Naruto FanFIc

[Nakviša]

Robe> juokauji gal???? Nors norėčiau pradėt artimiausiu metu... Dar neturiu nė menkiausios idėjos kaip tą misiją daryt ir kas apskritai bus... D: Ždž, aš, kaip visada, sugalvoju labai daug į priekį, o artimiausiu metu kas vyks - nežinau tai va... tokios tokelės...

Eglaya> Tiesa sakant aš pati nežinau ką išsirinkt... mano galvoj tai viena pabaiga sukas, tai kita...
Wow, niekad neatėjo į galvą SasuHina kombinacija... Bet skamba įdomiai

[Karolina1515]

Kada bus naujas skyrius ? negaliu sulaukt

[InuyashaGirl]

We are waiting . . . . . .

[Nakviša]

Gomene, minna-san... skyrius turėtų būti rytoj vakare, planavau šiandien, bet turėjau šiokių tokių reikalų, tai teks pakentėt iki rytdienos ačiū kad laukiat!!

[Karolina1515]

Ką ten laukiam, tiesiog iš proto kraustomės

[(sic)enemy]

ej, nepriewartaukit mano aniki-chan...ce tik as tokia teisia turiu

[Nakviša]

Nu.. va, kaip ir žadėjau papararam skyrius jau čia
Akis skauda juodai ir reikėjo šalin nustumti namų darbus... Uch... šią savaitę reikės iš peties padirbėti, kad neatsilikčiau.

9 Skyrius
„Kelionė prasideda“

Žingsniuodama vado kabineto link, Amaja jautėsi, kaip nesava... Mergina jau buvo ankščiau pastebėjusi, kad žmogus mato tik aplinkinius, stebi jų judesius. Iš gestų, eisenos, mimikos ir kalbos būdavo galima suprasti kokie tie žmonės. Ką jie mėgsta veikti, ko nekenčia, ko trokšta. Būdavo galima suprasti, net kaip tas asmuo pasielgtų vienu ar kitu atveju. Medikei patiko stebėti, kaip skirtingi žmonės skirtingai pasitikrindavo laiką ant savo rankinių laikrodžių. Vienas – iškiliu, petingu mostu pakeldavo ranką visai arti akių lygio, kitas – susigūžęs ir pasilenkęs į priekį tik nežymiai ištraukdavo ranką iš kišenės, trečias – pasukdavo ranką, kad laikrodis, kabantis ant vidinės riešo dalies , atsisuktų į viršų. Tačiau, nors trūks plyš, Sasajaki negalėjo pasakyti, kokiu būdu ji pati dirsteli į laikrodį. Amaya niekuomet neatkreipdavo dėmesio į savo kūno kalbą: ji nežinojo, kokius gestus naudoja kalbėdama, kaip stato kojas eidama, kokiu būdų moja ranka atsisveikindama su draugais. Apie savo kūną ji tiek mažai žinojo... Tarsi jis net neegzistuotų. Tarsi jis būtų kažkokia keista ir neryški iliuzija...

Dabar, viskas buvo kitaip. Vos tik Akatsuki apsiaustas atsidūrė ant jos pečių, mergina būtų galėjusi detaliai apibūdinti kiekvieną savo krustelėjimą, lyg jos pačios kūnas priklausytų kažkam kitam. Eidama ji sekė kiekvieną savo žingsnį, stebėjo rankų mostus, nepasitikėdama pačia savimi taip, kaip nepasitikėtų pirmą kart gyvenime sutiktu agresyvios išvaizdos vyru.

Tačiau, ją lydėjo ne tik jausmas, kad kažkoks antikūnis įsisuko į jos žemiškąjį pavidalą. Prie viso to, ji pajuto kai ką naujo. Kai ką, ko niekada gyvenime nebuvo jautusi. Mergina suprato, kad yra reikšminga ir svarbi. Amaja papurtė galvą, kad nuvytų nekviestas mintis.

Itačis jos jau laukė prie Peino kabineto durų, tylus ir neįskaitomas, kaip svetima kalba parašytas vadovėlis. Jo nuobodus juodų akių žvilgsnis prilipo prie Amajos taip, tarsi Učihos akys būtų galėję matyti tik šia kryptimi. Jokio judesio, jokios dvejonės. Šaltas ir nežemiškai gražus, tarsi antikinė graikų dievybė.

Pajutusi keistą karštį skruostuose, Sasajaki atsargiai dėjo kojas ant kieto grindinio, mėgindama perprasti priešais save stovinčią būtybę, neatitraukdama žvilgsnio nuo tų kerinčiai juodų akių, skelbdama jam nebylų žvilgsnių karą. Nustebinta savo keisto atkaklumo, Amaja suglumo. Nepažįstamų žmonių žvilgsniai jai niekuomet nebuvo malonūs - kunoiči niekada nemokėjo ilgai išlaikyti akių kontakto. O dabar... dabar ji sėkmingai žiūrėjo į Itačio akis, tarsi jis būtų buvęs jos senas draugas. Galima sakyti, mergina priprato prie Učihos elgesio, todėl tokiu būdu mėgindama išpešti iš jo šiek tiek daugiau, nei jis leidžia jai išpešti.

Konohos medikė šyptelėjo – kokiai merginai nepatiktų tokio neįprasto gražuolio žvilgsnis? Daugelis jos draugių būtų iš kailio išsinėrę, kad nors akimirką Učiha dirstelėtų jų pusėn, tačiau Amajai nereikėjo nei raumens pajudintį, kad prikaustytų Itačio akis prie savęs. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo kodėl. Sasajaki niekada nebuvo populiari tarp vaikinų - nei viena jos pažįstama niekad nelaikė jos rimta varžove, todėl ji laikė save neišvaizdžia.

Priėjusi prie Sasukės brolio, mergina stabtelėjo, laukdama kokio nors judesio ar žodžio. Vyresnysis Učiha stovėjo kaip stovėjęs. Jo žvilgsnis trumpam apsistojo prie Amajos kaktos, dabar dengiamos tik šviesių kirpčiukų. Nė nemurmtelėjęs, jis pasisuko ir pradėjo eiti priekin, vos matomu, plačioje rankovėje paslėptos, rankos judesiu kviesdamas konoiči sekti iš paskos.

Prieš tai, merginą daugiau kaip valandą per dieną nebuvo praleidusi su Itačiu, tad įsivaizduoti save, mažiausiai parą praleidžiančią jo pašonėje, buvo sunku. Negana to, jis buvo vienas iš tų asmenų, kurio kompanijoje tiesiog neįmanoma jaustis savimi. Tarsi Učiha būtų durys į iškraipytų veidrodžių pilną kambarį , kur, žiūrėdamas į savo atvaizdą, būtum galėjęs matyti viską išskyrus save...

Nejaukiai tipendama už jo, Sasayaki stebėjo, kaip kilnojasi kompaniono pečiai, jam tyliai žengiant akmeniniu Atkatsuki būstinės grindiniu. Jis judėjo grakščiai, bet ryžtingai, su kažkokia keista, tik jam vienam būdinga, jėga.

Sekdami po įmantrų pastatą išvingiuotais koridoriais, jie žingsniavo tylomis, tarsi nepažįstami žmonės, netyčia susitikę kelyje, eidami viena kryptim, vieno tikslo link.

Giliau pagalvojusi, Amaja suprato, kad tai buvo beveik tiesa – medikės žinios apie Itačį buvo labai ribotos. Nuo visos viešnagės Akatsuki būstinėje, merginai pavyko apie jį sužinoti tik labai nedaug. Galima sakyti, savo naujomis žiniomis ji suteikė senosioms šiek tiek labiau apčiuopiamą formą – tarsi neryškų vaizdą fotoaparato akutėje būtų labiau priartinusi, išryškindama keletą naujų detalių, kol didžioji dalis vaizdo vis dar skendėjo neaiškiame rūke. Vieną Amaja galėjo pasakyti tvirtai: Itačis nebuvo žmogus, kurį būtum galėjęs supainioti su žudiku maniaku, savo rankomis išžudžiusiu savo šeimos narius ir gimines. Tačiau faktai rodė ką kitą. Šis žmogus vilkėjo raudonai juodą Akatsuki grupuotės apsiaustą, kurio bet kas negauna...

Supratusi drabužio, kurį ir pati vilkėjo, svarbą, Amaja sulaikė kvapą.

Sasajaki nebuvo niekuo ypatinga. Jos medicininiai sugebėjimai netgi nebuvo geriausi Konohoje - dvi jos bendraamžės lenkė ją šioje srityje. Tai buvo Jamanaka Ino ir Haruno Sakura. Iki pastarosios, Amajai dar labai daug trūko. Be to, kunoiči niekada nepasižymėjo kokiomis išskirtinėmis nindžiustu ar gendžiutsu žiniomis, nors mergina ir priklausė vienam nuožmiausių Konohos klanų šeimai.

Tai, kodėl, po galais, Akatsuki vadas su ja terliojasi? Būtų buvę daugiau naudos nudžiauti Sakurą, kuri buvo geniali medikė, nemažai pasiekusi ir kitose nindžiutsiu bei gendžiusu srityse.

Sasajaki, ir vėl suvokusi savo nereikšmingumą, susigūžė ir pakėlė akis į Itačio nugarą.
Kodėl aš vis dar gyva?




Apimta tokių nykių minčių, Amaja pajuto kaip jos dešinė koja šleptelėjo ant žemesnės laiptų pakopos. Sukrėsta nelaukto aplinkos pokyčio, mergina pamiršo visas negandas. Mergina krūptelėjo pamačiusi Itačį laiptinės apačioje ir tyliai žagtelėjusi nuskriejo laiptais žemyn, vienu žingsniu peršokdama po dvi pakopas. Dar šaltesniu žvilgsniu perliejęs Amają, kai ji vėl stovėjo šalimais, Učiha pečiu pastūmė sunkiai atrodančias geležines duris. Lėtai, girgždėdamos per vyrius, durys atsidarė, į priplėkusią patalpą įleisdamos gūsį gaivaus vakaro oro.

Sasajaki pirma išėjo laukan ir giliai įkvėpė. Ilgiau kaip mėnesį kantriai ištūnojusi Akatsuki būstinėje, Amaja pagaliau buvo lauke...

Nieko nelaukdamas, metęs paskutinį nepatiklų žvilgsnį medikės link, Itačis sumurmėjo „eime“ ir pirmas, grakščiai atsispyręs kojomis į žemę, greitai liuoktelėjo ant artimiausio medžio šakos.
Nespėjusi gerai apsidairyti ir gerai įvertinti aplinkos, Amaja kiek įkabindama nulėkė paskui jį, mintyse pažadėdama sau, kad nieku gyvu neleis sau atsilikti.

Tačiau kai ką visgi medikei pavyko nužiūrėti – Akatsuki būstinė buvo saugiai paslėpta miško glūdumoje, kažkokio kalno skardžio šešėlyje. Ji nespėjo gerai įsižiūrėti, tačiau jai atrodė, kad pats pastatas buvo iškaltas pačiose kalno uolienose. Dabar buvo aišku, kodėl didžioji dalis patalpų buvo tamsios, nykios ir belangės.


Šuoliuodama, nuo šakos ant šakos, kaip kokia vikri voverė, Amaja nei akimirkai nenuleido akių nuo Učihos, taip pat atsainiai, bet grakščiai šuoliuojančio šakomis, kaip ir vaikštančio, nugaros.
Kodėl, prie visų kitų jo įgimtų talentų, dievai pridėjo dar ir patį galingiausią pasaulyje ginklą – grožį?
Medikė, nelauktai atsidūrusi keisčiausioje vietoje, daug ko nesuprato. Tai išmušė ją iš vėžių, nes nuo mažų dienų, vyresni klano nariai pratino ją prie kūno kalbos perpratimo ir įžvalgumo. Būdama čia, nuožmių Akatsuki narių apsuptyje, ji pasimetė. Paprastai, Konohoje, perprasti vieną ar kitą žmogų jai buvo gana paprasta užduotis... Kas atsitiko dabar? Kas privertė laikrodžio rodyklę suktis priešinga kryptimi?

Tvirtai sumerkusi akis, jauniausioji Sasajakių klano atstovė, nuvijo retorinius klausimus šalin. Nebuvo prasmės bandyti surasti atsakymus, kuriems dar neišaušo laikas paaiškėto, tokiu ir taip įtemptu metu. Mėgindama save nuraminti, ji įsiklausė į aplinką.


Miškas tyliai snaudė vėsioje, į pabaigą einančios vasaros naktyje, nedrumsčiamas jokių garsų, išskyrus palengva šnarančių medžių lapus ir dviejų šinobių miklų šlepsėjimą ant drėgnų medžio šakų.
Naktis buvo tamsi, mat dangų, storu pūkiniu sluoksniu, dengė debesys, bet kurią akimirką grasinantys pratrūkti lietumi. Retkarčiais, pabaidytas iš savo pasalos, paspęstos pelytei, šnarančiai žolėje, piktai suūbaudavo apuokas, nuskrisdamas dangumi, išsiruošęs ieškoti naujos slėptuvės.

Šitaip Itačis ir Amaja šuoliavo daugiau kaip dvi valandas, nė minutei nesustoję atsikvėpti. Nė karto medikei nepavyko aptikti jokių, šalimais įsikūrusį miestelį išduodančių, ženklų. Tarsi jie būtų nusikėlę laiku tūkstančius metų į praeitį, kai pavienės žmonių gentys klajodavo, ieškodamos tinkamos vietos stovyklai. Dėl to, Sasajaki neturėjo žalio supratimo, kokioje šalyje jie galėtų būti.

-Atvykom.- nelauktai sustojęs priešais kažkokią laukymę, tyliai pasakė Itačis, atsukęs medikei nugarą.
Mergina palaimingai atsiduso iš palengvėjimo.

-Dabar, beliko tik laukti.- Po netrumpo laiko tarpo pridūrė Učiha, šį kartą stebėdamas, kaip Amaja ieško patogios vietelės atsisėsti.

Nuo diržo nusisegusi medicinos reikmenų pilną rankinę, Sasajaki atsisėdo ant samanomis apaugusios miško žemės ir atsirėmė į jauną, bet stiprų ąžuolą. Kažkur, rytuose, mergina išgirdo perkūniją.
Pradėjo lyti.

Kovodama su stipriu noriu išbėgti į laukymę ir pasidžiaugti iš dangaus krentančiais lašais, Amaja susigūžė, pajutusi vėsų vėją. Naktis buvo šalta, nepaisant to, kad buvo vasara. Laužo kūrenimas, savaime aišku buvo atmestas, mat ugnis galėjo labai lengvai išduoti dviejų šinobių buvimo vietą. Ištraukusi rankas iš rankovių ir sukryžiavusi jas prie krūtinės, po juoda apsiausto medžiaga, kad būtų šilčiau, medikė tyliai atsiduso... Laukia ilga naktis.

Vėjas sustiprėjo ir pradėjo smarkiau siūbuoti medžių kamienus, kurie, savo girgždėjimu, tarsi prašė vėjo sušvelnėti. Lietus įsismarkavo, audra priartėjo ir Amaja, jau gerokai arčiau, išgirdo duslią perkūniją. Nakties tamsą kartais nušviesdavo dangumi, kaip voratinklis, išsikerojęs žaibo pliūpsnis.

Vyresnysis Učiha, kuris sėdėjo netoli Amajos, atsistojo, ir, išėjęs iš jaukaus medžių prieglobsčio, pasisuko į rytus, kaktomuša susirėmęs su audra. Stiprus vėjo gūsis užkliudė jo apsiaustą ir, iš už aukštos apykaklės ištraukė ilgus, tvarkingai surištus, juodus plaukus. Pakėlęs akis į dangų, Itačis įsistebeilijo į grėsmingai atrodančius debesis, tarsi mėgindamas jų tarpe kažką surasti. Lietaus lašai krito at jo keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Mėgaudamasis jų vėsiais prisilietimais, Učiha užsimerkė.
Amaja su pasigerėjimu įsistebeilijo į priešais ją atsivėrusį reginį. Jei Itačis būtu skulptūra, net ir patys kompetentingiausi meno kritikai nerastų žodžių apibūdinti jo grožiui. Žinomiausios graikų ir romėnų skulptūros pasitrauktų į antrą planą, tarpusavy kovodamos dėl lašelio Učihos skleidžiamų spindulių. Toks nuostabus jis buvo.

Tą akimirką, Amaja labiau už viską troško virsti lietumi. Lašeliais kristi ant švelnesnių už šilką jo plaukų, sustoti blakstienose, smulkiu upeliu rasti kelią jo skruostais, trumpai stabtelėti ties smakru ir, visu pagreičiu, nusiristi Adomo obuoliu. Galiausiai surasti sau vietą, tarp raktikaulių esančioje duobutėje ir ten užmigti, kol jo šiluma pasiglemš jos būtį...

Suvokusi savo mintis, kunoiči krūptelėjo ir dešine ranka mėgino įsitverti ąžuolo, į kurį rėmėsi, šaknies, tačiau, turint galvoje jos padėtį, tai nebuvo lengva. Suvokimas šmėstelėjo jos galvoje taip netikėtai ir stipriai, užklupęs Amają nepasiruošusią. Jos skruostai nusidažė ryškiu raudoniu, plaučiai susitraukė, pritrūkę oro.

Itačis atsisuko į ją, iš minčių pažadintas keisto medikės elgesio. Jo akys klausiamai apžiūrėjo pasimetusią savo jausmuose merginą. Danguje plykstelėjęs žaibas sidabriška šviesa nudažė tamsų Učihos siluetą, bet viso to Sasayaki nematė. Jos akys, nors ir plačiai atmerktos, nematė nieko, net šalimais pūpsančio krūmokšnio, į kurį buvo įbestos.

Po akimirkos, vyresnysis Učiha pritūpė priešais ją, atidžiai stebėdamas, dabar nuleistas Amajos akis. Ji pasuko galvą į šoną. Mergina tiesiog negalėjo prisiversti pažvelgti į jį.

-Amaja?- sodriu, ir nebe tokiu atšiauriu balsu klausiamai ištarė jos vardą Itačis. Medikė krūptelėjo, tarsi primą kartą gyvenime girdėdama savo vardą.

Negavęs jokio atsakymo, Učiha ištiesė ranką ir lygiai taip pat, kaip prieš kelias valandas, šiltais pirštais sugriebė jos smakrą ir stipriai, bet švelniai, atsuko jos veidą į savąjį.

Sasajaki atkakliai vengė jo žvilgsnio. Ji pajuto, kaip nykščiu Itačis švelniai perbraukė jos skruostą. Jo prisilietimas priminė krentančio lapo brūkštelėjimą.

Amaja galėjo prisiekti, kad jautė deginantį jo žvilgsnį ant savo odos, kuris dabar keliavo antakiu, užmerktos akies voku, skruostu ir sustojo ant kaklo, toje vietoje, kurios tokiam mažam atstumui nebepajėgė uždengti aukšta apykaklė. Jis pamatė mėlynes.

Mergina girdėjo, kaip jis įkvėpia, lyg pasiruošdamas kažką sakyti, bet jis tylėjo.

-Kodėl nesusitvarkei mėlynių?- Po kurio laiko išgirdo jį sakant. Amaja nustebo aptikusi jo balse nuostabą... smalsumą?... Ne...Susidomėjimą.

Kunoiči vos vos pravėrė lūpas, bandydama kažką sakyti, tačiau joks garsas neištrūko iš jos burnos.

-Pažiūrėk į mane, Amaja. – Mergina norėjo paklusti, tačiau kažkas ją stabdė.- Nagi.

Ji pakėlė akis ir pamatė jo veidą. Medikė galėjo suskaičiuoti kiekvieną lašelį ant jo skruostų, blakstienų, nosies galiuko, lūpų. Itačis buvo taip arti, kad Amaja visu kūnu galėjo jausti nuo jo sklindančią šilumą. Merginos žaliose akyse pradėjo kauptis ašaros.

Akimirką, Itačio žvilgsnyje ji įžvelgė susirūpinimą, tačiau tai truko taip trumpai, kad kunoiči galėjo tai palaikyti optine apgaule.

Kai Sasajaki ilgiau nei sekundę sugebėjo išlaikyti akių kontaktą, Učiha pakartojo klausimą:

- Kodėl nesusitvarkei mėlynių?

Jo pirštai ant Amajos odos buvo tokie maloniai šilti... tokie nuostabiai švelnūs. Akimirką mergina pagavo savo trokštančią, kad jie niekada nepaleistų jos smakro.

-Aš...aš...,- ji nurijo seiles,- juk tai tik mėlynės, Itači-san. Gydymo džiutsu reikalauja daug čakros, kas, jei išgydžiusi savo mėlynes, pritrūkčiau energijos, suteikdama pirmąją pagalbą mūsų... kompanionams?

Itačis minutėlę patylėjo, stebėdamas drėgnas medikės akis, tada atitraukė ranką nuo jos veido ir atsistojo.

-Nebūk tokia oficiali su manim.

Jis atsisėdo priešais ją, atsiremdamas į kitą, šiek tiek daugiau žiemų mačiusį ąžuolą.
Bandydama suvokti jo žodžius, mergina tyliai nugrimzdo į sunkų miegą, nelauktai užklupusį išvargusį, po ilgos ir sudėtingos dienos, kūną. Amaja, kiek įmanoma stipriau glaudėsi prie medžio, mėgindama surasti šilčiausią vietą. Sužvarbę, dėl atviro sandalų priekio, kojų pirštai susilenkė ir mėgino rasti užuovėją Akatsuki apsiausto klostėse.

Stebėdamas ramiai miegančią, vieną iš nedaugelio Akatsuki moterų, Itačis šyptelėjęs atsiduso, lyg pagaliau galėdamas nusimesti nuo pečių sunkią naštą.

.:~*~:.

Kai ankstyvo ryto spinduliai pakuteno Hjūgos Nedžio vokus, jis, lyg pašautas, atsikėlė iš miegų. Sidabrinėmis akimis permetęs kambarį ir supratęs, kad nubudo namie, Nedžis atklojo, nuo vis dar užklotų kojų, antklodę ir atsistojo. Basomis kojomis, truputį svyruodamas po miego, neėjo į vonią ir tyliai, kad neprikeltų kitų šeimos narių, uždarė duris.

Nedžis šaltu vandeniu apsišlakstė veidą ir rankomis įsitvėręs kriauklės kraštų, pakėlė akis į veidrodį. Aštuoniolikmetis veidrodyje atrodė kažkoks nepažįstamas, nykus ir keistai suvargęs - akys apsiblausę, paakiai patamsėję. Kavos spalvos plaukai sruogomis krito ant kaktą darkančio nekenčiamo antspaudo, tvirtų, raumeningų pečių, nuogos nugaros. Jo žvilgsnis nuslydo nuo veido ir įsistebeilijo į randą petyje. Randą, kuris taip skausmingai priminė Amają. Ir tą naktį prieš ketvertą metų.

...Nedži ...Nedži ...Nedži...

Jis ir vėl, kaip iš gelmių, išgirdo rūpesčio kupiną Amajos šauksmą. Ant riešo pajuto jos prisilietimą. Hjūga veidrodyje, greta savo atvaizdo pamatė Sasajaki besišypsančią ta drovia, tik jam vienam skirta, šypsena. Vaikinas ištiesė ranką ir mėgino pirštais paliesti jos veidą, tačiau receptoriai pajuto tik vėsiai lygų veidrodžio paviršių.

-Amaja...-balsu ištarė jos vardą, stebėdamas kaip jos atvaizdas išgaruoja kaip dūmas. Stipriai sugniaužęs kriauklės kraštą, Nedžis pasiryžo.

Išėjęs iš vonios jis grįžo į savo kambarį. Spintoje susirado švarius, baltai pilkšvus Hjūgų klano drabužius ir paskubomis apsirengė. Pačiupęs vakar, atsainiai į kampą numestos, kuprinės petnešą, iškratė visą jos turinį ant lovos, surinko svarbiausius daiktus ir, eidamas iš kambario virtuvės link, sumetė juos atgal į kurpinę. Lengviau atsikvėpęs, kad pakeliui nieko nesutiko, jis pasiėmė šiek tiek maisto ir geriamo vandens. Tikėdamasis, kad ir toliau nieko nesutiks, pirštų galais nutipeno išėjimo link. Priėjęs prie durų, jis padėjo kuprinę ant žemės ir pradėjo autis batus.

-Nedži...?

Jis baimingai atsisuko, tačiau šiek tiek nurimo koridoriuje pamatęs pusseserę, vilkinčią melsvą pižamą su avelėmis, ir atbula ranka trinančią vieną akį.

-Hinata... Aš privalau eiti.- pašnipšdomis pasakė jis.-Tai labai svarbu.
Patraukusi ranką nuo akies, mergina sumirksėjo ir tiriamai įsižiūrėjo į pusbrolį.

-Prašau, niekam nesakyk, kad matei mane...- Persimesdamas per petį kuprinę paprašė Nedžis,- Taip bus visiems daug lengviau.

Akimirką padvejojusi, Hinata linktelėjo. Nedžis žinojo- ja galima pasitikėti. Pusseserė niekada nelaužydavo pažadų.

-Greit sugrįžk, gerai?

Nedžis nusišypsojo ir tyliai atidaręs duris išėjo. Prieš durims užsidarant, jis dar kyštelėjo galvą pro staktą ir Hinata išgirdo jį tyliai sakant –„ačiū“.

Tuščios Konohos gatvės tyliai miegojo Nedžiui vikriais šuoliais šuoliuojant pastatų stogais, penktosios Hokagės bokšto link.

Viesulu užbėgęs laiptais į reikiamą aukštą, Hjūga su trenksmu atidarė Tsunadės kabineto duris ir nudžiugo pamatęs geltonplaukę galvą, padėta ant krūvos nebaigtų skaityti popierių. Ji miegojo.

-Tsunade-sama...Tsunade-sama,- purtė jos petį ir vis garsiau šaukė ją vardu Nedžis.

-Ką...?- ji pašoko iš miego ir jos išsigandęs žvilgsnis nurimo, pamatęs atėjūną.- A... čia tik tu, Hjūga.

Nedžis linktelėjo ir palaukė kol penktoji visiškai atsitokės.

-Ką tu čia veiki tokį ankstyvą rytą?- rankove nusibraukusi seiles nuo skruosto paklausė ji.

-Atėjau jums pranešti...Išeinu.

-Pala...Išeini? Kur?!- nesusigaudydama papurtė galvą Tsunadė.

-Ieškoti Ama... Sasajaki Amajos. Privalau ją surasti.

-Nedži, paklausyk,- minutėlę pagalvojusi atsakė ji.- Suprantu, kad tau sunku girdėti, kad ji dingusi, tačiau turi suprasti... Išsiunčiau penkias komandas, tiek čiuninų, tiek džioninų. Visos jos grįžo tuščiomis. Kodėl manai, kad tau pavyks ją rasti?

-Aš turiu Bjakuganą.- trumpai, su vos juntama pasididžiavimo gaidele, atsakė jis.

-Bet tai pavojinga... pasiųsiu Šizunę, kad pakviestų Lee ir Ten-Ten.

-Ne, jie nesupras... Aš privalau eiti vienas. Taip bus daug greičiau.

-Bet Anbu atrankos egzaminai čia pat, tu tikras...?

-Anbu gali palaukti... Amaja, galbūt, neturi tos prabangos.

Valandėlę tirdama Hjūgos veidą, Tsunadė tylėjo, bandydama sugalvoti geresnę išeitį, bet Nedžio ryžtingas žvilgsnis ir tvirtas stotas ją įtikino.

-Puiku.

Išgirdęs atsakymą, jaunas džioninas pasuko durų link.

-Ir Nedži... Sėkmės.- nuoširdaus susirūpinimo pilnu balsu, palinkėjo penktoji.

Hjūga santūriai linktelėjo, nors širdyje jautė stiprų dėkingumą.

Džioninas bėgo gatvėmis, vartų link. Jo ausyse švilpė vėjas. Mintyse buvo tik viena mintis, tokia stipri, kaip vilties liepsna aklinoje tamsoje.

„Aš ateinu tavęs, Amaja“

Baltai pilkas siluetas, tartum šmėkla, kirto Konohos vartus ir dingo miške, greitas kaip žaibas, tylus kaip snaigė...


---
Voila.
Kaip pastebėjot, pradėjau rašyti "lietuviškiau" išmokau iš Eglayos
Laukiu komentarų. Rašykit viską: pasiūlymus, patarimus, pastabas, klaidas, nusiskundimus... žodžiu viską viską. Man įdomu ką jūs galvojat.

[Zack]

Voila.Kaip pastebėjot, pradėjau rašyti "lietuviškiau" išmokau iš Eglayos Laukiu komentarų. Rašykit viską: pasiūlymus, patarimus, pastabas, klaidas, nusiskundimus... žodžiu viską viską. Man įdomu ką jūs galvojat.

Na taip tikrai stebėtina...Šaunu...o seip neturiu prie ko prisikabinti

[Karolina1515]

Kadangi tu Nakviša labai mėgsti ilgus komentarus , tai pasistengsiu tokį ir parašyt xD
Tai va. Naujas skyrius tiesiog super duper Labai puiku , kad sulietuvinai.Atrodo ,kad netgi kitaip skaitosi dabar Labai ,labai man patiko tavo palyginimai :
"Nakties tamsą kartais nušviesdavo dangumi, kaip voratinklis, išsikerojęs žaibo pliūpsnis."

"Ji pajuto, kaip nykščiu Itačis švelniai perbraukė jos skruostą. Jo prisilietimas priminė krentančio lapo brūkštelėjimą."

Šita vieta išvis nereali. Labai gražiai Viskas aprašyta :

"Vyresnysis Učiha, kuris sėdėjo netoli Amajos, atsistojo, ir, išėjęs iš jaukaus medžių prieglobsčio, pasisuko į rytus, kaktomuša susirėmęs su audra. Stiprus vėjo gūsis užkliudė jo apsiaustą ir, iš už aukštos apykaklės ištraukė ilgus, tvarkingai surištus, juodus plaukus. Pakėlęs akis į dangų, Itačis įsistebeilijo į grėsmingai atrodančius debesis, tarsi mėgindamas jų tarpe kažką surasti. Lietaus lašai krito at jo keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Mėgaudamasis jų vėsiais prisilietimais, Učiha užsimerkė.
Amaja su pasigerėjimu įsistebeilijo į priešais ją atsivėrusį reginį. Jei Itačis būtu skulptūra, net ir patys kompetentingiausi meno kritikai nerastų žodžių apibūdinti jo grožiui. Žinomiausios graikų ir romėnų skulptūros pasitrauktų į antrą planą, tarpusavy kovodamos dėl lašelio Učihos skleidžiamų spindulių. Toks nuostabus jis buvo.

Tą akimirką, Amaja labiau už viską troško virsti lietumi. Lašeliais kristi ant švelnesnių už šilką jo plaukų, sustoti blakstienose, smulkiu upeliu rasti kelią jo skruostais, trumpai stabtelėti ties smakru ir, visu pagreičiu, nusiristi Adomo obuoliu. Galiausiai surasti sau vietą, tarp raktikaulių esančioje duobutėje ir ten užmigti, kol jo šiluma pasiglemš jos būtį..."

O va čia jau žvengiau xD :

"Suvokusi savo mintis, kunoiči krūptelėjo ir dešine ranka mėgino įsitverti ąžuolo, į kurį rėmėsi, šaknies, tačiau, turint galvoje jos padėtį, tai nebuvo lengva. Suvokimas šmėstelėjo jos galvoje taip netikėtai ir stipriai, užklupęs Amają nepasiruošusią. Jos skruostai nusidažė ryškiu raudoniu, plaučiai susitraukė, pritrūkę oro."

Tiesiog matau mintyse tokį vaizdeli xD Atrodytu iš tokių tiesiog "nežemiškų" akimirkų , (nu tas aprašymas viršuje xD) tu gražinai Amaya atgal į realų pasaulį

Na ką čia ir bepridurti Viskas super Trūkumų nepastebėjau Bet nepergyvenk, gal kas nors kitas pastebės
Dabar labai, labai laukiu kito skyriaus

P.S. Na va toks ir gavos mano ilgas komentaras xD Daugiau citatos užima vietos negu mano vertinimas Na ,bet aš tikiu ,jog dar turėsiu daugybę progų pasipraktikuoti ( čia užuomina ,kad labai laukiu kitų skyrių jeigu ką xD )

[Eglaya]

<3

Love is in the air, everywhere I look around... *dainuoja*
Itachi-saaaan, daisuki~

Ką gi, ką gi. Sudrebėjo Amajos širdelė. Che che, dievaži Neji vs Itachi... Eoteokhae~ T.T (sorry už korėjizmus...). Aš niekuomet negalėčiau išsirinkt. Jeigu abu skęstų, ko gero, eičiau skaityt knygų... Su Kakašiu =DDDD

Itačis jos jau laukė prie Peino kabineto durų, tylus ir neįskaitomas, kaip svetima kalba parašytas vadovėlis.

Waaah.. šitas sakinys man patiko ^^

Naktis buvo tamsi, mat dangų, storu pūkiniu sluoksniu, dengė debesys, bet kurią akimirką grasinantys pratrūkti lietumi. Retkarčiais, pabaidytas iš savo pasalos, paspęstos pelytei, šnarančiai žolėje, piktai suūbaudavo apuokas, nuskrisdamas dangumi, išsiruošęs ieškoti naujos slėptuvės.

Va, matai? Aš apie tokius aprašymus kalbėjau. Man nė į galvą neateitų apie apuoko spąstus pelytei. Aš kaip Naruto - proto vingių nedaug xD

Tą akimirką, Amaja labiau už viską troško virsti lietumi.

Čia primena akimirkas, kai mes, DBSK fanai svaigstam: Oooh, kaip norėčiau būti jo vandens butelis... o, kaip norėčiau būti jo valgomi ledai... o kaip norėčiau būti jo marškiniai.. xD Geras palyginimas, kaip sakoma, I can relate to that x]

[Nutis]

Fainai mergiote raso
Bus is ko pasimokyti, jejgu kada rasyciau naruto fanfica. O siaip tai go go go
Dar 2 3 skyriai ir kursim tavo fanlist
ps . myliu situos kaciukus

[Nakviša]

wah... dėkui visi!!!
Taaaaaip pagerinot man nuotaiką po nuobodžios paskaitos! Dabar noriu griebt lapą ir kažką toliau rašyt. Deja dar ir mokslai yra... et... krūvos namų darbų visuomet nelaiku
Ačiū žr kad palaikot ir suteikiat motyvaciją rašyt, kurią keletą kartų buvau praradus (vasara, kai neparašiau nei vieno skyriaus ) o dabar taip tik ir noris rašyt be perstojo.
Hug~

[Robbu-chan]

num va, Eglut.. ...pagaliau perskaičiau (em...nu niekaip neprisiverčiu daryt to stuff, kurį man mirtinai reik padaryt iki kitos savaitės..peržiūros , tai nusprendziau geriau perskaityt, nei tupet youtubėj ir žiūrėt miyavio video..zomg )..va, grįžtat prie 9 skyriaus..išvada tokia: man patiko ..lol

tik šiek tiek užkliuvo viena vieta, ne tai kad užkliuvo, bet..palyginimas su graikų skulptūrom, idėja tiesiog super ..tikrai..genius mind, bet..kaip sakiau..ar nesikerta truputėlį su logika?..nes na, toks palyginimas nėra labai tinkamas, kai tokie dalykai, kaip graikai, romėnai ir tt, neegzistuoja tavo aprašomame pasaulyje.. bet gal cia tik man taip atrodo, tai nėra klaida, kas be ko, tik toks jausmas kyla,kai įsigilini, kad nelabai logiska ..lol (nors kartą pavyko pakritikuot )

va, o šiaip tai viskas laaaaaaaaaaaaabai gerai, keep it on

[InuyashaGirl]

Na buvo labai grazu. . Ypatingai kai Amaja norejo buti laseliu .. damn. . . as ir noreciau. . mmmmh. . . . Bet as pasigedau pacios istorijos. . nes daugiausia buvo gamtos ar siaip aprasymai. . norisi, kad istorija kazkur eitu . .bet aprasymai grazus!. . Lietuvybe .. he he. .Rasyt vaizdingai labai pradejai. . dabar taip lengva ir grazu isivaizduoti . ..manau, kad patobulejai!

[Karolina1515]

Paklausiu to paties (tikriausiai užknisančio) klausimo : Kada maždaug tikėtis,laukt naujo skyriaus ?