Naruto FanFIc

[Nakviša]

Waaaa.... Don't do this to me people!!!

gerai jau gerai, ryt imsiuos darbo, tai turesit new chapteri per 2-3 dienas. Pakankamai gerai ? Greiciau tai niekaip nesusisuksiu, nes mano kompas, kaip visada "tinkamiausiu" metu pradejo ozius rodyt. ;D

[Karolina1515]

Rodos akmuo nuo širdies nusirito

[Nakviša]

Ok, chapteris jau almost parašytas (bet tik juodraštinė versija). Tik va bėda. Kompą nuvežiau taisyt (sugedo ), tai geriausiu atveju po dviejų kokių savaičių bus, kai jau būsiu Anglijoj. Sorry, maniau kad nėr rimtas kompo gedimas, pasirodo buvo rimtas. ;( Tikrai žiauriai sorry, bet pažadu, gausit du chapterius beveik iškart, ok?

[InuyashaGirl]

. . .. . . . . . . Tai kaip dabar sita zinute idejai?

[Nakviša]

Haaaaiiii. Geras klausimas

Ne, o jei rimtai tai rašau dabar iš tėčio kompo (prie kurio prieit galima tik išskirtinais atvejais, pvz, kai tėtis būna išėjęs į pardą or stuff like that). Chapterio niekaip nesugebėčiau parašyt prie tėčio pc, nes neužtektų laiko. Reikia nemažai susikaupimo ir dar daugiau laiko kad padoriai perrašyčiau. Tai va... tikiuosi jūs mane suprantat... aš gi irgi žmogus! O jei be dramatizavimo, tai rimtai, ačiū žmonės kad laukiat. Kitas chapteris bus cool. or at least I hope so...

Forgive me people... You know... this fanfic stuff... I do it for you, so I hope the least you can do is to understand me.

Thanks! Love <3

[Karolina1515]

na gaila tikrai bet ką padarysi ne tavo juk kaltė,kad kompas sugedo.Teks laukt

[Eglaya]

Nu pagaliau perskaičiau Ilgai su tuo laiko skirtumu, kol prisiruoši, kol ką... -pliurpia nesąmones-

Kažkaip keista skaityt apie jausmus lietuviškai. Gal aš pernelyg prie angliškų skaitinių pripratus. Bet įdomu. Ir netgi visai nauja jaučiasi.

Tai ką... Dabar bus Sharingan Vs. Byakugan?
Heh heh, čia beveik taip pat įdomu kaip crack couple SasuHina. xD

[Nakviša]

Na, dar bus ten tų santų barbarų užtektinai ;D

Džiaugiuos kad patiko. Ačiū

[Sasumi]

Jega. Tikrai nerealus fanfictas, ypac del to, kad as ju beveik neskaitau XD. Respect. Labai laukiu nauju chapteriu ^^. Gambate~!!!!


P.S.Jei kalbant apie obuolius fanficte,tai pati nepastebejau kaip be gailescio juos skaitant fanficta kirtau XD. Lol, tiesiog sutapimas XD.

[Nakviša]

Tai va mano ištikimieji skaitytojai! Ačiū labai kad skaitot... nežinau jai kiek kartų dėkojau, bet dar venas kartas niekam nepakenks Tai va... Nakviša jau sėkmingai nuvažiavo į Prestoną (Angliją) ir netrukus pradės naują skyrių. Sulauksit labai greitai!! Pažadu! Per porą dienų bus padaryta. ;D

[Karolina1515]

Na, laukti liko jau visai nedaug

[InuyashaGirl]

jo. . jei tiek islaukem tai dar galim .. gal

[Aivaras]

You go girl.Keep it up.

[Nakviša]

Na štai... Pagaliau sulaukėte naujo skyriaus, mano brangieji skaitytojai . Prie jo praleidau šiandien visą dieną, įsiskaudėjo nugarą... Pajutau kad rašau truputį nesąmones, bet aš tikiu kad jūs man atleisit... Na ok, here goes :

8 Skyrius
„Akatsuki Apsiaustas“

Sasayaki atmerkė akis. Jos požeminis kambariukas, kaip visuomet, atrodė nykus ir šaltas. Šiek tiek malonesnį atspalvį jam suteikė raibuliuojančios žvakių švieselės, kurios nuolat pleveno, nesvarbu tai buvo diena ar naktis. Amaya niekada neužpūsdavo visų žvakių, dažniausiai degti palikdavo visas, išskyrus tas, kurios buvo arčiausiai jos lovos. Mergina nenorėjo miegoti aklinoje tamsoje, ypač jei ta tamsa ją slėgė Akatsuki būstinėje. Jei kokia žvakė ir sudegdavo iki galo, Amaya atsinešdavo naujų iš netoliese esančio sandėliuko.
Pastarąsias kelias dienas, Amaya neveikė nieko svarbaus. Ją ypač džiugino tai, kad joks Akatsuki narys netrikdė jos ramybės. Į jos duris nesibeldė nei Organizacijos lyderis, nei Itachis, nei ta įkyri raudonplaukė. Tai reiškė kad ji galėjo atsipalaiduoti tiek, kiek įmanoma tokioje aplinkoje. Sasayaki jau buvo pripratusi prie nuolatinės savo kompanionės – baimės, todėl ši nemaloni emocija merginos taip nebeslėgė. Žinoma, jaustis kaip namie Amaya sau neleido. Ji nuolat lindėdavo bibliotekoje, kuri visuomet būdavo įtartinai tuščia, skaitinėdavo medicinos enciklopedijas, tyrinėdavo savo užrašus, retkarčiais juos papildydama ir pakoreguodama. Medikė gilino savo žinias ne tik akių srityje. Jai visuomet patikdavo perskaityti ką nors naujo.

Nuolatinė tamsa nemaloniai veikdavo, tačiau Amaya išmoko susitaikyti su tuo, kad diena, čia, Akatsuki būstinėje, nesiskirdavo nuo nakties. Kartais jai pavykdavo nugirsti narių pašnekesius, bet išsiaiškinti koks paros laikas buvo gana sunku, mat būstinėje nuolat kažkas vykdavo.




Tos dienos popietę, bent taip manę Amaya, Sasayaki nusprendė neveikti nieko rimto. Šiaip ar taip, jai buvo liepta atgauti jėgas, taigi ji naudojosi proga patinginiauti. Ji tysojo lovoje ir stebėjo akmenines lubas. Jau daugiau nei mėnesį medikė tūno šioje skylėje, nematydama dienos šviesos ir beveik pamiršusi kaip atrodo Mėnulį išvagoję krateriai. Žinoma, šis nejaukus kambarys buvo žymiai geresnė vieta nei celė, kurioje jai teko „malonumas“ pabuvoti. Ji neretai prisimindavo Tsuyoshį- vaikiną, su kuriuo dalijosi kamera pirmosiomis dienomis Akatsuki būstinėje. Nežinia, ar jis vis dar tūno celėje, kovodamas su mirtimi, ar kovą jau pralaimėjo. Išsiaiškinti nebuvo vilties, nes Amaya buvo daugiau kalinė nei visavertė Akatsuki narė, tad, savaime aišku, niekas neleis jai nusileisti į kalėjimą ir patikrinti. Viena ji žinojo – jis tikrai netapo lyderio pavaldiniu, kaip kad ji, antraip būtų nors sykį prasilenkusi su juo koridoriuje.

Po incidento su obuolių pyragu, Amaya nei kart nekalbėjo su Itachiu. Nekartą matė jį praeinantį koridoriumi drauge su Kisame, tačiau jis neparodė nei mažiausios užuominos, kad ją mato. Tai paliko daugybę klaustukų, tačiau mergina nusprendė, kad taip dar geriau. Sasayaki turėjo teisę su juo bendrauti tik iš medicininės pusės.

Gulėdama ir aklai spoksodama į lubas, ji mastė apie jį. Keisčiausią jos sutiktą žmogų. Mergina žinojo, kad intelektu Itachis pralenkia daugumą Akatsuki narių. Kartais ji net nesuprasdavo, ką jis veikia tokioje aplinkoje. Kaip visuomet, jo motyvai buvo paslėpti nuo Amayos akių. Atrodė, kad jis gyvena savo pasaulėlyje, į kurį visi keliai užblokuoti, ir vienintelės durys pro kurias mergina galėjo ten patekti buvo užrakintos, o raktą turėjo Itachis. Sasayaki bandė įsivaizduoti tikrąjį Uchihą, kuris, galbūt, slėpėsi, ten, giliai po šalta žiaurumo kauke.

Spoksodama į akmenį, kuris buvo panašus į varlę, Amaya pajuto, kaip iš alkio susitraukia skrandis. Mergina vengdavo virtuvės, ten eidavo tik tada, kai už savo durų negirdėdavo nei menkiausio garso. Nusprendusi, kad geriausia būtų numalšinti alkį, mergina paliko šiltą guolį ir atsistojusi pasirąžė. Persirengusi įprastinius drabužius, kuriuos vilkėdavo būstinėje ( apdarai, su kuriais buvo pagauta ir įmesta į celę, buvo kažkur dingę), Amaya piktai dėbtelėjo į Akatsuki apsiaustą, nekaltai kabantį ant pakabos. Nepaisant visų vado prašymų vilkėti šį nykią aurą skleidžiantį drabužį, Sasayaki niekuomet nebuvo jo apsivilkusi. Ligi šiol nieko neatsitiko, jei ji į koridorius išeidavo be jo, kodėl kas nors tūrėtų pasikeisti dabar? Medikė uždarė spintos dureles, su nežymia triumfo šypsenėle. Priėjusi prie durų, mergina dar kartą įsiklausė, ar neišgirs kokių nors garsų koridoriuje. Neišgirdusi nė menkiausio krepštelėjimo, Amaya kuo tyliausiai atidarė duris ir paliko saugų kambario prieglobstį. Tyliai nutipenusi virtuvės link, mergina baigščiai apsižvalgė, kuo toliau, vis labiau besijausdama, tarsi dviguba agentė šnipinėjanti priešo būstinę. Ir tai buvo beveik tiesa. Beveik...
Peržengusi virtuvės slenkstį, Sasayaki lengviau atsikvėpė. Kambarys buvo tuščias, tačiau laikas bėgo ir kas nors galėjo bet kada įeiti. Mikliai suradusi spintelę, kurioje buvo laikomi vaisiai, Amaya vikriai pačiupo kelis nektarinus, kekę vynuogių ir šūsnį obuolių, susižėrė juos į paimtą popierinį maišelį ir pasuko išėjimo link.

Vos tik išjungė virtuvės šviesą, Amaya suprato, kad koridoriuje yra ne viena. Baimė, kurią mergina buvo išmokusi suvaldyti, piktai iššiepė iltis ir, pajutusi laisvę, sugniaužė visą nelaimėlės kūną. Medikės pirštai tvirčiau suspaudė maišelį. Amaya į atėjūną buvo atsisukusi nugara, todėl neturėjo nei menkiausio supratimo, kas tai galėtų būti. Mintyse skriejo visų Akatsuki narių atvaizdai. Ji išgirdo sunkius žingsnius, bet nedrįso atsisukti. Dabar, ji įsikibo maišelio abiem rankom, mėgindama nuslopinti drebulį. Duslus sunkių batų kaukšėjimas vis artėjo ir sustojo visai prie pat Amayos. Mergina pakaušiu pajuto kažkieno kvėpavimą. Ore tvyrojo žuvies kvapas.

-Ką gi... ką gi... – išgirdo agresijos pilną nemalonų rykliažmogio balsą Amaya.- Ir kas gi čia per išsigandusi kunoiči, nerandanti sau vietos? Mm??

Kisamės mėlynai žalias snukis atsidūrė visai prie pat kairės Amayos ausies ir ji galėjo prisiekti, kad išgirdo įsitempiančius jo veido raumenis, suformuojančius mirtinai kandžią, smailių dantų pilną, šypseną. Mergina susigūžė, pajutusi jo stambius dešinės rankos pirštus, tvirtai suspaudusius jos smakrą. Stiprūs Kisamės gniaužtai jėga atsuko Amayą savo pusėn.

-Argi šita maža būtybė nieko nepamiršo? A? – suvaidintu vaikišku balseliu paklausė rykliažmogis.

Amaya dar labiau įsitvėrė vaisių maišelio. Nejaugi visa tai dėl to prakeikto apsiausto? Blogesnio laiko koridoriuje sutikti rykliažmogį, matyt, nebuvo.
Žuviasnukio ranka gličiai nuslydo nuo Amayos smakro ir įsikibo į jos kaklą. Kunoiči pajuto, kaip jos kojos atsiplėšia nuo žemės... Kisamė išsišiepė dar smarkiau ir stipriau sugniaužė medikės kaklą. Amaya žioptelėjo mėgindama įkvėpti, tačiau jos bandymas žlugo. Ji paleido maišelį ir abiem rankom sugriebė rykliažmogio gniaužtus, mėgindama ištrūkti. Vaisiai pabiro ant grindų. Medikė pajuto, kaip ją pradeda apleisti jėgos. Ji bandė spardytis, bet jos spyriai buvo silpni ir retai pataikydavo į taikinį. Mergina duso. Vaizdas pradėjo blankti, aplinka paskendo baltoje migloje. Viskas ką ji matė, buvo žiaurios šypsenos perkreiptas Kisamės snukis... Ji užsimerkė. Praradusi paskutines jėgas, kunoiči liovėsi spardytis. Amayos protas apsiblausė, tačiau ji iš paskutiniųjų mėgino neprarasti sąmonės.

-Paleisk ją, Kisame. – kažkas kalbėjo nuobodžiu tonu, tačiau Amaya nesuprato kas.

Kisamės gniaužtai atsipalaidavo, ir nepajėgdamos išlaikyti šeimininkės svorio kojos, dunkstelėjo ant grindų. Amaya bejėgė sudribo ant žemės, tarsi skuduras, ir pradėjo alsuoti, lyg kvėpuojanti pirmą kartą gyvenime.

Ji girdėjo du skirtingus balsus, vieną tylų, bet stiprų, kitą - agresyvų, tačiau pilną baimės. Mergina nesuprato žodžių, tarsi ją nuo kalbančiųjų būtų skyrusi siena, tačiau jie buvo visai čia pat. Kai baltas rūkas jos akyse išsisklaidė, ji pamatė išryškėjusias dvi figūras.

Itachio veidas degė pykčiu, o Kisamės... Amaya negalėjo patikėti tuo ką mato. Kisamės žvilgsnis buvo iškreiptas baimės.

-Daugiau nedrįsk jos paliesti,- šalto pykčio pilnu balsu pasakė Itachis.
Buvo keista matyti, kaip ,visa galva aukštesnis už Itachį, Kisamė susigūžia, tarsi benamis šuo, kurį išspiria iš paskutinės pastogės. Netrukus, rykliažmogis pradingo taip pat tyliai kaip ir buvo atsiradęs.

Amaya mėgino atsisėsti. Tai jai pavyko tik tada, kai jos nugara sėkmingai rėmėsi į šaltą akmeninę sieną. Uchiha priėjo prie jos. Sasayaki pakėlė į jį akis.

-Ačiū.- trupmai nusišypsojo ji. Kunoiči nesitikėjo, kad kada nors gyvenime dėkos šitam šaltam asmeniui. Amayai netgi akimirką pasirodė, kad mato nuoširdų šypsnį Itachio akyse, bet tai tikriausiai buvo ką tik patirto oro trūkumo kaltė.

- Aš tai darau tik dėl naudos, kurios galiu iš tavęs gauti.- šaltai atsakė pritūpdamas šalia medikės ir nepalyginamai švelniau nei Kisamė, jis suėmė jos smakrą, pasukiojo Amayos galvą apžiūrinėdamas mėlynes, kurios jau spėjo atsirasti nuo tvirtų, it replės, žuviasnukio gniaužtų.

Sasayaki žinojo, kad būtent tai jis ir pasakys, tačiau to užteko. Jai užteko būti jam naudingai ir, pirmą kartą gyvenime, ji pajuto dėkingumą šitam žmogui. Žmogui, kuris buvo paskutinis asmuo pasaulyje, kuriam mergina manė jausianti dėkingumą.

Uchiha atsistojo ir ištiesė jai ranką, suvokęs, kad pati merginai nei už ką neatsistos. Amaya nedrąsiai įsitvėrė į ją ir mėgino atsistoti. Pavyko neiškarto ir ji nežinojo kas daugiau prie to prisidėjo, Itachis ar ji pati, tačiau ji sugebėjo atsistoti, kaip ką tik gimęs stirniukas, silpnom ir virpančiom kojytėm įsispyrusi į žemę. Uchiha dešine ranka apkabino ją per liemenį, kad padėtų eiti, ir iš lėto stumtelėjo, ragindamas žengti. Tačiau tai nepadėjo. Mergina sustingo ir nuleido galvą, kad Itachis nepamatytų parausvėjusių skruostų. Ji nebuvo pripratusi prie vaikinų kompanijos, ką jau kalbėti apie apkabinimą. Ypač jei ją apkabinęs žmogus buvo Itachis...

Uchiha kandžiai šyptelėjo ir pradėjo eiti, nepaisydamas, Amayos spyriojimosi. Ji pasidavė ir jai neliko nieko kito, kaip tik eiti įsitvėrusiai jo peties. Žingsnis po žingsnio, jie pasiekė medikės kambarį. Itachis pasodino ją ant lovos ir išėjo iš kambario, paskui save uždarydamas duris.

Sėdėdama ant lovos, Amaya delnais užsidengė akis. Kokia gėda... Kisamė būtų lengvai ją pribaigęs, jei ne Itachis... Dabar, Uchiha žinos, kokia iš tiesų silpna ji yra. Visi bandymai apsimesti kažkuo, kuo ji nebuvo, dar kartą žlugo ir Itachis buvo ten, kad visa tai matytų. Ji atsigulė ant pilvo ir suriko į pagalvę iš pykčio ir nusivylimo.

Sutvardžiusi nelauktą jausmų antplūdį, mergina atsisuko ir tarpduryje pamatė stovintį Itachį, su popieriniu maišeliu rankose. Bandydama išlaikyti paskutines orumo kruopeles, ji atsisėdo tiesiai ir reikšmingai nusisuko, mėgindama užgniaužti juoką. Tačiau ją vis tiek išdavė tylaus juoko purtomi pečiai. Stengdamasis ignoruoti Amayą, apimtą tramdomo juoko kančių, Itachis priėjo prie stalo ir padėjo ant jo maišelį su vaisiais.

Kai Amaya susitvardė, jis išėmė iš maišelio obuolį ir atsikandęs jo išėjo iš kambario, palikdamas medikę vieną su savo nelemtomis mintimis.
„O varge... Ar gali būti kas nors dar blogiau?“- su neslepiamu priekaištu sau, paklausė sienų Amaya.

~:.-*-.:~

Staiga nubudusi iš snaudulio, Amaya apsižvalgė. Akims užkabinus popierinį maišelį ant stalo, medikė nelinksmai šyptelėjo prisiminusi kaip atsidūrė kambaryje. Kaip Itachis padėjo jai pareiti... kaip paskui surinko vaisius ir atnešė juos gražiai sudėtus į maišelį... Pakėlusi akis į lubas, Sasayaki nusišypsojo ir užsimerkė.

Gal jis ir nėra jau toks blogas...

Tačiau ji prisiminė ir tai, kas nekėlė noro šypsotis... Šlykštų žuvies tvaiką ir stiprius gniaužtus. Mergina palietė kaklą ir susiraukė, pajutusi skausmą.

Miegas grąžino jėgas, ar bent jau dalį jį, ir Sasayaki nudžiugo, kad vėl gali savarankiškai eiti. Nušlepsėjusi prie spintos, ji atvėrė duris, kad rastų veidrodį. Nuodugniai apžiūrėjusi jame savo kaklą, mergina apstulbo. Juodai žalios mėlynės tiksliai atkartojo kiekvieną Kisamės pirštą, kai kur netgi buvo matyti nagų žymės, – taip stipriai jo gniaužtas buvo sukaustęs medikės kaklą. Amayą nupurtė šiurpas pagalvojus apie tą brutalią jėga...

Nindzės su panašiais sužeidimas ligoninėje lankydavosi kas dieną, tad medikei nebūtų sunku sutvarkyti mėlynes, bet ji nusprendė to nedaryti. Akatsuki lyderis neveltui prašė jos patausoti čakrą ir atgauti jėgas. Jis buvo kažką numatęs... ir... tai viso labo buvo tik mėlynės. Uždariusi spintos duris. Viskas ko jai dabar reikėjo, buvo maloni šilta vonia. Šiltas vanduo turi savybę nuplauti nemalonias mintis ir sugražinti jėgas į nusilpusį kūną.

Atsukusi čiaupą ir nustačiusi tinkamą vandens temperatūrą, Amaya išsipynė kasą ir susišukavo plaukus. Paprastai tiesios sruogos, dabar ant pečių krito bangelėmis. Nusimetusi darbužius, mergina įlipo į vonią ir atsisėdo. Šiltas vanduo akimirksniu nuėmė nuovargį ir stresą. Maloniai atsidususi Amaya mėgavosi jos kūną supančia šiluma.

Kai Sasayaki buvo bepasiduodanti užplūdusiam snauduliui, pasigirdo skubus ir aštrus beldimas į duris. Pamiršusi visus miegus Amaya krūptelėjo ir šokte iššoko iš vonios, nepaisydama per kraštus bėgančio vandens. Pasigirdo dar vienas, garsesnis ir piktesnis už pirmąjį, tuksenimas.

-Tuojau!- sušuko kunoiči sumišusiu balsu. Ant grindų susirado rankšluostį, apsivijo juo savo šlapią kūną ir keiksnodama save, kad pamiršo pasiimti chalatą, nušlepsėjo prie durų. Piktai jas atvėrusi, mergina jau norėjo burbtelėti ką nors užgaulaus, tai įkyriai raudonplaukiai, tačiau ji tik žioptelėjo pamačiusi juodas, it anglis, Uchihos akis. Jei aukšta apsiausto apykaklė nebūtų slėpusi jo lūpų, Amaya būtų išvydusi pikdžiugišką šypsnį.

-It... Itachi-san...-sumikčiojo mergina, ir stipriau sugniaužė rankšluostį, kad šis nesumanytų netinkamiausiu metu jos išduoti ir nukristi.- Negalvojau kad tai būsite jūs...

-Bet, deja, tai visgi aš.- nelaukdamas pakvietimo, peržengė slenkstį vyresnysis Uchiha.

Sutrikusi dėl tokio jo elgesio mergina sudrebėjo.

-Prašau įsitaisykite patogiai. Aš tuoj grįšiu, užtruksiu tik minutėlę!
Amaya uždarė duris ir basomis kojomis nuskubėjo atgal į vonią, atkakliai nežiūrėdama Itachio pusėn, todėl nematydama, kaip jis žvilgsniu nulydi jos iki kelių nuogas kojas.

Mergina tikrai susisuko per minutėlę, ir į kambarį grįžo jau padoriai apsirengusi. Atitraukusi nuo stalo kėdę ir pasukusi ją į Itachį, Sasayaki atsisėdo.

-Taigi... dėl kokios priežasties turiu būti dėkinga šiam maloniam vizitui?- neslėpdama sarkazmo, paklausė Itachį mergina.
Uchiha šyptelėjo.

-Pain-sama mus kviečia į savo kabinetą.

-Pain-sama?- nustebusi pakartojo Amaya. Pagaliau ji sužinos tikrąją priežastį, dėl kurios Akatsuki lyderis nutraukė Itachio gydymą...

Taigi, po akimirkos, vis dar šlapiais plaukais, Amaya žingsniavo koridoriumi, greta Itachio, mėgindama atspėti kokia galėtų būti ta priežastis. Pirmas priėjęs prie Paino kabineto, Uchiha stabtelėjo ir atsisuko į Amayą. Merginai linktelėjus, Itachis atidarė duris ir pasisuko, kad Sasayaki pirma peržengtų slenkstį. Mergina metė jam rūstoką žvilgsnį, tačiau įėjo į kabinetą pirma. Itachis įėjo iš paskos, paskui save uždarydamas duris.

~:.-*-.:~

Nieko nematydamas ir negirdėdamas, Nejis tyliai žingsniavo Konohos gatvėmis, Hyuugos klano rajono link. Nejaugi ją tikrai pagrobė? O kas jei ją nužu... Ne... jis bandė negalvoti, kad ji gali būti mirusi, nors ta mintis vėl ir vėl sugrįždavo į jo galvą, drauge su savimi atsinešusi daugiau minčių. Tūkstančiai naujų klausimų šturmavo jo smegenis, kaip vis kylantis jūros vanduo per potvynį.
Amaya...

Nejis stabtelėjo priėjęs ligoninės vartus ir pažvelgė į baltą pastatą. Nejaugi jos tikrai nėra tuose ilguose klaidžiuose koridoriuose? Negi ji neskuba į pagalbą kokiam sužeistam žmogui, nejau nesišypso girdėdama nesibaigiančias padėkas? Jis tūkstančius kartų prasimanydavo įvairiausius sužeidimus, kad tik galėtų pabūti arčiau jos... net ir tyloje. Bet jis nei karto to nepadarė, širdyje baimindamasis, kad ji gali suprasti. Tačiau tai jam nesutrukdė kelis kartus per dieną įsliūkinti į ligoninę, tariamai aplankyti sužeisto draugo, ar nunešti tetos vaišes sergančiai draugei. Jis išsigalvodavo milijonus priežasčių, dėl kurių atsidurdavo ligoninėje, jei netyčiom ji paklaustų. Visa tai jis darydavo vien dėl to, kad galėtų nors akies krašteliu pamatyti, kaip Amaya koridoriumi veda senyvą moteriškę, ar skuba vykdyti kiekvienos vadovės užgaidos. Tačiau net jei jie ir susidurdavo akis į akį koridoriuose, Sasayaki tik droviai pasisveikindavo, ir nuskubėdavo vykdyti savo pareigų. Hyuuga nusišypsodavo, pamatęs, kaip ji žingsniuodama atsisuka atgal, ir sutikusi jo žvilgsnį, skubiai nusisuka, pagreitindama žingsnį. Negi jos tikrai nėra šiose slegiančiose patalpose?
Jis norėjo įsitikinti.

Nejis aktyvavo savo klano pasididžiavimą - Byakuganą ir įsistebeilijo į pastatą. Dabar, jo akys veikė tarsi tūkstantį kartų tobulesnis rentgeno aparatas - nebuvo nei vienos sienos, kurios kiaurai permatyti jis negalėjo.
Tyrinėdamas visus pastato pakampius, kad jo žvilgsnio neišvengtų netgi menkiausia muselė, jis po truputį skenavo patalpas, mintyse kartodamas Amayos vardą, tarsi tai padėtų jam surasti jos pėdsakus.

Štai, trečio aukšto koridoriumi apglėbusi šusnį popierių, skubėjo Sakura, lūpomis kartodama kažkokius žodžius, kurių, matyt, nebuvo galima pamiršti. Štai iš palatos išeina Amayos vadovė, rašikliu koreguodama ligonio kortelę, štai antro aukšto laiptinėje, plepėdama su Kiba stovėjo jo pusseserė Hinata. Ligoninė buvo pilną gyvybės, tačiau Amayos niekur nebuvo matyti.

Hyuuga deaktyvavo savo visą reginčias akis, mat praeiviai jau buvo pradėję rodyti į jį pirštais, ir visam gyvenimui praradęs nuotaiką, pasuko namų link. Jis buvo be galo išvargęs ir dabar jo kūnas troško tik šilto dušo ir minkštos lovos.
Tarsi negyvėlis, prisikėlęs iš mirusiųjų, jis atidarė savo kiemo vartelius ir ignoruodamas visus giminaičių sveikinimus su sėkminga grįžimu namo, jis įėjo į savo kambarį ir nutrenkęs kuprinę į kampą įsliūkino į dušą.
Tekanti šilto vandens srovė atgaivino kūną, tačiau nenuplovė užplūdusių nemalonių minčių. Mažyčiai vandens lašeliai, sruvenantys jo nugara, pečiais ir kojomis, jam per daug priminė ją... Amayą...

Sasayaki dievino lietų. Net ir nepažinodamas jos, jis tai puikiai žinojo. Ne kartą matė, kaip ji, pakeldavo galvą į dangų, kai debesys pratrūkdavo lietumi ir sustodavo pasimėgauti šaltu dangaus dušu. Kartą, įsismarkavus lietui, kai visi žmonės ieškojo prieglobsčio, jis matė ją išbėgančią į gatvės vidurį, ištiesusią rankas į šalis ir besišypsančią debesims...Tada ji atrodė tarsi nimfa, nusprendusi savo nuostabumu pasidalinti su paprastais mirtingaisiais...
Apsivilkęs pilką yukatą išmargintą laumžirgiais, jis grįžo į savo kambarį ir atsisėdo ant grindų, atsiremdamas į lovą. Nuovargis kamavo jo kūną ir protą, o jis troško ramybės... O ramybė galėjo ateiti tik tada, jei Amaya sveika ir gyva grįš į Konohą.
-Aš rasiu tave, Amaya, net jei ir pats velnias bus nusinešęs tave pragaran...,- pasakė jis luboms,- Aš tave rasiu...

~:.-*-.:~

Amaya, su šiokiu tokiu trenksmu, uždarė savo kambario duris. Paino žodžiai aidu kartojosi jos galvoje tai nutildami, tai vėl pagarsėdami.
Siunčiu jus į misiją... su Itachiu...

Ji giliai atsiduso ir stengėsi susitaikyti su savo neteisingu gyvenimu. Taip, ji norėjo nebekovoti su Uchiha, tačiau misiją kartu su juo??? Ši diena atrodė kaip pats baisiausias košmaras kokį tik buvo įmanoma susapnuoti, o blogiausia buvo tai, kad visa tai vyko iš tikrųjų.
Misiją... Itachiu...

Iš paskutiniųjų mėgindama užgniaužti depresuojančias mintis, Amaya nuėjo vonios link, apsišlakstyti veido vandeniu, tikėdamasi, kad tai, galbūt, padės. Grįžusi atgal į kambarį, mergina atsisėdo prie stalo ir nieko nematančiomis akimis įsižiūrėjo į sąsiuvinį, primargina jos pačios raštu. Pasiruošti jai buvo duota valanda, tačiau ji niekur neskubėjo, pirma nusprendusi misijai pasiruošti morališkai.

Nežinia kiek laiko jai teks užtrukti vykdant Paino paliepimus, o be Itachio daugiau nieko nebus... Tai reiškė nuolatinę įtampą ir amžinus krūptelėjimus, jam padarius nors menkiausia judesį. O tai reiškė pažeminimą ir gėdą. Lyg viso to dar būtų negana, ji vykdys misiją Akatsuki organizacijai... tai pavers ją tikrų tikriausia išdavike, o atsisakyti ji negalėjo, antraip ant plauko pakibtų jos gyvybė. Jos gyvybė ir taip kabojo ant plauko, tad ji nelabai turėjo pasirinkimą.
Amaya įsikniaubė į ant stalo sukryžiuotas rankas ir norėjo pasimėgauti paskutinėmis ramybės akimirkomis, bet ir ši proga iš jos buvo atimta.
Pro duris, kaip uraganas, įsisukusi nelaukta raudonplaukė situaciją padarė apverktiną, tačiau Sasayaki drąsiai laikėsi ir nepasidavė ašaroms, kurios grasino ją užvirsti bet kurią akimirką.

-Gana čia lindėti kampelyje ir gailėtis savęs!- sušuko ji ir nieko nelaukdama atidarė spintos duris, lauk išversdama visą jos turinį. Ant grindų pabiro medicinos priemonės, įvairūs buteliukai, binto ritinėliai, pirštinės, netgi drabužiai. Bandydama nuleisti viską juokais, Amaya nusisuko ir mėgino nekreipti dėmesio į raudonplaukės išdaigas.

- Pradėk ruoštis, Itachis po minutėlės tavęs lauks.
Amaya susiraukė išgirdusi tokią repliką, bet stengėsi atsakyti kuo ramiausiai

-Šiandien tavo nuotaika atrodo ypač pakili,-įkando Amaya,- tau taip patinka mane erzinti?

- Cha!,- prunkštelėjo atėjūnė,- nemanyk, kad esi tokia reikšminga! Džiūgauju dėl kitos priežasties.- tada mergina trumpam nutilo, svarstydama, pasakyti Amayai ar ne. Vis dėlto, nusprendusi pasakyti, greitakalbe išpyškino:- Tai dėl mano brolio! Jis pagaliau grįžta iš savo misijos, ir būtent jį tu ir Itachis esate išsiųsti pasitikti. Tiesa, dar yra Sasoris, bet... tiesą sakant, man jis nelabai patinka... kažkoks kraupus bičas.

Amaya gūžtelėjo, stebėdama, kaip raudonplaukė karaliauja jos kambaryje ir krauna į jos medicinos rankinę visą su medikės amatu susijusį šlamštą. Sugrūdusi dar keletą obuolių ir vos ne vos užsegusi rankinę, keistuolė ištiesė ją Amayai ir šyptelėjo:

-Pasirūpink mano broliu Deidara, gerai?

Amaya linktelėjo ir paėmusi rankinę, prisitvirtino ją ant diržo nugaroje. Suteikti pirmą pagalbą mūšio lauke buvo jos pareiga kaip medikės, nesvarbu kieno pusei priklauso sužeistasis. Sasayaki sau buvo pažadėjusi, kad gydys visus, kuriuos galės išgydyti. Visi žmonės turėjo lygias teisias į gyvybę...

-Nepamiršk ir šito,- iš spintos ištraukė Akatsuki apsiaustą raudonplaukė,- niekada su juo nesiskirk, nebent nori visą savo kūną išmarginti panašiomis mėlynėmis.- šį kartą draugiškai nusišypsojo keistuolė.
Ar yra nors mažiausia smulkmė kurios ji nežinotų? Matyt ne...

Amaya nenoriai paėmė jai ištiestą apsiaustą. Akimirką tik palaikiusi vėsią medžiagą rankose, mergina išskleidė juodą audinį ir juo apsigaubė. Dėvėti tokį drabužį buvo keista, ypač, kai ji seniau nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad kada nors vilkės Akatsuki apsiaustą, kurį buvo mačiusi tik nuotraukose ir paveikslėliuose. Niekada nežinai, prie ko gali privesti gyvenimas...

Sasayaki pasiryžo padaryti viską, ką tik galės ir pakėlusi rankas, nusirišo kaktos protektorių. Vilkėti jį ir Akatsuki apsiaustą vienu metu, būtų buvę lygu prisipažinimui, kad ji – išdavikė. Tačiau ji nebuvo išdavikė... Ji buvo tik nelaimelė, netinkamoje vietoje atsidūrusi netinkamu metu.

-Apsiaustas tau puikiai tinka,- iškėlė nykštį raudonplaukė,-išryškina tavo akis...Na... tai sėkmės,- atidarė Amayai duris keistuolė,- Ir ... Beje... mano vardas Mai...

-Malonu pagaliau susipažinti, - paspaudė jai ranką Sasayaki,- Gal gali padaryti paslaugą?- kunoichi ištiesė protektorių,- Man jo kurį laiką nereikės, gal galėtum pasaugoti? Noriu jį patikėti į geras rankas.

-Žinoma, - pagriebusi medžiagą Mai, laisvąja ranka išstūmė Amayą pro duris,- Paskubėk, Uchiha laukia.

Amaya priekaištingai atsisuko, tačiau nesugebėjo nulaikyti juoko sutikusi Mai žvilgsnį. Linksmai pamojusi naujai draugei, Sasayaki nusisuko ir nužingsniavo Paino kabineto link, kur buvo susitarusi susitikti su Itachiu...

Šiandien daug įvyko... tačiau kažkas jai kuždėjo, kad diena dar nesibaigė...


****
Šį kart skyrius truputį ilgesnis nei paprastai... tikiuosi neatsibodo skaityt... na ok, o dabar skubu į lovytę... labanakt!!!

[Karolina1515]

kuo toliau tuo idomiau idomu , ir kas gi bus toliau?

ne nu rimtai praskaidrino dieną

dabar kankinsiuos laukdama kito skyriaus xD