14 skyrius
O Jergau, šitą skyrių rašiau žiauriai ilgai, netoli savaitės. Buvo labai sunku atsimint kas tiksliai vyko prieš tai, tai teko viską perskaityt nuo pradžių ir mėgint išvengt labai didelių loginių klaidų. Manau, galus gal ir pavyko surišti padoriai. Sorry, kad kaip visuomet verčiau jus laukti. Jei dar turit noro skaityt toliau, nesidrovėkit palaipiot man truputuką ant sąžinės - rašysiu skyrius kaip ant mielių Nes aš toks pritingintis žmogeliukas... Ech. Anyway, šekit, mano vaikai
14 Skyrius
„Užmarštis“
Visa, ką matė apniukusios medikės akys, buvo gili ir neapčiuopiama, begalinė tamsa. Ausys, dar neseniai taip noriai klausiusios kiekvienos gamtos natelės, atsisakė girdėti pasaulio garsus. Mergina girdėjo tik savo pačios pulso tuksenimą, kuris rodėsi toks garsus, lyg greta mušančio varpo gaudesys. Viskas tiesiog liovėsi egzistavę. Tarsi toje tamsioje erdvėje visada buvo ir bus tik ji viena, į skutus draskoma savo pačios krūtinėje slypinčių plaučių, pragaištingai traukiančių į save juodut juodutėlį deguonį.
Jos kūnas pats skriejo į priekį, neatsilikdamas nuo kažkur priešakyje, medžių lapijoje, švysčiojančio Itačio, ant nugaros atsargiai, bet greitai nešančio dabar jau suglebusį ir nejudantį šviesiaplaukį šinobį. Krauju ištepti ir vietomis sulipę lininiai plaukai bangavo su kiekvienu judesiu, tarsi kare kritusio vėliavnešio rankoje vis dar gniaužiama išdidi vėliava, tūžmingai plazdanti atšiauriame vėjyje.
Viskas buvo it trapi vizija, sukurta iš kūno išplėštos Amajos sielos, plazdančios kažkur, kitoje dimensijoje, kitame išmatavime, kol jos nepailstančios kojos šuoliavo medžių šakomis.
Ar tikrai tai buvo? Ar tikrai aš liečiau tą brutaliai sumaitotą kūną? Ar iš tiesų, savo rankomis laikiau ir raminau tą prakaito išpiltą veidą? Nejaugi tas baimės ir skausmo iškreiptas žvilgsnis išsigelbėjimo ieškojo mano akyse? Argi tai tiesa...
Galvoje vėl ir vėl kartojosi vaizdai... Jos drebantys pirštai atsega apsiaustą ir jis paleistas išsiskleidžia ant žemės... Vaikino torsas juda blaškomas kančios... Paklaikę akys naršo aplinką... Sukaupusi čakrą į delną ji užspaudžia žaizdas, mėgindama sustabdytų kraujavimą... Ant išblyškusių skruostų krenta lietaus lašai... O gal jos ašaros?...
Akimirksniu vaizdai sustojo. Pradingo nebūtyje, iš kurios ir buvo pasirodę. Pasaulis ėmė grįžti į ją. Arba ji grįžo į pasaulį...
Amajos akys plačiai atsimerkė. Mergina stovėjo medžių paunksmėje, greta akmeninio pastato, kurio, Sasajaki jautė, tik vidų pažinojo. Skaidri tyla, būdinga tik tam nežymiam paros laikui, supo jos kūną. Brėško.
Ant savo apsunkusių pečių ji pajuto kažką šilto. Itačio pirštai skausmingai gniaužė jos pečius. Viršum apykaklės piktai primerktos juodos akys atšiauriai spitrijo į ją. Amaja tik dabar pradėjo suprasti, kad prieš sekundę tie sunkūs gniaužtai skausmingai purtė jos transo apimtą kūną. Tik jų dėka ji sugebėjo rasti kelią atgal.
Učiha iš lėto patraukė rankas ir nusisuko nuo jos. Medikei visai nepatiko apykaklės paslėptos lūpos, sučiauptos nieko gero nežadančiai tylai. Jos akys nepraleido nei vieno vaikino judesio, tarsi ką tik pirmą kartą praregėjusios. Tamsi aukšta figūra palinko prie kažko, ko Amaja nematė. Instinkto vedama ji priėjo artyn ir pamatė sąmonės netekusį Deidarą, ramiai gulintį ant žemės.
Staiga ji prisiminė. Suprato, kas dedasi. Mintys, ką tik buvusios tuščios, lyg naujas popieriaus lapas, akimirksniu prisipildė juodomis raidėmis išraityto teksto. Viskas vėl ėmė atrodyti aišku.
Medikė privalo išgelbėti šį jaunuolį. Ji palietė jo kaklą ieškodama pulso. Oda po jos delnu buvo atšalusi ir praradusi spalvą, tačiau Amaja puikiai jautė nusilpusią, tačiau ritmingai besispardančią gyvybę vaikino kraujagyslėse.
- Pašauk ką nors,- griežtai išpyškino ji.- Reikia kuo atsargiau perkelti jį į palatą.
Itačiui nereikėjo kartoti antrąkart – jis dingo, kaip nežymus vėjo gūsis.
Iš medicinos reikmenų krepšio mergina išsitraukė rankšluostuką ir švelniai nuvalė prakaito, kraujo ir purvo mišinį nuo Deidaros veido. Greta jos atsirado dvi figūros. Viena grėsmingai gremėzdiška, kita, mažesnė – atšiauriai nežemiška. Amajai nereikėjo ir galvos pakelti, kad suprastų, jog tai rykliažmogio ir Učihos duetas.
-Nagi, greičiau,- nekantriai sušuko ji.- Žmogus merdėja.
-Ohoho, kokie mes aršūs! – Nusišaipė Kisamė.- Ko gi tu ją prišėrei, kai aš nemačiau, nedorėli?
-Užčiaupk žabtus, žuviasnuki!- Neapykanta rykliažmogui netyčia prasiveržė, Amajai nesuspėjus jos tinkamai nugrūsti į saugią sielos kertę.
Mažos rykliažmogio akutės nepatikliai mirktelėjo ir po akimirkos Kisamė pratrūko griausmingai juoktis. Jo milžiniškas kūnas net purtėsi, kai iš rykliškų nasrų sklido griausmingas kvatojimas. Itačio lūpos taip pat nenoriai išsitempė į šypseną ir jis tik vos vos susilaikė neprunkštelėjęs, bet niekam nebuvo lemta to pastebėti.
-O varge, judėkit. –pyko Sasajaki. – Net žemynai juda greičiau už jus.
-O brol!- Šiek tiek aprimo Kisamė.- Ši kunoiči man pradeda patikti.
~*~
Palatoje stovėjo bent septynetas žmonių, tačiau patalpos nedrumstė nė menkiausias garsas, tarsi tos tamsios, galvas panarinusios figūros tebūtų buvę plastikiniai manekenai, sustatyti dekoraciniais sumetimais tragikomedijos spektaklyje. Tik labai pasistengus buvo galima išgirsti tylią, nuslopintą raudonplaukės aimaną. Jos per smarkiai sugniaužti pirštai, net pabalę nuo įtampos, gniaužė baltą antklodę toje vietoje, kur turėjo būti Deidaros delnas. Merginos skruostais tekėjo ašaros, bet jos lūpos buvo kietai sučiauptos, kad neištrūktų nei menkiausias garselis. Kiti Akatsuki nariai stovėjo nejudėdami, tarsi pradinukai pirmojoje diskotekoje, nedrįstantys žengti pirmojo žingsnio. Niekas nenorėjo sudrumsti neramios tylos. Visa tai priminė seniai buvusią sceną, kurią drobėje įamžino tapytojas prieš daug dešimtmečių.
Būdama palatoje, Amaja jautėsi kaip žuvis vandeny. Tai buvo jos teritorija, jos karalija. Visi ten esantys žmonės, kad ir kokie grėsmingi, buvo jai pavaldūs. Mai, Itačis, Kisamė, Hidanas, Kakuzu, netgi Peinas nuolat varstė žvilgsniais Amajos nugarą, lyg tikrojo gyvenimo nemačiusi šešiolikmetė būtų buvusi svarbiausia figūra šachmatų lentoje. Medikė ir buvo pirmoji nutraukusi plieninę tylą:
- Nestovėkime visi nuleidę galvas, lyg viskas būtų prarasta. – Jos balsas skambėjo neįprastai garsiai ir aštriai.- Deidaros gyvybei negresia pavojus. Taip, jis prarado daug kraujo, dievaži, jis neteko abiejų rankų, bet, gal būt, tai buvo tinkama kaina sumokėti už išsaugotą gyvybę.
- Bet būdamas tokioje formoje jis nebenaudingas grupuotei. – Užprotestavo Peinas.
- Geriau jau būtų miręs nei grįžęs tokios būklės.- vyptelėjo Hidanas.
- Ei, ei, ei! – kad nuramintų staiga prasidėjusį pritariamųjų šūksnių pliūpsnį, Amaja net pakėlė rankas. – Nepamirškit, kad esat sunkiai sužeisto žmogaus palatoje. Aš nesakiau, kad jis ir liks tokioje būklėje, per greitai mane nurašote, gerbiamieji.
Bambėjimas iš karto nutilo. Visų akys vėl nukrypo į medikę.
- Turiu planą, bet, kad jis pasiteisintų prireiks stebuklo.- nelinksmai šyptelėjo ji. – Leiskite man viską apsvarstyti. Palikite mane su pacientu.
Nė vienas Akatsuki narys nepajudėjo iš vietos.
- Nejau neturite ką veikti? Nagi, sparčiau! – griežtai sukomandavo ji ir beveik grūste išgrūdo visus šinobius iš patalpos. Išeidama Mai metė jai viltingą žvilgsnį, kuris pasakė daugiau nei bet koks žodis.
Palatą apgaubė tyla, tik šį kartą ji buvo minkšta ir švelni, lyg prie palengva rusenančio židinio sėdinčios senelės mezgamas megztinis. Jai nekenkė netgi nekantriai pirmyn atgal minantys, dusliai kaukšintys, Amajos kulniukai.
Metodas, kurio medikė norėjo griebtis gydant šį pacientą, buvo jos brangiojo mokytojo ištobulinta slapta technika, galima sakyti – jo specializacija, o kadangi Amaja buvo mokytojo pasekėja ir medicinos amato įpėdinė, taip pat ir jos specializacija. Ar bent jau turėjo būti, po dar keleto metų sunkių treniruočių. Deja, per pastaruosius ketverius metus, Sasajaki ištobulino tik medicinos pagrindus (nors tai jau buvo didelis pasiekimas). Slaptosios technikos ji tik pradėjo mokytis.
Fukurou-sensei, jos senasis mokytojas, buvo itin pažengęs regeneracinėje medicinoje, panašiai, kaip penktoji hokagė Tsunadė buvo ištobulinusi nuodų ir priešnuodžių mediciną. Tai buvo jo koziris, ilgų dešimtmečių darbo vaisius, kurį jis stengėsi perleisti savo mokinei, Sasajaki Amajai. Tik saujelė žmonių visame pasaulyje gebėjo naudotis panašiomis technikomis. Fukurou-sensei atrado savo paties, itin stiprių medicininį nindžiutsu. Deja, kad technika būtų atlikta teisingai ir iki galo, reikėjo labai didelio susikaupimo, bent penketo ilgas valandas nenuilstančiai dirbančių žmonių ir begalinio kiekio čakros. Kaip tai atlikti šiame pasaulio užkampyje, su ribotais resursais ir šinobiais, kurie visiškai nieko neišmano apie mediciną, kol kas Amajai buvo neįkandama mįslė.
Medikė liovėsi vaikščiojusi ir priėjusi prie sužeistojo, atsisėdo greta jo lovos. Deidara buvo atgavęs sąmonę, tačiau kietai miegojo. Amaja stebėjo kaip kilnojasi jo krūtinė, vaikinui godžiai traukiant orą. Jis atrodė ramus, tarsi nieko blogo niekada nebuvo nutikę. Tarsi pabudęs jis vėl galės daryti ką tik panorėjęs. Sasajaki bijojo tos akimirkos, kai šis jaunas šinobis pabus iš ramių sapnų ir supras esąs pragare.
Mergina palietė Deidaros prakaito lašeliais išrasojusią kaktą ir pajutusi, kad ši yra sveikos temperatūros, nejaukiai šyptelėjo. Amaja pažvelgė į keistai ant jo berankio kūno gulančią antklodę ir jos nefrito spalvos akyse sužibo ašaros.
Kas galėjo taip pasielgti?
Atbula ranka nubraukusi sūriuosius lašelius savo akių kampučiuose, kunoiči giliai įkvėpė ir išėjo iš palatos. Jai reikėjo akis į akį pakalbėti su Akatsuki lyderiu.
Koridoriai, kurie dar neseniai atrodė beprotiškai klaidūs ir nesuprantami, dabar buvo tarsi jos pačios kiemas, Sasajakių rajone. Sienos, neseniai atrodžiusios šaltos it ledinis ežero paviršius vasarį, dabar tapo draugiškos, tarsi oranžiniai tapetai senajame medikės kambaryje. Kaip greitai pasikeičia gyvenimo spalvos, kai pripranti prie aplinkos ir susitaikai, kad ir su sunkiausia lemtimi. Kunoiči karčiai šyptelėjo prisiminusi naivią, tikrų žiaurumų nepatyrusią, save, kokia dar buvo palyginti neseniai. Amaja, kuriai linko keliai vien pagalvojus apie pokalbį su kuriuo nors Akatsuki nariu, ar nekontroliuojamai raudusi, Itačiui per daug prisiartinus, pražuvo praeityje. Dabar ji tapo nuolat prie baimės pripratusia mergina, kurios šviesiai žalios akys į pasaulį žvelgė su rūsčiu kartėliu, būdingu nelengvą gyvenimą gyvenantiems suaugusiems žmonėms. O ji, viso labo, buvo tik šešiolikametė Konohos miesto kunoiči.
-AAAAAAAAA! – suriko žalią kostiumą vilkinti figūra, stovinti ant Haširamos Sendžiu, pirmojo Hokagės, skulptūros galvos, Pabaigos slėnyje. – Aš pats, savo rankomis, prilupsiu tavo Hjūgišką pasturgalį, kai tik tave rasiu, Nedži!!!!
Suvokęs, ką vos prieš akimirksnį, išrėkė visų plaučių turiniu, Lee nejaukiai šyptelėjo.
-Atleisk, Hinata.- nudelbė akis į žemę Lee, galvodamas, kad išsireiškimas „Hjūgiškas pasturgalis“ būtų kažkokiu būdų įžeidęs Nedžio pusseserę. O ši, mandagiai prisidengusi burną, droviai juokėsi.
-Nesuprantu, ko jūs čia šmaikštaujat ir žaidžiat. – Piktai į juos akimis žaibavo Ten-Ten.- Mes neturim tam laiko!
-Mes daug kam neturim laiko,- surimtėjęs atsakė Lee,- tačiau, neturiu nė menkiausio supratimo, kur link galėjo pasukti tas Hjū...- vaikinas žioptelėjo ir nutilo, nedrąsiai dirstelėdamas į vis dar besišypsančią Hinatą.- Et, kur mano liežuvis... Nepyk, Hinata-chan, aš pripratęs būti tik vieno Hjūgos apsuptyje.- Kaltai nulenkė galvą jis.
- Lee, užtilk minutėlei ir leisk man pagalvoti.- griežtai atrėžė Ten-Ten, vietoje Hinatos, kuri buvo bepradėjusi sakyti „nieko tokio“.
Lee nieko neatsakė. Jis dar nebuvo matęs Ten-Ten tokios įsiutusios ir perdėtai kažkur skubančios. Visa tai prieštaravo jos ramiam ir šiek tiek tingiam būdui. Ji nenustygo vietoje, darė kažkokius keistus rankų gestus, kuriuos, matyt, tik ji viena suprato, kažką murmėjo sau panosėje, spoksodama į vieną tašką, nieko nematančiomis akimis. Ji atrodė pikta ir grėsminga, visa savo esybe rodanti, kad nepakęs nė menkiausio prisilietimo ar kvailai ištartų žodžių. Iš visos gyvų padarų karalystės gyvių, Lee galvojo, kad ji labiausiai panaši į širšę.
- Tvarkoj. - po ilgos tylos pagaliau pasakė ji.- Jeigu aš pakankamai gerai pažįstu Nedžį, tai jis bus patraukęs, kurios nors mūsų priešų šalies link. Šalys be nindzių miestelių tikrai negrobs kažkokios neįdomios medikės, tai jis ten tikrai netaiko. Vakarų kryptis atkrenta, nes ten plyti Vėjo šalis, mūsų sąjungininkai, lieka rytai – neaiškusis Vandens kraštas, šiaurė – Žaibo šalis ir šiaurės vakarai
– Akmens šalis. Nemanau, kad užsigrūdinusiems Kirigakurės šinobiams gali reikėti medikės, todėl ir Vandens šalis atkrenta. Lieka rinktis iš dviejų. Mano balsas linksta prie Akmens šalies...
Kol Ten-Ten šnekėjo, Lee žiūrėjo į ją išsproginęs akis. Paprastai Nedžis buvo atsakingas už jų trijulės taktiką ir visus proto reikalus, bet akivaizdu, kad vienintelė komandos mergina buvo nemažai iš jo išmokusi. Pakėlęs nykštį jis energingai keliskart linktelėjo. Hinata, atrodžiusi šiek tiek priblokšta, taip pat aktyviai pritarė.
Hjūga Nedžis, tuo metu buvęs kažkur prie Krioklio šalies sienos, net neįtarė, kad jį vijosi jo komandos nariai. Ir ne gana to, Ten-Ten buvo daug tiksliau nuspėjusi Amajos buvimo vietą, nei jis pats.
Peino kabinete tvyrojo įtempta tyla. Amaja, aukštai iškėlusi galvą, stovėjo vidury kambario, atrodė pasitikinti savimi. Peinas, sėdintis savo krėsle, buvo padėjęs galvą ant sunertų rankų ir kažką įtemptai mąstė. Prieš kelias minutes Sasajaki jam buvo išdėsčiosi Deidaros gydymo planą, tačiau jai reikėjo daug žmonių, daug laiko ir nemažai priemonių. To suteikti jis kol kas negalėjo.
- Tau reikia bent penkių žmonių, su dideliais kiekiais čakros ir puikiu jos valdymu... – tiriamai stebėjo medikę Akatsuki vadas. – Ir daug laiko. Deja, nei vieno nei kito negaliu pažadėti, dabar yra svarbesnių reikalų.
- Ar tai susiję su Kazekage Gaara, kurį šiuo metu laikote belaisviu, kažkur šios būstinės patalpose? – mėgindama išgauti kuo daugiau informacijos iš lyderio gestų, atvirai paklausė Amaja. Kažkodėl, žaidimai likimu jai nebeatrodė tokie baisūs, kaip ankščiau.
Peino sunerti pirštai nežymiai krustelėjo, bet to Amajai užteko suprasti, kad pataikė į dešimtuką. Ji nekentė Akatsuki už tai, kad jie ruošėsi kažką daryti su Gaara, tačiau ji negalėjo sau leisti pamiršti savo pačios apverktinos padėties.
- Apie tai tau draudžiama kalbėti, Sasajaki Amaja.- piktai atsakė Peinas. – Atsimink, kad čia esi tik menkavertė blusa, neturinti balso teisės.
- Ak nejaugi? – piktdžiugiškai išsišiepė kunoiči.- Kodėl, tuomet toks menkas kenkėjas vis dar gyvas? Jei reikalai ir toliau klostysis taip, kaip dabar, be medikės paslaugų neišsiversite ir pats tai kuo puikiausiai suprantate, Pein-sama. Jums esu daug svarbesnė, nei mėginate parodyti. Kai galėsite man suteikti tai, ko prašiau, praneškite. Iki to laiko, atsisakau pajudinti net pirštelį.
Žinote kur mane rasti.
Amaja apsisuko ir išėjo iš kabineto, net neabejodama, kad padarė Peinui didelį įspūdį. Ji nesiruošė būti tik marionete jo rankose. Gal būt, taip išsakydama savo mintis, ji kiek peržengė liniją, bet drebėti dėl kiekvieno vado krustelėjimo ar paliepimo, jai buvo atsibodę. Net jei Akatsuki ir nuspręs jos atsikratyti, mirtis, tikriausiai, buvo geresnė išeitis, nei amžiams likti čia uždarytai. Vienintelė baimė buvo tai, kad Peinas puikiai žinojo, kas tokie jos artimieji, ir savo pagiežą Akatsuki lyderis gali išlieti ant jų.
Žingsniuodama koridoriais palatos link, Amaja kaktomuša susidūrė su dviem asmenim, kurių Akatsuki būstinėje ji bijojo labiausiai. Tai, žinoma buvo rykliažmogio ir vyresniojo Učihos dvejetas. Eidami jie kažką aptarinėjo, Kisamė buvo susiraukęs ir grėsmingai iššiepęs aštrius dantis, kol šaltasis Šaringano naudotojas jam kažką aiškino. Kunoiči, kaip visuomet, nematė jo judančių lūpų, uždengtų aukštos apykaklės, tačiau jo tariami žodžiai skambėjo tarsi nostalgijos kupina melodija. Deja, žodžių reikšmės ji negalėjo suprasti, bet negalėjo sakyti, kad stengėsi. Amajai priartėjus prie jų, savo mažomis išsprogusiomis akutėmis, Kisamė dirstelėjo į ją ir iššiepė savo žabtus dar labiau. Amajai nejučia suskaudo mėlynes ant kaklo, kurios dar nerodė noro gyti. Itačis praeidamas nežymiai linktelėjo, parodydamas, kad ją pamatė, tačiau nei akimirkai nestabtelėjęs, toliau nužingsniavo koridoriumi su rykliažmogiu pašonėje.
Medikė tyliai įėjo į palatą ir atsisėdo greta sužeistojo lovos. Jis vis dar ramiai, net nekrustelėjęs, miegojo, tarsi laikas šioje patalpoje buvo sustojęs. Kunoiči atsiduso. Kažkodėl mergina pajuto jam prieraišumą. Ji norėjo paimti Deidarą už rankos, bet to padaryti negalėjo, taigi, vietoj to, ji nubraukė geltonus plaukus nuo šinobio kaktos. Jo veidas buvo švelnių bruožų, nespėjęs suvyriškėti, todėl. dėl įmantrios šukuosenos, jį buvo galima palaikyti mergina. Deidara buvo velniškai panašus į Mai, net nežinodama, Amaja būtų supratusi, kad jie – brolis ir sesuo.
Globėjiškai besišypsanti medikė, stebėdama jo miegantį veidą, nejučia pati užsnūdo. Ji sapnavo neramius sapnus ir vis nubusdavo, bet, pamačiusi, kad pacientas vis dar miega, vėl pasinerdavo į negilų miegą. Nuovargis užgriuvo ją visa jėga. Deidarai netikėtai krustelėjus, ji iškart pabudo.
Jo šviesiai mėlynos akys klausiamai sužiuro į medikę, ieškodamos atsakymų į klausimus, kurie netikėtai užgriuvo, jam pabudus iš gilaus miego. Į savo „sužeidimą“ jis žiūrėjo daug ramiau, nei tikėjosi Amaja. Jis neištarė nė žodžio. Tik tyliai žiūrėjo jai į akis, nesuprasdamas kas ji tokia.
- A... Aš medikė. – po kiek laiko sumetusi, kodėl jis taip spokso, pasakė ji. – Sasajaki Amaja, malonu susipažinti, Deidara-san. Manau, galėsiu grąžinti jums... rankas.
Geltonplaukis nuleido akis į savo pečius, ir, pamatęs, kad žemiau jų nieko nėra, vėl pakėlė akis į kunoiči. Jo veide mergina nepamatė nė menkiausios abejonės, gailesčio ar panikos. Jis buvo visiškai ramus. Netgi priešingai, atrodė šiek tiek sarkastiškai nusiteikęs, tarytum visa tai buvo tik kažkokia komedija, nutikusi betkam kitam, tik ne jam.
- Tuomet, būkite man gailestinga seselė, mm?
***
Tikiuosi per daug nenugrybavau į lankas Ir taip, suprantu kad Lee ir jo šutvės niekas nemyli ir visiem įdomiau kas vyksta su tais dievo neštais ir pamestais Akatsuki, bet jei jau įdėjau juos į istoriją, tai riek ir užbaigt tą reikalą Dabar prasidės pati fanfiko košė ir jau pradėsiu nuklyst nuo originaliosios Naruto istorijos. Iš pradžių buvo idėja grynai įtilpti į tuos istorijos sukurtus rėmus ir parašyti pasakėlę apie tai kas galėjo vykti visų tų matytų įvykių užkulisiuose, bet, kadangi šitą rašlevonę rašau jau... ghe ghem, bent du metus, jei ne tris, tai viskas, kas tada buvo nauja, dabar yra antikinė istorija ir viskas pradės krypti į dausas. Taigi tikiuosi jūs per daug nepyksit. Aš irgi jus myliu <3
P.S. kadangi aš Lietuvoje ir žadu čia užsilikti, manau galėsiu updatini viską greičiau, bet ir iš jūsų prašymas, kuo daugiau zyzkite, šita taktika tikrai suveiks ir aš baigsiu vilkint reikalus Ačiūūūūū
O Jergau, šitą skyrių rašiau žiauriai ilgai, netoli savaitės. Buvo labai sunku atsimint kas tiksliai vyko prieš tai, tai teko viską perskaityt nuo pradžių ir mėgint išvengt labai didelių loginių klaidų. Manau, galus gal ir pavyko surišti padoriai. Sorry, kad kaip visuomet verčiau jus laukti. Jei dar turit noro skaityt toliau, nesidrovėkit palaipiot man truputuką ant sąžinės - rašysiu skyrius kaip ant mielių Nes aš toks pritingintis žmogeliukas... Ech. Anyway, šekit, mano vaikai
14 Skyrius
„Užmarštis“
Visa, ką matė apniukusios medikės akys, buvo gili ir neapčiuopiama, begalinė tamsa. Ausys, dar neseniai taip noriai klausiusios kiekvienos gamtos natelės, atsisakė girdėti pasaulio garsus. Mergina girdėjo tik savo pačios pulso tuksenimą, kuris rodėsi toks garsus, lyg greta mušančio varpo gaudesys. Viskas tiesiog liovėsi egzistavę. Tarsi toje tamsioje erdvėje visada buvo ir bus tik ji viena, į skutus draskoma savo pačios krūtinėje slypinčių plaučių, pragaištingai traukiančių į save juodut juodutėlį deguonį.
Jos kūnas pats skriejo į priekį, neatsilikdamas nuo kažkur priešakyje, medžių lapijoje, švysčiojančio Itačio, ant nugaros atsargiai, bet greitai nešančio dabar jau suglebusį ir nejudantį šviesiaplaukį šinobį. Krauju ištepti ir vietomis sulipę lininiai plaukai bangavo su kiekvienu judesiu, tarsi kare kritusio vėliavnešio rankoje vis dar gniaužiama išdidi vėliava, tūžmingai plazdanti atšiauriame vėjyje.
Viskas buvo it trapi vizija, sukurta iš kūno išplėštos Amajos sielos, plazdančios kažkur, kitoje dimensijoje, kitame išmatavime, kol jos nepailstančios kojos šuoliavo medžių šakomis.
Ar tikrai tai buvo? Ar tikrai aš liečiau tą brutaliai sumaitotą kūną? Ar iš tiesų, savo rankomis laikiau ir raminau tą prakaito išpiltą veidą? Nejaugi tas baimės ir skausmo iškreiptas žvilgsnis išsigelbėjimo ieškojo mano akyse? Argi tai tiesa...
Galvoje vėl ir vėl kartojosi vaizdai... Jos drebantys pirštai atsega apsiaustą ir jis paleistas išsiskleidžia ant žemės... Vaikino torsas juda blaškomas kančios... Paklaikę akys naršo aplinką... Sukaupusi čakrą į delną ji užspaudžia žaizdas, mėgindama sustabdytų kraujavimą... Ant išblyškusių skruostų krenta lietaus lašai... O gal jos ašaros?...
Akimirksniu vaizdai sustojo. Pradingo nebūtyje, iš kurios ir buvo pasirodę. Pasaulis ėmė grįžti į ją. Arba ji grįžo į pasaulį...
Amajos akys plačiai atsimerkė. Mergina stovėjo medžių paunksmėje, greta akmeninio pastato, kurio, Sasajaki jautė, tik vidų pažinojo. Skaidri tyla, būdinga tik tam nežymiam paros laikui, supo jos kūną. Brėško.
Ant savo apsunkusių pečių ji pajuto kažką šilto. Itačio pirštai skausmingai gniaužė jos pečius. Viršum apykaklės piktai primerktos juodos akys atšiauriai spitrijo į ją. Amaja tik dabar pradėjo suprasti, kad prieš sekundę tie sunkūs gniaužtai skausmingai purtė jos transo apimtą kūną. Tik jų dėka ji sugebėjo rasti kelią atgal.
Učiha iš lėto patraukė rankas ir nusisuko nuo jos. Medikei visai nepatiko apykaklės paslėptos lūpos, sučiauptos nieko gero nežadančiai tylai. Jos akys nepraleido nei vieno vaikino judesio, tarsi ką tik pirmą kartą praregėjusios. Tamsi aukšta figūra palinko prie kažko, ko Amaja nematė. Instinkto vedama ji priėjo artyn ir pamatė sąmonės netekusį Deidarą, ramiai gulintį ant žemės.
Staiga ji prisiminė. Suprato, kas dedasi. Mintys, ką tik buvusios tuščios, lyg naujas popieriaus lapas, akimirksniu prisipildė juodomis raidėmis išraityto teksto. Viskas vėl ėmė atrodyti aišku.
Medikė privalo išgelbėti šį jaunuolį. Ji palietė jo kaklą ieškodama pulso. Oda po jos delnu buvo atšalusi ir praradusi spalvą, tačiau Amaja puikiai jautė nusilpusią, tačiau ritmingai besispardančią gyvybę vaikino kraujagyslėse.
- Pašauk ką nors,- griežtai išpyškino ji.- Reikia kuo atsargiau perkelti jį į palatą.
Itačiui nereikėjo kartoti antrąkart – jis dingo, kaip nežymus vėjo gūsis.
Iš medicinos reikmenų krepšio mergina išsitraukė rankšluostuką ir švelniai nuvalė prakaito, kraujo ir purvo mišinį nuo Deidaros veido. Greta jos atsirado dvi figūros. Viena grėsmingai gremėzdiška, kita, mažesnė – atšiauriai nežemiška. Amajai nereikėjo ir galvos pakelti, kad suprastų, jog tai rykliažmogio ir Učihos duetas.
-Nagi, greičiau,- nekantriai sušuko ji.- Žmogus merdėja.
-Ohoho, kokie mes aršūs! – Nusišaipė Kisamė.- Ko gi tu ją prišėrei, kai aš nemačiau, nedorėli?
-Užčiaupk žabtus, žuviasnuki!- Neapykanta rykliažmogui netyčia prasiveržė, Amajai nesuspėjus jos tinkamai nugrūsti į saugią sielos kertę.
Mažos rykliažmogio akutės nepatikliai mirktelėjo ir po akimirkos Kisamė pratrūko griausmingai juoktis. Jo milžiniškas kūnas net purtėsi, kai iš rykliškų nasrų sklido griausmingas kvatojimas. Itačio lūpos taip pat nenoriai išsitempė į šypseną ir jis tik vos vos susilaikė neprunkštelėjęs, bet niekam nebuvo lemta to pastebėti.
-O varge, judėkit. –pyko Sasajaki. – Net žemynai juda greičiau už jus.
-O brol!- Šiek tiek aprimo Kisamė.- Ši kunoiči man pradeda patikti.
~*~
Palatoje stovėjo bent septynetas žmonių, tačiau patalpos nedrumstė nė menkiausias garsas, tarsi tos tamsios, galvas panarinusios figūros tebūtų buvę plastikiniai manekenai, sustatyti dekoraciniais sumetimais tragikomedijos spektaklyje. Tik labai pasistengus buvo galima išgirsti tylią, nuslopintą raudonplaukės aimaną. Jos per smarkiai sugniaužti pirštai, net pabalę nuo įtampos, gniaužė baltą antklodę toje vietoje, kur turėjo būti Deidaros delnas. Merginos skruostais tekėjo ašaros, bet jos lūpos buvo kietai sučiauptos, kad neištrūktų nei menkiausias garselis. Kiti Akatsuki nariai stovėjo nejudėdami, tarsi pradinukai pirmojoje diskotekoje, nedrįstantys žengti pirmojo žingsnio. Niekas nenorėjo sudrumsti neramios tylos. Visa tai priminė seniai buvusią sceną, kurią drobėje įamžino tapytojas prieš daug dešimtmečių.
Būdama palatoje, Amaja jautėsi kaip žuvis vandeny. Tai buvo jos teritorija, jos karalija. Visi ten esantys žmonės, kad ir kokie grėsmingi, buvo jai pavaldūs. Mai, Itačis, Kisamė, Hidanas, Kakuzu, netgi Peinas nuolat varstė žvilgsniais Amajos nugarą, lyg tikrojo gyvenimo nemačiusi šešiolikmetė būtų buvusi svarbiausia figūra šachmatų lentoje. Medikė ir buvo pirmoji nutraukusi plieninę tylą:
- Nestovėkime visi nuleidę galvas, lyg viskas būtų prarasta. – Jos balsas skambėjo neįprastai garsiai ir aštriai.- Deidaros gyvybei negresia pavojus. Taip, jis prarado daug kraujo, dievaži, jis neteko abiejų rankų, bet, gal būt, tai buvo tinkama kaina sumokėti už išsaugotą gyvybę.
- Bet būdamas tokioje formoje jis nebenaudingas grupuotei. – Užprotestavo Peinas.
- Geriau jau būtų miręs nei grįžęs tokios būklės.- vyptelėjo Hidanas.
- Ei, ei, ei! – kad nuramintų staiga prasidėjusį pritariamųjų šūksnių pliūpsnį, Amaja net pakėlė rankas. – Nepamirškit, kad esat sunkiai sužeisto žmogaus palatoje. Aš nesakiau, kad jis ir liks tokioje būklėje, per greitai mane nurašote, gerbiamieji.
Bambėjimas iš karto nutilo. Visų akys vėl nukrypo į medikę.
- Turiu planą, bet, kad jis pasiteisintų prireiks stebuklo.- nelinksmai šyptelėjo ji. – Leiskite man viską apsvarstyti. Palikite mane su pacientu.
Nė vienas Akatsuki narys nepajudėjo iš vietos.
- Nejau neturite ką veikti? Nagi, sparčiau! – griežtai sukomandavo ji ir beveik grūste išgrūdo visus šinobius iš patalpos. Išeidama Mai metė jai viltingą žvilgsnį, kuris pasakė daugiau nei bet koks žodis.
Palatą apgaubė tyla, tik šį kartą ji buvo minkšta ir švelni, lyg prie palengva rusenančio židinio sėdinčios senelės mezgamas megztinis. Jai nekenkė netgi nekantriai pirmyn atgal minantys, dusliai kaukšintys, Amajos kulniukai.
Metodas, kurio medikė norėjo griebtis gydant šį pacientą, buvo jos brangiojo mokytojo ištobulinta slapta technika, galima sakyti – jo specializacija, o kadangi Amaja buvo mokytojo pasekėja ir medicinos amato įpėdinė, taip pat ir jos specializacija. Ar bent jau turėjo būti, po dar keleto metų sunkių treniruočių. Deja, per pastaruosius ketverius metus, Sasajaki ištobulino tik medicinos pagrindus (nors tai jau buvo didelis pasiekimas). Slaptosios technikos ji tik pradėjo mokytis.
Fukurou-sensei, jos senasis mokytojas, buvo itin pažengęs regeneracinėje medicinoje, panašiai, kaip penktoji hokagė Tsunadė buvo ištobulinusi nuodų ir priešnuodžių mediciną. Tai buvo jo koziris, ilgų dešimtmečių darbo vaisius, kurį jis stengėsi perleisti savo mokinei, Sasajaki Amajai. Tik saujelė žmonių visame pasaulyje gebėjo naudotis panašiomis technikomis. Fukurou-sensei atrado savo paties, itin stiprių medicininį nindžiutsu. Deja, kad technika būtų atlikta teisingai ir iki galo, reikėjo labai didelio susikaupimo, bent penketo ilgas valandas nenuilstančiai dirbančių žmonių ir begalinio kiekio čakros. Kaip tai atlikti šiame pasaulio užkampyje, su ribotais resursais ir šinobiais, kurie visiškai nieko neišmano apie mediciną, kol kas Amajai buvo neįkandama mįslė.
Medikė liovėsi vaikščiojusi ir priėjusi prie sužeistojo, atsisėdo greta jo lovos. Deidara buvo atgavęs sąmonę, tačiau kietai miegojo. Amaja stebėjo kaip kilnojasi jo krūtinė, vaikinui godžiai traukiant orą. Jis atrodė ramus, tarsi nieko blogo niekada nebuvo nutikę. Tarsi pabudęs jis vėl galės daryti ką tik panorėjęs. Sasajaki bijojo tos akimirkos, kai šis jaunas šinobis pabus iš ramių sapnų ir supras esąs pragare.
Mergina palietė Deidaros prakaito lašeliais išrasojusią kaktą ir pajutusi, kad ši yra sveikos temperatūros, nejaukiai šyptelėjo. Amaja pažvelgė į keistai ant jo berankio kūno gulančią antklodę ir jos nefrito spalvos akyse sužibo ašaros.
Kas galėjo taip pasielgti?
Atbula ranka nubraukusi sūriuosius lašelius savo akių kampučiuose, kunoiči giliai įkvėpė ir išėjo iš palatos. Jai reikėjo akis į akį pakalbėti su Akatsuki lyderiu.
Koridoriai, kurie dar neseniai atrodė beprotiškai klaidūs ir nesuprantami, dabar buvo tarsi jos pačios kiemas, Sasajakių rajone. Sienos, neseniai atrodžiusios šaltos it ledinis ežero paviršius vasarį, dabar tapo draugiškos, tarsi oranžiniai tapetai senajame medikės kambaryje. Kaip greitai pasikeičia gyvenimo spalvos, kai pripranti prie aplinkos ir susitaikai, kad ir su sunkiausia lemtimi. Kunoiči karčiai šyptelėjo prisiminusi naivią, tikrų žiaurumų nepatyrusią, save, kokia dar buvo palyginti neseniai. Amaja, kuriai linko keliai vien pagalvojus apie pokalbį su kuriuo nors Akatsuki nariu, ar nekontroliuojamai raudusi, Itačiui per daug prisiartinus, pražuvo praeityje. Dabar ji tapo nuolat prie baimės pripratusia mergina, kurios šviesiai žalios akys į pasaulį žvelgė su rūsčiu kartėliu, būdingu nelengvą gyvenimą gyvenantiems suaugusiems žmonėms. O ji, viso labo, buvo tik šešiolikametė Konohos miesto kunoiči.
~*~
-AAAAAAAAA! – suriko žalią kostiumą vilkinti figūra, stovinti ant Haširamos Sendžiu, pirmojo Hokagės, skulptūros galvos, Pabaigos slėnyje. – Aš pats, savo rankomis, prilupsiu tavo Hjūgišką pasturgalį, kai tik tave rasiu, Nedži!!!!
Suvokęs, ką vos prieš akimirksnį, išrėkė visų plaučių turiniu, Lee nejaukiai šyptelėjo.
-Atleisk, Hinata.- nudelbė akis į žemę Lee, galvodamas, kad išsireiškimas „Hjūgiškas pasturgalis“ būtų kažkokiu būdų įžeidęs Nedžio pusseserę. O ši, mandagiai prisidengusi burną, droviai juokėsi.
-Nesuprantu, ko jūs čia šmaikštaujat ir žaidžiat. – Piktai į juos akimis žaibavo Ten-Ten.- Mes neturim tam laiko!
-Mes daug kam neturim laiko,- surimtėjęs atsakė Lee,- tačiau, neturiu nė menkiausio supratimo, kur link galėjo pasukti tas Hjū...- vaikinas žioptelėjo ir nutilo, nedrąsiai dirstelėdamas į vis dar besišypsančią Hinatą.- Et, kur mano liežuvis... Nepyk, Hinata-chan, aš pripratęs būti tik vieno Hjūgos apsuptyje.- Kaltai nulenkė galvą jis.
- Lee, užtilk minutėlei ir leisk man pagalvoti.- griežtai atrėžė Ten-Ten, vietoje Hinatos, kuri buvo bepradėjusi sakyti „nieko tokio“.
Lee nieko neatsakė. Jis dar nebuvo matęs Ten-Ten tokios įsiutusios ir perdėtai kažkur skubančios. Visa tai prieštaravo jos ramiam ir šiek tiek tingiam būdui. Ji nenustygo vietoje, darė kažkokius keistus rankų gestus, kuriuos, matyt, tik ji viena suprato, kažką murmėjo sau panosėje, spoksodama į vieną tašką, nieko nematančiomis akimis. Ji atrodė pikta ir grėsminga, visa savo esybe rodanti, kad nepakęs nė menkiausio prisilietimo ar kvailai ištartų žodžių. Iš visos gyvų padarų karalystės gyvių, Lee galvojo, kad ji labiausiai panaši į širšę.
- Tvarkoj. - po ilgos tylos pagaliau pasakė ji.- Jeigu aš pakankamai gerai pažįstu Nedžį, tai jis bus patraukęs, kurios nors mūsų priešų šalies link. Šalys be nindzių miestelių tikrai negrobs kažkokios neįdomios medikės, tai jis ten tikrai netaiko. Vakarų kryptis atkrenta, nes ten plyti Vėjo šalis, mūsų sąjungininkai, lieka rytai – neaiškusis Vandens kraštas, šiaurė – Žaibo šalis ir šiaurės vakarai
– Akmens šalis. Nemanau, kad užsigrūdinusiems Kirigakurės šinobiams gali reikėti medikės, todėl ir Vandens šalis atkrenta. Lieka rinktis iš dviejų. Mano balsas linksta prie Akmens šalies...
Kol Ten-Ten šnekėjo, Lee žiūrėjo į ją išsproginęs akis. Paprastai Nedžis buvo atsakingas už jų trijulės taktiką ir visus proto reikalus, bet akivaizdu, kad vienintelė komandos mergina buvo nemažai iš jo išmokusi. Pakėlęs nykštį jis energingai keliskart linktelėjo. Hinata, atrodžiusi šiek tiek priblokšta, taip pat aktyviai pritarė.
Hjūga Nedžis, tuo metu buvęs kažkur prie Krioklio šalies sienos, net neįtarė, kad jį vijosi jo komandos nariai. Ir ne gana to, Ten-Ten buvo daug tiksliau nuspėjusi Amajos buvimo vietą, nei jis pats.
~*~
Peino kabinete tvyrojo įtempta tyla. Amaja, aukštai iškėlusi galvą, stovėjo vidury kambario, atrodė pasitikinti savimi. Peinas, sėdintis savo krėsle, buvo padėjęs galvą ant sunertų rankų ir kažką įtemptai mąstė. Prieš kelias minutes Sasajaki jam buvo išdėsčiosi Deidaros gydymo planą, tačiau jai reikėjo daug žmonių, daug laiko ir nemažai priemonių. To suteikti jis kol kas negalėjo.
- Tau reikia bent penkių žmonių, su dideliais kiekiais čakros ir puikiu jos valdymu... – tiriamai stebėjo medikę Akatsuki vadas. – Ir daug laiko. Deja, nei vieno nei kito negaliu pažadėti, dabar yra svarbesnių reikalų.
- Ar tai susiję su Kazekage Gaara, kurį šiuo metu laikote belaisviu, kažkur šios būstinės patalpose? – mėgindama išgauti kuo daugiau informacijos iš lyderio gestų, atvirai paklausė Amaja. Kažkodėl, žaidimai likimu jai nebeatrodė tokie baisūs, kaip ankščiau.
Peino sunerti pirštai nežymiai krustelėjo, bet to Amajai užteko suprasti, kad pataikė į dešimtuką. Ji nekentė Akatsuki už tai, kad jie ruošėsi kažką daryti su Gaara, tačiau ji negalėjo sau leisti pamiršti savo pačios apverktinos padėties.
- Apie tai tau draudžiama kalbėti, Sasajaki Amaja.- piktai atsakė Peinas. – Atsimink, kad čia esi tik menkavertė blusa, neturinti balso teisės.
- Ak nejaugi? – piktdžiugiškai išsišiepė kunoiči.- Kodėl, tuomet toks menkas kenkėjas vis dar gyvas? Jei reikalai ir toliau klostysis taip, kaip dabar, be medikės paslaugų neišsiversite ir pats tai kuo puikiausiai suprantate, Pein-sama. Jums esu daug svarbesnė, nei mėginate parodyti. Kai galėsite man suteikti tai, ko prašiau, praneškite. Iki to laiko, atsisakau pajudinti net pirštelį.
Žinote kur mane rasti.
Amaja apsisuko ir išėjo iš kabineto, net neabejodama, kad padarė Peinui didelį įspūdį. Ji nesiruošė būti tik marionete jo rankose. Gal būt, taip išsakydama savo mintis, ji kiek peržengė liniją, bet drebėti dėl kiekvieno vado krustelėjimo ar paliepimo, jai buvo atsibodę. Net jei Akatsuki ir nuspręs jos atsikratyti, mirtis, tikriausiai, buvo geresnė išeitis, nei amžiams likti čia uždarytai. Vienintelė baimė buvo tai, kad Peinas puikiai žinojo, kas tokie jos artimieji, ir savo pagiežą Akatsuki lyderis gali išlieti ant jų.
Žingsniuodama koridoriais palatos link, Amaja kaktomuša susidūrė su dviem asmenim, kurių Akatsuki būstinėje ji bijojo labiausiai. Tai, žinoma buvo rykliažmogio ir vyresniojo Učihos dvejetas. Eidami jie kažką aptarinėjo, Kisamė buvo susiraukęs ir grėsmingai iššiepęs aštrius dantis, kol šaltasis Šaringano naudotojas jam kažką aiškino. Kunoiči, kaip visuomet, nematė jo judančių lūpų, uždengtų aukštos apykaklės, tačiau jo tariami žodžiai skambėjo tarsi nostalgijos kupina melodija. Deja, žodžių reikšmės ji negalėjo suprasti, bet negalėjo sakyti, kad stengėsi. Amajai priartėjus prie jų, savo mažomis išsprogusiomis akutėmis, Kisamė dirstelėjo į ją ir iššiepė savo žabtus dar labiau. Amajai nejučia suskaudo mėlynes ant kaklo, kurios dar nerodė noro gyti. Itačis praeidamas nežymiai linktelėjo, parodydamas, kad ją pamatė, tačiau nei akimirkai nestabtelėjęs, toliau nužingsniavo koridoriumi su rykliažmogiu pašonėje.
Medikė tyliai įėjo į palatą ir atsisėdo greta sužeistojo lovos. Jis vis dar ramiai, net nekrustelėjęs, miegojo, tarsi laikas šioje patalpoje buvo sustojęs. Kunoiči atsiduso. Kažkodėl mergina pajuto jam prieraišumą. Ji norėjo paimti Deidarą už rankos, bet to padaryti negalėjo, taigi, vietoj to, ji nubraukė geltonus plaukus nuo šinobio kaktos. Jo veidas buvo švelnių bruožų, nespėjęs suvyriškėti, todėl. dėl įmantrios šukuosenos, jį buvo galima palaikyti mergina. Deidara buvo velniškai panašus į Mai, net nežinodama, Amaja būtų supratusi, kad jie – brolis ir sesuo.
Globėjiškai besišypsanti medikė, stebėdama jo miegantį veidą, nejučia pati užsnūdo. Ji sapnavo neramius sapnus ir vis nubusdavo, bet, pamačiusi, kad pacientas vis dar miega, vėl pasinerdavo į negilų miegą. Nuovargis užgriuvo ją visa jėga. Deidarai netikėtai krustelėjus, ji iškart pabudo.
Jo šviesiai mėlynos akys klausiamai sužiuro į medikę, ieškodamos atsakymų į klausimus, kurie netikėtai užgriuvo, jam pabudus iš gilaus miego. Į savo „sužeidimą“ jis žiūrėjo daug ramiau, nei tikėjosi Amaja. Jis neištarė nė žodžio. Tik tyliai žiūrėjo jai į akis, nesuprasdamas kas ji tokia.
- A... Aš medikė. – po kiek laiko sumetusi, kodėl jis taip spokso, pasakė ji. – Sasajaki Amaja, malonu susipažinti, Deidara-san. Manau, galėsiu grąžinti jums... rankas.
Geltonplaukis nuleido akis į savo pečius, ir, pamatęs, kad žemiau jų nieko nėra, vėl pakėlė akis į kunoiči. Jo veide mergina nepamatė nė menkiausios abejonės, gailesčio ar panikos. Jis buvo visiškai ramus. Netgi priešingai, atrodė šiek tiek sarkastiškai nusiteikęs, tarytum visa tai buvo tik kažkokia komedija, nutikusi betkam kitam, tik ne jam.
- Tuomet, būkite man gailestinga seselė, mm?
***
Tikiuosi per daug nenugrybavau į lankas Ir taip, suprantu kad Lee ir jo šutvės niekas nemyli ir visiem įdomiau kas vyksta su tais dievo neštais ir pamestais Akatsuki, bet jei jau įdėjau juos į istoriją, tai riek ir užbaigt tą reikalą Dabar prasidės pati fanfiko košė ir jau pradėsiu nuklyst nuo originaliosios Naruto istorijos. Iš pradžių buvo idėja grynai įtilpti į tuos istorijos sukurtus rėmus ir parašyti pasakėlę apie tai kas galėjo vykti visų tų matytų įvykių užkulisiuose, bet, kadangi šitą rašlevonę rašau jau... ghe ghem, bent du metus, jei ne tris, tai viskas, kas tada buvo nauja, dabar yra antikinė istorija ir viskas pradės krypti į dausas. Taigi tikiuosi jūs per daug nepyksit. Aš irgi jus myliu <3
P.S. kadangi aš Lietuvoje ir žadu čia užsilikti, manau galėsiu updatini viską greičiau, bet ir iš jūsų prašymas, kuo daugiau zyzkite, šita taktika tikrai suveiks ir aš baigsiu vilkint reikalus Ačiūūūūū
Comment