Bardakas

[Aramis]

nieko ypatingo ar idomaus, o pilka mase visada gerai mokejo padalaiziauti, tad jos garbinimas ir pagyros menkas pasiekimas

Kaip gerai, kad yra šviesuomenė...
Meną aukštuomenei, ar ne taip?
Dar parašyk kažką į tinklaraštį, tada viskas bus aišku

---

Panorau ir aš pasireikšti po tokio komentaro, nors šiaip tokių dalykų nekomentuoju.
Bardakai, aš nenorėčiau laikyti savęs nei pilka mase, nei padlaižiu, bet vistiek kažkas gero tavo kūryboje yra. Kažkuo patiko.
Konkrečiau neklausk, yra kūrinių, kurie patinka, arba nepatinka, o nežinai kodėl.

[Bardakas]

nieko ypatingo ar idomaus, o pilka mase visada gerai mokejo padalaiziauti, tad jos garbinimas ir pagyros menkas pasiekimas

Kam įdomu tas skaito, ne rašytojų sąjungos forumas visgi.

[Renata]

Man visai patiko tavo kūryba ;] Iš pradžių maniau bus lengvas kaitalas, bet perskaičius galva pradėjos užti įvairiomis mintimis ir asocijacijomis, Manu tai yra šaunu, nes kartais pasijamus knyga ir ja sudorojus nekyla nė viena mintis ... na manau suprasi ku noriu pasakyti...

[Bardakas]

Taigi praeitą naktį vėl kirbėjo protas ir susisapnavo sapnas kurį gan normaliai dar atsimenu, gal prieš valandą pabaigiau greit rašyt, kad nepamirščiau, nes labai sunku pasidaro prisimint viską. Taigi darbas be pavadinimo ir pasakojimo stilių galėjau geresnį pasirinkt, bet visgi... Taip pat šis sapnas turi ir antrą dalį, tačiau patingėjau ją parašyt, gal kada nors.

2009.11.18

Buvom vaikai ir gyvenom apleistam kaime, dviejuose apgriuvusiuose pastatuose. Vienas lyg ir buvo ankščiau gyvenamasis namas, o antras, didesnė pašiūrė. Buvo ruduo kai iš kaimo išsikraustė paskutinis suaugęs žmogus ir mes likom be visiškos priežiūros. Tam tikru momentu tai atrodė tokia didelė laisvė, nepaisant to, kad našlaičių dalia ir taip leidžia suvokt vienišumą. Tačiau kol buvom visi kartu tol nesijautėm nelaimingi, turėjom namus, vandens ir keli iš mūsų mokėjo lengvo amato, kaip pvz. užlopyti sienose plyšius ar suręsti ugnį. Vis dėl to su paskutiniu kaimiečiu išeinant atėjo bado metas, kaimas jau ir taip galima sakyt buvo miręs, niekas jame nenorėjo gyventi, jis buvo gan atokus nuo kitų gyvenviečių ar kelių, o jei kas ir užklysdavo, tai greit išsinešdindavo dėl nejaukios atmosferos kuri sklandė ore. Atėjus rudeniui ta atmosfera pasidarė tokia slogi ir nejauki, kad net mūsų būrelis retai kada išlįsdavo pažaist į lauką.

Po keletos savaičių atvyko naujas žmogus, vyriškis apie 30 metų. Tai buvo kunigas kuris norėjo padėt mums. Keisčiausia buvo tai, jog mes nesupratom iš kur jis apie mus sužinojo, net buvę kaimiečiai retai kada mus užmatydavo, o ir tie keli kurie maitindavo savo atliekom nuo stalo nesivargino kreipt didesnio dėmesio. Vis dėl to, šis kunigas aiškino, kad kiekvienam iš mūsų bus skirtos dovanos, gardus maistas, žaislai ir kitos gėrybės jei pasirašysim kelis dokumentus, kad jis gali mus globot. Nė vienas nesudvejojo, visi pasirašėm ir laukėm pažadų išsipildymo.
Praėjo dar keletas savaičių. Kunigas apsigyveno didžiajame name, o mus visus perkėlė į pašiūrę, gerai, kad pašiūrė buvo didelė, tai visi joje tilpom ir per daug nesiskundėm, matėm ir blogesnio, čia taip gi buvo sukrauti seni nenuvalyti gyvūnų kailiai kurie suteikė visą šilumą kurios reikėjo. Naktimis kunigas neleisdavo kalbėtis, bet negalėdami užmigt su keliais berniukais vis vien šnabždėdami bendraudavom, nesibaimindami dėl pasekmių. Visgi vieną kartą buvom prigauti, storasis berniukas kalbėjo taip ilgai, kad kunigas net stovėdamas jam už nugaros palaukė kol vaikas baigs ir griebęs už čiuprynos nusitempė į didįjį namą. Daugiau mes jo nebematėm, bet labai blogai negalvojom, nes kunigas mus maitindavo, duodavo senų žaislų ir vis dėl to miegodavom gan šiltai.

Viena naktį sužinojom, kad po pašiūre yra iškastas rūsys, sunkios jo grindinės durys atrodė kaukte kaukia beveriant. Visi vaikai sulipom į jį ir labai nustebom pamatę jo ilgį ir plotį, į tolį žiūrint rodėsi, kad tai salė, gal 5 kartus didesnė nei namas kurį okupavo kunigas. Pats rūsys rodos neliestas labai ilgą laiką, bet sutvarkytas, grindys įšluotos, lubas laikančios medinės sijos nuvalytos nuo dulkių, nors ore sklido bjaurus tvaikas, lyg ši vieta būtų senai užkonservuota. Žiūrint tiesiai nuo laiptų kuriais nulipom per vidurį po kairę ir tiesiai tolumoj stovėjo dvejos durys. Labai baikščiai ir atsargiai mes žingsniavom prie artimiausių. Jas pravėrę pamatėm šviečiančią salę, kurioje buvo sustatytos 7 vonios su juodu vandeniu. Visi vaikai neapdairiai sustojo prie tų vonių ir taškėsi tuo keistu skysčiu kurį sunku buvo pavadint vandeniu. Tas jų taškymasis pasidarė toks akiplėšiškas ir nejaukus, kad keli iš mūsų atatupsti paėjo tolėliau ir išvydo tame vandenyje keistas būtybes stovint, jos vilkėjo nutįsusius juodus skarmalus per kuriuos nesimatė nei vienos galūnės, tik siluetai rankų ir galvų. Jų galvos nuo viršugalvio įstrižai gal kokį pusmetrį tiesėsi priekin krūtinės. Vaikai greit susižvalgė ir nustojo žaist vandeniu pastebėję, kad vanduo susijungęs su juodais skarmalais. Sinchronišku judesiu padarai iš savo juodumos iškišo plaštakas kuriose laikė nedidukų obuolių saujas ir staigiai vėl sustingo. Dauguma vaikų greit čiupo dovanas ir be jokių mąstymų pradėjo kramsnot gardžiai atrodančius vaisius. Kol jie valgė, buvo matyti kaip juodi demonai glosto vaikų galveles ir po truputį traukė jas į savo kūną kol tai vieno, tai kito berniuko nebesimatė. Tada jie atsisuko į tuos kurie nevalgė ir pamatę mūsų sumišimą pradėjo skleisti keistus garsus, lyg nepagaunantys ryšio radijo aparatai ir operos solistės dainavimas aukščiausia nata. Išgirdę šį kraupų garsą nusprendėm sprukti, bet tik išbėgus iš salės, mes nė iš šio nė iš to atsidūrėm prie pačių galiausių durų, girdėjom balsus savo galvoje, kad turim užeiti ir pabendrauti su karalium. Atvėrę duris po dešine priešais kambarį sėdėjo 3metrinis vyras, pilkos odos, balta barzda, apsijuosęs skraiste, plikas, bet ant galvos turėjo karūną, jo akys buvo visiškai juodos ir primerktos, jo šiek tiek pražiotoje burnoje nesimatė nei liežuvio nei dantų, tiesiog tuštuma. Priešais jį buvo pastatytos dvi tokios pačios vonios su juodu vandeniu ir būtybėm jose. Mano žvilgsnis grįžo prie to aukšto vyro kuris save vadino karaliumi, aš bandžiau įžiūrėt ant jo galvos ragus, nes maniau, kad tai Velnias, bet ragai turbūt buvo tik mano pasąmonėje, nes aš juos mačiau, tačiau žinojau, kad tikrų ragų jis neturi. Jis suviliojo savo nebyliu balsu prieit prie vonios, kaip ir paskutinį likusį draugą su akinukais, bet vos tik pamačiau, kad draugas pats įlipo į vonią ir susiliejo su juoda būtybe, iškart sprukau iš rūsio, tai buvo taip greita, kad nė nesupratau ar sapnavau ar tai buvo tiesa, nes visi mano draugai gulėjo savo lovose ir miegojo, tačiau kai atėjo rytas visi paklusniai atsistojo ir padėkojo viešpačiui už malonę, kunigas įėjo šypsodamasis ir kiekvieną vaiką nusivedė pakrikštyt savo namų vonioje. Aš eit nenorėjau, bet neturėjau pasirinkimo.

[shigofumii]

Labai idomiai as pasakysiu toks mystic ,bet cool .Siuzetas isvystytas gerai ar man pasirode ,bet klaidu nebuvo ir stilius islaikytas,gana detaliai viskas aprasyta ir vientisumas islaikytas,lb gerai padirbejai.

[ast.]

Ale ir keisti tamstos sapnai (gerąja prasme, mat visad pavydėdavau tiems, kurie apskritai kažką sapnuoja ). Gan įdomiai pateiktas, bei skaityt įdomu buvo, įtraukė. Paskutinė pastraipa kiek 'sumalta' pasirodė, veiksmas vienas po kito ir greit vyksta, kad pasimest truputį galima.

Spoileris:

prabėgom, iš neturėjimo ką veikt...

<...> Tam tikru momentu [--> tam tikrą laiką] (momentas daugiau nusako ~sekundę trunkančią akimirką, o čia kaip supratau truko dieną ir daugiau)tai atrodė tokia didelė laisvė <...> Vis dėl to su paskutiniu kaimiečiu išeinant [--> paskutinio kaimiečio išėjimu] atėjo bado metas, kaimas jau ir taip galima sakyt buvo miręs, niekas jame nenorėjo gyventi, jis buvo gan atokus nuo kitų gyvenviečių ar kelių, o jei kas ir užklysdavo, tai greit išsinešdindavo dėl nejaukios atmosferos, kuri sklandė ore.

<...> Tai buvo kunigas, kuris norėjo padėt mums. Keisčiausia buvo tai, jog mes nesupratom iš kur jis apie mus sužinojo, net buvę kaimiečiai retai kada mus užmatydavo, o ir tie keli, kurie maitindavo savo atliekom nuo stalo, nesivargino kreipt didesnio dėmesio. Vis dėl to [--> vis dėlto], šis kunigas aiškino <...>
buvo sukrauti seni nenuvalyti gyvūnų kailiai, kurie suteikė visą šilumą kurios reikėjo. <...> Daugiau mes jo nebematėm, bet labai blogai negalvojom, nes kunigas mus maitindavo, duodavo senų žaislų ir vis dėl to [--> vis dėlto] miegodavom gan šiltai.

Vieną naktį sužinojom, kad po pašiūre yra iškastas rūsys, <...> Pats rūsys rodos neliestas labai ilgą laiką, bet sutvarkytas: grindys įšluotos [um.. gal iššluotos?], lubas laikančios medinės sijos nuvalytos nuo dulkių [--> nuo lubas laikančių medinių sijų nuvalytos dulkės], nors ore sklido bjaurus tvaikas, lyg ši vieta būtų senai užkonservuota. Žiūrint tiesiai nuo laiptų, kuriais nulipom, per vidurį, po kaire ir tiesiai tolumoj stovėjo dvejos durys. <...> Visi vaikai neapdairiai sustojo prie tų vonių ir taškėsi tuo keistu skysčiu, kurį sunku buvo pavadint vandeniu. <...> Jų galvos nuo viršugalvio įstrižai, gal kokį pusmetrį, tiesėsi priekin krūtinės. Vaikai greit susižvalgė ir nustojo žaist vandeniu pastebėję, kad vanduo susijungęs su juodais skarmalais. Sinchronišku judesiu padarai iš savo juodumos iškišo plaštakas, kuriose laikė nedidukų obuolių saujas, ir staigiai vėl sustingo. Dauguma vaikų greit čiupo dovanas ir be jokių mąstymų pradėjo kramsnot gardžiai atrodančius vaisius. <...> Atvėrę duris po dešine, priešais kambarį [kambaryje sėdėjo priešais kambarį?], sėdėjo 3metrinis vyras: pilkos odos, balta barzda, apsijuosęs skraiste, plikas, bet ant galvos turėjo karūną, jo akys buvo visiškai juodos ir primerktos, jo šiek tiek pražiotoje burnoje nesimatė nei liežuvio nei dantų, tiesiog tuštuma. Priešais jį buvo pastatytos dvi tokios pačios vonios su juodu vandeniu ir būtybėm jose. Mano žvilgsnis grįžo prie to aukšto vyro, kuris save vadino karaliumi <...> tai buvo taip greita [gal greitai?], kad nė nesupratau <...>

[Aliyah]

Įdomus pasakojimas. Atrodo, kaip kokia šiurpoka istorija. Man patiko, kaip ir kitos tavo užrašytos mintys ( :

[zeo]

tokiu intelektualiu apsimeti, ir tokias nesamones rasai. butu savikritiskas matytum pats. pradekim visi aprasineti sapnus, kurie primena pigius siaubo filmus. tavo autokoncepcija darosi leksta, tekstas tikras bardakas. nieko originalaus.

[Bardakas]

tokiu intelektualiu apsimeti, ir tokias nesamones rasai. butu savikritiskas matytum pats. pradekim visi aprasineti sapnus, kurie primena pigius siaubo filmus. tavo autokoncepcija darosi leksta, tekstas tikras bardakas. nieko originalaus.

Panele kritike, jei kritikuoji konkretink, o tai dabar susidaro vaizdas, kad kažkada spyriau gerai į šikną ir vis dar pagiežą už tai laikai. Originalumo viršūne, parodyk ką moki, nes kol vos surezgi kelis neargumentuotus sakinius, man neįrodai savo tiesos. Kalbant apie sapnus, gal užsipulk Kurosawą, jam kurt kiną gan neblogai gavosi.

[pienĖ]

labai ydomūs tavo kūriniai... kažkuo įtraukiantys. beskaitant tarsi prieš akis paveikslas taposi, kurį kuria tavo kūriniai. net nemoku paaiškint,bet man labai patinka, išimties nėvienam nėra. nuostabūs.

[amaeru]

mm.. kaip čia pasakyt.. tai, ką rašai, nėra kažkas įspūdingo ar nepakartojamo, bet visgi vienas kitas darbas patiko. galima ir klaidų įžvelgt, bet per daug į tai nesigilinsiu, nes nelaikau savęs ypatinga literate ir šiaip, ne man kitus mokyt. :} na, kaip sakoma, tobulumui ribų nėra. visgi iliustratyvumo pakankamai daug ir, manau, nesunkiai galima suprast tavo perteikiamas mintis. taip ir toliau

[(sic)enemy]

bardakelis tapo kuribinga siela

[Defiguss]

tokiu intelektualiu apsimeti, ir tokias nesamones rasai. butu savikritiskas matytum pats. pradekim visi aprasineti sapnus, kurie primena pigius siaubo filmus. tavo autokoncepcija darosi leksta, tekstas tikras bardakas. nieko originalaus.

Bra, krč, negaliu kai tokį atsaką suraito. Nu vopšem. Man tai rašiniai labai patiko, nors geriau niekada neparašyčiau. O su panašią kritika galiu ir nesutikt. Iš kūrinių matos kad žmogus išsilavinęs, aš netgi specialei įsiregistravau kad įvertinčiau.

[bithuthe]

c'mon, čia ne išsilavinime esmė. Čia gi tik sapnas atpasakotas, nors yra gan smulkiai išdėstytas. Žiūrint iš savo prizmės, aš taip sapnuot nesugebėčiau, tai man čia kažkaip šviečiasi Bardakiaus laki vaizduotė.
anyway, sapnuok toliau

[shigofumii]

Aisku kad issilavinime, neimanoma taip detaliai ko nors aprasyti neturint issilavinimo ,man atrodo pavydi ir tiek pavydus zmones visada taip raso arba sako .Jei zmogus sugeba aprasyti savo sapnus taip detaliai iki smulkmenu tai jis tikrai gerai ispruses ir atminti turi gera,as linkes taip manyti.