Legenda

**Katsu** · 2007-08-29, 13:58

Iš atsiliepimų "gausumo" matyti, jog tokie pabandymai yra "tricky thing"...

(Dar plius, tai tikrai nėra fanfictio'as). Turbūt pernelyg blankūs, jog nėra net kritikos. Ką gi naujo nieko nededu, o paskutinį kartą įdėsiu šį pabandymą, kuris sukelia šviesius pusmečio senumo prisiminimus, kai į galvą toptelėjo mintis, kažką išspausti iš vieno angliško anekdoto pradžios: once upon a time somewhere in the middle met wizard, witch and dwarf...

----------------------------------------------------------------------------------

Vieną kartą...

Tais senais laikais, kai gūdūs miškai buvo pilni neįtikėtinų paslapčių ir tokie tankūs, jog keliems drąsiems keliautojams susitikti vienoje vietoje buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau ne veltui tie laikai vadinami stebuklingais... Vieną gūdžią naktį, pačioje miško tankmėje susitiko trys keliautojai, kurių keliai paprastomis sąlygomis net neturėtų galimybių susikirsti.
Prie linksmai spragsinčio laužo susėdo burtininkas, ragana ir nykštukas. Na taip, vienintelis linksmas daiktas šioje kompanijoje ir tebuvo laužas... Bet nuo jo netoli jau atsiliko ir nykštukas, kuris su pasigardžiavimu vis traukė iš nuosavos gertuvės. Visgi mažai (ar teisingiau pasakius, visiškai ne) kalbančioje draugijoje tai neturėjo didelės reikšmės. Tačiau net gi tokioje situacijoje negali būti apsieita be statutinių formalumų.
- Man, kaip garbingiausiui, turėtumėt užleisti daugiau vietos prie laužo,- krenkštelėjo burtininkas.
- Na ir iš kur toks įžūlumas,- pasipiktino ragana. – Gal tuščiai burnos neaušinam...
Nykštukas smagiai žagtelėjo, bet laužo šviesoje nesimatė ar iš linksmumo ar iš piktumo.
- Žvelkime į situaciją remdamiesi visų protingų būtybių įstatymu, - oriai pradėjo burtininkas. – Kuriame aiškiai pasvertos visų mūsų teisės ir privilegijos.
- Susikišk tas privilegijas ten, kur burtų lazdelę nepadoru laikyti, - sušnypštė ragana. – Paslaptingojo miško tankmėje tu turi tiek pat teisių kiek ir mes. Ir šansų išgyventi, beje.
Čia ragana tikrai bakstelėjo ten, kur reikėjo... Paslaptingasis miškas ne veltui taip buvo vadinamas. Pernelyg pavojinga vieta, kad pervertintum savo galimybes saugiai pereiti šį mišką. Visgi ir mūsų keliautojai nėra ką tik gimę ir šiame miške atsidūrė tikrai ne savo noru...
- Bet tai ne koks argumentas, - patylėjęs burbtelėjo burtininkas.
- Kur gi ne, - iškart pertraukė jį ragana. – O ką pasakysit, gerbiamasis, apie paskutinį žymaus kerėtojo Sihkarato pradingimą?
- Paprasčiausiai vargšas supainiojo pietus su šiaure, - pasipūtė burtininkas. – Ir susimildama, nereikia čia prikaišioti mums kažkokio nusenusio kerėtojo paklydimus...
- Gerai jau..., - nusileido ragana. – O atsimenat tą įvykį, kuriame suvaidino nemažą vaidmenį....
- Drakonas! - smarkiai riktelėjo nykštukas, kad net gertuvė iškrito iš rankų.
- Ko čia dabar rėki kaip su kirviu talžomas?- išsigandusi sulemeno ragana. – Ką ten geri tokio, kad tokios nelemtos mintys į galvą šauna...
- Hrghhh.., - suburbėjo nykštukas. – Prisisapnavo..
- Beje, - tarė ragana ir priekaištingai pažiūrėjo į burtininko pusę. – Jei jau laikytis kokių nors taisyklių, tai reikėtų tau pirmiausia atsiklausti nykštuko. Juk jis laužą sukūrė ir dėl to iš tolo užmatei kur eiti.
- Tai kad man nereikėjo jo kurti, - vėl suburbėjo nykštukas, atkreipdamas ne tik raganos, bet ir burtininko dėmesį.
- Kaip tai neužkūrei? – perklausė burtininkas.
- Ogi paprastai, jis jau degė, kai aš atkeliavau, - su besipynančiu liežuviu sulemeno nykštukas. – Kitaip, kokio orko stipinkaulio, aš čia būčiau bastėsis...
Vėl prie laužo įsivyravo tyla, kurią drumstė tik malkų spragsėjimas, miško garsai, net ir nakties metu keistai pritylę.
- Ar man čia vienai jau darosi neramu? – į apsiaustą dar labiau susisupo ragana.
- Nėra dar atsiradę šiam pasaulyje tokio dalyko, kuris sukeltų man nerimą, - iš pažiūros nerūpestingai pasirąžė burtininkas.
- Kiaušinis! – vėl išsiveržė iš nykštuko pusės.
- Kas per..., - persigando burtininkas, kuris tuo metu jau persisukęs taisėsi gultis. – Manęs vos radikulitas nesurietė...
- O kas ką tik čia kalbėjo, - įgėlė ragana. – O man atrodo, kad nykštukas kažką nuo mūsų slepia.
Šis pastebėjimas tikrai turėjo pagrindą, kadangi nykštukas kažkokį daiktą bandė vis pasikišti po pilvu. Bet kaip žinia, jog kai tavo venomis teka nebe kraujas, o nykštukų pagamintas vynas, tai jau nelabai sekasi padaryti...
- Greit duok šen, ką ten bandai paslėpti, - ėmėsi veiksmų burtininkas.
Kad ir koks būtų stiprus nykštukas, ūgis savo daro... Greit burtininko atsiradęs daiktas įgavo pavidalą. Laužo atšvaitai apšvietė ovalios formos darinį.
- Kiaušinis, - nustebo ragana. – Bet koks didelis.
- Ak tu mažas..., - iškošė burtininkas, kuriam išgaravo visas pasipūtimas ir didybė.
- Aš irgi turiu teisę į šį kiaušinį, - pašoko ragana ir ištiesė rankas link burtininko.
- Arghhh... – bandė stotis nykštukas, prisilaikydamas kirviu.
- Tik per mano.. – nebaigė sakyti burtininkas, kai įvyko tai, ko nesitikėjo nė vienas iš jų.
Netikėtai į juos smogė toks oro šuoras, jog buvo sunku išsilaikyti ant žemės. Po jo sekė toks didelis trenksmas, jog visų trijų kojos atsiplėšė nuo žemės ir vėl visu svoriu dunkstelėjo atgal.
Efektas buvo toks netikėtas, jog nykštukas ir ragana net nebandė mąstyti, o pasielgė kaip mokė sena išgyvenimo taisyklė – lėk, kiek kojos neša. Burtininkas, pasirodo, buvo drėbtas iš kitokio molio, nes liko vietoje ir glostydamas kiaušinį, žiūrėjo įkandin nubėgusių.
- Štai tuo ir viskas pasakoma, kas tarp mūsų viršiausias..., - sumurmėjo burtininkas, bet buvo pertrauktas lengvu tapštelėjimu per petį.
Lėtai atsisukęs, jis tematė didelę juodumą prieš save, kur ką tik linksmai spragsėjo laužas, bet toje juodumoje tikrai pastebimos buvo dvi žalios, žaižaruojančios akys.
- Mielasis, gal malonėsi man grąžinti kiaušinį?
Burtininkas tikrai matė ją ir sugebėjo išgirsti, bet tikrai nepapasakotų, kokiu balsu buvo ištarti šie žodžiai. Ar riaumojančiai ar meiliai, bet tai mūsų istorijai didelės reikšmės neturi, svarbiausia yra pats faktas, jog jis išgirdo. Ir liko ištiktas stabo...
- Tik palik valandėlei mano mažulį karštame lauže, tai jis iškart pritraukia dėmesį, - vėl tarė drakonė. – Ach, tas šiuolaikinis jaunimas...
Krepštelėjusi per sustyrusias burtininko rankas, drakonė greitai perėmė kiaušinį į savo leteną. Ir mostelėjusi sparnais nuplasnojo į tamsią naktį.
Štai tokia istorija, kuri tikrai nesibaigė nelaimingai mūsų, jau pažįstamiems, keliautojams. Nykštukas tapo pirmuoju savo rasės atstovu, kuris per rekordiškai trumpą laiką nuskuodė į savo mylimus kalnus, iki kurių trumpoms nykštukų kojoms tikrai nemažas kelias. Ragana tapo pirmąja, kuri sugebėjo pakilti į orą be šluotos pagalbos ir ten skrieti kelias minutes. To, dar niekam nebuvo pasisekę padaryti ir iki šiol yra iššūkis kiekvienai raganai.
O burtininkas? O tai kaip galvojat, iš kur ši istorija išliko? Tik šio asmens dėka, mes žinome, kad drakonai, kad ir slaptai, dar karaliauja ir ant žemės ir danguje. Žinoma, burtininkas neapsiėjo be tam tikrų nepatogumų, nes vargšas nuo to laiko nebegalėjo net žodelyčio išlementi. Bet kam gi reikalingas tada pergamento lakštas ir puiki povo plunksna, kurių dėka ir buvo visa istorija įamžinta.

**zio** · 2007-09-01, 11:19

Gan lengvas, smagus fantasto darbelis. Spalvingas, sąmojingas, žaismingas - labai daug ko ir nepasakysi, neprikibsi. Toks jau stilius ir tema. Tiesiog man atrodo, kad nemažai atveju parinkai nevisai tinkamus žodžius, pvz kaip antai burtininkas, ragana ir nykštukas. Čia tas pats būtų kaip kirpėjas, dviratininkas ir ispanas. Bent man tai krenta į akis kažkaip. Šitą klaidą ( o manau, kad tai klaida, bet gal ir klystų ) ur aš dažnai darau, tai nieka.

Buvo smagu~

**Katsu** · 2007-09-05, 15:49

Įdomu, kuo būčiau galėjęs pakeisti tuos žodžius ^^. Kažkaip nenorėjau imti būtent mūsų literatūroje egzistuojančias būtybes iš lietuvių mitologijos. Gal čia ir klaida, nes tada būtų papildomas veiksnys atmosferos apipavidalinimui? Jei ką, reikės turėti galvoje tai, nes man asmeniškai vienas iš pagrindinių veiksnių, kurie įtakoja skaitymą, yra aplinkos pritaikymas siužetui: tada įdomiau skaityti bei įsijausti į kūrinio esmę.

**zio** · 2007-09-05, 16:35

Na tų žodžių svoriai kitokie. Pvz kodėl burtininkas negali būt irgi nykštukas ?

Profesija ir rasė gal skirtingas dalykas.

**Katsu** · 2007-09-09, 11:39

Autorius zio

Na tų žodžių svoriai kitokie. Pvz kodėl burtininkas negali būt irgi nykštukas ?

Profesija ir rasė gal skirtingas dalykas.

That's a quite good point, zio ^^

Tik visa esmė, kokia yra kūrinio idėja. Tas tradicinis rasių atsiskirimas buvo įtakotas to, nuo ko prasidėjo dialogas. Žinoma, jei pakeistume personažų identitetus - tada reikėtų keisti ir visą siužetą, bei gautume visai kitokią istoriją.

Man didžiausia problema būna tada, kai toptelėjusią į galvą idėją pradedu narplioti - tada pradedu lyginti ar kartais tai ką sugalvojau nebūtų išdava to, ką esu jau girdėjęs/skaitęs/matęs. Nesinori kartotis, plagijuoti jau panaudotų idėjų. Tada tikrai pradedi vertinti ir žavėtis kitų sugebėjimą sumąstyti kažką nepaprasto.

**Koaru** · 2007-09-23, 15:17

Man labai patiko

Tik pirmajame kurinyje truputi pasimeciau i pabaiga. Lauksiu tolimesniu tavo kuriniu

**Katsu** · 2007-09-28, 13:30

Autorius Koaru

Man labai patiko

Tik pirmajame kurinyje truputi pasimeciau i pabaiga. Lauksiu tolimesniu tavo kuriniu

Ačiū, kad perskaitei. Vien tai yra malonu

Gal netikėtumo požiūriu, pabaiga gal ir nėra įspūdinga. Tiesiog pabaiga yra priežastis viso to, kas vyksta viduryje..

Pirmasis kūrinėlis tiesiog buvo su mistikos kruopele, antrasis - fantasy stilius, o štai šis trečiasis, kuriuo bandysiu pasidalinti, bent jau aš nežinau kokiam stiliui priskirti. Gal kas perskaitęs pasakys...

--------------------------------------------------

Ieškoti, kad suprasti/Nesustoti

Šiame pasaulyje yra pernelyg daug dalykų, kuriems mums sunku atsispirti. Kartais net baugu pasidaro taip pagalvojus, o kartais – tai savaime suprantama mūsų būties esmė. Vieni apsėsti materialinio gerbūvio gerinimu, antri ieško savęs, pažindami dvasinio pasaulio elementus, treti aukoja bet kokius moralinius skrupulus, kad tik patenkintų savo fizinius poreikius. Tai yra žmogaus teisė būti kuo nors apsėstu. Teisė? O gal tiesiog troškimas...

Tačiau šiuo metu vienintelis apsėdimas yra ... meilė? Jam sunku suprasti, kadangi anksčiau viskas buvo paprasčiau. O šiandien...
- Tai tu nori ar nenori?, - tarė Ji.
- Ko?, - perklausė Jis. Senas, kaip gyvenimas, triukas siekiant išlošti bent šiek tiek laiko. Triukas, padedantis tiek pat, kiek padėtų kastuvas sulaikant iš ugnikalnio besiveržančią lavą...
- Tik prašau nepradėti visko iš naujo, - susierzino Ji.
- Bet aš...
- Tu visada apsimeti negirdįs būtent tada, kai kas nors man yra svarbu, - tai buvo ištarta gerokai aukštesne intonacija bei su padidinta kartumo doze.
- Bet aš sakiau, kad daryk, kaip tu nori...
- Aha! Būtent tai aš ir turiu galvoje, sakydama, kad tai tau nerūpi, - trinktelėjo Ji durimis.

Meilė yra lava... Arba kastuvas, kuriuo meilė semiama? Pernelyg didelis paradoksas, kurį galima būtų priimti nekeičiant jo esmės ir nesiginčijant...

Jam atrodė, kad vienintelis kelias yra tas, kuriuo Jis nesugebėtų eiti. Klausimas, ar Jis vis dar nori eiti senesniuoju, savo, keliu?
- Aš kvailys, - pratarė Jis.
- Ir dar koks! – niršo Ji, bet jau jos įniršis nebespinduliavo naikinimo dvasia.
- Aš nekreipiau dėmesio į tai, - toliau bandė tęsti Jis.
- Ką? Nori pasakyti, kad prisipažįsti klydęs? – pasirodė, kad taip pasakyti buvo didesnė klaida, nei kad prisipažinti, jog Jis jaučiasi tarsi kryžkelėje.
- Na... Juk supranti, ką turiu galvoje..., - sumikčiojo Jis.
Ji puikiai suprato, tačiau ar galima tokiu momentu nepasinaudoti ir viso to reikalo nepastūmėti dar žingsneliu į priekį? Ypač kai tokia palanki proga...

Šiame pasaulyje yra dvi jėgos, kurios negali perprasti viena kitos, tad ir sukasi spirale viena šalia kitos, bergždžiai stengdamosi pergalėti vieną kitą. Neee... Pernelyg paprasta... Reikia įterpti dar paslaptingąją trečiają jėgą. Juk paslaptis mes mėgstame?

Vienas bučinys. Antras bučinys. Bet negi toliau skaičiuosi, jog tam tikras skaičius bučinių atsvers kokią nors kaltę. Jog tada bus galima pasakyti, kad tai tolygu atleidimui. Degančios lūpos trokšta tik daugiau, joms nebesvarbu skaičiai bei padaryti arba nepadaryti veiksmai.
- Aš..., - Jos skruostais jau riedėjo ašaros.
- Kas dabar tau? – Jis stengėsi ašaras surinkti, kad jos nenukapsėtų į jos aukštą megztinio apykaklę.
- Ar tu mane myli? – į Jį žvelgė ašarotomis akimis, dėl ko atrodė, kad Jos akys yra dar didesnės nei iš tikrųjų.

Ateina akimirka, kai tenka pasiaukoti. Tai nereiškia, kaip senovėje sakydavo, parduoti savo sielą velniui ar dievui. Šiais laikais viskas paprasčiau ir racionaliau priimta. Gyvybė ar ... ? Hmm... Kažkodėl darosi nejuokinga...

- Juk tu puikiai žinai..., - tai sakydamas Jis bandė ją apkabinti.
Ar jis nežino, kad toks veiksmas bus priimtas mažiausiai kaip bailus?
- Žinoti neužtenka. Kartais..., - Ji specialiai nesivalė vis dar riedančių didelių ašarų ir nenuleido žvilgsnio nuo Jo akių.
- Taip. Aš tave myliu, - jau kaip ir išsigandęs pralemeno Jis. Tuo metu naujasis kelias Jį jau buvo bepradedąs gąsdinti, tačiau Jis jau nebegalėjo atsispirti.
Ištarus tuos žodžius pasidarė netgi lengviau. Laisviau, tiesą sakant. Tarsi nuo širdies nusirito adatų prismaigstytas siūlų kamuolys. Nors ir gerokai lengvas, bet labai pavojingas...

Žodžiai kuria emocijas. Kartais žodžių labai reikia, o kartais jie tik trukdo... Šiuo atveju turime žodžius – „Taip. Aš tave myliu“ – o gali juk būti ir „Aš taip tave myliu“ bei „Aš tave myliu taip...“. Trys galimi variantai, o norima pasakyti tik vieną svarbų dalyką...

- Ar tu vėl bandai išsisukti meluodamas? – ištarė Ji, tikras nepatiklumo įsikūnijimas.
- Niekada neišdrįsčiau tau meluoti ir tai puikiai žinai, - laikydamas jos rankas savosiose sakė Jis.
Sako, pavojaus akivaizdoje prieš akis pralekia ištisa praeitis, nušviesdama tau visa tai, ką sugebėjai įvykdyti gyvendamas arba pritrūkai pastangų ar noro pasiekti. Žvelgdamas į mylimosios akis tu regi dabartį – tai, kas yra svarbiausia dabar. O kartais gali pajusti, taip, tikrai pajusti, o ne pamatyti, bendrą ateitį. Tą, kuri laukia būti sukurta bendromis, dviejų mylinčių žmonių, pastangomis.
- Tu esi ta, kurios aš taip ilgai ieškojau ir neketinu šios progos paleisti iš rankų, - išsiveržė žodžių srautas iš Jo lūpų.
- Aš..., - jokiems kitiems žodžiams nebuvo lemta būti išgirstiems, kadangi juos pakeitė Jos juokas. Išvysti ašaras ir išgirsti juoką vienu metu yra tikrai nepaaiškinama. Bent jau tuo metu. Juk kartais būna taip sunku tai suprasti?

Ką tik kalbėjom apie emocijas, kaip žinovai, o dabar pasimetame, kaip vaikai... Sunku ne tik nubrėžti ribas, bet jas išvis nustatyti, pamatyti. Jos per dažnai keičiasi, dažniau nei vilnijančios bangos į krantą. Todėl ir jaučiamės kaip aklieji ryškiai apšviestoje patalpoje...
Jos juokas dingo, bet atrodė, kad ausyse jis vis dar skardena. Ne, jis nėra piktas ar pagiežingas. Tai linksmas, nuotaikingas juokas, kiek juokas pro ašaras gali būti linksmas ar nuotaikingas...
Pajauti visa esybe, jog jokia materialinė dovana negalėtų sukelti tokių emocijų, kiek gali tiesiog tam tikri žodžiai. Reikia vertinti tokias akimirkas, bet kodėl dažnai tokia trumpa būna mūsų atmintis?
- Ir tai yra tikrai nuostabu, - Jos akys spinduliavo šiluma. – Pagaliau ir aš kažką daugiau pajutau, nei kad galėjau iki šiol.
- Juk mes kartu, tad tai yra svarbiausia? - paklausė Jis.
- Žinoma, kad taip, - nusišypsojo Ji. – bet svarbiausia, kad mes žvelgiame ta pačia kryptimi ir eisime tuo pačiu keliu.
Jam galėjo pasirodyti, kad įtampa nuslūgo. Ji paminėjo kelią, o tai reiškia tik vieną. Jo pasirinkimą tarp seno ir naujo. Tuo įsitikinęs pasirinks tą patį teisingiausią kelia. Turbūt teisingiausią...

Visi kalba apie pasirinkimo svarbą. Taip, tavo pasirinkimas gali nulemti daugiau, nei gali pats pasirinkimas suteikti. Būtent. Nes visi pamiršta, kad pasirinkdamas tu nežinai pasekmių ir gali jų nesužinoti net ir nuėjęs į užmarštį. Tad kaip gali pagrįsti savo pasirinkimą? Sėkme, aplinkybėmis ar intuicija? Telieka melstis, kad pasirinktas metodas pasiteisins. O jei neturi kam melstis? Dar vienas didelis paradoksas...

Kiek laiko praėjo nuo tada, kai jie susipažino? Daug ar mažai neturi prasmės, nes vistiek tai tik akimirka pasaulio laiko tėkmėje. O ir patiems tai tiesiog laimės kruopelytė, kurią pasisekė pasidalinti tarpusavyje. Vieniems tai būna, tarsi nulemta, o kitiems tenka dėl to pakovoti. Bet, ir vienu ir kitu atveju, visa tai reikia sugebėti išlaikyti ir puoselėti.
- Aš žinau, ką turiu daryti ir ko tau labiausiai reikia, - tarė Jis.
- Tikrai?
- Ir esu pasiruošęs bet kam, kad tik tu būtum laiminga, - nepajutęs Jos klausime abejonės šešėlio, tęsė toliau Jis.
- Ką tu turi galvoje, sakydamas...
- Tu nori vestuvių ir susilaukti vaikų, - užtikrintai pasakė Jis.
Neaišku ar Jis yra matęs, kaip subliūkšta pradurtas oro balionas. Jei matęs, galėtų būti šiek tiek pasiruošęs pasekmėms. Jei ne... Visada būna pirmas kartas.
- Idiotas! – gal ir pernelyg aršiai sušuko Ji. – Tu viską supranti ne taip ir visada pervertini savo galimybes!
- Bet gi...
- Juk visa esmė yra mes, - vėl pravirko Ji. – O tu nori man užkrauti vaikus?!

Štai ir vėl sugrįžome į pradžią... Keista. Visada mokino, kad pradžia turi pabaigą. Bet tarpusavio santykiuose šis vyksmas yra iš esmės pernelyg sudėtingas... Neįtikėtina. Bet ir labai paprasta. Tik paprasta būna popieriaus lape, o tikrovėje tenka susidurti su dar daugiau problemų, pasiruošusių užgriūti tada, kai esi tam nepasiruošęs ar kai esi pernelyg neatsargus, kad jų išvengtum.

Pabaigta: 2007 09 27

**Katsu** · 2007-10-31, 12:33

Savęs kankintojai

1. Meilė

Nors visą aplinką vis dar dengė prieblanda, ore jau sklandė artėjančio ryto nuojauta. Šviesėjantis dangus, ankstyvų paukščių tylus klegesys pranašavo naujos dienos pradžią. Šį įspūdį sustiprino jūros ošimas ir nors dar negalėjai matyti, užtat, tarsi tai būtų įrėminta akyse, galėjai jausti į krantą atsiritančias bangas. Tos bangos nesiliaujančia gaivališka jėga, tarsi skaičiuojančios savo paties laiką, šnabžda tūkstantmečio senumo pasaką: apie praėjusius laikus, gyvenusius žmones, gyvūnus, klestėjusius miestus ir juos pergyvenusius gamtos kūrinius.
Jaunoji Ema visada mėgdavo šį metą, tarsi įsiterpusį tarp nakties rimties ir dienos klegesio. Tuo metu ją priversdavo pasinerti į savas mintis ir tuo pačiu nuo jų atsiriboti taip, tarsi stebėtų minties tinklą iš tolimo atstumo. Tarsi sklęsdama kažkur aukštai ir iš ten stebėdama save ir ją kankinančias mintis. Tokiomis akimirkomis ji pasijusdama truputį laisva ir galėjo nepavydėdama stebėti priešaušryje jau sklandančius paukščius. Nepavydėti buvo sunku, kaip ir nepatirti kančių, kurios per trumpą laiką pakeitė jos gyvenimą. Nelaukta ir jokio gydytojo nepaaiškinama liga įsismelkė į jos organizmą, bauginančiai greitai jį silpnindama. Kiek kartų ji klausė artėjančio ryto, dėl ko ji negali gyventi laiminga, tiek pat be atsakimo ją pasitikdavo pirmieji saulės spinduliai, o jei dangų dengdavo tankūs debesys, tai tik jūros kvapu persisunkęs vėjas...
„Žmonės kartais gyvena nenujausdami, jog tai jiems suteikta iš aukščiausiųjų jėgų malonės. Jas prisimena tik tada, kai užgriuva nelaimės“. Ema prisiminė kažkada pasakytus savo auklės žodžius. Bet jos trumpas gyvenimas kaip tik ir rėmėsi tuo, jog ji visada buvo dėkinga už tai, kad gyvena. Kiek ji mąstė, visi maži džiaugsmai ir didelės nelaimės buvo pasitinkamos nuolankiai. Taip privalo būti, jei tai išgyventi buvo lemta. Kaip ir tai, jog jos mylima auklė nėra jos tikroji mama, nors ir kiek kartų ji ją vadino tuo nuostabiu ir svarbiu žodžiu. Net ir tai, jog ji niekada nesužinojo, kas iš tiesų buvo jos tikrieji tėvai, jos širdį ilgainiui pripildė dar didesne meile tai moteriškei, kuri visada ja rūpinosi.
Tolumoje jau ryškėjo horizontas, ta nežymi linija tarp dangaus ir vandens platybės. Vėjo kryptis pasikeitė ir pradėjo pūsti iš šono, atnešdamas ne tik jūros, bet ir pušų aromatą. Besidriekiančiai debesų juostai nusidažius skaisčiai raudona šviesa, Ema žengė žingsnį arčiau iškyšulio krašto. Dar vienas mažytis žingsnelis ir visiškai niekas nebeskirtų nuo apačioje plytančios prarajos, kurios pabaigą žymėjo tik besigrumiančių bangų garsas. Tai masino padaryti ir tai, jog nors viršuje besiskleidžiantis šviesos pluoštas didėjo ir leido viršuje išskirti pakankamai aiškiai aplinkos detales, tuo tarpu apačioje plytėjo tamsos viešpatija. Tamsa visada turėjo savų privalumų, ne tik kad nuo kitų akių pasislėpti, bet ir pats galėjai jaustis kaip aklas žmogus, kuris tik savo intuicijos dėka geba surasti savo kelią. Jau daugelį kartų Ema mąstė apie tai, kad jai tereikia priversti save žengti žingsnį. Tik vieną žingsnelį ir apačioje plytinti tuštuma taps taip pat ir jos. Juk to ji labai troško, bet tuo pačiu ir bijojo. Bijojo ne dėl savęs, čia ji nieko negalėjo padaryti, bet nė už ką ji nenorėjo užgauti tų žmonių, kurie, nepaisant nieko, palaikė ir mylėjo ją.
Ji jau buvo tai nusprendusi seniai ir sunkiomis akimirkomis sau primindavo, kad niekas jos nesulaikys nuo tos priesaikos išpildymo. Ir kylančios saulės raudonai šviesai palengva besikeičiant į geltoną, ji dar kartą save padrąsino. Nėra tokio labiau drąsinančio dalyko, pagalvojo ji, kaip pirmieji saulės spinduliai. Iš pradžių jie palietė jos šviesius plaukus, tada kaktą ir slinko po truputį akių link. Tačiau netikėtas garsas privertė išgąstingai ją pasisukti į dešinę.
Triukšmą sukėlęs objektas pasirodė esąs didelis varnas. Stulbino ne jo pasirodymas, bet būtent jo elgesys. Tokie drąsūs paukščiai, kaip varnai, visada elgėsi nepriklausomai ir oponuojančiai, tarsi bet kokia vieta priklausė išskirtinai jiems. Dar neįdienojus tokių paukščių būdavo pilna pakrantė, kurioje jie greta jūrų paukščių kapstydavosi ir tykodavo jūros išmestų gėrybių. Tačiau šis varnas stebino Emą tuo, kad, tupėdamas ant uolos krašto, be baimės spoksojo į ją ir vertė labai nepatogiai jaustis. Tarsi kaltai, tarsi nusikaltimo vietoje... Pabandė nubaidyti, bet jis tik pasukiojo galvą, vis bent viena juoda akimi atsisukęs į ją.
Ema jau galvojo gręžtis pušų pusėn, tolyn nuo jūros, kai visa nustėro. Juodas, o rytinėje šviesoje dar juodesnis, varnas gąsdinančiai karksėdamas stryktelėjo artyn. Iš jos krūtinės išsiveržė išgąstingas atodūsis, kai varnas išskėstais sparnais šoktelėjo dar arčiau... Tarsi norėdama apsisaugoti, Ema prieš save kilstelėjo dešinę ranką ir instinktyviai traukdamasi nuo grėsmės, žengė žingsnį atgal. Ta akimirka sulėtėjo, kai virš jos suplasnojo paukštis. Ji aiškiai matė aplink ją pasipylusias juodas plunksneles, vėjo blaškomas į visas puses, tačiau jos palengva dingo iš akiračio, o jos ausyse skambėjo tik bangų mūša...

2. Baimė

Saulė seniai buvo nusileidusi, panardindama pasaulį į tamsą. Aplink seną namą plytintis parkas skendėjo ramybėje, kurią sudrumsdavo tik pelėdų ūkavimai bei sparnų plasnojimų garsas. Pelėdos buvo išskirtinis šio seno parko bruožas. Tai seniausieji parko gyventojai. Jei tekdavo nakties metu žingsniuoti alėja, iš daugelio medžių galėjai išvysti stebinčias akis. Netgi alėjos gale stovintis namas visada buvo aplipęs šiais paukščiais. Žmonės, gyvenantys name iš kartos į kartą, nuo seno, buvo išsiugdę, galima sakyti, net pakantumą šioms būtybėms, nes niekas nėra girdėjęs šautuvo šūvio šiame parke. Kaime, žinoma, sklando gandai, kad senieji ir naujieji šeimininkai tesugeba pakančiai elgtis tik su šiais paukščiais, labiau nei su žmonėmis. Bet vardais nieko neįvardina ir, tiesa, ko tik neprišneka tie žmonės...
Alėjos tako galas prieš pat namą sudaro tobulą apskritimą, kurio viduryje stovi jau aptrupėjusi nuo laiko skulptūra. Ir pats namas tik mena tuos senus laikus, kai jis buvo pastatytas. Laikas ir taip nėra pakantus statiniams ir dažniausiai jis keičia namo išvaizdą pagal savo poreikius. Todėl žmonių mėgstami jauni vijokliai palaipsniui tampa sudiržusiais ir aplimpa namą, tarsi antra oda; buvę šviesūs langai tampa patamsėjusiomis namo akimis, kurioms senojo grožio nebegali sugrąžinti nei saulės spinduliai, nei vasaros lietus; senos raudonos degtos plytos, matomos tik iš kelių vijoklių nepaliestų lopų, savo ištrupėjimo lygiu verčia stebėtis namo patvarumu.
Namo gyventojai, kaip ir pats namas, primena naktinius paukščius. Nors jau gili naktis, tačiau bent vienas langas blausiai žibėdavo tamsoje. Štai ir dabar, kai visiškai nurimęs vėjas nejudino vijoklio šakų, galima pastebėti apšviestą vieną iš pirmo aukšto langų. Šis langas veda į svetainę, bene labiausiai naudojamą kambarį, skirtą ne tik retiems svečiams priimti, bet ir naktiniams pasisėdėjimams. Kambario interjeras atspindėjo namo išorę, pasitikdamas prieblandoje skendinčiais baldais, bei tamsiai išdažytomis kambario sienomis. Nakties metu viskas kambaryje asocijavosi su laidotuvių dekoracijomis, o šio vaizdinio negalėjo išsklaidyti ir kelios kambaryje sužiebtos lempos.
- Mama? – pašaukė į kambarį įėjęs juodaplaukis jaunuolis.
Kambario glūdumoje nuo minkštasuolio pakylo moteris, visa įsisupusi į juodą apsiaustą, kuris taip derėjo prie jos dar juodesnių ilgų plaukų.
- Aš tik norėjau pasakyti...
- Vėl susiruošei kur nors? – pertraukė ji.
- Tą ir norėjau tau pasakyti...
- Bet tu neseniai grįžai ir neturėtum niekur eiti. Tiesiog neprivalai, juk buvo tokia ilga kelionė...
- Kelionė manęs nenuvargino, - nekantriai ištarė jis. – Aš tik tai daug mąsčiau grįždamas namo...
- Apie ką? – paklausė moteris, žengdama arčiau jo.
- Visų pirma, apie tai, jog ligšiol visi mano siekiai buvo beverčiai. O aš pusiau stengiausi tik dėl to, kad nenorėjau jaudinti tavęs.
- Bet...
- Nemanyk, kad nepastebėjau tavo kišimosi visuose reikaluose, - pertraukė ją jaunuolis.
- Viskas tik dėl tavęs, mano brangiausias, - sušnabždėjo ji.
- Dėl to aš ir bijau.
- Bijai? Ko tau bijoti? – nustebo motina.
- Visą mano gyvenimą persekioja baimė, - tyliai ištarė ji, žengdamas arčiau lango, kad nereikėtų žiūrėti tiesiai į ją. – Kad ne aš valdau savo norus ir svajones, o tu. Ne, mama, tuščiai skambės tavo pasiteisinimai. Aš išsakau tiesą, tu puikiausiai žinai.
Norėjusi kažką sakyti moteris tik įsitvėrė į kėdės atlošą.
- Aš ir grįžau tik galutinai išsiaiškinti su tavimi, - toliau tęsė jaunuolis. – Ir svarbiausia, pasakyti tau, ką nusprendžiau.
- Ir ką tu nusprendei? – teišgalėjo tyliai ištarti ji.
- Nusprendžiau nebeslapstytis, nebebijoti tavęs ir siekti to, ką seniai turėjau padaryti. Aš ją...
- Ar tu visai iš proto išsikraustei? – sušuko motina, griebdamasi už galvos.
- Tu seniai nebeturi įtakos man. Ir taip per ilgai aš privalėjau tavęs klausyti, o ne savo širdies. Daugiau nebesiruošiu to daryti, mama. Ir mano nusistatymo nebepakeisi.
Šie žodžiai pribloškė taip, jog ji tiesiog nebegalėjo išstovėti. Sukniubusi ant sofos ji dar bandė tiesti rankas, bet jaunuolis net nekrustelėjo. Įsivyravusioje tyloje, galėjai girdėti bet kokį namo girgžtelėjimą ar iš lauko skindantį pelėdų ūkavimą. Jis pasuko durų link.
- Artūrai! Ką ruošies daryti?!
Jis sustojo tarpduryje, bet neatsigręžė.
- Tai, ką seniai reikėjo padaryti, bet visomis išgalėmis stengeisi sutrukdyti.
- Manau, kad laikas nebebus tam palankus..., - jam jau uždėjus ranką ant durų rankenos, sušuko ji.
Jau pradaręs duris ir vis dar neatsisukęs, Artūras ištarė:
- Tavo pačios labui, tikiuosi, kad tu bent jau laikui galios neturi.
Ir išlėkė į lauką, kur gaivus nakties oro srautas maloniai vėsino įkaitusį veidą. Skubėdamas senų medžių uždengtu alėjos taku, jis mąstė apie savo didžiausią svajonę. Jo nebaugino klastinga tamsa, prie kurios per daugelį metų priprato, nebaugino ir neužtikrinto rytojaus šviesa, kuri nušvies tą nuostabiausią akimirką. Vienintelė baimė gniaužė jo širdį dėl to, ar laikas nebus pakeitęs jų taip, kad net pačios karščiausios svajos ir jausmai duš, kaip ploniausias stiklas. Mintis, jog jis pasiruošęs paaukoti viską, ką turi brangiausio, jį ramino taip pat, kaip ir gaivus medžių kvapas, sumišęs su tolimu, bet puikiai jaučiamu jūros alsavimu.
Seniai nuslopus jaunuolio žingsniams ir pirmiesiems saulės spinduliams palietus aukščiausių parko medžių viršūnes, iš tolumos atsklido vienišas veriantis šauksmas, sujudinęs po nakties klajonių rimstančius sparnuotuosius parko gyventojus...

3. Pagarba

Mažų miestelių didžiausia pramoga, ir problema tuo pačiu, yra įprotis po darbo dienos stebėti viską, kas dedasi gatvėje. Pramoga galima pavadinti tai, kad gyventojai patys pirmieji ir sužino naujausius įvykius: kas atvyko ar susiruošė išvykti; kas susipyko ar susitaikė; pagaliau, kas susiruošė švęsti, bet į šventę nepakvietė artimiausio kaimyno. Iš tokių privalumų išsivysto ir problema... Visi praranda bet kokį privatumą, kai atsitikus menkiausiam nesusipratimui, dar tą patį vakarą žinia aplekia pusę namų, o ryte visi viską žino.
Kaip dažnai sako senasis Ostinas, kurio visa diena, nuo ryto iki vakaro, ir praeina patogioje supamojo kėdėje, pastatytoje verandoje – niekas nėra kaltas, kai visos naujienos ateina nekviečiamos, tad turi su tuo susitaikyti arba išvis negyventi. Protingas tas žmogus, senasis Ostinas, kuris retkarčiais nustebina kaimynus tokiomis genialiomis mintimis... Todėl klausydami panašių patarimų ir pamokymų, čionykščiai labai mėgsta, ypač šiltais vasaros vakarais, įsitaisyti savo verandose, bei pasigėrėti besibaigiančia diena.
Gatvės pradžioje pasirodęs keleivis turbūt nežino vietinių pomėgių, kadangi jis pasirinko visiškai netinkamą laiką atvykti. Arba jam tai tiesiog nerūpi, pažvelgus į jo nerūpestingą eiseną. Iš pažiūros senyvas džentelmenas, o jį sendina pernelyg šviesūs, kone balti, jo ilgi plaukai, apsivilkęs gerai pasiūtu kostiumu, ir kaip dera užsidėjęs skrybėlę, bei apsigobęs apsiaustu, nepaisant šilto vakaro. Eidamas rėmėsi prabangiai atrodančia ąžuoline lazda, kurios riesta rankena spindėjo auksiniu atspalviu. Pirmieji kaimynai, pastebėję atvykėlį, sukišo galvas, aptarinėdami detales, tačiau keleiviui einant pro šalį iškelta galva, visi balsai nejučia pritylo ir vien tik smalsūs žvilgsniai nulydėjo jį.
Ties gatvės viduriu visi statiniai buvo skirti visuomeniniams poreikiams: čia vienoje vietoje buvo įsikurusi smuklė, paštas, bakalėjos krautuvė bei sendaikčių parduotuvė, kurios pagrindinė funkcija yra įvairių daiktų supirkimas ar įkeitimas. Būtent ties šios parduotuvės durimis ir sustojo keleivis. Tylioje gatvėje nuaidėjo beldimas, truputį išgąsdinęs jau už užrakintų durų besidarbuojantį parduotuvės savininką. Tuo metu jis buvo užsiėmęs dienos uždarbio skaičiavimu, todėl nelabai traukė noras įsileisti vėlyvą klientą. Dar kartą nuskambėjęs beldimas vėl privertė jį nenoromis krūptelėti.
- Ar pagaliau prisiruoši atidaryti duris, Eštonai? – nuaidėjo įsakmus balsas.
- Pulkininke, jei tik būčiau iš anksto žinojęs, kad atvykstat..., - pripuolęs prie durų, išgąstingai grabaliojo visus užraktus parduotuvės savininkas.
- Apsieikime be formalumų, - šaltai ištarė įėjusysis, pagaliau atsivėrus durims.
- Leiskite man paimti jūsų skrybėlę ir lazdą, - paslaugiai ištiesė ranką Eštonas.
- Ne, man tai sunkumų nesukels, - tarė senyvas džentelmenas ir nužvelgęs Eštono mestą darbą, pridūrė. – Nesiruošiu ilgai tavęs trukdyti.
- Jokiais būdais man netrukdote, - sumišęs pasakė parduotuvės savininkas. – Man garbė sulaukti tokio svečio savo kukliuose namuose.
Visos patalpos sienos buvo nukabinėtos daiktais ir kiekvienas kampas prigrūstas mažiau ar daugiau vertingų turtų, kuriais ir nuslydo svečio žvilgsnis.
- Nelabai jau ir kuklūs, - tarstelėjo jis. – Bet ne jais pasidžiaugti aš atėjau.
Metai ženkliai pakeitė ne tik aplinką, bet ir parduotuvės savininką. Kadaise buvęs tik savo tėvo padėjėju, jis seniai užėmė jo vietą ir toliau didina giminės turtus.
- Gal vis dėl to galėčiau..., - tyliai tarė Eštonas, tačiau buvo nutrauktas nebaigus sakinio.
- Puikiai žinai, ko aš atėjau ir geriau negaišę laiko eikime prie reikalo.
- Taip, pone..., - teliko jam pasakyti ir tučtuojau skubėti prie rašomojo stalo, kurio visi stalčiai buvo su užraktu.
Pasikuitęs užantyje, ištraukė dar vieną ryšulėlį raktų, tarp kurių vėlgi teko paieškoti reikiamo rakto. Atrakintame viename iš stalčių buvo pilna įvairiausių dėžučių su pedantiškai priklijuotomis popieriaus juostelėmis, ant kurių smulkiu braižu buvo kažkas surašyta. Eštonas ištraukė ieškomą dėžutę iš pačio stalčiaus dugno ir palikęs viską netvarkoje, skubiai nunešė ją svečiui.
- Kaip ir prašėte, aš ją išsaugojau, - pagarbiai ištarė jis, paduodamas dėžutę.
Svečias paėmė ir ilgai nesiryždamas atidaryti, laikė ją drebančiomis rankomis, nors vakaro oras buvo šiltas ir malonus. Tarsi pabudintas tylaus parduotuvės savininko kostelėjimo, atvėrė ją ir išėmė seną, bet vis dar prabangiai atrodantį, medalioną. Tiek metų praėjo, tačiau jis išlaikė blizgesį, nes buvo kruopščiai saugomas nuo drėgmės. Pamažu, vis dar drebančiomis rankomis, atvėrė dangtelį ir ilgai žiūrėjo, neatplėšdamas akių, į medaliono viršutinio dangtelio vidinę pusę. Vėl, tarsi pabudęs iš sustingimo, jis nukreipė žvilgsnį žemiau ir šį kartą jo veide atsispindėjo baiminga nuostaba.
- Eštonai...
- Pulkininke, ar kas nors ne taip? – pripuolęs paklausė jis.
Sumišimas, atsispindėjęs pardavėjo veide, buvo dvilypis. Net ir džentelmenui buvo sunku apibūdinti, kai jis pakėlęs akis nuo medaliono įsisteibėlėjo į Eštoną, kuris iš jausmų, baimė ar kaltės jausmas, buvo akivaizdesnis.
- Eštonai, kiek prisimenu, atiduodamas saugoti šį medalioną, aš iškėliau tik vieną sąlygą – jis neturi pakliūti į niekieno rankas, - drebančiomis rankomis vartydamas brangenybę, ištarė džentelmenas.
- T...Taip, pone, - sutrūkčiojo parduotuvės savininko balsas. – Aš ir...
- Nemeluok man!
Net ir įsivaizduoti negalėjai, kad senyvo džentelmeno balse galėtų atgimti jaunų dienų gaidelės, kai nugriaudėjus jo balsui, sulinksta keliai ir kažkas užgniaužia balsą. Jis visada garsėjo, kaip teisingas žmogus, ir savo imponuojančiomis asmenybės savybėmis naudodavosi tik išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, kai kas nors elgdavosi tikrai netinkamai...
- Pone, juk jūs žinote, kokia ji būna..., - sulemeno pardavėjas. – Ir ji prašė tik trumpai palaikyti jį rankose, prisimenant senus laikus...
Tačiau dar nebaigus jam sakyti paskutinio sakinio, džentelmenas apsisuko ir, suplėvėsavęs apsiaustu ir trenkęs durimis, išlėkė į vakaro žaras pakeitusią tamsą.

4. Neapykanta

- Panele, mes jums paruošėme pavėsinę, - nuolankiai nusilenkęs tarė senas tarnas.
- Tomai, be reikalo varginatės. Mums gerai bus ir sode. Be to, šiandien nuostabus oras, - šyptelėjo stotingas jaunuolis, pasipuošęs šviesiu kostiumu, taip derančiu prie jo šviesių, netgi linkusių į baltumą, plaukų.
Taip pat nusišypsojusi panelė tuoj pat įsikibo jaunuoliui į parankę ir kartu su juo patraukė tolyn nuo namo, į sodo gilumą.
Šiais metais pavasaris atskriejo greičiau ir saulė orą sušildė taip staigiai, kad viskas pražydo įvairiausiomis spalvomis, o medžiai stebino ankstyva žaluma. Besidriekiantis priešakyje takas buvo užgožtas nulinkusių krūmų šakų su pūpsančiais kvapniais žiedais, tad oras atrodė, tarsi pritvinkęs nuostabių kvapų, besikeičiančių ir susiliejančių vienas su kitu vis padvelkus naujam gaiviam vėjo gūsiui iš jūros pusės. Merginos balta suknelė, kuri labai kontrastavo su jos nuostabiais juodais plaukais, šnarėjo su kiekvienu žingsniu, kai suknelės kraštai švelniai braukėsi per žymiai paaugusią žolę.
- Nors gal reikėjo paklausyti senojo Tomo, nes tavo būklė..., - pirmas pradėjo šneką jaunuolis.
- Tik nereikia gręžiotis atgal! Grynas oras man nepakenks, - nusijuokė mergina ir dar tvirčiau įsikibo į jaunuolio ranką.
Bet atrodė, kad, tarsi be jokios priežasties, merginos veidas tuoj po to apniuko. Eidama ji slapčia dirstelėdavo į susimąsčiusį jaunuolio veidą ir vėl įbesdavo žvilgsnį į apžėlusį pavasarine žole taką. Kokios gali mintys blaškyti jaunus, laimingus jaunuolius tokią nuostabią pavasario dieną, kai visas nušvitęs pasaulis spinduliuoja laime ir gaivumu...
Daugiau nepratarę nė žodžio, jie priėjo mažą aikštelę, kuri iš visų pusių taip pat buvo apsupta žydinčių krūmų ir gėlynų, o jos viduryje stovėjo suolelis.
- Kaip čia gražu! – besižvalgydamas ištarė jis.
Jaunoji panelė atsisėdo ir skabydama ką tik nuskintą žiedą, pažvelgė į jį:
- Ar tu tikrai privalai išvykti?
Vaikinas lėtai atsigręžė:
- Juk apie tai jau kalbėjome... Kodėl negalime praleisti linksmai likusį laiką dviese?
- Tai tu net minutėlę nesvarstai galimybės, kad galėtum pasilikti su manim? – skausmo iškreiptu veidu paklausė ji.
Jaunuolis ramiai žvelgė į ją ir nepakeitęs balso intonacijos pasakė:
- Aš privalau šią pareigą atlikti. Be to, kodėl kažkas kitas turėtų vykti vietoje manęs?
- Kaip visada esi pernelyg naivus, - pasikarščiavo mergina. – Štai mano tėtis...
- Gal palikime tavo tėtį nuošalyje, - šypsena dingo iš jo veido. – Aš visiškai nenoriu kalbėti apie tai, ką tavo tėtis padarė ar gali padaryti.
- Tu jo nekenti! – su nuoskauda tarė ji.
- Aš tai apibūdinčiau kitaip, - nusigręžė juonuolis. – Kad ir taip, jog aš nepritariu jo nuomonei daugeliu klausimu. Pernelyg daugeliui, kad jį mėgčiau... Nors tavo teiginys yra gerokai arti tiesos...
- Bet jis būtų galėjęs...
- Karas nėra toks dalykas, kuris užsimerkus ir nekreipus dėmesio, praeitų nepastebimai ir nepažeisdamas žmonių likimų...
- Tu kaip visada galvoji daugiau apie kitų likimus, bet ne apie mūsų! – užsidengusi ranka akis, sušuko ji.
- Kaip tik galvoju apie mus, - karštai atsakė vaikinas. – Aš nieku gyvu nenoriu, kad mano jaunoji žmona patirtų gėdą, dėl to, kad aš išvengiau pareigos dalyvauti teisėtame kare!
- O Dieve! Bet tai nieko nekeičia! Aš lieku viena..., - raustelėję skruostai vėl išdavė įsikarščiavimą. – Mano tėtis...
- Neminėk jo! – pernelyg garsiai sušuko jis, net išgąsdindamas merginą.
Tarp jų tvyrančios atmosferos negalėtum pavadinti nei įkaitusia, nei šalta. Bet oras, rodos, prarado savo pavasarišką žavesį, nustojo džiuginti spalvomis. Jaunuolių akys buvo įsmeigtos į vienas kitą, tarsi stengdamiesi nurungti silpnesnį. Visgi jie buvo kilę iš kilmingų šeimų, bei juose išugdytas savo vertės žinojimas nebuvo lengvai palaužiamas.
- Aš tave myliu, bet niekada gyvenime nepakeisiu savo nuomonės apie šių namų šeimininką. Pernelyg daug žinau apie jo darbus, kurie nedaro niekam garbės. Be to, koks žmogus galėtų dovanoti savo vieninteliui vaikui tai? – tarė jaunuolis, pakeldamas nuo merginos kaklo žavų medalioną, kabantį ant auksinės grandinėlės.
- Tai tiesiog žavus niekutis...
- Sakai, žavus? Aš pasakyčiau tiksliau – ganėtinai pavojingas...
Spragtelėjo dangtelis ir atsivėrė medaliono vidus. Jaunuolis šyptelėjęs perbraukė per viršutinėje medaliono dalyje įdėtą nuotrauką ir, su panieka pažvelgęs į apatinėje dalyje įstatytus du mažyčius flakonėlius, greitai uždarė.
- Dabartiniai laikai tokie neramūs, - tarsi teisindamasi pasakė ji.
- Kad ir kokie laikai bebūtų, aš tau nesiūlyčiau su savimi nešiotis nuodų! – tarsi nutvilkytas karščio paleido jis iš rankos medalioną.
- Bet yra ir priešnuodžiai... Ir nereikia taip pykti... Jis tiesiog rūpinasi manimi...
- Rūpinasi? Kaip tu gali taip sakyti!? – jis norėjo dar kažką pridurti, bet tik mostelėjo ranka ir tarė. – Man jau metas... Tik... Paskutinis mano prašymas būtų toks: kol būsiu išvykęs, duok man pasaugoti šį medalioną.
Panelės veide atsispindėjo ir pyktis ir meilė, tik ji nežinojo iki galo, kuriam iš šių jausmų ji pagaliau privalėtų atsiduoti. Jaunuolis pabučiavo ją ir, jausdamas jos viduje vykstančią kovą, nieko daugiau nesakydamas, švelniai nuėmė medalioną nuo kaklo ir apsisuko eiti žaliuoju taku.
Tik porą žingsnių žengus, jį pasivijo desperatiškas jos klausimas:
- Kokį vardą duoti vaikui!?
Sustojęs saulės nutviekstame take, kelias akimirkas mąstė ir, per petį grįžtelėjęs, tarė:
- Jei tai bus mergaitė, tebūna jos vardas Ema.
- O jei berniukas!?
- Man nerūpi... Išrink pati..., - jau nueidamas tarstelėjo jis.
Taip iš ryto džiuginusios žaliuojančios šakos paslėpė nueinantį jaunuolį ir, likusią sėdėti ant suolelio, merginą. Paukščių klegesys priminė, kad egzistuoja ir kitas pasaulis, kuriame skleidėsi pavasariniai žiedai, glostomi saulės spindulių ir siūbuojami švelnių vėjo gūsių. Tačiau jai atrodė, kad aplink ją leidžiasi žiema, nešdama sutemas, trukdančias mąstyti, skverbiasi į vidų šaltis, neleidžiantis jai tinkamai pasirinkti... Besijausdama, tarsi praradusi kažką svarbaus, ji mąstė apie tai, kaip ji sugebės suteikti gyvenimą jos viduje rusenančiai gyvybei. Ji privalo stengtis, bet ar išgalės...

5. Kaltė

Miestelio kapinės buvo įkurtos tikrai vaizdžioje vietoje. Pagrindinė kapinių dalis užėmė visą kalvelę, nuo kurios į visas puses atsivėrė gražus vaizdas. Visa kalvelė buvo nusėta antkapių ir keletu senų šeimų kriptų tarp senų lapuočių medžių ir pavienių spygliuočių. Ir patys antkapiai buvo susilieję su gamta: ne vienas senas kapas buvo apžėlęs žole ir lauko gėlėmis, o kriptos net pažaliavusios nuo senumo. Vienintelis dalykas, kuris priminė, jog ši vieta nėra skirta džiaugsmingiems pasivaikščiojimams, buvo besisukiojantys padangėje varnų pulkai. Savo nepaliaujamu karksėjimu bei plasnojimu iš vieno medžio į kitą drumstė rimties vietos ramybę.
Kiekvieną dieną, tai vienas, tai kitas lankytojas atvyksta aplankyti seniai išėjusiųjų, tyliai pasimėgauti pomirtinio pasaulio nuojauta ir vėl visa tai palikti iki kito apsilankimo. Šiuo metu tik viena vieta išsiskirė iš visumos, rodos, tai ką tik supyltas kapas, apdengtas daugybe gėlių, o visi aplinkiniai medžiai buvo tiesiog aplipę juodų varnų būriu. Išmintas žolės takas iki kapo rodė, kad jis dažnai lankomas ir taip greitai negali būti pamirštas. Ir dabar, nedrąsiai ar tiesiog netvirtu žingsniu, prie jo artinosi senyvas džentelmenas. Sustojęs, viena ranka nusiėmė skrybėlę, o kita ranka pakabino lazdą ant sulenktos alkūnės ir atsilaisvinusią ranką įkišo į apsiausto kišenę. Nežinia, kiek laiko jis stovėjo, žvelgdamas į antkapį ir jame iškaltą vardą, ir nežinia, kiek dar būtų stovėjęs, jei nebūtų išgąsdintas netikėtai apsiradusio pašonėje lankytojo žodžių.
- Gražios buvo laidotuvės, - tarsi sau, tarsi konstatuodama kokį faktą, ištarė juodai vilkinti moteris, kurios veidą slėpė tankus šydas.
Jis krūptelėjo ir sugniaužęs apsiausto kišenėje kažką, neįstengė nieko atsakyti.
- Girdėjau, jai labai patiko gėlės, - žvelgdama prieš save moteris nepastebėjo, kaip tylėdamas džentelmenas ištraukia kažkokį daiktą iš kišenos ir sugniaužia taip, jog net drebanti ranka pabalo.
- Pernelyg anksti..., - sutrukdė jam pabaigti mintį greitai tarp kapų žingsniuojančio jaunuolio siluetas, kuris greitai atsidūrė prie kapo ir įbedė nustebusias akis į moterį.
- Mama, ką čia veiki? – ištarė jis ir atsigręžęs į vyriškį, maloniai linktelėjo. – Atsiprašau, už tokį nemandagų savo įsiveržimą. Aš tik nustebau sutikęs čia savo motiną. Jūs turbūt pažinojot merginos šeimą?
Džentelmenas nespėjo atsakyti, kai jaunuolis, liūdnai šyptelėjęs, ištiesė ranką.
- Atleiskit už mano išsiblaškymą... Esu Artūras...
- Turiu garbės pažinoti jūsų šeimą, jaunuoli, - dusliai atsiliepė vyriškis ir jau tiesė ranką pasisveikinti, kai iš kitos rankos išslydo laikytas daiktas ir šleptelėjo ant žolės.
Po juodu šydu pasislėpusi moteris neramiai sujudėjo.
- Nesivarginkit, leiskit man, - greitai pasilenkė jaunuolis ir pakėlė gražų, senamadišką medalioną. – Štai, prašom...
Belaikant rankoje, netikėtai, spragtelėjo dangtelis ir jaunuolis suakmenėjo žvelgdamas į atsivėrusio medaliono vidinę pusę. Pakėlęs galvą jis suprato, kad tas siaubas, atsivėręs jo viduje, lygiai taip pat atsispindėjo džentelmeno akyse... Jokie žodžiai, jokie veiksmai neįstengtų net pabandyti paaiškinti tos tuštumos masto, įsismelkusios į širdį ir iš jos pasklidusios po visą kūną. Paralyžuojanti visas pastangas, atimanti jėgas... Lėtai, laikydamas medalioną abiejose rankose, jaunuolis atsisuko į motiną, kuri, nejusdama ką daro, netvirtais žingsniais traukėsi atatupsta, tarsi bijotų net prisiliesti, tarsi traukdamasi ji galėtų išsigelbėti. Ir joks tankus šydas negalėjo paslėpti ją visą apėmusio siaubo dėl visų nepadarytų ir padarytų dalykų...

**Katsu** · 2007-11-07, 13:09

Siaubo gniaužtuose

Šiurpulys. Visą kūną kaustantis, nesiliaujantis, išspaudžiantis šaltą prakaitą. Viena diena. Dvi dienos. Ne, viskas susimaišė... Galima būtų pradėti iš naujo, jei ne tas prakeiktas šiurpulys... Ir tas laikrodis...

Tik Tak...

Vakaras. Dangus apdengtas pilkų debesų virtine. Dulksna. Ta nepaliaujama drėgmė. Ir baimė. Persmelkusi tuščias gatves, kuriose jau sutemus retai sutiksi net ir skubantį žmogų. Tik vėjas. Beplaikstantis laikraščių puslapius ant šaligatvių. Kiek laiko tai jau trunka? Mėnesį. Du. Kam skaičiuoti... Laikas nepavaldus baimei. Jie nėra sąjungininkai. Laikas tėra stebėtojas. Kaip ir šis aukštas bokštas su šimtamečiu laikrodžiu...

Tik Tak...

Kur aš? Net neverta klausti, kas aš... Jokių šansų sužinoti. Pabėgti nuo savęs neįmanoma, net ir turint privilegiją, kai nežinai savo esybės... Tik tūnantis savyje, kaip nenuslopinamas skausmas. Taip, skausmas. Kad primintų: Aš egzistuoju. Bet kada pagaliau ateis palengvėjimas!? Šiandien... Rytoj... Nekenčiu laiko!

Tik Tak...

Tuščia. Nyku. Net baruose mažai kas lankosi. Laikraščiai ir televizija nieko daugiau nerašo ir neskelbia, kaip tik tai. Perspėjimai kabo ant kiekvieno kampo. Plaikstosi vėjyje. Nedrįsk prieš dvyliką nakties net ir žingsnio žengti gatvėmis, jei brangini savo gyvybę. Kodėl? Niekas nėra užtikrintas tuo, ką žino. Gandai sklinda greičiau, nei eina laikrodžio rodyklė...

Tik Tak...

Aš noriu iš čia ištrūkti... Pabėgti. Bet... Kur išėjimas!? Padėkit, būkit geri... Visos sienos išklotos baltu audeklu. Taip pat ir visi daiktai kambaryje. Kam... Ką ruošiatės daryti su manimi... Jei ne tas skausmas. Ar troškimas... Nebežinau, kuris iš jų yra stipresnis. Aš žinau, ko trokštu labiausiai. Taip! Pašalinti iš čia tiksintį laikrodį... Surasti ir sudaužyti.

Tik Tak...

Ei, drauguži, atsargiau. Žiūrėk, kur eini. Visi mes skubame, tik nereikia stumdytis. Pasitrauk. Ei, kas tau yra? Nebegaliu. Paleisk mano striukę, bičas, nes nesurinksi... Mano akys nieko nebemato.... Jūs tik pažiūrėkit į šį valkatą. Tik bukas skausmas galvoje ir.... Ei, sakau tau, kad paleistum gražiuoju. ...tas garsas, veriantis, smeigiantis.. Velnias, ko aš čia terliojuosi su juo. Še tau, gal maža nepasirodys... Tai tavo laikrodžio tiksėjimas varo mane iš proto! Atiduok jį. Sulaužysiu, sudaužysiu, sutrypsiu.... Cha cha, žiūrėk, ko užsimanė. Gal nori keistis? Į tą tavo kryželį ant kaklo? Tas tiksėjimas.... Palik jį, jau vėlu. Pamatysi, bus šviežia naujiena apie jį rytoj.

Tik Tak...

Niekur jo nerandu. Juk jis negali būti nematomas... Iščiupinėjau visas sienas. Grindis. Net lubas. Nieko. Tik kraujo kvapas. Ir skonis burnoje. Mano? Nesu tikras... Nieko nejaučiu, lyg nebūčiau pabudęs. Bet žinau. Maniakiškas juokas iškreipia veido kontūrus. Konvulsiški rankų mostai dreskia visus audeklus žemyn. Velniop viską. Akis skauda nuo to baltumo...

Tik Tak...

Pats pirmas sakinys, išgirstas gatvėje, metro, darbe, mokykloje. Kas šiąnakt atsitiko? Dažniausiai šis klausimas užduodamas smalsiai, tarsi tarp kitko. Lyg aptarinėjant paskutines sporto rungtynes... Juk ne man tai nutiko! Kodėl turėčiau jaudintis? Bet baimė išlieka visagalė. Įtari. Atsargi. Nepažįstami žmonės nužiūrinėjami. Kartais net apdaužomi. Kad žinotų. Ir jie. Ir mes patys. Greitai temsta. Artėja draudžiama valanda.

Tik Tik...

Atėjo laikas. Jau? Tik Tak. Kambarys netvarkoje. Apleistas, purvinas, visi baldų uždangalai sudraskyti, sumesti ant žemės. Vienintelis daiktas tik pusiau uždengtas. Atidengtoje dalyje atsispindi nuo lango gatvės žibinto šviesa. Tik Tak. Apšviečia priešais sėdinčiojo siluetą. Atsispindi beformiai veido kontūrai matomoje veidrodžio dalyje. Iškreipti. Pasikeitę. Iš laimės, iš nekantrumo. Tik Tak. Kretančiame kūne virpa drabužių draizgalai ir prie grandinėlės pritvirtintas kryželis. Tik Tak. Pagaliau. Ir kambaryje ir visame mieste sutilindžiavo laikrodžiai. Dvylika.

**Katsu** · 2007-11-21, 15:29

Užėjo noras kažkaip angliškai eiles parašyti. Šie bandymai tėra minimalūs: rimavau gretimas eilutes ir metaforų nėra kokių įmantrių. Tiesiog bandžiau perteikti atmosferą.

-----------------------------------------

Seeking the place

These shiny days without tomorrow,
I must betray in sorrow.
Pure love or a simple joy,
Offhandedly is forgotten like a broken toy.

We seek to create a beautiful world,
Adoring young instead of old,
Applauding those who like gewgaws and live in passion,
And laughing at the modest ones and call them old-fashioned.

Break one, get two
Think once, make twice
That’s very easy to do
Unconscious but idolized.

There is no way to escape,
Just only hide under the cape.
No light ahead, just a blank leaf,
Not even a tear will drop from relief.

I will remember the past,
Even if I’ll be erased at last,
My body is weak and manipulated,
My consciousness will be annihilated,
The only thing that seems to be free,
The memories like butterflies around me.

Break one, get two
Think once, make twice
That’s the only truth
Are you ready to break through?

---------------------------------

Overanxious

Oh my dear, nice to meet you
It’s strange, I can admit too
Like in a street with the thick fog
Can’t you see me without any fault?

Yes, that’s me, strangling in the wires
Don’t be afraid of my admirers.
They are gentle like a spring wind
Won’t do anything to their king

I smell only sickness around me
I’m trembling even when don’t see
The only call press me to a ground
That’s your name I just found out

Enough of that sound, and the feeling
Make me mad without realizing
That’s only game, for you
And unfortunate life, for me

I simply scream in the cold night
That’s the only way I can feel alive
Strange thing, I must agree with abjection
I gave up to you my pitiful habitation.

Rolling around like a crazy chap,
Howling in the night loud enough
Nobody sees and nobody cares
Blow your head, they say, that’s your affairs.

**Katsu** · 2008-01-07, 14:54

A Tale of Red and Black

In the once beautiful Red Rose park
Even birds have abandoned this place
Many ages ago died the last laugh
Only time and wind still continue their race

The hearts of Red and Black were too cold
In such narrow minds not a single dream can dwell alone
Every promise was destined to die forsworn
That even the roses can have red and black in one

How could they forget this one possibility
How could past become more precious than future
They knew that magnificent roses have ability
But nevertheless decided to rewrite the laws of nature

A soil, once so lively, have drenched and devastated
Two families who shed their blood so rich and pompous
That even those beautiful roses lost their main purpose
Believing in the ideals which meaning have alienated

Forget about love, hope and beauty
Only death and silence are striding here
And old times’ soul is gliding so lofty
So real but doesn’t have anyone to care

In the once beautiful Red Rose park
Even birds have abandoned this place
Many ages ago died the last laugh
Only time and wind still continue their race

I

Legenda

Legenda

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment

Comment