Šiaip jei rašau, dažniausiai rašau proza. Čia ne fanfick'as savaime aišku, o tiesiog keli naktiniai mano neturėjimo ką veikti pavyzdžiai. Niekada nemokėjau talpinti savo minčių į ribotas eilėrasčio eilutes, bet va čia yra du, kurie man tikrai svarbūs.
Nesugrįžk...
Prašiau pasiimk mane su savim,
Vėl nusinešk ten, kur žvaigždės arti,
Bet atrodo tarsi dabar...
Visi keliai į jas prarasti.
Kai išeisi, netrenk durimis,
Nors panorus sugrįžt jų vistiek nebebus.
Likus viena aš užmerksiu akis,
O tamsoj net svajonės pražus.
Aplink bus tylu net kai rėksiu iš skausmo
Širdy bus tamsu net kai rytas prašvis
Noriu pamiršti tą prarasta džiaugsmą,
Nors nebesvarbu ar žaizdos užgis.
Būna, kad noriu surikti kaip tavęs nekenčiu,
Nesvarbu, kad vis dar tikiu kiekvienu tavo žodžiu.
Būna, kad jausmai išnyksta kažkur su vėju
Ir kartais atrodo kad net neskaudėjo.
............
Kai vėl atmerkiau akis...
Šešėliai nebylūs kalba tyla
Uždaros sienos šviesos nepraleidžia,
Kažkas paliko mane baisiam pragare
Tik per klaidą velnių vidun neįleido.
Sustingęs aidas plevena ore,
Visur tylu, tarsi garsą įjungt kas pamiršo
Su baime veide aš dairausi aplink,
Tačiau vėliau net akis tamsa man užrišo.
Įpkvėptas oras užstrigo gerklėj,
Kai žingsniais vagies prie manes jis priėjo.
Dūris širdin ir kažkas giliai
Paskutinį kart many suvirpėjo.
Nesugrįžk...
Prašiau pasiimk mane su savim,
Vėl nusinešk ten, kur žvaigždės arti,
Bet atrodo tarsi dabar...
Visi keliai į jas prarasti.
Kai išeisi, netrenk durimis,
Nors panorus sugrįžt jų vistiek nebebus.
Likus viena aš užmerksiu akis,
O tamsoj net svajonės pražus.
Aplink bus tylu net kai rėksiu iš skausmo
Širdy bus tamsu net kai rytas prašvis
Noriu pamiršti tą prarasta džiaugsmą,
Nors nebesvarbu ar žaizdos užgis.
Būna, kad noriu surikti kaip tavęs nekenčiu,
Nesvarbu, kad vis dar tikiu kiekvienu tavo žodžiu.
Būna, kad jausmai išnyksta kažkur su vėju
Ir kartais atrodo kad net neskaudėjo.
............
Kai vėl atmerkiau akis...
Šešėliai nebylūs kalba tyla
Uždaros sienos šviesos nepraleidžia,
Kažkas paliko mane baisiam pragare
Tik per klaidą velnių vidun neįleido.
Sustingęs aidas plevena ore,
Visur tylu, tarsi garsą įjungt kas pamiršo
Su baime veide aš dairausi aplink,
Tačiau vėliau net akis tamsa man užrišo.
Įpkvėptas oras užstrigo gerklėj,
Kai žingsniais vagies prie manes jis priėjo.
Dūris širdin ir kažkas giliai
Paskutinį kart many suvirpėjo.
Comment