Kronikos

[Eglaya]

Tai velnias. Dabar man teks anglišką greičiau update'int xD

Nu ok... savaitgalį baigsiu verst knygą ir parašysiu

*huggles Yume & Tani*

[Evil_of_Darknesz]

Aikit miegot... O siaip Eglaya, tu tikrai verta knygos... Turiu galvoje, del sito kurinio butu verta isleisti knyga...

[Eglaya]

Knygos? ^^;; Knygą labai sunku parašyt, o dar kai užeina kokia kūrybinė krizė tai... ugh - . -

Kitą dalį įdėsiu rytoj, o jeigu kas sekat anglišką variantą, tai naujausią skyrių rasite čia:

Chronicles of Shim Changmin, Day 3 - 4

Džiunsu sako:
Skaitykit, plyyyz



Nes kitaip Džedžiungas jums padarys


CAPT~ xD

[radament666]

:d:d:d

[Eglaya]

^ Kore wa nani? O.o


Ahem.. kaip žadėjau.

Paaiškinimai

Vasabis (wasabi) - dar kitaip žinomas pavadinimu "japoniški krienai".

Jeollanam-do - Džiollanam-do. Pietų Džiolla. Pati piečiausia Pietų Korėjos provincija (neskaitant Jeju-do salos)



jeigu žodžiai nepaaiškinti, vadinasi, tai jau buvo padaryta ankstesniuose skyriuose.





Kronikos
3 diena (2)



- Tai paukštis!

- Tai lėktuvas!

- Tai sklandytuvas!

- Ne, tai parašiutas, durniai jūs!

[Kurotani]

Mwahaha.. I've alleady knew this >.<
thumbs up for Eglaya.. sitas fanfic tikrai 10/10
tarp kitko sis skyrius 3(2) mano megstamiausias (kol kas. ..nes manau sioje istorijoje teks skaityti dar "sedevresniu" dienu)
..tiesiog galiu numirti isivaizduodama JeaJoong besivaikanti vargsa kereiveli
*reads again and falls dead*

[juudiiiss]

Nu tikrai kuo toliau tuo idomiau lauksim tesinuko

[Yume]

Jap sita as jau irgi angliskai perskaiciau be galo didele geros nuotaikos doze tos kronikos "jis jau buvo bepasiekiąs Super Sajano lygį 2" xDDDDDD viena mano megstamiausiu fraziu sitoj daly xD jega, noriu dar! :>

[radament666]

Geras, pradejau zvengti, tai reikejuo uz burnos laikytis, kad dragelio nepazadinciau. "na ir vaizdas jam atsivere, 3 dumblini bichai ir vienas trenktas blondinas"

[Yume]

Hay, Egle, kur updatai? net english ner :/// as jau pasigedau tavo rainiu :> Geros nuotaikos doze visai dienai Tikiuosi greitai bus nauju daliu ka skaityt :>

[Eglaya]

Mano rainių? xD
Ahem, sorry kad taip. Buvau išvažiavus 5 dienom į kaimą tarp miškų be interneto, tai tik gmail'as telefone palaikė mano gyvybę. Jau įpusėjau anglišką Day 3 - 5 ir jeigu netingėsiu, įdėsiu ir lietuvišką šiandien, kokį mes čia turim.. a, 3 Diena (3)

[Eglaya]

Double-post *gasp*

meh - . -

ką tik buvo paupdate'inta angliška versija jeigu kam įdomu:

Chronicles of Shim Changmin - Day 3-5

[Eglaya]

triple-post

*dies*

Kai žaibai suvaro internetą ir teliką, tai nekas - . -
Taigi, duodu dar vieną skyrių. Paaiškinimų nebus, nes, man atrodo, visi terminai jau kartojasi

Dėkui darkart labai, kad skaitot


Kaip sako Coca-Cola reklama - Mėgaukis! ^_^




Kronikos
3 diena (3)

Ten gulėjo nedidelis kvadratinis maišelis. Vienas jo galas buvo praplyšęs ir pro skylę kyšojo juodos blizgios dėžutės kraštas. Primerkiau akis. Nors matėsi tik mažytė dėžutės dalis, pastebėjau keistus, besiraizgančius aukso spalvos raižinius. Pirmoji į galvą atėjusi mintis buvo „RUSIŠKA“. Na, tai tikrai priminė tas mažas rusiškas dėžutes, kurias Maskvoj žmonės pardavinėdavo kaip suvenyrus ir kurios kainavo daugiau negu paprasti juvelyriniai papuošalai. Aišku, aš nesu buvęs Maskvoj, tiesiog žiūriu Travel ir Discovery kanalus. Kartais telikas yra neblogų žinių šaltinis. Išmoksti ne tik tarsi kietas riešutėlis įveikti misiją neįmanomą.





Pritūpiau.

– Ką sumąstei, Čangmin-a? – smalsiai paklausė Džiunsu, nekreipdamas dėmesio į besitęsiančių gaudynių riksmus.

– Ak, tu mažas... – Pak Jučionas atsitūpė greta manęs laukdamas, ką ketinu daryti.

– Nenoriu nieko bloga, - ištariau neatitraukdamas akių nuo dėžutės, - tai tiesiog šiek tiek įtartina...

Jiedu abu nusijuokė.

– Tu visuomet įtarus, - sukikeno Jučionas.

Nu OK, gal aš ir buvau paranojikas, bet ir tam turėjau priežastį. Dėl savo proto būklės be jokio vargo kaltę galėjau suversti tam faktui, jog mes gyvenom Šiaurės Korėjos kaimynystėj. Ką ir bekalbėti apie prieš kelias minutes praskridusį karinių pajėgų naikintuvą. Negana to, dabar Hyungas savo laukuose vaikėsi kažkokį kareivį, o visi jo daiktai gulėjo čia pat, priešais mane. Ir ką gi aš mačiau? Nedidelę rusiško stiliaus dėžutę, saugiai suvyniotą į tvirtą medžiaginį maišelį.

Tai veda mus prie kito klausimo – kas, jeigu mūsų karinės pajėgos iš priešiškos valstybės sugebėjo nugvelbti vertingos informacijos? Kas, jeigu tai ne informacija, o galingas ginklas? Nu jo, sukištas į mažą dėžutę, bet kas sako, kad ginklai privalo būti milžiniški?

Ištiesiau ranką ir jau buvau besuimąs dėžutę, kai mane išgąsdino virš mano galvos aidintis laukinis riksmas.


– NELIESK ŠITO!! – pakėliau akis ir pamačiau manęs link slystantį kareivį, ištiesta ranka ir plačiai atmerktomis akimis.




TAUKŠT!





Jis staiga sustingo savo trajektorijoj su nustebusia išraiška veide. Jo galva pakrypo kairėn, tamsios akys užsivertė ir karys be sąmonės šleptelėjo ryžių balon.

Už jo stovėjo Hyungas. Akyse švietė ryžtas, o rankos tvirtai spaudė kauptuko rankeną.

– Pričiupau, išpera! – išdidžiai pareiškė jis, nužvelgdamas savo ryžių priešą skvarbiu žvilgsniu.

Man atvipo žiauna. Hyungas ką tik atjungė kareivį! Išgirdau cyptelint Džiunsu.

– Ar tu bent suvoki, ką padarei? – paklausė Pak Jučionas, artėdamas prie Hyungo ir nokautuoto kario kūno.

– Jo, atsikračiau parazito, - Hyungas įspyrė kareiviui į blauzdą ir atsisuko į mane, - surinkit jo daiktus, nešamės jį namo apklausai ir NELIESK ŠITO! – suriko jis rodydamas į mane pirštu, kai darkart ištiesiau ranką, norėdamas paimti dėžutę. – Čia gal kokia bomba ar kas.

Man nutirpo ranka. Na, juk tikrai galėjo būti bomba. Arba koks nors super mega ultra naujas futuristinis moderniausias ginklas. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, susmegdamas gilyn į balą. Ne, pala. Žvilgtelėjau kairėn. Džiunsu pritūpė greta manęs. Jis atrodė šiek tiek šokiruotas.

– Ar tavo hjongas visuomet taip elgias? – sušnibždėjo jis.

Žvilgtelėjau sau per petį atgal. Hyungas ir Pak Jučionas kėlė nuo žemės kareivį. Jiedu užsimetė jo rankas ant savo plačių pečių ir nusitempė jį per lauką takelio link, kuris vedė atgal į Hyungo pašiūrę. Vėl pažvelgiau į Džiunsu.

– Taip,- linktelėjau, - jis trenktas, ekscentriškas ir nenuspėjamas.

Džiunsu prunkštelėjo.

– Davai, - jis bakstelėjo man alkūne, - aš tau padėsiu, - ir ėmė tvarkyti parašiutą.



***



Taigi spėkit iš trijų kartų, kas turėjo slaugyt kareivį su kauptuko sutvatyta galva? O taip, aš. Nes Hyungas negalėjo žiūrėti į tą „parazitą“, Džiunsu jo prisibijojo, o Pak Jučionas labai tvirtai pareiškė: „JOKIU BŪDU, BIČAS.“

Tad turėjau nuauti tuos milžiniškus sunkius batus, nuvilkti jo visokių prietaisų prikimštą liemenę, kelnes ir... uu... kaip norėjau, kad vietoj šito griozdo į Hyungo ryžių laukus būtų nusileidusi kokia seržantė. Nesakau, kad jis smirdėjo ar šiaip kas nors tokio, bet jis buvo sunkus. Man labai įdomu, kaip tiedu dantų krapštukai, t.y. Hyungas ir Pak Jučionas sugebėjo parvilkti jį atgal į pašiūrę, į MANO kambarį. --___--" Jokios pagarbos mano privatumui, tipo visiškai.

Pagaliau įbrukau jį į savo pižamą ir – koks siaubas – audinys vos nesuplyšo jam per krūtinę. >< Galbūt reikėjo nuvilkti jam tuos marškinėlius... ='.'= FUI, NE! BJAURASTIS >o
Kažkas pasibeldė į duris ir vidun įlindo Džiunsu galva. Atsistojau.

– Ar jau baigei su juo? – paklausė jis. – Džedžiung-hjongas prašė jo drabužių.

Man atvipo žandikaulis. Džiunsu visiškai atstūmė duris ir stovėjo ant slenksčio, laikydamas už nugaros rankas, šypsodamasis tarsi nuolankus antros klasės mokinukas. Įtariai jį nužvelgiau ir nuėjau prie sienos, kur buvau palikęs visą kariškų daiktų krūvą. Pakėliau švarką ir nurinkau keletą prietaisų. Dėl viso pikto. Kad Hyungas nesugalvotų jais pasinaudot ar ką.

– Kam jam jie? – paklausiau vis dar tyrinėdamas tamsius drabužius.

– Džedžiung-hjongas nori juos išskalbti! ^_^ - laimingas pareiškė Džiunsu ir priėjo prie manęs, laikydamas kišenėse rankas.

Pfff, nu viskas aišku, pamaniau, nuimdamas likusius metalinius ir plastikinius prietaisus, gumulus ar kas ten tokie buvo prilipę prie kareivio kelnių. Greitai turėjau gražią peilių, smeigtukų ir kitų šalto plieno niekučių, kurių nė pavadinimo nežinojau, krūvelę. Akivaizdu, jog Hyungas norėjo atsikratyti visomis įmanomomis „parazito bakterijomis“, kurios per karišką aprangą galėjo apkrėsti jo pašiūrę, tad jis nusprendė perskalbti tuos drabužius. Ko gero, jeigu tik galėtų, dezinfekcijai jis panaudotų ir pesticidus bei žiurkių nuodus. Truputį keista, kad jis dar nenustūmė to vargšo į lauko dušo kabiną ir neišprausė nuo galvos iki kojų. Su muilu. Hyungas nėra pakvaišęs dėl švaros. Tiesiog jis pakenčia tik savo paties mikrobus.

– Ūūf~ - atsiduso Džiunsu, kai sviedžiau į jį kareivio drabužius. Viena rankovė uždengė jam veidą. Jis ją nusipurtė ir, tvirtai laikydamas tą medžiagos gniužulą rankose, pasilenkė paimti batų. Šito vaikino paklusnumas buvo neįtikėtinas. Jis nužvelgė drabužius, o tada pakėlė akis į mane.

– O kaipgi jo triusikai? – nekaltai paklausė jis.



GA~



– Prašau, ką sakei? O___o – maniau, kad blogai išgirdau.

– Nu, apatiniai. Tipo, maikė, triusikai, kojinės ir visa kita... ^^ - laimingas paaiškino Džiunsu.

– Tu tikriausiai juokauji, - sprandą išmušė šaltas prakaitas, - kojinės tavo rankose, bet jeigu tu manai, kad aš jį išrengsiu nuogai, tai tau tikriausiai atsisuko visi likę varžtai.

– Bet Džedžiung-hjongas sakė...

– NUSISPJAUT, KĄ TAS PRIETRANKA SAKĖ, AŠ JO APATINIŲ NELIESIU, IR VISKAS! – pratrūkau. – Gali jam pasakyti, kad Min-a atsisakė bendradarbiauti, jeigu nori, – sukryžiavau ant krūtinės rankas ir nusukau į šoną akis. Nu šakės. Ir šitas bachūras dar buvo už mane vyresnis. Neįtikėtina.

– OK, Čangmin-a. Tada tik pasirūpink juo, - Džiunsu linktelėjo šiek tiek sutrikęs ir išėjo iš mano kambario. O gal dabar turėčiau sakyti – mūsų kambario?


>.<


Ir vėl likau vienas su kareiviu. Mano akys klaidžiojo sienomis parašiuto link, kuris mėtėsi tolimiausiame kambario kampe, dešinėj pusėj. Ant jo vis dar gulėjo tamsi dėžutė suplėšytame maišiuke. Man panižo panagės. Juk niekas gi nenukentės, jeigu aš ją atidarysiu, ką? Ta prasme, netgi jei ten iš tikro yra bomba, mes esam atokiam kalnų kaimely – žūtų nedaug žmonių. Aišku, mirti aš nenoriu, tačiau negali žmogus ignoruoti smalsumo. Būkim biedni, bet teisingi – pasaulis nelabai pasiges tokio vėplos kaip Hyungas. Tiesa, futbolo aistruoliai bet ką atiduotų už mano skalpą, jeigu žūtų Džiunsu, tačiau tokiu atveju ir aš pats jau būčiau nebegyvas, tad išvada viena – pažiūrim.

Priėjau arčiau ir paėmiau dėžutę į rankas. Nebuvo sunki. Koks vienas kilas, ne daugiau. Išėmiau ją iš sumaitoto maišelio ir atidžiai apžiūrėjau. Dėžutė buvo taisyklingo kubo formos. Viena kraštinė apie 15 cm. Paviršius buvo toks švelnus ir lygus, kad lengvai galėjai ją išmesti, jeigu užsižiopsotum bent akimirkai. Tie keisti auksiniai raižiniai ant medinio paviršiaus vinguriavo ant keturių sienų, tarsi nurodydami dėžutės viršų, kur ji turėtų būti atidaroma. Geriau įsižiūrėjęs supratau, kad tie raižiniai visai nebuvo rusiški. Buvo panašūs... atrodė... airiški? Keltiški? Druidų?

Sušnirpščiau ir atsispyriau pagundai sviesti dėžutę atgal ant parašiuto. Ką kareivis veikė su pasakų dėžute? Rimtai, jeigu joj nebuvo jokio ginklo arba bent jau žiauriai aromatingų prieskonių ar maisto, tuomet, sakyčiau, Ponui Kariui trūko vieno šulo.

– Uu... – krūptelėjau nuo keisto garso ir žvilgtelėjau sau per petį. Kareivis sukrutėjo.

Greitai nustūmiau dėžutę atgal ant parašiuto ir nuskubėjau prie jo. Regis, jis pagaliau atgavo sąmonę.

– Mm... – burbtelėjo jis susiraukęs, kai priklaupiau jam iš kairės. Atidžiai stebėjau, kaip jis vis dar užsimerkęs pakelia ranką ir patrina sau kaktą. – Kas per... – sumurmėjo jis pamažu atsimerkdamas.

Ko gero, susišiaušusio devyniolikmečio vaizdas buvo nelabai jo skonio, nes staiga jo akys išsiplėtė iš nuostabos, jis pašoko, atbulomis traukdamasis nuo manęs tolyn, ir galiausiai trenkė į sieną savo sužalotą galvą.

– A-u... – vėl susiraukė jis, siekdamas guzo.

– Ramiai, - bandžiau kalbėti kuo tykesniu balsu, kai jis tuo tarpu žvalgėsi po kambarį, bandydamas įsisavinti jį supančią aplinką, - aš nieko tau nepadarysiu, - (tarsi būčiau galėjęs jį sužeisti -_-"), - sveikas sugrįžęs.

– Aa... – regis, jis pagaliau viską prisiminė. – Atsiprašau, maniau, kad tu... tas pasiutęs išbalintas žemdirbys... uu... >< – jis atsargiai pačiupinėjo savo galvą. – Kuo jis man vožė?

– Kauptuku. Pasisekė, kad nepanaudojo aštriojo galo, - ištariau jį stebėdamas.

– Kas per... pižama? – jis nužvelgė save ir atsiduso. – Žinokit, man reikia kuo greičiau prisistatyti į bazę, aš... – jis bandė pasikelti, tačiau bejėgiškai susmuko ant patalo.

– Žinokit, tai ne nuo manęs priklauso, - persimečiau į jo kalbos manierą, - čia vadovauja tas „pasiutęs išbalintas žemdirbys“.

Jis sustabarėjo ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Atrodai padoriai, - galiausiai pareiškė jis, - kas tave sieja su tuo panku?

Staiga pajutau, jog įsigijau naują sąjungininką. *vidinis balsas: YES! >=D*

– Jeigu „padoriai“ reiškia „ne pankiškai“, tai labai jums dėkoju. Deja, tas chuliganas yra mano hjongas. Laimė, mes ne giminės.

Karys kilstelėjo antakį.

– Aš – Šim Čangminas, - ištiesiau jam ranką.

Jis akimirką dvejojo, o paskui ją paspaudė.

– Džiong Junho.


------------------------------------------------------------------------------------------
Bus Daugiau...





Kadangi daugelis nėra susipažinę su DBSK (juk šitas fan-ficas yra DBSK ir **** cross-over), tai C'est Jeong Yunho : )~~~~~

[juudiiiss]

jetus vajetus kaip apsidziaugiau sulaukus tesinio!!!! nors tiesa pasakius uzjauciu kaimynus mat tie jauciu net prabudo nuo mano zvengo kad ir kaip ten bebutu taip ir toliau

[Eglaya]

^____^ dėkui greitai turėčiau įdėt kitą dalį.

Tuo tarpu:

Chronicles
Day 3 – 5
DIRECTOR’S Cut

xD ^ šitas "kreizas" ko gero, į lietuvišką versiją įtrauktas nebus. Nežinau, pasakykit savo nuomonę tie, kurį anglišką variantą skaitot Nes čia lyg ir... "iškirptos scenos". Nu vienu žodžiu, smalsumas žmogų puošia

Lauksiu jūsų nuomonės - į lietuvišką variantą dėti ar ne :]