Kronikos

Collapse
This topic is closed.
X
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Yume

    #46
    Dar neperskaiciau bet 100% sakau - DEK xDDDD negalima lietuviu, kurie yra arba tokie buki, arba tinginiai, kad neskaitytu angliskai, skriausti Ahhh laukiu tesinio, skaitydama pradejau garsiai juoktis, kad net mama atejo pasiziuret kas cia man pasidare

    tiesa, ten turejo buti rasiniu, net neisivaizduoju is kur mano buka galva istrauke rainius xDDDD


    Lekiu skaityt anglisko update'o :>>>>
    Paskutinis pakeitimas nuo Svečias; 2007-08-16, 23:09.

    Comment

    • Eglaya
      Procrastinator


      • 2005 07 22
      • 561

      #47
      Kronikos 3 diena (4)

      Dabar yra labai vėlu.. (arba labai anksti, kaip kam patogiau), bet aš šian išvažiuoju ten, kur nėra neto, tai norėjau ką nors jums palikt Sorry, jeigu palikau kokių nors typo'ų... Šian padariau po skyrių abiem variantam, tai truputį akys išvarvėjo ^^;;

      heh heh, yep, mano gyvenimo tikslas, juokinti žmones ir gaminti vitaminą C


      Kas skaitot anglišką variantą, šiandienos update'as:
      Chronicles of Shim Changmin - Day 4-1

      ---------------------------------------

      Ką derėtų žinoti:

      Japoniškai, skaičiavimas atgal penki, keturi, trys, du, vienas, skamba šitaip:
      go, yon, san, ni, ichi. Braškė japoniškai - ichigo. "Tabetai" - noriu valgyt. Nuo čia brangūs skaitytojai, priėję tam tikrą vietą tekste, išvadas darykit patys xD Iš tiesų tai yra nerealus žodžių žaismas

      Katsudonas - japoniškas kiaulienos maltinis.





      Kronikos
      3 diena (4)



      RAAAAUR!


      ='.'=


      Mūsų rankos sustingo ore, kai pasigirdo grėsmingas riaumojimas. Norėjau išsikasti duobę, susiriesti joje į kamuoliuką ir mirt. Nu kodėl mano pilvas visuomet daro man gėdą? Vos atsiduriu kokioje nors ypatingoje arba žiauriai įtemptoje situacijoje, jis pradeda kalbėt: VALGYT~, VAAAAAAAAAAAALGYYYYYYYT~

      Tačiau buvo keista, kad nepajutau to vidinio dundesio, kai pasigirdo riaumojimas. Mano delną gniaužianti ranka šiek tiek atsipalaidavo ir aš pažvelgiau į kareivį... ėė... Džiong Junho-hjongą. Jis atrodė šiek tiek susigėdęs ir, regis, pastebėjau pro jo ramią fizionomiją prasimušusias raudonas dėmes. Omo! Tai čia jis! Bent kartą sugurgė ne mano pilvas. Vargšas buvo alkanas ir mano galvoj vėl susiformavo dėl vasabio besikapojančių kareivių vaizdas. Che che, juokinga xD

      Tačiau, kita vertus, negalėjau išjuokti šito bičo, kuris, kaip man atrodo, šiame rajone buvo vienintelis normalus žmogus. Neskaitant manęs. Tad aš tik ramiai šyptelėjau ir linktelėjau.

      - Viskas gerai, - pasakiau, - galbūt ši vieta yra psichų laivas, bet čia pilna maisto.

      - Šiaip tai truputį gėda ^^;; - sumurmėjo Junho-hjongas ir nusišypsojo. Vos vėl neapakau. Jeigu kartais šitas bičas sumanytų nuolat šypsotis, reikia nešiotis su savim akinius nuo saulės. Dėl viso pikto, - Bet aš nenoriu tavęs gaišinti, - toliau kalbėjo jis ir žvilgtelėjo man per petį, - matau, sunešėt visus mano daiktus, labai jums dėkoju. Norėčiau kaip įmanoma greičiau nusigauti iki savo bazės, nors... – susiraukė jis. – Nematau savo drabužių...

      - A, jo... – atsistojau ir nuėjau prie spintos. – Deja, drabužiai man nelabai pavaldūs. Mano Hyungas yra paranojikas, kuris vietoj kurmiarausių mato malūnus, - atsidariau spintą ir atidžiau nužvelgiau visą jos turinį – nekas. – Duočiau tau savo drabužių, nes tu maždaug mano ūgio, bet, bijau, per siūles suplėšytum visus mano marškinius...

      - Nesu toks jau ir storas... – burbtelėjo kare— ėė... Junho-hjongas ir, kai vėl atsisukau į jį, negalėjau tuo patikėti – tas bičas atrodė nusivylęs. Jis parėmė delnu sau smakrą ir PAPŪTĖ LŪPAS. O, Jėzau, Marija su Buda, jeigu jūs tikrai ten esat. Jau maniau, kad šitas vaikinas yra visai padorus, o jis mat papūtė lūpas HYUNGO stiliumi... nors iki rūškanos Džedžiungo minos jam dar buvo toloka, bet vis tiek... Kareivis papūtė lūpas. Keista.

      - Mmm, tu ne storas, - pabandžiau išgelbėti padėtį, - tiesiog tu... geriau sudėtas. Šiaip ar taip, visų pirma tau reikia ko nors užvalgyt. Aš ir pats noriu užkąst, tai...

      Junho-hjongas ir aš staigiai žvilgtelėjome kairėn, nes kaip tik tą akimirką atsivėrė durys. Pirma pasirodė Džiunsu galva, o paskui vidun įslydo ir jis pats. Rankose jis laikė tamsiai mėlynų drabužių krūvą.

      - O, làba ^__^, - jis laimingas išsišiepė mūsų svečiui, - pabudai. Nuostabu! Aš – Kim Džiunsu. Kuo tu vardu?

      - Džiunsu-ši, - pridėjau pirštus sau prie smilkinių, mane šiek tiek erzino neišmatuojamas šio vaikio optimizmas, - ko reikia? – žvilgtelėjau į jį, įrėmęs delną sau į šoną.

      - A! – Džiunsu trinktelėjo sau per kaktą, tarytum jau būtų pamiršęs, ko čia atėjo, - Vakarienė ant stalo. Maloniai prašom prie mūsų prisijungti, - jis nusilenkė Junho-hjongui, - čia drabužiai, - ištiesė rankas, laikydamas tamsiai mėlynos medžiagos gniutulą, laukdamas, kol aš jį paimsiu.

      - Ar mes bent jau turim ką nors jo dydžio? – abejodamas paėmiau drabužius į rankas ir nužvelgiau tamsiai mėlyną švarką baltais apvadais, kuris pernelyg jau priminė mokyklos uniformą.

      - Džedžiung-hjongas sakė, kad šitie drabužiai yra iš tų laikų, kai jis labai domėjosi sportu ir daug treniravosi, - paaiškino Džiunsu, - jis sakė, kad kelnės gali būti kiek per trumpos, bet plotis turėtų būti tip-top ^__^.

      - Aš nestoras, - darkart burbtelėjo vaikinas ant grindų.

      - Taip, taip, viską žinom, - skubiai atsakiau, patikrindamas likusius apdarus. Kai Hyungas daug treniravosi... – Bet Hyungas demonstruodavo savo raumenis mokykloj! – staiga sušukau, spoksodamas į Džiunsu išplėtęs akis. – Čia jo modifikuota šulės uniformos versija! – jei gerai pamenu, šulėj jis niekuomet neryšėjo kaklaraiščio. Net jeigu ir užsimesdavo kokį, tai žiauriai netvarkingą ir išsidraikiusį.

      - Jo, ko gero... – Džiunsu suraukė antakius, žiūrėdamas į drabužių krūvą. – A! – jis staiga spragtelėjo pirštais, tarytum būtų kažką prisiminęs. – Taigi aišku! Dvyliktokų foto sesija mokyklos albumui! Hjongai Dedžiungas ir Jučionas – tądien jiedu abu pasirodė su tom modifikuotom uniformom ir sukėlė visus ant kojų. Mergos paklaiko, šulės dyrikas pasiuto, bet jie vis tiek sugebėjo nusifotografuoti jas dėvėdami...


      -___-" Gali nepasakot. Jų solo nuotraukos buvo pakabintos mokyklos šlovės galerijoj iškart po Pak Jučiono išleistuvių (kadangi Hyungas, kartoju, METĖ šulę). Dar du metus koridoriuose turėjau garbės stebėti nesiliaujantį panų seilėjimąsi prie tų nuotraukų. Tai žiauriai erzino.



























      - Nu tai pasimatysim, - Džiunsu darkart išsišiepė, eidamas durų link, - nevėluokit. Maistas nelaukia ^__^, - jis paskutinį kartą plykstelėjo savo nekalta šypsena ir pradingo. Ir aš supratau, kodėl Hyungas pasirinko Džiunsu savo pasiuntinuku – niekaip negalėjai supykt ant Kim Džiunsu. Jis buvo toks optimistas, jog iš tiesų vertė tave manyti, kad pasaulis pilnas saulės šviesos ir ramunėlių.

      - Kim Džiunsu, - kario balsas nuleido mane ant žemės. Žvilgtelėjau į jį. Jis atrodė šiek tiek nustebintas, - Mano sesuo eina dėl jo iš proto, - pasakė jis.

      - Geriau viena dėl futbolininko pamišusi sesuo, negu dvi sistros įsikliopinusios tą patį aktorių. Patikėk, - padaviau jam drabužius, - palauksiu koridoriuj.



      ***



      Durys atsivėrė. Stovėjau atsirėmęs į sieną, tad tik pasukau galvą kairėn ir pamačiau Junho-hjongą, glostantį ganėtinai susiglamžiusius baltus marškinius. Tamsiai mėlyno švarko rankovės buvo šiek tiek per trumpos, tačiau pats švarkas jam per pečius tikrai nebuvo per siauras. Ko gero, Hyungas savo pečiais garsėjo dar šulės laikais >.>".

      - Visai nieko, - pasitryniau smakrą, nužvelgdamas jį nuo galvos iki kojų.

      - Manai? – Junho-hjongas pasikasė galvą, suveldamas savo juodus plaukus. – Kelnės šiek tiek per siauros, - jis nepatogiai pasimuistė. Nu tai kas be ko. Hyungas turi patį liekniausią liemenį pasaulyje. Žaltys.

      - Visuomet gali atsisegt viršutinę sagą, - patraukiau pečiais ir nuėjau tolyn. Jau galėjau užuosti kunkuliuojantį Hyungo kimčio troškinį. Man lūpų kamputy kaupėsi seilės. Kaipgi toks trenktas tipas galėjo būti superinis virėjas? Gyvenimas tikrai turi savo būdų parodyti... parodyti... ai, koks skirtumas... MAISTAS!!

      Paspartinau žingsnį ir išgirdau, jog man už nugaros einantis Junho-hjongas padarė tą patį. Greitai jis mane prisivijo ir mudu ėjome pirmyn petys į petį. Jis atsiraitojo švarko rankoves. Mačiau jam ant dilbių pūpsančias venas, kurios tęsėsi iki pat jo plaštakų. Jis buvo tokio... sausaus ir gana šiurkštoko kūno sudėjimo, matyt dėl visų armijos treniruočių. Manau, normaliomis aplinkybėmis jis būtų buvęs šiek tiek putlokas. Tačiau dabar nuo jo sklido tik gerumas ir pasitikėjimas savimi. Jis ėjo ištiesęs nugarą ir šiek tiek įsitempęs, į kažką tolumoje įsmeigęs akis. Staiga jis kreivai šyptelėjo ir tarstelėjo:

      - Nužiūrinėji mane, Čangmin-gun?

      Sukaitęs nudūriau žemyn akis.

      - Tiesiog... smalsu, - sumurmėjau apimtas gėdos. Greičiausiai pernelyg ilgai į jį užsispoksojau. Laimė virtuvė buvo jau visai čia pat, tad mostelėjau ranka, - čionai, - ir mudu įėjome į kvapnią, šiltą ir jaukią virtuvę.

      Džiunsu ir Jučionas jau gviešėsi viso stalo, kuris buvo nukrautas didžiausia mano kada nors matyta vakariene, tačiau vos tik mes įėjom į patalpą, jiedu iškart pašoko ant kojų.

      - Ei, sveikas atvykęs į pašiūrę, - Džiunsu pribėgo artyn ir karštligiškai papurtė Junho-hjongo ranką, - tikiuosi, tau viskas OK ir tas guzas pakaušy nėra didelis. Tiesa, aš – Kim Džiusu, nepamiršai? ^___^

      - Džiong Junho, - karys linktelėjo šiek tiek sumišęs.

      - Džiunsu-ja, pasitrauk, tu jį gąsdini, - Jučionas atitraukė Džiunsu atgal ir paspaudė Junho ranką, - Tas, kuris kentėjo to paties žmogaus prievartą kaip ir tu, - jis parodė sau į mėlynę paaky, kuri jau buvo spėjusi įgauti gelsvai violetinį atspalvį, - Pak Jučionas.

      - Džiong Junho, - karys ir vėl sumurmėjo linktelėdamas.

      - Eikš, - Jučionas patapšnojo jam per nugarą, - sėskis.

      Jučionas ir Džiunsu grįžo prie stalo. Jučionas atsisėdo už stalo galo, o Džiunsu įsitaisė geriausiam draugui iš dešinės. Paraginau Junho-hjongą žengti pirmyn, nes jis atrodė tarsi iš dangaus nukritęs (pfff, cha cha xD), ir mudu susėdome vienas šalia kito, o aš atsidūriau Jučionui iš kairės. Vadinasi, aš žiūrėjau tiesiai į Džiunsu, kuris man iškart pamojo =__= Kažkas RIMTAI šian užvalgė per daug cukraus.

      Junho-hjongas, sugėręs į save visų patiekalų vaizdą, atsargiai dairėsi aplink.

      - Ko ieškai, Junho-hjongai? – paklausiau.

      - Mmm... – jis nutraukė savo paieškas ir sutelkė dėmesį į mane. – Namų šeimininkės. Ieškojau namų šeimininkės ^^; - jis šyptelėjo atsiprašydamas – Ant stalo šitiek patiekalų, tad pamaniau... čia turėtų būti namų šeimininkė...


      - TAI būčiau aš! – blondinė namų šeimininkė užšovė orkaitės dureles ir atsistojo. Džedžiung-hjongas buvo visas susivėlęs (kaip visada), tačiau šįkart jis dar ryšėjo ir prijuostę su didžiule braške ir šūkiu: 5, 4, 3, 2, 1 – 5, 1 – 5, Ichigo tabetai~


      - O~ O_____O, - Junho-hjongas prarado kalbos dovaną, - Džiong Junho, - jis staiga pakilo ir linktelėjo, - atleiskit, kad sugadinau jūsų pasėlius.

      - Sėdėt! – Hyungas sučiaupė lūpas ir švystelėjo ant stalviršio keptuvę. Siaubinga, tačiau Junho-hjongas TIKRAI atsisėdo. Vis dėlto nuo keptuves mane pasiekęs kvapas privertė mano skrandyje skraidyti drugelius.

      - Hyungai! – sušukau. – Katsudonas? – žioptelėjau rodydamas į mėsos patiekalą, kurį jis dėliojo į lėkštes.

      - Taip, Min-a~, katsudonas, - sumurmėjo Hyungas, dėdamas lėkštes ant padėklo, ir patraukė mūsų link.

      - Kokia proga? – negalėjau tuo patikėti. Hyungas retai kada gamindavo japoniškus patiekalus.

      - Proga sėdi tau iš kairės, - pasakė jis, dėdamas lėkštes ant stalo ir prikąsdamas apatinę lūpą. Tačiau tą lūpą vakar buvo praskėlęs Pak Jučionas ir ant jos vis dar laikėsi užsidėjęs šašas, tad Džedžiung-hjongas tik krūptelėjo ir galiausiai padėjo padėklą ant žemės. – Pardon dėl to guzo, - Hyungas žvilgtelėjo tiesiai Junho į akis, - kartais nė pats negaliu nuspėti savo veiksmų eigos.

      - Išgyvensiu, - ramiai šyptelėjo Junho.

      - Kim Džedžiungas, - Hyungas ištiesė ranką, siūlydamas kareiviui ją paspausti.

      Svetys atsistojo ir ją paspaudė.

      - Korėjos Respublikos Karinių Oro Pajėgų vyresnysis leitenantas Džiong Junho, pone.




      --------------------------------------------------------------------



      Bus daugiau



      Ir todėl, kad mes visi mylim Čangminą <3
      Paskutinis pakeitimas nuo Eglaya; 2007-08-18, 01:33.

      Comment

      • enura

        #48
        taip ir toliau ir galesi isleisti knyga

        Comment

        • Eglaya
          Procrastinator


          • 2005 07 22
          • 561

          #49
          Dėkui

          Kadangi prisijungiau prie biblės neto ir neturiu daug laiko tai....

          Chronicles of Shim Changmin - Day 4 - 2

          Naujausias angliškas update'as. Lietuvišką duosiu, kai grįšiu iš kaimo

          Comment

          • Yume

            #50
            Weee!!! Updatas :> lekiu skaityt, dzin dabar ankti ar velai lauksiu sekancio :>>

            Comment

            • Eglaya
              Procrastinator


              • 2005 07 22
              • 561

              #51
              Kronikos 3 diena (5)

              Sveiki ^___^ Šiandien atnešu labai daug.

              Visų pirma naujausias šviežiausias angliškas update‘as:

              Chronicles of Shim Changmin: Day 4 – 5

              Taip pat nenusigąskit labai ilgos trečios dienos pabaigos ir spauskit visur, kur reikia spausti. Šitą skyrių geriausia skaityt vėlai naktį, kai jau tamsu. xD

              Paaiškinimai

              * Wae – Kodėl (kor.)

              * sodžu (soju) – korėjietiškas alkoholinis gėrimas. Iki 40% stiprumo, todėl nelaikytinas sakės ekvivalentu. Sakės ekvivalentas yra kažkoks kitas iš č... something.

              * kimbapas (kimbap) – korėjietiškas ryžių ritinėlis su daržovėm ir mėsa. Kai kas sako, kad čia korėjiečių suši, bet kad jame nėra žalios žuvies, tai...

              * Katsudon wa pass-u kudasai – žiauriai laužyta japonų + engrish: katsudoną perduok, prašau. Būtų kvaila, jeigu Yucheonas iš tiesų nebūtų taip kartą pasakęs Changminui, tik tada jis prašė bananų – banana ga... passu kudasai xD

              Visa kita yra žodžių žaismas, kurio neverta versti, nes kitaip aš įsivelčiau į gražbylystes, kurioms nebūtų galo ^^;;



              Kronikos
              3 diena (5)


              Keista buvo ta vakarienė. Nes niekas nekalbėjo. Mes valgėme tylomis, perduodami vienas kitam maisto lėkštes, jeigu kas ko nors paprašydavo. (Džiunsu plyšo juokais išgirdęs Jučiono Katsudon wa pass-u kudasai )Turint omeny, jog katsudonas ir visi kiti patiekalai buvo nerealiai skanūs, greitai nieko neliko.

              Hyungas pasitrynė savo neįkainojamą fizionomiją nužvelgdamas tai, kas liko iš jo vakarienės, ir nežymiai papūtė lūpas. Jis parėmė delnu smakrą ir kreivai žvilgtelėjo į mane. Saldus obuolio kąsnis mano burnoj staiga patapo kartus.

              – Kas dabar? – suniurzgėjau, stengdamasis nuryti beskonį kąsnį.

              – Biškį nuobodu, a ne, Min-a? – jis spoksodamas į mane primerkė akis ir lengvai suraukė nosį.

              Kiti trys nejaukiai pasimuistė savo kėdėse, o Pak Jučionas staiga kreivai šyptelėjo, tarytum Hyungą būtų permatęs kiaurai.

              – Galvoji tą patį, ką ir aš? – išsišiepęs paklausė jis.

              – Ko gero, taip, - staiga Hyungas pamiršo, ką reiškia nuobodulys. Jis išsitiesė kėdėj ir pažvelgė į mane. – Gal judu su mūsų svečiu eikit ir įsitaisykit patogiai verandoj, ką?

              – Kzvykst? – Džiunsu pakėlė apsnūdusią makaulę, stengdamasis neužmerkti akių.

              – O judu einat su manim, - Hyungas nesivargino nieko paaiškinti. Jis tiesiog pakilo ir jau norėjo eiti nuo stalo.

              – Hyungai, o kaipgi indai? – negalėjau patikėt, kad Hyungas paliks neplautas lėkštes.

              – Me, išplausiu rytoj, - numojo jis ranka ir nuplasnojo bufeto link.

              Džiunsu ir Jučionas nusekė jį nieko neklausinėdami. Tuščios kėdės džergžtelėjo atstumiamos atgal į savo vietas. Pažvelgiau į Junho-hjongą. Nors jis puikiai mokėjo nutaisyti rimtą veidą, akys aiškiai sakė, koks jis pasimetęs. --__--" Kartais norėčiau, kad Hyungas būtų labiau nuspėjamas. Gyvenimas būtų daug lengvesnis. Man ir jį supantiems žmonėms.

              Atstūmiau kėdę ir atsistojau.

              – Gal geriau einam, - ištariau atlaidžiai šyptelėdamas, - Hyungas jau toks yra – jeigu ką sumąstė, būtinai taip ir padarys.

              Junho-hjongas tiesiog papurtė galvą ir nusekė paskui mane, kai išėjau iš virtuvės. Slinkome tyliai, sukišę rankas į kišenes, artėdami prie durų į verandą. O veranda vedė laukan ir jau buvo ganėtinai... vėlu.



              =.=



              – Kaip judu susiję, iš rimtųjų? Tu ir Kim Džedžiungas?



              ...



              – Čangminai-ši?



              =___=




              – Čang... Šim Čangmin-gun!!!

              – Jo?! Ką?! Kur gaisras?! – išsigandęs apsidairiau aplink.

              – Man atrodo, jau atėjom, - Junho susirūpinęs tyrinėjo mano veidą, o aš pagaliau pastebėjau, kad mudu stovime ant slenksčio į... apšviestą verandą! Omo! Hyungas ir čia lempą įtaisė! --__--"

              Atsidusau pavargęs ir išėjau į gaivų, tačiau bauginantį vėlyvą vakarą. Girdėjau čirpiant žiogus, svirplius ir cikadas. Čirpė jie gana garsiai, deformuodami atvirą orą į baisią keturių matmenų erdvę. Atrodė, kad tamsa priešais mane buvo suraikyta į galybę mažų kubų ir jie maigėsi vienas su kitu, sukurdami vakuumą, kuriame aš negalėjau kvėpuoti.

              – Tu tvarkoj, Čangmin-gun? – Junho paklausė atsisėsdamas ant verandos krašto ir nuleisdamas kojas į tamsią aukštą žolę. Ten gi buvo varlių... x__x" O galbūt tai tebuvo aidas kvarksėjimo tų buožgalvių, kurie gyveno tame tvenkiny, į kairę nuo Hyungo pašiūrės.

              – Tu toks truputį išsiblaškęs, - jis atsisuko į mane ir įsispoksojo man į akis tarsi kažko laukdamas, tad supratau, jog tai buvo nebylus kvietimas prisėsti greta – taip ir padariau.

              – Mmm... – bandžiau kaip įmanoma patogiau įsitaisyti ant medinių grindų. – Viskas tvarkoj. Tiesiog ne per geriausiai sutariu su... tamsa, - vos tik tai pasakiau, mane išmušė karštis. Ta prasme, juk prisipažinau kareiviui, kad bijau tamsos... dabar manęs rimtai nepriims į armiją. Niekados.

              – Bijai tamsos? – Junho kilstelėjo antakį, rimtai žvelgdamas į mane.

              – Sakykim, nesijaučiu gerai... joje, - neaiškiai suvapėjau, žaisdamas pirštais.

              – Tai neko, - Junho patapšnojo man per petį, - visi ko nors bijo. Kai buvau mažas, labai bijojau gaidžių, - šyptelėjo jis.



              O___o"



              – Gaidžių? – susiraukiau. – Tipo... vištų?

              Jis linktelėjo.




              ='.'=




              MWAHAHAHAHAHAHA!! xD




              ...




              Ok, jeigu rimtai, tai nusijuokiau tik viduje, nes:

              1) šis vaikinas atrodė pernelyg rimtas, kad iš jo galėtumei juoktis (nepaisant tos Hyungo mokyklos laikų uniformos, kurią jis dėvėjo)

              2) nenorėjau prarasti vienintelio savo sąjungininko t.y. blaivaus proto žmogaus šiame sąvartyne;

              Tad tiesiog patraukiau pečiais ir nusukau akis.

              – Nieko sau, tu kone toks pat keistas kaip ir Hyungas, - sumurmėjau.

              – Jeigu jau prakalbom, tai grįžtu prie savo pirmo klausimo,- karys pažvelgė į žvaigždžių nusėtą dangų, - kaip judu susiję? Kim Džedžiungas ir tu.

              – A, - kartais norėčiau, kad mudu išvis nebūtumėm susiję. NIEKAIP, - jis yra geriausio mano tėvo draugo sūnus. Mūsų šeimos... gana artimai bendrauja, tai jau seniai jį pažįstu. Jis tipo kaip vyresnis brolis ar kažkas panašaus.

              – A, įtraukia tave į įvairiausias veiklas ir šiaip, - Junho-hjongas supratingai išsišiepė. Jo veidas tik iš dalies buvo apšviestas lempos šviesos, kita pusė skendėjo šešėliuose.

              Liūdnai nusijuokiau.

              – M, kai kurias jų tiesiog norėčiau pamiršti... bet jis tiesiog... nežinau. Valdo? – žvilgtelėjau į Junho-hjongą. – Atrodo, kad jis turi galią valdyti žmones prieš jų pačių valią.

              – Pajutau, - Junho linktelėjo, stebėdamas keletą naktinių drugių, besisukančių aplink lempą, pritvirtintą prie verandos lubų, - kaip manai, jis leis man paskambint... telefonu?

              – Šitam kaime telefono nėr, - liūdnai atsidusau, - mano mobilus neveikia, o artimiausia autobuso stotelė yra už trisdešimt mylių nuo čia.

              – Tikras užkampis, - susimąstęs ištarė Junho, - bet galbūt taip ir geriau, jie manęs čia taip greit nesuras.

              – Nesuras...? – smalsumas sukilo per nanosekundę. – Tai iš to lėktuvo iššokai ne savo noru, ką?

              Jis staiga atitraukė žvilgsnį nuo lempos ir darkart mane nužvelgė, tarytum svarstydamas, gali manim pasitikėti ar ne. Stengiausi nutaisyti ištikimą ir rimtą veidą, tačiau, ko gero, nesimetriškos akys ir vėl sugadino visą vaizdą. >.>"

              – Ne, ne savo, - galiausiai ištarė jis, - mano beñdrai tam tikra tema turėjo kitą nuomonę...

              – Dėl tos mažos juodos dėžutės? – leptelėjau nesusivaldęs. Užsidengiau burną, vos tik ištariau šiuos žodžius. Mano akys pasidarė dydžio sulig teniso kamuoliukais. Tai pautai. Bet Junho-hjongas tik silpnai šyptelėjo ir nusuko akis į tamsą.

              – Labai įžvalgu, Čangmin-gun, - pasakė jis, - jie norėjo panaudoti ją kitiems tikslams, negu mums buvo įsakyta. Kadangi mano radijo ryšys ir visi sekimo prietaisai nebeveikia, manau, galiu čia šiek tiek pabūti, kol viskas nurims.

              – Bet ar nebijai, kad tavo... kolegos nuteiks prieš tave ir vadovybę? – mano smegenys tiesiog virė. – Kas, jeigu jie įtikins karininkus, kad tu norėjai pasinaudoti tuo, kas yra toj dėžėj, savo labui? Argi tuomet viskas susiklostytų ne taip, kaip tu norėtum?

              Junho sunėrė pirštus ir atsisuko į mane akinančiai šypsodamasis.

              – Tuomet, ko gero, pirmąkart savo tarnybos istorijoj turėsiu pasinaudot šeimos ryšiais.

              – Šeimos ryšiais?

              Ir šiuos žodžius ištariau ne tik aš. Ant slenksčio suglumęs stovėjo Hyungas su padėklu rankose. Ant jo buvo išdėlioti keli buteliai ir lygiai penkios stiklinės. -___-" Nu tai aišku. Jis jau ketino žengti dar vieną žingsnį, kai Junho vėl prabilo.

              – Jo. Mano tėvas. Džiong Džiho.






              ='.'=







              Paspringau seilėm. Hyungas kluptelėjo ir vos neišmetė žemėn padėklo su visu jo turiniu. Galiausiai man teko staigiai stotis ir gaudyti jo butelius bei stiklines. Kai gėrimai ir Hyungas jau buvo saugūs, mudu, išpūstom akim, atsisukom į Džiong Junho.





              – KAS TOKS?! – dvigubas riksmas.





              – Kas vyksta? – lyg iš niekur pasirodė Džiunsu galva. – Atnešiau užkandžių, – jis laimingas nusišypsojo, rodydamas lėkštes, pilnas dobu kimčio ir kimbapo. Kartais man labai įdomu, kokio dydžio yra Hyungo maisto sandėlis =__=.





              Bet kas vyko verandoj... buvo daug svarbiau už kimčį su tofu ir visus kitus užkandžius kimbabiyo~ kimbap~ duldulmareun kimbap! >.>" *kost* Pasirodo, šitas kareivis buvo Džiong Džiho sūnus. Generolo Džiong Džiho. Tipo... alio? Tėtis generolas? Juk tik aštuoni Korėjos Respublikos ginkluotojų pajėgų karininkai aktyvioj karinėj tarnyboj turėjo generolo laipsnį. Hyungas vožė generolo sūnui kauptuku! =O=

              – Manau, mums visiems reikia prisėsti, - tyliai ištarė Hyungas. Mes taip ir padarėm.

              Amžinai laimingas Kim Džiunsu tabalavo kojom virš aukštos žolės, už jo prisėdo Pak Jučionas, pasirodęs su keliais buteliais vandens, Hyungas vidury savo nuožiūra dalijo gėrimus, aš kiūtojau tarp kūjo ir priekalo, o man iš kairės Džiong Junho ramiai spoksojo į žvaigždėtą dangų.

              Yosh! – suplojo Hyungas. – Kadangi tarp mūsų sėdi toks nepaprastas VIP, manau, atsirado gera proga atšvęsti, - jis paėmė nuo padėklo vieną butelį, - kas nori sodžu? – jis nužvelgė mus visus.

              – Į mane nežiūrėk, - gūžtelėjau.

              – Baik tu! – mano nuostabai visi trys bičai man iš dešinės staiga į mane atsisuko ir įsmeigė į mane priekaišto kupinus žvilgsnius.

              – Ko? – atsitraukiau atgal ir atsitrenkiau į generolo sūnų.

              – Min-a, taigi jau priaugai iki legalaus gėrimo, kas čia tokio? – samprotavo Hyungas.

              – Man nepatinka, labai jums ačiū, - subambėjo ir nusisukau šalin.

              – Betgi čia Čamisul sodžu! – galėjau prisiekti, kad Hyungas papūtė lūpas, tarytum būčiau turėjęs pakaušyje įstatytas akis. Junho kilstelėjo antakį ir aš vėl atsisukau į Hyungą. Jis laikė padėklą prikišęs jį man visai prie pat nosies, ant butelių galėjau matyti savo atvaizdą. Po paraliais, jis netgi turėjo originalias graviruotas stiklines. -__-"



              – Su užkandžiais! – lyg iš niekur atsirado ir Džiunsu ranka su nedidele lėkštute ir kimbapo ritinėliu joje.

              – NE! – atsisakiau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. ><" Rimtai, kas jiem užėjo? Bando mane nugirdyt, ar ką?

              – O gal priverskim?




              O_____O Tai pasakė Pak Jučionas. Jis labai rimtai žvelgė į Hyungą. Kas per...




              – Galim pažaist^^! – Džiunsu suplojo rankomis ir išgirdau sau už nugaros kikenant Junho. – Tipo... „Tiesa arba gerk“... ar kažkas panašaus^^;;

              – Nežinau, - susiraukė Hyungas, - nėra nieko, ko nežinočiau apie Miną. Be to, dabar jo gyvenimas žiauriai nuobodus...



              *žiopt*



              Labai jums dėkoju --_____--"


              – Na, galbūt egzistuoja kokia nors paslaptis, kurios jis nenorėtų atskleisti viešai, - patraukė pečiais Junho ir pagal tai, kaip sublizgėjo Hyungo akys, supratau pakliuvęs bėdon. Jis išsišiepė.

              – Gerrrrai! – jis atsuko vieną butelį, įpylė sodžu į keturias stiklines, o paskui perdavė butelį Jučionui, kad tas pripildytų ir jo stiklinę. – Taigi, Min-a, - jis pakėlė vieną stiklinę, kai Jučionas pastatė butelį atgal ant padėklo, - papasakok, - Hyungas pasiūlė stiklinę man suktai šypsodamasis, - kuo buvo vardu tavo pirmoji meilė?




              O________O




              *pasimeta ir perbąla*




              ...




              ...





              Tai mėšlas, jisai žino.




              ...





              Čiupau stiklinę ir ištuštinau ją vienu mauku. Aaghhh >.<


              – IŠKART!! – jie visi plojo ir šaukė taip, tarsi ką tik būčiau iškovojęs olimpiados auksą.

              – Dieve tu maAano!! – cyptelėjo Džiunsu, kai nusivaliau ašaras.

              – Hahahaha! – Jučionas braukė džiaugsmo ašaras. - Suveikė! Tai kas ji tokia?

              – Kim Džimin, - lyg niekur nieko atsakė Hyungas ir padavė stiklinę Junho.




              ='.'=




              Jučionas paspringo savo sodžu.





              OMG!!





              – SAKEI TIESA ARBA GERK!! – suriaumojau rodydamas pirštu į Hyungą.


              – Melavau, - gūžtelėjo jis, - ir nerėk, Min-a, pažadinsi kaimynus.



              Norėjau mirt. – . –




              – Džimin-nuna??!! xD – jeigu Pak Jučionas būtų galėjęs raitytis ant grindų iš juoko, taip ir būtų daręs.

              – Pala, pala, - Džiunsu nuplovė sodžu prieš tai valgytą kimčį su tofu, - TA Džimin-nuna? – paklausė jis išpūtęs akis.

              – Kas ji tokia? – smalsiai pasiteiravo Junho.

              – Mano antra sesuo, - pareiškė Hyungas ir pripylė man antrą stiklinę.

              – Juk ji... vyresnė už tave kokį... dešimt metų! – Džiunsu juokdamasis parodė į mane.

              Užsidengiau delnais veidą. Jau tikriausiai buvau raudonas kaip pomidoras.

              – Ji labai graži ir padori, - sumurmėjau.

              – Jo, ta padori mergaitė dvyliktoj klasėj išpaišė mokytojų kambario sienas raudonais dažais. Grafiti, - ramiai pasakė Hyungas. Pakėliau akis.

              – O.o šito nežinojau... – suvapėjau.

              – Aišku, kad nežinojai, jinai – labai gera aktorė, - išsišiepė Hyungas, - Dieve, myliu savo nuną, taigi... – jis pasiūlė man dar vieną stiklinę. – Gėrimas ar drąsa?

              Dukart ant to paties kabliuko nepasimausiu.

              – Drąsa! – primerkiau akis ir įrėmiau į šonus rankas.

              – Į sveikatą! – Hyungas išmaukė stiklinę vienu ypu, žvilgtelėjo į pernelyg draugiškai atrodančius Jučioną bei Džiunsu ir suplojo rankomis. – Kas nusiteikę a kapelai?





              ='.'=





              O ne. Jis negalėtų. Šį savo gyvenimo tarpsnį vis dar stengiuosi užmiršti. Labai. >.< Štai, kodėl negalėjau pakęsti jų dainavimo ryžių laukuose. Štai, kodėl perjungiu TV kanalą, vos tik ten pasirodo kokia nors pop „berniukų“ grupė. Štai, kodėl iš dalies džiaugiausi, kuomet Hyungas ir Pak Jučionas metė/baigė šulę.

              – A kapela? – paklausė už manęs sėdintis Junho. – Jūs ką, dainuojantys?

              – Jo! – išsišiepė Džiunsu. – Kai buvau vienuoliktoj klasėj, mes netgi surengėm koncą. Netgi pavadinimą turėjom!^^

              – Koncą? – Junho, regis, tai padarė įspūdį.

              – Šulėj, - patraukė pečiais Hyungas, - bet mes turėjom plakatus ir visa kita. Buvo linksma xD, - jis kostelėjo, - TUHON, - mostelėjo dešine priešais save, - karščiausia Ilsano vidurinės naujiena! – ištarė tuo kvailu iškilmingu balsu.



              Plakatas A



              Plakatas B






              -___-"

              – Ai baik, - nusišaipiau, - buvo tikra gėda. Tas kvailas pavadinimas irgi buvo nesąmonė.

              – Mes nebuvom tokie jau ir nevykę, - pažvelgė į mane Jučionas. Atrodo, jis pasijuto šiek tiek užgautas.

              – Nu, o man nepatiko, - pareiškiau nelabai užtikrintai, - dėl to ir apsimetu, kad to niekad nebuvo. Ištryniau viską iš atminties. Amžiams.

              – Betgi ir pats gerai dainavai, Min-a, - suglumo Hyungas, - turėjai plataus diapazono balsą ir šiaip... Nu vis tiek, - jis pasirangė, - išgėriau sodžu už tave, dėl to, turi parodyt savo drąsą =P. Taigi... mum reikia kažko... japoniško... ūūūūūūū~ - jis davė toną.

              Džiunsu ir Jučionas pradėjo ieškoti savo pačių tonų ir aš, giliai atsidusęs iš nusivylimo, nebeturėjau jokio kito pasirinkimo, tik jiems nusileisti. Pasiekiau reikiamą natą ir spragtelėjau pirštais.

              Ir mes uždainavom. (<--- spausti ir palaukti, kol užsileis a kapela, kurios žodžiai yra pateikti žemiau ^^)



              [Džedžiungas] kono omoi wo tsutaetai no ni oh baby

              [Čangminas] oh babe, nazeka sunao ni koe ni dasenai, ienai yo

              [Jučionas] nanto naku dakedo
              kotoba ni suru koto de
              nani mo kamo kieteshimai sou de wo wo~


              [Džedžiungas] ryoute wo hirogete
              kimi no sono subete wo
              kono ude de uketomete
              dakishimetainda


              [Džiunsu] demo mada boku ni wa
              nani ka ga tarinakute
              tayorinaku yureteiru
              ienai omoi wa


              [Džedžiungas] I love you
              [Visi] I love you









              *_____*



              – Neblogai, - Junho palingavo galva ir maktelėjo dar vieną sodžu pilną stiklinę, - nors jums reikėtų boso.

              – Jo, bet anais laikais nebuvo nė vieno tinkamo, - patraukė pečiais Hyungas.

              – Jėzau, kokia grupės mes galėjom būt, - išsišiepė Džiunsu, - įsivaizduokit, mūsų plakatais būtų buvus nukabinėta visa šalis. Dabar maudytumėmės šlovėj.

              – Šlovėj? – tyliai nusijuokė Jučionas. – Taigi tu jau dabar joj maudais, - jis vožtelėjo Džiunsu galvon.

              Išgirdau švelniai besijuokiantį Junho. Jis tikrai puikiai leido laiką.

              – Jei jau prakalbom apie maudymąsi,- jis kostelėjo, stengdamasis pro mane pamatyti Hyungą. Atsilošiau, - ar tas tavo tvenkinys... veikia? – paklausė Junho, žvelgdamas Hyungui tiesiai į akis.

              Dainuojantis žemdirbys kilstelėjo antakį.

              – Nori eit pliūkšt-pliūkšt?

              – Taip.

              – Tokiu paros metu.

              – Taip, karšta.



              O kas jam liepė išgert kiekvieną siūlomą stikliuką? -___-"



              – Tikiuosi, ne su mano uniforma, ką? – Hyungo apklausa tęsėsi.

              – Mmm... ne? – Junho nusivilko švarką, likdamas vien su baltais marškinėliais.

              – Gerrrrai, - Hyungas padėjo padėklą šalin ir atsistojo, - einu, atnešiu tau rankšluostį, - jis pasisuko eiti, - tik neišgąsdink mano ančių, aišku? >=/ Ir nenuskęsk, - jis jau ėjo koridoriumi ,- nes aš nemoku plaukti.




              Ir jis tai sako kareiviui. – . –




              – Vieną dieną išmokysiu tave tada, - Junho plykstelėjo savo akinančia šypsena, plykstelėjo baltais marškinėliais, sviesdamas juos ant verandos grindų ir nulėkė į tvenkinį. Stebėjom, kaip jisai dingsta tamsoje, o paskui išgirdom garsų PLIŪKŠT.

              – Jis vis dar vilkėjo mano kelnes, - Hyungas suraukė nosį ir dingo namo viduje.



              *pliūkšt plekšt*



              – Visai logiška, - gūžtelėjo Pak Jučionas.

              – Kas? – mudu su Džiunsu atsisukom į jį.

              – Maudymasis tokiu metu, - paaiškino jis, - vanduo turėtų būti labai šiltas ir šiaip.

              Aish, Jučion-hjongai, - paėmiau butelį ir įpyliau jam dar sodžu, - man regis, visam šitam kaimui jau nuvažiavo stogas.

              Hyungas grįžo po dar kelių sodžu stikliukų. Džiunsu skruostai jau buvo įraudę, aš jaučiausi mieguistas, o Jučionas buvo žvalus kaip agurkėlis. Hyungas atrodė įtartinai, nes abi jo rankos buvo užimtos.

              – Kaip sakot, jam užteks? – jis išlankstė milžinišką rankšluostį su Pikaču.

              Patapau violetinis.

              – Tai MANO rankšluostis, Hyungai! – kaltindamas parodžiau į jį pirštu.

              – Jis jau pasisavino mano kelnes, - Hyungas papūtė lūpas ir pažvelgė į lubas, tarsi galvotų (lyg jis sugebėtų tai daryti), - juk negalėjau jam atiduoti ir savo Hamtaro rankšluosčio, ką?



              – Tu nekenti žiurkėnų! – sugniaužiau kumščius. – O Hamtaro rankšluostis irgi mano. TU PASISAVINAI jį prieš keletą metų! >.<"

              – o.o rimtai? oho...



              – Kas vyksta? – sugrįžo visas kiaurai peršlapęs Junho ir tarsi šuo papurtė galvą, aptaškydamas mus vandeniu. Jis pastebėjo mano Pokemonų rankšluostį. – O? Čia man? Kaip faina ^__^ Ačiū,- jis pagriebė rankšluostį ir ištrynė sau plaukus.



              T.T



              – Beje, - prabilo Hyungas, kai Junho įsisupo į mano Pikaču, - vis galvojau... nuo pat tos akimirkos, kai nusileidai ant mano ryžių... kas čia? – jis iškėlė... juodąją dėžutę.



              Oi.



              – Mmm... Nesantaikos obuolys? – Junho neprarado sveiko proto.

              – Cha, cha, labai juokinga, - vyptelėjo Hyungas, - Ne, rimtai, kas čia? – jis papurtė dėžutę ir prisikišo ją sau prie ausies pasiklausyti, gal kas nors ten viduj suteliūskavo.

              – Patariu tau atiduoti ją man, - Junho sučiaupė lūpas.

              Stoja nemaloni tyla. Tik svirpliai čirpė. Hyungas ir Junho spoksojo vienas į kitą. Mes trys spoksojom į juos ir staiga:




              – PAGAUT DŽEDŽIUNG-HJONGĄ!! – cyptelėjo Džiunsu ir pašoko iš savo vietos, mesdamasis ant Hyungo.

              – GJA! – Hyungas buvo užkluptas netikėtai, tačiau jis sugebėjo išvengti Džiunsu ir peršoko per Jučioną, kuris taip pat įsijungė į gaudynes.




              O___o




              Mudu su Junho susižvalgėm ir abudu linktelėjom. Mes per drėgną žolę nuskubėjom paskui juos. Jie rėkė ir klykavo tarsi maži vaikai. Galiausiai mes pasivijom Jučioną, tačiau Džiunsu nuzvimbė tolyn. Hyungas prabėgo pro klevą, bandydamas išvengti Džiunsu, tačiau paskui tarsi tikras durnius atsitrenkė į ąžuolą. >o< Ko gero, jam žvaigždutės akyse pasirodė. *pikta šypsena*

              – Ai... – susiraukė jis, purtydamas ir trindamas kaktą, spausdamas dėžutę sau prie krūtinės. – Per daug sodžu... – ir jis apsisuko.





              ='.'=





              Sustingau savo vėžėse, sustabdydamas Jučioną ir Junho.


              – Wae?! – suriko jiedu abu.

              – Ša! – sudrebėjau. Lauke buvo prieblanda, nes verandos lempos šviesa vargiai galėjo apšviesti ir šitą plotą, tačiau vis tiek mačiau jį aiškiai. – Džiunsu-gun, sugrįžk! – sušukau, o jis, bandydamas sustoti, slystelėjo ant žolės ir galiausiai nučiuožė ant užpakalio tiesiai į Hyungą.

              – Ga-ha~! – jis pusiau nusijuokė pusiau cyptelėjo ir atsitrenkė Hyungui į koją.

              – Hyungai, - prabilau, bandydamas kalbėti labai ramiai, - atiduok, - ištiesiau ranką, tarytum jis būtų buvęs neklaužada penkiametis, o aš – griežtas, tačiau teisingas tėvas.

              – Kas nutiko, Min-a? – prunkštelėjo jis. – Kur pradingo tamstos smalsumas? – jis spragtelėjo į dėžutės dangtelį.

              – Neatidaryk!! – suriko Junho. Jis tikrai atrodė gana išsigandęs.

              – Kas per? – Jučioną nustebina staigus nuotaikos pokytis.

              – Tai kas čia yr?! – Hyungas pamosavo dėžute.

              – Čia – visiškai slaptas interdimensinis ginklas, skirtas didžiausiam priešui atsikratyti, - tarsi žirnius išbėrė Junho-hjongas.



              O____o




              ='.'=










              – MWAHAHAHAHAHA~! – Hyungas, Jučionas ir Džiunsu plyšo juokais.

              Žvilgtelėjau į Junho. Jis laikėsi nepaprastai rimtai.

              – Dieve tu mano, tu nejuokauji, - sumurmėjau. Junho pažvelgė į mane. Pažvelgiau į Hyungą. Pavojus buvo visai greta. Jeigu tik jis atiduotų dėžutę ir...

              Bet, ko gero, pernelyg ilgai užsispoksojau į jo dešinį petį, nes, nepaisant to, jog Hyungas buvo pamišėlis, drauge jis buvo ir gana pastabus bei įžvalgus, tad jis pastebėjo, kad kažkas čia netaip su mano elgesiu ir pasuko galvą dešinėn. Ir jis susitiko su savo dvyniu. Ta prasme, su burunduku. Ant jo peties tupėjo burundukas.

              Jis greičiausiai iškrito iš savo drevės, kai Hyungas trenkėsi į tą ąžuolą. Dabar jis smalsiai uostinėjo Hyungą, krutindamas nosį, elgdamasis pakankamai drąsiai.





              =______=









              O__________<









              Hyungo veidas persikreipė, tarsi jis būtų pamatęs vaiduoklį. Jau ir taip didelės jo akys išsiplėtė dvigubai, o blyški veido oda tiesiog pamėlo.





              ...





              GU-JAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!! – dėžutė dingo mums iš akiračio, kai Hyungas sviedė ją aukštyn, bandydamas nusipurtyti tą burunduką. – PABAISA, ČIA PABAISA!!!! – jo kimus riksmas, ko gero, buvo girdėti 50 mylių spinduliu.

              – Ojoj, - Junho žioptelėjo ir mes visi pasileidom tiesiai į jį, norėdami sugauti dėžutę, kol ji dar nesudužo arba dar blogiau – neatsivėrė. Tačiau mes užkliuvom už Džiunsu, kuris tuo metu kaip tik stojosi, ir plojomės ant žolės, palikdami Hyungą vieną, susidoroti su iškilusia situacija.


              Viskas buvo tarsi sulėtintam kine. Dėžutė pamažu, colis po colio, smigo žemyn. Hyungas, atsigavęs po šoko, jau rengėsi ją sugauti. Meldėmės, kad jam pavyktų. Juodas kubas patogiai nusileido jam į glėbį ir jau norėjau atsidusti iš palengvėjimo, tačiau Hyungas užkliuvo už kažkokios šakos ir plojosi ant žolės pilvu į apačią. Nuo smūgio į žemę spragtelėjo dėžutės dangtelis, Hyungas žioptelėjo ir ji atsivėrė. Jo burna bei dėžutė. Atrodė, kad sustojo laikas. Mes spoksojom išpūtę akis ir sulaikę kvapą, laukdami atominės bombos sprogimo ir mažytę nanosekundės dalį nieko nenutiko. Hyungas tvirčiau apglėbė dėžutę, bandydamas pažvelgti vidun.


              Tuomet mums į akis plieskė akinanti šviesa ir, man dar nespėjus susigaudyti, stojo gūdi naktis.


              -------------------------------------------------------------------------------------------------


              * Korėjoj legalus 'gėrimo" amžius yra 19 metų. Leidimas plempt alkoholį įsigalioja tų metų, kuriais asmeniui sukanka 19 metų, sausio 1 d.




              xD


              Ir dėl to, kad aš negaliu be Yucheon & Jaejoong <3
              Paskutinis pakeitimas nuo Eglaya; 2007-08-27, 22:26. Priežastis: typoes

              Comment

              • Yume

                #52
                Saunuole Eglut :> lauksiu sekanciu updatu nors jau ir skaiciau angliskai bet ir lietuviskai idomu paskaityt
                :>

                Comment

                • Youka
                  bishoujo

                  • 2006 01 30
                  • 335

                  #53
                  this was very enjoyable, kudos ant thanksies ^^

                  Comment

                  • Eglaya
                    Procrastinator


                    • 2005 07 22
                    • 561

                    #54
                    Chronicles of Shim Changmin Day 4 - 4

                    Dėkui, kad skaitot, chu~ <3
                    Blem, kažkaip nesitiki, kad jau rytoj į paskaitas =__=V
                    Dėl to lietuviško update'o teks šiek tiek palaukti... bet šiandien buvo papostintas naujas angliškos versijos skyrius, prašom, kas skaitot, maloniai lauksiu bww2 forume

                    Chronicles of Shim Changmin Day 4 - 4

                    IR

                    kad neprailgtų laukimas, dovanoju rugsėjo 3 d. pasirodžiusį klipą su visais penkiais personažais (kam patinka J-music?) pamėginkit visus penkis atpažint, kur kuris

                    [PV] Tohoshinki - SHINE - 119 MB

                    Comment

                    • Eglaya
                      Procrastinator


                      • 2005 07 22
                      • 561

                      #55
                      Kronikos - 4 diena (1)

                      HOMG!!! Kaip seniai berašiau, atsiprašau T.T tiesiog neprisiverčiau išversti to vieno skyriaus... *remorse* blogiausia, kad angliška versiją tai atnaujinu stabiliai kiekvieną savaitgalį. Bloga Eglė, bloga... x.x

                      Oi, Youka, if you're currently over-obssessed with DBSK, you should like this fic even more now XD


                      Angliški update'ai per pastarąjį mėnesį:
                      Chronicles of Shim Changmin - Day 4 - 5 & further (up to Day 4 - 8)




                      Kronikos
                      4 diena (1)


                      Skaudėjo. Gėlė smilkinius. Dalis manęs norėjo likti palaimingoje miego karalystėje, tačiau kažkokia mažytė niekšiška... kibirkštis buvo pasiryžusi išlaikyti mane sąmoningame pasaulyje. Labai stengiausi vėl užmigti arba tiesiog atsijungti, tačiau skausmas ir šaltis to padaryti neleido. Ką ir bekalbėti apie tai, jog man skruostą dilgė šiurkštus paviršius. Kuteno ir tikrai nemaloniai.

                      Po maždaug trečio bandymo pagaliau atmerkiau akis. Žemė. Tamsus dirvožemis. Ir aukšta žolė. Mano veidą badė laibi šviesiai ir tamsiai žali stiebai. Suurzgiau ir pamėginau kilstelėti galvą.




                      >.<




                      Nuo ilgo gulėjimo ant pilvo man kone visiškai surakino kaklą.

                      – A... – pasitryniau sprandą ir pasirėmiau ant kairės alkūnės šiek tiek kilstelėdamas kūną, raukydamasis ir dejuodamas tarsi koksai senas niurzga.

                      Pirštų sąnariai užsikirto judesio procese. ='.'= Kas per...?



                      Vėl prisispaudžiau prie žemės ir iš padilbų apžvelgiau aplinką, tarytum tikėdamasis, jog tuojau tarsi iš niekur iššoks koks nors operatorius ir sušuks: Jus filmuoja slapta kamera! -__-" Jo, gerai būtų. Tačiau čia buvo tuščia. Tuščia miško proskyna. Apsupta milžiniškų medžių, kuriuos regėjau pirmą kartą gyvenime. Sprendžiant pagal saulės padėtį, dar buvo ankstyvas rytas, dangus buvo giedras ir ryškiai mėlynas, nuo kurio akims pasidarė @.@

                      Jeigu to dar nebūtų buvę gana, tai mano rega irgi visai pakvaišo – žiauriai gėlė akis ir rodės, jog kažkas spaudžia galvą milžiniškomis nematomomis replėmis. Tai buvo nepakeliama. Stipriai užmerkiau akis ir papurčiau galvą. Skausmas niekur nedingo. Atrodė, tarytum į akis būčiau įsivaręs rakštį, tarsi koks svetimkūnis be gailesčio raižytų rageną. Galiausiai priėjau išvadą, jog, ko gero, vakar krisdamas būsiu sugadinęs lęšius, todėl atsimerkiau ir atsargiai juos išsiėmiau. Mirkčiodamas pažvelgiau aukštyn ir...




                      Omo... kas čia dedasi? O.o Mano rega... tobula! Mačiau geriau negu su bet kokias akiniais ar kontaktiniais lęšiais. Žvalgydamasis aplinkui šokiruotas ir atkarusia žiauna, įvertinau mus supantį peizažą, stebėdamasis tuo, ką matau. Ta prasme, rega buvo tokia aštri, jog galėjau įžvelgti medžiuose kabančių lapų gyslotumą. Netgi dangus atrodė kitoks. Čia tikrai ne Hyungo kiemas.

                      Susiraukiau, nes skausmas blauzdoje niekur nedingo, priešingai – jis tik dar labiau paūmėjo. Didelėmis valios pastangomis kilstelėjau viršutinę kūno dalį, remdamasis į žemę dilbiais ir alkūnėmis, ir žvilgtelėjau per kairį petį atgal.




                      – . –





                      Ant mano kojų išsiskėtęs gulėjo Pak Jučionas. Jo šviesiai žali marškinėliai buvo ištepti, keisto ilgumo kelnės (kiek žemiau kelių) suplyšusios, o aktoriaus veidas buvo įsmigęs man į blauzdą. Jo šlepetės mėtėsi ant žolės ne per toliausiai nuo mūsų.

                      Yah, - pakrutinau koją, - Yah! Šalin! – stumtelėjau Jučioną ir tas nusirideno šalin. Aplink mus visur čirškė paukščiai, jiems pritarė Jučiono urzgimas.

                      – Aauu... – jis pasitrynė veidą, kai aš atsisėdau ir pasirąžiau. – Kas nutiko?

                      – Neįsivaizduoju, - žvilgtelėjau dešinėn ir pamačiau ant žolės gulintį, nokautuotą pusnuogį kareivį. Jo petys periodiškai trūkčiojo. Tikriausiai kokia sena trauma ar šiaip. Mano Pikaču rankšluosčio liekanos buvo išsibarsčiusios aplink jį. T^T

                      Junho petys nesiliovė trūkčiojęs, tad mane apėmė įtarimas, kad kažkas čia netaip, ypač, kai pamačiau iš po Junho blauzdos bekyšantį FILA sportbatį.

                      – Pagalbos! – iš po Junho sklido prislopintas šauksmas. – Kas nors? – balsas cyptelėjo.

                      – Po paraliais! – staigiai nurepečkojau prie jų ir nustūmiau Junho nuo Džiunsu.



                      – GA!! – jis žioptelėjo gaudydamas orą, jo veidas buvo visas raudonas, o plaukai susišiaušę. – Jėzau, jis sveria visą toną! – Džiunsu sumirksėjo žiūrėdamas į mane ir staiga užsidengė veidą rankomis, tarsi kas būtų patekę jam į akis.

                      – Kas per velnias...? – žvilgtelėjau atgal ir pamačiau nerealiai žvairuojantį Jučioną.

                      – Jeigu abudu nešiojat linzes, siūlau tuoj pat jomis atsikratyt, - greitai pasakiau.

                      Jiedu žvilgtelėjo į mane nustebę, tačiau padarė kaip liepti.

                      – Kas čia dedasi? – Džiunsu išsižiojęs įsispoksojo į mane, kontaktai gulėjo jam ant pirštų.




                      GU-JAAAAAAAAA~!! – neturėjau progos atsakyti, nes mus išblaškė laukinis, irzlus riksmas. – KAS-PER-VELNIAS??!!


                      Pamatęs paklaikusias dviejų hjongų minas, aš apsisukau ir stojau akis į akį su... vienu įsiutusiu elfu.






                      O__________o





                      >.<






                      Užsimerkiau, papurčiau galvą ir vožtelėjau sau iš visų jėgų, kurias galėjau sutelkti šį ankstyvą rytą. Skaudėjo kaip reikalas, tad turėjau prieiti išvadą, jog nesapnuoju. Tada lėtai atsimerkiau, tarsi tikrindamas, gal kartais, taip netyčia, man prasidėjo haliucinacijos.

                      Eflas vis dar buvo čia. Jis buvo lieknas ir žemesnis už mane. Turėjo ilgus juodus šilkinius plaukus, kurių dalis dengė jo kairę akį. Jo smailios ausys, prismaigstytos įvairiausių auskarų, kyšojo pro tą tankią plaukų kupetą. Elfas nepaprastai priminė istorinių/fantastinių filmų karį. Jo kelnės ir marškiniai buvo tikra „Žvaigždžių karų“ džedajaus aprangos kopija. Jis taip pat turėjo juodas riešų apsaugas ir vilkėjo ilgą, tamsiai raudoną apsiaustą. Jeigu jam ko ir trūko, tai kardo – kalavijas būtų tobulai užbaigęs paslaptingo... tarkim... XV a. kario paveikslą.


                      Elfas buvo įsiutęs, jis giliai šnopavo sugniaužęs kumščius, jo blyški oda nusidažė ryškiu raudoniu. Jeigu jau prakalbom apie blyškią odą, šioje srityje jis būtų galėjęs lengvai varžytis su... Hyungu...












                      ='.'=






                      O__________O













                      – Hyungai~??!




                      - Labai tikiuosi, kad taip, - elfas... ><" turiu omeny, Hyungas suniurzgė savo kimiu ir, jeigu jau galiu taip sakyti: elfišku balsu. – Tai tikra katastrofa! Mano plaukai ilgi ir JUODI!! – jis sumosikavo rankomis. – Ar bent įsivaizduoji, kaip sunku išlaikyti šviesiaplaukio įvaizdį? Dabar viskas žlugo!! – jis verksmingai papūtė lūpas, vis dar žvalgydamasis aplinkui, kažko ieškodamas. Jis perbraukė pirštais savo -dabar- ilgus ir varno sparno juodumo plaukus.


                      -___- nu taigi aišku. Tam tuštybės puodui labiau rūpėjo ne dabartinė mūsų situacija, o jo dingusi išbalinta išvaizda. Ta prasme, mes tikrai jau nebe Korėjoj.

                      – Nu, nežinau, - bandžiau išgelbėti situaciją, - tau visai tinka...


                      – TINKA?!! – Hyungui trūko kantrybė ir jis jau siekė manęs. Krūptelėjau, tikėdamasis smūgio, tačiau vietoj to, jis tiesiog pačiupo man už ausies. – Manai, kad TAI irgi tinka?!! – jis trūktelėjo man ausį.

                      – Ai! >< - atsitraukiau nuo jo ir atsargiai suėmiau kaistančią ausį. Kas, po kipšais, jam nepatin...



                      O.o



                      Mano ausis buvo ilgesnė, negu paprastai. Omo. Pačiupau ir antrą.



                      *atkąra žandikaulis*



                      – MANO AUSYS SMAILIOS!!! – surikau šokiruotas.



                      – Pfff... ką tu sakai... – Hyungas pavartė akis ir praėjo pro šalį, Jučiono ir Džiunsu link, kurie jau irgi tarsi kontūzyti dirbosi su vienas kito ausimis. Elfai, miškai... kas čia dabar? Druidų pasaka?



                      Mano širdis sustojo vieną akimirką. Pasaka. Druidai. Keltai. Raižiniai. Dėžutė. Ta dėžutė. Viskas dėl tos dėžutės! Kur ji? Ir kodėl Hyungas vienintelis taip juokingai atrodo? Susiraukiau bandydamas priversti dirbti savo smegenis. Galbūt taip yra dėl to, kad jis vienintelis tiesiogiai lietė dėžutę? Bet kurgi ji?



                      – Kur jis?! – išgirdau piktą riksmą ir atsisukau į garso šaltinį. Elfiškas Hyungas, su nuožmia išraiška veide, plačiais žingsniais artėjo prie vis dar miegančio (ar apalpusio?) kareivio. Jo apsiaustas plevėsavo. Jis atrodė panašus į valdovą, kuris ieško prasikaltusio tarno.


                      Yah!- kai galiausiai pasiekė gulintį siluetą, jis įspyrė Junho į blauzdą. – Yah! Kelkis! Yah~! – su kiekvienu „yah“, Hyungas spyrė kariui į užpakalį. –일어나봐! Yah! *spyris* Ijashik! *spyris* 일어나봐!!


                      – Mmm... – sumurmėjo Junho, versdamasis ant kitos pusės. – Dar penkias minutes, ma~...



                      Džiunsu sukikeno. Aš prisijungiau prie kitų dviejų, stebinčių priešais juos atsiveriantį spektaklį. Manyčiau, Hyungo veido spalva kone susilygino su jo apsiausto atspalviu.



                      YAH! *spyris* DEB1LAS! – jis suriko iš visų plaučių. – Aš tau ne Eomma!! Davai, kelkis! *spyris* Ijashik~ Aish... – jis pasilenkė, sugriebė Junho už pečių ir ėmė jį purtyti. – PABUSK IR DAVAI PASIAIŠKINK TU... TU... VELTĖDI~!


                      – ĖĖ~?! – Junho atsimerkė akimirksniu. Akimirką jis neteko žado – manyčiau, pamatyti Hyungo veidą iš taip arti yra tikras šokas. – Nugu... ya? – bejėgiškai sumikčiojo jis.


                      AISH~! – Hyungas jį paleido ir Junho vėl šleptelėjo ant žolės. – Tikrai! Kas tu?! Tik tiek gali pasakyt? Rimtai, negaliu PATIKĖT, kad šitoks! – ko gero, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau Hyungą tokį įsiutusį. Jis buvo baugus. O.o – TAVO dėžė,- jis parodė pirštu į Junho, - pavertė mus visus, - jis prisimerkė, - įskaitant ir patį TAMSTĄ į smailiaausius išsigimėlius, o MAN suteikė šitą neįtikėtiną įvaizdį. Jeigu tai buvo toks neįtikėtinai galingas ginklas, tai kodėl ji neištaškė mūsų į gabalus ir nepasiuntė į nežinomybę? Nereikėtų dabar kęsti šito,- jis trūktelėjo sau už plaukų.


                      – Juk sakiau, kad tai – erdvinis ginklas, - Junho atsiduso, trindamasis veidą. Priėjome arčiau, - jis gali perkelti individą į kitą dimensiją, kuri gali turėti kitą laiko liniją, erdvės kontinuumą ar šiaip ką nors.

                      – Tuomet, manyč, mes dabar esam tame „šiaip ką nors“, - Hyungas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nužvelgė Junho nuo galvos iki pirštų galų, - ar įmanoma kaip nors grįžti namo? Nes, kai pabudau, dėžutės jau nebebuvo.

                      – Turėtų būt įmanoma. Galų gale, neatrodė, kad ta dėžutė būtų buvus pagaminta mūsų laikais, - Junho patraukė pečiais.

                      – Hmpf... – Hyungas sučiaupė lūpas. – Tuomet, ko gero, reikės pamėginti, - jis darkart jį nužvelgė ir staiga nusisiautė apsiaustą, - ir prisidenk, dėl Dievo meilės, tu visas pašiurpęs, - jis sviedė apsiaustą Junho tiesiai į tą mažą veidą, - Man reikia pagalvot, - griežtai pasakė Hyungas ir nužirgliojo toliau nuo mūsų mažytės gaujos.

                      Mes priėjome prie Junho, kuris bandė apsivilkti tą juokingai ilgą apsiaustą.

                      – Vieną akimirką, - ištarė Junho, žvelgdamas į mus sutrikęs, - kai tik atmerkiau akis, maniau, kad jis merga. Eflų mergelė.

                      – Nu jo, nebūtų pirmas kartas, - šyptelėjo Jučionas, - mokyklas laikais kai kurie bachūrai jį vadino nuna xD.

                      – Ar tai tikra? – tyliai paklausė Džiunsu. – Ta prasme, ar visa šita tikrai įmanoma? Kaip ginkluotosios karinės pajėgos išvis sugebėjo gauti tą dėžutę? Ir kur mes?

                      – Pasakysiu jums viską, ką žinau, - Junho apsižvalgė, - tačiau pirma, aš pritariu Džiunsu – reikia išsiaiškint, kur esam, - jis tvirčiau susisupo į apsiaustą ir akylai pažvelgė į mums už nugarų niūkstantį mišką, - reikia rasti kokią nors užuominą. Bet kokią užuominą. Kai žinosime, kur esame ir greičiausiai KADA, tuomet galėsim nuo ko nors pradėt. Kas nusiteikęs šiek tiek patyrinėti apylinkes?

                      – Mes prisidedam.
                      – Jo.

                      – Taigi aišku, nenoriu čia pasilikt.

                      – Ei! – Junho žvilgtelėjo į susiraukusį Hyungą proskynos viduryje. – Eini su mumis?

                      – Varykit, aš pasivysiu! – nė nepažvelgdamas į mus, atsiliepė jis.

                      – Ar tikrai? – Junho žvilgtelėjo į mane, jo akyse atsispindėjo nerimas.
                      – Pasivys, - Pak Jučionas atsakė drauge su manimi.

                      – Ok, kaja~, - Yunho pasisuko eiti, tačiau, nežengęs daugiau negu dviejų žingsnių, sustingo vietoje.

                      – Junho-hjongai? – sunerimęs paklausė Džiunsu, kai aš pasiekiau suakmenėjusį Junho žvilgsnį ir pamačiau į jį nukreiptą kalaviją. Ašmenys švytėjo saulės šviesoje. Mes atsitraukėm atgal, Junho kilstelėjo smakrą, nes kalavijas buvo stumtelėtas arčiau ir dabar kardo smailė praktiškai lietė jo kaklą.

                      – Mano miške – penki keisti eldarai, - išgirdom žemą, šiek tiek berniukišką balsą.

                      Junho žengė žingsnį atgal, kai kalavijo savininkas išlindo iš šešėlių, stumdamas jį tolyn, prikišęs prie gerklės savo kardą. Mus visus įtariai nužvelgė pora tamsių akių ir galiausiai jos vėl sustojo ties Junho.

                      – Kas jūs? – paklausė ji.
                      ------------------------------------------------------------------------------------------


                      Žodynėlis

                      일어나봐 - IREONABWA - kelkis
                      NUGU YA - kas tu
                      KAJA - varom (laisvai išvertus >.>'')
                      ELDARAI - elfai


                      P.S. Tą elfišką hyungą piešiau aš, tai... no harsh critique please...
                      Paskutinis pakeitimas nuo Eglaya; 2007-10-07, 18:17. Priežastis: typoes

                      Comment

                      • BlooDy
                        ~(: Naktibalda :)~

                        • 2005 11 18
                        • 71

                        #56
                        sugoi oj blin uzweze sitas dalykas ^^ juokingas ,idomus , pritraukiantis ko daugiau ir reikia asq angliskos wersijos neskaitysiu nes nebus tokio efekto kjp lt ^^ laukiam toliasniu daliu ^^ ( tikiuosi cia nepasirodys kad yra zidru gauja)
                        Paskutinis pakeitimas nuo BlooDy; 2007-10-09, 17:26.
                        (\_/) This is Bunny. Copy Bunny into your
                        (O.o) signature to help him on his way to
                        (>< ) world domination!

                        Comment

                        • Youka
                          bishoujo

                          • 2006 01 30
                          • 335

                          #57
                          O jeigu tik tu turetum daugiau laiko versti viska i lietuviu, arba as atrasciau daugiau laiko skaityti viska bww, ne tik cia.. ahh..
                          anyways, i'm all fired up now, will go english maybe this evening.
                          as dar net nepriejau galo dbsk gijoje - -"

                          aciuuuu

                          Comment

                          • Dai-Katana
                            Podcast or Death




                            • 2004 10 04
                            • 686

                            #58
                            Autorius Youka
                            as dar net nepriejau galo dbsk gijoje - -"
                            Smalsumas prigavo šioks toks. Kas tas DBSK ;? Search nieko neranda o tavo sigas niekur nenukreipia manęs ;]

                            SKYPE: ANACHRONIX.NOEIN

                            Comment

                            • Eglaya
                              Procrastinator


                              • 2005 07 22
                              • 561

                              #59
                              Waaaaaaaaaaai~ šita gija gyva. Gyva, I'm telling ya xD

                              BlooDy, dėkoju, kad skyrei šitam "craze'ui" savo laiką ir perskaitei Ir, u-know, aš alergiška yaoi, tad labai abejoju, ar čia bus kokių nors homo-orgijų...

                              Youka, neįsivaizduoji, kaip yra faina, kai žinau, kad rašau čia apie DBSK ir yra žmogus, kuris ŽINO, kas jie yra. YAAAAAAAAY~

                              PS. DBSK Central vartyt neapsimoka, ten labai daug spamo -.-'' Geriau sakau, mūsų "kambarį" žiūrėt, bumonim eui bang, MUSEUN~ :P

                              Heh heh, ką gi veikt, kai prieš akis pustrečios valandos kelionė traukiniu? O gi atsidaryt savo didžiulius angliškų marazmų išteklius ir versti juos į lietuvių kalbą.


                              Dai-Katana, negaliu patikėt, kad search'as nieko neduoda. Tiesiog eini į google.lt, įvedi DBSK ir tiek išmeta, kad su šake mėžk. DBSK (a.k.a. TVXQ) yra tie penki bachūrai, kurie ir čia vaidenasi: Junsu, Yucheon, Jaejoong, Changmin, Yunho
                              http://en.wikipedia.org/wiki/TVXQ






                              Kronikos
                              4 diena (2)


                              LABAI nedaug trūko, kad vėl sau vožtelėčiau. Prireikė šiek tiek laiko, kol supratau, ką kalbėjo ta moteriškė priešais mus.

                              Visų pirma (ir, manyč, tai visai logiškai), ji nešnekėjo korėjietiškai. Po sekundės kitos man stuktelėjo, kad ji prabilo labai rafinuota anglų kalba. Ne tie amerikietiškai tauškalai, kuriuos esam įpratę girdėti per radiją ar kino teatruose. Jos kalba priminė britų dialektą, bet buvo atmiešta kažkokiu keistu akcentu, kurį girdėjau pirmą kartą gyvenime. Tai va, kai susitvarkiau su šituo klausimu, pagalvojau apie kitus ir jų santykius su anglų kalba. Man tai buvo dzin, ta prasme, mokiaus ją šulėj, turėjau tą patį ir univere... velnias, juk pusė mano paskaitų vykdavo anglų kalba, tai manęs tai tikrai nekasė. Junho, na, kadangi jis yra karys profesionalas, galvoju, jis tikrai nori nenori turėjo turėt kažkokius anglų kalbos kursus. Džiunsu... nu, jisai metus gyveno Europoj ir aš abejoju, ar ten jisai šnekėjo vokiškai. O Pak Jučionas mūsų šulėj garsėjo tuo, jog vasaros atostogas leisdavo Amerikoj, tad šioj srity mes buvom saugūs. O dėl Hyungo... nuuuu... kam išvis gali rūpėti tas trenktas elfas?

                              Visų antra, jinai pasakė „eldarai“? O______o Tipo kaip... Tolkieno elfai? Kas per velnias, ši „dimensija“ turėtų būti vieno žmogaus vaizduotės vaisius, o ne visiškai atskiras pasaulis, į kurį taip netyčia būtų galima įkristi. Aish, kas čia dedasi?

                              Vėl sutelkiau visą dėmesį į tą merginą. Ten buvo mergaitė? Moteris? Neturiu nė žalio supratimo. Ji stumtelėjo Junho atgal, kai mes nieko neatsakėm, ir galiausiai išvydom ją ryškioj dienos šviesoj. Sustingau tarsi mietą prarijęs. Mačiau, kaip Džiunsu akys kone iššoko jam iš akiduobių. Viso šito priežastis buvo gana paprasta – ji buvo elfė. Tai buvo visiškai akivaizdu iš jos smailėjančių ausų ir dailaus, gana abejingo veido. Ji turėjo dideles, tamsias, švytinčias akis. Nežinau kodėl, tačiau iš jų sklindanti šviesa privertė mane manyti, jog ji buvo daug vyresnė, negu teigė jaunatviška elfės išvaizda.

                              Jos trumpuose tamsiuose plaukuose žaidė saulės spinduliai, juodą plaukų atspalvį paversdami tamsiai rudu. Mažytė kasa juosė pusę elfės galvos ir pradingo kažkur jai už pakaušio. Mano žvilgsnis nukeliavo žemyn. Kaip mergina ji buvo ganėtinai aukšta. Dėvėjo žalsvai pilkšvus marškinius, liemenę ir kelnes, kurie, ko gero, padėdavo jai užsimaskuoti tarp šito miško medžių. Jos pečius dengė lengvas tamsiai žalias apsiaustas, prie jos diržo buvo prisegtas puošnaus kalavijo, kuris dabar buvo įremtas Junho į gerklę, dėklas.

                              Ko gero, mes bandėme jos kantrybę, nes ji ir vėl prabilo, tačiau šį kartą jau nebe angliškai. Kažkas le kažkas. Skambėjo keltiškai. O gal čia buvo kokia nors elfų kalba? Galų gale, mes tai atrodėm kaip elfai (nepaisant to, jog mes, išskyrus Hyungą, neturėjom ilgų plaukų ir ilgų apsiaustų), ir ji greičiausiai pagalvojo, kad mes irgi mokam elfiškai. Tačiau kad ir koks didelis Tolkieno fanas aš buvau, deja, nebuvau išmokęs... kaip ten ta kalba vadinasi? Sindarų?

                              Mes nieko neatsakėm, tiesiog spoksojom į ją tylėdami. Ji primerkė akis ir, šiek tiek padvejojusi, prabilo vėl. Dabar tai buvo dar kita kalba. Le kažkas kažkas. O.o Ir vėl „le“. Dar viena elfų kalba? Bet...

                              – Ei, klausykit, panele...



                              O____o Sumirksėjau ir žvilgtelėjau dešinėn vien tam, kad pamatyčiau artėjantį Hyungą, vilkintį tais keistais drabužiais. Įdomiau buvo tai, jog jam prie liemens kadaravo vienašmenis kalavijas (IŠ KUR JIS JĮ PAROVĖ? ) ir jis kalbėjo angliškai! Šiek tiek nerangiai, bet vis tiek angliškai.



                              – ... aš tikrai nieko prieš Bendrinę kalbą, bet, prašau, nekalbėkit suomiškai, ką? – jis atsiduso, tarsi kalbėtų su neklusniu vaiku. – Mano smegenys to neišneš.

                              Eflė kilstelėjo antakį ir nuleido ginklą. Junho atsiduso iš palengvėjimo. Ji pasisuko į Hyungą, kuris jau stovėjo Junho iš dešinės, ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

                              – Suomiškai? – paklausė ji. – Kas tai? – ji parodė į Hyungą. – Tu – vadas?

                              – Ne, aš tiesiog Vyriausias, - Hyungas paslėpė rankas sau už nugaros, - o suomių yra tokia kalba, kuria šnekama mūsų pasaulyje, tolimoje šiaurės vakarų šalyje.

                              Ji įtariai jį nužvelgė.

                              Ippeu~, - pareiškė Hyungas, nužiūrėdamas ją su rimta išraiška veide.

                              >.<

                              Rimtai, norėjau trinktelėti sau per kaktą ir iš gėdos pasislėpti gilioj tamsioj duobėj. Tokioj situacijoj tai pasakyti galėjo tik Hyungas. Jis visuomet pareiškia pačias netinkamiausias pastabas pačiu blogiausiu laiku.

                              – Kokia čia kalba? – ji pakreipė galvą, vis dar žvelgdama į mus įtariai. – Ir iš kur jūs?

                              – Tai buvo mūsų kalba, - žengiau į priekį, kol dar Hyungas vėl neišsišoko, - mes esam iš Rytų, - nusilenkiau, kai ji teikėsi į mane žvilgtelėti, - esu vardu Šim Čangminas.

                              Tyla.

                              – Ai~! – futbolininkas aiktelėjo, kai mano koja pasiekė savo. – Kim Džiunsu, - nusilenkė jis.

                              – Pak Jučionas, jūsų paslaugoms *linkt*.

                              – Džiong Junho, panele *linkt*.

                              Tyla.

                              – Hmpf... Kim Džedžiungas *silpnas linkt*.

                              Ji nužvelgė mus visus, vieną po kito, tarsi apie kažką įtemptai mąstydama. Nepaisant jos šalto ir gana abejingo elgesio, galėjau pasakyt, kad ji šiek tiek sutrikusi ir netgi susidomėjusi.

                              – Ar toli iš Rytų? – staiga paklausė ji.

                              – Labai toli, - ramiai atsakė Hyungas.

                              Ji paslėpė dėkle kalaviją ir pažvelgė į mus taip, tarsi negalėtų kažko perprasti.

                              – Iš Tolimųjų Rytų, - pasakė Elfė, - ir taip keistai atrodo... – atrodė, kad ji bandė kažką apsvarstyti, - Avarai? – ji spėjo nebyliai užduodama mums klausimą, jos bedugnėse akyse atsispindėjo abejonė.

                              Būtų buvę nuostabu, jeigu būčiau atsiminęs, kas per velnias tie Avarai, bet mano Tolkieno enciklopedija buvo tokia apsinešus, kad tą akimirką pasigailėjau tik kartą perskaitęs Silmarilioną. Tad, manyčiau, geriausias poelgis šioje situacijoje būtų... nesiimti jokių veiksmų išvis.

                              – Bet Kuivienenas pradingo taip seniai, - ji vis dar stovėjo susimąsčiusi. Ji prikando nykščio nagą. – Tai gali pasirodyti visai įdomu, - ji staiga kreivai šyptelėjo ir vėl žvilgtelėjo į mus. – Kodėl jūs čia?

                              – Pasiklydom,- atsakė Junho.

                              – Ir neturim rakto, kuris leistų grįžti namo, - pridėjo Hyungas, - būtumėm labai dėkingi, jeigu padėtumėt jį surast. Ypač, jeigu mūsų pagalbininkas būtų tokia žavi dama, kaip jūs.

                              – Jis netgi moka meilikauti, - ji kreivai išsišiepė ir tuomet sutelkė savo dėmesį į Junho, - Gerai, bet kuriuo atveju, pastarosios dienos buvo gana nuobodžios. Paskui mane, - ji parodė galvą į tamsų *gurkt* mišką ir pasisuko eiti.

                              – Tai, mmmm... – Džiunsu pirmasis įžengė į tą medžių voratinklį. – Panele... kur mes esam? Ir, ammm... kuo jūs vardu? Jeigu esu įgaliotas paklausti?

                              Jučionas sukikeno atsisukdamas į Hyungą, kuris sekė juos tyliai, tarsi tikras elfas nesukeldamas nė garso po savo kojom.

                              – Įgaliotas paklausti? Ką jis čia kliedi? – kikenantis Jučionas greitai sušnibždėjo korėjietiškai.

                              – Tu tik džiaukis, kad jis nevaro futbolo leksikono, - Hyungas pavartė akis. Junho ir aš tyliai vilkomės šio miškinio karavano gale. Ko gero, Hyungas iš dalies buvo teisus, turėtumėm džiaugtis, jog pirmieji Džiunsu žodžiai nebuvo: “Soccer suki?

                              – Žalialapių girioje, - atsakė Elfė, - Saurono metais šis miškas buvo žinomas Gūdžiosios girios pavadinimu, - ji stabtelėjo priešais didžiulę šaką ir žvilgtelėjo atgal į kiek šokiruotus mūsų veidus, - ir jūs galite mane vadinti Kerivena.

                              ---------------------------------------------------------------------------------








                              Erm... Kerivena = Carywen. Ir čia visai nesusiję su Arvena. Taip pat atleiskit man, LOTR ir Silmarilioną skaičiau angliškai, nesu visai tikra dėl kai kurių terminų lietuviškų pavadinimų




                              ŽODYNĖLIS

                              * Ippeu~ - Gražu/graži (korėjietiškai. Manau/tikiuosi >.>'')

                              * Avarai (The Avari) - "Nenorintys". Elfai, kurie atsisakė Valarų kvietimo keliauti į Valinorą ir pasiliko laukinėse Viduržemio žemėse. Sakoma, kad kai kurie Avarai buvo suluošinti Melkoro ir tapo Orkų rasės protėviais.

                              * Kuivienenas - Pabudimo Vandenys. Žemė prie vidinės Helkaro jūros, kur Medžių metais "gimė" elfai. Ši teritorija plyti tolimuosiuose Viduržemio rytuose.

                              * Soccer suki? - Futbolas patinka? Tai yra liūdnai pagarsėjusi Junsu (Džiunsu) frasė iš penkiolikto Bigeast Station epizodo. Tai tokia Japan FN radijo laida, kurią veda Tohoshinki (taip DBSK vadinami Japonijoje). Turit paklausyt to epizodo, žiauriai juokinga (su angliškais titrais):
                              Tohoshinki Bigeast Station Epi 15


                              Nu kaip ir viskas ^_____^

                              Ah, tiesa:


                              Ir visas Viduržemio žemėlapis (credits to Christopher Tolkien-sama)
                              Paskutinis pakeitimas nuo Eglaya; 2007-10-12, 14:13.

                              Comment

                              • Dai-Katana
                                Podcast or Death




                                • 2004 10 04
                                • 686

                                #60
                                Sorry, turėjau omeny forumo paiešką ir DBSK užkliuvo šiek tiek anksčiau, nes pamačiau Youka sige tai.

                                Dėkuj už info ;]

                                SKYPE: ANACHRONIX.NOEIN

                                Comment

                                Working...