Bardakas

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Kaede
    Naujokas
    • 2007 04 07
    • 28

    #16
    Grazu... vulgaru...mintis.... liudna... gaila... bet grazu tik nesupratau vienos eilutes " Ne nesuvokia, kad aplink minia zmoniu..." man kazka kitko noretusi vietoj tos eilutes, bet gal man tik vaidenas pasikartosiu- tikrai idomu ner pas mane lt abeceles, gal suprasitka ir su En
    Your Friendly affection is a bright light in my life, illuminating my soul and adding radiance to my life

    Comment

    • Lax..
      reLaxed




      • 2005 12 24
      • 516

      #17
      Vot. Gera moteris. T.y. eilėraštis. Moteris tai gašli tokia ^^
      Ir šiaip tu nesveikas.

      Comment

      • Huy-san
        657

        • 2008 01 31
        • 160

        #18
        rimtai, siam bichui visi turi pastatyti alaus

        Comment

        • Bardakas
          Žmogus Ne





          • 2005 09 22
          • 1462

          #19

          Dėkui dėkui.
          Maybe on Earth, Maybe in the Future
          sigpic
          Kurokawa idėjinis lyderis
          Lėtai keičiu slaptažodžius

          Comment

          • Huy-san
            657

            • 2008 01 31
            • 160

            #20
            ne ne, tai tau dekui

            Comment

            • Lax..
              reLaxed




              • 2005 12 24
              • 516

              #21
              Tai atsivežam į vilnių, prigirdom ir parsiųsim atgal. Mini meetas bardako garbei xD

              Comment

              • Bardakas
                Žmogus Ne





                • 2005 09 22
                • 1462

                #22

                Nuu, atsivežkit, jei statot alaus tai atitranzuočiau manau :P
                Maybe on Earth, Maybe in the Future
                sigpic
                Kurokawa idėjinis lyderis
                Lėtai keičiu slaptažodžius

                Comment

                • Cheshiro
                  uztat as balta ir pukuota

                  • 2007 09 23
                  • 110

                  #23
                  perskaciu viska..niaa... labai patiko tep ir tolaiu...
                  Never trust a smiling cat...

                  Spoileris:

                  Comment

                  • Bardakas
                    Žmogus Ne





                    • 2005 09 22
                    • 1462

                    #24
                    Tiesa, kiek nežinau kodėl tokios apimties ir tokį kūrinėlį čia metu, bet... tebunie. Čia, bent bus panašiau į fan fiction, so here it is:

                    "Jau be svajonių"

                    Žmonės nesupranta kaip dirbti žemę. Jie trys ją dirvoja ir nesupranta ką daro. Aria su visais pasididžiavimais, tačiau kenčia, skausmą. Jie paprasti ir nenuovokūs. Kartais suklumpa ir apsimeta patyrę skausmą ir dar prie to apsimeta koks tas skausmas įspūdingas ir jį jie iškenčia. Ir dirba toliau su savo pasididžiavimais – dirbtinais. Laikosi keistų papročių, kaip nusiplauti veidą penkis kartus ir kas antrą kartą plaunant nosį išsišnypšti. Kartais valgo viską ko nenorėtų valgyti, bet jie jaučiasi galingesni padarę tai kas jiems nepatinka. Kartais jie nemato, kad nebeturi svajonių ir paprasto idealizmo ir jie miršta, nelaimingi(?). Vakarais jie nesapnuoja, tik miega ir vaduojasi pabudimu, nes miegas tampa tai šlykščia rutina. Rangosi jie apie didesnius ponus, bet tie ponai rangosi apie didesnius niekus, kartais apie negyvus daiktus.

                    Vakar arė trys žmonės ryžių dirvoną ir nė vienas iš jų nepasiteiravo kaip kitam sekėsi, nors dirbo metru viens nuo kito. Jie pailsę sustodavo kaip robotai tris sekundes pailsėt ir toliau kibdavo į darbą. Nė vienas neprastesnis už kitą, tačiau visų kaktom ir kaklais bei nugarom tekėjo nuo sūrymo sutirštėjęs prakaitas. Prikepusios, pūslėtos rankos prie plūgo laikėsi it lentos sukaltos viena į kitą storomis vinimis ir jie nejuto, kad kažką laiko, tos rankos tik kėlėsi – aukštyn, žemyn, niekas tų variklių rodos nesustabdys. Tai amžinasis žmogaus variklis, kuris vejamas saulės juda primerktų akies obuolių horizontais, tik jie siauri ir visai artimi. Tie žmonės nebegirdėjo vėjo šnarėjimo šalia besidriekiančiose žolėse ar vandens telkšojimo netoliese prisemtam ryžių baseine. Kadangi darbas ramybės nesuteikia. Jis toks tvankus, bet nuoširdus ir jie kenčia jį su pasibjaurėjimu, kuris netikėtai gali virsti tuo išsivadavimu, tik reik daugiau ištvert, daugiau padaryt, nes jie tiki, kad tai bus tas nirvanos kelias. Po daugiau nei aštuonių valandų juodo dirbimo, tai buvo šiek tiek apgaulingiau nei jie tikėjosi. Vargai buvo užmiršti, vienai nakčiai. Valgis pasitarnavo kaip maistas, lova kaip miegas, šalimais gulintis žmogus kaip trukdis. Bet kur tikėjimas jiems reikalingas, ar jie išdrįstų pagalvot net apie tokius dalykus? Svarbiausia bus sugrįžt į tą patį lauką ir atkartot kiekvieną judesį taip pat kaip ir atliko vakar, liks ramybė kančioje ir ten jie ras savo apgaulingos laimės kelią. Nereikalingi čia sapnai ir svajonės. Tai bus rakinami aitvarai medžiuose, nebeišskris jie iš šakos su savo suplyšusiais sparnais. O reikia ir gyventi, nepaisant kažkada puoselėtų vaikystės sapnų.
                    Maybe on Earth, Maybe in the Future
                    sigpic
                    Kurokawa idėjinis lyderis
                    Lėtai keičiu slaptažodžius

                    Comment

                    • Dekko13
                      O.o ....

                      • 2007 12 15
                      • 100

                      #25
                      Tavo labai idomi rasymo maniera.Mintys liejasi greiciau viena uz kita ir sunku truputi sekti kas vyksta.Laba greitai skaitos,Turejau perskaityt dar karta kad isigilinciau ir suprasciau ka norejai pasakyti. Ka bepridursi...Patiko man labai

                      Comment

                      • destiny
                        Rašytojas

                        • 2008 06 20
                        • 242

                        #26
                        ne nu krc nerandu zozdziu zpibudinti siuos... kurinius seip neblogai tik ta "moteris" man buwo ne y tema bet seip uz visus tai 9/10

                        ai dzin pasitaisau duodu 10/10
                        Paskutinis pakeitimas nuo Bax; 2008-06-21, 20:38.
                        Prasau paspausti CE ,kaskart paspausdami se nuoroda, jus suteiksite man daug dziaugsmo beto jums tai neuzims daugiau kaip 3-4 sekundes. Labai dekui Beje kasdien paspausdmi is naujo suteiksite man dar daugiau dziaugsmo
                        ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
                        sigpic

                        Comment

                        • Bardakas
                          Žmogus Ne





                          • 2005 09 22
                          • 1462

                          #27
                          Šiaip naujų minčių pas mane nėra, bet prieš porą mėnesių sapnavau sapną kurį sumaniau užrašyti, jis man labai patiko, tad pasidalinsiu forume.
                          Įspėju, kad iš skubėjimo klaidų netaisiau, tad bus matomos ne tik gramatinės, bet ir stiliaus klaidos.


                          Du sapnai kurie pinasi vienas su kitu, bet praktiškai nesusiję. Vienas fantastinis, simboliškas, pilnas užuominų apie tave supantį pasaulį, o antras realus, lyg paprasta istorija iš tikro gyvenimo.

                          Trumpai galima pradėt nuo antrojo sapno, kuris pirma pasirodė kaip pati tikriausia realybė. Aš atsikėlęs po pirmojo sapno einu į miestą susitikt su draugais. Sutikęs juos mieste pradedu kalbėt ką sapnavau ir pasirodo, kad jie sapnavo tą patį ar bent kažką panašaus. Tada sapnas nukrypo daugiau į pirmojo sapno recenzavimą ir įvairiausias analizes kurių neminėsiu.

                          Pirmas sapnas

                          Po daug iššvaistyto laiko gyvenime, pradedu keliaut į įvairiausius pasaulio kampelius ir dvasiškai stiprėju susipažindamas su kitų kultūrų pasauliais. Vėliau grįžinėdamas link namų, prie jūros kranto užmatau išskleistas cirkų ir keliaujančių pramogų parkų palapines (Cat Soup stiliuj). Pilna žmonių ir veiksmo, o ant pačios jūros stovi amerikietiški kalneliai ir kitos karuselės. Vaizdas fantastiškas, delfinai aplink tuos įrenginių karkasus šokinėja, žmonės ant medinių tiltelių laukia eilėse, kad galėtų išbandyt šias linksmybes, visų gera nuotaika. Vienoj iš eilių pastebiu Sabalių ir savo brolį, laukiančius didžiausioje eilėje prie bene įdomiausio atrakciono. Jie daug nešneka, tik pasisveikina ir sveikina sugrįžus iš kelionės, brolis gal kiek nusišneka kaip visad, o Sable vėliau kerta eilę ir greičiau atsisėda pasivažinėt. Aš nespėju.

                          Nulipus nuo ant jūros išvedžiotų takelių, pasikeičia oras, užeina labai tamsūs pilki debesys. Nutvieskia žaibas balta šviesa ir po akimirkos nebematau nė vieno žmogaus nei ant jūros takelių, nei ant kranto, o visos palapinės dingusios, išskyrus vieną. Šiek tiek tarp medžių pasislėpusi tūnojo cirko viršininko palapinė, pati gražiausia ir didžiausia, bet kažkiek bauginanti. Aš užeinu į ją ir priešais mane stovi vyras daugiau nei dviejų metrų aukščio, išbalusiu veidu, kumpa nosimi ir visiškai plikas. Jis greit nusisuka ir nuo sienos nusikabina kaukę, kurią jam užsidėjus labai išryškėjo nosies „vanagiškumas“ ir akys pagilėjo, taip pat ji uždengė ir plikę. Iš esmės jis pasidarė tartum paukštis, bet vis dar siaubingai aukštas ir mokėjo šnekėt. Paklausė manęs kodėl aš nedingau. Aš nesupratau jo klausimo, bet paklausiau kodėl kas buvo gražu tapo nebegražu? Tada jis nusivedė atgal mane prie jūros kranto kur viskas vyko. „Ar tu buvai įkritęs į vandenį?“ paklausė vanagas. „buvau akimirkai, bet greit išlipau“ atsakiau. Tuomet jis tarė man ir parodė į vandenį, „Tau pasisekė, nes čia nebuvo delfinų, čia gali plaukiot tik juodi rykliai ir rajos, jie minta šiuo cirku jau ilgą laiką, bet žmonės nebeateina ir jie šie gyvūnai pradeda šokinėt į krantą, bijau, kad pradės vaikščiot, gal nori susimaitinti jiems?“. Aš labai daug nesvarstęs pradėjau lipt į vandenį iš altruistinių paskatų, bet tik prišokus rykliui išlindau atgal, tiesa jis spėjo man iškąsti gabalą mėsos iš kojos, ko pasekmėje visa jūra sujuodavo ir pradėjo šėlti. Teko sprukt atgal į krantą. Paklausiau vanago „Kaip man ištrūkti iš čia, nes matau, kad keliu kuriuo atėjau nebeišeis grįžti, paklysiu ir numirsiu kur nors šitoj iliuzijoj vėl“. Vanagas tarė „Gali bandyti eiti per mano palapinę, kelias ten sunkus, reikės padėti 4 stichijoms viduj kurios serga nelaimėm“. Nusprendžiau keliauti ir tik praėjus viduj esančias dureles, Vanagas – cirko savininkas taria man „Liko trys žmonės“.

                          Praėjus dureles viduj atsirado dykuma, šviesi kaip Sacharoj, tik čia stogas buvo iš stalaktitų, todėl pažiūrėjus į viršų matydavosi šešėlis, o šviesa sklido nuo pačio smėlio. Erdvė buvo gan didelė, bet prieš save ir šone jau pastebėjau dar dvejas dureles. Pasirinkau šonines galvodamas, kad jei reiktų grįžti, žinočiau, kad durys prieš duris man teisingas kelias, plius pakeliui. Įėjęs pro duris pastebėjau verkiančią mergaitę, tarp pliušinių žaislų, arbatos servizų ir kitų mažoms, išpaikintoms mergaitėms skirtų atributų. Ji baisiai raudojo ir trynė akis nuleidusi galvą, kiek vėliau pastebėjau, kad ji jas pritrynė iki kraujo ir lašai varvėjo ant žemės sudarydami tuščiavidurius ratukus. Tuose ratukuose girdėjosi aklų žmonių balsai norintys pamatyt realybę, bet žmonių aš nemačiau ir nežinojau kaip jiems parodyt tiesą, nes pats jos ieškojau. Kai mergai pajuto mano būvį, staiga nušvito ir pradėjo krykštaut. Jos šypsena buvo nuostabi, tačiau visiškai sutrintos į akiduobes akys veikė atstumiančiai, ji buvo akla. „Aš norėjau tėčio ir mamos žaislų, bet gavau tik iš močiutės dabar nebeturiu mamos ir tėčio, močiutė išėjo namo“ tarė mergaitė su juokais burnoje. Tikrai nežinojau, kaip padėt šiam vargšui padarui, juolab, kad ji man kėlė daugiau baimę negu gailestį, bet prisiverčiau šiaip nekaip ją apkabint, pasakiau „Gera mergaitė“ ir paglosčiau galvelę. Persimainė jos veidas ir nukrito galva nuo pečių, viskas pavirto į pelenus tuo pat metu ir jos kambarys pelenais virto. Nė trupučio nesutrikęs nuskubėjau link durų, pro jas išlindau ir greit uždariau. Matomai buvo galima tikėtis kažko panašaus. Ėjau į kitas duris. Pro jas įėjus iškart šiurpas nukrėtė, nes buvo kraupiai tamsu, lyg naktį būtum ėjęs vienas į rūsį, o vienintelis šviesos šaltinis – degtukai. Šią kraupią aplinka norėjau kuo greičiau praeit, tad skubėjau kiek prisimerkęs, kad neužmatyčiau kokio baisaus dalyko. Visgi, iš kito tamsaus kambario kaip tik kai prisimerkdavau pastebėdavau link manęs slenkančią būtybę, kuri artėjo sklęsdama ore. Aš supratau, kad tai gali būti vaiduoklis. Sudėjau pirštus taip kaip daro fotografai ar paišytojai norėdami kvadrate pamatyt kompoziciją ir šitaip pastebėjau prie savęs tris kamuoliukus: žalią, raudoną ir baltą. Kai su kvadratu pasižiūri į vaiduoklį, kamuoliukai pradeda sklęsti link jo, taip blankindami padarą. Vėliau pastebėjau, jog išblankę vaiduokliai palieka savo veidus ir istorijas ant sienų, o jų buvo visa galybė. Kartais vienas vaiduoklis palikdavo labai daug veidų. Bene paskutinis su kuriuo susidūriau keliaudamas tais kraupiais koridoriais buvo Marijos Antuanetės, kurią sudarė 18 jos tarnaičių veidų, raudojančių iš skausmo ir neapykantos. Kai nebemačiau nė vieno vaiduoklio atsirado durys, šį kartą didesnės nei prieš tai buvusios.

                          Praėjus duris pastebėjau gal 8-10 metų vaiką, jo rankoje ir galvoje buvo dirbtinės skylės į kurias jis buvo susikišęs plaktuką ir kojines. Visas kambarys per daug nesiskyrė nuo vaiduoklių kambario, tik čia buvo geroka šviesiau. Tiesa, šis vaikas mane irgi gąsdino ir šį kartą nenorėdamas kištis į siaubingus tų žmonių gyvenimus tiesiog jį apėjau, jis nė nekrustelėjo. Praėjęs sekančias duris šiek tiek pagyvėjo nuotaika, nes tai buvo koridorius su dideliais langais pro kuriuos matėsi rytinė industrinė gatvė, niekuo nesiskirianti nuo kiekvienam mieste esančiu industrinių rajonų. Pasijutau labai ramiai, kol nepastebėjau vyruko nešančio tą patį vaiką ant kupros. To vyruko veidas buvo lygiai toks pat kaip mano, o vaikas ant jo kupros seilėjosi ir skleidė keistus garsus, protiškai atsilikęs matomai. Mano klonas kažko buvo sunerimęs ir bandė atidaryt visas koridoriuj esančias duris, o lapelyje sprendė mįsles, „Nagi kur tos durys, kodėl čia nėra kelio, gi viskas parašyta, čia turi būti išėjimas“ su savim kalbėjosi jis. Nusprendžiau, kad reikia jam padėti, nes taip negali būti, mąsčiau, jei jam padėsiu, tai jis išnyks ir būsiu vienas. „Kas nutiko, kurios mįslės neišsprendi, man sekasi su jomis“ į jį kreipiausi. Apsimetėlis tarė „Aš turiu pabaigt užduotį, kitaip mirs ir vaikas ir aš. Trumpai tariant, šis berniukas yra genijus, jis gali padaryti viską, bet atimtos jo galimybės ir suvokimas. Prie kiekvienų durų rasdavau po raštelį su formule kuri vesdavo prie kitų durų, pradžioj jis stovėjo vietoj kol iš rankos neišėmiau pirmo raštelio. Matomai su kiekvienu rašteliu jis atgauna savo protą“. Dabar mes trise stovim prie kreidos lentos ir visos durys užrakintos. Sakau „Tabula rasa“ ir pradedu šluostyt lentą. Mano klonas man padeda ir su kiekvienu nutrintu paveiksliuku kuris buvo pripaišytas ant lentos, vaikas sureaguoja ir ima atsigauti: pradžioj mirksėti, užčiaupti burną, tada pasukti galvą ir skleisti žmogiškus garsus. Kai lenta tapo švari, jis pradėjo kalbėti kaip savo amžiaus berniukas, pabudęs iš sapno. Šone atsidarė durys ir mes pradėjom bėgti avariniais laiptais į apačią, nes iš viršaus girdėjosi tamsos garsas, kai užgožia visus kitus garsus ir lieka vakuumas. Tačiau nusileidę į apatinį kambarį radom tik užrakintas duris, šone vaikas baisiai keitėsi, pas jį užaugo dar dvi rankos, jis nupliko, pastambėjo, o oda pasidarė visiškai pilka. Mano kita pusė sustingo vietoj, jo lūpos susiklijavo ir jis virto akmeniu. Berniukas, kuris dabar tapo kažkokiu monstru tarė man „Šitaip ir turėjo baigtis, tu – savanaudi“. Atėjo tamsa ir užgožė visą kas aplink matėsi. Aš nemiriau, bet ir negyvenau, tačiau mąstyt galėjau, tikėjausi, kad pabaigti kelią kada nors galėsiu.
                          Paskutinis pakeitimas nuo Bardakas; 2009-10-09, 14:46.
                          Maybe on Earth, Maybe in the Future
                          sigpic
                          Kurokawa idėjinis lyderis
                          Lėtai keičiu slaptažodžius

                          Comment

                          • Integra
                            wooooosh.

                            • 2008 12 31
                            • 265

                            #28
                            Bardakai kai bus mano mokykloje eilerasciu konkursas butinai koki padeklamuosi aisku jei autorines teises leis.?;D
                            Dėkoju Fasian už sig'a.

                            Comment

                            • Bardakas
                              Žmogus Ne





                              • 2005 09 22
                              • 1462

                              #29
                              Bus matyt
                              Maybe on Earth, Maybe in the Future
                              sigpic
                              Kurokawa idėjinis lyderis
                              Lėtai keičiu slaptažodžius

                              Comment

                              • zeo
                                forumo idiotas
                                • 2008 10 30
                                • 152

                                #30
                                nieko ypatingo ar idomaus, o pilka mase visada gerai mokejo padalaiziauti, tad jos garbinimas ir pagyros menkas pasiekimas

                                Comment

                                Working...