Gal kam nors bus įdomu... Įdedu dabar seną kūrinį... jei patiks, įdėsiu naujesnių...
So...
Ji juto, kaip šalto lietaus lašai gesino skruostą vis dar degusį nuo jo... nuo to bučinio - neaišku, iš kur atklydusio...neaišku, kieno pasiųsto...
Kruvinomis rankomis apglėbusi nuvytusią liepą, išsiurbusi iš jos paskutinius syvus, paskutinę gyvybės kruopelytę, paskutinę viltį...ji mirė...
- Mažyle, nemirk!
Pramerktos akys, lūpos, tyliai šnabždančios žodį "myliu"... Jos niekada daugiau nebesišypsos: per daug skausmo patyrė širdelė, pavargo nuo melo...
Taip jau būna.
Liūdesys yra džiaugsmas be kaukės.
-Tu mane myli?
-Tu man patinki.
-Labai?
-Tik truputi.
Kvailystės: meilė, džiaugsmas, liūdesys. VISA TAI... Visa tai tik menkniekis palyginus su gyvenimu.
-Kas yra gyvenimas?
-Man? Nesusipratimas, kurį sukėlei tu!
-Nekalbėk taip..
-Gerai... Myliu tave. Aš tik vaidinu, kad esu tau abejinga, kad nekenčiu tavęs. pameni praeitą vasarą? Tada tu dėvėjai trumpą rožinę suknelę. apsiavusi aukštakulnius, visų klausei, ar atrodai vyresnė. Tau nebejuokinga? Man irgi... Man liūdna. Juk tu tai matai. Tai ne pyktis mano akyse, ne pagieža. Juk supratai tai iškart? Na...tada kai stipriai apkabinau tave..? Manei, kad tave nužudysiu. Aš netokia... M? Tai buvo tik kartą... Ir ji pati to prisiprašė...
Ji begalo mėgo jos klausytis... Net jei ji ir šnekėdavo tai, kas jai nepatikdavo... Apkabindavo ją, pabučiuodavo. Tik to jai ir tereikėjo...
Juk ji maža naivi mergytė.
O ji - pabaisa iš svajonių pasaulio.
Skausmas prilygsta rožės žiedui - jis malonus pažiūrėti, bet kartais ir kaikuriems jis nepatinka... Kodėl? jie jo bijo... Mažyte, tu juk jo nebijai?
Kartą tau įkandau į pirštuką, o tu tik nusišypsojai, nes tau tai patiko. patiko ir tadai, kai nagučiais braižiau tau per nugarytę. pameni mūsų pirmą bučinuką? Na tą, stotyje, atsisveikinant...aga...į žanduką. Tu bijojai prisipažinti, kad mane myli. Manei, kad tai kažkas blogo... kvailiuke...
Dabar jau viskas kitaip... mes atvirai demonstruojame meilę viena kitai, net jei mus ir užgaulioja, žemina, muša...
Tu reanimacijoje...
Koma. Įdomus žodis... mama man sakė, kad tu miegi ir sapnuoji mane, todėl ir nenori pabusti... Ir aš tikiu...
Tikiu, jog sapnuoji kaip mes žaidžiame pievoje, gaudome drugelius - margus, dailius. Jie mūsų nebijo - galime juos paliesti, paglostyti pabučiuoti...Jie tokie dideli... dideli dideli...Didesni už mus. Mes elfės, nykštukės, coliukės...
Sudie, Miegančioji Gražuole...
So...
Strange love
Ji juto, kaip šalto lietaus lašai gesino skruostą vis dar degusį nuo jo... nuo to bučinio - neaišku, iš kur atklydusio...neaišku, kieno pasiųsto...
Kruvinomis rankomis apglėbusi nuvytusią liepą, išsiurbusi iš jos paskutinius syvus, paskutinę gyvybės kruopelytę, paskutinę viltį...ji mirė...
- Mažyle, nemirk!
Pramerktos akys, lūpos, tyliai šnabždančios žodį "myliu"... Jos niekada daugiau nebesišypsos: per daug skausmo patyrė širdelė, pavargo nuo melo...
Taip jau būna.
Liūdesys yra džiaugsmas be kaukės.
-Tu mane myli?
-Tu man patinki.
-Labai?
-Tik truputi.
Kvailystės: meilė, džiaugsmas, liūdesys. VISA TAI... Visa tai tik menkniekis palyginus su gyvenimu.
-Kas yra gyvenimas?
-Man? Nesusipratimas, kurį sukėlei tu!
-Nekalbėk taip..
-Gerai... Myliu tave. Aš tik vaidinu, kad esu tau abejinga, kad nekenčiu tavęs. pameni praeitą vasarą? Tada tu dėvėjai trumpą rožinę suknelę. apsiavusi aukštakulnius, visų klausei, ar atrodai vyresnė. Tau nebejuokinga? Man irgi... Man liūdna. Juk tu tai matai. Tai ne pyktis mano akyse, ne pagieža. Juk supratai tai iškart? Na...tada kai stipriai apkabinau tave..? Manei, kad tave nužudysiu. Aš netokia... M? Tai buvo tik kartą... Ir ji pati to prisiprašė...
Ji begalo mėgo jos klausytis... Net jei ji ir šnekėdavo tai, kas jai nepatikdavo... Apkabindavo ją, pabučiuodavo. Tik to jai ir tereikėjo...
Juk ji maža naivi mergytė.
O ji - pabaisa iš svajonių pasaulio.
Skausmas prilygsta rožės žiedui - jis malonus pažiūrėti, bet kartais ir kaikuriems jis nepatinka... Kodėl? jie jo bijo... Mažyte, tu juk jo nebijai?
Kartą tau įkandau į pirštuką, o tu tik nusišypsojai, nes tau tai patiko. patiko ir tadai, kai nagučiais braižiau tau per nugarytę. pameni mūsų pirmą bučinuką? Na tą, stotyje, atsisveikinant...aga...į žanduką. Tu bijojai prisipažinti, kad mane myli. Manei, kad tai kažkas blogo... kvailiuke...
Dabar jau viskas kitaip... mes atvirai demonstruojame meilę viena kitai, net jei mus ir užgaulioja, žemina, muša...
Tu reanimacijoje...
Koma. Įdomus žodis... mama man sakė, kad tu miegi ir sapnuoji mane, todėl ir nenori pabusti... Ir aš tikiu...
Tikiu, jog sapnuoji kaip mes žaidžiame pievoje, gaudome drugelius - margus, dailius. Jie mūsų nebijo - galime juos paliesti, paglostyti pabučiuoti...Jie tokie dideli... dideli dideli...Didesni už mus. Mes elfės, nykštukės, coliukės...
Sudie, Miegančioji Gražuole...
Comment