Naruto FanFIc

[baka-senpai]

uwaaa, na stai ir pasirode tavo mind-twin ir gerbeja nr.1 ^^ laukiu nesulaukiu, kada perrasysi savo chapterius su PC, nes db taaaip neistveriu vietoj (zinai mane..) (p.s., leidziu atidet mano request'a, rasyk chapteri, nes db, kai vel perskaiciau... )
db vel uzsimaniau piesti iliustracija , jauciu, jau koki 4karta perpiesinesiu, bet pasistengsiu db jau normaliai ir iki galo
va, ir siaip saunuole esi (juk visada sakiau, kad viskas cia lb super)

[[A]Maya]

Naujas skyrius!!!

Ok žmogai, ačiū kad buvot tokie kantrūs ir taip ilgai laukėt (ir, pagaliau sulaukėt) naujo skyriaus. ;D Ankščiau nelabai turėjau laiko perrašyt viską, nes man perrašinėjimas į pc užtrunka marias laiko. reik pataisyt visas klaidas, gražiau suformuluot sakinius ir t.t... tad užima daug daugiau laiko nei parašyt juodraštinę skyriaus versiją. Pagalvojau, kad gana atidėliot viską ir pagaliau perrašyt tą skyrių. Užtrukau vakar visą dieną, klaidų milijardas, bet jūs per daug nekreipkit dėmesio (labiau į akį krentančias klaidas gal ir parašykit ). Skyryba visad buvo mano silpnoji dalis ;D
Na tai here goes :

VI. Skryrius

„Obuolių pyragas“

-Iškepti obuolių pyragą?...- Amaya negalėjo patikėti savo ausimis. Jei kas nors būtų pasakojęs jai tokią istorija, ji nieku gyvu nebūtų patikėjusi. Net ir dabar, kai viskas įvyko jai matant ir girdint, buvo nelengva suprasti kas vyksta.
Net Uchihai išėjus iš kambario, Sasayaki stovėjo nekrutėdama, tarsi kažkas būtų prikalęs jos pėdas prie grindų. Jos ausyse skambėjo prieš kelias akimirkas jo ištartas sakinys.
Medikės smegenų darbą buvo galima sulyginti su laikrodžio mechanizmu - sraigtai, kurie turėjo suktis, nejudėjo, lyg jų darbą būtų sustabdęs tarp krumpliaračių įstrigęs varžtelis. Ji jam siūlė viską, o jis pasirinko obuolių pyragą? Ši mintis ir nuramino, ir gąsdino. Aišku kaip dieną – šiame reikale (kaip ir visuose kituose reikaluose) Itachis be dviprasmybių neapsėjo.

Palaipsniui Amayos mąstymas grįžo į įprastą vagą. Tik tada ji suvokė, kad visą tą laiką stovėjo ir nieko nematančiomis akimis spoksojo į durų rankeną. Ji apsidairė po kambarį, lyg mėgindama surasti kažką kas padėtų atsakyti į nesibaigiančius klausimus, kurių su kiekviena akimirka vis daugėjo.

Nusprendusi, jog mėginti kaltę suversti kažkam kitam buvo beprasmiška ir, tuo labiau, neteisinga, kunoichi lengvai paplekšnojo savo skruostus, papurtė galvą ir susigrąžino įprastą optimizmą. Ar bent dalelę jo.

Tiesa, optimizmas nepadėjo sugalvoti išeities iš padėties. Medikė norėjo kibti prie darbo, tačiau nežinojo kaip suprasti tą „obuolių pyragą“. Priimti jį kaip nevykusį pokštą, ar kaip rimtą prašymą. Kita vertus, Amaya neįsivaizdavo Itachio juokaujančio. Ji net nebuvo mačiusi jo besišypsančio, nebent tas šaltas grimasas, skirtas jai paerzinti, buvo galima laikyti nuoširdžiais šypsniais.
Surasti Itachį painiame kambarių labirinte neįsivėlus į bėdą tikimybė buvo lygi nuliui. O net jei ir pavyktų, Amaya nebūtų žinojusi ką sakyti... „Itachi-san, prašydamas manęs iškepti obuolių pyragą, kalbėjote rimtai, ar juokavote?“ Kunoichi beveik matė jo kandžią išraišką – atsainiai pakeltą antakį ir žeminančiai šaltą žvilgsnį. Amaya beviltiškai atsiduso ir eilinį kartą užsimanė prasmegti skradžiai žemę.



Kol ji kankinosi apimta agonijos, kažkas pasibeldė į duris. Beldimas priminė, kad gyvenimas, vis dėlto, tęsiasi. Amaya negalvodama šmurkštelėjo prie stalo ir, pagriebusi pirmą pasitaikiusią knygą, apsimetė įdėmiai ją skaitanti. Durims atsivėrus, „darbui susikaupusi“ kunoichi išgirdo žodžius :

-Ooo... jau pasinaudojai biblioteka...- balsas akivaizdžiai priklausė raudonplaukei, kuri dar šį rytą buvo apsilankiusi.

Amaya atsisuko į ją nutaisiusi rūstoką žvilgsnį.

-Yra kokių nors naujienų?- paklausė medikė. – Matai, man reikia perprasti Sharingano veikimo principą, gal malonėtumei...

- Visa tai yra labai faina,- pertraukė ją viešnia,- nors ne... nuobodu. Bet kažkas man kužda, kad tu turėtum daryti kažką kitą.- Ištarusi pastaruosius žodžius, mergina nesivargindama paklausti ar galima, išsitiesė ant Amayos lovos.

-Ką pavyzdžiui,- tikėdamasi blogiausio Amaya visgi sugebėjo paklausti nerūpestingai.

-Na, pavyzdžiui, kepti obuolių pyragą...-kandžiai atsakė įsibrovėlė ir, pamačiusi medikės išraišką, nusijuokusi suplojo rankomis.

-Iš kur žinai? – po netrumpos pauzės paklausė Amaya.

-Cha cha cha! Neįsivaizduoji, kokiu greičiu čia sklinda gandai...,- nusijuokė keistuolė,- Be to, nori tikėk, nori ne, čia esi šiokia tokia įžymybė. Ne taip dažnai Akatsuki sudėtyje atsiranda naujas vardas...Ypač kai tas vardas priklauso medikei iš Konohos.

Sasayaki išbalo.
Tai aš jau įrašyta į Akatsuki sąrašą...

-Gerai jau gerai,- Amaya piktai užvertė knygą ir atsistojo.- Jei kas nors manęs paklaustų, pasakyčiau kad tai kvaila.

- Bet niekas tavęs neklausia.- vyptelėjo raudonplaukė.- Na gerai, tu gali daryti ką dariusi, bet nemanau kad Uchiha labai apsidžiaugs...

- Ne, prašau, nesakyk... – Amayos veidas pašviesėjo dar vienu tonu.

- Aha! – prunkštelėjo raudonplaukė.- Dabar jau kitaip kalbi! Na gerai, nesakysiu.
Tada, didžiam Amayos nustebimui, raudonplaukė pašoko nuo lovos ir pasišalino iš kambario. Tos keistuolės suprasti buvo neįmanoma.

Sasayaki atsistojo ir nusiteikė laukiančiam darbui. Kad ir kaip bandė žiūrėti į situaciją, viskas atrodė taip absurdiška... Prisivertusi palikti saugų kambarį, Amaya piktai pažaibavo akimis į praviras virtuvės duris.
-Laikas kepti pyragą...- liūdnai šyptelėjo mergina ir, pasiraitojusi rankoves, žengė pro duris.

~*~

Nedrąsiai įžengusi į virtuvę, Amaya atsiduso iš palengvėjimo, pamačiusi, kad patalpa tuščia. Bet koks susidūrimas su vienu, ar kitu Akatsuki nariu, geriausiu atveju, buvo nemalonus. Ką jau kalbėti apie susidūrimą su Kisame... vien nuo minties apie tą žuvies tvaiką privertė kunoichi susigūžti.

Suėmusi save į rankas, Amaya ėmėsi darbo. Išnaršiusi spinteles ir stalčius, mergina po truputį susirinko reikiamus produktus. Atrinko gražesnius obuolius (kurių ten buvo visa galybė), juos tinkamai apdorojo ir pradėjo gaminti tešlą.
Įdomu kas būtų, jei aš nemokėčiau iškepti to prakeikto pyrago?

Laimei, tai nebuvo sunki užduotis, nes Amaya buvo smaližė,- Konohoje, Sasayakių namuose, ji dažnai kepdavo pyragus.
Kadangi, pyrago gaminimas buvo tokia įprasta ir su namais susijusi veikla, merginą užplūdo malonūs prisiminimai. Nerūpestingos dienos, nindzių akademijos baigimas, pirmoji pažintis su medikės pareigomis... Tuomet ateitis atrodė šviesi ir daug žadanti... Dabar viskas apsisuko atvirkščiai. Šviesi atrodė praeitis... Ateitis, savo ruožtu, matėsi tamsi ir nenuspėjama, lyg bedugnė.
Kai pyragas buvo pašautas ir ramiai kepė, Amaya lengviau atsikvėpė ir atsisėdo prie stalo. Liko tik sulaukti kol pyragas iškeps. Kunoichi nusišypsojo ir pamiršusi visus pasaulio vargus, mintimis grįžo namo.

...tada jai buvo vos dvylika. Gerais rezultatais baigusi akademiją, Amaya buvo viena iš tų, niekuo neišsiskiriančių, iš pirmo žvilgsnio nieko gero nežadančių, nindzių. Žinoma, tais laikais nebuvo atskleistas visas merginos potencialas. Ji dažnai sau priekaištaudavo, kad nėra pakankamai stipri. Amayos brolis, būdamas tokio amžiaus, buvo daug toliau pasistūmėjęs. Jaunoji Sasayaki nesuvokė savo talentų ir graužėsi, manydama kad daro gėdą savo klanui. Niekas iš šeimos apie tai neužsiminė, tačiau ir kvailam būtų buvę aišku, kad iš jos buvo tikimasi kur kas daugiau.

Amaya buvo paskirta į komandą susidedančią iš trijų mergaičių. Iš pradžių, toks nebūdingas paskirstymas daugeliui sukėlė nemažai klausimų, tačiau laikui bėgant, mergaitės parodė ko buvo vertos.
Tada, jaunoji kunoichi net neįtarė, kokie sudėtingi išbandymai laukia ateityje. Net ir į tokią nepavydėtiną situaciją patekusi Amaya, su kraupu prisiminė dienas, kai Orochimaru užpuolė Konohą ir nužudė trečiąjį Hokage. Patirta katastrofa ilgą laiką buvo išmušusi Konohos gyventojus iš vėžių. Tačiau, net ir tokiais sunkiais laikais, žmonės neprarado optimizmo ir kaip galėdami stengėsi atstatyti sugriautą miestą.

Maždaug tuo metu, atsiminė Amaya, Uchiha Sasuke savo noru paliko Konohą, tuo paskatindamas savo artimiausius draugus imtis skubių veiksmų. Per keletą valandų surinkta penkių geninų grupė išsiruošė gelbėti paklydusios sielos.
Kadangi jaunųjų Konohos shinobių ir užpuolikų jėgos nesutapo, paskubomis surinkta pagalbinė komanda (į kurią pateko ir Amaya) nusekė, prieš tai į kovos lauką išleistos grupės, pėdomis.

Amaya puikiai prisiminė tą naktį. Nors buvo pilnatis ir mėnulis ryškiai švietė, naktis atrodė slogi ir nyki. Nei akimirkai nesustodama, jaunoji Sasayaki grakščiai šuoliavo medžių šakomis. Nepatyrusiai kunoichi tai buvo pirma tokios svarbos misija. Suprasdama, kad nuo jos greičio galėjo priklausyti kažkieno gyvybė, mergina nepaisė nuovargio ir vikriai artėjo tikslo link. Ji neleido sau bijoti, neleido dvejoti. Tuomet jai rūpėjo tik viena – rasti sužeistąjį.
Vaizdas, kurį pamatė išbėgusi į atvirą lauką, akimirksniu pakirto kojas. Ant žemės, netoli nukauto priešininko, kraujo klane tysojo Hyuuga Nejis. Tik akimirką susvyravusi kunoichi nuskubėjo jo link.

Jis gulėjo užmerkęs savo sidabro spalvos akis. Paprastai žvilgantys ir tvarkingai surišti vaikino plaukai, dabar gulėjo palaidi ir sutepti jo paties krauju. Jaunuolis gulėjo nejudėdamas.

Amayai tai buvo smūgis žemiau juostos. Matyti mirtinai sužeistą žmogų ir taip buvo bauginanti patirtis. Nejis jai buvo daugiau nei pažystamas. Mergina jautė jam slaptą simpatiją. Jis ne tik priklausė senam ir garbingam klanui, tačiau buvo likimo vėtytas ir mėtytas, kaip Amaya. Jie buvo kažkuo panašūs, tarsi giminingos sielos. Jie nebuvo artimi, net nebuvo draugai. Tačiau tarp jų buvo ryšys, kurio paaiškinti Amaya negalėjo. Tiesa, Hyuuga niekada neparodė, kad jaustų tą ryšį, o Sasayaki niekada neišdrįso prieiti ir paklausti.



Kai šokas praėjo, kunoichi suskubo ieškoti gyvybės ženklų. Laimėj, pulsas buvo, o kvėpavimas, nors ir sulėtėjęs, rodė, kad vaikinas neketina taip lengvai pasiduoti. Kol kas būklė atrodė stabili, tačiau iš baisingos žaizdos petyje sunkėsi kraujas. Mergina kuo tvirčiau subintavo sužeistą vietą. Kai pasibaigė bintas, nusiplėšė rankoves. Kraujavimas liovėsi, tačiau Nejis neatgavo sąmonės.
Nežinodama ko griebtis, Amaya pasilenkė virš jo veido ir mėgino pašaukti vardu.

...NEJI... Neji... Neji...

Jis nepajudėjo. Mergina pajuto kaip akyse pradėjo kauptis ašaros. Ji jautėsi tokia bejėgė... Tokia nepatyrusi... Tokia silpna... Būtent šią akimirką kunoichi pažadėjo sau, kad grįžusi į Konohą pradės mokytis medikės amato. Ne... ji niekada daugiau nebeleis kentėti jokiam žmogui... jokiam pacientui... jokiam draugui. Tokios mintys įžiebė merginos širdyje ryžtą. Kad ir kiek tai kainuos, ji taps gydytoja.

Kaire ranka Amaya suspaudė kruvinus Nejio pirštus, dešine nubraukė nuo kaktos plaukus. Prieš tai, ji net nebuvo pastebėjusi, kad jis neryši savo kaktos protektoriaus. Dabar visu gražumu matėsi prakeiktasis Hyuugos klano antspaudas. Ši nedidelė, žalios spalvos žymė, atrodė maža ir nereikšminga, tačiau ji sukėlė labai daug širdgėlos ja paženklintiems klano nariams.
Amaya be kruopelytės diskomforto palietė Nejio kaktą. Ji buvo šalta.
Baimė vėl apėmė kunoichi. Ašaros, kurios jau kuris laikas grasino prapliupti, išsiveržė iš žalių mergaitės akių.

...Neji... Pabusk! ... Prašau...

~*~

Pypt...Pypt...Pypt...
Amaya papurtė galvą lyg pažadinta iš gilaus miego. Virtuvė buvo sklidina malonaus kvapo. Orkaitė nemaloniai pypsėjo, primindama apie kepantį pyragą.
Kepinys buvo gatavas, mergina buvo bepradedanti lyginti savo senąjį gyvenimą su dabartiniu, kai pro duris įėjo žmogus, kuriam šis maloniai kvepiantis pyragas ir buvo iškeptas.

Itachis stovėjo tarpduryje, tylus ir neįskaitomas, kaip visuomet. Jo juodos akys tyrė Amayą, kuri sutrikusi stovėjo prie orkaitės pirštinėtomis rankomis laikanti pyragą. Šiam nemaloniam momentui pasibaigus, Itachis apėjo stalą ir atsisėdo jo gale. Susiprotėjusi, kad dabar tinkamas laikas, Amaya pastatė pyragą priešais jį ir nusiėmė virtuvines pirštines.

-Skanaus...- silpnu balsu palinkėjo ji, tuo priversdama Itachį nepatikliai į ją žvilgtelėti.

Nusirišusi prijuostę, Amaya pasistengė kuo tyliau ir greičiau pasišalinti, tačiau jos planas buvo sužlugdytas.

-Kur eini, Amaya? Mums reikia pasikalbėti apie gydymą. – vos spėjusi praverti duris išgirdo Sasayaki.

-Aš...na... Maniau jums bus patogiau likti vienam, Itachi-san.
- O tiksliau taip patogiau būtų buvę tau, ar ne?

Amaya krūptelėjo. Kodėl jis šitaip elgiasi? Mergina grįžo atgal ir krestelėjo į vieną iš kėdžių (kuo toliau nuo Itachio), tarsi paauglys, kuriam buvo paskirtas namų areštas.

Itachiui baigiant raityti pyragą, Amaya suprato, kad ir pati mažumėlę išalko. Mergina susirado obuolį, nusiplovė jį ir priėjusi prie sienos, tingiai į ją atsišliejo. Itachis, tuo metu, stebėjo kiekvieną jos judesį. Paskendusi mintyse apie praeitį, Nejį ir šviesesnes dienas, Amaya net nepastebėjo, kad Itachis jau buvo baigęs valgyti ir ėjo jos link. Uchihai priėjus visai arti, sutrikusi mergina nežinojo kokios gudrybės griebtis. Staiga ji išgirdo save sakant:

- Gal nori?,- supratusi kad daro kvailystę, Amaya atkišo jam obuolį. Trauktis nebuvo kur.

Nesitikėdama, kad jis iš tiesų sugalvos priimti pasiūlymą, Sasayaki dar labiau sutriko ir net išsigando, kai Itachis švelniai suėmė jos riešą, pritraukė jį arčiau savęs ir atsikando obuolio. Visa tą laiką jis nenuleido nuo Amayos akių, lyg mėgindamas kažką suprasti.

-Aš tik pajuokavau...-negalvodama pasakė ji, kai Itachis paleido jos ranką.

-Nesiūlyk to, ko neketini duoti,- atsakė jis. Amayai pasirodė, kad kalba ėjo visai ne apie obuolį, o kažką daugiau... Ir tai jai visai nepatiko.



Netrukus po to, Itachis nusivedė Amayą į palatą aptarti gydymo reikalų. Laimėj, palatoje jų laukė Akatsuki lyderis, mat mergina rimtai baiminosi ilgiau likti su vyresniuoju Uchiha viena. Paaiškinusi, kiek progresavo jos tyrimai, medikė išdėstė savo nuomonę apie gydymą:

-Aš galiu išgydyti trumparegystę, tačiau ji netrukus atsinaujins, jei nebus pašalintas jos sukėlėjas.

-Vadinasi, Itachio gydymas bus atidėtas vėlesniam laikui.- išgirdo lyderio atsakymą Amaya.- Greitai sugrįš keletas narių, kuriems, galbūt, labiau reikės medikės pagalbos. Siūlau pailsėti ir atgauti jėgas.

Grįžusi į kambarį, Amaya krestelėjo ant lovos su mintimi, kad Akatsuki buveinėje buvo praleidusi beveik mėnesį.
Įdomu, kiek dar mėnesiu teks čia praleisti?...



*******
Nu va... taip, žinau, dabar prasidėjo tikra košė. Pabaiga dar labai toli, plius žadu ir antrą dalį... Ačiū kad skaitėt

[Eglaya]

w00t~ naujas skyrius. Tiesą pasakius, aš net atsiverčiau narutopedia, kad atšviežinčiau atmintį apie tą Sasukės grąžinimo misiją (tas gi buvo akmens amžiuj ^^;. Aigoo... taigi Sasayaki užsimanė ir Itachi, ir Neji? Nu jau, gal tegu apsisprendžia... (nors gal Neji geriau, Itachi, kad ir koks jis kietas, galiausiai vis tiek pakrato kojas >.>'').

Obuoliai yra labai įdomūs vaisiai, ne?

Beje:

Nejis jai buvo daugiau nei pažystamas.

Ten turi būti nosinė į. Čia jau elementaru.

[(sic)enemy]

Aniki...atsiusk man ji geriau per skypa, nes jau tiek prikrwerzojus, kad tyngiu skaityt ...nat mano fanficaj trympesni buna...

[InuyashaGirl]

meeenas! man labai labai patiko...idomi istorija...speju labai megsti obuolius ar ne?

[Karolina1515]

jėga jau laukiu kito skyriaus

[[A]Maya]

Eglaya>>> Omg... pačiai net gėda kad tokią klaidą įvėliau Bėgu taisyt.

InuyashaGirl>>> Džiaugiuosi kad patiko ;D Nes jau rimtai pradėjau svarstyti, kad kažkokias nesąmones pradėjau rašyti. ;D O dėl obuolių, tai kaip čia pasakius. ;D kas gi jų nemėgsta??

Karolina1515>>> dėkui dėkui.... *tears of happiness*

[spinta]

Pabaiga dar labai toli, plius žadu ir antrą dalį...

ak.. puiki žinia

[(sic)enemy]

aniki mane ignoruoja :/

[InuyashaGirl]

Obuoliai! Skanu! Bet kada bus dar wienas skyrius? Labai labai laukiu...

[[A]Maya]

Na, jei yra tokių nekantriai laukiančių, tai pasistengsiu kuo greičiau. Pvz prisėst kad ir rytoj. Nenusimato jokios svarbios veiklos, tai pabandysiu kažką padaryt. ;D

Ačiū! Rimtai,labai džiugu girdėt tokius nuostabius atsiliepimus. Tiesiog atsiranda motyvacija kažką daryt ;D labai labai ačiū

[[A]Maya]

Yoshi Yoshi Yoshi. Štai ir žadėtasis septintas skyrius. Yey, aš didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau po trumpo (kaip man) laiko papostint naują skyrių.
klaidų vėl bus labai daug, stenkitės nekreipt į jas dėmesio ir tiesiog "išgyvent" tai kas parašyta. man tikrai reiktų atsiverst kokį Lietuvių kalbos žodyną. Va ką iš žmogaus padaro nuo paskutinės Lietuvių pamokos praėję daugiau nei metai Ok. try to enjoy this. ;D

7 Skyrius
„Vidurvasario sapnas“

Neji... Neji... Neji...

Jis girdėjo jaunos kunoichi balsą pilną nerimo, užuojautos ir švelnumo. Nors ir aštrus skausmas petyje privertė virpėti visą kūną, Hyuuga stengėsi jį ignoruoti ir visą dėmesį sutelkti į šiltą mergaitės prisilietimą.

Neji... Pabusk!... Prašau...

Jaunuolis atmerkė akis, tačiau pamatė ne tai ko tikėjosi. Greta jo neklūpėjo išsigandusi dvylikametė mergaitė, kuri tą rūsčią naktį išgelbėjo jo gyvybę. Vietoj jos vaikinas pamatė du, iki kaulų smegenų įgrisusius, komandos narių veidus. Amžinai kokčiai laimingo Lee ir vietoje nenustygstančios Ten-Ten fizionomijos atrodė toks įprastas reginys, tartum jo paties delnų vaizdas.
Atsidusęs Nejis pasitraukė nuo savo poilsio vietos ir apėjo stovyklavietę, lyg mėgindamas sugauti bepasitraukiantį sapną.

Stovyklavietę komanda buvo įsirengusi gana patogioje vietelėje. Kelias, vedantis tiesiai į išsiilgtą Konohą, vinguriavo greta, ant masyvaus, tačiau neaukšto, kalno, kurio papėdėje dabar kaip tik stovėjo Nejis. Gausiai, vienas šalia kito, išaugę medžiai buvo tobula priedanga - Keliu keliaujantys žmonės niekaip nebūtų įstengę pamatyti gudriai paslėptos stovyklavietės, o joje besiilsintys shinobiai galėjo kuo puikiausiai sekti kiekvieną pakeleivių žingsnių sukeltą garsą. Tačiau, kad ir kokia įmantri buvo jų slėptuvė, Nejis lengviau atsikvėpė neišgirdęs jokio garso, išskyrus vėjyje plazdančių lapų šnarėjimą. Palikęs toliau snūduriuoti savo bendrakeleivius, Hyuuga paliko stovyklavietę ir nuskubėjo net stovykloje girdimo krioklio ošimo link.

Upė buvo arčiau nei jis tikėjosi. Ji plukdė skaidrius, it krištolas, vandenis rytuose esančios jūros link. Šaltu vandeniu apsišlakstęs veidą, Nejis atsisėdo ant kranto ir įsistebeilijo į tolį, nieko nematančiomis sidabro spalvos akimis. Šiandien, po ilgos, sudėtingos ir ypač jį išvarginusios misijos, jis pagaliau pasieks Konohą. Du mėnesius nematęs džiaugsmingų savo gimtojo miesto gatvių, jaunasis Hyuuga nusišypsojo ne todėl, kad pamatys namus ir pagaliau galės į valias pailsėti. Šypsotis jį privertė sapne girdėto balso savininkės veido bruožai, kuriuos, tarsi per miglą, mintyse išvydo Nejis. Jis ir vėl pamatys ją, džiaugsmingai paliekančią Sasayakių klano rajoną ir skubančią į Konohos ligoninę padėti sužeistiesiems. Matys ją, lakstančią ligoninės koridoriais. Matys, kaip ji susigėsta sugavusi jo sidabrinių akių žvilgsnį... Ir svarbiausia... Jis pamatys tą drovų šypsnį, lygiai tokį pat, kaip tą naktį, kai ji išgelbėjo jam gyvybę.

Sasayaki Amaya...

Šiltų atsiminimų ir viltingų troškimų vedamas, Nejis grįžo į stovyklavietę. Iš slėptuvės sklindantys balsai išdavė, kad jo bendražygiai pagaliau atsikėlė.

-...pagaliau pasieksime Konohą,- Hyuuga atpažino paukščio čirpimą primenantį Ten-Ten balsą.

-Aha!!! Šį kartą misija užtruko taip ilgai! Laukiu nesulaukiu kada vėl galėsiu pamatyti Sakura-san.- įkyrūs Lee pliurpalai šįryt skambėjo dar įkyriau nei įprastai.

- Jūs rėkaujat taip garsiai, kad surasti mūsų slėptuvę galėtų bet kas. Ką jau kalbėti apie kraujo ištroškusius žudikus, lipančius mums ant kalnų.- suburbėjo Nejis.

-Ooo... kažkas išlipo iš lovos ne ta koja,- nusijuokė Lee.

- Tas kažkas visada išlipa iš lovos ne ta koja, - prisidėjo Ten-Ten.- Liaukis, Neji, tu toks rimtas. Atsipalaiduok nors minutėlei.

Hyuuga į šią repliką neatsakė. Nieko nelaukdamas, jis nužingsniavo savo miegmaišio link ir pradėjo pakuotis savo daiktus. Lee ir Ten-Ten reikšmingai susižvalgė.

-O kaip pusryčiai? – nedrąsiai paklausė Lee. Kai Nejis blogai nusitekęs, geriau su juo neprasidėti.

-Patys kalti, kad miegojot taip ilgai. Pusryčių nebus. Po penkių minučių paliekam stovyklavietę. Paskubėkit. – ant pečių užsimetė kuprinę Nejis.

- Na ir surūgėlis...- pašnabždėjo savo bendraminčiui Ten-Ten. Hyuuga apsimetė, kad nieko neišgirdo.



Nejis buvo Hyuugos – vieno žymiausių ir didžiausią įtaką Konohoje turinčio klano atstovas. Ši galią, susitvardymą ir kantrumą reiškianti pavardė Nejiui buvo kokti ir atgrasi. Tiesa, kad klanas buvo gerbiamas už išlaikytus amžių senumo papročius, tačiau patys papročiai buvo žiaurūs ne tiek pašaliečiams, kiek patiems klano nariams. Vien buvimas tame apnuodytame klano rajone Nejiui buvo tikra kankynė, todėl jis stengėsi imtis kuo daugiau veiklos ir kopti shinobio karjeros laiptais, kad tik nereiktų būti su nekenčiamomis ir neteisingomis klano taisyklėmis.

Nejio motina mirė jį gimdydama, o tėvas paliko šį pasaulį kai jo sūnus buvo dar visai vaikas. Vietoj šeimyninės šilumos jis gavo Hyuugos klano prakeiksmą – žalsvą antspaudą ant kaktos, kuris žymėjo jį kaip antraeilį, suteptąjį klano narį. Nors ir pripažintas talentingiausiu viso Hyuugos klano įpėdiniu, Nejis negalėjo tapti klano galva vien dėl to, kad buvo gimęs šalutinėje klano šeimoje, kurios pareiga – ginti pagrindinę šeimą. Nuo pat gimimo durys į pačias galingiausias ir įstabiausias Hyuugos paslaptis Nejiui buvo užtrenktos. Neapykanta pagrindinei klano šeimai buvo įgimta ir įskiepyta tėvo.

Dėl nesėkmingo gyvenimo klano narių apsuptyje, Nejis iš paskutiniųjų stengėsi įrodyti ko buvo vertas visam Konohos miestui. Greit, po akademijos užbaigimo, jis buvo paskelbtas talentingiausiu naujoku. Vos šešiolikos jis tapo jouninu, o vieta nuožmiausioje Konohos ANBU komandoje buvo ranka pasiekiama. Dauguma shinobių, savo kūną ir sielą paaukojusių kovos menų labui, taip ir nepasiekia tokių rezultatų per visą gyvenimą. Tačiau Nejis buvo kitoks. Viskas, ką jis turėjo, buvo valia ir noras ištrūkti iš varginančių klano taisyklių.

Nuo viso to jis buvo taip pavargęs... Pavargęs įrodinėti savo jėgą kitiems ir sau pačiam... Pavargęs nuo kreivų pagrindinės šeimos atstovų žvilgsnių... Pavargęs nuo pašaliečių dėmesio... Pavargęs nuo savo paties atvaizdo veidrodyje... Pavargęs nuo žalio, jo kaktą sudarkiusio, bloga lemiančio antspaudo... Pavargęs būti tik antru eilėje... Jis buvo taip pavargęs... net ir tą naktį, kai jam buvo vos trylika... nukovęs savo priešą, Nejis gulėjo skendintis savo paties kraujyje, pasiruošęs susitikti kaktomuša su pačia mirtimi. Tiesa, žvilgsnių kovoje niekas nebūtų jo nugalėjęs, net pati giltinė... tačiau tą naktį jis buvo pasiruošęs šaltam mirties glėbiui.

Tačiau, viskas pasikeitė... Atsitiko kažkas visai neprognozuojama. Į pagalbą atskubėjo ji. Sasayaki Amaya. Kai Nejis išgirdo iš jos mažų, putlių lūpų ištrūkusį tylų, vos girdimą, šauksmą...Jis nesuprato kaip, bet tas švelnus kvietimas įkvėpė jam noro gyventi. Pirmas vaizdas, kurį pamatė atgavęs sąmonę, buvo nefrito spalvos akys. Akys, kurios nepaliko jo minčių jau ketverius metus. Akys, kurios nepaliko jo ramybėje net sapnuose.

Po to įvykio, jis nebebuvo toks pats. Kažkas pasikeitė. Po grįžimo į Konohą, Nejis ėmėsi darbų su dviguba jėga. Tik dabar jo neapleido viltis. Hyuuga žinojo, kad išauš diena, kai jis pagaliau sugebės ištrūkti iš savo narvo ir pakilti skrydžiui.
Jis bus laisvas...

Greitai skuosdami medžių šakomis, trys Konohos shinobiai: Nejis, Lee ir Ten-Ten skubėjo Ugnies šalies nindzių sostinės link. Komandos vadas Hyuuga šuoliavo priekyje į darbą pasikinkęs savo ištikimąsias Byakugan akis. Ši nepakartojama akių technika leido jam matyti viską 360 laipsnių kampu. Jokie spąstai, kliūtys, ar net mažiausi vabalai nebūtų pajėgę išvengti jo žvilgsnio. Būtent dėl šio nuostabaus talento, Hyuugos klano atstovai buvo labai gerbiami ir vertinami mūšio lauke. Nors ir misija buvo beveik pasibaigusi, Nejis žinojo, kad atsarga gėdos nedaro. Mažiausia klaida ir du mėnesiai įtempto darbo būtų nuėję šuniui ant uodegos.

Nors komanda lėkė velnišku greičiu, Nejis vis skatino Lee ir Ten-Ten paskubėti. Dažniausiai tokio stulbinančio greičio iniciatorius buvo Lee, kuris mėgdavo save visaip išbandyti, tačiau dabar jis nerodė didelio noro kuo greičiau pasiekti tikslą. Ten-Ten buvo nustebusi, kad Nejis šitaip skuba. Jis niekada nerodydavo tokio entuziazmo. Nuo pat ankstyvo ryto jis buvo kažkoks keistas, lyg nesavas. Šis faktas net privertė ją nusiminti.

Dėl ko jis taip skuba?

Ji nežinojo kodėl. Tiesą sakant, Ten-Ten žinojo tik labai mažai apie Nejį. Jis niekada nekalbėdavo apie save, tarsi būtų apsimūrijęs betono sienomis, o raktą nuo vienintelių durų išmetęs. O dabar, jis atrodė netgi kitoks negu ligi šiol. Tai privertė vienintelę komandos kunoichi suprasti, kad ji visiškai nepažįsta Hyuugos.

Kadaise, Ten-Ten netgi puoselėjo Nejiui švelnius jausmus. Labai daug bendraamžių merginų kuždėjosi, gatvėje praėjus Nejiui. Jis buvo toks žavus. Daugelis jaunų kunoichi tikėjosi paliesti jo ilgus kavos spalvos plaukus. Netgi jo rūstus stotas joms atrodė patrauklus, o sidabrinis Nejio žvilgsnis būtų buvusi puiki gimtadienio dovana kiekvienai iš jo gerbėjų. Tačiau jis niekada neparodė susidomėjimo. Atrodė, kad toks dėmesys ji dusino. Todėl jis niekada nesirodydavo vakarėliuose ar šventėse. Netgi gatvėse jis rodėsi retai.

Taip galvodama, Ten-Ten atsiliko nuo skubančių į priekį vaikinų. Tai pastebėjęs, Lee šūktelėjo į priekį išsiveržusiam komandos vadui:

-Ei, Neji! Palauk, mes turime sustoti ir pailsėti. Ten-Ten pavargo.
Nejis stabtelėjo ir atsisuko.

-Ne, Lee, aš dar galiu bėgti!- susigėdusi užprotestavo Ten-Ten.- Aš tik... Man viskas gerai.

- Girdėjai, jai viskas gerai.- sumurmėjo Nejis,- galime tęsti kelionę.


Kai šokinėjimas šakomis buvo pratęstas, Lee kupinu užuojautos žvilgsniu pažvelgė į Ten-Ten. Jam nepatiko kaip Nejis elgėsi su ja, tačiau, deja, ką nors pakeisti jam nebuvo lemta, todėl jis stengėsi nesikišti. Be to, jis visiškai pasitikėjo savo komandos nare ir žinojo, kad ji galėjo kuo puikiausiai pasirūpinti savimi. Vis dėlto, ji buvo viena grėsmingiausių naujosios kartos nindzių.

~*~

Prie Konohos vartų budintys Chuuninai Kotetsu ir Izumo, kaip visuomet nuobodžiavo. Kai nebūdavo ką veikti, jie prasimanydavo įvairiausių pramogų nuotaikai praskaidrinti. Labiausiai jie mėgo lažintis.

-Statau už tai, kad žmogus, kuris pirmas peržengs vartus, bus moteris,- šyptelėjo Kotetsu ir numetė ant stalo 100 jenų monetą.

-Cha! Pamatysi, tai bus vyras,- nusivėpė Izumo ir pasekęs draugo pavyzdžiu, išsitraukė iš kišenės dar vieną monetą.
Dabar liko tik laukti.

Po kiek laiko jie išgirdo trijų porų kojų keliamus garsus. Trypimui artėjant, Chuuninai vis labiau įsitempė, Kotetsu net atsistojo. Jie sulaikė kvapą, kai pro vartus, it žaibo trenktas, pralėkė Nejis.

-Ech... Hyuuga,- burbtelėjo Kotetsu.- Še, pasiimk.
Nugalėtojas Izumo sugavo jam mestą monetą ir triumfuodamas įsidėjo ją į kišenę.

- Statau už tai, kad dabar pirmas pro vartus įeis šuo,- pasiruošęs naujam iššūkiui pasakė Kotetsu.

-Tu ką, nori pralošti visą savo algą?- nusijuokė Izumo.

~*~

Pirmasis pasiekęs Konohą, Nejis sustojo laukdamas atsilikusių komandos narių. Miestas buvo nepasikeitęs, kaip visuomet skendėjo šilumoje ir harmonijoje.
Ji kažkur čia

Nejis žinojo, kad Amaya buvo viena talentingiausių Konohos medikių, todėl daugiausiai laiko praleisdavo ligoninėje, gydydama lengvus ir vidutinio sunkumo sužeidimus. Lengviausia "netyčiom" susitikti su ja būtent ten...

Hyuugos ilgi, kavos spalvos plaukai, plaikstėsi šiltame Konohos vėjyje ir jis jautėsi laimingas. Ne todėl, kad pagaliau grįžo namo, o todėl, kad buvo arčiau jos.. arčiau jį išgelbėjusio angelo...arčiau Amayos.

Tokį jį pamatė Ten-Ten, ką tik kirtusi Konohos miesto sieną. Laimingą ir besišypsantį. Staiga jai toptelėjo... Nejaugi visa tai dėl jos?

-Ką ji tokio padarė, kad užsitarnavo tokį beatodairišką tavo dėmesį, Neji? – nesusilaikiusi paklausė Ten-Ten.
Hyuuga atsisuko, tačiau nepasakė nė žodžio.

-Juk žinai, dauguma Konohos merginų atiduotų bet ką už tai, ką gauna ji. – Nejis ir pats tai suprato, dėl to ir šalinosi merginų.

-Atleisk, Ten-Ten.- pasakė jis ir nusisukęs pradėjo eiti. Akimirką jaunai kunoichi pasirodė, kad matė gailestį jo akyse.

-Ji netgi nėra graži! - jo pavymui sušuko Ten-Ten, su tokia replika priversdama Neji sustoti.

-Ten-Ten, nurimk,- nebegalėdamas ilgiau likti nuošalyje, ramino draugę Lee. – Juk žinai koks jis užsispyręs. Jei kažką sumano, niekada jo nuo tos idėjos neatplėši. Net norėdama nepakeisi jo nuomonės. Tiesiog pamiršk.

Lee viską išdėstė taip, kad kiekvieną žodį girdėtų ir Nejis. Tai tik dar labiau pripildė Hyuugos kantrybės taurę. Kaip jam atsibodo tų nesupratingų kvailių kompanija. Dabar jam norėjosi viską kuo greičiau užbaigti. Net troškus klano rajono oras atrodė geresnis nei jo komandos narių kompanija. Nusiprausti po dušu ir pamatyti Amayą – tai buvo viskas ko jis norėjo.

Visą likusį kelią į Hokagės bokštą, trys shionobiai įveikė tylėdami. Visi jautėsi nemaloniai ir nesistengė to slėpti. Penktosios kabinetas buvo užimtas, todėl Nejiui, Lee ir Ten-Ten, teko nemaloniai stoviniuoti aplink. Kai pro duris pagaliau išėjo susiraukęs Shikamaru ir užleido vietą, Nejis liūdnai šyptelėjo ir peržengė slenkstį pirmas.

Pamačiusi juos Penktoji Hokagė išsišiepė lyg ausų, ir pasveikino taip ilgai užtrukusius shinobius.

-Misiją įvykdėme sėkmingai, didesnių sužeidimų neturime, - raportavo komandos vadas.

- Taip ir žinojau, kad galiu jumis pasikliauti,- sunėrusi ant stalo rankas, kalbėjo Tsunadė.- Džiugu, kad esate tokie stiprūs. Aš didžiuojuosi jumis.

-Dėkui, Hokage-sama,- atsakė shinobių trijulė ir pagarbiai nusilenkė.

- Ech... aš tokia pavargusi,- atbula ranka perbraukė užmerktas akis Penktoji,- Pastaruoju metu neduoda ramybės vienos medikės dingimas. Ji dingusi jau beveik mėnuo. Visos paieškos buvo šuniui ant uodegos. Neradome jokių įkalčių, tačiau manome, kad ji buvo pagrobta.

Nejis sustingo vietoje. Atrodė, kad jo plaučiai patyrė labai didelį smūgį. Kiekvienas įkvėpimas buvo skausmingas.

-Pagrobta?- persigando Lee,- O varge... kas ji tokia? Nesakykit kad Sakura-san...

-Ne, tai ne ji,- atsiduso Tsunadė,- pagrobtosios vardas - Sasayaki Amaya.

Iki tol Nejis neįsivaizdavo, kaip sugniuždyti gali du žodžiai. Jis pajuto, kaip širdis akimirkai sustojo, o paskui pradėjo plakti taip smarkiai, lyg grasindama iššokti iš krūtinės.

Jis matė ją... tolstančią. Matė gęstančią jos šypseną. Bandė sugriebti Amayos ranką, tačiau ji dingo tolumoje. Išnyko be pėdsako, tarsi šiltas ir mylimas vidurvasario sapnas...


***
Nu va... tikiuosi visa šita košė jums dar nepradeda atsibosti . O net jei ir pradeda, vistiek ačiū kad skaitot. Aš jus MYLIU

[Robbu-chan]

aniki!!!!
pagaliau prisiruosiau..ech..

num va, geris kaip visada ... (ir labai dziaugiuosi, kad esu zmogas, kuris daziausiai pirmas viskas suzino, perskaito ir paredaguoja siek tiek)

va, db tavo lauktoji kritika..(cha cha)..priekaistu jokiu neturiu, tik va, pabaiga butu dar fainesne, jei pats paskutinis sakinys butu apie Amaya, ta prasme, jei veiksmo vieta persikeltu bent minutei pas ja ir pasibaigtu..(bet cia tik mano pasiulymas)...o siaip, jei kada netingesiu, sutvarkysiu kablelius

[[A]Maya]

waaaa. Aniki!!! dėkui, tu valdai Ačiū už pagalbą, tiek moralinę tiek praktinę. Myliu

Gal ir gerai sakai, kad būtų fun kad pereitų vaizdas pas Amayą, bet aš šitą skyrių tyčia dariau taip, kad jis atsiskirtų nuo visų kitų. Ta prasme, kad čia apie Amayą ir turi būt tik užsimenama. Man bent jau taip atrodė įdomiau. ;D Na nežinau, palaukim ir pažiesim ką pasakys kiti.
Dar kartą ačiū

[Robbu-chan]

ka zn, gi nerasau taip gerai, kaip tu ....va..tik man atrode fun, jei tas paskutinis sakinys butu susijes su esama amayos vieta..o new chapteris vel prasidetu tuo paciu sakiniu..
ir kaip as galiu nevaldyt, jei esu tavo senpai (ir vel tas mano pasikelimas..)