Naruto FanFIc

[Karolina1515]

kada sulauksim naujo skyriaus ?

[Nakviša]

Ryt baigiu visus svarbius darbus ir pradėsiu rašyti. Žiauriai sorry kad taip užsitęsė. Darbų everestas, o viršūnės nelabai matosi. Plius nesąmones daro Microsoft officas, jaučiu reikės atsisųst Open Office ir bandyt su juo rašyt.
Taigi manyč šeštadienį sekmadienį turėtų būt.
Be to, iškart įspėju, kad gali būt kad tarpai tarp skyrių padidės truputuką, nes mano draugė atvaro manęs aplankyt į Angliją, tai turiu suspėt iki jos atvažiavimo padaryt visus darbus, kad ramu būtų kol ji pas mane svečiuosis. Tada kartu su ja grįšiu į Kauną atostogoms, ir, manau, tuo metu turėčiau parašyt dar porą skyrių. nepykit per daug kad taip lėtai čia viskas progresuoja, vis gi, mokslai pirmoj vietoj.

[InuyashaGirl]

awww gera zinot kad dar rasysi . .. laukiam

[Eglaya]

Čia tau į draugiją Ichi ir Neji, kad darbas geriau eitųsi

[InuyashaGirl]

We want it!

[Bagy]

Nakviša mus isvis apleido

[Miyata]

ah gaila kad tiek daug darbu turi Nes idomu buna paskaityt...

[Nakviša]

Ok....

Jaučiu didelę pareigą atsiprašyti kad taip staiga dingau kaip į vandenį nieko nepaaiškinus... Pasirodo aš vis dar gyva... vargiai, bet gyva
Kaip žinia, manęs į Prestoną aplankyti atvažiavo mano draugė, tai turėjau visą Everestą darbų padaryt iki jai pasirodant... Ir tai buvo tikrai viena sunkiausių savaičių mano gyvenime.... Nemiegojau kelias paras iš eilės, mėgindama užbaigti visus darbus, o kai rasdavau šansą išsimiegot, lyg tyčia buvo nemiga... visą tą savaitę nelabai skyriausi nuo zombio, tiek elgesiu tiek išvaizda atsirado paakiai kaip pas Itačį, o apatiniai vokai pajuodo lygiai kaip Garros . bet laimei, viską sugebėjau baigt iki jai atvažiuojant...
Ir akimirką kai ją pasitikau geležinkelio stoty, supratau kad negalėsiu skirti laiko savo fanficui ir kitiems darbams... juk nepaliksi ant ledo geriausios draugės kuri vilkosi tokį atstumą iš Lietuvos kad mane aplankytų Todėl, aš tikiu, jūs nepykstat labai smarkiai ant manęs... Kai skrisiu lėktuvu, pažadu, parašysiu skyrių, o grįžus į Kauną, pirmu taikymu jį perrašysiu jums... Pasiilgau Lietuvos... Pirmadienį, pagaliau, ir vėl grįšiu į Kauną... mmm.
Myliu jus visus!!!

na, po tokio ilgo laiko kaip ir jaučiu šiokią tokią pareigą šį bei tą įdėti... Čia kažkada piešiau... kai baisiai tingėjosi rašyt.


taip... žinau, Nedžis atrodo kaip brunetas (lol) o Amaya kaip blondinė... Why, oh why aš taip mėgstu visur prikišt tų atšvaitų... Na žodžiu... Nemoku dar aš normaliai elgtis su ps ir t.t.

[Eglaya]

HOMG, finally~ *glomps*

O jau maniau, kad Itačis nusitempė tamstą kur norintais... >.>''

wow, ir piešinukas owns~ <3

[Karolina1515]

o smagu pagaliau sulaukt bent kokių žinių

[Bagy]

Zinau naujieji metai tik prasidejo, todel nutariau tau Nakviša nusiust si ta Paveiksliuka ir paprasyt, kad nepamirstum musu, nes mes tavo darbu labai laukiam.

Spoileris:

[Eglaya]

Mačiau, kad Nakviša vėl neseniai buvo forume, tai žinok, mes tikrai neužmiršom ir vis dar laukiam. Itachi no koto... hoshiiiiiii~

<3

[Nakviša]

Milijoną metų lauktas 11 skyrius :P

Sveiki!!!

Pls pls pls, ateliskit kad taip užsilaginau
Pastaruoju metu buvau užsiėmusi ne tik mokslais, bet ir apskritai... na, galima sakyti, daug visko dėjosi mano gyvenime Dabar jau viskas gerai, susitvarkiau.
Tiesą sakant esu ir dabar baisiai užsėmusi, ir darbams nesimato galo, bet, galvojau, kad gana tęsti reikalą ir, pats laikas būtų griebti jautį už ragų ir pagaliau parašyti skyrių. Dar kartą atsiprašau kad tiek laiko užtrukau...
Kažkaip keista vėl rašyti... lyg būčiau pradėjusi rašyt kažką naujo
O kolkas, šekit :



11 Skyrius
„Nerimas ir abejonės“

Pasaulis buvo tuščia nyki dykynė, kuri tęsėsi nesuskaičiuojamus kilometrus į visas keturias puses. Nesimatė nei medžių, nei krūmokšnių. Nebuvo matyti netgi sudžiūvusių žolių... Tarsi žemė niekada nebūtų turėjusi gebėjimo suteikti augalams prieglobsčio. Grindinys plytėjo nualintas ir suskilinėjęs, ištroškęs vandens, kurio nė lašo čia nebuvo jau daugybę metų, amžių, tūkstantmečių... Aplink negalėjai matyti nė menkiausios užuominos, kad čia išvis kada nors būta drėgmės.

Dangus – tamsus ir bespalvis, daugiau panešėjo į klampią ir neišbrendamą pelkę, nei į bekraštę bevandenę jūrą, baltomis debesų bangomis- atrodė pavojingai arti žemės, lyg grasindamas kiekvieną minutę užvirsti visu savo nematomu ir neapčiuopiamu svoriu. Retsykiais pro šalį praslinkdavo silpnas, vos juntamas begarsis vėjas.

Amaja stovėjo viduryje nebūties. Jos akys neužfiksavo spalvų, ausys neaptiko nei vieno garso. Pasukusi galvą į dešinę, ji matę tokį patį vaizdą kaip ir kairėje. Žiūrėdama tiesiai ji matė už nugaros esančio pasaulio atspindį. Ji galėjo bėgti bet kuria kryptimi valandų valandas ir atsidurti vietoje, identiškoje pradiniui buvimo taškui. Ji suvokė tai nepajudinusi nė vieno raumens. Šiame pasaulyje bet koks veiksmas neturėjo reikšmės. Nebuvo nei padarinio, nei pasekmės.

Egzistavo tik nesikeičiantis horizontas...



Sasajaki užmerkė akis ir, staiga, jos besvorį kūną užgriuvo sunkiai pakeliamas skausmas: galvą sopėjo taip, tarsi ji būtų skilusi į mažiausiai tris dalis, galūnes traukte traukė žemyn, lyg visas kūno kraujagysles būtų užtvindžiusi kažkokia nuodinga materija. Be erzinančiai cypiančio zvimbimo Amaja negalėjo išskirti jokio kito garso. Visą smegenų dėmesį buvo okupavęs skausmas. Ji nepajėgė atskirti laiko nuo erdvės, suvokti savo pačios minčių.

Po ilgas valandas trukusių kelių akimirkų, jos kūnas pagaliau atgavo gebėjimą jausti kažką daugiau nei skausmą. Organizmas pradėjo suvokti Žemėje egzistuojančius dėsnius. Amaja ir vėl galėjo aiškiai atskirti savo kūną nuo erdvės. Ausis draskantis zvimbimas sušvelnėjo ir užleido vietą kitiems garsas, kurių, smegenys vis dar negalėjo tinkamai apdoroti.

Pabudusi iš, rodosi, tūkstantmečius trukusio miego, kunoiči pabandė atmerkti akis, lyg pamiršusi, kaip tas veiksmas daromas. Suprato, kad tai, kol kas, neįmanoma, vokams prasiskyrus vos milimetrą. Netiesioginė saulės skleidžiama šviesa, kad ir neryški, dabar atrodė nesuvokiamai akinanti.
Kai visi jutimai pamažu pradėjo veikti įprastu rėžimu, medikė suvokė savo padėti: ji buvo susilenkusi ties pusiauju, maždaug, dvidešimties laipsnių kampu, kojos ir rankos laisvai mataravo veikiamos gravitacijos, į nuleistą galvą tekėjo kraujas. Visas kūnas lingavo pirmyn atgal, tarsi bangose pasiklydęs plūduras. Ir tik dabar, po savimi pajutusi kažką kieto ir nepatogaus, Amaja pradėjo suvokti kodėl.

-Bose, kunoiči bunda. – medikės ausis pasiekė nemalonaus balso tariami žodžiai.

-Pagaliau! Mesk ją ant žemės.

Po akimirkos nebūties, Sasajaki pajuto po savimi tvirtą pagrindą. Jos kūnas, ant žemės gulėjo nejudrus ir suglebęs, tarsi smėlio pripildytas medžiaginis maišas. Amaja vėl pabandė atsimerkti.

Aitriai baltame (matyt, dangaus), fone, kunoiči sugebėjo išskirti arčiau esančias juodas dėmes, kurios, tikriausiai buvo ją pagrobusių šinobių siluetai, ir nutolusius pilkus, ją supančius šešėlius, kurie, Amaja beveik neabejojo, iš tiesų buvo medžiai. Su kiekvienu mirktelėjimu, ji pradėjo suprasti vis daugiau ir daugiau detalių, siluetai įgavo žmonėms būdingus bruožus. Spalvos išryškėjo. Medikės ašarotos akys pagaliau prie šviesos prisitaikė tiek, kad matytų veidus. Dabar ji aiškiai suprato gulinti vidury miško, ant žemės, apsupta penkių, virš jos pasilenkusių, šinobių. Vienas jų, stovintis Amajai iš dešinės, masažavo kairį petį.

- Judinkis, jei nori išgyventi iki rytojaus, kunoiči. – Krenkštelėjo, jau prieš tai girdėto balso savininkas – nuožmiai atrodantis skustagalvis.

Mergina gulėjo kaip gulėjusi. Šiek tiek žemiau šonkaulių pajutusi stiprų spyrį, mergina pajuto didesnę motyvaciją judėti. Ji bandė stotis. Vertikalią poziciją įgavo po gana ilgai trukusių lėtų ir nevalyvų pastangų - kūnas vis dar plyšo skausmu. Kunoiči kvėpavo skausmingai - kiekvienas kvėptelėjimas buvo nepastovus ir greitas, tarsi ant kranto negailestingai išmestos žuvies, kiekvieną akimirką visa esybe suvokiančios artėjančią mirtį.

-Greičiau! – nusipjovė tas pats nekantrus skustagalvis.

Šinobis, kuris dar neseniai ją nešė persimetęs per petį, priėjo arčiau. Iš krepšio išsitraukęs kažkokį keistą geležinį prietaisą, kažką ant jo paspaudė ir ištiesė rankas Amajos galvos link. Jo pirštai stabtelėjo, šinobiui pamatančius prieš kelias dienas Kisamės gniaužtų paliktas mėlynes. Dar akimirka ir Sasajaki and savo kaklo pajuto šaltą metalą.

„Kvailiai, galvoja kad metalas mane sustabdys...“ – Amajos galvoje sukirbėjo piktdžiugiška mintis.- „Palauksiu tinkamos akimirkos ir jų pačių žaisliukas taps ginklu ir bus panaudotas prieš juos...“

Šešių, įskaitant ir Amają, žmonių vilkstinė pajudėjo į priekį. Kunoiči ėjo sunkiai, pati neatpažindama savo eisenos, tačiau tai jai nesutrukdė kurti planų. Ji buvo per daug išsekusi, kad galėtų sukurti kokią nors įtikinančią iliuziją, ypač, kai Gendžiutsu nebuvo jos stiprioji sritis. Apie kovą negalėjo būti nė kalbos - ji nesugebėjo prieš juos laimėti turėdama dešimt kartų daugiau energijos nei dabar, (tiesa, neaiškių šinobių skaičius buvo ženkliai sumažėjęs, tačiau pergalės šansai vis tiek atrodė pavojingai arti nulio) tad vienintelė jos viltis buvo staigus ir netikėtas pabėgimas. Jei viskas klostysis pagal jos planą, dar parai nesibaigus ji bus toli nuo čia... ir vėl laisva...

Laisva...?

Tas žodis, net mintyse skambėjo kukliai ir neįtikinamai... Jau daugiau kaip mėnesį, Amaja buvo Akatsuki belaisvė. Dabar, nežinia kaip, ji sugebėjo papulti šitiem kraujo ištroškusiems Slaptojo Akmens šinobiams į nagus.... Nesvarbu iš kokios pusės žiūrėtum į jos situaciją, vilties grįžti į ankstesnįjį gyvenimą buvo mažai. Be to, visa tai galėjo būti kažkokia kvaila ir neskoninga vyresniojo Učihos išdaiga... Todėl ji negalėjo būti tikra, kad visas Akatsuki reikalas liko užnugary.


Nors ir giliai nugrimzdusi mintyse, Sasajaki akylai stebėjo kiekvieną ją pagrobusių šinobių judesį. Kažkas jų elgesyje kėlė nerimą: net ir turėdami belaisvę, jie nekreipė į ją dėmesio, ir, kažkodėl, net nedvejodami žingsniavo jos priešakyje, palikę ją tykiai kiūtinti jiems už nugarų. Ji negalėjo suprasti kodėl... Tokiu būdu ji galėjo nesunkiai pasprukti, tačiau, viskas buvo per daug įtartina, kad Amaja leistų sau būti užkabintai ant kabliuko.

Jos savijauta sparčiai gerėjo, kojos nebebuvo tokios sustingę ir sumedėję, zvimbimas galutinai paliko jos ausis. Tačiau, su kiekvienu žingsniu ji jautėsi vis labiau ir labiau pavargusi. Prieš keletą minučių ji bandė įtikinti save, kad pasivaikščiojimas gryname ore privalo gražinti minimalią dalį jėgų, bet, deja, viskas buvo priešingai.

Kunoiči atsiliko nuo šinobių grupės, tačiau tai nesutrukdė jiems toliau laidyti nešvankius juokelius. Kažkas kaklo srityje stipriai truktelėjo. Visu kūnu nuvilnijo keistos energijos gniužulas. Jausmas įtartinai priminė elektros srovę...

Amaja suprato... tai antkaklio darbas. Tikriausiai jis buvo pritvirtintas stipriu čakros siūlu prie vieno iš tų šinobių. Net ir norėdama ji negalėjo atsilikti... Būtent dėl to, pagrobėjai nekvaršino sau galvos belaisvės prižiūrėjimu. Buvo šis tas daugiau... Antkaklis siurbė jos energiją- iš pavogtos čakros nutiesdamas tarp Amajos ir šinobių, stipresnius už bet kokią grandinę, pančius. Mergina buvo tarsi prie būdos pririštas šunėkas...

Dabar ir pabėgimas rodėsi neįmanoma užduotis. Mintimis perbėgo šiurpinantis klausimas: kas bus toliau? Tiesą sakant, Sasajaki bijojo apie tai galvoti.

Žingsniuodama suminkštėjusiu nuo lietaus miško grindiniu, Amaja bandė prisiminti kaip čia atsidūrė. Ji nežinojo kiek laiko buvo praradusi sąmone. Dievaži, ji net nežinojo ar buvo toje pačioje šalyje. Dabar ji pajėgė suprasti vieną vienintelį dalyką. Itačis ją paliko. Išnaudojo jos nepatyrimą, žaidė ne tik jos mintimis, bet ir jausmais. O tada, numetė šalin lyg atsibodusį žaislą.

Viena jos pusė žinojo nuo pat pradžių, kad ji yra tik naujas žaisliukas Itačio rankose. Tačiau kita pusė karštligiškai ieškojo kažko daugiau... kažkokios paslėptos tiesos, kuri slypėjo už tų pavojingų akių. Amaja net nežinojo, ar ta tiesa išvis ten buvo. Ji tiesiog turėjo savybę tikėti, kad visi žmonės yra vienodai pajėgūs daryti tiek gerus, tiek blogus darbus.

Viena dabar buvo aišku – Učiha nenusipelnė atleidimo.

Kunoiči pajuto kaip akyse norom nenorom pradėjo tvenktis ašaros. Ką ji padarė, kad nusipelnytų tokio likimo? Situacija buvo beviltiška, kad ir kokiu kampu į ją pažiūrėtum. Negi daugiau niekada ji nebepamatys gimtųjų Konohos gatvių? Nebeišgirs širdžiai mielų šeimos narių balsų? Nejau viskas baigta? Taip paprastai?...

Sasajaki papurtė galvą. Nevalia pasiduoti juodoms mintims. Vilties yra... Stebuklai egzistuoja...

-... viena iš Akatsuki...

Netyčiom išgirdusi neapykantą keliantį žodį, Amaja įtempė ausis.

-Cha cha cha.- Nugriaudėjo juoku vienas šinobių.- Šita buvo gana silpna. Nesuprantu ką ji veikia su ta grupuote.

- Aha! Girdėjau, kad ten visi nežmogiškai stiprūs. Bet, matyt, tai buvo tik gandai...

- Būtent! Kito paaiškinimo nėra, jei tokia kunoiči galėjo patekti į Akatsuki.

- Bet, bose, esu įsitikinęs, kad mano džiutsu tada buvo aptikusi du šinobius, o ne vieną... Tai man kelia nerimą.

- Tavo džiutsu suklydo! Cha cha cha... Jei jų būtų buvę du, šita mergužėlė būtų sulaukusi pagalbos... Arba, jos kompanionas, kad ir kas jis bebūtų, tikras bailys ir paliko ją kapstytis vieną. Akatsuki mat...
Verčiau jau būtų suklydusi ta technika... Tada Amaja nebūtų taip išduota...

-Ei, kunoiči! – atsuko savo kokčią fizionomiją „vadas“. – Ar su tavim buvo dar kas nors?
Net nepagalvojusi, Sasajaki vikriai papurtė galvą, pati nesuprasdama, kodėl dangsto ją išdavusį „kompanioną“. Bet gal taip geriau...



Amaja nukorė galvą žemyn. Jai vis dar maudė didžiąją dalį kūno, tačiau, grynas oras ir šiokia tokia mankšta veikė kaip vaistai. Skausmas atlėgo, tačiau nuovargis stiprėjo... Ji nebuvo tikra kiek dar pajėgs atlaikyti, bet be kovos nežadėjo pasiduoti.

Supratusi, kad ir vėl ima atsilikti, Sasajaki iš visų jėgų paspartino žingsnį. Šinobiai toliau juokėsi ir svaidė keiksmažodžius... Net Kisamė nebuvo toks koktus...

Na gerai... gal jis ir yra toks koktus, bet jis toks ir atrodo, o šitie...

Amaja tokio tipo žmonių nemėgo labiausiai. Pašlemėkų, kurie laiko save pasaulio centru, nors realybėje yra tik šutvė chuliganų. Jei būtų tekę kautis su jais vienas prieš vieną, mergina žinojo, kad būtų laimėjusi. Jai buvo gėda pripažinti, kad prakišo tokiems kaip jie...

Ji norėjo išlaisvinti tą klyksmą, paslėptą giliai jos krūtinėje, tačiau negalėjo sau to leisti. Negalėjo leisti nieko, išskyrus norą išgyventi. Tik tiek jai dabar reikėjo... Iškentėti šiandieną rytojaus vardan. Naktis tamsiausia prieš pat aušrą.

Šinobiai ėjo be pertraukų iki pat sutemų. Susiradę patogią vietą stovyklai, jie išskleidė palapines ir užkūrė laužą. Amaja susmuko prie medžio, šiek tiek nuo visko atokiau. Net ir sėdint blauzdos virpėjo ir galva svaigo... Bet buvo dar ir tas prakeiktas antkaklis. Tačiau Sasajaki žinojo – dabar arba niekada. Tereikia sulaukti tinkamo momento. Vilties dar yra...

- Ei tu, Akatsuki atmata! – išgirdo „vado“ balsą Amaja, bet nieko neatsakė. Jie tiesiog nebuvo verti paskutinių jos jėgos dalelių.

Vėl pradėjo lyti. Kunoiči pakėlė akis į dangų ir prisimerkė prisiminusi Itačio, stovinčio lietuje, vaizdą. Tada jis atrodė toks kerintis, danguje besitrankant ugningoms žaibo gyvatėlėms. Lietaus lašai krito ant jo juodų plaukų, blyškaus veido, tvirtų pečių. Mintyse jis atrodė toks gyvas, beveik apčiuopiamas. Miražas grakščiai pasuko savo galvą. Jo lūpas išrietė šypsnis... Bedugnis onikso žvilgsnis įsistebeilijo į nefritines Amajos akis.

-Ar tu girdi, kas tau sakoma, šliundra?- iliuziją išsklaidė alkoholiu trenkiantis vado siluetas.
Perkreiptas „vado“ snukis buvo taip arti, kad tai suvokusi Sasajaki krūptelėjo ne tiek iš netikėtumo, kiek iš pasišlykštėjimo.

-Man atrodo, kad jai trūksta kelių varžtelių.- pamakalavo pirštu ties smilkiniu, netoliese stovintis šinobis.

-Nėra skirtumo. Moteris ir be kelių varžtelių yra moteris. – išsišiepė „vadas“. Jam trūko dviejų dantų.

-Bet mums reikia ją pristatyti gyvą.- Abejojo pakalikas.

-O kas sakė kad ji mirs? Cha cha cha...



Amaja prarado žadą. Jie kalbėjo taip, tarsi jos čia išvis nebūtų. Kūną sudrebino pykčio sukeltas drebėjimas. Ką jiems reiškia žmogus? Gyvuliai...

-Žiūrėk, ji dreba... cha cha cha, nežino kur dėtis iš baimės.- sukriokė „vadas“.
Šito buvo gana. Įniršio užvaldyta Amaja stvėrė iš priešais stovinčio vado pašonės kunajų, ir be gailesčio suvarė į ištiestos į ją rankos petį. Nepasiekusi tikslo pašlemėko galūnė suglebo. Pasigirdo skausmo perkreiptas riksmas.

Ant jos šoko greta stovintis šinobis, bet pasitraukusi iš jo kelio, Sasajaki pastvėrė dešinę jo ranką ir stipriai užlaužė už nugaros. Energijos suteikė kūną užliejusi adrenalino banga. Nutraukusi konfiskuotą savo medicinos krepšį nuo „vado“ liemens, Amaja liuoktelėjo ant medžio viršūnės.

Sugriaudėjo. Lietus pradėjo stipriau pliaupti.

Stovykloje besimalantys šinobiai atsisuko, nesuprasdami kas dedasi. Su pasiutusia jėga mestas kunajus prikalė vieno iš jų dilbį prie medžio. Kunoiči pasileido bėgti. Nesvarbu kur ir kaip. Reikėjo atsidurti kuo toliau nuo čia. Viskas vyko taip greitai, kad net ji pati nesuprato kas dedasi. Sąmonė aptemo. Kūnas judėjo pats.

Nors šiuo metu to nejautė, Amajos kūną ir toliau apleido vis daugiau ir daugiau čakros. Adrenalino gūsis su savimi laikinai nusinešė nuovargį ir skausmą, bet nualintas kūnas neturėjo galimybės ilgai tverti tokios įtampos. Kažkokiu būdu reikėjo atsikratyti antkaklio, antraip galimybė pasprukti pražus.
Kunoiči ištraukė iš savo krepšio kelis šurikenus ir metė juos ją besivejančių šinobių link. Toliau bėgdama ji išgirdo atmušto metalo sukeltą žvangtelėjimą. Nei akimirkai nepamiršusi savo medicinos ir chemijos žinių, Amaja rankinėje apčiuopė mažą bet svarbų buteliuką ir nieko nelaukdama tėškė jį į žemę , priešininkams po kojų. Didelis viduje buvusio tirpalo kiekis, ištrūkęs iš stiklinio kalėjimo akimirksniu sureagavo su deguonimi ir į aplinką paskleidė blyškius, aitriai trenkiančius ir akis deginančius garus.

Negalėdama patikėti, kad šis jos triukas suveikė, Amaja bėgo toliau. Adrenalino suteikta energija išblėso, sugrįžo veriantis skausmas. Kunoiči suklupo . Nuo stovyklos buvo nutolusi nemažą gabalą, todėl antkaklis ją smaugte smaugė. Mergina dusdama priropojo prie greta esančio medžio ir atsišliejo į jo kamieną. Peršlapusi ir pervargusi, Sasajaki buvo apverktinoje situacijoje. Ji negalėjo nusiimti antkaklio, todėl toliau bėgti buvo nebeįmanoma. Net kvėpavimui vargiai užteko jėgų. Jos laikas suskaičiuotas. Velnias žino, ką dabar jai padarys slapto Akmens šinobiai, po tokio mėginimo pasprukti. Akyse aptemo ir Amaja dar kartą nugrimzdo į nebūtį.




Hjūga stabtelėjo prie atokaus kaimelio vartų. Jis kovojo tarp noro pailsėti ir apieškoti dar keletą kvadratinių kilometrų. Jaunas Konohos Džiuninas žinojo, kad kare poilsis yra nemažiau svarbus nei pati kova, todėl pasuko miestelio link.

Nepraėjo nei para nuo to laiko, kai Hjūga paliko Konohą, bet jo kūną jau kamavo nuovargis. Du mėnesius užsitęsusi A lygio misija ir viena bemiegė poilsio naktis padarė savo. Bet Nedžis nebūtų Nedžis, jei pasiduotų, juolab kai kalba ėjo apie Sasajaki Amają.

Radęs padoresnės išvaizdos užeigą, jaunuolis įtempė ausis ir įėjo. Jei žmonės matė ką nors neįprasto, gandai visų pirma pradės sklisti tokiose vietose.

Užeigoje sėdintys žmonės įžengus nelauktam svečiui, nemaloniai nuščiuvo ir akimis palydėjo šinobį iki prekystalio. Ninzdės čia reti svečiai... Išsirinkęs dvivietį stalelį kampe (kad galėtų niekieno netrukdomas stebėti visą patalpą ir tuo pačiu metu ramiai pailsėti), Nedžis išvadavo savo persitempusius pečius nuo sunkios kuprinės, padėjo ją ant vienos kedės ir atsisėdo ant kitos. Godžiai ištiesęs pavargusias koajas, jaunuolis pakraipė ir pamasažavo sopantį kaklą.

Laukdamas vakarienės, Hjūga paėmė nuo stalelio vieną trikampio formos servetėlę ir pavartė ją rankose. Atlenktas gležnas popierius įgavo tobulo kvadrato formą. Kodėl Amaja dingo? Ji buvo save gerbianti Konohos kunoiči, išduoti savo miesto ji negalėjo net kraupiausiuose košmaruose, pasiklysti viduryje misijos ir nerasti kelio atgal – taip pat. Net, jei ir būtų taip nutikę, jos ieškoti keliskart ėjo ne tik jos komanda, bet ir gerai treniruota ieškojimo grupė. Jiems nepavyko rasti nė menkiausios užuominos apie paslaptingą jos dingimą. Gal Sasajaki nebuvo pavyzdingiausia nindzė, tačiau ji buvo mažų mažiausiai pajėgi, antraip nebūtų iš pirmo karto išlaikiusi čiuninų egzamino (kurį jam pačiam pavyko įveikti tik iš antro mėginimo). Be to, Amaja buvo viena perspektyviausių Nedžio kartos medikių, ji tikrai negalėjo tiesiog išgaruoti. Vienintelis likęs paaiškinimas – ji pagrobta.

Bet kodėl?

Servetėlės kvadratas virto gerve. Lankstyti origamį Hjūga mokėjo nuo akademijos laikų. Pakėlęs nedidelį paukštelį į savo akių lygį, Nedžis įsistebeilijo į grakščią popierinę galvą.
Nebent kažkam rimtai prisireikė medikės... Bet jai viso labo šešiolika metų. Mokytis medicinos pradėjo būdama dvylikos, reiškia turėjo vos ketverių metų patirtį. Žinoma, per tiek laiko išmokti visko, kas susiję su žmogaus kūnu, net ir talentingiausiam nindzei, buvo praktiškai neįmanoma. Taigi, jei grobikams reikėjo mediko, protingiau būtų buvę susirasti daugiau patirties turintį šinibį.

Vaikinas pastatė gervę ant staliuko, greta druskinės.

Nebent... Nebent kaltininkai nuo pat pradžių žinojo, kad jos venomis teka ypatingas kraujas. Sasajakių klano kraujas.

Galvoje malėsi per daug klausimų į kuriuos Nedžis nepajėgė surasti atsakymų. Sena užeigos savininkė padėjo priešais Hjūgą lėkštę kažkokio garuojančio marmalo, kuris turėjo būti sriuba. Nedžis suraukė nosį, bet paėmė šaukštą. Net ir tokia sriuba buvo geriau nei ilgai negendantis šaltas maistas, kurio buvo prikimšta jo kuprinė.

Akivaizdu, kad pats Hjūgos apsilankymas buvo, tikriausiai, mėnesio įvykis šiame miestelyje, todėl jis prarado viltį rasti čia užuominų ar šiaip naudingos informacijos. Bet kadangi jau buvo čia, o už lango pradėjo ryškėti žvaigždės, Nedžis nusprendė pasilikti užeigoje pernakt ir išnaudoti galimybę padoriai išsimiegoti lovoje.

Baigęs valgyti sriubą, kuri buvo žymiai skanesnė nei atrodė, Hjūga paliko kelias monetas ant stalo, nepamiršdamas ir arbatpinigių, ir užlipo į antrą aukštą. Suradęs savo kambarį, atrakino duris ir įžengęs vidun įjungė šviesą. Kambarys, mėlynais tapetais išklijuotomis sienomis buvo mažas, bet gana jaukus. Vienintelis dalykas kuris, atkreipė dėmesį, buvo susiraukšlėjusiu geltonu tapetu padengtas nedidelis sienos stačiakampis. Nedžiui nereikėjo ir Bjakugano, kad suprastų, kad taip paslėptas pelėsis.
Šiltas dušo vanduo srovelėmis tekėjo pavargusiu veidu ir ilgais kavos spalvos plaukais. Hjūga palietė į voratinklį panašų randą ant dešiniojo peties... Randą, kuris iki gyvenimo galo primins tą lemtingą naktį ir Amają. Jis stipriai suspaudė petį, į odą susmigo nagai. Tas pažįstamas skausmas tik dar labiau ją priminė. Atitraukęs delną nuo rando, Nedžis pažvelgė į jį, tarsi jo paties ranka būtų dėl visko kalta. Sugniaužęs pirštus į kumštį, trenkė į plytelėmis dengtą dušo sieną.
Kodėl...
kodėl...
KODĖL?!!!






Amaja krūptelėjo ir atmerkė sunkius vokus. Kažkas buvo ne taip. Ji nesuprato kiek laiko buvo atsijungusi, bet buvo aišku, kad slapto Akmens šinobiai jau turėjo ją rasti. Bet štai ji sėdėjo atsirėmusi į medį, tankiai alsuodama, viena. Jos peršlapęs kūnas ir taip virpėjo, bet šaltas audros vėjas tik blogino situaciją. Kunoiči įsitvėrė kaklą veržiančio antkaklio ir mėgino jį pajudinti. Kad ir kas dabar vyko stovykloje, viskas tuoj pasibaigs. Medikę dusino ne tik antkaklis, bet ir nuojauta, kad tuoj tuoj atsitiks kažkas baisaus. Atrodė, kad kažkokia nematoma aura lėtai slinko jos link, pasiglemždama visa kas gyva savo kelyje. Iš paskutiniųjų klibindama šaltą kaklą kaustantį metalą, Amaja karštligiškai dairėsi, ieškodama objekto, kuris kėlė tą nežmonišką grėsmę.


Staiga viskas liovėsi. Sasajaki paleido antkaklį ir įsiklausė. Be vėjo ir lietaus keliamų garsų ji galėjo girdėti tik savo pačios širdies plakimą. Daugiau nebuvo nieko. Tarsi ji būtų buvusi visiškai viena. Mergina atsiduso, supratusi, kad visa tai buvo jos pačios įaudrintos vaizduotės padariniai. Kvėpavimas nurimo ir stabilizavosi. Tikriausiai dėl to, kad pagaliau priprato prie antkaklio keliamų nepatogumų.
Ji žinojo, kad bandyti sprukti dabar beprasmiška. Kunoiči net nebuvo tikra, kad pajėgtų atsistoti, ką jau kalbėti apie bėgimą. Amaja užsimerkė ir pakėlė veidą į lietų.

„Nakties lietus... štai kas aš esu. Vanduo – mano stichija, naktis – mano paros metas. Dabar, matyt, tinkamiausia baigtis...“



Ji lėtai atsimerkė ir tiesiai prieš save pamatė aukštą juodą figūrą. Ji negalėjo įžiūrėti detalių, vaizdas buvo apsiblausęs. Tačiau ilgas juodas apsiaustas, lygiai toks pats, kokį vilkėjo ji pati, ir nepamirštama stovėsena negalėjo priklausyti niekam kitam. Tai buvo JIS.
Vienintelis likęs klausimas buvo, ar jis iš tiesų čia yra, ar čia, viso labo, dar viena jos pasąmonės sukurta iliuzija.

Figūra sujudėjo ir, tais pačiais, savimi pasitikinčiais, žingsniais prisiartino prie Amajos.

-Negirdžiu jo žingsnių... ir vėl iliuzija...

Miražas pasilenkė virš medikės. Didžiąją dalį jo veido, kaip visada, dengė aukšta apsiausto apykaklė, tad kunoiči galėjo matyti tik neišskaitomas juodas akis.

-Ar iliuzija gali padaryti šitaip?- išgirdo miražą sakant, Amaja. Jis ištiesę dešinę ranką, kurios bevardį pirštą puošė Akatsuki žiedas, su „ryškiai raudoną“ reiškiančiu simboliu.
Maždaug dabar, kunoiči buvo nusiteikusi pamatyti, kaip miražas suvirpa ir išnyksta lietuje, tačiau vietoj to, ji pajuto šiltus pirštus sau ant skruosto.

Iš medikės lūpų paspruko išgąsčio sukeltas atodūsis. Čia Jis... Čia tikrai Jis!

-Net ir išsekinta ir praradusi jėgas, tu vis tiek spinduliuoji keistą šviesą... – Učihos šypsnį gerai paslėpė apykaklė.

Šilta ranka pasitraukė nuo Amajos skruosto, ir, dabar drauge su kita ranka, sugriebusi jos liemenį, švelniai, lyg laikytų brangų ir lengvai dūžtantį krištolą, pastatė ją ant kojų.
Gaudydama orą, Amaja atsistojo, bet, jos blauzdos pasiutusiai virpėjo, o kelius kažkas be gailesčio spaudė nematomomis replėmis. Pajutęs, kad be jo pagalbos kunoiči tikrai neišstovės, Itačis apglėbė ją kaire ranka, o laisvąja ranka palietė antkaklį ir jį apžiūrėjo.

Pasiklydusi tarp savęs pačios ir nežmoniško įsiučio, Amaja tik stovėjo, nežinodama kaip elgtis.
Učiha sutelkė čakros gumulėlį pirštų viršuje, ir kažką paknabinjo ties antkakliu. Netrukus metalas atsidarė. Itačis nuėmė tiek nelaimių sukėlusį daiktą nuo medikės kaklo, nusviedė jį kažkur į šalį ir susiraukė pamatęs mėlynes, paryškėjusias ne tik nuo nakties tamsos, bet ir nuo stiprių antkaklio gniaužtų. Keistos išraiškos kupinomis akimis jis atidžiau apžiūrėjo jos kaklą, švelniai liesdamas šaltą ir nuo lietaus drėgną odą.

Kai antkaklio buvo nusikratyta, Amaja lengviau atsikvėpė, bet jos pyktis niekur nedingo.

-Tu... Tu palikai mane ten! Neturi teisės manęs liesti! Patrauk rankas, Učiha! – piktai, kiek tik leido skaudanti gerklė, suriko Amaja.

-Jei paleisčiau, neišstovėtum. – nė mažumėlės nenustebęs, atsakė Itačis. Jo ranka vis dar lietė kaklą, o akys toliau apžiūrinėjo mėlynes.

-Na ir gerai! Niekas neprašė tavo pagalbos!- kunoiči nustūmė jo dešinę ranką sau nuo kaklo, ir atplėšė kairiąją nuo liemens. Praradęs atramą, merginos kūnas suvyravo. Išsekusios kojos neišlaikė ir Amaja susmuko ant žemės. Raumenys nevalingai virpėjo, o Sasajaki nesugebėjo užgniaužti drebulio.
Akyse pradėjo telktis ašaros, bet jai niekas neberūpėjo. Ji norėjo dingti... nesvarbu kur... tik kuo toliau nuo čia.


Vyresnysis Učiha ištiesė rankas ir vėl pamėgino pastatyti ją ant kojų. Medikė neturėjo jėgų priešintis. Šį kartą jis laikė ją tvirčiau. Amaja suvirpėjo pajutusi jo kūno šilumą, kuri, šiuo metu, atrodė tokia svaigi... tarsi rojaus kampelis žemėje...

-Ar šitaip tu padėkoji savo išgelbėtojui?- su žaisminga gaidele balse, paklausė Itačis.

-IŠGELBĖTOJUI?!!!- piktai suriko kunoiči, bet jos balsas nuskambėjo tyliau nei ji tikėjosi.- Koks tu išgelbėtojas? Visų pirma, tai tavo kaltė, kad mane išvis reikia gelbėti, o visų antra, koks išgelbėtojas apsireiškia tik tada, kai auka pati būna padariusi beveik visą darbą?

-Turėjau įsitikinti ar tu verta išgelbėjimo.- šį kartą jo balsas skambėjo rimčiau, bet kažko jame trūko.
Tai buvo paskutinis lašas Amajos kantrybės taurėje. Ji sutelkė paskutines jėgas ir pakėlusi ranką, užsimojo. Užsimojo, žinodama, kad jos delnas nepasieks tikslo, bet nepaisant to, ji norėjo tai padaryti.
Ji norėjo, bent pamėginti...

Visus kitus garsus nustelbė vienintelis, duslus, bet tuo pat metu kurtinančiai garsus medikės ausyse, antausio sukeltas garsas. Mergina susvyravusi atitraukė delną nuo Itačio skruosto.

Kodėl jis manęs nesustabdė?? Kodėl neišvengė smugio?

Sprendžiant iš dilgčiojimo delne, antausis turėjo būti gana skausmingas...

Itačis atsuko į ją žvilgsnį. Ne, jis nebuvo piktas, nebuvo netgi suirzęs... Jo akys atrodė tokios pavargusios, lyg jų savininkas ant pečių būtų nešęs viso pasaulio naštą.

Akimirkai išmušta iš vėžių netikėto vaizdo, Amaja nesileido apgaunama.

-Kas tu per žmogus, Učiha?!

-...

Jis tylėjo, bet Sasajaki ir nesitikėjo gauti atsakymą.
Staiga baimė supurtė jos kūną. Ką tik, neišlaikiusi visko viduje, ji išliejo visą susikaupusį įniršį ant... ant Učihos Itačio, vieno stipriausių visų laikų Konohos šinobių... Akatsuki grupuotės nario, S-klasės nusikaltėlio...

Ji stovėjo šaltakraujo žudiko glėbyje...



Po kurio laiko, kai Amajos pyktis atvėso, Itačis apsisuko, ir, prilaikydamas, kad ji vėl nesusmuktų, užsikėlė ant nugaros. Jam pašokus į orą, Sasajaki pasijuto lyg skristų. Kunoiči pasijuto neįprastai gerai, lyg jo nugara būtų skirta jai. Tarsi jis būtų gimęs šioj žemėje su genuose užkoduota žinia, kad vieną dieną jam teks šitaip ją nešti.

Jis buvo toks svaiginančiai šiltas.

Ir jis jos sugrįžo. Kad ir kas nutiko praeityje, jis grįžo.

-Učiha? – išgirdo save sakant Amaja.

-Mm?

-Ačiū...

Sasajaki tvirčiau įsikibo jo pečių ir užmerkė akis. Stebuklas įvyko...

Tiesą sakant, netgi du.



_________________________
BONUS TIME!!!


na va... rašiau pusę nakties ir beveik visą dieną... Kodėl nemoku greičiau?? Būtų kur kas mažiau problemų, jei sugebėčiau rašyti greičiau...

Staigmena nr. 1. :

Spoileris:

Čia iliustracija/ fan artas mano fanficui, kurį nupiešė mano kawaii Robbu-chan. Sry, kad dedu neatsiklausus, bet juk taip jėga!!! Taip džiaugiuosi šituo piešiniu... ačiū ~hug.

Staigmena nr. 2.

Spoileris:

O čia lapas iš mano juodrasčio. Kai vėl po ilgo laiko jį atverčiau (vakar naktį), radau piešinį kurį buvau visiškai pamiršus Lol, Nedžis atrodo kaip su suknele
O kairėj pusėj mano raštas... Tiesą sakant, čia dar labai tvarkingai rašyta, kituose puslapiuose buvo labai daug pribraukyta, net man pačiai sunku buvo suprast kas vyksta
tai va... pamaniau kad jums turėtų būti įdomu pamatyti :P

P.S. Antrą kart neperskaičiau, tai sorry jei rasit milijoną rašybos, skyrybos ir logikos klaidų. Patikrinsiu vėliau

[Eglaya]

LOL, primena laikus, kai aš viską į sąsiuvinį rašydavau... xD Khhhhh~ ir aš noriu iliustracijų T.T

Aaaaaaaaanyways, žinai, kodėl man patinka tavo darbai? Nes labai išsamūs. Tarkim, pas mane yra l daug elipsių, kurios iš tiesų lietuviams problemų nesukuria, tačiau va, išverčiau SasuHina į anglų k., įdėjau į ff.net ir pasirodė komentarų, kad viskas nepaaiškinta (anglakalbiai yra l. tingūs skaitytojai, jiems reikia VISKĄ paaiškint x.x). Tai va, o tamstos rašiniuose tokių beprasmybių ir viskas labai aiškiai ir tiksliai nusakyta. ^^

Argh, yah~ Itači - jokio nepilnamečių tvirkinimo, tu!!! Khhh~ Nesąžininga taip, Nakviša, rimtai. Neji vs. Itachi T___T Gyvenime neišsirinkčiau, o čia jaučiu pagrindinei personažei dar didesnės kančios.

Beje, režimas rašomas su e, o įsiūtis su ū ilgąja. Ir šiek tiek per daug kablelių pridėliota, bet overall l. faina.

(ir sorry, kad mano fan-fic'e pasirodė tamstos idėjos... aš gi nenukopinau... tiesiog, great minds think alike x])

[Bagy]

Negaliu patiket pagaliau sulaukiau tavo darbo, didelis dekui. Taip ir galvojau, kad musu nepamirsi