Legenda
Vienas iš pagrindinių bruožų, pagarba istorijai bei tradicijoms, yra laikoma bene svarbiausiu ramsčiu žmogaus egzistencijai sutvirtinti bei padeda suprasti savo Kelio prasmę. Keiichi kitaip ir negalėjo manyti. Kuo kitaip galima pagrįsti dabartinį savo gyvenimą, jei ne kaip prieš tave egzistavusių žmonių gyvenimų rezultatu? Todėl Keiichi nuo vaikystės įskiepytas domėjimasis savo šalies istorija buvo begalinis. Pagrindiniai Bushido principai, istorinių asmenybių biografijos bei istorinės datos buvo pagrindinis Keiichi hobis, nors jo darbas ir mažai siejosi su šiais dalykais.
Dar viena tradicija buvo įsitvirtinusi jo gyvenime: kasmetinis apsilankymas Tokijo Nacionaliniame Muziejuje. Keiichi stengdavosi šią pareigą atlikti kiekvienais metais, daugiau iš pagarbos seniesiems ir jau pražuvusiems samurajų laikams. Ir šį kartą įėjus į muziejų jį apėmė pakilus jaudulys, nors šis jau kelintas jo apsilankymo kartas buvo paslaptis net ir jam pačiam. Tvarkingai išdėstyti eksponatai pagal istorinius laikotarpius, ryškiai apšviesti, diena iš dienos glostomi lankytojų žvilgsnių, apsupti prislopintų, bet pilnų susižavėjimų šnabždesių kėlė jam tą neapsakomą susižavėjimą. Troškimas vėl apeiti visą muziejų ir apžiūrėti atsinaujino, primindamas tuos laikus, kai jis čia pasirodė pirmą kartą. Girdėdamas gidės pasakojimą tik iš tolo, jis palengva slinko nuo vieno eksponato prie kito, atgaivindamas mintyse sukauptą medžiagą apie juos.
Tačiau prie vieno eksponato Keiichi visgi sustodavo ilgiausiai. Samurajų kovinė apranga jį žavėjo, kaip mažą vaiką žaislinis robotas. Jei tik galėtų, jis praleistų prie šio stendo net ir visą dieną, bet tik pagarba kitoms istorijos detalėms bei kitiems lankytojams sulaikydavo jį nuo šio žingsnio. Jo žvilgsnis pamažu slido nuo puikaus šalmo prie įmantriai išpuoštų krūtinės šarvų. Nors šis eksponatas buvo įdėmiai apžiūrėtas daugelį kartų, jo dėmesį netikėtai patraukė įdomus dalykas. Pamažu lenkdamasis į priekį, kad galėtų įdėmiau apžiūrėti tai, dar tarsi iš labai toli girdėjo gidės balsą:
Vienas iš pagrindinių bruožų, pagarba istorijai bei tradicijoms, yra laikoma bene svarbiausiu ramsčiu žmogaus egzistencijai sutvirtinti bei padeda suprasti savo Kelio prasmę. Keiichi kitaip ir negalėjo manyti. Kuo kitaip galima pagrįsti dabartinį savo gyvenimą, jei ne kaip prieš tave egzistavusių žmonių gyvenimų rezultatu? Todėl Keiichi nuo vaikystės įskiepytas domėjimasis savo šalies istorija buvo begalinis. Pagrindiniai Bushido principai, istorinių asmenybių biografijos bei istorinės datos buvo pagrindinis Keiichi hobis, nors jo darbas ir mažai siejosi su šiais dalykais.
Dar viena tradicija buvo įsitvirtinusi jo gyvenime: kasmetinis apsilankymas Tokijo Nacionaliniame Muziejuje. Keiichi stengdavosi šią pareigą atlikti kiekvienais metais, daugiau iš pagarbos seniesiems ir jau pražuvusiems samurajų laikams. Ir šį kartą įėjus į muziejų jį apėmė pakilus jaudulys, nors šis jau kelintas jo apsilankymo kartas buvo paslaptis net ir jam pačiam. Tvarkingai išdėstyti eksponatai pagal istorinius laikotarpius, ryškiai apšviesti, diena iš dienos glostomi lankytojų žvilgsnių, apsupti prislopintų, bet pilnų susižavėjimų šnabždesių kėlė jam tą neapsakomą susižavėjimą. Troškimas vėl apeiti visą muziejų ir apžiūrėti atsinaujino, primindamas tuos laikus, kai jis čia pasirodė pirmą kartą. Girdėdamas gidės pasakojimą tik iš tolo, jis palengva slinko nuo vieno eksponato prie kito, atgaivindamas mintyse sukauptą medžiagą apie juos.
Tačiau prie vieno eksponato Keiichi visgi sustodavo ilgiausiai. Samurajų kovinė apranga jį žavėjo, kaip mažą vaiką žaislinis robotas. Jei tik galėtų, jis praleistų prie šio stendo net ir visą dieną, bet tik pagarba kitoms istorijos detalėms bei kitiems lankytojams sulaikydavo jį nuo šio žingsnio. Jo žvilgsnis pamažu slido nuo puikaus šalmo prie įmantriai išpuoštų krūtinės šarvų. Nors šis eksponatas buvo įdėmiai apžiūrėtas daugelį kartų, jo dėmesį netikėtai patraukė įdomus dalykas. Pamažu lenkdamasis į priekį, kad galėtų įdėmiau apžiūrėti tai, dar tarsi iš labai toli girdėjo gidės balsą:
Comment