Kronikos

[Nakviša]

haa... Tikrai labai įdomu!!!! Žiedų valdovas, visgi, viena iš mano mėgstamiausių knygų, tai tikrai labai smagu skaityti ^^.
Man labai patinka kad karts nuo karto įdedi kokių nuotraukyčių, taip faina!!!
Iš dalies tai aš jiems pavydžiu kad jie nusikėlė ten... Atsimenu kaip grauždavau ŽV knygas (kiekvieną dalį esu perskaičius bent po 4 kartus tai tikrai) taaaaip norėdavau ten atsidurti Ir dar arkliai... haaa... visada norėjau mokėti joti... gaila ant arklio sėdėjau tik porą kartų gyvenime
Laukiu tęsinuko !!

[gerika]

안녕~ 나 왔어 ^..^V ㅋㅋㅋ

Nu ir keista lietuviškuose forumuose lankytis *žiopso į keistus buttons pavadinimus*
Nusikopijavau viską į word'ą ir į telefoną. Skaitysim nuobodžiose paskaitose ir krizensim, kad visi aplinkui spoksotų kaip į nesveiką <..<;;
Tuoj čia mane atgal į DBSKmaniją įtrauksi... o aš jau pasveikus buvau :dizzy:
Kiek jau spėjau perskaityt, tai super įdomu. DBSK fanfic lietuviškai... nu aš apie tai net sapnuot nesapnavau.

Palinkėsim įkvėpimo rašyt sėdint "mielajam" Sehwawon rusy lol
Hwaiting~!!!

[Rikka]

Nu va... pirmas mano perskaitytas fan ficas. kazkodel niekada nemegau ju skaityti, O taviski paemiau ir perskaiciau. patiko. laukiu tolimesniu

[Eglaya]

Pamenu... (2)

Dėkui, welcome, ir ačiū labai, kad skaitot <3
Tarp viso to SasuHina uragano, įmetu dar vieną Kronikų skyrių. Jeigu pasiseks, rytoj vėl pamatysiu DBSK


Ir Erika, kaip sakė viena taivanietė iš mano korėjiečių klasės - "you're never too old for idols" xD.

ooh, Rikka, tu iš Radviliškio? Aš irgi~^^ Nu, bent jau baigiau ten mokyklą (o šiaip tai aš iš kaimo netol rdv x])



Šitas skyrius yra antras iš prisiminimų serijos. Kadangi pirmasis buvo labai seniai, tai atgaivinsiu truputį atmintį:
Paskutinis skyrius iš "Pamenu" serijos buvo apie tai, kaip Princų duetas verčia mergaites be proto seilėtis, kaip Džedžiungas pasiskolino iš Čangmino iPod'ą, kaip Džiunsu yra nerealiai mielas ir apie tai, kaip... jie ruošiasi repetuoti? O.o







Kronikos
PAMENU... (2)

– Ei, palauk! Palauk, Čangmina~!

Paauglys stabtelėjo koridoriaus vidury ir apsisukęs pamatė link jo bėgantį, išsišiepusį veidą. Čangminas palaukė, kol Ilsano vidurinės futbolo komandos kapitonas jį prisivijo ir paskui tik pasitaisė mokyklinio krepšio petnešą sau ant peties prieš eidamas toliau. Lėtai ir nenoriai.

– Fu~! – Džiunsu atodūsio diapazonas svyravo nuo labai aukšto iki ganėtinai žemo. – Jau maniau, kad pavėluosiu, - jis vis dar stengėsi atgauti kvapą, vaikinukas tvarkėsi mokyklinę uniformą. Jis, ko gero, užsimetė ją paskubomis, nes marškiniai vis dar netvarkingai kyšojo išsidraikę į visas puses. – Treneris nenorėjo paleisti, kol nesumušiau dešimt baudinių iš eilės, o paskui dar turėjau palįst po dušu ir... – sušvokštė jis.

– Aha... – Čangminas burbtelėjo išsiblaškęs.

– Tu... tau visai neįdomu, a ne? – Džiunsu šypsena išnyko.

– Aha...



–


Nors sutrikusio Džiunsu vaizdas buvo ganėtinai juokingas, Čangminas pasijuto labai bjauriai, nes, galų gale, Džiunsu buvo visai nekaltas dėl jo subjurusios nuotaikos. Jau nekalbant apie tai, jog Kim Džiunsu (kad ir koks varginantis jis bebūtų) šioje niūrioje Ilsano vidurinės aplinkoje buvo saulės spindulėlis. Pamokos jau buvo pasibaigusios ir mokykla buvo beveik tuščia išskyrus keletą persidirbančių mokytojų, po pamokų paliktus mokinius ir valytojas. Du jauni vaikinukai penktadienio vakarą šlepsėjo koridoriumi mokyklos aktų salės link.

– Klausyk, Džiunsu-hjongai, atsiprašau, - Čangminas pasitrynė kaktą ir žvilgtelėjo dešinėn į vienuoliktoką, - šiandien tiesiog nekokia nuotaika.

– Nepyk, bet tu visuomet blogos nuotaikos, - Džiunsu ir vėl išsišiepė, jis baigė tvarkytis marškinius ir dabar vargo su kaklaraiščiu, - vos tik kalba pasisuka apie Džedžiung-hjongą, tavo nuotaika iškart krenta į minusą.

– Mmm... galbūt mūsų energetiniai laukai nedera, - patraukė pečiais Čangminas.

– xD eu-kyang-kyang* - Džiunsu plyšo juokais, - jo, kurgi ne. Padaryk sau paslaugą ir pripažink tiesą, Čangmina. Tu ir Džedžiung-hjongas turit daug daugiau bendra negu tau atrodo.

Čangminas pabandė užmušti Džiunsu žvilgsniu.

– Rimtai, - toliau malė liežuviu Džiunsu, - jeigu jau taip negali jo pakęst, tai kodėl sutikai dainuoti šitoj grupėj, ką?

Čangminas panarino galą, pripažindamas pralaimėjimą. Jis nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą.

– e-a-ir-ko... – burbtelėjo jis.

– Ė? Atsiprašau, nelabai išgirdau, - Džiunsu palinko arčiau.

– Jis mane papirko, - garsiau ištarė Čangminas.

– Heok! – Džiunsu atšoko nuo Čangmino. – Eik tu sau~! – cyptelėjo jis. – Gerietis Šim Čangminas buvo papirktas? Ką jis tau pasiūlė?

– Naujausią Kingdom Hearts versiją.

– *žagt* - Džiunsu griebėsi už širdies. – Betgi jis dar net oficialiai neišleistas! Oho, vadinasi Džedžiung-hjongui tikrai reikia tavo pagalbos, taip taip, - linktelėjo Džiunsu, kai jiedu galiausiai priėjo aktų salės duris.

– Jo, bėda tame, kas tas poreikis ne abipusis, - bambėjo Čangminas, stumtelėdamas duris.

Liūdnai pagarsėjęs Ilsano princų duetas jau buvo ten. Džedžiungas ir Jučionas sėdėjo ant scenos mataruodami kojomis. Jie krapštinėjosi su garso aparatūra ir tvarkė mikrofonus. Kai Čangminas ir Džiunsu leidosi tarpu tarp kėdžių eilių žemyn, Jučionas nušoko žemėn ir nubėgo prie vieno iš garsiakalbių patikrinti, ar visi laidai sujungti teisingai.

– Vienas, du, trys, - Džedžiungas pasakė į rankoje laikytą mikrofoną, - bandau, bandau, vienas, vienas, - jo pagarsintas balsas nuaidėjo per visą salę.

– Pamėgink bytboksą,- pasiūlė Jučionas ir kilstelėjo ranką, sveikindamas Čangminą bei Džiunsu, kurie padėjo savo kuprines ant kėdžių pirmoje eilėje ir nuėjo prie dviejų, visiškai įnikusių į garso aparatūrą, hjongų.

Čangminas suraukė nosį, kai Džedžiungas ėmė mušti ritmą balsu. Jo jautrioms ausims to buvo per daug.

– Vis dar reikia suderint dešinę ir kairę kolonkę!! – Jučionas perrėkė triukšmą.

– Tvarka, - Džedžiungas padėjo mikrofoną ir ėmė raustis po savo švarko kišenes, - Annyeong, judu, - jis pamojo Čangminui ir Džiunsu, vis dar kažko ieškodamas, - Aha~ - jis galiausiai ištraukė mini diską, - ateikit čia, - jis mostelėjo jaunesniems berniukams ir įkišo mini diską į grotuvą, kuris jau buvo sujungtas su garso kolonėlėmis, - taigi... – jis suplojo, tačiau pastebėjęs, kad trūksta vieno žmogaus, atsisuko atgal, - Jučiona~ jau baigei?

– Jo, - Jučionas nušoko nuo didžiulio dešinio garsiakalbio ir nuskubėjo prie grupės, - viskas.

– Ok, tai va, - atsikrenkštė Džedžiungas, - turim H.O.T. 행복 fonogramą ir turiu natas su a kapela aranžuote Kalnų šaltiniui.

– 옹달샘? – laimingas išsišiepė Džiunsu.

– ONG DAL SAEM? – iš netikėtumo Čangminui sutrūkčiojo kairė akis. – Tigi čia vaikų daina!

Džedžiungas atsiduso, panarino galvą ir paskui pakėlė akis į Čangminą.

– Mina~ kiek tau metų? – paklausė.

– 15, - iškart atsakė Čangminas.

– Būtent – 15, o ne 51. Ir tu puikiai žinai, kad tavo metų mergaitės svaičioja apie mielą ir nekaltą gražuolį princą, kuris nebijo parodyti savo švelnios ir meilios pusės. Būtent dėl to mums ir reikia Kalnų šaltinio. Aš sunkiai įsipaišau į mielo berniuko įvaizdį, bet jums trims problemų kilt neturėtų.

– O.o‘‘ O tu ištyrei auditoriją, ką? – Džiunsu įsistebeilijo į Džedžiungą su pagarbia baime.

– Taigi privalu. Galų gale, jeigu pavyks, gali būt, jog tapsim kitos kartos H.O.T., - Džedžiungas patraukė pečiais.

– Jo, kurgi ne, - paniekinamai prunkštelėjo Čangminas ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Su tokiu požiūriu mums tikrai nepavyks, - pastebėjo Jučionas.

– Jo... tai va, Mina, nesipraink. Mūsų meilučiai buvo Jusu tada, - paskelbė Džedžiungas.

– Jusu? – paklausė trys nustebę balsai.

– Jučionas + Džiunsu, ko čia nesuprast, - gūžtelėjo Džedžiungas.



O____o





=___=




– Gerai, nuostabu, - Čangminas nusileido viena trečiąja, - o tai kaip tuomet Laimė? Ta daina tokia saldi, kad mane vemt verčia.

– Nu jau, nu jau, Mina~ manai, kad apie tai nepagalvojau? – Džedžiungas atrodė įsižeidęs. – Nu rimtai, nuna tai dainai padarė visiškai naują aranžuotę su trupučiu R‘n‘B, viskas bus gerai!^^

– Kuri nuna? – Čangminas įtariai primerkė akis.

– Džimin-nuna, - lyg tarp kitko pareiškė Džedžiungas.

– A, - Čangminui, regis pritrūko žodžių. Tarytum „Džimin-nuna“ būtų buvęs stebuklingas žodis, privertęs jį paklusti visu 100%.

– Jo, tai va, Jučiona~, ar padarei natų kopijas? – Džedžiungas pasisuko į Jučioną, kai pagaliau buvo susitvarkyta su Čangminu.

– Jo, natos mano kuprinėj, - linktelėjo Jučionas, - Džiunsu, stovi arčiausiai. Nueik ir paimk, - jis parodė į juodą D&G kuprinę, gulinčią ant kėdės pirmoje eilėje, greta purvu apdrabstytos Džiunsu tašės.

Džiunsu linktelėjo ir nuėjo be jokių kaprizų. Jis atsegė kuprinę ir pažvelgė vidun.

– Och, tu kū--! – sušuko jis.


O____o



Jučionas apmaudžiai trinktelėjo sau per kaktą.

– Džiun-su! – Jučionas šūktelėjo kiekvieną skiemenį atskirai, pavargusiu, priekaištų kupinu balsu.

– Ne, ta prasme, och tu kur jos? Kur natos? – Džiunsu, išpūstom akim, parodė į kuprinę.

Čangminas ėmė masažuotis smilkinius, ir šįkart buvo Džedžiungo eilė apmaudžiai trinktelėti sau pačiam per kaktą.

– Jučiona~ tik nesakyk, kad ir VĖL flirtavai su ta motera iš kopijavimo aparatų skyriaus, - pasakė jis.

– Mmm... – Jučionas išsiblaškęs žaidė su savo pirštais. – Atsiprašau?


-___-"


– Nu, nieko tokio, galim improvizuoti, - atsiduso Džedžiungas.

– A, beje, - Čangminas, regis, pabudo iš transo, - atiduok mano iPod‘ą, - jis ištiesė ranką į Džedžiungą.

Džedžiungas kiek papūtęs lūpas įsispoksojo į savo dongsengo delną. Jučionas apsimetė, kad jis šiuo metu yra kažkur kitur. Džiunsu vėl prisijungė prie draugų, sudomintas besivystančios scenos.

– Nu? – pareikalavo Čangminas.

– Ah... T-a ŠITA... – Džedžiungas nenoriai įkišo ranką į džinsų kišenę ir ištraukė pilkšvą iPod‘ą, kuris kadaise buvo baltas. Atrodė, kad jo ekranas turėjo ne du, tačiau penkis sluoksnius. Džedžiungas nedrįso pažvelgti Čangminui į akis.

– EIK TU PEKLON! – Čangminas šokiruotas pagriebė savo muzikos grotuvą ir atidžiai jį apžiūrėjo. – Kas atsitiko? – jis pabandė jį įjungti. – Ne... neįsijungia! – ji pažvelgė į Džedžiungą; jo nekaltoje sieloje augo noras žudyti.

– Atsiprašau, jis įkrito į vandenį... – Džedžiungas nerangiai perbraukė pėda per grindis.

– Įkrito į... Hyungai~! – dabar jau ir Čangminui atėjo eilė išlieti apmaudą. – Kaip—tu--- juk--- jame buvo per penkis tūkstančius dainų! Sugriovei kokį... 80% mano gyvenimo. Ar bent jau bandei išsaugoti duomenis? – paklaiko Čangminas.

– Mmm... atminties kortelė išėjo šaibom, sorry, - Džedžiungas dar žemiau panarino galvą ir tikrai atrodė atgailaujantis.

– Viešpatie aukštielninkas, - Čangis pasikasė žandą ir žvilgtelėjo į jau mirusį iPod‘ą, - kaip, po galais, tai nutiko? Tu negali įlįsti į vandenį, negali pakęst didelių vandens telkinių. Nusinešei jį į dušą, ar ką?

– Ėė... buvau jį įsikišęs į užpakalinę džinsų kišenę ir... nu tipo... jis įkrito į mokyklos tuliką...







Jučionas trinktelėjo sau per kaktą, Džiunsu ir Čangminas negalėdami tuo patikėti įsistebeilijo į Džedžiungą. Kažkas su šituo paaiškinimu buvo netaip.

– De... kch... – Čangminas bandė išspausti bent žodį. – Gerai~! – jis užsimerkė ir pabandė nusiraminti. – Manau, jog galima tuo patikėti, nes mano sesės šitaip sugadino jau ne vieną telefoną ir ne du, bet... Hyungai! Tu gi – bičas! Ką, po galais, tu da... – Čangminas staiga nutilo.


O.o


Kažkas jo galvoje spragtelėjo. Jis taip pat atsižvelgė į tai, jog Pak Jučionas buvo paslėpęs savo veidą delnuose, vadinasi – jis irgi turėjo žinoti tikrąją priežastį ir jo manymu, ji turėjo būti mažų mažiausiai kvaila per visą pilvą.

– Ne... – Čangminas aiktelėjo ir Džedžiungas smalsiai pakėlė akis. Jo blyškūs skruostai buvo išmušti vos pastebimo raudonio. – Tik nesakyk, kad ir vėl mergų tulike laižeisi su Go Junha.

– V-visai ne~! – žagtelėjo Džedžiungas, neaiški rožinė jam ant veido pavirto į labai ryškią raudoną, nudažiusią jo veidą nuo kaktos iki pat ausų galiukų.

– Jis paraudo, kaip faina~ xD – cyptelėjo Džiunsu. Net Jučionas negalėjo susilaikyti nesukikenęs. Džedžiungas paslėpė veidą delnuose.

– Turėtum žinoti, kad Junha-ši kitą mėnesį išvažiuoja į Japoniją, nes žmonės iš įrašų kompanijos susidomėjo jos demo juosta. Taigi ji bandys tapti J-pop atlikėja, - Čangminas paskutinįkart žvilgtelėjo į savo išprievartautą iPod‘ą ir sukišo jį į savo mokyklinio švarko kišenę, - neturėtum pernelyg ko nors iš jos tikėtis...

– Iš kur tu visa tai žinai O.o ? – Jučionas nustebęs pažvelgė į Čangminą, tarsi jis būtų pamatęs šį vaikinuką visai kitoj šviesoj. Kažkodėl Pak Jučiono žodyne žodžių junginys Čangminas + mergos neegzistavo, o štai čia tas bičas taip be jokio vargo kalbėjo apie mergičką, kurią Džedžiung-hjongas jau senų seniausiai buvo įsižiūrėjęs.

– Jinai – mano klasiokė, pamiršai gal? – Čangminas kilstelėjo antakius.

Atsakymas nebuvo ištartas, nes salės durys cyptelėjo atsiverdamos ir keturi vaikinukai išsigandę pažvelgė atgal. Vidun įsilinko kelios mergaitės ir atsisėdo paskutinėje eilėje. Čangminas atpažino pusę iš jų – jos buvo iš tos pačios grupės, kuri anądien bandė jį suvystyt mokyklos valgykloj.

- Mmm... oppa, - vyriausia jų sukaupė visą drąsą ir kreipėsi į vis dar pomidoro raudonumo Džedžiungą, - ar galėtumėm stebėti jūsų repeticiją? Mes netriukšmausim.

- Jo, oppa, ar jos gali stebėt repeticiją? – Čangminas atsisuko į Džedžiungą, kilstelėdamas antakius.

Džedžiungas tik kažką neaiškiai sumurmėjo ir paslėpė vis dar degantį veidą delnuose.

------------------------------------------------------------------------





* eu-kyang-kayng

* 행복 - HAENGBOK – Laimė

* H.O.T. – ko gero, garsiausia visų laikų Korėjos berniukų grupė (1996 – 2001). Nors, dabar galėčiau ginčytis, jog DBSK juos gerokai pranoko savo gabaritais...

ONG DAL SAEM a.k.a. Kalnų šaltinis (atliktas tų pačių DBSK x] )

[Evute]

wow Puiku! Dar! dar!

[Eglaya]

Sveiki visi, kas vis dar skaitot Kronikas Kaip jau tikriausiai pastebėjot, pratęsimai truputį... šlubuoja. Taip yra dėl to, kad dabar "rašau" kitą darbą, kurį galima rasti tam pačiam šito forumo puslapy (arba "click" ant antro mano parašo paveiksliuko).

Anyways, jeigu dar nežinot, tai vos tik baigsiu su SasuHina, iškart imsiuosi toliau Kronikų, nes jau ir pati pasiilgau Čangmino ir visų kitų... netgi desktopą ant kompo pasikeičiau xD



Čia, apylaisviai išvertus daugmaž taip:

Jaejoong: Kronikos... kur?! TT_TT
Changmin: Hyung, aš ir pasiilgau, bet dabar Eglė-san rašo kitą istoriją...
Jaejoong: Eglė baka~! Fui, nemėgstu! >O<
Changmin: --.--;;
Eglė: >w<

>.>'' Jo, einu iš proto...

[inge]

Jau pavargau laukt...

[Eglaya]

6 diena (1)

-išlenda iš po žemių-

vaje, tik pažiūrėkit, kas čia xD kaži, man įdomu, ar daug žmonių grįš skaityt... o dar ir angliškas reiks pratęst... ėch, nėr gyvenimo...

mmm... jeigu siužetas truputį pamirštas, gal paskaitykit prieš tai buvusius kelis skyrius... darkart atsiprašau. čia dėl to, kad aš labai tingėjau verst. angliškas originalas sustojo spalio mėn. kai pradėjau rašyt sasuhiną, ties kokia 10 diena... nu tai galit taip paskaičiuot kiek vertimui medžiagos turiu dar... -spiria sau-

anyways, enjoy~

please comment?



P.S. Šis skyrius ir tolimesni kartais išeis su "iliustracijom", kurias nupiešė labai faina mergaitė vardu Sheila iš Indonezijos. Jinai irgi skaito Kronikas kitam forume tik angliškai xD. Kuo toliau, tuo tos iliustracijos bus sudėtingesnės... įdomu, ar jinai grįš skaityt Kronikų, kai atnaujinsiu ir angliškas...






Kronikos

6 diena (1)

Kažkas minkšta. Prie mano nosies kažkas minkšta. Ir vis baksnoja. Antakiai susiraukia. Per anksti, dar bent kelias minutes. Per anksti...

– Mina~ - TAS balsas. – Mina~ - darkart kažkas švelniai bumbtelėjo man į veidą. – Kelk, laikas keltis, Mina~...

Suniurzgiau ir apsiverčiau ant kito šono, sukišdamas nosį į čiužinį, kuris buvo užtiestas ir ant balno, tarnavusio man už pagalvę. Girdėjau prislopintus balsus ir spragsintį laužą, ir laužomas šakas. Ir tada man vėl minkštai bumbtelėjo veidan, ir jau maniau, spirsiu Hyungui į jo neįkainojamą veidą, jei jis nesiliaus, nes:



a) svarbiausia iš visų jam buvo jo veidas;
b ) mano pėda tikrai galėjo pasiekti jo galvą.


Tad suskaičiavau iki trijų ir nusprendžiau atsimerkti, kol vėl kas minkštai nebakstelėjo veidan. Buvau pasirengęs susidurti akis į akį su žiurkėnu, tačiau, kai galiausiai atmerkiau akis, pamačiau dvi didžiules šnerves ir tamsų minkštą snukį su balta dėme. Pažvelgęs aukštyn išplėčiau akis, nes virš šnervių ir ilgo snukio žibėjo didžiulės rudos akys bei tankūs juodi karčiai. Į regėjimo lauką įsispraudė dar vienas veidas. Žiurkėnas ir arklys susispaudė drauge.





– Matai? – Hyungas prispaudė skruostą arkliui prie galvos. – Net ir Soni nori, kad atsikeltum^^ - jis sušiaušė kumelės karčius ir paskui ta pačia ranka plekštelėjo man per skruostą.

– Ugh, - atsisėdau laikydamasis už galvos ir Soni greitai atsitraukė. Ji netgi trumpai žvingtelėjo paėmus aukštą natą. Apsidairiau.

Labai rytietiškai atrodantis Hyungas nusliūkino atgal prie laužo, kur Èlion laužė šakas ir kišo jas laužan. Ji pakėlė nuo darbo akis ir pasveikino mane su šypsena veide.

– Labas rytas, Čangminai, - ištarė ji.

– Wabwy... – mano kalbos aparatas iš ryto veikė apgailėtinai.

– Labą rytą, Čangminai, - iš miško išniro Junho su pilnu glėbiu sausų šakų.

– O, rimtasis, pabudai, - staiga pasukau galvą kairėn, patempdamas visus raumenis, kad pamatyčiau iš kitos pusės su katilu vandens pareinančią Keriveną.


Vėl kažką suniurnėjau ir pasitryniau veidą, bandydamas atsikratyti paskutinių miego liekanų. Va tau ir likimo ironija – man įduota kumelė Soni buvo vienintelis arklys, kuris stovėjo greta savo raitelio. Ji dykinėjo greta mano gulto, o kiti arkliai tvarkingai ir klusniai buvo susirinkę aplink vieną medį kažkur už Džiunsu ir Jučiono, kurie... ruošė pusryčius? O_____O

Šventas šūde, Jučionas nemoka gamint. Gal jis pamanė, jog buvimas elfu pagerina ir maisto gamybos įgūdžius? Hmpf, tikiuosi, jog Hyungas pajėgs išgelbėti tą anų dviejų privirtą košę.

Rytas vis dar buvo ankstyvas, nes dangus buvo ganėtinai pablyškęs su vos matomu mėlynu atspalviu. Man iš dešinės dunksojo tamsūs medžiai ir, jeigu Soni būtų pajudėjusi, būčiau galėjęs matyti daugiau. Kita vertus, man iš kairės atsivėrė toji maisto ruošimo scena, kur Kerivena su Junho kabino virš laužo katilą, o Hyungas instruktavo Jučioną ir Džiunsu. Kaži, kur Legolasas. Visai netoliese girdėjau tekantį vandenį, tačiau daugiau jokie keisti garsai ausų nepasiekė.

Jučionas su Hyungu ėmė ginčytis korėjietiškai, negalėdami nuspręst, kiek į pusryčius dėti pupelių tyrės (iš kur, po galais, jie gavo pupelių tyrės? O.o), o man neprasprūdo pro akis, kad Kerivena atidžiai jų klausosi. Atrodė, tarsi ji stengiasi iššifruoti korėjiečių kalbą. Èlion irgi susidomėjo tuo kivirču.

– Dėl ko jie ginčijasi? – ji smalsiai žvilgtelėjo į mane ir Junho.

– Dėl vieno ingrediento, - mandagiai paaiškino Junho, pritūpdamas greta jos; jo apsiaustas užklojo žemę apink jį.

– Hyu— Džedžiungas nori daugiau prieskonių, o Jučionas norėtų ko nors švelnesnio, - pakilau ir nuvilkau kojas laužo link.

– Jo, Džedžiungui žiauriai patinka aštrūs patiekalai, - įsiterpė Džiunsu, palikdamas šulės princus ginčytis vienus, - jis – ne žmogus.

– Na, jis ir nėra žmogus, - šyptelėjo jam Èlion, - juk jis – elfas, tiesa?

– O... teisyyyyyyyybė^^;; - Džiunsu sumišęs pasikasė pakaušį.

Rimtai, šitas bičas beviltiškas. --____--"

– Betgi tai juokinga, - Èlion numetė ant žemės šakeles, - negi jie negali paragaut ir nuspręst, kas skaniau?

Džiunsu, Junho ir aš priblokšti susižvalgėm. Kerivena paniekinamai prunkštelėjo.

– Vyrai, - burbtelėjo ji.

– Ne, rimtai, - Èlion pavartė akis ir nuropojo prie Hyungo ir Jučiono, - ei, - ji bakstelėjo Hyungui į petį, bet jis buvo pernelyg įsijautęs į tą ginčą, kad pastebėtų už jo stovinčią merginą, - atsiprašau, pone Džedžiungai, - kostelėjo ji.

– Jinjjaro, Yucheon-ah, nan... – Hyungas nutilo sakinio vidury ir žvilgtelėjo sau per petį, vos nesugūrindamas Èlion į veidą savo nosies. – Mian~! – jis staiga atsitraukė, parvirsdamas ant Jučiono, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdamas neišpilti sriubos ar troškinio pavyzdžio, kurį laikė rankose.

– Hyungai! – Jučionas bandė išlįsti iš po tos kaulų krūvos.

– Atsiprašau, nenorėjau jūsų išgąsdinti, - Èlion tikrai gailėjosi, - che che, žinau, kad iš tam tikro kampo mano veidas atrodo baisiai, tai daugiau taip nedarysiu...

– Absurdas... – Kerivena burbtelėjo greta manęs.

– ... tačiau gal galėčiau paragauti jūsų ruošiamo maisto? – Èlion ištraukė Jučioną iš jo kalėjimo ir Hyungas atsisėdo. – Regis, judu negalite apsispręsti, tad gal jums reiktų nešališkos nuomonės?

Hyungas pažvelgė į ją, paskui į dubenėlį rankose, paskui vėl į Èlion ir galiausiai ištiesė į ją ranką. Ji sučiaupė lūpas, žiūrėdama į tą pliurzą ir į visa tai įgrūstą šaukštą.

– Mmm... – ji kilstelėjo rankas, kurios buvo beveik juodos nuo nuodėgulių ir pelenų, ir apgailestaudama šyptelėjo. Galų gale, ji gi dirbo prie laužo.

– O ne... – Jučionas užsidengė rankomis veidą. Hyungas nejaukiai pasimuistė.

– Gerai, - atsiduso jis, panardino šaukštą giliai į tą košę ir pasiūlė Èlion gumulą pliurzos.

Ji pasilenkė ir truputį paragavo.

– Heok~! – cyptelėjo Džiunsu ir krumpliais užsidengė burną. – Jis ją maitina~! – jis man niuktelėjo.

– Matau, Džiunsuja... – paslėpiau veidą delnuose, o kai vėl pakėliau akis, Hyungas jau buvo sumaitinęs Èlion ir kitos košės pavyzdį.

– Mm... – ji perbraukė liežuviu per dantis. – Man regis, pirmas skanesnis, - ji pakilo, palikdama Hyungą sėdėti su dubenėliu pliurzos rankose, - aštrus maistas nėra toks jau blogas, - šyptelėjo ji, artėdama prie mūsų, - aš, tarkim, negaliu gyvent be rūgštaus, tai...- ji pritūpė ir įmetė į laužą kelias šakeles.

– Ką tu sakai, marinate, - Kerivena pavartė akis ir sušiaušė Èlion plaukus, - einu, patikrinsiu arklius. Eikš, padėsi, karių grupės avari, - ji stumtelėjo alkūne Junho ir jis, tarsi paklusnus leitenantas, nusekė paskui savo kapitoną.

– O aš geriau eisiu ir pažiūrėsiu, kaip ten Hyungas, - pareiškiau nusitempdamas drauge Džiunsu.

– 재중, 괜찮아? – Jučionas papurtė Hyungą už peties. Mūsų virėjas tarsi pritrenktas spoksojo į dubenėlį rankose.

– Džedžiung-hjongai?

– Hyungai? – ranka pamojau jam priešais akis.

– Ji... jai... – sušnarpštė jis. – Jai... – jis pakėlė galvą ir nužvelgė mus visus su ašaromis savo elniuko akyse. – Jai patiko mano maistas~!


















Reikia liautis dėl jo nerimauti.

– Beje, kur Legolasas? – paklausiau savo hjongų.

– Išėjo apsižvalgyt, gal yra orkų ar kažkas tokio, - gūžtelėjo Jučionas.


...



Orkų? Ką praleidau?

– Maniau, jog visi orkai buvo išnaikinti sugriovus Mordorą? – atsisukau į Èlion su pasibaisėjimo kupina išraiška veide.

– Jie gyvena labai labai toli, bet yra visai neblogai informuoti, - sau po nosim tarstelėjo Kerivena, stovėdama už Hyungo arklio.

– Daugelis jų buvo išnaikinti kritus Sauronui, - Èlion atsistojo ir purvinais pirštais susiėmė už smakro, - tačiau šie miškai aplink Anduino upę yra labai tankūs ir dar nuo to meto, kai buvo sunaikintas Izengardas, aplink nuolat bastosi mažos Uruk-hajų grupuotės, tęsdamos partizaninį karą.

– Partizaninį kartą, - tyliai nusijuokė Kerivena ir patapšnojo savo sartį, - tik tu gali pavartoti tokią frazę, - ji priėjo prie Èlion, lyžtelėjo nykštį ir nuvalė tamsią dėmę draugei nuo smakro.






=______=




– Gerai, dabar aš visai pasimečiau, - Jučionas pačiupo Hyungą už peties.

– Galbūt elfų seilės turi valomųjų muilo savybių, - Džiunsu patraukė pečiais ir mums nusišypsojo.







--_____--"





– Tai gal pats ir išmėgink,- įgrūdau vieną murziną dubenėlį Džiunsu į rankas ir palikau juos ten būt. Smegenys vis dar buvo šiek tiek apmusiję, nes mane pažadino arklys. Fu. Pasitryniau veidą ir įsispoksojau į miško gilumą – nors nebebijojau tamsos taip kaip anksčiau, jos apsuptas vis dar jaučiausi nejaukiai. Ypač, kai tarp šakų ir medžių kamienų, kažkas blykčiojo.

Sumirksėjau ir įsižiūrėjau atidžiau, nes tas blykčiojimas vis dažnėjo. Tyliai sušlamėjo lapai ir į mūsų stovyklavietę išniro Legolasas. Regis, jis nemiegojo jau keletą valandų. Ant peties kabėjo lankas ir strėlinė, o jo apranga buvo žalia kaip ir jį supantis miškas, kas darė jį sąlyginai visiškai nematomą, jeigu nekalbėsim apie jo šviesius plaukus.

– Tu kaip tik laiku, mano mielas, - pasveikino jį Kerivena, - avarų valdovas tuojau mus pavaišins ypatingais pusryčiais.

– Būdamas vyriausias iš mūsų jis nusipelno šiek tiek pagarbos, negana to, jam priklauso ūkis, kuriame anądien mus visus priglaudė, - man už nugaros sušnibždėjo Junho, - bet ar nemanai, jog viso to truputį per daug, kai jį nuolatos vadina valdovu ir princu?

– Va dabar šneki žmoniškai, - patapšnojau Junho per petį, kai Èlion įdavė man pusryčių porciją, - ko gero, jis vis dar neišaugo iš to mokyklos princo režimo.

– Nes, jei jis princas, tai tuomet kas aš? – svarstė Junho. – Karališkosios sargybos kapitonas?










– O tai aš tada kas? – nuėjau atgal prie savo gulto ir šleptelėjau ant balno. – Karališkasis patarėjas mokslo klausimais?

Junho nusijuokė ir prisėdo greta manęs.

– Greičiau jau karališkasis įpėdinis...

Vos nepaspringau pusryčiais. Negi tikrai toks atrodžiau? Jei taip, tai, ko gero, elgiausi taip pat kvailai kaip ir Hyungas x___x.

– Viskas ramu? – išgirdau sakant Keriveną, kai jį padavė Legolasui pusryčius ir prisėdo šalia Èlion.

– Gali kilti bėdų, - Legolasas nurijo pirmą šaukštą košės, nė nemėgindamas tikrinti maisto kilmės, - panašu, jog du priešiški Uruk-hajų būriai Anduino aukštupyje kovoja dėl įtakos zonų. Už kelių mylių nuo čia radau visiškai nuniokotą Rohano stovyklavietę.

– Rohano...? – Èlion pakėlė akis. – Likusių gyvų yra?

– Jei kas ir išsigelbėjo, tai jie greičiausiai jau atsitraukė į Rohano lygumas, - valgė Legolasas, - tačiau manau, jog tikimybė sutikti Uruk-hajus yra labai didelė, jei keliausim pro Rohano tarpeklį.

– Galėtumėme su jais ir susiremti, - mąsliai pareiškė Kerivena, - tačiau tai būtų pernelyg didelė prabanga ir mes sugaištumėme daugiau laiko negu reikia.

– Galime keliauti upės vaga aukštyn iki Lotlorieno, - pasiūlė Legolasas, - netoli nuo čia, mūsų slaptavietėje yra keletas valčių.

– O kaip tuomet žirgai? – pasiteiravo Junho.

– Alagosas juos gali nuvesti pro Rohaną ir klajoklių žemes iki pat Rivendelo, čia nieko tokio, - pasakė Èlion.

Kerivena nuleido galvą, mąsliai knibinėdama savo porciją. Šiaip tikimybė sutikti visą gaują šleikščių kraugerių manęs visai neviliojo, tad tikėjausi, jog mūsų labiau patyrę pažįstami padarys taip, kad vis dėlto su orkais tiktis neteks.

– Jei kas nutiktų, turėsime pasidalyti į dvi grupes po keturis, - galiausiai ištarė Kerivena, - tuomet daug greičiau judėtume, - ji pakilo ir nusviedė savo tuščią dubenėlį Hyungui sterblėn, - ačiū už pusryčius. Paskubėkite, turime paleisti arklius, surasti valtis ir iki vidudienio jau irtis aukštyn upe.

– Dėkui, - Legolasas irgi padavė Hyungui savo dubenėlį, - buvo skanu, - jis nuėjo pakuoti mūsų daiktų.

Jučionas, Džiunsu ir aš drauge sutartinai nuskubėjom prie Hyungo, tarsi kas būtų mostelėjęs burtų lazdele. Džedžiungas tiesiog spoksojo į tris tuščius dubenėlius sterblėj, kramtydamas savo plastiką primenančias lūpas.

– Džedžiungi...

– Džedžiung-hjongai...

– Hyungai... valtys, - uždėjau jam ant peties ranką, - ar sugebėsi?

Jis staiga pakėlė į mane akis ir šįkart jo rūškana mina buvo ne apgailėtina, o ryžtinga.

– Tai aišku, kad sugebėsiu, - jis pagriebė mane už marškinių ir prisitraukė arčiau. Velnias, jau pernelyg daug kartų esu matęs savo atspindį tose tamsiose akyse. Žiauriai nemalonu~! >O<

– Iškęsiu viską arba aš ne Kim Džedžiungas iš Ilsano! – jis mane kaip reikiant papurtė.

– Hyungai, tigi metei šulę, gal jau pamiršai? Dabar turėtum būt ketvirto kurso studentas~!





ŠLIOPT~




O.o

Apsižvalgėm. Už mūsų dulkėtom rankom stovėjo Èlion. Laužas užgeso, kai ant jo buvo užpilta geras kibiras žemių.

– Eime, - pasakė ji.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------


ŽODYNĖLIS




* Jinjjaro, Yucheon-ah, nan... – Rimtai, Jučionai, aš...

* Mian~! – atsiprašau

* 재중, 괜찮아? – JAEJOONG KWAENCHANA? – Džedžiungai, viskas gerai?

[inge]

buvo verta laukt! pamačius vos neapalpau iš laimės! Ačiū, kad stengiesi!

– Hyungai... valtys, - uždėjau jam ant peties ranką, - ar sugebėsi?

Jis staiga pakėlė į mane akis ir šįkart jo rūškana mina buvo ne apgailėtina, o ryžtinga.

– Tai aišku, kad sugebėsiu, - jis pagriebė mane už marškinių ir prisitraukė arčiau. Velnias, jau pernelyg daug kartų esu matęs savo atspindį tose tamsiose akyse. Žiauriai nemalonu~! >O<

– Iškęsiu viską arba aš ne Kim Džedžiungas iš Ilsano! – jis mane kaip reikiant papurtė.

– Hyungai, tigi metei šulę, gal jau pamiršai? Dabar turėtum būt ketvirto kurso studentas~!

[fuzzy_frogy]

ilgai lauktos ir pagaliau sulauktos kronikos kaip saunu kad prisiminei ir sia skilti

[ugnieska]

Eglaya norejau paklausti ar Tavo kronikas galeciau paplatint savo draugem zinoma tavo vardu ir y kitus intiko psl tikrai nedesiu nes joms labai patiko mano pasakojimai apie tavo kronikas ir uzsimane paskaityt taj db laukiu tavo atsakymo
Beje pagaliau dasivijau jus wisus iki galo Lb man patinka wiskazz

[inge]

Vėl pavargau laukt...

[soshite]

wow... unrealllllllllllll.......... tu pavarai zmogau....... as suzaveta......... neitiketina nenori isleist knygos per klaida? jei taip padarysi as tavo knyga nusipirkciau pati pirma....... unreallllllllllll............

[Eglaya]

6 diena (2)

Labai atsiprašau, kad vėluoju, bet prasidėjo naujas semestras ir man ten univere dabar kelia visokias užtvaras ir nesąmones... visokie kursiniai bla bla ir pan. (boring -.-) nekenčiu rašymo. Ta prasme akademinio, jokios laisvės. Fe.

Be to, šis skyrius pakankamai ilgas, tai ilgiau užtrukau versdama...

ugnieska, rodyk draugams į sveikatą. vis tiek tokio rimtesnio copyright'o nėra, nes čia fanfic. xD

soshite, na, knygą tai jau seniai noriu parašyt, bet taip niekuomet rimtai ir neprisėdu... dabar va, Azonoj auginuos skaitytojų kartą, sakau, jeigu kada ką išleisiu, reikės čia reklamuotis, gal bent penkias kopijas nupirks kas nors D







Važiuojam. (pridedu Sheilos iliustracijas. Truputį neatitinka šukuosenos ir drabužiai, bet labai faini piešiniai )





Kronikos
6 diena (2)

Balnus ir visą įrangą turėjom nutempti iki pat elfų slėptuvės. Nelabai supratau, kaip po to būtume galėję joti ant arklių be balnų, bet, ko gero, Kerivena buvo ką nors sugalvojusi. Sakau Kerivena, nes Legolasas tikrai nebuvo mūsų lyderis. Jis buvo panašesnis į talismaną. Suprantu, jog toks požiūris gana žiaurus, bet tokia jau mano natūra xD.

Viena iš jautresnių scenų, kurią šįryt turėjau garbės stebėti, buvo arklių paleidimas. Garbės žodis, tasai juodas arklys Alagosas paprasčiausiai nenorėjo niekur eiti, bet Èlion jam kažką pasakė, pakasė sprandą ir pliaukštelėjo jam per užpakalį. Po to ans pabėgo. Buvo nerealu, kai visi kiti arkliai iškart nušuoliavo paskui jį. Jie kirto upę, atsikapstė į vakarinį krantą ir greitai pradingo kitoj pusėj tarp medžių. Kai užsimečiau balną sau ant dešinio peties, išgirdau Džiunsu klausiant Èlion, ar ji tikrai buvo įsitikinusi, kad arkliai atras kelią per mišką.

Jį nuramino vienas paprastas „Taip“.

Keliaudami slėptuvės link pernelyg nesišnekėjom. Galvoje maišėsi galybė minčių ir bandžiau pačiupti ir gerai išmėsinėti bent kelias. Visų pirma tai buvo jau šeštoji mano pavasario atostogų diena. Tai reiškė, kad iki paskaitų pradžios buvo belikusi tik viena diena ir nors univeras – ne šulė, tikrai nenorėjau praleidinėt paskaitų. Kita vertus, iš kur galėjau žinot, kad viena minutė čia buvo lygi vienai minutei namuose? O jeigu čia praleisti keli metai prilygo vos vienai sekundei namuose? Turint omeny, jog čia buvau elfas, pastarasis variantas buvo labiau tikėtinas ir visai priimtinas.

Nors man ramybės nedavė tai, jog čia vis dar buvo likę galybė paslapčių ir nežinomų faktų, kurie neleido man užbaigti dėlioti visos mozaikos. O paslapčių sprendimas nebuvo mano arkliukas. Man geriau sekėsi vertinti duotus faktus ir daryti logiškas išvadas. Ir aš nesigiriu!

Prieš pasiekdami slėptuvę mes, judėdami palei upę aukštupio link, perėjome nemažą miško gabalą. Mūsų tempas buvo gana greitas. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip Èlion sugebėjo paspėti su mumis. Man nelabai gerai sekasi skaičiuoti mylias ir kilometrus, tačiau, ko gero nuo vakar, kai palikome Minas Tiritą, sukorėme mažiausiai 300 kilometrų. Mes pralėkėme pro Anduino ir dar kažkokios upės santaką, kuri buvo panaši į deltą. Tikrai neturėjau laiko grožėtis Viduržemio peizažu, nes mes bėgom ir skubėjom. Ir tik tuomet, kai praėjome pro dvi didžiules aukštas uolas, stovinčias abiejuose upės krantuose, pagaliau šiek tiek sulėtinome tempą ir Legolasas ėmė rodyti kelią.

Tik po kurio laiko suvokiau, kad tos milžiniškos uolos, kurias turėjom apeiti, buvo dvi didžiulės šiauriečių karalių skulptūros. Tuomet prisiminiau, kad esu matęs kažką panašaus viename iš Žiedų valdovo filmų ir čia pagalvojau: kodėl čia viskas buvo taip panašu į filmus? Ar Peteris Jacksonas ir jo dekoracijų prodiuseris taip tiksliai atkūrė aprašymus knygose? O gal aš tiesiog ėjau iš proto? Rinkčiausi pastarąjį variantą. Rimtai, kuo daugiau apie tai galvojau, tuo dažniau mintyse atsitrenkdavau į aklavietes.

Stebėjau plačią ir ramią upę, kuomet Legolasas, Junho ir Jučionas atitempė sau ant pečių tris valtis. Galbūt Hyungas ir Džiunsu gailėjosi jiems nepadėję, tačiau aš sąžinės priekaištų nejaučiau. Juk tai buvo elfų valtys ir jos turėjo būti pakankamai lengvos. Negana to, Èlion nešė daugiau irklų negu Kerivena, tai va. Mano atgailai nebuvo vietos.

Legolasas įstūmė pirmąją į kanoją panašią valtį vandenin ir įsitaisė pirmagaly. Jis atsisuko į mus ir surado akimis Keriveną, tyliai jos laukdamas, tačiau...

– Kažkam reikia prižiūrėti šituos avarus, - Kerivena patraukė pečiais ir apgailestaudama šyptelėjo. Ji taukštelėjo Junho per nugarą. – Eik su juo, Džiong Junho.

Oho, tai buvo pirmas kartas, kuomet ji pavadino jį vardu. Stebėjau, kaip jis įsiropštė į valtį, pagriebė irklą ir nusiyrė drauge su Legolasu priešais upe aukštyn. Beje, pati upės tėkmė buvo labai lėta ir rami.

– Judu, - Kerivena švystelėjo irklus Jučionui ir Džiunsu, - plauksite su manim, - kai Džiunsu laimingas pagavo savo irklą, ji atsisuko į Èlion ir mane, - tau teks prižiūrėti virėją ir galvočių, - pasakė ji ir įsmeigė akis į mane, - nujaučiu, kad jūsų Kim Džedžiungas linkęs į nelaimes, tad turėsi padėti Èlion ir jį pasaugoti...

– Nuna!! Kur man sėdėt: prieky ar gale?! – Džiunsu pamojo Kerivenai irklu. Jo akyse spindėjo žvaigždės. Jučionas pasislėpė už savo irklo ir nušlepsėjo valties link.

– Spręsk pats, - Kerivena vos galėjo suturėti šypseną, kai ji stumtelėjo jų valtį į vandenį. Džiunsu jau tupėjo joje, - Gerai, juokingas, turėsi paaiškinti, kas ta „nuna“, - tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau, o po to Jučionas įšoko į laivagalį ir užgulė savo irklą.

Hyungas stovėjo ant upės kranto, vanduo beveik siekė jo pėdas, o jis spoksojo žemyn, pridėjęs smilių sau prie lūpų. Jis atrodė susimąstęs ir sunerimęs. A, va čia užtinkame dar vieną natūralią princų dueto fobiją. Jiedu daugmaž vienas kitą atsvėrė. Kaip jau minėjau anksčiau, Pak Jučionas žiauriai bijojo aukščio. Ir nors aukštose vietose jis nubaldavo blyškiau už švariausią paklodę, jis kažkaip sugebėjo prislopinti tą fobiją dėl savo karjeros ir dėl šventos ramybės (t.y. viename iš savo filmų šokinėjo su guma, o va vakar jojo arkliu). Na, o Hyungas... che che xD

Hyungas bijojo vandens. Ne taip smarkiai, kad negalėtų maudytis vonioje. Iš tiesų tai, girdėjau kartą jį sakant, kad jam patinka tas jausmas, kai vanduo teka kūnu ir jam taip pat patinka, kaip žiba jo oda, kai jis prausiasi po dušu (DIEVE TU BRANGUS, narcizas =___=), tačiau dideli vandens telkiniai ji surakindavo. Jis negalėdavo pajudėt. Dėl Dievo meilės, jis netgi nemokėjo plaukti. Be jokios pagalbos iš šalies jis galėjo lengvai nuskęst net ir plaukimo baseine. Jo, pyrago kepimas nebuvo vienintelis dalykas, kurio Hyungui reikėjo mokytis. Tiesiog jis dažnai labai patogiai šį nereikšmingą faktą pamiršdavo.

Pasigirdo menkas brūžinimo garsas ir apsisukau pažiūrėti, kas ten taip... Èlion stūmė valtį į vandenį. Labai trumpai dirstelėjau į upę ir pamačiau, jog Legolasas su Junho jau buvo ganėtinai atitrūkę, tai mintyse sau įspyriau ir nuskubėjau padėti Èlion dorotis su mūsų laivu.

– A, ačiū, - ji išsitiesė ir šypsodama padavė man irklą, o paskui patraukė kelias susivėlusias sruogas sau nuo veido, - gal gali pasakyti savo hjongui, kad jis liptų į pirmagalį? Jis atrodo truputį apspangęs, - atsiduso ji ir pačiupo savo irklą. Jos kakta buvo lengvai išmušta prakaito ir smulkios pilkšvai rusvų plaukų sruogos lipo jai prie odos. Tuomet pagaliau suvokiau, kaip sunku jai buvo neatsilikti nuo mūsų diktuojamo tempo ir bėgti drauge su mumis. Nors nė karto negirdėjau jos švokščiant. Jos kvėpavimas buvo pastovus ir kiek sunkiau, ko gero, buvo tik jos bibliotekos dulkių prisigėrusiam organizmui.

– Hyungai, - uždėjau ranką jam ant peties, jis netgi krūptelėjo, - Hyungai, laikas judėt.

Jis atsisuko ir žvilgtelėjo į mane nieko nesuvokiančiomis veršiuko akimis.

– Ką?

– Lipk į valtį, - pasakiau, o Èlion mandagiai įdavė jam irklą.

– A, gerai... – jis sunkiai nurijo seiles ir nusverdėjo į mūsų kanoją.

– Nežiūrėk žemyn, - sušnibždėjau jau už nugaros, prieš įsitaisydamas laivagalyje.

Èlion atsisėdo tarp manęs ir Hyungo ir parodė man, kad metas atsistumti nuo kranto. Panardinau savo juokingą irklą į seklius upės kranto vandenis ir iš visų jėgų stumtelėjau. Valtis šovė priekin (O___O" tikriausiai, turėjau daugiau raumenų masės, negu įsivaizdavau) ir Èlion ėmė irkluoti. Netgi Hyungas šiek tiek judino rankas. Valtį irklavau pirmą kartą gyvenime, tačiau, ko gero Èlion įgūdžių dėka, gan greitai sugebėjom pasivyti Keriveną ir tuos du priplaukėlius.

Legolasas ir Junho vis dar yrėsi pirmi priešais srovę, o mes plaukėme išsidėstę šitaip – mūsų valtis vidury, o Kerivena stebėjo mus iš užnugario. Kadangi yrėmės prieš srovę, negalėjom atsipalaiduoti, nors šioje upės vietoje srovė buvo labai lėta. Yris kairėj, yris dešinėj, mes stūmėmės pirmyn tyliai ir susikaupę. Galėjau girdėti pokalbių nuotrupas iš Legolaso ir Junho valties, girdėjau kvailą ir linksmą juoką sau už nugaros ir žinojau, kodėl mūsų vežėčios buvo tokios tylios. Aš tylėjau dėl to, kad visą dėmesį buvau sutelkęs į irklavimą. Nu rimtai, nėra taip lengva irtis, ypač, kai tai darai pirmą kartą. Pradedančiojo sėkmės negalima priimti už gryną pinigą.

Antra, Èlion tylėjo, nes buvo pavargusi. Mačiau tik jos nugarą ir ant pečių išsidraikiusius plaukus, tačiau mano galva, jai reikėjo karštos vonios ar kažko panašaus. Ta prasme, nuo jos nesklido blogas kvapas, nesupraskit manęs klaidingai, jai ta vonia būtų pravertusi rekreaciniais tikslais.

Negana to Hyungas tylėjo, nes tikrai nesijautė jaukiai, apsuptas trijų šimtų metrų pločio upės. Nors, reikia pripažinti, kad jam sekėsi visai neblogai. Be to, jo irklavimas padėjo mums stabiliai stumtis pirmyn.

Nesekiau laiko, po galais, nė neturėjau jokio laikrodžio T.T Tai nežinau, ar labai ilgai yrėmės prieš srovę, tačiau Kerivena buvo minėjusi, kad norėtų pasiekti slėptuvę dar prieš pusiaudienį. Tarkim taip ir padarėm. Ir dabar saulė švietė mums iš dešinės, beveik pasislėpusi už medžių, o amžinai mėlynas dangus buvo nusidažęs raudona ir oranžine spalva. Mano skrandis urzgė. Tikriausiai vakarienės metaus jau buvo praėjęs. Varge, elfams tikrai nereikėjo daug valgyt, ką? Svarsčiau, kodėl mes plaukėm upės viduriu ir visai neartėjom prie kranto – jie tikrai neketino sustoti pavakarieniauti ar tiesiog šitaip draudėsi nuo uruk-hajų grėsmės?

Mano irklavimas patapo mechaniškas ir nukoriau galvą žemyn, spoksodamas sau į kelius ir galvodamas apie šį bei tą. Mūsų valtis susvyravo ir pamaniau, jog susidūrėme su dar viena povandenine srove (arba su kokiu nors milžinišku vandens padaru?), ir visai nesivarginau patikrinti savo hipotezių. Rimtai, maisto trūkumas sumažino mano dėmesio apimtis, tad...

– Atsisėk, - išgirdau Èlion sakant ir pamačiau, kaip jos irklas paniro į tamsius vandenis. Pakėliau akis ir pamačiau virš jos iškilusį Hyungą. Ką, po velnių, jis bandė iškrėsti?

– Ei! – kažkas šūktelėjo man už nugaros ir atsisukau į garso šaltinį: Kerivena iš savo valties grūmojo mums kumščiu. – Ką tas trenkas bando padaryti?! Sėskis, tu kvanka!!

O____o" Ji pernelyg greitai perėmė naują žodyną. Jučiono ir Džiunsu kompanijoje praleistas laikas jai tikrai neišėjo į naudą.

– Norėjau pamatyti geresnį vaizdą, - Hyungas papūtė lūpas, - bet kadangi pavadinai mane kvanka, tai dabar TIKRAI nesisėsiu.

– Pamatyti geresnį vaizdą atsukdamas nugarą į tai, kas jam priešaky, - sau po nosim sumurmėjo Èlion, - oho, jisai toks ypatingas egzempliorius, ką?

Nuna, tu net neįsivaizduoji, kaip tiksliai pataikei. Aš tai išvis dar pridėčiau, kad jam visai stogas nuvažiavo. v_v

– Hyungai, šitaip savo baimių neįveiksi, - papurčiau galvą, bandymas ištiesinti mūsų valties traketoriją.

– Nesąmonės, - Hyungas pamosavo dešine ranka, - kliedi, Mina~

ACH, MAT KAIP? *sutrūkčioja akis*

– Sere Džedžiungai, prašau atsisėsti, jūs siūbuojate valtį, - griežtai pasakė Èlion.

– Sere Džedžiungai... – jis mąsliai suėmė sau už smakro, - man visai patinka, - išsišiepė jis.

*atodūsis*

Èlion suurzgė ir panarino galvą. Ko gero, ji buvo pernelyg pavargusi, kad tuo užsiimtų.

– Jeigu tuojau pat neatsisėsi, nekreipsiu dėmesio į tai, jog esi elfas, ir aš tau vošiu, - pagrasino ji.

– Nekreipsiu... – jis staiga pasiuto. – Kas tu per žmogus?! Rasistė?!!

Jam pratrūkus valtis pavojingai susvyravo ir tada...






*PLIŪKŠT*






Pirmas smegenų užfiksuotas dalykas buvo man į burną ir šnerves besiveržiantis vanduo. Šalta nebuvo, bet apsiaustas ir sunkūs batai traukė mane žemyn. Visur aplink save girdėjau gurguliuojantį vandenį. Krūtinę suspaudė panika ir akys pačios plačiai atsivėrė. Aplinkui buvo žalsva, matėsi keli oranžiniai štrichai. Mosikavau rankomis, bandydamas pasiekti tą šviesą viršuje. Po kelių gurkšnių vandens ir labai garsaus pavojaus signalo galvoje, mano kojos stipriai pasispyrė ir tos žiauriai sunkios rankos išsitiesė į viršų kažko siekdamos; ir po kelių akimirkų mano plaučiai prisipildė šviežio oro gurkšniu.

Kosėjau taip smarkiai, kad dar kiek ir būčiau iškosėjęs visą gerklę. Nesąmoningai apsikabinau kažką, kas vėliau paaiškėjo besanti mūsų apvirtusi kanoja.

– Čangminai! – kažkas tvirtai pačiupo mane už peties. – Čangminai, viskas tvarkoj? – pažvelgiau dešinėn ir priešais akis iškilo labai susiliejęs Èlion portretas. Akys tikriausiai nekaip reagavo į vandenį. Užsimerkiau ir papurčiau galvą, vis dar be proto kosėdamas, o tada vėl atmerkiau perštinčias akis. Èlion vėl patapo normali, jos plaukai buvo stabiliai prilipę jai prie skalpo, bet tai buvo ta pati bibliotekininkė.

– Čangmin-ši! – iš kitos valties netoliese atsklido dar vienas riksmas. Tai buvo Junho ir Legolasas. Velnias, žiauriai gėlė šnerves. Tarytum būčiau patraukęs ne vandens, o ugnies.

– Paimkit jį! – Èlion staiga užplūdo nauja energijos banga ir pasijutau stumiamas prie vyrų valdomos valties.

– Nagi, Čangmin-ši, - Junho ištiesė man ranką ir aš kaip galėdamas aukščiau kilstelėjau savąją. Jis mane pačiupo ir jiedu abu su Legolasu įkėlė mane į savo valtį. Visai neturėjau laiko svarstyti, kaip jiedu šio proceso metu neapvertė savo valties.

– Kur Džedžiungas?! – pasigirdo sunerimęs šūksnis, kai ranka perbraukiau savo šlapius plaukus ir iškosėjau iš plaučių paskutinį gurkšnį vandens (tikiuosi). Trečiojoje valtyje ant kojų buvo pašokęs Jučionas ir baimės kupinomis akimis žvalgėsi aplinkui į vandens paviršių.

– Tas kaprizų maišas! – kone sustugo Kerivena, kai Džiunsu cyptelėdamas užsidengė ranka burną. – Kur jis?!!

– *kost* - bandžiau kalbėti, bet iš burnos išsiveržė tik kosulys. – Jis... Hyungas nemoka plaukti~! – galiausiai sukrenkščiau.

– KĄ~?! – drauge atsiliepė Kerivena su Èlion. Viena negalėjo tuo patikėti, kita pastebimai sunerimo. Bibliotekininkė vis dar plūduriavo vandens paviršiuje.

– Irkitės vakarinio kranto link, - staiga pasakė ji Legolasui, o tada giliai įkvėpė ir pradingo tamsiame upės vandenyje.

– Ką? Ne, Èlion, palauk! – Kerivena vos iš valties neišvirto, tačiau Džiunsu sugebėjo ją sulaikyti.

Pulsas smarkiai daužėsi man smilkiniuose. Akys buvo nukreiptos į vandens paviršių, kur paskutinį kartą mačiau Èlion prieš jai pradingstant, ir pirmąkart gyvenime tas šunsnukis Hyungas privertė mane dėl jo jaudintis. Tas jausmas man visai nepatiko.

– Legolasai, Junho, vakarinis krantas, dabar! – staiga įsakė Kerivena. – Pamėginkite įkurti stovyklavietę, greitai!

– Bus padaryta! – visai prie pat manęs šūktelėjo Legolasas ir išgirdau, kaip man už nugaros Junho pačiupo savo irklą. Tačiau aš vis dar spoksojau į vandenis. Èlion pernelyg ilgai buvo pradingusi.

Valtis, kurioje buvau, iškart šovė kranto link ir tada staiga pasigirdo šliūkštelėjimas. Pirma išgirdau atodūsį, o paskui pamačiau Èlion, plūduriuojančią su tamsiu nejudančios masės ryšuliu jai ant kairiojo peties.

– Džedžiungi~!

– Džedžiung-hjongai!!!

Jučiono ir Džiunsu šūksmai tik dar labiau privertė susitraukti mano skrandį.

– Èli—

– Jo šarvai buvo žiauriai sunkūs!! >< - taškydamasi aplinkui Èlion nutraukė Kerivenos šūksnį, bandydama išsilaikyti vandens paviršiuje. Ji buvo pikta. Vos nepasikabinau ant valties borto, kad galėčiau matyti, kas ten dedasi, nes mes labai greitai artėjom kranto link.

– Turėjau juos nuimt! –suriko Èlion, mesdama kažką Džiunsu. – Nors šitą išsaugojau, - kai Džiunsu sugavo pailgą daiktą, suvokiau, jog tai buvo Hyungo kalavijas.

– Griebk valtį! – įsakė Keriveną, kai Èlion ištiesė ranką jų kanojos krašto link. – Džiunsu, mesk tą kardą ir griebkis irklo! Kaip tas kaprizų maišas?

– Ne per geriausiai! – Èlion įsikibo borto. – Paskubėkit!

– Varyk, Džiunsuja~! – Jučionas panardino savo irklą į vandenį.

Kai mūsų kanoja atsitrenkė į krantą, vis dar buvo ganėtinai apsvaigęs. Kojinės, kelnės, marškiniai ir visa kita, ką turėjau ant savęs, prilipo man prie odos ir ėmė žiauriai niežėt. Man ūžė smilkiniuose ir svarsčiau, ar kas nors turi taip netyčia buteliuką aspirino.

– Nagi, Čangminai, - kažkas pačiupo, pakėlė ir ištraukė mane iš valties. Ilgi ir tvirti pirštais sučiupo mane už pažastų ir pakėlė mane tarsi būčiau buvęs kokių dvejų metų kūdikis. – Turim ištraukti tave iš drabužių, nes kitaip iškart peršalsi, - Junho pasodino mane ant kranto, o Legolasas iš valties paėmė jų kuprines.

Beveik iškart po to, kai man buvo nuvilkta liemenė, marškiniai ir nutrauktos kojinės, antroji valtis įsirėžė į krantą. Pakėliau akis, tikėdamasis pamatyti į mane žvelgiantį ir iš manęs besišaipantį Hyungą su ta burunduko šypsena veide, bet pamačiau tik kaip Èlion per tamsų smėlį velka kūną. Koks lengvas turėjo būti Hyungas (net su visais peršlapusiais drabužiais), jeigu jį lengvai galėti patempti mergina? Na, ji nebuvo labai smulki, bet...

Èlion buvo greitesnė už Keriveną, Džiunsu ir Jučioną. Ji numetė Hyungą aukštielninką ant smėlio ir susmuko ant kelių greta jo, giliai kvėpuodama. Atsistojau laikydamasis už Junho ir priėjau arčiau tos gluminančios scenos, nekreipdamas dėmesio į tai, kad basomis stovėjau ant badančios žemės.

Vaizdelis buvo ganėtinai ironiškas. Kiaurai peršlapęs Kim Džedžiungas su ilgais, prie jo spindinčios odos limpančiais šlapiais plaukais – tai, ko gero, buvo trokštamiausias ir dar visoks kitoks –ausias paveikslas anais Ilsano vidurinės laikais. Dabar tai būtų buvę juokinga, jeigu tik nebūtų buvę taip baisu. Hyungas buvo toks išblyškęs, kad jo oda buvo netgi pamėlusi. Jo lūpos buvo įgavusios stiprų violetinį atspalvį.

Visi tarsi hienos apspito jo nejundantį kūną.

– Džedžiungai!

– Kaip jis?

– Eomeona, ar jis gyvas? T^T

– Èlion, atsitrauk...

Tačiau Èlion neatsitraukė. Ji nubraukė jam nuo veido kelias šlapias sruogas ir pridėjo ausį jam prie nosies, o paskui prie krūtinės, apgraibomis suimdama jo baltus marškinius. Tuomet ji pakėlė akis, nusivalydama vis dar jos nosimi ir skruostais tekantį vandenį.

– Širdis dar plaka, bet jis nekvėpuoja, - pasakė ji ir įsispoksojo į Keriveną. Ne sunerimusi, o maldaudama.

– O... o ne... – Kerivena priešais save sumosikavo rankomis, tarytum visu 100% atmesdama Èlion pasiūlymą. – Ne, nė negalvok apie tai. Aš atsisakau. Pati jį ištraukei, pati ir daryk...

– Ką? Apie ką jos čia? – Džiunsu kumštelėjo Jučionui, tačiau aš, regis, jau truputį nujaučiau, apie ką jos čia, nes Èlion apmaudžiai suniurnėjo ir pataisė Hyungo galvos padėtį, kiek aukščiau kilstelėdama jo smakrą.

– Oooo, bus įdomu, - Jučionas piktdžiugiškai patrynė rankas ir užsitarnavo žudikišką žvilgsnį iš Kerivenos. Jis pasislėpė už Džiunsu.

Stebėjau, kaip Èlion praveria Hyungui burną ir, kol dar nespėjau susigaudyti, ji pasilenkė ir jį pabučiavo.














Nu, OK. Tai nebuvo bučinys. Ji tipo taip kvėpavo jam į burną ir tarytum darė dirbtinį kvėpavimą, tačiau vis tiek jaučiausi trikdomas tai stebėdamas. Nežinau, kodėl AŠ sutrikau, bet vis tiek. Pasijutai tarsi vaikas, atradęs savo tėvų miegamajame prezervatyvų. Kaip dvylikametis, netyčia atkodavęs kabelinį porno kanalą...

Èlion atsitraukė ir vėl pridėjo ausį jam prie krūtinės. Hyungas nerodė jokių pagerėjimo ženklų. Tad ji pasilenkė ir padarė tai darkart. =___= Mačiau, kaip pakilo jo krūtinė, tačiau neatrodė, kad tai jis pats kvėpuotų. Kai mergina ir vėl atsitraukė, jos smilkiny jau ėmė tvinkčioti kraujagyslė. Jai ėmė trūkti kantrybė. Turint omeny šią situaciją, tai buvo keista – juk paprastai tokiu atveju žmonės prarastų viltį, imtų verkti ir šaukti, o ji, matai, supyko.

– KVĖPUOK, IDIOTE TU~!! – suriko ji ir staiga trinktelėjo Hyungui kumščiu į krūtinę.






O____________O







Galit tikėt, galit net, bet jis atsigavo ir ėmė žiauriai kosėti. Pasigirdo keistas gargaliavimas ir jam iš burnos išsiveržė nemažas tūris vandens.

– Varge... – Èlion vėl prie jo pripuolė ir pasuko jo galvą kairėn, kad jis lengvai galėtų viską iškosėti.

– Ačiū Dievui... – Džiunsu su palengvėjimu šleptelėjo ant žemės ir net nepajuto, kaip jo užpakalis atsitrenkė į kietą smėlį.

– Nuostabu.. – Èlion pavartė akis, vis dar laikydama Hyungo galvą, kol jis kosėjo vandenį stipriai užmerkęs akis. – Tiek daug elfų aplinkui, o tai teko daryti man...

– Nebūk tokia nedraugiška, mano miela, - dabar, kai pavojus praėjo, Kerivena kalbėjo knibinėdama savo panages, - nemalonu pripažinti, tačiau jis – visai nieko pažiūrėti. Ir galų gale, buvai arčiausiai jo, - ji kilstelėjo antakius.

– Kche, - Èlion išleido kažkokį piktą garsą ir vėl sutelkė dėmesį į Hyungą, kuris liovėsi kosėjęs ir sunkiai kvėpavo, bandydamas atgauti sveiką protą.

Ji vėl atsuko jo galvą į pradinę padėtį ir vis dar laikė jį už žandikaulio, ieškodama kokių nors pašalinių padarinių. Hyungas pagaliau vos vos pramerkė akis ir pirmas dalykas, kurį jis pamatė buvo kiaurai peršlapusi, jį atidžiai stebinti mėlynakė mergina, kurios plaukai lipo jai prie kaktos ir skruostų. Jis ištiesė ranką ir palietė jai skruostą, tačiau Èlion pačiupo jo ranką ir stipriai ją spustelėjo, ko gero, bandydama jį užtikrinti, kad jis vis dar buvo gyvas, ar kažkas panašaus. Hyungas tiesiog įkvėpė ir sušvokštė:

- 아름다운…











=____=" Durnius.

Galbūt kažkas slypėjo jo balse ir tai nereikalavo jokio vertimo, tačiau Èlion veidas akimirką sustingo, o tada ji paleido jo ranką ir galvą, leisdama jai atsitrenkti į žemę.

– Durnius, - burbtelėjo ji, atsistojo ir nutrepsėjo pro mus šalin. Jos peršlapę batai žliugsėjo. – Tas trikdantis elfas man skolingas durklą~! Taip jam ir pasakykit! – ji pamosikavo rankomis ir nė neatsisukdama nuėjo tiesiai į mišką.

– Kur eini, jaunoji ledi? – Kerivena įrėmė į klubus rankas tarsi valdinga matrona.

– Parinkti malkų! – pasigirdo suirzęs atsakymas, nes mes daugiau nebegalėjom jos matyti.

– Tu! – Kerivena atsisuko į Junho ir jis pažvelgė kaip tik laiku, kad sugautų į jį mestą krepšį. – Eik paskui ir priversk ją atsikratyti tų šlapių jos dėvimų drabužių.

– Klausau, ponia, - Junho, ko gero, buvo labai patenkintas, galėdamas dingti iš epicentro taško. Jis nuskubėjo paskui Èlion ir pradingo už medžių. Legolasas ir Kerivena ėmė traukti iš krepšių mūsų daiktus ir aš galiausiai pritūpiau greta Hyungo, kuriam jau buvo skiriamas perdėtas Jučiono ir Džiunsu dėmesys.

– Oi, *kost* Mina~ - Džedžiungas pačiupo mane už rankos, kai Džiunsu padėjo jam atsisėsti. – Atsiprašau, pamiršau, kad tu beveik nemoki plaukti, - jis tikrai labai apgailestavo, tačiau man galva neišnešė.

– Aš? – vos jam netrenkiau, garbės žodis. – Tu vos nepaskendai, bukaproti! Pamiršai, kad ir TU nemoki plaukti?

– Jo, tavo laimė, kad Èlion – tokia gera plaukikė, - Jučionas paplekšnojo jam per nugarą, - ji tave ištraukė ir netgi prikėlė antram gyvenimui.

– Jo, nors nustebau pamatęs, kad jinai moka dirbtinį kvėpavimą, - Džiunsu pritūpė šalia manęs ir pažvelgė Hyungui tiesiai į akis.

– Ką tokį? – Hyungas atrodė taip, tarsi ką tik būtų gavęs galvon iš beisbolo lazdos.

– Dirbtinį kvėpavimą,- pakartojo Jučionas, - Nu žinai... – jis uždėjo dešinę ranką ant kairės ir pavaizdavo, kad pumpuoja krūtinę.

– Taip, širdies plaučių atgaivinimas, - nusišypsojo Džiunsu kilstelėjęs smilių, - tai, kuomet kvėpuoji kam nors į burną ir kelis kartus spaudai jo krūtinę, norėdamas vėl priversti jį kvėpuoti ir jo širdį plakti po to, kai ji buvo sustojusi.









O_____________O






*nukara žandikaulis*







Įsispoksojom į Džiunsu, kuris mums skaitė paskaitą apie pirmąją pagalbą.

– Bet, kadangi tavo širdis vis dar plakė, tai ji tik vėl privertė tave kvėpuoti^^ - jis patenkintas užbaigė gražbyliauti.

– Tai, nori pasakyt... – Hyungas parodė į save plačiai išplėtęs akis, kai Jučionas vėpsojo į Džiunsu sakydamas „Kada spėjai visa tai išmokt?!“

– Tai, nori pasakyt... – vis dar žiopčiojo Hyungas tarytum jam būtų išniręs žandikaulis. – Ta prasme... burna į burną? – jo akys išsiplėtė visais 300% ir jis staiga užsidengė ranka burną. – O tu Dieve, kokia gėda!!! >O< - jo melsvas veidas atgijo nusidažęs švelnia rožine spalva.





– Kerivena sakė, kad Èlion turėjo tai padaryti, nes ji buvo arčiausiai tavęs, - Jučionas pasakė lyg tarp kitko ir atsegė ant peties turėtą kuprinę, ieškodamas sausų drabužių tarsi žiurkė peršlapusiam Hyungui.

– Jo, ir ji turėjo nuvilkti tau šarvus, nes jie buvo per sunkūs ir kitaip ji nebūtų galėjusi tavęs ištraukti, - toliau tarškėjo Džiunsu, - tai dabar tavo šarvai ilsisi kažkur upės dugne. Bet tave išgelbėjo. Išgelbėjo pana, bet... nors nežinau, ar čia taip jau ir blogai, kai tave gelbėja pana, sakyčiau, mano manymu, tai netgi gana romantiš—

– Nesvarbu, - nutraukė jį Hyungas knisdamasis maiše drauge su Jučionu, - bent jau gerai, kad tai nebuvo Legolasas.

-----------------------------------------------------------------------------------------

ŽODYNĖLIS


* 아름다운… - AREUMDAUN – gražu

[inge]

Ghash Eglaya tu geriausia! aš ir vėl juokiausi tavo dėka ;3