Naruto FanFIc

[Nakviša]

14 skyrius

O Jergau, šitą skyrių rašiau žiauriai ilgai, netoli savaitės. Buvo labai sunku atsimint kas tiksliai vyko prieš tai, tai teko viską perskaityt nuo pradžių ir mėgint išvengt labai didelių loginių klaidų. Manau, galus gal ir pavyko surišti padoriai. Sorry, kad kaip visuomet verčiau jus laukti. Jei dar turit noro skaityt toliau, nesidrovėkit palaipiot man truputuką ant sąžinės - rašysiu skyrius kaip ant mielių Nes aš toks pritingintis žmogeliukas... Ech. Anyway, šekit, mano vaikai

14 Skyrius
„Užmarštis“

Visa, ką matė apniukusios medikės akys, buvo gili ir neapčiuopiama, begalinė tamsa. Ausys, dar neseniai taip noriai klausiusios kiekvienos gamtos natelės, atsisakė girdėti pasaulio garsus. Mergina girdėjo tik savo pačios pulso tuksenimą, kuris rodėsi toks garsus, lyg greta mušančio varpo gaudesys. Viskas tiesiog liovėsi egzistavę. Tarsi toje tamsioje erdvėje visada buvo ir bus tik ji viena, į skutus draskoma savo pačios krūtinėje slypinčių plaučių, pragaištingai traukiančių į save juodut juodutėlį deguonį.

Jos kūnas pats skriejo į priekį, neatsilikdamas nuo kažkur priešakyje, medžių lapijoje, švysčiojančio Itačio, ant nugaros atsargiai, bet greitai nešančio dabar jau suglebusį ir nejudantį šviesiaplaukį šinobį. Krauju ištepti ir vietomis sulipę lininiai plaukai bangavo su kiekvienu judesiu, tarsi kare kritusio vėliavnešio rankoje vis dar gniaužiama išdidi vėliava, tūžmingai plazdanti atšiauriame vėjyje.

Viskas buvo it trapi vizija, sukurta iš kūno išplėštos Amajos sielos, plazdančios kažkur, kitoje dimensijoje, kitame išmatavime, kol jos nepailstančios kojos šuoliavo medžių šakomis.

Ar tikrai tai buvo? Ar tikrai aš liečiau tą brutaliai sumaitotą kūną? Ar iš tiesų, savo rankomis laikiau ir raminau tą prakaito išpiltą veidą? Nejaugi tas baimės ir skausmo iškreiptas žvilgsnis išsigelbėjimo ieškojo mano akyse? Argi tai tiesa...


Galvoje vėl ir vėl kartojosi vaizdai... Jos drebantys pirštai atsega apsiaustą ir jis paleistas išsiskleidžia ant žemės... Vaikino torsas juda blaškomas kančios... Paklaikę akys naršo aplinką... Sukaupusi čakrą į delną ji užspaudžia žaizdas, mėgindama sustabdytų kraujavimą... Ant išblyškusių skruostų krenta lietaus lašai... O gal jos ašaros?...


Akimirksniu vaizdai sustojo. Pradingo nebūtyje, iš kurios ir buvo pasirodę. Pasaulis ėmė grįžti į ją. Arba ji grįžo į pasaulį...

Amajos akys plačiai atsimerkė. Mergina stovėjo medžių paunksmėje, greta akmeninio pastato, kurio, Sasajaki jautė, tik vidų pažinojo. Skaidri tyla, būdinga tik tam nežymiam paros laikui, supo jos kūną. Brėško.

Ant savo apsunkusių pečių ji pajuto kažką šilto. Itačio pirštai skausmingai gniaužė jos pečius. Viršum apykaklės piktai primerktos juodos akys atšiauriai spitrijo į ją. Amaja tik dabar pradėjo suprasti, kad prieš sekundę tie sunkūs gniaužtai skausmingai purtė jos transo apimtą kūną. Tik jų dėka ji sugebėjo rasti kelią atgal.

Učiha iš lėto patraukė rankas ir nusisuko nuo jos. Medikei visai nepatiko apykaklės paslėptos lūpos, sučiauptos nieko gero nežadančiai tylai. Jos akys nepraleido nei vieno vaikino judesio, tarsi ką tik pirmą kartą praregėjusios. Tamsi aukšta figūra palinko prie kažko, ko Amaja nematė. Instinkto vedama ji priėjo artyn ir pamatė sąmonės netekusį Deidarą, ramiai gulintį ant žemės.
Staiga ji prisiminė. Suprato, kas dedasi. Mintys, ką tik buvusios tuščios, lyg naujas popieriaus lapas, akimirksniu prisipildė juodomis raidėmis išraityto teksto. Viskas vėl ėmė atrodyti aišku.

Medikė privalo išgelbėti šį jaunuolį. Ji palietė jo kaklą ieškodama pulso. Oda po jos delnu buvo atšalusi ir praradusi spalvą, tačiau Amaja puikiai jautė nusilpusią, tačiau ritmingai besispardančią gyvybę vaikino kraujagyslėse.

- Pašauk ką nors,- griežtai išpyškino ji.- Reikia kuo atsargiau perkelti jį į palatą.
Itačiui nereikėjo kartoti antrąkart – jis dingo, kaip nežymus vėjo gūsis.

Iš medicinos reikmenų krepšio mergina išsitraukė rankšluostuką ir švelniai nuvalė prakaito, kraujo ir purvo mišinį nuo Deidaros veido. Greta jos atsirado dvi figūros. Viena grėsmingai gremėzdiška, kita, mažesnė – atšiauriai nežemiška. Amajai nereikėjo ir galvos pakelti, kad suprastų, jog tai rykliažmogio ir Učihos duetas.

-Nagi, greičiau,- nekantriai sušuko ji.- Žmogus merdėja.

-Ohoho, kokie mes aršūs! – Nusišaipė Kisamė.- Ko gi tu ją prišėrei, kai aš nemačiau, nedorėli?

-Užčiaupk žabtus, žuviasnuki!- Neapykanta rykliažmogui netyčia prasiveržė, Amajai nesuspėjus jos tinkamai nugrūsti į saugią sielos kertę.

Mažos rykliažmogio akutės nepatikliai mirktelėjo ir po akimirkos Kisamė pratrūko griausmingai juoktis. Jo milžiniškas kūnas net purtėsi, kai iš rykliškų nasrų sklido griausmingas kvatojimas. Itačio lūpos taip pat nenoriai išsitempė į šypseną ir jis tik vos vos susilaikė neprunkštelėjęs, bet niekam nebuvo lemta to pastebėti.

-O varge, judėkit. –pyko Sasajaki. – Net žemynai juda greičiau už jus.

-O brol!- Šiek tiek aprimo Kisamė.- Ši kunoiči man pradeda patikti.

~*~

Palatoje stovėjo bent septynetas žmonių, tačiau patalpos nedrumstė nė menkiausias garsas, tarsi tos tamsios, galvas panarinusios figūros tebūtų buvę plastikiniai manekenai, sustatyti dekoraciniais sumetimais tragikomedijos spektaklyje. Tik labai pasistengus buvo galima išgirsti tylią, nuslopintą raudonplaukės aimaną. Jos per smarkiai sugniaužti pirštai, net pabalę nuo įtampos, gniaužė baltą antklodę toje vietoje, kur turėjo būti Deidaros delnas. Merginos skruostais tekėjo ašaros, bet jos lūpos buvo kietai sučiauptos, kad neištrūktų nei menkiausias garselis. Kiti Akatsuki nariai stovėjo nejudėdami, tarsi pradinukai pirmojoje diskotekoje, nedrįstantys žengti pirmojo žingsnio. Niekas nenorėjo sudrumsti neramios tylos. Visa tai priminė seniai buvusią sceną, kurią drobėje įamžino tapytojas prieš daug dešimtmečių.

Būdama palatoje, Amaja jautėsi kaip žuvis vandeny. Tai buvo jos teritorija, jos karalija. Visi ten esantys žmonės, kad ir kokie grėsmingi, buvo jai pavaldūs. Mai, Itačis, Kisamė, Hidanas, Kakuzu, netgi Peinas nuolat varstė žvilgsniais Amajos nugarą, lyg tikrojo gyvenimo nemačiusi šešiolikmetė būtų buvusi svarbiausia figūra šachmatų lentoje. Medikė ir buvo pirmoji nutraukusi plieninę tylą:

- Nestovėkime visi nuleidę galvas, lyg viskas būtų prarasta. – Jos balsas skambėjo neįprastai garsiai ir aštriai.- Deidaros gyvybei negresia pavojus. Taip, jis prarado daug kraujo, dievaži, jis neteko abiejų rankų, bet, gal būt, tai buvo tinkama kaina sumokėti už išsaugotą gyvybę.

- Bet būdamas tokioje formoje jis nebenaudingas grupuotei. – Užprotestavo Peinas.

- Geriau jau būtų miręs nei grįžęs tokios būklės.- vyptelėjo Hidanas.

- Ei, ei, ei! – kad nuramintų staiga prasidėjusį pritariamųjų šūksnių pliūpsnį, Amaja net pakėlė rankas. – Nepamirškit, kad esat sunkiai sužeisto žmogaus palatoje. Aš nesakiau, kad jis ir liks tokioje būklėje, per greitai mane nurašote, gerbiamieji.

Bambėjimas iš karto nutilo. Visų akys vėl nukrypo į medikę.

- Turiu planą, bet, kad jis pasiteisintų prireiks stebuklo.- nelinksmai šyptelėjo ji. – Leiskite man viską apsvarstyti. Palikite mane su pacientu.

Nė vienas Akatsuki narys nepajudėjo iš vietos.

- Nejau neturite ką veikti? Nagi, sparčiau! – griežtai sukomandavo ji ir beveik grūste išgrūdo visus šinobius iš patalpos. Išeidama Mai metė jai viltingą žvilgsnį, kuris pasakė daugiau nei bet koks žodis.

Palatą apgaubė tyla, tik šį kartą ji buvo minkšta ir švelni, lyg prie palengva rusenančio židinio sėdinčios senelės mezgamas megztinis. Jai nekenkė netgi nekantriai pirmyn atgal minantys, dusliai kaukšintys, Amajos kulniukai.

Metodas, kurio medikė norėjo griebtis gydant šį pacientą, buvo jos brangiojo mokytojo ištobulinta slapta technika, galima sakyti – jo specializacija, o kadangi Amaja buvo mokytojo pasekėja ir medicinos amato įpėdinė, taip pat ir jos specializacija. Ar bent jau turėjo būti, po dar keleto metų sunkių treniruočių. Deja, per pastaruosius ketverius metus, Sasajaki ištobulino tik medicinos pagrindus (nors tai jau buvo didelis pasiekimas). Slaptosios technikos ji tik pradėjo mokytis.

Fukurou-sensei, jos senasis mokytojas, buvo itin pažengęs regeneracinėje medicinoje, panašiai, kaip penktoji hokagė Tsunadė buvo ištobulinusi nuodų ir priešnuodžių mediciną. Tai buvo jo koziris, ilgų dešimtmečių darbo vaisius, kurį jis stengėsi perleisti savo mokinei, Sasajaki Amajai. Tik saujelė žmonių visame pasaulyje gebėjo naudotis panašiomis technikomis. Fukurou-sensei atrado savo paties, itin stiprių medicininį nindžiutsu. Deja, kad technika būtų atlikta teisingai ir iki galo, reikėjo labai didelio susikaupimo, bent penketo ilgas valandas nenuilstančiai dirbančių žmonių ir begalinio kiekio čakros. Kaip tai atlikti šiame pasaulio užkampyje, su ribotais resursais ir šinobiais, kurie visiškai nieko neišmano apie mediciną, kol kas Amajai buvo neįkandama mįslė.

Medikė liovėsi vaikščiojusi ir priėjusi prie sužeistojo, atsisėdo greta jo lovos. Deidara buvo atgavęs sąmonę, tačiau kietai miegojo. Amaja stebėjo kaip kilnojasi jo krūtinė, vaikinui godžiai traukiant orą. Jis atrodė ramus, tarsi nieko blogo niekada nebuvo nutikę. Tarsi pabudęs jis vėl galės daryti ką tik panorėjęs. Sasajaki bijojo tos akimirkos, kai šis jaunas šinobis pabus iš ramių sapnų ir supras esąs pragare.

Mergina palietė Deidaros prakaito lašeliais išrasojusią kaktą ir pajutusi, kad ši yra sveikos temperatūros, nejaukiai šyptelėjo. Amaja pažvelgė į keistai ant jo berankio kūno gulančią antklodę ir jos nefrito spalvos akyse sužibo ašaros.

Kas galėjo taip pasielgti?

Atbula ranka nubraukusi sūriuosius lašelius savo akių kampučiuose, kunoiči giliai įkvėpė ir išėjo iš palatos. Jai reikėjo akis į akį pakalbėti su Akatsuki lyderiu.


Koridoriai, kurie dar neseniai atrodė beprotiškai klaidūs ir nesuprantami, dabar buvo tarsi jos pačios kiemas, Sasajakių rajone. Sienos, neseniai atrodžiusios šaltos it ledinis ežero paviršius vasarį, dabar tapo draugiškos, tarsi oranžiniai tapetai senajame medikės kambaryje. Kaip greitai pasikeičia gyvenimo spalvos, kai pripranti prie aplinkos ir susitaikai, kad ir su sunkiausia lemtimi. Kunoiči karčiai šyptelėjo prisiminusi naivią, tikrų žiaurumų nepatyrusią, save, kokia dar buvo palyginti neseniai. Amaja, kuriai linko keliai vien pagalvojus apie pokalbį su kuriuo nors Akatsuki nariu, ar nekontroliuojamai raudusi, Itačiui per daug prisiartinus, pražuvo praeityje. Dabar ji tapo nuolat prie baimės pripratusia mergina, kurios šviesiai žalios akys į pasaulį žvelgė su rūsčiu kartėliu, būdingu nelengvą gyvenimą gyvenantiems suaugusiems žmonėms. O ji, viso labo, buvo tik šešiolikametė Konohos miesto kunoiči.

~*~

-AAAAAAAAA! – suriko žalią kostiumą vilkinti figūra, stovinti ant Haširamos Sendžiu, pirmojo Hokagės, skulptūros galvos, Pabaigos slėnyje. – Aš pats, savo rankomis, prilupsiu tavo Hjūgišką pasturgalį, kai tik tave rasiu, Nedži!!!!
Suvokęs, ką vos prieš akimirksnį, išrėkė visų plaučių turiniu, Lee nejaukiai šyptelėjo.

-Atleisk, Hinata.- nudelbė akis į žemę Lee, galvodamas, kad išsireiškimas „Hjūgiškas pasturgalis“ būtų kažkokiu būdų įžeidęs Nedžio pusseserę. O ši, mandagiai prisidengusi burną, droviai juokėsi.

-Nesuprantu, ko jūs čia šmaikštaujat ir žaidžiat. – Piktai į juos akimis žaibavo Ten-Ten.- Mes neturim tam laiko!

-Mes daug kam neturim laiko,- surimtėjęs atsakė Lee,- tačiau, neturiu nė menkiausio supratimo, kur link galėjo pasukti tas Hjū...- vaikinas žioptelėjo ir nutilo, nedrąsiai dirstelėdamas į vis dar besišypsančią Hinatą.- Et, kur mano liežuvis... Nepyk, Hinata-chan, aš pripratęs būti tik vieno Hjūgos apsuptyje.- Kaltai nulenkė galvą jis.

- Lee, užtilk minutėlei ir leisk man pagalvoti.- griežtai atrėžė Ten-Ten, vietoje Hinatos, kuri buvo bepradėjusi sakyti „nieko tokio“.

Lee nieko neatsakė. Jis dar nebuvo matęs Ten-Ten tokios įsiutusios ir perdėtai kažkur skubančios. Visa tai prieštaravo jos ramiam ir šiek tiek tingiam būdui. Ji nenustygo vietoje, darė kažkokius keistus rankų gestus, kuriuos, matyt, tik ji viena suprato, kažką murmėjo sau panosėje, spoksodama į vieną tašką, nieko nematančiomis akimis. Ji atrodė pikta ir grėsminga, visa savo esybe rodanti, kad nepakęs nė menkiausio prisilietimo ar kvailai ištartų žodžių. Iš visos gyvų padarų karalystės gyvių, Lee galvojo, kad ji labiausiai panaši į širšę.

- Tvarkoj. - po ilgos tylos pagaliau pasakė ji.- Jeigu aš pakankamai gerai pažįstu Nedžį, tai jis bus patraukęs, kurios nors mūsų priešų šalies link. Šalys be nindzių miestelių tikrai negrobs kažkokios neįdomios medikės, tai jis ten tikrai netaiko. Vakarų kryptis atkrenta, nes ten plyti Vėjo šalis, mūsų sąjungininkai, lieka rytai – neaiškusis Vandens kraštas, šiaurė – Žaibo šalis ir šiaurės vakarai

– Akmens šalis. Nemanau, kad užsigrūdinusiems Kirigakurės šinobiams gali reikėti medikės, todėl ir Vandens šalis atkrenta. Lieka rinktis iš dviejų. Mano balsas linksta prie Akmens šalies...

Kol Ten-Ten šnekėjo, Lee žiūrėjo į ją išsproginęs akis. Paprastai Nedžis buvo atsakingas už jų trijulės taktiką ir visus proto reikalus, bet akivaizdu, kad vienintelė komandos mergina buvo nemažai iš jo išmokusi. Pakėlęs nykštį jis energingai keliskart linktelėjo. Hinata, atrodžiusi šiek tiek priblokšta, taip pat aktyviai pritarė.

Hjūga Nedžis, tuo metu buvęs kažkur prie Krioklio šalies sienos, net neįtarė, kad jį vijosi jo komandos nariai. Ir ne gana to, Ten-Ten buvo daug tiksliau nuspėjusi Amajos buvimo vietą, nei jis pats.

~*~

Peino kabinete tvyrojo įtempta tyla. Amaja, aukštai iškėlusi galvą, stovėjo vidury kambario, atrodė pasitikinti savimi. Peinas, sėdintis savo krėsle, buvo padėjęs galvą ant sunertų rankų ir kažką įtemptai mąstė. Prieš kelias minutes Sasajaki jam buvo išdėsčiosi Deidaros gydymo planą, tačiau jai reikėjo daug žmonių, daug laiko ir nemažai priemonių. To suteikti jis kol kas negalėjo.

- Tau reikia bent penkių žmonių, su dideliais kiekiais čakros ir puikiu jos valdymu... – tiriamai stebėjo medikę Akatsuki vadas. – Ir daug laiko. Deja, nei vieno nei kito negaliu pažadėti, dabar yra svarbesnių reikalų.

- Ar tai susiję su Kazekage Gaara, kurį šiuo metu laikote belaisviu, kažkur šios būstinės patalpose? – mėgindama išgauti kuo daugiau informacijos iš lyderio gestų, atvirai paklausė Amaja. Kažkodėl, žaidimai likimu jai nebeatrodė tokie baisūs, kaip ankščiau.

Peino sunerti pirštai nežymiai krustelėjo, bet to Amajai užteko suprasti, kad pataikė į dešimtuką. Ji nekentė Akatsuki už tai, kad jie ruošėsi kažką daryti su Gaara, tačiau ji negalėjo sau leisti pamiršti savo pačios apverktinos padėties.

- Apie tai tau draudžiama kalbėti, Sasajaki Amaja.- piktai atsakė Peinas. – Atsimink, kad čia esi tik menkavertė blusa, neturinti balso teisės.

- Ak nejaugi? – piktdžiugiškai išsišiepė kunoiči.- Kodėl, tuomet toks menkas kenkėjas vis dar gyvas? Jei reikalai ir toliau klostysis taip, kaip dabar, be medikės paslaugų neišsiversite ir pats tai kuo puikiausiai suprantate, Pein-sama. Jums esu daug svarbesnė, nei mėginate parodyti. Kai galėsite man suteikti tai, ko prašiau, praneškite. Iki to laiko, atsisakau pajudinti net pirštelį.
Žinote kur mane rasti.

Amaja apsisuko ir išėjo iš kabineto, net neabejodama, kad padarė Peinui didelį įspūdį. Ji nesiruošė būti tik marionete jo rankose. Gal būt, taip išsakydama savo mintis, ji kiek peržengė liniją, bet drebėti dėl kiekvieno vado krustelėjimo ar paliepimo, jai buvo atsibodę. Net jei Akatsuki ir nuspręs jos atsikratyti, mirtis, tikriausiai, buvo geresnė išeitis, nei amžiams likti čia uždarytai. Vienintelė baimė buvo tai, kad Peinas puikiai žinojo, kas tokie jos artimieji, ir savo pagiežą Akatsuki lyderis gali išlieti ant jų.

Žingsniuodama koridoriais palatos link, Amaja kaktomuša susidūrė su dviem asmenim, kurių Akatsuki būstinėje ji bijojo labiausiai. Tai, žinoma buvo rykliažmogio ir vyresniojo Učihos dvejetas. Eidami jie kažką aptarinėjo, Kisamė buvo susiraukęs ir grėsmingai iššiepęs aštrius dantis, kol šaltasis Šaringano naudotojas jam kažką aiškino. Kunoiči, kaip visuomet, nematė jo judančių lūpų, uždengtų aukštos apykaklės, tačiau jo tariami žodžiai skambėjo tarsi nostalgijos kupina melodija. Deja, žodžių reikšmės ji negalėjo suprasti, bet negalėjo sakyti, kad stengėsi. Amajai priartėjus prie jų, savo mažomis išsprogusiomis akutėmis, Kisamė dirstelėjo į ją ir iššiepė savo žabtus dar labiau. Amajai nejučia suskaudo mėlynes ant kaklo, kurios dar nerodė noro gyti. Itačis praeidamas nežymiai linktelėjo, parodydamas, kad ją pamatė, tačiau nei akimirkai nestabtelėjęs, toliau nužingsniavo koridoriumi su rykliažmogiu pašonėje.

Medikė tyliai įėjo į palatą ir atsisėdo greta sužeistojo lovos. Jis vis dar ramiai, net nekrustelėjęs, miegojo, tarsi laikas šioje patalpoje buvo sustojęs. Kunoiči atsiduso. Kažkodėl mergina pajuto jam prieraišumą. Ji norėjo paimti Deidarą už rankos, bet to padaryti negalėjo, taigi, vietoj to, ji nubraukė geltonus plaukus nuo šinobio kaktos. Jo veidas buvo švelnių bruožų, nespėjęs suvyriškėti, todėl. dėl įmantrios šukuosenos, jį buvo galima palaikyti mergina. Deidara buvo velniškai panašus į Mai, net nežinodama, Amaja būtų supratusi, kad jie – brolis ir sesuo.

Globėjiškai besišypsanti medikė, stebėdama jo miegantį veidą, nejučia pati užsnūdo. Ji sapnavo neramius sapnus ir vis nubusdavo, bet, pamačiusi, kad pacientas vis dar miega, vėl pasinerdavo į negilų miegą. Nuovargis užgriuvo ją visa jėga. Deidarai netikėtai krustelėjus, ji iškart pabudo.

Jo šviesiai mėlynos akys klausiamai sužiuro į medikę, ieškodamos atsakymų į klausimus, kurie netikėtai užgriuvo, jam pabudus iš gilaus miego. Į savo „sužeidimą“ jis žiūrėjo daug ramiau, nei tikėjosi Amaja. Jis neištarė nė žodžio. Tik tyliai žiūrėjo jai į akis, nesuprasdamas kas ji tokia.

- A... Aš medikė. – po kiek laiko sumetusi, kodėl jis taip spokso, pasakė ji. – Sasajaki Amaja, malonu susipažinti, Deidara-san. Manau, galėsiu grąžinti jums... rankas.

Geltonplaukis nuleido akis į savo pečius, ir, pamatęs, kad žemiau jų nieko nėra, vėl pakėlė akis į kunoiči. Jo veide mergina nepamatė nė menkiausios abejonės, gailesčio ar panikos. Jis buvo visiškai ramus. Netgi priešingai, atrodė šiek tiek sarkastiškai nusiteikęs, tarytum visa tai buvo tik kažkokia komedija, nutikusi betkam kitam, tik ne jam.

- Tuomet, būkite man gailestinga seselė, mm?

***

Tikiuosi per daug nenugrybavau į lankas Ir taip, suprantu kad Lee ir jo šutvės niekas nemyli ir visiem įdomiau kas vyksta su tais dievo neštais ir pamestais Akatsuki, bet jei jau įdėjau juos į istoriją, tai riek ir užbaigt tą reikalą Dabar prasidės pati fanfiko košė ir jau pradėsiu nuklyst nuo originaliosios Naruto istorijos. Iš pradžių buvo idėja grynai įtilpti į tuos istorijos sukurtus rėmus ir parašyti pasakėlę apie tai kas galėjo vykti visų tų matytų įvykių užkulisiuose, bet, kadangi šitą rašlevonę rašau jau... ghe ghem, bent du metus, jei ne tris, tai viskas, kas tada buvo nauja, dabar yra antikinė istorija ir viskas pradės krypti į dausas. Taigi tikiuosi jūs per daug nepyksit. Aš irgi jus myliu <3

P.S. kadangi aš Lietuvoje ir žadu čia užsilikti, manau galėsiu updatini viską greičiau, bet ir iš jūsų prašymas, kuo daugiau zyzkite, šita taktika tikrai suveiks ir aš baigsiu vilkint reikalus Ačiūūūūū

[Sakya]

Nuostabu!!Man sis fanfic'o yra idomesnis nei tikrasis NarutoLaukiu tito skyriaus

[Nakviša]

15 Skyrius... Wow, skamba taip "solidžiai"

Ok... Pakraigaliojai 15 skyrių Ir tikrąją to žodžio parsme, pakraigaliojau. Iš karto įspėju, kad skyrius bus ganėtinai "sausas". Gal dėl to, kad rašiau po puslapį per dieną apie savaitę, o ne viską vienu prisėdimu, kaip dažniausiai darau. O gal dėl to, kad jis toks "pereinamas" iš vieno veiksmo į kitą. Anyway, sekantis skyrius bus įdomesnis. TIkiuosi.

15 Skyrius
„Mokslo šaknys karčios...“

Akatsuki būstinė ištuštėjo. Amaja žinojo, kad vyko kažkas labai svarbaus Peinui ir, matyt, visai organizacijai. Jaunosios medikės nė per žingsnį neapleido klaiki nuotaika, kad vyksta kažkas nedoro ir neatleistino, tačiau niekas nesiteikė jai nė žodžiu užsiminti apie tai kas vyksta. O gal verčiau būtų sakyti – sąmoningai paliko ją nežinioje? Žinoma, kodėl tokia tragiškai pagarsėjusi organizacija, kuri iš visų nindzių pasaulio kampų surinko nuožmiausius ir kraupiausius šinobius, turėtų suteikti kažkokiai antrarūšei mergiūkštei žinojimo dovaną? Užaugusi Sasajakių klane, Amaja puikiai žinojo, kad brangiausiai kainuojantis dalykas visoje žemėje ir buvo žinojimas. Kad atskleistų priešininkų informaciją, tūkstančiai šinobių buvo pasirengę atiduoti gyvybes. Tūkstančiai žmonių mirdavo ir tam, kad apsaugotų savas žinias nuo priešo rankų. Galima sakyti, visa nindzių esybė ir buvo viena ar kita prasme susijusi su informacija. Skirdavosi tik pusės, į kurias nelaimėliams tekdavo stoti. Amaja pateko į pavojingiausią poziciją – stoviniuoti ir baimingai trypčioti kažkur tarp tų dviejų pusių, gimtojo miesto pamirštai, Akatsuki organizacijos šešėlyje.



Nuo to laiko, kai drąsiai iššturmavo iš Peino kabineto, kunoiči taip ir neišgirdo nė vieno žodelio iš Akatsuki lyderio lūpų. Jis buvo užsiėmęs svarbesniais dalykais, o Sasajaki pradėjo galvoti, ar tik anąkart nebuvo perlenkusi lazdos. Tačiau, priešingai nei buvo pažadėjusi, Amaja vis dėlto „pajudino pirštelį“. Tiesą sakant, netgi visi dešimt pirštelių įtemptai darbavosi.

Sudėtingai medicininei džiutsu paruošti, Sasajaki turėjo įdėti daug darbo, mat praeityje jai nebuvo tekę susidurti su tokio masto regeneracinėmis operacijomis, tad nenorėdama susimauti, ji darbavosi iš peties. Bibliotekoje suradusi visas įmanomas knygas anatomijos tematika, medikė pasidarė laikiną darbo kambarėlį palatoje, kur visą laiką galėjo stebėti pacientą, išskleidusi begales ritinėlių ant grindų, jų informaciją lyginti su sužeistuoju ir žingsnis po žingsnio, ruošti regeneracinį džiutsų, specialiai pritaikytą Deidarai. Tai buvo sudėtinga užduotis, nes mergina buvo tik pradėjusi mokytis slaptos technikos, tačiau Amaja mėgavosi kiekviena darbo akimirka.

-Atrodai kažkaip įtartinai linksmai, narpliodama tuos nesuprantamus medicinos dėsnius. – Pastebėjo Deidara, kai medikė keturiomis šliaužiojo ant ritinėliais nuklotų grindų, vietomis kažką pažymėdama ar išbraukdama.

Neatsisukdama į jį, mergina pridėjo savo laisvosios rankos smilių prie lūpų, kad Deidara netrukdytų susikaupti, po kelių akimirkų suradusi ko ieškojusi ir kažką ten pakraigliojusi, Amaja atsisuko į pacientą ir patogiau įsitaisė ant įmantriais simboliais išmargintų grindų.

-Dabar gali sakyti viską, ką nori. Pagaliau baigiau šio prakeikto džiutsų popierizmą.- Džiugiai pranešė Amaja.- Tikiuosi nepalikau kokių nors klaidų.

-Kam visos tos rašliavonės reikalingos, mm? – smalsavo blondinas, bandydamas perprasti sudėtingus iš kelių ritinėlių susidedančius simbolius.

-Džiutsu, kurį bandysiu atlikti, yra labai sudėtingas. – pradėjo aiškinti medikė. Išplėtęs akis Deidara gaudė kiekvieną žodį. – Operacija užtruks keliolika valandų. Šie ritinėliai bus tarsi pagrindas, kur turėsiu nukreipti čakrą. Kiekvienas čia parašytas simbolis turi būti tiksliai jam skirtoje vietoje, kad galėčiau atgaminti kaulus, kraujagysles ir audinius vietose, kur jie buvo tau nepraradus rankos. Kitaip tariant, turėsiu „klonuoti“ tavo prarastą ranką.

-Kodėl tik vieną ranką, o ne jas abi, mm? – kilstelėjęs antakį pasiteiravo Deidara.

-Todėl, kad negaliu vienu metu atauginti abiejų rankų. Tau teks iškęsti mažiausiai dvi operacijas.- Dabar Amajos veidas kiek apniuko.- Yra tūkstančiai vietų, kur galima suklysti. Jei viskas pakryps blogąja linkme, viskas gali baigtis blogai. Labai blogai.

Deidara nurijo seiles.

-Tu jau esi šitai dariusi, ar ne? – po netrumpos pauzės paklausė jis.
Išgirdusi klausimą, medikė įsitempė.

-Žiūrint, ką tiksliai turi galvoje.- vilkino atsakymą kunoiči.

-Ta prasme, ar esi prieš tai atauginusi galūnę? – skaisčiai mėlynos akys mirktelėjo laukdamos atsakymo.

-Pilnos galūnės neteko. - iš lėto ir apskaičiuodama kiekvieną žodį sumalė Amaja. Deidara sustingo, tarsi kažkas ant nuotolinio pultelio būtų nuspaudęs pauzės mygtuką. – Bet esu atauginusi mažąjį pirštą. – po valandėlės pridėjo Amaja ir nejaukiai šyptelėjo. – Kai atlikau tą operaciją, daug kas sakė, kad turiu potencialo.

-Mmm... Vadinasi, mano gyvybė patikėta kažkokiai neišmanėlei medikei. – vaikinas pakėlė akis į lubas. – Tipiška...

Sasajaki nudelbė žvilgsnį žemyn. Jis buvo teisus. Amaja nebuvo tinkamai pasiruošusi operacijai. Gal ji mėgina kažką apgauti, kad sugebės? Įdomiausia buvo tai, kad ji pati nebuvo tikra, ką ji labiausiai norėjo įtikinti, kad yra mažų mažiausiai pajėgi medikė, save ar Itačį?... Tai yra Akatsuki šutvę?

-CHA CHA CHA! – Deidara prunkštelėjo ir pradėjo leipti juokais.
Nesuprasdama kas dedasi, kunoiči mestelėjo į jį klausiamą žvilgsnį.
-Tu... Jei būtum mačius savo išraišką... – vos tramdė juoko priepuolį pacientas.- Tiesiog neįkainojama...

Amaja droviai šyptelėjo ir pradėjo jausti, kaip vos vos užkaito skruostai. Ji nesuprato kokiu būdu, bet Deidara sugebėjo grąžinti ją į šiek tiek paprastesnius laikus. Kai viskas dar nebuvo taip keblu ir sudėtinga. Mergina, būdama greta jo, jautėsi, tarsi pažinotų jį metų metus. Jo veido išraiškos, balso tembras, netgi juokeliai buvo savitai mieli ir pažįstami.

-Žinoma, - juokui atslūgus Deidara toliau ėmė postringauti,- nieko kito ir nesitikiu iš... pala pala.- vaikinas žvilgtelėjo į Amajos kaktą ir nepamatęs ten kaktos protektoriaus, susiraukė.- Iš kokio sakei esi miesto, mm?

-Er... Konohos.

Blondino išraiška iškart persimainė. Dabar joje nebeliko nė lašelio ironijos, ją bematant pakeitė nerimas... ne... pyktis? Įdomu, kaip vienas žodelis gali tiek daug pakeisti...

-Konohos, mm?- piktai pakartojo jis. – Nekenčiu to miesto! Iš ten kilę šinobiai pasikėlę neišmanėliai, jie galvoja, kad jiems viskas leidžiama! Dievaži, jų proteliai tokie riboti, kad jie net nesupranta mano meno! Jie žiūri į jį iš aukšto... Jie nesupranta...

Sasajaki sudrebėjo, nesuprasdama kodėl jis staiga taip pasikeitė. Iš kur galėjo atsirasti tokia skaudi neapykanta jos gimtajam miestui?

Nepaisydamas ankstesnio Amajos paliepimo, jokiu būdu nesikelti iš lovos, Deidara nerangiai pakilo ir paklaikusiomis akimis, žengė jos link.

-Deidara-san..?

-Tu tokia pati kaip jie visi! - pamišėlio balsu suriko jis.
Palatos durys trinktelėjo. Amajos kūnas šoktelėjo iš palengvėjimo, išgirdus tą garsą, reiškiantį, kad ji nebėra viena kambaryje, greta su protu vos vos susipykusiu pacientų. Matyt, sužeidimas jį paveikė labiau, nei medikė galvojo iš pradžių.

-Nii-chan!

Prie durų, piktai ant krūtinės sunėrusi rankas, stovėjo Mai. Jos akys, matančios vien tik Deidarą, žaižaravo ugnimi.

-Tu tikras kvailys, supranti tai? – priėjusi prie brolio, ji stumtelėjo jį lovos link, o jis, savo ruožtu, pasidavė gravitacijai, ir spyruokliuodamas atsisėdo ant minkšto čiužinio. – Neliek savo pagiežos, ant visiškai su tuo nesusijusių žmonių! Ji juk medikė! Koks žvėris kanda jį maitinančią ranką? Avigalvis!

-Tavo tiesa, tavo tiesa. – linktelėjo jis ir vėl, kaip geras berniukas, atsigulė į lovą. – Pasikarščiavau...

-Taip manai? – šiek tiek atvėsusiu, bet vis dar piktu balsu nusišaipė Mai. – Amaja pažadėjo, kad išgydys tave, vadinasi išgydys. Nesvarbu iš kokie ji miesto, ar ne, Amaja?

Raudonplokė į ją pažvelgė taip rūsčiai, kad medikei neliko nieko kito, tik pritarti.
-Bet ohoho! – nutraukdama nejaukią tylą, sušvilpė Mai.- Na ir pasidarbavai iš peties, Sasajaki!

Raudonplaukė pritūpė ir pastvėrusi arčiausiai jos esančio ritinėlio kraštą, ėmė akylai tyrinėti užrašus.

-Atsargiai, Mai! – prikando apatinę lūpą medikė. – Visa tai bus reikalinga regeneracinei džiutsu, būtų gerai jei ritinėliams nieko nenutiktų.
Deidaros sesuo kilstelėjo antakį ir perdėtai švelniai padėjo popierių ant grindų, tiksliai į tą vietą, kur jis buvo prieš tai.

-Matau jums abiems praverstų ilgas ir gaivus pasivaikščiojimas. – džiaugsmingai suplojo delnais raudonplaukė.- Ką apie tai manot?

Amaja išpūtė akis. Ji maždaug tris mėnesius svajojo laisvai išeiti iš to koktaus ir įgrisusio pastato, kad galėtų tiesiog atsipalaiduoti ir pakvėpuoti grynu oru.

-Nuostabi mintis, Mai! – medikė jai pritarė visomis keturiomis.- Deidarai-san pasivaikščiojimas išeis tik į naudą. Bet yra viena problema. Ar vadas tikrai pritars mano išėjimui iš būstinės?

-Nematau, kodėl netūrėtų. – pasikasė pakaušį Mai. – Juk buvai išleista į misiją, tuo metu galėjai ir pasprukti ir sužinoti, kur esi, kažkokia technika duoti žinią savo miestui... Pein-sama apie viską pagalvoja, manau, vienaip ar kitaip jis pradeda tavim pasitikėti.



Šaunu. Akatsuki lyderio pasitikėjimo Amajai tik ir betrūko... Tačiau, nusprendusi ties ta mintim nestoviniuoti, medikė padėjo atsistoti sužeistajam ir keistoji trijulė patraukė lauko link. Buvo taip gera vėl girdėti paukščių giesmes, ne kaip karo belaisvei, ne kaip svetimoje vietoje esančiai kunoiči, o tiesiog kaip paprastai, gyvai ir kvėpuojančiai merginai. Ji ir vėl jautėsi laisva, daranti, tai, ką privalėjo daryti – gelbėti žmonių gyvybes ir gyvenimus.

Vaikštinėti su Mai ir Deidara buvo vienas malonumas. Jie tarpusavyje tarškėjo ir juokavo, o Amaja galėjo tiesiog ramiai žingsniuoti būdama savo mažame pasaulėlyje ir klausyti jų linksmo dudenimo. Deidara nenuilsdamas prisimindavo savo tobuluosius meno kūrinius, pasakodavo, kaip jam pavykdavo pasiekti tą nuostabiausią (jo mintimis) meno išraišką – sprogimą. Mai klausė kiekvieno jo žodžio spindinčiomis akimis ir drąsindavo jį, vaikinui kalbant apie naujų šedevrų kūrimą. Iš dalies, šinobio žodžiai buvo kvapą gniaužiantys ir baisūs – kiek daug savo priešų jis buvo susprogdinęs ir tai daryti jam beprotiškai patiko. Tačiau tai, kaip jis visus tuos baisumus perteikė, atrodė, kad sprogdinimas yra tarsi tyriausias užsiėmimas žemėje, tikras grožį atnešantis menas. Vaikino entuziazmas buvo užburiantis.

~*~

Dienos Akatsuki būstinėje slinko nepakenčiamai lėtai. Konohos kunoiči nematė jokių kitų žmonių, be Deidaros ir Mai. Kas dieną medikė vėl ir vėl tikrindavo savo prirašytus ritinėlius, kelis kartus juos teko ir perrašyti, kad net menkiausios klaidelės nepakenktų operacijai. Kadangi laiko su pacientu turėjo sočiai, o ir lyderis nesiteikė apie savo planus nė žodeliu užsiminti, Amaja darbavosi ir su antrai rankai skirtais ritinėliais, mat kiekviena kūno dalis turėjo savo specifikacijas, savo duomenis, nežymias mutacijas ir įvairiausias kitas detales, kurias reikėjo apipavidalinti, norint pasiekti tinkamų rezultatų naudojant regeneracinę džiutsu. Kai kunoiči, atidavusi kiekvieną savo energijos lašą, baigė savo ritinius, ji panaudojo išsaugomąją techniką, kad informacija, užkuoduota sudėtingais užrašais, nebūtų vienu ar kitu būdu sugadinta. Dabar, tik viena Amaja galėjo pasiekti šio kruopštaus ir varginančio darbo vaisius.

Tačiau, nepaisant to, kad medikė buvo šimtu procentų pasiruošusi atlikti savo darbą, Sasajaki turėjo bent savaitę prastūminėti laiką ir išsigalvoti įvairiausių kvailų užsiėmimų, kol galiausiai ji gavo žinią nuo vado. Per tą laiką, Deidara buvo išmokęs ją daryti sprogstančio molio figūrėles (ši užduotis Amajai visai neblogai), Mai pademonstravo savo mylimiausius draugužius – drakonus, kuriuos galėjo prisišaukti Kviečiamąja Džiutsu. Jų buvo visokių rūšių ir dydžių, nuo mažiausio kišeninio seklio slibiniuko iki gigantiško transportui ir apsaugai pritaikyto ugnimi alsuojančio siaubūno. Raudonplaukė meiliai juos glostydavo ir šnekindavo, kol Amajai nejučia drebėjo blauzdos, vien pažvelgus į jų nuožmius žabtus.


Tą dieną, kai Amaja demonstravo savo įgūdžius ir Sasajakių klano technikas Deidarai ir Mai netoli Akatsuki būstinės, greta jų, garų debesėlyje netikėtai atsirado vado dešinioji ranka – Konan. Ji buvo patraukli moteris su tamsiai mėlynais plaukais, papuoštais popierine rože - menkute užuomina į jos specifines, su origamiu susijusias technikas. Tačiau nepaisant jos angeliškos išvaizdos, Konan buvo šalta kunoiči, kurios akių gelmėje glūdėjo kartėlis ir grėsmė. Trumpiau tariant, norint išnešti sveiką kailį, su šia moterimi geriau neprasidėti.

-Sasajaki Amaja. – įsakmiu balsu sukomandavo Konan, dar nespėjus išsivadėti ją supančiui garų debesėliui. – Peinas tavęs laukia.

Medikės kraujas sustingo gyslose. Tai buvo pirmas kartas, kai ji išgirdo be jokių pagarbių galūnių tariamą vado vardą. Matyt, Konan tikrai labai svarbi persona. Net Itačis į Akatsuki lyderį visuomet kreipdavosi su „sama“ galūne.

-Eime. – Grėsmingoji kunoiči grakščiai mostelėjo apsiausto rankove. Amaja klusniai nusekė jos pavymui, gailiu žvilgsniu palydėdama Mai ir Deidarą, kurie viso šio įvykio metu, stovėjo kaip įbesti ir akimis rijo kiekvieną Konan judesį.



Eidama vėsiais būstinės koridoriais, Amaja pirmą kartą gyvenime suprato, kokia ausis draskanti gali būti tyla. Atrodė, tarsi visi pasaulio garsai buvo per daug baigštūs ją sudrumsti. Net Peinas nebuvo toks grėsmingas, medikė nesuprato, kaip ši moteris galėjo būti tokia kraują stingdanti būtybė.

Kai Akatsuki lyderio kabineto duris buvo uždarytos Amajai už nugaros, Sasajaki lengviau atsikvėpė – tarsi ją persekiojantis nematomas demonas netikėtai pasitraukė, ten iš kur buvo atėjęs.

- Laba diena, Amaja-san. – pagarbiai pasisveikino Peinas akimirką išmušdamas Amają iš vėžių ir kartu grąžindamas ją į realybę.

- Sveiki, Pein-sama. – linktelėjo galvą Sasajaki. Medikė pasitempė ir stengėsi atrodyti kuo labiau pasitikinti savimi.

- Turbūt suprantate, kokiu tikslu jus čia pasikviečiau? – paklausė vadas, bet nelaukdamas Sasajaki atsakymo, tęsė toliau: -Svarbiausi reikalai atlikti, todėl pagaliau galiu skirti šiek tiek išteklių Deidaros gydymui. Deja, pasiūlyti tiksliai to, ko manęs prašėte, negaliu. Turėsite Apsieiti su trimis pagalbininkais, vietoje penkių.

Amaja bandė perskaityti Peino veidą, tačiau jis buvo nugludintas ir nepajudinamas, kaip akmuo. Ji suprato, kad derėtis dabar nei laikas nei vieta.

- Galėsite įgyvendinti savo planus? – nesulaukęs medikės atsakymo, su kažkokiu keistu iššūkiu balse, paklausė Peinas

- Taip. – drąsiai atsakė Amaja, nors jos protas šaukte šaukė, kad tai dar labiau komplikuos ir taip sudėtingą situaciją. Iš to nieko gero tikrai neišeis.- Padarysiu viską ką galiu.

- Malonu girdėti. – linktelėjo vadas. – Į palatą atsiųsiu žmones, su kuriais dirbsite. Pradėkite, kai tik galėsite.

- Puiku. – Amaja linktelėjo ir išėjo iš kabineto.



Atėjusi į palatą, medikė jau rado po kambarį vaikštančią Mai ir savo vietoje sėdintį Deidarą. Jis buvo neįprastai tylus ir susikaupęs. Matyt, net ir žmogus kaip jis gali jaudintis prieš operaciją. Amaja padrąsinamai nusišypsojo ir tarė:

-Deidara- san, prižadu, viskas bus gerai. Atsibudęs po ramaus miego, jau turėsi dešinę ranką...

Medikei nespėjus užbaigti sakinio, palatos duris triukšmingai atidarė, kaip niekada grėsmingai išsivėpęs Hošigaki Kisamė. Už rykliažmogio tyliai, net kiek nuobodžiai, žengė jo nusikaltimų partneris Učiha Itačis. Palatoje pasirodžius vyresniajam Učihai, Deidara įsitempė ir pašoko iš savo vietos pasiruošęs kažką pagiežingai išrėkti, tačiau griežtu rankos mostu jį užtildė Mai.

Amajai kažkas kuždėjo, kad operacija bus kur kas sudėtingesnė, nei ji manė...

***

That's it for today Žinau, nieko įspūdingo, įtraukiančio ir visa kita , nežinau, gal prarandu savo rašymo "gebėjimus", o gal tiesiog buvo sudėtinga savaitė.

P.s. nors ir šiaip nelabai moku rašyti gerus dialogus, šį kartą pasisekė dar prasčiau . Ačiū kad skaitėt, ir tikiuosi sugrįšit skaityti 16 skyriaus ;D

[cobabara]

velnias, man dar tavo 14ta reikia perskaityti =]

[Nakviša]

Tai spėsi, gi nestoviu už nugaros su kalašnikovu rankoj Kai tik yra noro (jei yra) ir laiko, tai ir paskaitysi, kas parašyta tas jau nepabėgs

[Karolina1515]

Aaaa taip seniai buvau anime zonoj,
bet tikrai nesitikėjau užėjusi rasti net 3 dar neskaitytus skyrius

„tarsi kare kritusio vėliavnešio rankoje vis dar gniaužiama išdidi vėliava, tūžmingai plazdanti atšiauriame vėjyje.“, „ausis draskanti tyla“,“ tarsi ją persekiojantis nematomas demonas netikėtai pasitraukė“

Vienas iš dalykų kurie man labai patinka yra tas, kad skaitydama tavo fanficką sustoju ir mąstau „awwwww koks gražus palyginimas(arba būsenos aprašymas ir t.t. ir pan.)“=^_^=

Na , nors ir praėjo nemažai laiko , šis tavo kūrinys man vis dar nenusibodo (keista, paprastai man viskas greitai atsibosta).Man patinka tavo rašymo stilius.Toks lengvas ir suprantamas, tačiau ne tuščias.

Šis fanfickas man taip pat daug įdomesnis už anime versiją (kurios jau seniai nebežiūriu).

Jei tik turėsi laiko, ir noro – rašyk toliau. Tikrai lauksiu tolesnių skyrių .<3


P.S. „Net žemynai juda greičiau už jus“ – bahahahahahahaha, kietai čia suglvojai XD

[Nakviša]

16 skyrius

Pats metas skyriui Ir vėl atsiprašau skantančiųjų už nežmonišką vėlavimą, skyrius ganėtinai trumpas, bet tikiuosi patiks ;D

16 skyrius
„...O vaisiai saldžiarūgščiai“

Po ilgai užsitęsusio pokalbio, kuris pamažu virto barniu, apimta nevilties Amaja visu svoriu krestelėjo į kėdę, stovinčią palatos kampe. Smilkinius rėžte rėžė aštrus duriantis skausmas. Bandydama ignoruoti keturių žmonių keliamą triukšmą, mergina užsidengė ausis delnais ir užmerkė akis.

Šaunumėlė, argi negalėjo viskas prasidėti dar idiotiškiau?

Deidara piktai muistėsi lovoje, tarsi mėgindamas apginti savo smėlio dėžės kampą nuo netikėtai atvesto nemėgstamo kaimynų vaiko. Barnyje jis dalyvavo aršiausiai, dėl kažkokių priežasčių mėgindamas vienaip ar kitaip įgelti Itačiui.

-Darykit ką norit, bet šitam neleisiu nė piršteliu prie manęs prisiliesti.– purkštavo blondinas.

-Kvaily, nutilk. – įrėmusi rankas į šonus, bandė perrėkti jį Mai. – Nenorėk, kad supykčiau.

Kisamė tai grėsmingai juokėsi, plačiai demonstruodamas savo aštrias iltis, tai įvairiais būdais skatino kivirčą Deidarai ir Itačiui numesdamas vieną kitą kandžią repliką.

Didžiąją laiko dalį Itačis tylėjo, neturėdamas ką atsakyti į kvailus Deidaros kaltinimus. Tačiau jei koks sakinys ir išsprūsdavo iš jo lūpų, pacientas, nepaisydamas Učihos žodžių reikšmės, visaip bandydavo jį užčiaupti, perrėkti ar dar kitaip iškoneveikti.

Kitaip tariant, viskas labiau priminė vaikų darželio autobusą ekskursijos į kitą miestą metu, nei suaugusių žmonių pasiruošimą rimtai operacijai. Tiesą sakant, mintis apie mediciną kėlė tik palata ir lovoje gulintis pacientas, kuris net savo „besiilsinčio žmogaus“ paskirtį atliko neteisingai.

Nevilties apimta medikė vis labiau ir labiau smuko kėdėje, nežinodama ko imtis, kad visas jos pasiruošimas nenueitų veltui. Vis dėlto jai buvo patikėta dirbti su grėsmingais Akatsuki grupuotės žmonėmis, kurie apie gydomuosius džiutsu nežinojo nieko, arba tebuvo mėginę išgydyti įpjovimą ar du.

Beveik nematančiomis akimis kunoiči stebėjo, kaip kažką piktai rėkia Deidara, Mai demonstratyviai mosikuoja rankomis, mėgindama įkrėsti jam proto, o Kisamė kažką pliurpteli, rodydamas į abejingai atrodantį Itačį.

Ir staiga kažkas skilo medikės viduje. Atrodo, racionalus protas tiesiog „išsijungė“, užleisdamas kelią instinktams. Ji staiga atsistojo nuo kėdės ir tūžmingai priėjo prie lovos. Rykliažmogis ir Mai net pasitraukė iš jos kelio. Visi nusčiuvo nebaigę žodžio ir akylai stebėjo kiekvieną Amajos judesį, nekantriai laukdami, kas bus toliau.

Sasajaki grėsmingai uždėjo delną ant Deidaros krūtinės ir jėga paguldė jį į lovą, užklodama kažkur nuspirta ir pamiršta antklode. Piktai liepsnojančiomis akimis mergina atsisuko į Mai, griebė ją už rankos ir nuvilko prie vieno lovos kampo. Palikusi stovėti nieko nesuprantančią raudonplaukę, nustūmė Kisamę prie gretimo lovos kampo. Itačis gavo vietą kojūgalyje, o pati medikė užėmė likusį lovos kampą Deidarai iš dešinės. Palata skendėjo tyloje, o keturi S klasės nusikaltėliai bijojo krustelėti, kad neužsitrauktų Konohos medikės rūstybės.

- Kad jūs žinotumėt, kaip man atsibodo visos šitos nesąmonės! – rūsčiai prapliupo Amaja.- Mokausi tapti medike, kai vieną dieną neaiškiomis aplinkybėmis atsirandu suskretusioje kameroje. Sužinau, kad mane pagrobė Akatsuki. Šaunu! Konohoje kas dieną visi mokytojai pabrėždavo, kokie baisūs nenaudėliai ir nusikaltėliai ten surinkti. Ir šnai, vieną dieną aš atsirandu jų apsuptyje! Mano mokslai nutraukiami, mat grupuotei reikia mediko ir vadas kažkodėl užsigeidė sau pasigrobti dar besimokančią kunoiči. Šaunus ėjimas, o nuostabusis Pein-sama! Jūs tikras genijus! Tada lyg niekur nieko man paliepiama išgydyti tikrą prakeiksmą, - Amaja atsisuko į Itačį pykčiu žaižaruojančiu žvilgsniu – nelemtas Učihos akis, kurių šeiminkas, pasirodo, yra dar didesnis prakeiksmas. Lyg viso to dar būtų negana, mane išgrūda atlikinėti užduotis; savo akimis matau, kaip pagrobiamas Konohos sąjungininkas Kazekage ir negaliu nieko padaryti; galiausiai visi sugniaužę kumsčius laukia kol aš stebuklingai išgydysiu rankų netekusį vargšą Deidarą, numesdami man keletą pagalbininkų, kai turėčiau jų turėti trigubai daugiau ir KVALIFIKUOTŲ. Ir jūs, po paraliais, manot, kad jums bloga diena? Ar ne, Deidara? Vargšelis, ak, kaip vadas tave nabagėlį nuskriaudė, įduodamas man į pagalbininkus Učihą. Nežinau, kas tarp jūsų yra, bet užtikrinu jus, šiuo metu man tai MAŽIAUSIAI rūpi. Nenoriu daugiau girdėt nė žodžio! Ir tu, Kisame! Vienintelis dalykas, kuris tau patinka, yra visaip kenkti kitiems. Nesvarbu kaip, svarbu pakenkt! Žinoma, kas daugiau belieka, kai nuo tavęs penkių metrų spinduliu trenkia žuvimi. Kaip man dirbt su žmonėm, kurie net sau negali padėt, ką jau kalbėt apie kitus??? Jūs visi urodai ir bestijos ir... ir ... Po galais! Vietoj to, kad taupytumėt energiją operacijai, jūs ne tik patys ją mėtot, bet dar ir mane verčiat ją eikvoti ... Sh*t F@ck!!!

Išrėkusi visas savo nuoskaudas Amaja giliai alsavo, rankas sugniaužusi į kumščius taip stipriai, jog delnuose liko ryškiai raudonos nagų paliktos žymės. Pamažu atėjo suvokimas ir šioks toks kaltės jausmas, kurį mergina stengėsi ignoruoti – kas jau kas, bet ji turi teisę pykti ant viso to šlamšto ir gyvenimo ironijos! Ji laukė atsikirtimų, piktų žodžių, juoko, bet visi, įskaitant ir Učihą, stovėjo tyloje, vengdami medikės žvilgsnio. Atrodė, kad visas ketvertas nuoširdžiai gailisi savo krečiamų lėkštų kvailysčių.

-Taigi, kimbam į darbą?- po kiek laiko nusišypsojo Sasajaki, vos nulaikydama juoką. Tačiau, šiukštu, nenorėjo išsiduoti. Visas tas pyktis ir griežtumas, pasirodo, buvo efektyvi priemonė suvaldyti įniršusius šinobius.

– Pirmiausia paaiškinsiu džiutsu, kurią naudosime. – tęsė medikė.- Tai slapta technika, kurios mane išmokė mano mokytojas. Būtent jis ir išrado šią džiutsu. Jį visuomet žavėjo kai kurių roplių sugebėjimas atsiauginti prarastas galūnes. Po daugybės metų kruopštaus tyrinėjimo mokytojas surado būdą, kaip tą gamtos stebuklą pritaikyti žmonių gydymui. Deja, technika turi savų trūkumų – ją tinkamai atlikti yra labai sudėtinga ir atsakinga užduotis. Nors jūsų darbas bus sąlyginai paprastas, tačiau reikalaus nuolatinio susikaupimo, todėl prašau įdėmiai klausytis.

- Visos džiutsu metu naudosime šiuos ritinius.- atlikusi tinkamas rankų kombinacijas, Amaja iškvietė ritinėlius iš kitos dimensijos, kurioje buvo juos laikinai paslėpusi. Staiga palatos grindis nuklojo ištisos rašmenimis ir simboliais išmarginto popieriaus upės.- Viskas yra savo vietose, todėl nieko nelieskit ir nesijudinkit patys. Tai labai svarbu. Negalite išeiti iš jums skirtų zonų. – visi kaip vienas pasižiūrėjo sau po kojomis ir pamatė, kad stovi nedideliuose rašmenimis suformuotuose apskritimuose. –Taigi, jūsų užduotis tokia - turite nukreipti savo čakrą į pažymėtus simbolius. Jie specialiai surikiuoti taip, kad energija pereitų iš jūsų į mane, nuolat papildydami mano čakros išteklius. Atsiminkit, svarbiausia, kad nukreipta srovė būtų pastovaus stiprumo. Ji nebūtinai turi būti stipri, svarbiausia, kad srovė išliktų stabili iki pat operacijos pabaigos. Todėl turite išlikti susikaupę.

- O kokia bus tavo užduotis? – kiek įmanoma atsargiau ir mandagiau pasidomėjo Mai.

- Geras klausimas, pirma, leisk parodysiu štai ką... – Amaja uždėjo rankas ant Deidaros krūtinės ir savo čakros srautą nukreipė į jo organizmą. Po akimirkos toje vietoje, kur turėjo būti blondino dešinė ranka, pradėjo ryškėti prarastos galūnės siluetas. – Matote? Net netekus galūnės, mūsų kūnas vis tiek ją prisimena. Net jei rankos nebeturime, kartais galime pajusti niežulį, nutirpimą ar panašiai, nors iš pirmo žvilgsnio fiziškai tai yra neįmanoma. Netekus galūnės išlieka jos aura, dar vadinama fantomu. Taigi, Deidaros kūnas pats atsimena, kokia turėtų būti jo ranka, man belieka tą informaciją paversti kaulais ir audiniais. Atrodo paprasta kaip dukart du, bet... na, patys pamatysit. Daugiau klausimų bus?

Mirtina tyla.

-Visi pasiruošę? Ypač tu, Deidara?

-Erm... o kas bus, jei operacija nepasiseks?- daugiau ironiškai nei baikščiai paklausė Deidara.

- Verčiau negalvokim apie tai. – šyptelėjo Amaja. – Viskas bus gerai, esu tikra.

- Gerai. Aš pasiruošęs, greičiau tegul praeina šita bezabrazija! – blondinas demonstratyviai užsimerkė ir panardino galvą minkštoje pagalvėje.
Medikė dar peržvelgė bendražygių veidus, kuriuose matė pasiryžimą, ir, uždėjusi delną ant Deidaros kaktos, atliko migdomąją džiutsu. Pacientas giliai pasinėrė į ramų besapnį miegą.

Operacija vyko ilgai ir įtemptai. Amaja nė akimirkos nenukreipė žvilgsnio šalin, nesimuistė, žodžiu, buvo visiškai įsigilinusi į savo darbą, tik retsykiais įspėdavo kurį nors padėjėją, kad sutvarkytų čakros srovę. Mat būdama medikė, ji puikiai jautė visus čakros tėkmės trūkčiojimus ir netikslumus. Kad ir kaip keistai tai galėtų skambėti, tačiau geriausiai savo darbą atliko Kisamė. Įspūdingas buvo ne tik šinobio antžmogiškas čakros kiekis, bet ir keistai tikslus jos valdymas.
Iš tiesų, stebėti, kaip pamažu iš Deidaros peties išauga kaulai, juos apgula raumenys, apjungia sausgyslės, išsvagoja venos ir kraujagyslės, nukloja oda, buvo tikrai įdomu. Tik gaila, visas tas nedidelis stebuklas vyko ilgiau nei keturiolika valandų.

Kai Amaja pergalingai sušuko „Baigta!“, visi sudribo - kas ant gretimų lovų, o kas tiesiog ant žemės. Darbas nualino ir išvargino visus, tačiau netikėtai tarp jų užsimezgė kažkoks nematomas ryšys, kurį jautė kiekvienas, bet, deja, niekas nesugebėjo suprasti ar apibūdinti, koks tiksliai jis buvo. Ilgą laiką jie tiesiog pragulėjo aklai spoksodami į lubas ar kur nors kitur, dalindamiesi ramybe ir tyliu supratimu. Viskas buvo gerai, operacija pavyko. Deidara ir vėl turėjo dešiniąją ranką, tarsi jai nieko niekada nebuvo nutikę. Kilo tik vienas klausimas - ar ji funkcionuos taip, kaip reikia? Deja, atsakymą į tą klausimą galėjo išsiaiškinti tik pacientas, o dabar jis giliai parpė, net nesistengdamas ieškoti kažkokių atsakymų.

- Viskas, darbas atliktas, galit eiti.- paragino Amaja.- Aš dar kurį laiką pasiliksiu čia, stebėsiu, kaip jis laikosi.

- Aš lieku kartu. – noriai, bet be menkiausios energijos užuominos balse, pridūrė Mai.

- Nebūtina, geriau išsimiegok ir atgauk jėgas kitai operacijai. Aš jį prižiūrėsiu. – patikino Amaja.

- O kada pailsėsi tu?

- Kai galėsiu patvirtinti, kad Deidaros būklė stabili ir rankai viskas gerai. Tai gali užtrukti nemažai laiko, bet aš medikė, mano tokia pareiga. Nesirūpink ir eik miegoti. –Amaja šyptelėjo ir akies krašteliu sugavo įdėmų Itačio žvilgsnį. Jis kurį laiką nepaleido jos iš akiračio. Kunoiči nežymiai krūptelėjo ir pajuto, kaip pradėjo šilti skruostai.

- Labanaktis, leiskit Deidarai ilsėtis ir uždarykit duris iš kitos pusės. Bye-Bye. – pusiau griežtai, pusiau juokaudama Sasajaki paskubomis išgrūdo visus iš palatos.

Kai tik durys užsidarė, jos kojos nutirpo. Gerai, kad mergina sėdėjo ant kėdės, antraip būtų neišstovėjusi ir sudribusi ant grindų. Ką, po paraliais, reiškė tie prakeikti Učihos žvilgnsiai? Bala žino, kokią prasmę jie slėpė. Bet, tiesą sakant, dabar tai visiškai ir galutinai prarado reikšmę. Nes tą mažą sekundės dalelytę, kai Učihos žvilgsnis apleido Amajos akis, trenkė žaibas. Iš giedro dangaus. Jos kūnas virpėte virpėjo, tarsi juo tikrai būtų tekėjusi nemenka elektros srovė. Visi retoriniai klausimai dingo bekraštėje pasąmonės erdvėje, užleisdami vietą vienintelei tiesai. Kunoiči lūpos išsigaubė į karčią šypseną. Viskas tapo akivaizdu. Parašyta juodu ant balto. Giliai, iš merginos krūtinės, prasiveržė tylų krizenimą pakeitęs ironiškas juokas.
Dieve brangus, aš juk... jį myliu.

Myliu...

...myliu...

...myliu...


Tas žodis tūkstančiais garsų kartojosi ausyse. Tarsi nepakeliamas Amajos minčių stiprumas būtų privertęs tą žodį išsprūsti iš merginos širdies ir garso bangų forma atsirasti kažkur už jos kūno ribos.

Sasajaki paslėpė veidą delnuose. Spaudė jį į vidinę pirštų pusę taip, tarsi būtų norėjusi pralaužti molekulinę ranktų struktūrą ir paskęsti atomų begalybėje. Viskas buvo nesuprantama ir tuo pat metu įgavo visą įmanomą prasmę pasaulyje.

Amaja pamatė smerkiančius Konohos gyventojus, surauktus antakius, paniekos kupinas akis. Girdėjo jų smerkiančius žodžius, žeidžiančius šūksnius. Juos pakeitė atviro pasišlykštėjimo pilnas Sasukės žvilgsnis. Nevilties ir nusivylimo nuliūdintas Nedžio veidas... Bet didžiausią skausmą kėlė visiškai šaltos ir tuščios Sasajakių klano atstovų akys. Tylūs Amajos mamos ir tėčio kuždesiai. O kažkur viso to fone, neaiškiai, tarsi pusiau pamirštas sapnas, bet nenuginčijamai, lyg amžinai išliksiančios širdyje to sapno nuotrupos, pleveno piktdžiugiška Itačio šypsena.

Skausmingas merginos juokas liovėsi. Jos pečiai drebėjo purtomi iš paskutiniųjų tvardomos raudos bangų. Delnai, taip inirtingai slėpdami kenčiantį veidą, drėko nuo ašarų. Išsigandusi, kad jos kūkčiojimai nepereitų į triukšmingą verksmą, Amaja įsikando pirštą, panardinusi galvą kažkur pataluose, greta naujai ataugintos Deidaros rankos.

Tu šito ir norėjai, ar ne? Tik to siekei, varpydamas mane nesugaudomais žvilgsniais, vieną kartą keliančiais šiurpulį, kitą kartą - kartėlį, trečią - sąmyšį. Laukei ir stebėjai mane, retsykiais padarydamas mažytį gerą gestą, kurį aš pati išpūsdavau į milžinišką geradarystę. Bauginai ir siutinai mane subtiliai sudėtais žodžiais, kartais - švelniais, nežymiais prisilietimais. Po galais, net pats Šėtonas nebūtų atpažinęs tavęs, Učiha...

O, mano brangiausias angele sarge... aš pamilau juodžiausią pragaro demoną. Bet niekas niekada nesužinos. Učiha, aš niekada tau to neišduosiu... Niekada...

[Giltine]

koks geras skyrius.Dėkojau tau labai, kad po ilgo laiko parašei. Tai nenustok rašyti ir rašyk toliau,nes ne aš viena palaikysime tave ir lauksime naujų skyrių. Nors jau dauguma pamiršo,bet tikiuosi, kad nauju gerbėju atsiras. Tai Nakviša rašyk rašyk ir dar kart RAŠYK. Aš tikrai lauksiu su didžiausiu nekantrumu paskaityti.

[Karolina1515]

Na, tikrai netikėjau, kad sulauksiu naujo skyriaus.
Gaila, kad šykart skyrius išties trumpokas.Tai vienintelis trūkumas
Labai įdomu, kaip toliau klostysis Amayos reikalai, po to, kai mergina suprato kas dedasi jos širdyje.
Lauksiu tęsinio.(Pradėsiu reguliariai lankytis anime zonoje )

Ačiū