečia, viskas ko man tereikėjo - Leo ir truputis sėkmės.
Ta proga, kad turėjau dar visą laisvą pusdienį nusprendžiau pasikviesti Leo kur nors. Galvoje trvykstelėjo vaizdelis, kurį mačiau prieš keletą valandų,
"So what?" pamaniau ir pasibeldžiau.
-Kas? - atsakė jis savo nuostabiu balsu.
-Šera, aš viena turnyro dalyvių, gyvensiu gretimame kambary, beto mes kaunames tuo žačiu stilium, - atsakiau bandydama atrodyti kuo natūraliau ir kuo mažiau
sumišusi.
-Gali užeit...
Nedrąsiai atidariau jo kambario duris, jo meilus veidelis atsisuko į mane, jis atsistojo "visu grožiu", aukštesnis gal kokiais dešimčia centimetrų už mane,
plačiapetis, raumeningas ir be galo gražus vaikinas, jei žinočiau, kad mane pagaus, turbūt nualpčiau tiesiai jam ant rankų. Jis atkišo ranką ir
prisimerkė:
-Aš Leo, malonu.
Nedrąsiai šyptelėjau:
-Man ir malonu!
-Prisėsk, - palydėjo mane prie staliuko, o pats nuėjo prie mini-baro, paėmė dvi taures ir vyno. Atsisuko į mane irnužvelgęs klausiamu žvilgsniu paklausė:
-Kiek tau metų..?
Mumrtelėjau "19"... Jis nusišypsojo:
-Šaunu, mes vienmečiai.
Pastatė taures ant stalo ir pripylė vyno. Visą pusdienį taip ir prasėdėjome, besidalindami įspūdžiais, pasirodo mus sieja dar ir vienas tikslas - kerštas
Mishimoms. Nė nebūčiau pamanius, kad tokio žavingo vaikinuko mama nužudė kažkas susijęs su Zaibatsu... Vakare, kai jau reikėjo eiti atsisveikinau ir
parstriksėjau į kambarį. "Damn, man taip pasisekė!"
Kitą dieną susirinkome pirmai kovai, Lee Chaolan VS Christie Montero. Lee per plauką laimėjo, jų kova atrodė taip nuostabiai, kad jau pradėjau abejoti
ar išvis galėsiu laimėti bent pirmą kovą. Kita pora Julia chang VS Asuka Kazama... "Kazama...?" Jin Kazama puseserė, jis juk Kazuyos sūnus. Pyktis
vėl apėmė ir pradėjau riksmu palaikyti Julia. Dėkuj Cetrai, ji laimėjo, bent nereiks matyt Mishimu atamatos tolimesnėse kovose.
Štai pagaliau mano eilė. Abu su Hworagan įžengėme į areną pakeltomis galvomis, žinojau, kad tikriausiai neturiu šansų laimėti, bet bala nematė,
bent jau sutikau Leo. Iš pradžių laimėjo jis, poto aš ir štai trečiasis mačas, kad ir kas padėjo, bet nugalėjau, huh, ne tiek ir daug pastangų reikėjo.
Toliau tesėsi pirmo lygio kovos, Leo taip pat pateko į antrą lygį sutriuškinęs kitą Mishimų atmatą - Jin.
Po pirmojo lygio kovų, vėl prisiknisau prie Leo, gaila jis turėjo kažkokių reikalų todėl atsiprašė ir nėjo su manim pasivaikščiot.
Na štai išaušo antrojo lygio kovų diena, tiek man tiek Leo ir vėl pasisekė. Ši kart norėjau jį ir vėl kur nors pasikviest, bet ir dabar jis turėjo kažkių reikalų.
Dar tris dienas mums abiems pavyko prasikasti pro turnyrą iki dviejų paskutinių dviejų lygių, ir dėja jis visas tris dienas turėjo reikalų.
Nejučiomis pradėjau jaudintis, jis gali pulti tiesiai Kazuyai į nasrus ir sutvarkytas kaip visi kiti. Laksčiau iš bendrabučio į bendrabutį klausinėdama
ar kas nenumano kur Leo. Niekam nebuvo įdomu kur bastosi kažkoks 19-metis dalyvis ir tuo labiau niekas nežinojo kur jis.
Išaušo kita nauja diena, taip pat šeštoji kova... Ši lemiama, Kazuya Mishima, arba laimiu arba pralaimiu visam... Prieš pat kovą nuėjau į nuostabaus grožio
urvą, kuriame bego krioklys, keletą minučių ramiai pasėdėjau, tada pakilau ir bėgte nubėgau į areną. Kazuya atrodė toks didelis, kad pasijaučiau kaip skruzdė
dėja trauktis nebuvo kur, o ir nenorėjau... Pirmą mačą laimėjo jis, antrasis lėmė viską, gaila ir vėl gavau spyrį į pilvą paskridau nemaža gabaliuką, pajutau
kraujo skonį burnoj, bet negalėjau leisti sau pasiduot. Kazuya nesitikėjo to kaip ir aš pati, bet šeip ne taip asistojau. Kažkur minioj pamačiau Leo,
jis šypsojosi taip pasakiškai nuostabiai ir dar rėkė, kad galiu laimėti ir nepasiduočiau. Sukaupiau jėgas ir taip vožiau Kazuyai, kad jis neatgavo samonės
laiku, buvau paskelbta laimėtoja.
Pabaigai buvo telikusi tik viena kova, viena vienintelė kova, atrodė jog nukovus Kazuya įmanoma nukaut bet ką, arba, tai bent jau tas ką aš maniau.
Gaila nė nenutuokiau kas mano priešininkas. Gal vidurnaktį nuėjau į bendrą balkoną, jis buvo tuščias ir tamsus, miestas tviskėjo įvairiom spalvom, bet
mano širdį apėmė dar didesnė tamsa. Netikėtai išgirdau pažįstamą balsą:
-Nesvarbu kokia gili tamsa bebūtų, kažkur joje slypi šviesa...
-Hm...? Jei manai, kad man labai liūdna, tai tikrai klysti, - atsakiau bandydama apsimesti kieta.
-Gal neliūdna, tik norėjau, kad žinotum jog rytoj mes kausimės.
Aš stenėjau ir nebepasakiau nė žodžio, o jis pradėjo eiti koridoriaus link, dar sustojo ir atsisuko, ant jo veido atsispindinti miesto šviesa atrodė taip gražiai,
kad norėjau tiesiog prasmegt joje... Jis kiek pažiūrėjęs į mane išlemeno "Gražiai atrodai tokiam apšvietime."
Sunkiai begalėjau kvėpuoti, jam išėjus dar pastovėjau balkone ir grįžau į kambarį...
Kitą dieną Leo nepasirodė kovoje, bet paliko laišką rengėjams, jis buvo pacituotas publikai, mano didžiai nuostabai Leo pasakė jog yra vertesnių už jį
ir nusprendė atiduoti man pergalę, nes vistiek laimėčiau. Bet gi pergalė be mūšio baisi negarbė laimėtojui, negalėjau nieko pakeisti tik atsisakiau titulo
ir išsprukau kuo greičiau ieškoti Leo, nepaisant šito pažeminimo supratau, kad privalau jam pasakyti tą kai ką, slegiantį mane jau kurį laiką.
Visą dieną jo ieškojau, kaip ir dažniausiai niekur neradau... Gale taip nusikaliau nuo kojų, kad nuėjau į tą patį urvą su kriokliu, mano dar didesnei nuostabai
ten stovėjo Leo. Tyliai priėjau prie jo ir apsikabinau. Jis keistai išpūtė akis, bet nieko nesakė... Tuomet prabilau aš:
-Nenumanau kaip reaguosi, bet nuo pat tos dienos, kai sutikau tave, nebegaliu gyventi ramiai... Nežinau kaip tai išreikšti, bet, na... Aš tave myliu!!!
Jis švelniai mane atstūmė nuo savęs, stovėdamas atsukęs nugarą į mane tepasakė:
-Nesuprantu kaip taip įvyko, visa, tai tik viena milžiniška klaida, tu mane greit užmirši, nes aš... Aš... Aš ne vaikinas, aš mergina, kaip ir tu...
Mano veidu kaip vanduo kriokliu žemyn ėmė bėgti ašaros, staiga nustojau verkti, nes dėl tragiško jausmo užslėgusio sielą staiga nebesugebėjau nė žmoniškai
kvėpuoti. Jis, tiksliau ji, priėjo prie manęs, pabučiavo mane taip karštai, kad atrodė jog mirsiu vietoj, tada pradėjo glamonėtis ir, tai buvo geriausias
ir tuo pačiu karčiausias bučinys mano visam sumautam gyvenime. Leo išėjo, o aš kaip mulkė toliau stovėjau, kai atsipeikėjau vėl žliumbdama nubėgau į kambarį,
susirinkau viską kas man priklausė ir įpuoliau į traukiny, tiek žliumbiau, kad nebeprisimenu ką tiksliai dariau ten, kai pagaliau grįžau nubėgau pas Mia, tarsi
žinodama kas bus ji mane šiltai apkabino ir tiesiog be žodžių leido man toliau verkt... Kitą dieną su užtinusiom iki mėlynumo akim parsivilkau namo.
Suskambėjo telefonas, išgirdau tą patį prakeiktą balsą.
-Sveika, atleisk dėl to kas įvyko, nežinau ar nori mane matyt, bet tikiuosi galim likt draugais.
Įsiutusiu, bet laimingu balsu atrėžiau:
-Nežinai? Aišku noriu, beto įsimylėjau tave kaip vaikiną, žinai aš višiskai tiesi, bet tu pakeitei mane, sujaukei visą mano protinę sistemą. Net jei ir rasiu kitą
neįsivaizdoju nakties, kurią užmigsiu negalvodama apie tave...
Jo, ech tai yra jos balsas pasidarė toks ramus ir gera kaip niekad, kad tiesiog džiaugiaus jog ir vėl jį girdžiu:
-Galim... Pabandyt tiesiog gyvent kaip artimos, tiksliau per daug artimos draugės...
Pradėjom juoktis abi, tik, kad aš dar ir verkiau, prašnekėjom kone visą dieną, bet mano gyvenimas be Leo vistiek jau niekada nebebus geras...
--THE END--
Just don`t kill me please
Sorry gal neapsimokejo rodyt jums sita, bet jei kas skaitys, tai prasom ir pakritikuot, eh. ^_^
Tą dieną viskas pasikeitė, tą dieną aš tapau visai kuo kitu... Tai mano istorija, mano beprotiška istorija...
Su drauge ėjome iš "Hakkyokuken" treniruočių. Negalėjau išmesti iš galvos naujoko, šviesiaplaukio žydraakio vaikinuko iš Vokietijos.
Visą kelią draugė klausinėjo apie ką aš taip įtemptai mastau. Burbteldavau "nieko" ir ėjome toliau. Ji palydėjo mane namo ir nusuko savais keliais, o aš
dar valandėlę žiūrėjau į bekraštį dangų nutviekstą ryškių žvaigždžių. Iš dangaus pradėjo kristi lietaus lašai, tarsi iš košmaro pakilau nuo slenksčio
ant kurio sedėjau ir įėjau vidun.
Kitą dieną šis šviesiplaukis naujokas nepasirodė. Paklausiau savo draugužės Mia kur jis, dėja ji tik keistai į mane pažiūrėjo ir išrėžė -
"O tu bent jo vardą žinai?". Iš kart pajutau pavyto gaidelę jos balse... Nekaltu balseliu atsakiau jog nežinau. Mia tepasakė "Leo" ir nuėjo.
Niekaip nepavyko suvokti dėl ko ji taip staiga supyko. Vieniša kaip pirštas parsliūkinau namo...Viskas taip pat: tos pačios pilkos sienos,
tie patys apdulkėję stalviršiai ir ta pati tuštuma. Nuo tada, kai mano tėvus nužudė Mishima Zaibatsu grupuotė buvau vienui viena, tik Mia
apkabindavo ir paguosdavo sunkiomis akimirkomis... Bet dabar, dabar net ji nusisuko. Įdomu kur šį kart suklydau.
Štai dar viena diena, naujokas ir vėl nepasirodė, o Mia nekalba visai kaip ir vakar. Nusprendžiau pati ko nors griebtis. Tarsi, tai būtų suplanuota
tą dieną praėjau pro paštą pasiimti laikraščių, ant didelio stendo netoli pašto raudonomis raidemis buvo parašyta "Geležinių Raumenų Turnyro Karalius dalyviai"
Kaip jau šešis metus turnyras įvyks ir šį kart. Pavydžiai nužvelgiau visas pavardes ir dalyvių nuotraukas, staiga lyg kokios jėgos pakylėta stryktelėjau
ir sušukau "Bingo!". Tarp dalyvių buvo ir Leo. Grįžusi namo lyg ant sparnų skraidžiojau visą dieną kol toptelėjo nuostabi mintis - nueiti į oficialią
turnyro svetainę, juk ten būna dalyvių aprašymai. Perskaičiau viską, nuo kraujo grupės iki svorio ir dar daugiau, viską išskyrus tą vienintelį faktą,
kuris pakeis viską visam... Bežiūrėdama į jo nuostabų veidą užmigau su savuoju laptopu ant kelių. Ryte pašokau iš lovos ir suvokiau, kad radau daug informacijos
apie Leo, bet nebuvo parašytas, nei jo telefono numeris, nei adresas, nei bent jau elektroninis paštas. Galvoje iškilo tik viena mintis - dalyvauti
"Geležinių Raumenų Karalius" turnyre ir susitikti Leo. Greit susiruošiau ir nubėgau į paštą. Ten paprašiau registracijos anketos, po kelių įtemptų minučių
viskas buvo paruošta - aš Šera Brea jau oficiali turnyto dalyvė! Nelabai suvokiau ką padariau, bet nelabai ir norėjau suvokti, juk taip nuostabu būtų
finale susiremti su Leo... Šis sapnas gražiai atrodė tik kol nesuvokiau kur įsivėliau, nors Hakkyokuken mokausi jau 14 metų kažin ar galėsiu įveikti tokius
kaip Ka... Mano padrikos mintys staiga nurimo ir veidu ėmė tekėti ašaros, prisiminiau dieną, kai Kazuya Mishima nudėjo mano tėvus, negailestingai ir be
mažiausio reikalo. Supratau, kad turnyras man reikalingas netik sutikti Leo, bet ir atkeršyi už tai kas buvo atimta be gailesčio, atkeršyti Mishimoms už kiekvieną mano tėvų
kraujo lašelį bevertiškai kritusį ant šių pilkų grindų. Verkdama tarsi maišas sudribau ant grindų, ryt vakare turėjo būti lemtinga diena - turnyro atidarymas.
Atsikėliau ne su pačiu geriausiu nusiteikimu, mat pajuodę paakiai ir sutaršyti plaukai nėra geriausias būdas sudaryti gerą įspūdį apie save.
Susikrovus reikalingus daiktus užsimečiau krepšį ant pečių ir nupėdinau į centrinę stotį. Iš ten traukiniu nuvažiavau į kaimelį, kuriame vyko turnyras.
Visi dalyviai jau buvo susirinkę ir nekantriai laukė kada bus paskelbtas pradžios laikas ir kambarių numeriai. Pro mane praejo kažkoks vaikinukas ir stumtelėjo,
kai susipratau kas tai vos nepradėjau klykti iš laimės, juk tai Leo!. Jis laikė lapuką su kambario numeriu, nedrąsiai paklausiau kur
galima užsirašyti į bendrabučius. Jo ranka nukrypo į mažą Japoniško stiliaus namuką, o nuostabios gundančios lūpos išrėžė "Ten". Padėkojau, ir prieš nueidama
dar žvilgtelėjau į jo kambario numerį, 56! Tikiuosi, kad kambariai šalimais šio dar neužimti...
Po valandėlės eilėje pagaliau užsirašiau į išsvajotajį 55 kambarį. Išsipakavau daiktus ir kritau ant lovos, visame bendrabutyje pasirgirdo skelbimas:
"Visus turnyro dalyvius prašme susisrinkti "Moonlit Wilderness" salėje. "Yosh!" - pakilau nuo lovos ir tekina išbėgau į salę. Mano akys užkliuvo
už šiek tiek pravirų Leo kambario durų, gal jis pamiršo jas užrakinti? Pažiūrėjau pro atvirą tarpelį, Leo buvo kambaryje... Bet, bet... "O siaube!"
Negalėjau suprasti to ką matau. Viskas atrodė lyg mano kūne būtų durklas ir aš tuoj mirsiu. Pagreitinau žingsnį ir nuėjau į salę... Niekam nesakysiu to ką
mačiau, gal, tai tik klaida, o gal tik dalykas padarytas iš impulsyvumo...
Kai visi susirinkome buvo paskelbta pradžia ir pirmųjų kovų porininkai. Man teko Hworagan, žavingas raudonplaukis Korėjietis. Turnyro pradžia rytoj,
aš kausiuosi viena iš pirmųjų, o tiksliau trečia, viskas ko man tereikėjo - Leo ir truputis sėkmės.
Ta proga, kad turėjau dar visą laisvą pusdienį nusprendžiau pasikviesti Leo kur nors. Galvoje trvykstelėjo vaizdelis, kurį mačiau prieš keletą valandų,
"So what?" pamaniau ir pasibeldžiau.
-Kas? - atsakė jis savo nuostabiu balsu.
-Šera, aš viena turnyro dalyvių, gyvensiu gretimame kambary, beto mes kaunames tuo žačiu stilium, - atsakiau bandydama atrodyti kuo natūraliau ir kuo mažiau
sumišusi.
-Gali užeit...
Nedrąsiai atidariau jo kambario duris, jo meilus veidelis atsisuko į mane, jis atsistojo "visu grožiu", aukštesnis gal kokiais dešimčia centimetrų už mane,
plačiapetis, raumeningas ir be galo gražus vaikinas, jei žinočiau, kad mane pagaus, turbūt nualpčiau tiesiai jam ant rankų. Jis atkišo ranką ir
prisimerkė:
-Aš Leo, malonu.
Nedrąsiai šyptelėjau:
-Man ir malonu!
-Prisėsk, - palydėjo mane prie staliuko, o pats nuėjo prie mini-baro, paėmė dvi taures ir vyno. Atsisuko į mane irnužvelgęs klausiamu žvilgsniu paklausė:
-Kiek tau metų..?
Mumrtelėjau "19"... Jis nusišypsojo:
-Šaunu, mes vienmečiai.
Pastatė taures ant stalo ir pripylė vyno. Visą pusdienį taip ir prasėdėjome, besidalindami įspūdžiais, pasirodo mus sieja dar ir vienas tikslas - kerštas
Mishimoms. Nė nebūčiau pamanius, kad tokio žavingo vaikinuko mama nužudė kažkas susijęs su Zaibatsu... Vakare, kai jau reikėjo eiti atsisveikinau ir
parstriksėjau į kambarį. "Damn, man taip pasisekė!"
Kitą dieną susirinkome pirmai kovai, Lee Chaolan VS Christie Montero. Lee per plauką laimėjo, jų kova atrodė taip nuostabiai, kad jau pradėjau abejoti
ar išvis galėsiu laimėti bent pirmą kovą. Kita pora Julia chang VS Asuka Kazama... "Kazama...?" Jin Kazama puseserė, jis juk Kazuyos sūnus. Pyktis
vėl apėmė ir pradėjau riksmu palaikyti Julia. Dėkuj Cetrai, ji laimėjo, bent nereiks matyt Mishimu atamatos tolimesnėse kovose.
Štai pagaliau mano eilė. Abu su Hworagan įžengėme į areną pakeltomis galvomis, žinojau, kad tikriausiai neturiu šansų laimėti, bet bala nematė,
bent jau sutikau Leo. Iš pradžių laimėjo jis, poto aš ir štai trečiasis mačas, kad ir kas padėjo, bet nugalėjau, huh, ne tiek ir daug pastangų reikėjo.
Toliau tesėsi pirmo lygio kovos, Leo taip pat pateko į antrą lygį sutriuškinęs kitą Mishimų atmatą - Jin.
Po pirmojo lygio kovų, vėl prisiknisau prie Leo, gaila jis turėjo kažkokių reikalų todėl atsiprašė ir nėjo su manim pasivaikščiot.
Na štai išaušo antrojo lygio kovų diena, tiek man tiek Leo ir vėl pasisekė. Ši kart norėjau jį ir vėl kur nors pasikviest, bet ir dabar jis turėjo kažkių reikalų.
Dar tris dienas mums abiems pavyko prasikasti pro turnyrą iki dviejų paskutinių dviejų lygių, ir dėja jis visas tris dienas turėjo reikalų.
Nejučiomis pradėjau jaudintis, jis gali pulti tiesiai Kazuyai į nasrus ir sutvarkytas kaip visi kiti. Laksčiau iš bendrabučio į bendrabutį klausinėdama
ar kas nenumano kur Leo. Niekam nebuvo įdomu kur bastosi kažkoks 19-metis dalyvis ir tuo labiau niekas nežinojo kur jis.
Išaušo kita nauja diena, taip pat šeštoji kova... Ši lemiama, Kazuya Mishima, arba laimiu arba pralaimiu visam... Prieš pat kovą nuėjau į nuostabaus grožio
urvą, kuriame bego krioklys, keletą minučių ramiai pasėdėjau, tada pakilau ir bėgte nubėgau į areną. Kazuya atrodė toks didelis, kad pasijaučiau kaip skruzdė
dėja trauktis nebuvo kur, o ir nenorėjau... Pirmą mačą laimėjo jis, antrasis lėmė viską, gaila ir vėl gavau spyrį į pilvą paskridau nemaža gabaliuką, pajutau
kraujo skonį burnoj, bet negalėjau leisti sau pasiduot. Kazuya nesitikėjo to kaip ir aš pati, bet šeip ne taip asistojau. Kažkur minioj pamačiau Leo,
jis šypsojosi taip pasakiškai nuostabiai ir dar rėkė, kad galiu laimėti ir nepasiduočiau. Sukaupiau jėgas ir taip vožiau Kazuyai, kad jis neatgavo samonės
laiku, buvau paskelbta laimėtoja.
Pabaigai buvo telikusi tik viena kova, viena vienintelė kova, atrodė jog nukovus Kazuya įmanoma nukaut bet ką, arba, tai bent jau tas ką aš maniau.
Gaila nė nenutuokiau kas mano priešininkas. Gal vidurnaktį nuėjau į bendrą balkoną, jis buvo tuščias ir tamsus, miestas tviskėjo įvairiom spalvom, bet
mano širdį apėmė dar didesnė tamsa. Netikėtai išgirdau pažįstamą balsą:
-Nesvarbu kokia gili tamsa bebūtų, kažkur joje slypi šviesa...
-Hm...? Jei manai, kad man labai liūdna, tai tikrai klysti, - atsakiau bandydama apsimesti kieta.
-Gal neliūdna, tik norėjau, kad žinotum jog rytoj mes kausimės.
Aš stenėjau ir nebepasakiau nė žodžio, o jis pradėjo eiti koridoriaus link, dar sustojo ir atsisuko, ant jo veido atsispindinti miesto šviesa atrodė taip gražiai,
kad norėjau tiesiog prasmegt joje... Jis kiek pažiūrėjęs į mane išlemeno "Gražiai atrodai tokiam apšvietime."
Sunkiai begalėjau kvėpuoti, jam išėjus dar pastovėjau balkone ir grįžau į kambarį...
Kitą dieną Leo nepasirodė kovoje, bet paliko laišką rengėjams, jis buvo pacituotas publikai, mano didžiai nuostabai Leo pasakė jog yra vertesnių už jį
ir nusprendė atiduoti man pergalę, nes vistiek laimėčiau. Bet gi pergalė be mūšio baisi negarbė laimėtojui, negalėjau nieko pakeisti tik atsisakiau titulo
ir išsprukau kuo greičiau ieškoti Leo, nepaisant šito pažeminimo supratau, kad privalau jam pasakyti tą kai ką, slegiantį mane jau kurį laiką.
Visą dieną jo ieškojau, kaip ir dažniausiai niekur neradau... Gale taip nusikaliau nuo kojų, kad nuėjau į tą patį urvą su kriokliu, mano dar didesnei nuostabai
ten stovėjo Leo. Tyliai priėjau prie jo ir apsikabinau. Jis keistai išpūtė akis, bet nieko nesakė... Tuomet prabilau aš:
-Nenumanau kaip reaguosi, bet nuo pat tos dienos, kai sutikau tave, nebegaliu gyventi ramiai... Nežinau kaip tai išreikšti, bet, na... Aš tave myliu!!!
Jis švelniai mane atstūmė nuo savęs, stovėdamas atsukęs nugarą į mane tepasakė:
-Nesuprantu kaip taip įvyko, visa, tai tik viena milžiniška klaida, tu mane greit užmirši, nes aš... Aš... Aš ne vaikinas, aš mergina, kaip ir tu...
Mano veidu kaip vanduo kriokliu žemyn ėmė bėgti ašaros, staiga nustojau verkti, nes dėl tragiško jausmo užslėgusio sielą staiga nebesugebėjau nė žmoniškai
kvėpuoti. Jis, tiksliau ji, priėjo prie manęs, pabučiavo mane taip karštai, kad atrodė jog mirsiu vietoj, tada pradėjo glamonėtis ir, tai buvo geriausias
ir tuo pačiu karčiausias bučinys mano visam sumautam gyvenime. Leo išėjo, o aš kaip mulkė toliau stovėjau, kai atsipeikėjau vėl žliumbdama nubėgau į kambarį,
susirinkau viską kas man priklausė ir įpuoliau į traukiny, tiek žliumbiau, kad nebeprisimenu ką tiksliai dariau ten, kai pagaliau grįžau nubėgau pas Mia, tarsi
žinodama kas bus ji mane šiltai apkabino ir tiesiog be žodžių leido man toliau verkt... Kitą dieną su užtinusiom iki mėlynumo akim parsivilkau namo.
Suskambėjo telefonas, išgirdau tą patį prakeiktą balsą.
-Sveika, atleisk dėl to kas įvyko, nežinau ar nori mane matyt, bet tikiuosi galim likt draugais.
Įsiutusiu, bet laimingu balsu atrėžiau:
-Nežinai? Aišku noriu, beto įsimylėjau tave kaip vaikiną, žinai aš višiskai tiesi, bet tu pakeitei mane, sujaukei visą mano protinę sistemą. Net jei ir rasiu kitą
neįsivaizdoju nakties, kurią užmigsiu negalvodama apie tave...
Jo, ech tai yra jos balsas pasidarė toks ramus ir gera kaip niekad, kad tiesiog džiaugiaus jog ir vėl jį girdžiu:
-Galim... Pabandyt tiesiog gyvent kaip artimos, tiksliau per daug artimos draugės...
Pradėjom juoktis abi, tik, kad aš dar ir verkiau, prašnekėjom kone visą dieną, bet mano gyvenimas be Leo vistiek jau niekada nebebus geras...
--THE END--
Just don`t kill me please
Sorry gal neapsimokejo rodyt jums sita, bet jei kas skaitys, tai prasom ir pakritikuot, eh. ^_^
btw,jos tapo lezbietemis? 
Comment