Naruto FanFIc

[Karolina1515]

Na ką aš galiu pasakyti ..... tu lobis Nakviša, tikras lobis Net neisivaizduoji kaip aš laukiau šito skyriaus mintyse buvau prisikūrus visiokių tesinio variantų, bet tau kaip visada pavyko mane nustebinti Man belieka tikėtis , kad daugiau nebebus tokių ilgų tarpų tarp skyrių....

[Nakviša]

Lol, pasistengsiu taip nelagint...
Ačiū kad skaitot ir likot su manim nes maniau, kad visi mano fanai bus pabėgę
Ir joa... istorijos dar daug daug daug liko... dar kokia dvidešimt skyrių aš kaip visad prikuriu visko į priekį milijonais, bet negaliu sugalvot kas vyks šiuo metu . Kai turėsiu daugiau laisvesnio laiko prisėsiu ir parašysiu.
Tikėkimės neįgris nei jums nei man

[Karamele]

Perskaičiau visutėlaičiai viską . Labai patiko ir laukiu tęsinių.

[Nakviša]

12 Skyrius

Okei... Šį kartą pasistengiau greičiau pradžiuginti (?) jus nauju skyrium. Šį kartą neliečiau sąsiuvinio, tiesiai rašiau į kompą, todėl gali būti šiek tiek nukentėjusi kokybė ir ilgis. bet nusprendžiau kad taip bus greičiau ir iš dalies geriau... tobulinsiu savo rašymą gal...

Žinau, kad ir vėl nepavyko taip greitai parašyti kaip tikėjausi, bet Vėlykų atostogoms buvau parlėkus Lietuvėlėn, todėl neturėjau daug laiko. Dabar, grįžus atgal į U.K. ir džiaugsmingai atsikračius visų darbų ir deadline'ų galėjau pagaliau prisėsti ir kažką sukurpti...
And there you have it :

12 Skyrius „Nykstančių pėdų pavymui“

-Nedžis ką???- sušuko Lee nužvelgdamas Ten-Ten, kuri akivaizdžiai buvo prieš savo valią išvilkta iš lovos. Apie tai bylojo kančios perkreipta fizionomija, kurią Lee ypač dažnai matydavo pastarosios misijos rytais, kai užsispyrėlis jų komandos vadas spirte išspirdavo juodu iš miegmaišių, bei susitaršę palaidi plaukai – juos ilgametė draugė visad tvarkingai susirišdavo į kuodukus.

-Taip, Lee, išgirdai teisingai.- suniurzgėjo Ten-Ten.- Hinata pati matė Nedžį išeinantį, ar ne, Hinata?
Ten-Ten pasisuko į Hinatą, droviai stoviniuojančią jai iš dešinės. Hjūga linktelėjo.

-O varge...- Lee užsidengė akis delnu. Prieš keletą minučių jis dar ramiai, nieko neįtardamas snūduriavo išsiilgtoje lovoje, kai netikėtai, lyg perlietas lediniu vandeniu, jis pabudo išgirdęs pažįstamą, nenustygstantį beldimą duryse. Jam net nespėjus tinkamai atidaryti durų, uždususi komandos draugė berte išbėrė pasakojimą, kaip Nedžis paliko namus ir išsiruošė gelbėti Amajos.

-Tam bičui atsilaisvino keli varžteliai.- Atsidusęs plačiau atidarė duris Lee, vilkintis žalia pižama, mažai kuo besiskiriančia nuo jo įprastinės, tragiškai pagarsėjusios aprangos. Mandagiai palaukęs, kol viešnios įeis pro duris, vaikinas uždarė duris ir nužingsniavo į svetainę jų pavymui.-Nors, tiesą sakant, baiminausi, kad jis nesugalvotų ko nors panašaus... Vis dėlto nusprendžiau, kad jis protingesnis ir nesileis į kelią visko neapgalvojęs. Pasirodo ir jis gali būti karštakošis.- nelinksmai šyptelėjo Lee.- Gyveni ir mokaisi.

-Aš irgi nemaniau, kad jis galėtų tiesiog imti ir pabėgti...-įsitaisiusi ant sofos, pasirėmė smakrą Ten-Ten.

-Kai pamačiau Nedžį ryte, jis atrodė, kaip visada pasitikintis savo jėgomis... – įsiterpė Hinata.- Esu tikra, kad jis turi šiokį tokį planą. Šiaip ar taip, viskam apgalvoti jis turėjo visą naktį. Žinant jo sugebėjimus, tai nenuostabu. Judu turėtumėt tai žinoti, geriau nei bet kas kitas...

Lee ir Ten-Ten vienu metu linktelėjo.

-Tai...-ilgą tylą pirmasis pertraukė Lee.-Ką darysim?

-Bet kodėl jis išėjo nieko niekam nepasakęs?- nekreipdama dėmesio į Lee žodžius, garsiai pagalvojo Ten-Ten.- Hm...

-Ar tikrai jis niekam nepranešė?- atlošęs galvą į lubas pasakė Lee. Trijulė akimirkai sustingo ir susižvalgė.

-Tsunadė-sama!- sušuko visi trys vienu metu.

~*~

Amaja skendo aklinoje tamsoje. Tačiau, kitaip, nei įprasta tamsa, kurią patirti ji buvo įpratusi, ši atrodė visiškai priešinga. Be malonaus ugnelės rusenimo, ausų nedrumstė joks kitas garsas. Tokios nuostabios ramybės mergina dar nebuvo išgyvenusi. Ši tyla neslėgė, nedrumstė proto ir neskatino nykių juodų minčių. Ji atgaivino...

Lėtai skęstantį kūną gaubė šiluma. Sasajaki nedrįso pajudinti nė menkiausio raumenėlio, būkštaudama, kad išsiilgtas dangiškas pojūtis negrįžtamai pasitrauks. Atrodė, kad Amaja pamažu grimzta į minkštą sniego pusnį... Tik ši pusnis buvo beveik nuodėmingai šilta.

Mergina jau kuris laikas nemiegojo, tačiau nedrįso atmerkti akių. Norėjo dar ilgėliau pasilikti toje ramybės būsenoje, nedrumsčiama aplinkinio pasaulio problemų. Dar šiek tiek...

Išganingą tylą sudraskė šiurkštus uždaromų medinių durų cyptelėjimas ir kažkieno kojų sukelti lėti grindlenčių girgždesiai. Po akimirkos girgždesiai nutilo ir juos pakeitė į ugnį metamų malkų barškėjimas. Vėl įsivyravo tyla, tik dabar buvo juntamas kito žmogaus buvimas.

Amaja atmerkė akis. Ji gulėjo plačioje medinėje lovoje, ant šienu grūsto čiužino, kažkokiame nedideliame kambaryje, mažučiais langais, kuriuos dengė paprastutės užuolaidos. Buvo nesunku suvokti, kad tai buvo kažkokio ūkininkaičio ar miškininko rankų darbo trobelė, suręsta iš dailiai nulakuotų rąstų. Kambarys buvo gausiai apstatytas, matyt, to paties žmogaus pagamintais baldais. Nuo spintelės, pakabintos virš lovos kojūgalio tyso džiūstančiais drabužiais apkabinėta virvė, pririšta ant kitoje kambario pusėje pastatytos drabužių spintos. Sasajaki atpažino savo pačios juodai raudoną apsiaustą, tamsiai violetinius marškinėlius ir juodas kelnes, kabančias ant virvės. Ji pasuko galvą dešinėn ir pamatė priešais židinį pasilenkusį tamsų siluetą. Figūros veidą apšvietė šilta virpančios ugnies šviesa. Viduryje kambario stovėjo nedidelis apvalus stalelis su dvejomis kėdėmis, iš kurių vienos atkaltė blokavo pasilenkusio Itačio vaizdą. Amaja vėl atsisuko į padžiautus drabužius. Jos vyzdžiai staiga išsiplėtė ir susitraukė į mažyčius taškelius. Persigandusi mergina stipriai sugriebė antklodę ir pamatė nepažįstamų, baltai raudonų languotų marškinių rankogalį. Šiek tiek kilstelėjusi šiltą apklotą įsitikino, kad ji vilki niekur prieš tai nematytus marškinius.

Išgirdęs bendražygės sukeltus šlamesius, Itačis atsisuko.

-O... pagaliau pabudai. Labas rytas.- vyptelėjo Učiha- O gal derėtų sakyti Labas vakaras?

Amaja pajuto kaip juos skruostai pradeda kaisti.

-... mano drabužiai...-šiaip ne taip išmekeno ji.-...ar...

Itačis tylėjo, tada, sumetęs ką ji norėjo pasakyti, pabaigė klausimą:

-Ar aš tave perrengiau?- jei būtų išdrįsusi žvilgtelėti jo pusėn, mergina būtų pamačiusi ironišką šypsnį Učihos veide. – Iš tiesų, taip.

Itačis atsisuko į židinį ir žarstekliu pajudino rusojančias malkas. Sasajaki tylėjo ir jautė kaip jos skruostai vis labiau ir labiau kaista. Ji stipriau sugriebė antklodės kraštą, lyg tai kažkaip stebuklingai pakeistų faktą, kad... kad tas nevidonas savo rankomis nuvilko nuo jos šlapius drabužius ir aprengė kitais.

Atrėmęs geležinį įrankį į sieną, vaikinas atsisuko į Amają ir pamatė piktai spitrijantį jos žvilgsnį. Akimirkai išmuštas iš vėžių, Itačis prunkštelėjo.

-O ką siūlai man daryti? Palikti tave su permirkusiais drabužiais, kad susirgtum plaučių uždegimu? Na jau ne. Kokia nauda iš medikės, kuriai pačiai reikalingas gydymas? Mes turim misiją, atsimeni?
Kunoiči dar labiau susiraukė ir nusisuko į langą. Įsistebeilijo laukan pro užuolaidose paliktą plyšį.

- Aš tau neatleisiu jei tu padarei kažką nedoro...

Dabar susiraukė Učiha.

- Manai, kad aš pasinaudočiau sąmonę praradusia moterim?- tokio griežto Itačio balso, medikė dar nebuvo girdėjusi.- Kuo tu mane laikai, Sasajaki?

-Žmogum, savo rankomis išskerdusiu savo paties šeimą.- Išgirdęs tuos žodžius Itačis sustingo. Net ir norėdamas negalėjo išskaityti Amajos veido. Ji buvo nusisukusi, tarsi ši tema jai pačiai būtų skausminga.

Učiha lėtai priėjo prie stalo ir pasukęs kėdę, kuri dar neseniai Amajos akims užstojo daugiau nei pusę jo figūros, atsisėdo atsisukęs į gulinčią kunoiči. Valandėlę trobelėje mirė visi garsai.

-Taigi tu žinojai...- Itačio balsas buvo visiškai pasikeitęs. Nesigirdėjo nei sarkazmo, nei pykčio. Tik tas pats šaltumas, kuris trumpam buvo nugalėtas...nežinia ar paties Itačio, ar Amajos.

-Žinoma.- atsakė Sasajaki, iki šiol sąmoningai vengusi apie tai kalbėti.- Konohoje retas žmogus nežino tos istorijos.

-Aišku...

Kunoiči įsidrąsino vėl į jį žvilgtelėti. Učiha tyliai sėdėjo, atrėmęs išbalusį veidą į sunertas rankas. Jo akys stebeilijo kažkur žemyn, bet nieko nematė. Amaja dar nebuvo mačiusi jo tokioje stadijoje. Jis atrodė sugniuždytas ir sutryptas. Keisčiausia buvo tai, kad jis net nemėgino to paslėpti, arba neturėjo tam jėgų...

O gal Amajos akys pradėjo matyti kažką daugiau...

- Visi laiko tave pabaisa.- mėgino pagerinti situaciją medikė.- Aš irgi taip pat maniau... bet sutikusi tave, nebegaliu būti tuo tikra. Išsiaiškinau tik vieną- tavyje slypi kažkas daugiau, nei tu leidi suprasti kitiems. Kas žino... gal tu turėjai savo priežasčių...

Amaja nebuvo tikra, kad jos žodžiai pasiekė Itačį. Jo akys vis dar žiūrėjo į tą patį tašką nieko nematančiu žvilgsniu.

Nusprendusi, kad geriau palikti jį ramybėje, medikė atsiklojo ir mėgino stotis.

-Tavo vietoje to nedaryčiau.- ramiai, lyg nieko rimto nebūtų nutikę, įspėjo Učiha. Jo veidas atgavo įprastinę spalvą.

Mergina netrukus suprato, kodėl buvo įspėta. Jos kūnas dar nebuvo visiškai atsigavęs. Kol gulėjo, nejautė silpnumo, bet vos pakilusi Amaja suprato, kad nieko nebus. Skausmingai grįžusi į pradinę padėtį, Sasajaki susiraukusi apčiupinėjo kaklą. Daugiausiai skausmo sklido būtent iš jo. Mintyse keiksnodama save, kad nesusitvarkė mėlynių, kai turėjo progą, ji bandė išsiaiškinti, kaip geriausia būtų gydyti sužeidimą. Mėlynės nebuvo pagrindinė problema, bet jos anaiptol nepadėjo.

-Ghe ghem.- kostelėjo Itačis, kad atkreiptų jos dėmesį.- Nei akimirkai negali atsipalaiduoti, kol kas nors sužeistas, ar ne? Medikė iki grabo lentos...

Amaja kaltai šyptelėjo ir šiek tiek nustebo, pamačiusi Itačį šalia savęs.

-Gali atsisėsti? – paklausė jis, pasiruošęs pataisyti pagalves, kad ji galėtų patogiai atsiremti.

Sasajaki kilstelėjo antakį:

-Galima nedalyvauti tavo šiurpiame senelių namų spektaklyje? Dievaži, slaugytojos vaidmuo tau tikrai netinka...

-Matau, jautiesi neblogai.- šyptelėjo Učiha ir ištiesė į ją padėklą su dubenėliu garuojančios sriubos, dviem riekelėm padžiūvusios duonos ir stikline vandens.

Mergina klausiamai pažvelgė į onikso juodumo akis.

-Nebijok, neužnuodyta- kandžiai vyptelėjo šinobis.

-Nematau prasmės, kodėl turėtum mane nuodyti... jei norėtum, kad mirčiau, jau seniausiai būčiau anapus... esmė ne tame...

-Tai ar paimsi, ar ne? Sriuba šąla.

Amaja sugriebė padėklo kraštus ir šiaip ne taip sugebėjo jį nuleisti sau ant kelių, neišlaisčiusi daug sriubos ir vandens. Rankos vis dar buvo silpnos...

Itačis stebėjo medikės pastangas drebančia ranka pasemti sriubos.

-Duokš.- neapsikentęs paėmė šaukštą iš virpančio gniaužto.

-Ei...-bandė prieštarauti Amaja, bet Učiha jau laikė dubenėlį ir ištiesė garuojančio skysčio pilną šaukštą į kunoiči.

-Ne... aš negaliu taip valgyti... liaukis.- droviai papurtė galvą mergina.

-Tada nori, kad pati valgydama pusę sriubos išlaistytum ant savęs, nepalikdama man kito pasirinkimo, kaip vėl tave perrengti?-kandžiai pastebėjo Itačis.

-Gerai jau gerai... supratau... –pasidavė Amaja, ir nurijo pirmąjį šaukštą sriubos. Buvo gera jausti, kaip sriuba sušildo perdžiūvusį gomurį. -Prėska...

Sasajaki šyptelėjo pirmą kart išgirdusi Itačį nusijuokiant.

~*~

Vakarop Nedžis pasiekė Pabaigos slėnį, kur puikavosi dvi stulbinančio dydžio Učihos Madaros ir pirmojo Hokagės skulptūros. Ši vieta dar labiau priminė Amają... net jei čia jis pats ir nebuvo, kai Naruto bandė sugrąžinti Sasukei sveiką protą tą lemtingą vakarą.

Hjūga atsiduso. Neturėjo nė menkiausio supratimo kur ieškoti toliau... Apie pagrobimą jis neišsiaiškino daugiau nieko, nei žinojo palikdamas Konohą. Optimizmas, kuris dar neseniai šildė širdį, dabar kažkur pražuvo. Jis nusimetė kuprinę nuo pečių ir apimtas nevilties atsisėdo ant drėgnos žemės. Heroizmo kupinos mintys išgaravo, suvokus skaudžią realybę. Pasaulis nėra toks paprastas, kokį vaizduoja pasakose... Princas dažniausiai be jokių problemų sudoroja drakoną ir išgelbėja princesę iš bokšto... Deja, Nedžis nebuvo tas princas, kuris nuo pat pradžių žino kur rasti bokštą ir kaip nukauti drakoną. Realybėje viskas buvo daug sudėtingiau.

-Po velnių, ką aš darau?-paklausė savęs, nežinodamas atsakymo.

Nedžis atsegė kuprinę ir susirado ryžių paplotėlį. Šiaip jie būna gan skanūs, bet ne tada, kai juos valgai kasdien ištisus mėnesius. Pajutęs iki kaulų smegenų įgrisusį skonį, Hjūga susiraukė. Vienintelė priežastis, dėl kurios jis dėjo šitą šlamštą į burna, buvo didelis angliavandenių kiekis. Deja, juo skrandžio ilgam nuraminti negali, bet bent jau gauni nemažą kiekį energijos.

Kramsnodamas traškų paplotėlį, džioninas iš mažos kuprinės kišenėlės išėmė žemėlapį, užsilikusį nuo praeitos užduoties. Pabaigos slėnio apylinkes pažinojo gerai, bet reikėjo nuspręsti kur eiti toliau. Pridėjęs pirštą toje vietoje, kur, maždaug, dingo Amaja, Nedžis pradėjo svarstyti.

Sukramsnojęs dar vieną paplotėlį, Hjūga sulankstė žemėlapį ir įdėjo atgal į vietą. Atsistojo ir užsimetė kuprinę ant pečių. Nusprendęs, kad išmintingiausia pirma ieškoti šalyse, kurios buvo priešiškos Konohai, Nedžis patraukė šiaurės vakarų kryptimi, Ivos, Žemės šalies sostinės, link.
Nevilčiai nebuvo laiko...

~*~

Tsunadė atrėmė smakrą į sunertus pirštus ir įsistebeilijo į tris atėjūnus. Visi jie atrodė gana savotiškai... Ten-Ten buvo vargiai įmanoma atpažinti su palaidais plaukais ir nuvargusiu žvilgsniu, Lee bliūdeliu kirpti plaukai nebuvo tokie įkyriai blizgantys, kaip visada, o ir veidas nebuvo kupinas to amžino optimizmo. Mažiausiai pasikeitusi buvo Hinata. Ji stovėjo tiesiai ir gracingai, kaip visada. Vienintelis ženklas, rodantis, kad įvyko kažkas rimta, buvo jos prie šonų nuleistos į kumščius sugniaužtos rankos.

Penktoji atsiduso. Ji nuoširdžiai nežinojo ką daryti. Dar neseniai ją iš miego prižadino keistu užsidegimu spinduliuojantis Hjūga Nedžis, sakydamas, kad jo komandos nariai jam bus tik našta, o dabar, tie patys komandos nariai stovėjo jos kabinete ir varstė ją maldaujančiais žvilgsniais. Prisidėjo dar ir Hinata. Tsunadė pasigailėjo išsiuntusi Šizunę su keletu darbelių... Dabar jos realistiškas požiūris būtų labai pravertęs.

-Nedžis prašė jūsų į šį reikalą nevelti. – po ilgos tylos kuo rimčiausiai pasakė moteris. – Duokite man priežastį, kodėl turėčiau tą pažadą sulaužyti?

-Jūs gi jį puikiai pažįstate, Tsunade-sama.- išpoškino Lee.- Jis niekada taip nesielgia. NIEKADA. Akivaizdu, kad dabar jam susisuko smegeninė ir, manau, tik mes galim ją atsukti.

- Be to, mes tikrai nebūsime jam našta.- prisidėjo ir Ten-Ten.- Kvailys pats nesupranta kas jam gerai! Mes juk šitiek metų kartu atlikinėjam misijas, visi puikiai išmanom vienas kito galimybes ir sugebėjimus. Žinom jo trūkumus ir galim juos kompensuoti savo technikomis.

-Ir antras Bjakuganas tikrai nepamaišys.- pridūrė Hinata.

Tsunadė kurį laiką tyrė trijulę.

-Tiesa, jūs esate puikiai susigyvenusi komanda.- negalėjo paneigti penktoji.- O Hinata tikriausiai, geriau nei kas kitas supranta pusbrolį. Jie kartu augo toje pačioje šeimoje ir dalinosi tokiomis pačiomis problemomis. Bjakuganas nemaža našta...
Hjūga nežymiai linktelėjo.

-Lee ir Ten-Ten, jūs ką tik grįžot iš ilgos ir varginančios misijos. Buvau numačiusi jums bent porą savaičių atostogų.- Tsunadė tiriamai suraukė antakius ir perliejo juos griežtu gintaro spalvos žvilgsniu.- Jūs tikriausiai pervargę.

-Pervargę? Turint tokį komandos lyderį, nuovargis tampa rutina.- šyptelėjo Lee.

-Taikliai pastebėta.- nusijuokė penktoji hokagė ir atidariusi stalčių ėmė kažko ieškoti. Radusi kažkokį popieriaus lapą, pasidėjo jį ant stalo ir tarp stalą nuklojusių knygų, neužpildytų blankų ir segtuvų susirado tušinuką ir kažką paskrebeno. – Jei staiga dingsta daugiau nei vienas žmogus ir dar iš tos pačios komandos, turiu tai užregistruoti... jūs niekuo prieš, jei tai pavadinsiu A kategorijos misija?

Trijulė džiugiai susižvalgė.

-Jeigu ką, pasakykit Nedžiui, kad buvau per daug užsimiegojusi, kad atsiminčiau savo pažadą jam, gerai? – mirktelėjo ji. – Tiesą sakant, aš pati svarsčiau kaip čia pasiilgus su tuo jaunuoliu, sprendimas pats pasibeldė į mano duris. Taigi- krenkštelėjo penktoji,- savo tikslą žinote. Belieka palinkėti jums sėkmės.

-Ačiū, jūs nepakartojama!- padėkojo Ten-Ten.

-Gal galit pasufleruoti, kur link patraukė Nedžis?- nepraradusi blaivaus mąstymo, susigriebė Hinata.

-Šito ir aš nežinau.- nelinksmai šyptelėjo Tsunadė.- Bet jūsų vietoje, pirmiausia patikrinčiau Amajos dingimo vietoje.

-Parveskit juos abu.- daugiau prašydama, nei liepdama pasakė penktoji.- Sutarta?

-Sutarta. - pažadėjo trys jauni šinobiai. Trijulė pasisuko eiti... Priešakyje laukia ilgas kelias.

*********

Lol, kuo toliau viskas durniau darosi... Tiesą sakant, pradžioje net neplanavau tos Hinatos, Lee ir Ten-Ten istorijos. Ir atsiprašau jei su jais iškilo šiek tiek neaiškumų... šitą visą reikalą turėjau aprašyt praeitam skyriuje, kad laikas gautųsi logiškai, nes dabar biški susimakalavo... Nes Nedžis dabar egzistuoja viena diena vėliau nei vargšeliai jo draugeliai. bet kadangi 11 skyrius ir taip buvo ilgesnis nei tikėjausi, nusprendžiau šitą reikalą nukelti į 12. Tą vienos dienos skirtumą kaip nors ištaisysiu vėliau...
O kolkas, comment please???

Ai, ir jei matot kokių klaidų, rėžkit nesidrovėkit

[Bagy]

Jai rimtai tai man labiau patiko kai tu i sasiuvini rasiai, o paskui dar pakoreguodavai savo darba. Nes sitame darbe man truko daugiau vaizdisko aprasymo. Ir dar daugiau truko Amajos ir Itacio. Nors suprantu visko vienu karu neaprepsi. Labai Lauksiu sekancio tavo skyriaus.

[Olasas]

sis skyrius neatrode toks idomus kaip praeiti... bet vistiek saunuole! laukiu kito skyriaus ;D

[Karolina1515]

Nesuprantu kas ten kam užkliuvo. Man viskas atrodo gerai .
Perskaičiau skyrių 2 kartus, bet klaidų neradau.Na nebent skyriaus pavadinimą biški kitaip būčiau rašius (bet čia gi ne klaida?).
Na ir žinoma - laukiu nesulaukiu sekančio skyriaus x)

[Nakviša]

Uwaaaa~ dėkui už komentarus!!! Jie taip širdį glosto! Tikrai! Drąsiai rašykit viską ką manot, nieko neslėpkit, okei?? Man tikrai labai įdomu sužinoti, ką žmonės mano.

Bagy> Kitąkart rašysiu pirma į sąsiuvinį... Žinau, man dar kolkas nelemta tiesiai rašyt į kompą, nes negaliu visko deramai apgalvot. Bet jei rašau į sąsiuvinį, vienam skyriui parašyt prireikia dviejų dienų, kai rašant tiesiai į wordą, vieną dienelę sutaupau ... lol.

Olasas> taip, žinau kad šitas skyrius gan neįdomus, nes praktiškai niekas nevyksta... O dar ypač visi tie Nedžio chebros reikalai... gal rimtai reiktų apie juos rašyt mažiau?

Karolina1515> Ech... tu mano, manyč, didžiausia fanė ačiū tau Bet, tiesą sakant, mano manymu Bagy ir Olasas teisūs Šitas skyrius tikrai nėra vienas geriausių :P... Na, tikėkimės kiti skyriai bus geresni... nes jei taip nuoširdžiai sakant, tai artimiausiuose skyriuose nebus tiek daug veiksmo kiek prieš tai, nebent sugalvosiu ką nors ekspromtu.

Žodžiu, myliu jus, ačiū kad skaitot ir komentuojat!! Taip ir norisi bėgt rašyt 13 skyriaus

[Robbu-chan]

taigis tataigis, man brangioji aniki

tikėjausi ilgėlesnio skyriaus .. klaidas paredaguosiu ryt, nes šian jau tingiu ir tau tuomet atsiųsiu (nes vis gi, šį kartą šiokių tokių menkų skyrybos ir stiliaus klaidelių buvo, jos nemaišo, bet, kaip sakant, tobulumui ribų nėra..)

ir tikrai, kažkaip labai jau mažai Amayos buvo, o Nejio šaikos per daug. nes , tarkim kai kurios vietos tikrai per daug ištęstos. pavyzdžiui,
"-Kai pamačiau Nedžį ryte, jis atrodė, kaip visada pasitikintis savo jėgomis... – įsiterpė Hinata.- Esu tikra, kad jis turi šiokį tokį planą. Šiaip ar taip, viskam apgalvoti jis turėjo visą naktį. Žinant jo sugebėjimus, tai nenuostabu. Judu turėtumėt tai žinoti, geriau nei bet kas kitas...
Lee ir Ten-Ten vienu metu linktelėjo.
-Tai...-ilgą tylą pirmasis pertraukė Lee.-Ką darysim?
-Bet kodėl jis išėjo nieko niekam nepasakęs?- nekreipdama dėmesio į Lee žodžius, garsiai pagalvojo Ten-Ten.- Hm...
-Ar tikrai jis niekam nepranešė?- atlošęs galvą į lubas pasakė Lee. Trijulė akimirkai sustingo ir susižvalgė."

šitai tikrai buvo galima parašyti trumpiau ir viskas atrodo ištęsta. ta dalis, su amayos ir Itachio pokalbiu, viskas ok, neturiu per daug prie ko prikibt, bet va.. taip ir norėjos šitą vietą kuo greičiau perskaityt ir, next nes būna, kad kartais patikusias vietas aš net kelis kartus persiskaitau, bet va, su šita vieta taip nebuvo nu aišku, nieko čia tokio blogo nepadarei, tik menkas pastebėjimas, su kuriuom aš belenkaip išsiplėčiau lol

va, nes, je chapteris trumpas, tokių pokalbių turi būt kuo mažiau, kad nenukryptų dėmesys..

ir va, saulute mano, pasigedau taviškių aprašymų, jie būdavo gana išsamūs, o daba jie taip sutrumpėjo sutrumpėjo ...

ir lol, šitas sakinys yra legendinis šito skyriaus sakinys, tikrai "-Galima nedalyvauti tavo šiurpiame senelių namų spektaklyje? Dievaži, slaugytojos vaidmuo tau tikrai netinka..."...ech, įdomiai čia išmąstė taviškiai smegenuočiai

kas dar.. amaya, džiugu, kad ji vis daugiau įgauna charakterio savybių, kad nėra tik plokščias šabloninis veikėjas, bet va...hmm, kaip čia pasakus, norėtųsi jos ryškesnių bruožų. tarkim, jei manęs paklaustų, kokia yra amaya..ką aš į tai atsakyčiau? juk kiekvienas žmogus turi išskirtinesnį bruožą, charakterio ypatumą ir tt.. būtų smagu, jei labiau pavystytum kokią jos savybę, kuri vis labiau atsiskleistų, galų gale, juk ji yra personažas, tai galima hiperbolizuot, norint suteikt daugiau gyvumo ir pagilinant įspūdį.
dėl itachio. smagu matyt taviškes jo intrpretacijas. tik per daug nenutolk nuo jo pagrindiniojo "aš'..na, vis viena, atsižvelgiant į visas jo gyvenimo aplinkybes, tai jo tas "atšiaurumas" labai jam pritinka, per daug nepadaryk jo tokio šilto palik to jo paslaptingumo va...

užteks čia man pliurpt, nes dar nusivažiuosiu po truputuką į pievas

[Nakviša]

Va čia tai superinis Postas!!!! Daugiau tokių komentarų, tikrai man labai labai L.A.B.A.I. pagelbėsit jei tokius nors karts nuo karto rašysit!!!! Ačiū, aniki, tu nepakartojama~

Aprašymų, tiesą sakant, ir aš pati pasigedau. Bandžiau labai jų nekišt čia, nes su tais aprašymais irgi problemos, žmonės skundžiasi kad tik aplinką aprašinėju, o veiksmo kaip ir nelieka... bet vėlgi, šitam čape nebuvo nei veiksmo nei aprašymų, tik pokalbiai...

Dar kartą ačiū už nuostabų komentarą!!!

Dėl Itačio aš irgi pritariu! Bet visad vienodai jį aprašinėt atsibosta. Norisi kažko daugiau jam duoti, ne tik tą jo amžiną šaltumą visur kišti... bet kita vertus jis toks ir yra Nukrypau per daug šiame skyriui, tikrai... Ir dėl Amajos pritariu. Jau net turiu šiokią tokią idėją kuria linkme ją galėčiau vystyti.
Ir taip, aš Nedžio chebros irgi nekenčiu nerašysiu apie juos nieko kokius du skyrius!

[Eglaya]

Na, visų pirma, tai nemanau, kad nerašymas į sąsiuvinį labai pakenkė. Pokyčiai nebūtinai reiškia bloga. Tik čia mes, žinai, lietuviai, jeigu priprantam prie ko nors, ir jeigu kas pasikeičia, sunku įsivažiuot į kitokį formatą, bet, mano nuomone, reikia būti lankstiems, t'sakant Kas žino, gal rašydama tiesiai į kompiuterį, kaip nors kitaip išvystysi savo stilių. Man asmeniškai žiauriai patinka rašyt ranka, bet kompiuteriu yra paprasčiau ir greičiau. Ne taip paskausta alkūnė xD Be to, nu, nežinau ten tavo spausdinimo greičio, bet aš kompu bent trigubai greičiau rašau negu ranka ir spėju kartais užfiksuot mintis ar išraiškas, kurios tikrai nuplauktų, kol ranka jas pasivytų...

Na ką, parašei tamsta kompiuteriu, ir kas atsitiko? O gi darbas tapo šiek tiek fragmentiškesnis. Bet nematau čia nieko blogo. Iki tol tai buvo labai koncetruota ir visko prisodrinta. Dabar tas pasaulis šiek tiek labiau išsiplėtė. Tarkim prieš tai buvo storapadė maža pica. Dabar plonapadė didelė pica.. nu ir palyginimai mano.. v.v'' Anyways, nematau čia nieko bloga. Tarkim, kad šitas skyrius buvo bandomasis arba pereinamasis etapas, ir žiūrėsim, kaip bus toliau

Beje, arba mano smegenys jau nebetraukia senų įvykių arba labai įdomus pastebėjimas - tavo fanfic'e dar nė karto nepasirodė Naruto, Sakura arba Sasukė... xD Ura!!! (nu bent jau aš nepamenu, kad jie būtų vaidelenęsi...)

Nematau reikalo komentuoti rašybos ar skyrybos, nes ten kelios vos pastebimos klaidos, kurios visai nebado akių, o dėl stiliaus tai čia paties autoriaus reikalas. Siužeto irgi nekomentuosiu, nes, kaip jau sakiau, man tai primena tam tikra pereinamąjį procesą, ir žiūrėsiu, kaip toliau žongliruosi išsiskyrusiom siužetinėm linijom. Nes db turi ir trečią liniją sekt. Nu žiūrom žiūrom.... :]

P.S. Kad ir kaip nekenti Nedžio chebros, siūlau jų taip lyg niekur nieko neužmest... truputį be ryšio būtų. Kaip sakė viena redaktorė man pieš penkerius metus: "Užtaisytas šautuvas turi iššauti".

[Nakviša]

ūūū dėkui!!! Myliu tokius ilgus komentarus

Dėl Naruto Sakuros ir Sasukės tu teisi, jų čia visiškai nebuvo Neskaitant šiokius tokius užsiminimus apie jų egzistavimą. Nenoriu apie juos rašyt, nes ir taip jų daug matom Fainiau kai pagrindinių veikėjų rolės atitenka ne tokiems populeriems personažams... Bet kas čia žino,gal ateityje jie taip pat pasirodys

Tiesą sakant, man labiau patinka rašyti ranka nei kompu, bet juk savo rašto neskenuosiu ir nepostinsiu būtų nei šis nei tas, be to, nevisi jį sugebėtų įskaityti... Pats spausdinimas šiaip neužima daug laiko, ilgiausiai užgaištu su sakinių sandara, nes dažniausiai parašyti juodraštyje yra... na, ne labai taisyklingi ir visa kita. Taigi, daugiausia pastangų sukišu į visus tuos pagražinimus ir panašius dalykus. Dėl to iš dalies geriau pirma parašyti juodraštį, o tik poto, viską nuodugniai pergalvojus parašyti švaraštį. Bent jau man, nes tikrai kažkokių superinių sugebėjimų ir talentų rašimui neturiu

Manau, kad kai turėsiu daugiau laiko kartais grįšiu ir prie rašymo pirma į sąsiuvinį. Greitu laiku turėtumėt sulaukt kito skyriaus. Žadu šiandien vakare prisėsti. Tai, manyč, po poros dienų turėtų būti.

[djmindziulis]

Paskaiciau as cia jusu fanfic'u ir as uzsimaniau kazka sukurt pabandysiu, jei pawyks kazkas tai ir cia patalpinsiu na, pirmas blynas tikrai kaip reikiant priswiles buwo. Taciau ranku nenuleidau, kuriu toliau ir tikiuosi kad antras blynas nebus toks didelis FAIL

[Izzo]

Galiu ir aš parašyt? aišku galiu. Tai va fangirlės skaitykit.

Jo peliukas lėtai slydo jos kūnu švelniai liesdamas jos šiurpią odą. Jis ropojo jos krūtine leisdamasis žemyn ir švelniai sukdamas ratus aplink bambą, artėdamas urvelio link. Prasibrovęs per gūdų mišką Tinkis Vinkis suvokė, kad į kiemą neišlaužęs vartelių nepateks, tad nieko nelaukęs įsibėgėjęs šturmavo skyrusią užtvarą. Pasigirdo šaižus traškesys, į šonus pasipylė nuolaužos ir sargybinio kraujas. Bet viskas per gerai, kad būtų tiesa. Tinkis Vinkis fon de Učiha net nesusivokė koks guminis pavojus jo laukė. Ore pasigirdo čežus čežulys ir jį iš visų pusių apsupo bananais kvepiantis kalėjimas. Tačiau ar tai sulaikė mūsų pasakos herojų? Oooo ne panelės fangirlės, jis ir toliau sėkmingai naudojo urvelio užėmimo džiutsu. TAČIAU! Tačiau po kurio laiko nuaidėjus gaidžio gysmui, urvelis ėmė drebėti ir išgąsdintas peliukas spruko lauk, bet grėsmingasis urvelis ėmė vertis ir Tinkis de la kažkoks ten Učiha liko įkalintas tarp šiltų Sezamo sienų. Pabaiga.

[Bagy]

Saunuolis Izzo kas esi Toks kuribingas
Bet palik sita gija Nakvisai. Nes cia jos fanai susibure. Ir laukia jos dabu, bet ne tavo.