Kronikos

[inge]

Klausimukas, kodėj JJ blondinė? Juk tapus elfu jo plaukai lyg ir vėl pajuodavo...

[Eglaya]

Tigi sakiau, kad iliustracijų detalės neatitinka kūrinio detalių. Šukuosenos ir drabužiai visai ne tokie. Bet ta pati dvasia. ^^

[Sidzuka]

O kada bus dar nauju daliu?
Zinok, kad labai liudna kai Kroniku ner kaip skaityt... T_T

P.S.O ta smile'a tai nuo taves nukopinau (chi chi chi *trina rankas*)

[Eglaya]

Bus. Tiesiog aš pirma noriu padirbėti dar prie SasuHina tęsinio (taip sakant). Be to, pastarąją savaitę galva plyšo nuo protinių dantų (kam jie išvis reikalingi nesuprantu), tai net galvot nesinorėjo...

Bet aš jau verčiu verčiu

P.S. kokį smile'ą? o.o

[Sidzuka]

Nu, tipo, ta "T_T"

P.S. Uzjauciam del dantu ir irgi nesuprantam kuriu galu ju ten reik

[Olasas]

Nu tu cia pavarai..... Neblogai varai gal rasytoju tapt noretum???? xD

[inge]

Na, Eglaya, greičiau!!!

[Eglaya]

Rašytoja? Nu visai nieko būtų... Bet man retai kada įkvėpimo užtenka originaliem dalykam... ^^;;

Sheilos paveiksliukai įdėti ^o^






Kronikos
6 diena (3)

Junho skynėsi pro tankius medžius ir krūmus, klausydamasis visko aplinkui. Jis turėjo pripažinti, kad elfų ausys buvo labai naudingas daiktas, ir jis girdėjo tai, apie ką anksčiau būtų galėjęs tik pasvajoti. Jis žengė į priekį su maišais rankose, be garso eidamas ant iš lapų, šakelių, žolės ir samanų nuausto žemės kilimo. Ir tai nebuvo elfo ypatybė. Jis ėjo tyliai kaip katinas, nes taip buvo išmokytas.

Karys stabtelėjo ir įsiklausė. Iš dešinės sklido vos girdimas garsas. Jis pasisuko ties trečia valanda, šiek tiek gunktelėjo ir nuskubėjo traškesio link.

Prasibrovęs pro kelis tankius krūmus ir mažus medelius, jis atsidūrė mažoje proskynoje. Ją dengė keista pilkšvai žalsva žolė, šen bei ten mėtėsi auksiniai lapai, ir jam tai pasirodė keista, nes dabar čia turėjo būti pavasaris. Na, jis bent jau taip išmąstė turėdamas omeny dienos ilgumą ir saulės padėtį. Šiaip ar taip, bet kokios spekuliacijos apie metų laikus jam iškart išgaravo iš galvos, kai proskynos vidury jis pamatė šlapią padarą, renkanti laužui tinkamas šakeles. Jis švelniai šyptelėjo. Ji tikrai rinko medieną.

Junho išėjo į proskyną ir tylutėliai prie jos prisiartino, galvodamas, kada jis pagaliau galėtų pareikšti apie savo pasirodymą. Jis buvo už maždaug penkių metrų nuo jos, kai Èlion liovėsi rinkusi nuo žemės mažas šakeles ir kilstelėjo permirkusią galvą.

– Tai ji tave atsiuntė, ką? – paklausė ji stodamasi su šakomis rankose.

– Ei, - Junho sustojo ir lėtai linktelėjo,- taip, išgirdai mane?

– Taip, mano rega nėra tobula, tad klausa kaip ir... atsveria tai, ko trūksta, - ji priėjo arčiau, - skaitymas prieblandoje kenkia akims, - ji linktelėjo ir šyptelėjo.

– M, - jis linktelėjo grynai iš įpročio ir žvilgtelėjo į maišus savo rankose, - Kerivena sakė, kad turėtum persirengti, - jis ištiesė jai vieną maišą, - gali peršalti, - pridėjo ir eilutę nuo savęs.

Èlion sučiaupė lūpas ir staiga suvokė, kad prisikapstė prie dilemos – padėt šakas ant žemės ir persirengt, ar nepasinaudot persirengimo galimybe ir grįžt į stovyklavietę su malkom. Galiausiai ji tiesiog numetė šakas ant žemės ir pačiupo drabužių maišą.

– Dėkui, - pasakė ji pakeldama į jį akis. Jis pažvelgė į ją ir tą akimirką pasijuto kažkaip nejaukiai.

– Ėėė... aš nežiūrėsiu, - pasakė Junho ir nusisuko nuo jos. Èlion tyliai sukikeno, stebėdama jai priešais akis siūbuojantį apsiaustą.

– Tarsi būtų į ką žiūrėti, - sumurmėjo ji, nusitraukdama batus, - vis dar turi išmokinti mane Hangeul, - garsiai ištarė ji, nusimaudama šlapias kojines.

Junho išsišiepė, spoksodamas į medžio žievę priešais ir truputį gailėdamasis, kad elfai neturi pakaušy akių.

– O tu turi išmokyti mano Tengvaro, - priminė jis.

– Galbūt kai pasieksime Grafystę, - išgirdo jis.










Pakabinau savo šlapias kelnes ant medžio šakos ir atsidusau. Vienas drabužių komplektas jau sugadintas. Negana to, Hyungas neteko savo šarvų, bet gal tai tik į gera. Man jau ir taip vėžį varė, kad visi jį laiko princu, taigi – jokių šarvų, jokio wangja.

Ir jeigu jau prakalbom, Hyungas sėdėjo greta mūsų mažo lauželio apsitaisęs sausais drabužiais, apsikabinęs savo kalaviją, ir spoksojo į kažką tolumoje, ko gero, nesąmoningai ugnies skleidžiama šiluma džiovindamas savo ilgus karčius. Jis vis dar negalėjo atsigauti po to, kai sužinojo, kad Èlion padarė jam burna į burną, o jis tai pražiopsojo. M, jo. Hyungo logika, ką dar galėčiau pridurt?

Kerivena ir Legolasas buvo pradingę. Jie tik užkūrė šį mažą lauželį, pasinaudoję viskuo, ką rado aplinkui ir netoli upės kranto, o paskui išėjo miškan paieškoti daugiau medienos. Tikrai vyliausi, kad drauge su šakomis jiedu parneštų ir kokį nors kitą laimikį, nes mano pilvas jau ėmėsi groti maršus, o jie man net elfų duonos nedavė. Garbės žodis.

Neįtikėtina, tačiau Jučionas išėjo drauge su Kerivena ir Legolasu, nes jis norėjo „padėti ir ištyrinėti apylinkes“. Aha, ištyrinėti apylinkes, kurgi ne. Jis ko gero planavo iškaulyti iš Legolaso autografą ar kažkas tokio, nes, nepaisant to, jog nuolatos juokiasi iš Džiunsu idėjų, jis galiausiai pats paslapčia jas ir įgyvendina. Bent jau taip būdavo šulėj. Jėzau, sunku patikėt, kiek su mokykla susijusių prisiminimų per pastarąsias dienas užtvindė mano smegenis. Tarsi vėl viską iš naujo išgyvenčiau. Fu.

Vis dėlto nors Džiunsu-hjongas buvo šiek tiek įkyrus ir šiek tiek nenuspėjamas, jis taip pat buvo ir naudingas, nes jis maloningai pasisiūlė pakabinti mūsų šlapius drabužius ant medžių šakų. Jis netgi padėjo man juos išgręžti, nes Hyungas tą akimirką buvo ne su mumis. Na, bent jau ne protiškai.

Mes jau ketinom sėstis prie laužo ir laukti kitų, kai visas susijaudinęs ir išpūstom akim parvyko Jučionas.

– Ė! – jis tiesiog parvirto ant manęs ir Džiunsu, stipriai mudu apglėbdamas. – Atspėkit, ką mačiau, ką mačiau! – jam žiauriai knietėjo išsipasakot.

– Liv Tyler? ^O^ - laimingas spėjo Džiunsu.

– Ee... – pažvelgiau į Jučiono ranką man ant peties. – O kur tavo malkos?

– Mačiau, kaip Legolasas pabučiavo Keriveną! – jis papurtė mus laimingas, visiškai nekreipdamas dėmesio į mano klausimą. Ne, rimtai, kur malkos? Net jei jis tik apsimetinėjo, kad renka šakas, bent jau galėjo parnešti vieną kitą, kad paremtų savo paaiškinimą ar šiaip.

– Heok~! – Džiunsu cyptelėjo, užsidengdamas burną.


Džedžiungas sumirksėjo ir pabudo iš savo miego atmerktomis akimis. – Rimtai? – jis įsistebeilijo į Jučioną.


– Tep, - aktorius saldžiai išsiviepė, - jau ėjau atgal, bet tada stabtelėjau ir vėl nuėjau pas juos paklausti, gal man TIKRAI reikėtų parinkti tų šakų, ir tada pamačiau! – kažkodėl jo šypsnis buvo labai jau niekšiškas.

– Ooo... ir kaip? Ir kaip? – Hyungas prišliaužė prie savo klasioko, ausis ir akis ištempęs. Dieve šventas...

– Na, jis kaip ir pasilenkė arčiau ir... – Jučionas pažvelgė į jį. – Ją pabučiavo. Taip paprastai.

– Taip paprastai? – Hyungas atrodė nusivylęs. – Ir jokio grabinėjimosi ar glėbesčiavimosi? Jokio liežuvio, nieko?





OMG, ir aš tikrai turiu klausytis tokio DVIEJŲ VYRŲ pokalbio... =___=





– Žinau~! – Jučionas švystelėjo į viršų rankas. – Aš tipo galvoju, bičas, kokia pana! Varyk tiktai~!

– Tai gal tu pats pamėgink pavaryt, ką? – nustūmiau jo ranką sau nuo peties.

– Ar tau galvoj pasimaišė? – Jučionas pažvelgė į mane, tarsi būčiau ką tik pabėgęs iš beprotnamio. – Čiuvas, aš dar truputį pagyventi noriu...

– Ar Kerivena čia?! – neturėjau progos atsakyti, nes išgirdom sunerimusį šūksnį. Pažvelgiau kairėn ir pamačiau mūsų pusėn einančią Èlion su Junho. Jis nešė jos šlapius drabužius, o ji... cha! Matot? Ji nebuvo kvaila! JI TURĖJO krūvą šakų rankose, kad turėtų kuo pateisinti tai, kad anksčiau taip staigiai išnešė mieles... nu gerai, dabar tai jau tikrai einu iš proto. v.v"

– Aš čia, kas nutiko? – mes dar nebuvom spėję nė burnų pravert, kai iš kitos pusės prisiartino Kerivena ir Legolasas, nešdami glėbius šakų ir... HOMG, šviežios miesos! TAIP!! T^T

– Radom uruk-hajų pėdsakus, - pasakė Èlion ir pagal tai, kaip pasikeitė Kerivenos veido išraiška supratau, kad šiąnakt vakarienės negausiu TT__TT.

– Ką? – elfė numetė šakas ant žemės. – Kiek? Turiu tai pamatyti... – ji jau ketino lėkti į ten, iš kur buvo atėję Èlion su Junho, tačiau Junho jai pastojo kelią.

– Nėra reikalo, - pasakė jis žvelgdamas žemyn į ją, - pėdsakai buvo maždaug dienos senumo. Jie keliavo su mažai mantos ir greitai į šiaurės vakarus. Būry maždaug dvidešimt.

Hyungas, Jučionas, Džiunsu ir aš susižvalgėm, o mūsų lūpos suapvalėjo į labai gražias „ooo“.

– Tu... – Kerivena pasimetusi žvelgė į Džiong Junho. – Kas tu... kas esi avarų žemėse?

– Karys, - linktelėjo jis.

– Aišku... – mąsliai ištarė ji, nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų, paskui staiga atsisukdama į mūsų stovyklavietę. – Gerai, vadinasi viskas keičiasi. Nenoriu rizikuoti ir susitikti su būriu Uruk-hajų. Per daug triukšmo, - ji atsisuko į Legolasą, - tuomet turėsime keliauti per Lorieną, norėjau vykti į šiaurę iki pat Senojo Miško Kelio, bet...

– Suprantu, - linktelėjo Legolasas, - tuomet aš kirsiu upę ir eisiu į priekį kitu krantu, kad galėtumėme apsaugoti didesnę teritoriją, - jis paėmė savo lanką, patikrino strėlinę ir jau ketino stumtelėti vandenin vieną iš valčių. Tyliai atsistojau ir pradėjau rinktis daiktus.Aish, nu ir kankynė.

– Palauk, pasiimk su savim kelis iš jų, - Kerivena sustabdė jį, o aš sustingau su savo drėgnais marškiniais rankose ir atsisukau į Keriveną, kuri mus visus labai akylai nužiūrinėjo. – Džiunsu, Jučionai, Yunho. Jūs trys. Džedžiungas aiškiai bijo vandens, o Čangminas gali būti visai naudingas.

– Esi tuo įsitikinusi? – šiek tiek sunerimęs paklausė Legolasas.

Jo, grynai. Jinai išsiunčia pačius geriausius. Kas, jeigu pakeliui sutiksim tų Uruk-hajų? Ta prasme, aš neabejoju Kerivenos įgūdžiais kovoje, tačiau Èlion – bibliotekininkė, aš – zubryla, o Hyungas... na... jisai Hyungas.

– Nesijaudink, - Kerivena patikino Legolasą ir paplekšnojo jam per petį, tačiau jis neatrodė įtikintas, - žinau, ką darau, - šyptelėjo ji, - keliaukite, ir nepamirškite – jokio laužo.




***




Jokio laužo, vadinasi – jokios šviesos, jokios šilumos, jokio maisto. X___X Kai Legolasas persikėlė į kitą upės krantą (Džiunsu kone apsiašarojo, nes jis tikrai manė, jog gali būti, kad daugiau niekuomet mūsų nebepamatys), mes susirinkom savo daiktus ir patraukėm per mišką į šiaurę.



Jaučiau tarp mūsų tvyrančią įtampą, kai mes tyliai ir kaip įmanydami greičiau stūmėmės pirmyn. Sustojom tik tuomet, kai buvo visiškai sutemę, o aukštai danguj kabojo jaunas mėnulis. Įsikūrėm ant mažos kalvos, apsuptos senų medžių ir kelių didelių riedulių, tarsi čia kadaise būtų buvusi kažkokių ritualų vieta. Kerivena mums visiems padalino elfų duonos (na, bent jau palaikė man gyvybę *gūžt*) ir paliepė eiti miegoti, nes rytoj vėl reikės „skubėti“.

Nors iškilo šiokių tokių sunkumų. Hyungas jautėsi ne per geriausiai. Jį nuolat krėtė šiurpuliai, jis čiaudėjo ir galėjau tik daryti išvadą, kad tas linksmas pasimurkdymas upėje nepraėjo be pasekmių. Aišku, dėl to kentėjo jo trys kompanionai, tai yra, Kerivena, Èlion ir aš. Vis to priežastis? Na, mes gi negalėjom užkurti laužo, tiesa? Nes tokiu atveju priešas iškart būtų mus pastebėjęs. Negana to, elfai buvo „žvaigždžių vaikai“, vadinasi, naktinis gyvenimas mums turėjo būti visiškai įprastas. Tačiau. Nebuvo laužo – nebuvo šilumos, o Hyungas drebėjo kaip želė. Dėl to, kad jis nepasigautų kokio nors elfiško gripo, ar dar ko nors, mes galiausiai atidavėme jam savo antklodes ir visus šiltus drabužius, ir tas niekšas iškart užparpė kaip kūdikis, vos tik Èlion ir aš apkamšėme jį jo gulte.









*kost*




Ir vat dėl to viskas baigėsi tuo, kad atsidūriau vienam gulte tarp Èlion ir Kerivenos. Dalinomės viena antklode ir spoksojom į žvaigždes. Skamba gal ir romantiškai, bet patikėkit manim, čia nieko romantiško. Jaučiausi žiauriai keistai ir nepatogiai, ir jau po kokių penkių minučių apsimečiau bemiegantis, nes negalėjau žiūrėt, kaip jos guli greta manęs.

– Atrodai suglumusi, - išgirdau Èlion kalbančią man iš dešinės. Suvokiau, kad tie žodžiai buvo skirti Kerivenai. Dievaži, negi jos tikrai patikėjo, kad jau miegu? O.o

– Jis ir vėl tai padarė, - man iš kairės atsiliepė Kerivena.

– Ir kur čia bėda, Kerivena, - Èlion pajudėjo po antklode, - jis - toks geras elfas.


– Oi, tik nereikia, tarsi jis tau labai patiktų, - nusišaipė Kerivena.




– Gerai, jis gal ir ne pats puikiausias vyras, bet vis tiek labai geras elfas.

– Vaike, jis nori, kad vykčiau į Nemariąsias Žemes, - atsiduso Kerivena.

– Ir? Juk ir IŠVYKSI anksčiau ar vėliau.

– Nežinau... įsipareigojimas veda į tiek daug įvairiausių kompromisų...





Èlion caktelėjo liežuviu ir tiesiog mačiau kaip ji pavartė akis.



– Gyvenimas su kažkuo VISUOMET veda į galybę KOMPROMISŲ, - ji pabrėžė paskutinį žodį, - net aš tai žinau.

– Tiesiog... kodėl vyras negali būti toks paprastas gražus daiktas lovoje, kuris tik tave sušildo? – reikėjo gerokai pasistengti, kad nežagtelėčiau jai visa tai pasakius. Hyungas sukrankė savo guoly ir miegodamas pasisuko ant kito šono.


– Kerivena, vyras – ne daiktas, - Èlion buvo pavargus ir nepatikli, - jis gi ne bejausmis. Jis – ne lovos šildytojas, kurį gali naudoti kada panorėjus.

– O, tikrai? – Kerivenos balse pasigirdo sukta gaidelė. – O tai ką mes čia dabar darome?




Atsimerkiau kaip bitės įgeltas.




– Tai – visai kas kita, mes tausojame kūno šilumą, nes vienas trenktas elfas nusprendė pasipliuškenti vidury Anduino. Aa... Vos tik pasieksim Grafystę, reikės išmokyti jį plaukti...

– Bet kuriuo atveju tai,- kažkas šleptelėjo man ant kairės kojos,- aš vadinu lovos šildymu,- tai buvo Kerivenos koja. Po perkūnais, ką jinai daro???!!! O______O"






– Aš tai vadinu išnaudojimu, - Èlion čiurna apsivijo aplink kitą mano koją. Mamyt~!! Kas čia vyksta?!! O______< Taip Tolkieno merginos nesielgia.






Ir tuomet man dašuto. Tai lapės! Širdis ėmė trankytis krūtinėje. Jos žinojo, kad nemiegu!! >O<





– Bet kuriuo atveju, negali neigti, kad šitaip daug šilčiau, - Kerivena įsitaisė man ant peties.

– Koks skirtumas, - Èlion prisislinko arčiau ir apkabino mane per krūtinę, - nepaliksiu visko tau vienai.




Negerai. Negerai. Nuo pirštų galų kažkas ūžtelėjo visu greičiu viršum iki kiekvieno kūno kapiliaro. Mano kaktą išmušė prakaitas. GA-JAAAAAAAAAAA~!! Daugiau nebeištversiu.




– Ėė... mergos? – prabilau visiškai sugadindamas savo priedangą (nors man ro, nuo pat pradžių nebuvo jokios priedangos). – Žinot, aš kalbu per miegus. Ir mušuos, ir spardaus, jeigu ką nors sapnuoju, - o tas buvo teisybė. Kartą mokyklos laikais teko nakvot pas Hyungą ir miegodamas pramušiau skylę jo kartoninėj sienos pertvaroj. Rytą jisai visiškai pakvaišo.






Èlion sukikeno. Kerivena šiek tiek pasimuistė ir ištarė:


– O kodėl manai, kad mes netrenktume atgal?




O________O"
Mamyt~!
--------------------------------------------------------------------------------------------

• wangja – princas

[inge]

Dieve, kaip faina!!!! Ačiū ačiū ačiū!!!

*overjoy* *dies*

[fuzzy_frogy]

ne istorija o šedevras taip ir toliau ir jei imanoma dazniau

[Sidzuka]

Èlion sukikeno. Kerivena šiek tiek pasimuistė ir ištarė:


– O kodėl manai, kad mes netrenktume atgal?




O________O"
Mamyt~!





Kai sita perskaiciau nuvirtau nuo kedes!


Pagaliau prisikeliau is numirusiuju, nes atsirado new, ir vel nepakartojama, Kroniku dalis!

[.zero.]

Puiku, nepakartojama, Eglaya talentas, tegu dazniau tokius dalykelius ideda

[soshite]

aiktunamo!!!! nerealu nors gal ai nu zodziu be zodziu aciuuuuuuuuuuu labaiiiiiiii tauuuuuu

[inge]

Tai ką, laukiam naujų!

[soshite]

gerai..... DDDDDDDDDDDAAAAAAAAAAAARRRRRRRRRRRRRRRR norisi DDDDDDDDDDDDAAAAAAAAARRRRRRRRRRRR!!!!!!!!!!! nebegaliu, ech tos patvirkusios mergos..... ir kaip musu miegotojams seksis toliau??? zinai??? ne? prasau...... idek ka nors!!!!!