Kronikos

[H3llo]

net nežinau, ką beparašyt. kaip visad - jėga ^^

[Eglaya]

8 diena (2)

Ačiū, kad vis dar skaitot ^..^

















Kronikos
8 diena (2)

Sėdėjau sukryžiavęs kojas ant didžiulės seno medžio šakos su dubenėliu maisto rankose. Kiti tupėjo susispietę aplink laužą, o aš buvau nutūpęs šiek tiek aukščiau. Sakot, gal tam yra kokia nors priežastis? O kaipgi – mėlynėmis nusėtas Hyungas papūtęs lūpas kybojo kelis metrus virš manęs, susiėmęs delnais už skruostų tarsi vaikas, kuriam buvo uždrausta valgyti saldainius.

Nepaisant to, kad man širdį glostė tas pašėlusios elfės spyris, iš dalies jaučiausi ir jo įvykdyto nusikaltimo bendrininkas, tad įsitaisiau šiek tiek atokiau nuo pagrindinės grupės, jeigu Kerivena kartais nuspręstų, kad ir aš nusipelniau spyrio ar dviejų. Nors negalėjau skųstis, kadangi iš dabartinės savo laktos visus mačiau ir girdėjau kuo puikiausiai.

– Tai buvo visiškai nebūtina, - man virš galvos burbtelėjo Hyungas.

– Turėtum džiaugtis, kad ji tau nenukapojo rankų, - silpnai atsikirtau pilna burna kažkokio labai švelnaus daržovių patiekalo, kurį Legolasas su Kerivena pagamino labai greitai, vos tik įkūrę stovyklavietę toje pačioje mažoje proskynoje, kurioje mes trys buvom praleidę naktį.

Aišku, visą tą laiką Kerivena dirbo ganėtinai atmestinai, nes kas antrą sekundę vis dirsčiojo į Èlion, teiraudamasi, ar jai viskas gerai. Nereikia nė sakyti, kad ji pastebėjo, jog Èlion buvo sužeista – dėl to elfė vos galėjo susikaupti ties savo darbu. Tad vos tik maistas buvo patiektas, ji priklaupė priešais draugę ir taip rimtai į ją įsispoksojo, kad galėjai pamanyti, mergina bet kurią akimirką ims ir užsilenks.

Èlion padėjo savo dubenėlį ant žemės ir atsiduso užmerkdama akis.

– Liaukis, - pasakė.

– Ką? – Kerivena aiškiai apsimetė, kad jai trūksta operatyviosios atminties.

– Man viskas gerai, - Èlion pažvelgė Kerivenai tiesiai į akis, - nepersistenk. Ah, ir tavo pasirodymas buvo tiesiog nepakartojamas, - ji pavartė akis, - mes šiaip čia stengiamės ne užmušti šituos avarus, o jiems padėti.

Legolasas, Jučionas, Džiunsu ir Junho pakėlė galvas nuo savo priešpiečių, ko gero, tikėdamiesi neblogo barnio. Kita vertus, aš stipriau sugniaužiau savo dubenėlį, sunkiai nurydamas seiles ir tikėdamasis, kad Èlion nepriplepės per daug. Ta prasme, nelabai supratau, kaip sugebėjau išvengt Kerivenos rūstybės ir išsaugoti savo reputaciją jos akyse, bet na... nesinorėtų nueiti Hyungo keliais ir šunkeliais. O jeigu paminėjom patį vilką, t.y. ciuciuką, tai anas virš manęs nejaukiai pasimuistė.

Mačiau, kaip Džiunsu palinko į priekį šnibždėdamas Junho kažką ausin.


...


잠깐


Junho? O neturėtų jis šnibždėtis su Jučionu? Papurčiau galvą vydamas šalin keistas mintis ir vėl sutelkdamas dėmesį į vaizdą priešais. Nors šiaip keista – kad ir ką ten Džiunsu jam priburbuliavo, tai išgirdęs Junho sustingo įsistebeilydamas į futbolo žvaigždę šoko ir baimės kupinomis akimis. Tačiau Jučionas nebuvo šiaip sau geriausias Džiunsu draugas. Kai Junho sunkiai nurijo seiles, Jučionas abejingu veidu kaukštelėjo Džiunsu į pakaušį, tarytum jis nebūtų atsakingas už savo paties rankos veiksmus.

– Aijaaa~ apeo~ - Džiunsu pasitrynė naujai įstatytą gumbą ašarų pilnomis akimis. – Už ką?

– Nenervink žmogaus, - griežtai tarė Jučionas, - garbės žodis, Džiunsuja, galėčiau prisiekt, kad nervinai jį visą laiką, kol čia ėjom. Kas tau yra?

Džiunsu atsiduso dirstelėdamas į ant šakos susirangiusį Hyungą ir nudūrė žemyn akis.

– Nieko, - ištarė jis.

OK, va šitai jau buvo keista. Džiunsu dažnai veikdavo kaip papuola, bet jis nebuvo TOKS trenktas, kad imtų ėst žmogų be jokios normalios priežasties. Stebėjau, kaip jis žaidžia su savo maistu. Tas falsifikuoto tyrumo ryšulys tikrai žinojo kažką svarbaus ir man panagės panižo, užsigeidus ištraukt iš jo tas paslaptis bet kokiais įmanomais būdais.

– Gal galėtum tiesiog nekreipt į tai dėmesio? – išgirdau šiek tiek suirzusį balsą. – Jau pradeda nervint, rimtai.

A, čiut jų nepamiršau v_v" Kerivena vis dar nedavė Èlion ramybės. Vajetau, tikrai atkakli elfė.

– Nu garbės žodis... – purkštelėjo Èlion. – Juk sakiau, kad jie mane sutvarstė. Man viskas gerai.

– Aš jai nepasitikiu, - suraukė nosį Kerivena, - Galbūt užsikrėtei kuo nors. Pasikelk marškinius.




*paspringsta*



Vandens! Vandens, man prašom! Pradėjau kosulio maratoną, bandydamas atsikratyt kvėpavimo takuose įstrigusios gličios daržovės. Veidaus paraudo, į ausis šliūkštelėjo visas galonas kraujo, o akyse susitvenkė ašaros. Kostelėjau. Pasikelk marškinius? Kai aplink šitiek vyrų? Ta prasme, aš visai nieko prieš viską pamatyt darkart ir dar dienos šviesoj, bet Kerivena rimtai buvo iš tų keistųjų rūšies.

Kai pagalvoji, jinai vos nenuskalpavo Hyungo už tai, kad tas gulėjo apsikabinęs Èlion koją, o dabar jai nė į galvą neatėjo, kad liept merginai nusirengt su *skaičiuoja* šešiais vyrais šalimais yra truputį nenormalu. Ji gal turėjo kokį nors inkvizicijos ar kankinimo magistro laipsnį? Tipo, žiūrėkit, bet nė negalvokit liest? *kost* Ar gali būti dar žiauriau? *kost* Jėzau, dėl Dievo mei—VANDENS!!



*ONE TOUCH*


*IŠSPJAUNA*



*atsidūsta*



Atsisukau atgal ašarom paplūdusiom akim ir ten man už nugaros tupėjo Hyungas, žvelgdamas į mane tomis didžiulėmis elfiškomis bembio akimis. Taip ir galvojau. „Patapšnojęs“ man per nugarą, jis išvadavo mane nuo kančių. Fu. Ko gero, lieku jam skolingas.

– Ė... dėkui? Manyč... – burbtelėjau žiūrėdamas jam tiesiai veidan, bet kad jis jau spoksojo į kažką priešais atkraginęs apatinį žandikaulį. Pačiupęs už savo ilgų kaltūnų jis it pasiutęs ėmė tampyti juos aukštyn žemyn (daugiausia žemyn šiaip), tarytum taip tik patvirtindamas, kad jam jau seniai ne visi namie. Pala, per švelniai pasakyta. Jo smegeninėj ir šiaip nuo pat pradžių gyventojų nebuvo. Geriau paieškojęs, ko gero, būtum radęs tik žemės riešuto dydžio pupą be vingių užuomazgų, bandančią atlikt dviejų branduolių centrinio procesoriaus darbą.

Pavartęs akis tiesiog pasekiau jo žvilgsnį, pažiet, ko jis ten toks apakęs. Kaip bebūtų keista, kiti liovėsi valgę (išskyrus Legolasą, kuris paslėpė delnuose veidą, regis, kažkuo labai pasibaisėjęs) ir tiesiog įsispoksojo į Èlion. Toji tik atsistojo pirma padėjusi ant žemės savo dubenėlį ir įsmeigė į Keriveną rūstų žvilgsnį.

– Esi visiškai nepakenčiama, - pareiškė ji ir nusimetė plačius marškinius.


*kvykt*


Džiunsu akys pasidarė dydžio sulig teniso kamuoliukais. Jo veido išraiška buvo nenusakoma, tačiau akys išreiškė daugiau negu tūkstančiai žodžių. Jučionas veizėjo su labai iškalbingu „kaip?“ tiesiog parašytu jam ant kaktos, tarsi jį staiga būtų sutrukdę kažką bedarant. Kita vertus, Junho atrodė taip tarsi vidury sakinio būtų pametęs mintį. Legolasas vis dar sėdėjo rankomis užsidengęs veidą, bet ir jis aiškiai spoksojo, nes jo pirštai buvo labai akivaizdžiai ir plačiai praskėsti.





Èlion stovėjo sugniaužusi marškinius dešinėje rankoje, jai ant kojų krito tik tamsios laisvos kelnės, o padorumą padėjo išlaikyt tik keli sluoksniai iš mūsų marškinių nuvytų tvarsčių jai ant liemens ir krūtinės. Turėčiau pasakyt, labai nustebau pamatęs, kokie purvini jie atrodė dienos šviesoj. Mūsų „tvarsčiai“ buvo geltoni su pilkomis dėmėmis šen bei ten, o Èlion žaizdos vietoje tamsavo tamsiai raudona dėmė.

– O dabar ką? – Èlion sušiaušė ir taip pasišiaušusius plaukus, leisdama jiems kristi jai ant apnuogintų pečių. – Gal dar ketini ir tvarsčius pakeisti, ar ką?

Kerivena pažvelgė jai į akis sučiaupus lūpas ir pagriebė vieną iš Jučiono ar Džiunsu čia atsineštų krepšių. Gerai po jį pasiknisusi ji galiausiai atsistojo sekama šešių porų akylų akių, gniauždama rankose tobulai baltą švarių tvarsčių rinkinį.

– Dar ir kaip, - linktelėjo Kerivena lupdama nuo jos dalį mano (o gal ir Hyungo, ką aš dabar žinau) marškinių, vaduodama ją iš mūsų apgailėtinų tvarsčių.

– Mina~ geriau pagalvojus, - sumurmėjo Hyungas man pašonėj padėjęs smakrą sau delnan (po paraliais, atrodė kaip kokia priešistorinė L versija O.o‘‘), stebėdamas kiekvieną Kerivenos judesį, kai ji apnuogino Èlion juosmenį....eeeėėėėė.. *geriau žiūrį į Hyungą*. – Kaip sustabdei kraujavimą? – paklausė jis. – Ta prasme, nekreipiant dėmesio į šalutinius mūsų potyrius, tau vis dėlto pavyko sustabdyt kraujavimą. Kaip?

Nekreipiant dėmesio į šalutinius potyrius, che che che, jis vis dar jautėsi kaip maišu trenktas po to, ką jam Èlion iškrėtė aną naktį, bet čia jau pats kaltas, kad tamsta esi vaikščiojantis afrodiziakas bet kokiam padarui su dviguba X chromosoma – vienu prisilietimu pakrauna net ant mirties slenksčio atsidūrusią vargšę merginą...

Ė, pala.

– Elfai magijos nenaudoja, a ne? – paklausiau smegenims pamažu pradedant darbą.

– Ne, jei gerai pamenu, nenaudoja, - Hyungas papurtė galvą, - Man regis, kažkur buvo rašyta, kad jie tik daug geriau viską daro už žmones, tai dėl to kartais ir gali pasirodyt, kad naudoja magiją.

– Gerai, tai, mes ją tik palietėm, - spoksojau sau į pėdas, bet protas jau keliavo kažkur kitur, - Ir, tarkim, esam elfai iš Rytų, o kas Rytų medicinoj susiję su lietimu?

Hyungas staiga atsisuko į mane. Jo tuščioj galvoj tarytum lemputė užsidegė.

– Akupresūra, - sušvokštė jis, - taškinis masažas.

– Po perkūnais, visai logiška, - linktelėjau.

Ne, rimtai. Kai kuriems žmonės taškinis masažas buvo tarytum magijos pilna liaudies medicina. Net kai ja užsiima žmonės. O, tarkim, mes būdami elfai dabar turėjom įgimtų akupresūros įgūdžių. Ir mes viską darėm daug geriau negu paprasti žmonės, tad vadinas ir mūsų akupresūra turėjo būt daug veiksmingesnė negu įprastai. Abrakadabra ir še tau Ksenos lygio kūno taškų stimuliacija. Tai daug ką paaiškintų. Ne tai, kaip Hyungas sugebėjo Èlion ant kaklo atrast ištvirkimo tašką, nu bet tiek to.

– Štai, dabar tikrai daug geriau atrodo, - mane išblaškė Kerivena, kuri kaip tik baigė vynioti aplink Èlion naują tvarstį ir pakilo ant kojų visiškai patenkinta savo darbu, - Žaizda nebuvo tokia pavojinga kaip maniau, bet nuo šiol privalai būti atsargesnė. Daugiau jokių mūšių, panele, - ji numetė purvinus tvarsčius (t.y. mano ir Hyungo marškinių liekanas) į laužą ir aš skaudančia širdim stebėjau, kaip visos mūsų pastangos virsta pelenais *nubraukia ašarą*.

– Pasidaryk vaiką, sena laume, - Èlion pavartė akis, kišdama kairę ranką į rankovę ir užsitempdama marškinius sau ant pečių, - ir pati galiu savim pasirūpint. Dar vienos motinos man tikrai nereikia, garbės žodis.

– Ach, štai kaip? – Kerivena tarsi įkyri matrona įrėmė rankas sau į klubus. – Pasirūpinti savimi? Su visais tavo nepakartojamais higienos įpročiais? Taaaaaip~ Va šitą, - ji dūrė pirštu į Èlion krūtinę juosiantį raištį, smilius kone per visą narelį sulindo vidun, - jau reikia skalbti, jeigu dar nepastebėjai.



...


Èlion kilstelėjo antakį, jai iš kiekvienos poros tiesiog sunkte sunkėsi sarkazmas.

– Ką tu sakai, - ji ėmėsi sagstytis marškinius.


...



– Šventas cukrau su kimči, - Hyungas užsidengė delnu burną.

– Ė? Turi omeny, šventas čili su kimči, a ne? – nustebęs pažvelgiau į jį.

– AFGH~!! – mudu staiga krūptelėjom pasigirdus netikėtam riksmui ir Hyungas įsitvėrė mano peties, kai abu akim suradom riksmo šaltinį, t.y. Jučioną.

Jis greitai atlošė galvą, laikydamasis už nosies ir tankiai mirksėdamas.

– Jučionai? – Èlion sunerimusi pažvelgė į jį. – Tu tvarkoj?

– Mmmjo~! – pareiškė jis stodamasis žaibišku greičiu. – Tuoj grįšiu, - ir išbėgo laikydamasis sau už nosies.

– AŠ IR~! – cyptelėjo Džiunsu lėkdamas paskui Jučioną, tolyn nuo mūsų stovyklavietės.

– Ėmm... Aš trumpam atsiprašysiu, - žagtelėjo Junho prieš dingdamas iš akių. Irgi.



O_____O;;;



– Kas, dėl visų šventų Vardos vardų, čia dabar buvo? – paklausė Kerivena eidama atgal prie laužo ir prikraudama Legolasui antrą porciją.

– Ėė... avarų kraujų plūdimo iš nosies sindromas, - leptelėjo Hyungas. – Nutinka bet kur ir belenkada. Labai sunku nuspėti ir parengti atsakomąsias priemones.

... Kaip--?



– A, štai kaip, tai kodėl judu likot nepaveikti to... sindromo? – Kerivena, prisėdo greta Legolaso, o Èlion vėl susirangė ant žemės pagriebdama savo dubenėlį ir toliau sau pusryčiaudama. Ji pažvelgė į mus su šaukštu burnoje.

– Na, matot ^^;; - Hyungas nusijuokė tyliu kvailio juoku, - mes kaip ir turim imunitetą dabartiniam dirgikliui. Žinot, kai kartą su kažkuo susiduri, paskui jau daugmaž žinai, ko tikėtis kitąkart, ar ne?

Èlion paspringo pusryčiais. Ji įsispoksojo į mudu išpūtusi akis.

– Dirgikliui? – žioptelėjo ji.

– Dirgikliui? – Kerivena primerkė akis į mus dėbtelėdama.



– Mina~ - Hyungas greitai pradingo už manęs, pačiupdamas mane už pečių ir stumdamas priekin tarsi gyvą skydą, - pagelbos, pagelbos, juseyo~



--------------------------------------------------------------------------

ŽODYNĖLIS

* 잠깐 – JAMKKAN – Pala...
* APEO – Skauda...
* JUSEYO – Prašau






Bus daugiau

[H3llo]

klausiausi DBSK ir prisiminiau tavo ff. ^^ buvo gera vėl jį paskaityti po tiek laiko ^^

[inge]

2 dalis pramazinau! :O