Kronikos

[inge]

OMG! galvojau numirsio poroj vietų. Mama net buvo atėjus ramint, kad taip garsiai nesijuokčiau...

[Latika]

tavo nauji skyriai-man svente laukiu kitu ^-^

[Paskendus]

Oi, gerai pasijuokiau, praskaidrino atostogų pradžią Dėkui

[soshite]

aš nepamačiau kad tu įkėliai ir pražiopsojau... meh... its so sad... bet um... čia buvo kietas gabalėlis!!!!

[misChavez]

Ohh, buvau pražiopsojus!! Dėkis už tęsinį, buvo tiesiog beprotiškai juokinga! Nerealu, vaizdai tiesiog plaukė prieš akis.

[RayYuka]

Aš taip norėjau pavadinti tave niii-chan, kurio taip ir neturiu ,kai pradėjau skaityti kūrinį, bet pasirodo tu mergina.(ATSIPRAŠAU,ATSIPRAŠAU) Na vis dar galime būti sesės.
Jau kurį laiką skaitau tavo kūrinį ir jis puikus! Man patinka tavo humoro jausmas.
Tiesa, sakant norėjau pridurti ir daugiau dalykų, bet geriau neaušinsiu burnos.
Ir pabandyk pati sukurti kokią nors istoriją, neparemta Žiedų Valdovu ar Narutu ^^

[Eglaya]

Tai kad tų istorijų yra galybė, tik jos nesusistemintos. Ir šiaip... kažin ar čia tiktų.

D: ir siaubas, kaip seniai nieko nerašiau... reikia prisiverst... >.<

[inge]

Laukiam laukiam! labai laukiam!

[H3llo]

paskaičiau ir taip patiko! ^^
nerealūs darbai ;3 lauksiu dar! ^^

[Eglaya]

7 diena (4)

Yo~

Nusprendžiau sudėt viską iki galo, kiek turiu parašyta. Kas bus tas. Dabar, kai verčiu, tai žiauriai jaučiasi, kad pasikeitė ir stilius rašymo ir šiaip... temos gvildenimas. Šiaip SasuHina tikrai yra brandesnis darbas xD Nu bet...

Labai vėlyvas atsakymas į žmogeliuko klausimą. lol

Šiaip, tai rašoma 가자 (kaja). Eiti/vykti/keliauti yra 가다 (kada). Aja tiesiog.. aja aja fighting~ jaustukas/ištiktukas, lol. Gali girdėtis 'aja' dėl to, kad ta 'k' yra labai minkšta ir kartais pranyksta. Kaip lietuviška 'p' žodyje 'taip'.



Ummm.. enjoy?




Kronikos
7 diena (4)

Jie greitai lėkė per mišką nuogais ginklais, o jų drabužiai vis dar atsidavė uruk-hajais.

– Ten tikrai buvo Kerivenos bombos? – švokšdamas paklausė Jučionas, lėkdamas tarsi akis išdegęs.

– Taip! – linktelėjo Legolasas visiškai be garso nerdamas po žema medžio šaka.

– Bet kodėl buvo taip tylu? – Džiunsu lėkė greta Legolaso, palikęs kitus du užnugary. – Kai sprogsta mūsų bombos, jos taip BŪM! – cyptelėjo jis ir Legolasas sumišęs atsisuko į jį.

– Kerivena sugeba jas susprogdinti visai be garso, - paaiškino jis, - tiesiog plyksteli ir apima viską aplinkui...

– Tai šūdas, - Jučionas sušnibždėjo Junho, - jinai tarytum kokia vaikščiojanti atominė su nuosavu bombų sandėliu.

– Gali nepasakot, - papurtė galvą Junho, kai jie pagaliau išlindo iš miško ir kone neįdribo į tuojau pat priešais akis atsivėrusią upę.

Junho atsidusęs apsidairė. Jis vis dar jautėsi tarsi šlapiu skuduru tvotas sužinojęs, kad garsus nacionalinio lygmens futbolininkas kadaise buvo jo geriausias ir iš tiesų vienintelis draugas vaikų darželio laikais. Tačiau jis tada neturėjo laiko apmąstymams, nes jis dar kvailai mirksėjo akimis, kai lyg iš niekur išdygo Legolasas pareikšdamas, kad Kerivena gali būti pavojuje. Tad galiausiai jie pasileido lėkti per mišką, kad surastų kiek siauresnę upės vagos vietą ir galėtų persikelti, nes jų valtys buvo paliktos toje upės vietoje, kur jie persikėlė pirmą kartą. Tačiau problema buvo ta, kad Anduinas – žiauriai plati upė.

Taip pat Junho nebuvo įsitikinęs ar tokiam sutvėrimui kaip Kerivena išvis reikalinga kieno nors pagalba. Ir jis nesuprato, iš kur Legolasas žinojo, kad kažkas nutiko. Visi sekė paskui blondiną nekeldami jokių klausimų ir Junho jau pradėjo svarstyti, ar jie nedaro klaidos šitaip elgdamiesi. Kita vertus jis ir pats jautė keistą virpesį ore bei galėjo užuosti iš kitos upės pusės sklindančius nelabai malonius kvapus, neįtikėtina.

– Plaustas! – jis krūptelėjo nuo nevilties ištikto Legolaso balso. – Čia kažkur turėjo būti plaustas.

Kiti trys it pamišę lakstė palei krantą, tačiau Junho priėjo prie vandens primerkęs akis. Čia kažkas buvo netaip. Po vandeniu matėsi kažkas ilgas ir plonas. Jis apsižvalgė sau po kojom. Pėdsakai buvo vos įžiūrimi, tačiau matomi. Tarytum kas būtų tempęs kažką per visą krantą, bandydamas paslėpti įkalčius. Priėjęs prie vandens Junho atsitūpė ir panardino ranką. Sučiupęs ploną, bet stiprią medžiagą ją ištraukė lauk. Vandeniui varvant jam nuo rankos, jaunuolis atidžiai apžiūrėjo delne gniaužiamą virvę. Jeigu tai buvo plausto sistemos dalis, kažkas tikrai pasirūpino, kad ja daugiau nebūtų naudojamasi.

– Legolasai! – sušuko Junho traukdamas virvę iš vandens. – Manau, tavo plaustas bus kur nors miške!

Legolasas sustojo kaip įbestas ir sunerimęs atsisuko į Junho.

– Kodėl taip manai? – pasiteiravo jis.

ŠLEPT!

Junho išmetė ilgą kaip gyvatė virvę ant kranto.

O__O"

Legolasas, Džiunsu ir Jučionas sutrikę įsispoksojo į ant žemės gulintį tvirtos medžiagos pluoštą. Nors Legolasas, regis, buvo gudresnis negu likę du, nes jis iškart suprato, kodėl Junho atkreipė jo dėmesį į kažkokią seną virvę.

– Dėl šito, - parodęs į virvę Junho dūrė pirštu į žemę, - ir to, - pridėjo.

– Kas per... – primerkė akis Jučionas. – Pėdsakai?

– Šito jau per daug, - sušvokštė Legolasas gniauždamas kumščius, - eime su manim, - stumtelėjo petimi Jučioną, vadindamas eiti kartu, - jūs likite sargyboje, - blondinas linktelėjo Junho su Džiunsu ir nubėgo miško link. Jučionas tik patraukė pečiais manieringai šypsodamas ir nusekė paskui elfą medžių sienos link.

Džiunsu susižvalgė su Junho ir, jeigu situacija būtų buvusi kiek kitokia, Džiunsu būtų jautęsis sutrikęs ir net šiek tiek įsižeidęs, kad jį paliko tupėt vietoj, tačiau dabar jis tik plačiai išsišiepė stebėdamas rankovę begręžiantį Junho. Futbolininkas nušokavo kareivio link susidėjęs už nugaros rankas. Junho iškart pajuto šalia jo esančią dūšią ir, atitraukęs žvilgsnį nuo rankovės, jis susitiko su šiltomis rudomis akimis.

– Kas? – kilstelėjo antakį Junho.

– Nieko, - nusišypsojo Džiunsu nužvelgdamas karį nuo galvos iki kojų, - tiesiog manau, kad labai pasikeitei.

Vajezau, koks išsamus atsakymas, truputį suirzęs pagalvojo Junho. Dėl neaiškaus Džiunsu kalbėjimo būdo jis negalėjo jam atrėžti iškart. Prireikė dviejų sekundžių, kad jis dabartinį pokalbį suvestų su ankstesniais įvykiais. Junho įkvėpė.

– Na, - pradėjo jis, - o tu visai nepasikeitei, - jis vis dar prisiminė tą apvalaus veido vaikį su beisbolo lazda rankose ir manė, kad jo teiginys visiškai teisingas.

– A, - Džiunsu šypsena išnyko kaip dūmas, - man dažnai taip sako.

– Pamanyk, - Junho pavartė akis purtydamas ranką, bandydamas greičiau išdžiovinti rankovę.

– Bet žinai ką, - Džiunsu atsitūpė apkabindamas save per kelius, - ko tai džiaugiaus, kad tu tada buvai tam daržely.

– Apie ką tu? – Junho prisėdo greta jo ant upės kranto. – Taigi tave visi mėgo. Tiesą pasakius, aš... buvo labai keista, kai tu... hmm... – jis galvojo, kaip čia geriau viską pasakyti. – Ėmei mane globot.

– Na, - Džiunsu žaidė su savo nykščiais, - tu gi buvai naujokas. Nepažįstamoj vietoj. Santūrus...

– ... uždaras ir šaltas, - pabaigė už jį Junho.

Džiunsu pakėlė akis.

– Netiesa! – sušuko jis išpūtęs veizolus. – Tiesiog taip elgeisi, nes dėl tavo tėčio darbo tavo šeima dažnai turėdavo kraustytis ir nenorėjai turėti daug draugų, kad paskui nereiktų su jais skirtis.

O___o"

– Ir tu šitai supratai būdamas penkerių? – Junho sutrikęs sumirksėjo.

– Ė... nea^^;; - Džiunsu pasikasė pakaušį, - Kažkaip tave prisiminiau ir daug apie tai mąsčiau kokioj dešimtoj klasėj...

Junho nesusivaldė ir šyptelėjo.

– Tai aš nebuvau toks jau ir blogas, ar ne? – paklausė plykstelėdamas savo baltais dantimis.

– Tu ką, juokauji?! – Džiunsu balsas pakilo oktava aukščiau ir vaikinas suplojo katučių. – Man tikrai patiko turėti hjongą ir žinot, kad jam irgi manęs reikia.

Turint omeny, kaip jis kalbėjo, Junho stebėjosi, kad Džiunsu akyse dar nežiba žvaigždutės. Junho atrodė, kad futbolininkas jį pernelyg žiauriai giria.

– Mmm, - tarstelėjo kareivis, - jei gerai pamenu turi ir tikrą hjongą... brolį...

– Jo, bet mes taigi dvyniai, o tu tikras vyresnis hjongas! – Džiunsu sugniaužė kumštį. – Manau, jeigu būtum likęs Ilsane, dabar sutartumėm kaip Džedžiung-hjongas su Čangminu.

– Jo, kurgi ne, - prunkštelėjo Junho, - tipo, nekęstumėm viens kito?

– Neeeeeaaaaa, - pamosavo ranka Džiunsu, - gali jie ten visus kitus mulkint kiek nori, bet manęs tai neapgaus,- parodė jis į save pirštu išmesdamas savimi patenkinto žmogaus šypseną.

– O tu visai nenuspėjamas, - Junho įtariai nužvelgė Džiunsu.

– Tu irgi, - Džiunsu šelmiškai mirktelėjo.

– Prašau? – sumirksėjo Junho.

Džiunsu pasilenkė arčiau.

– Ar tau reiškia ką nors vardas Go Junha? – ištarė pusbalsiu.

Junho spoksojo į priešais sėdintį vaikiną, negalėdamas patikėti savo ausimis. Jis jau vėrė burną kažką sakyti, tačiau jo akys sušaudė kairėn ir kitą sekundę jis užspaudė Džiunsu burną.

– Tyliai, - sušnypštė rimtu veidu.

– Mmbbmmm? – Džiunsu akys pasidarė teniso kamuoliukų dydžio.

– Kažkas artinasi, - Junho įsispoksojo Džiunsu į akis. Jo veidas buvo taip arti, kad Džiunsu galėjo įžiūrėti kiekvieną rando ant kairiojo kario skruosto vingį. – Lik čia ir nekrutėk, - Junho išsitraukė durklą iš sau prie diržo prisegto dėklo. – Aišku? – jis atsitraukė nuo Džiunsu.

Džiunsu linktelėjo stebėdamas, kaip Junho kaip įmanydamas greičiau skuodžia miško link.

Tikrai. Tikrai kažkas artinosi. Junho pasilenkė pasislėpdamas už medžio. Jis girdėjo. Ir užuodė. Trenkė uruk-hajais. Jis puikiai užuodė tą tamsų kraują, nuo kurio žiauriai suko pilvą. Ir tas kažkas aiškiai stengėsi judėti visiškai be garso, tačiau pagal lūžinėjančias šakeles ir silpną slydimo garsą, tas kažkas ropojo pažeme.

Įsibrovėlis artėjo ir Junho tvirčiau suspaudė rankoje laikomą durklą. Kad ir kas tai būtų, jis nesileis būti užkluptas iš pasalų. Padaras buvo labai atsargus, tačiau net ir žmogiško pavidalo Junho buvo baisus priešininkas. O dabar apsirūpinęs aštriais elfiškais jutimais. Jau visai čia pat. Jis girdėjo nelygų kvėpavimą.

Jo protas tiksėjo kaip laikrodis ir pėda išstūmė jį lauk iš slaptavietės tiesiai ant įsibrovėlio. Instinktas buvo greitesnis negu akys ir Junho, pačiupęs auką už liaunų pečių, nusirito su ja ant miško patalo, kovodamas ir stengdamasis atsidurti viršuje. Galiausiai, naudodamasis savo didesniu svoriu, jis prispaudė priešininką prie žemės pridėdamas jam prie gerklės durklą. Tačiau tą pačią akimirką ir jis pajuto kažką šalta sau po žandikauliu.

Junho sunkiai nurijo seiles ir jam per nugarą nubėgo šiurpuliai, kai adomo obuolys prisilietė prie šalto plieno. Jis jautėsi tarsi ledinių iečių varstomas. Pažvelgęs žemyn į savo varžovą jis susidūrė su dviem tamsiomis švytinčiomis akimis.

Jam atvipo žiauna.

– Tu pats nulipsi, ar man tave nuspirti? – paklausė Kerivena.

***



GE.RAI.

Gerai. Gerai. Gerai.

Pažvelkim į viską iš racionalios pusės. Kokia gi situacija?

Vidury nakties sėdžiu ant upės kranto su sąmonės netekusia mergina sterblėj. Turint omeny mano išterliotą ranką ir jos šlapius drabužius ir tai, kad mano ranka išterliota kažkuo tankesniu už vandenį, sakyčiau, jinai sužeista.

Ar moku rūpintis žaizdom?

Šimts kankolų, tikrai ne. Net nežinojau, ji buvo rimtai sužeista ar ten tik įbrėžimas. Bet pala, žmonės gi paprastai dėl kažkokio menko įbrėžimo nealpsta, tiesa?

Sėdėjau ten tarsi maišu per galvą trenktas ir mano veidas darėsi baltesnis už Èlion. Staiga kažkaip labai ėmė skaudėti gerklę vos tik imdavau ryti seiles. Ir žinojau, kad reikia kažką daryt, juk nu... tikrai galėjau kažką padaryt.

Pažvelgiau į nejudančią merginą sau ant kelių. Be sąmonės Èlion visai neatrodė tokia baisi. Nu, jinai ir šiaip nebuvo baisi, bet kažkaip jinai visuomet vaikščiodavo su tokia susirūpinusia veido išraiška. O dabar buvo tiesiog ramybės apimta mergaitė. Rami ir sužeista.

=__=

Įkvėpiau, iškvėpiau ir lėtai užkišau kairę ranką Èlion po galva, o dešinė palindo jai po liemeniu. Skambėjo žiauriai, bet mano ketinimai buvo kuo geriausi. Aš atsargiai ir švelniai paėmiau ją ant rankų ir tada pabandžiau atsistot.

...


AIGOO AIGOO AIGOO~

Sutraškėjo mano keliai, kai pakilau su Èlion ant rankų ir nuklampojau miško link, kur žemė buvo padengta ne aštriu smėliu, o minkšta žole. Velnias, nu ir sunkūs tie jos drabužiai. *pūškuoja*

– Mina~ ką darai? – sustojau it stabo ištiktas ir vos neišmečiau Èlion, už nugaros išgirdęs tą balsą. Staigiai apsisukau ir pamačiau ten stovintį Hyungą. Jis stirksojo nutviekstas mėnesienos, šiek tiek apiplyšusiais drabužiais.

– Hyu—o ką tu čia darai? – sušvokščiau. – Gi turėjai apieškot kitą miško pusę?

– Jau ėjau atgal, kai užuodžiau kraują ir iškart atlėkiau čia, - pasakė jis žiūrėdamas į Èlion, - ir, regis, neklydau. Kas nutiko?

– Kraują užuodei? – mano smegenys vilkosi iš paskos. – Tu ką, šuo?

– Aš dabar – elfas, Mina~ - jis krestelėjo savo kirpčius kairėn. – Tai turėtų kažką reikšti, ar ne? – jis kilstelėjo antakius.

Na, kai geriau pagalvoji, man irgi šnerves kuteno kažkoks aštrus kvapas.

– Kas nutiko? – pakartojo jis, kai nesivargindamas atsakyti paguldžiau Èlion ant žolės. Staiga pasijutau toks pavargęs. Atsistojau. Ant Èlion krito mėnulio šviesa ir mes puikiai matėm, kas jai yra.

– Tai velnias, - Hyungas suklupo greta jos susirūpinimo ir nusivylimo kupina išraiška veide, - dabar mums tikrai šakės. Kerivena mus paskers.

– Gali nepasakot, - priklaupiau jai iš kairės priešais Hyungą.

– Ir tada, kai jau radau Lórieną, - sumurmėjo Hyungas. Man nutirpo alkūnės.

– Ką radai?! – aiktelėjau. – Tik nesakyk, kad jinai atsekė mus iki pat čia.

Hyungas įsispoksojo į mane, tarytum būčiau buvęs pats kvailiausias šios planetos sutvėrimas, ir atsidusdamas pavartė akis.

– Ne Lór, Mina~ Lórieną, mišką. Man atrodo, ir taip buvom gana arti. Netoliese yra Anduino ir kažkokios mažesnės upės santaka. Ir ten medžiai labai smarkiai keičiasi. Visiškai kitas pasaulis. Tikrai Lórienas.

– Net jei ir taip, - pažvelgiau žemyn kasydamasis galvą, - mum vis tiek šakės. Nes, nors man tai ir nepatinka, sutinku su tavim, - parodžiau į Èlion žaizdą, - Kerivena mus nudės. Nors sužeista tai jinai gi buvo per tą mūšį ant kranto.

Džedžiung-hjongas atsiduso pridėdamas piršus jai prie kaklo.

– Na, ji dar gyva, - pasakė, - ir jaučiuosi privaląs jai padėt, nes ji tada išgelbėjo mane anądien, bet...

– Tik nesakyk, kad nesi baigęs pirmosios pagalbos kursų, - mane apėmė panika.

– O tu ką, baigęs? – įsižiūrėdamas į mane Hyungas pakreipė galvą.

– Ne.

– Tai kodėl manai, kad aš baigęs?

– Nežinau, išvis yra kas nors, ko tu nemoki, a? Ponas 99 balų vidurki? – primerkiau akis.

– Tik nereikia čia, neturi jokios teisės reikšt priekaištų, - purkštelėjo Hyungas, - pirma – niekuomet anksčiau nesiteiravai apie mano vidurkį. Antra – vidurkis mažai ką pasako apie patį žmogų.

Jo, tavo atveju viską pasako ekscentriška šukuosena ir mados stilius, ko gero. Bet garsiai to nepasakiau. Dabar labiausiai jaudinausi dėl Èlion.

– Jai vis tiek reikia padėti, - pasakiau.

– Na, bent jau turim apžiūrėti žaizdą, - ištarė Hyungas siekdamas jos storo švarko, - gili ji, ar ne. Matos, kad neteko daug kraujo. Reikia sustabdyti kraujavimą.

Tuomet man nušvito protas.

– Hyungai, - sunkiai nurijau seiles, - žaizda taigi ant odos paviršiaus.

– Nu tai... – Džedžiungas įsispoksojo į mane tarsi būčiau koks nevisprotis.

– Neužteks tik nuvilkt jai švarką.

Jo ranka šleptelėjo Èlion ant krūtinės ir jis staigiai ją atitraukė tarsi būtų gerokai nusvilęs.

– Po perkūnais~! – užsidengė jis burną. – Na, vis tiek galim patikrinti žaizdą nežiūrėdami.

O___O;;

– Ir kaipgi? – sumirksėjau.

– Liečiant? – nedrąsiai pasiūlė jis.

...

...

– Jo, nu tikrai, ŠITAIP tikrai neapsunkintum situacijos, nu rimtai, - paslėpiau veidą rankose.

– Nu gerai, - papūtė lūpas Hyungas prikąsdamas apatinę, - tuomet įsivaizduojam, kad jinai baisi, OK? – jis nuvilko jai apsiaustą ir ėmė sagstyti švarką.

– Kažin, ar mano vaizduotė tokia laki, - burbtelėjau tvarkingai lankstydamas jos apsiaustą, bandydamas atitolinti save nuo tiesiai prieš akis vykdomo nurenginėjimo. Mintyse sau įspyriau, kad vėl imčiau galvoti logiškai.

Galvok, galvok. Pasakiau. Pirmoji pagalba, pirmoji pagalba. Liepiau sau... ir neįtikėtina, tačiau tikrai ėmiau galvoti. Galvojau apie tai, kad elfai labai gerai moka daryti viską, kas tik įmanoma. Vadinas, jie ir geriau mokėjo gydyt, ar ne? O jeigu ne kurie žmonės mokėjo gydyti vien tik prisilietimu (nu jo, žinau, kad ten dažniausiai tokie šarlatanai, bet kartais trenktos situacijos reikalauja trenktų priemonių), tai gal ir mes dabar mokėjom gydyti vien tik savo rankomis? Net mažytis šlakelis tokių sugebėjimų būtų gerokai pravertęs.

Hyungas ėmė tankiau kvėpuoti ir prisiverčiau pažiūrėti, ką jis ten daro. Jam ant kelių gulėjo jos švarkas ir jis baigė sagstyti baltų marškinių sagas. Na, tie marškiniai buvo balti. Kažkada. Dabar, po visų įvykių jie buvo gelsvi su didžiule tamsia dėme jai ant šono.

Hyungui šiek tiek drebėjo rankos, kai jis segė paskutinę sagą. Jis pakėlė į mane akis, pirštais suimdamas plonos medžiagos kraštus. Nurijau seiles. Jis irgi. Mudu giliai įkvėpėm ir jis atitraukė marškinių užuolaidą.

...

...

O ta bibliotekininkė buvo gudresnė, negu maniau. Aplink krūtinę jai buvo apvyniotas standus medžiaginis raištis.

– Kodėl, po galais, jinai jas SUSIVERŽUS? – papūtęs lūpas Hyungas sutrikęs pakėlė į mane akis. – Jai gi nereikia slėpti savo tapatybės ir apsimetinėti vyru ar šiaip.

– Ir kur man žinot? – patraukiau pečiais. – Gal jos trukdo kautis ar ką?

Mudu netekę žado spoksojom vienas į kitą, o tada it susitarę pažvelgėm žemyn ir, nu gėda prisipažint, bet mažytę sekundės dalį abu pasigailėjom, kad elfai neaprūpinti rentgeno rega.

– Mmm... Mina...

– M?

– Manau, žiūrim truputį per aukštai...

– Teisybė, - kone atplėšiau akis nuo raiščio ir sutelkiau dėmesį į jai ant dešinio šono esančią žaizdą. Hyungas ją galėjo apžiūrėti daug geriau, tačiau kiek supratau, žaizda nebuvo labai gili, tiesiog labai ilga, o pliūptelėjęs kraujas ištepė daug platesnę negu derėtų odos teritoriją.

– Atrodo, kad beveik nustojo kraujuoti, - mąsliai ištarė Hyungas, o tada jis atsitraukė, nusimetė savo apsinešusį apsiaustą ir taip greitai nusiplėšė gerą marškinių gabalą, kad vos spėjau sureaguot, - Mina~ nueik prie upės ir suvilgyk, - metė į mane medžiagos gabalą, - reikia ją truputį apiprausti.

Pirmą kartą per ilgą laiką jam iš burnos išskriejo teisingi žodžiai, tad padariau kaip lieptas ir kai grįžau susipratau, kad tai aš turėsiu nuplauti (ar šiuo atveju, nugremžti) jai nuo odos sukietėjusį kraują. Hyungas jau tupėjo jai iš kairės.

– Kodėl aš? – paklausiau jau klaupdamasis ir apžiūrėdamas žaizdą. – Siaubas, valyk pats, - drėgna medžiaga susilietė su blyškia oda ir keistai susižavėjęs stebėjau, kaip sudžiūvusio kraujo pėdsakai mažėjo sulig kiekvienu mano brūkštelėjimu.

Hyungas tylėjo. Buvo truputį keista, bet man tada tas nerūpėjo. Žaizdoje mačiau vis dar žvilgantį kraują ir norėjau patikrinti, kur tame ilgame rėžyje jis tikrai sukrešėjęs, o kur dar sunkiasi, tad nedrąsiai ištiesiau kairę ranką ir paliečiau žaizdą dviem pirštais, galvodamas, kaip būtų gerai, jeigu mokėčiau sustabdyti kraują.

Trakšt.

*mirkt*

Ė?

Atsitraukiau bijodamas, kad padariau kažką negero, tačiau sukrešėjęs kraujas buvo dar labiau sustingęs, o tas kur prieš vis dar žvilgėjo ėmė ir sustingo.

o.o‘‘

O Buda, ir visi tavo raštų ritinėliai.

Kas, jeigu aš tikrai turėjau kažkokių gydančių galių?

Vėl paliečiau žaizdą. Vėl kažkas trakštelėjo ir kraujavimas liovėsi. Visiškai. OMG! Aš tikras genijus!! xD

– Hyungai! – sušvokščiau. – Hyungai, - pakėliau į jį akis. – Paliesk jai veidą!

– Ką? – jis įtariai mane nužvelgė.

– Nu greičiau, paliesk jai veidą, jinai pernelyg išbalus. Reikia, kad atgautų normalią veido spalvą.

– Ji neteko pernelyg daug kraujo, jai reikia daug skysčių, o ne kažkokio lietimo, - netikėtai protingai pareiškė Hyungas.

– Tiesiog pasitikėk manim, gerai? Paliesk jai veidą! – pernelyg džiaugiausi savo atradimu toliau valydamas žaizdą.

Hyungas prunkštelėjo visiškai manim nepasitikėdamas ir prišliaužė arčiau jos. Akies krašteliu stebėjau, kaip jis tarsi kažką bandydamas uždeda delną jai ant kaktos. Galėjau prisiekt, kad tą akimirką sau po pirštais pajutau karščio bangą. Tikrai veikė.

– M... – atsiduso Èlion ir man pašoko širdis krūtinėje galvojant, kad ji tuoj atgaus sąmonę. Norėjau paraginti Hyungą, kad nesiliautų, tačiau nereikėjo. Jo ranka suėmė jos skruostą. Dar viena karščio banga ir aš nė nespėjau susivokt, kai pro mane švystelėjusi Èlion ranka apsikabino Hyungo kaklą.

O____O

Vožiau sau. Nepadėjo. Hyungas atrodė labiau išsigandęs negu aš. Èlion vos vos pramerkė akis, tačiau tas sunkių vokų slepiamas mėlynas spindesys visiškai nepriminė tų piktos bibliotekininkės žaibų. Tai buvo kažkas kita. Kažkas, kas kilo iš pačių jos gelmių ir kaži, ar ji suvokė ką daranti.

Viskas vyko pernelyg greitai. Ji atsiduso, kita ranka irgi apsivydama Hyungą, ir nė nespėjau sureaguoti, kai ji staiga atsisėdo kone mesdamasi ant jo, užpuldama jo lūpas. Jos kūnas subangavo, ji prisispaudė prie jo ir, nors kelias sekundes Hyungas tiesiog spoksojo nieko nesuvokdamas, po akimirkos jis užmerkė akis, o aš likau stebeilytis su šlapia mazgote rankose išsižiojęs tarsi į krantą išmesta žuvis. Nu jis tikrai veikė moteris. Su sąmone ar be.

Bet kuriuo atveju jaučiausi žiauriai nepatogiai ir nudūriau akis žemyn, bandydamas kaip nors priversti kraują liautis tekėjus man į veidą, bet tada sutelkiau dėmesį į žemutinį tam tikros scenos vaizdą ir, dieve tu brangus, Èlion žaizda vėl vėrėsi, o jos oda tekėjo mažučiai kraujo upeliai. Nu negalėjau gi stirksot nieko nedarydamas. Buvo žiauriai gėda. Bet reikėjo kažką daryti. Hyungas buvo visiškai praradęs sveiką protą.

Tad ištiesiau ranką siekdamas jos peties, ketindamas ją atitraukti, tačiau vos tik mano pirštai prisilietė jai prie odos, ją nukrėtė šalčio banga ir ji tarytum išsijungė, paleisdama Hyungą ir krisdama tiesiai man į glėbį. Ją sugavęs pažvelgiau jai tiesiai į veidą. Ji vis dar buvo be sąmonės. Ko gero, Hyungas tikrai suteikė jai energijos, tačiau tai užkabino kažkokią užslėptą jos dalį, kurios jį paprastai nerodytų aplinkiniams ir dėl kažkokios nesuprantamos priežasties džiaugiausi, kad ji nesuprato, ką daranti. O jei mudu su Hyungu tikrai turėjom kažkokių šamaniškų galių, jos buvo priešingos viena kitai.

– Kaip sakai, gal sutvarstom ją viskuo ką turim ir traukiam Lórieno link? – pasiūliau.

Hyungas sumirksėjo žvelgdamas į Èlion. Jo akys buvo miglotos, o burna perkreipta iš netikėtumo.

– NU ČIA TAI BUVO ŽIAURIAI NEGARBINGA!! – patrūko jis. – Man užpuolė nepasirengusį!

– Nu tik nereikia! – pavarčiau akis, bandydamas viena ranka nusivilkti apsiaustą. – Tik neapsimesk, kad nepatiko~!

– *kost* - paspringo jis. – Aš... mes...

– Taaaaaaaip? – kilstelėjau antakius vėl guldydamas Èlion sau ant kelių ir plėšydamas savo marškinius – mums gi reikėjo tvarsčių, tiesa?

– Ta prasme, kodėl kiekvienąkart, kai bučiuojamės, vienas iš mūsų turi būti be sąmonės? – Hyungas susiėmė už galvos.

– Kiekvienąkart? – primerkiau akis. – Gal tau primint, kad ji tavęs tada nebučiavo, o tiesiog darė dirbtinį kvėpavimą?

– Dirbtinis kvėpavimas dar kitaip vadinamas Gyvenimo bučiniu, aišku? – Hyungas labai jau „džiunsuiškai“ kilstelėjo pirštą ir rimtai galvojau, trenkti jam per tą gražią marmūzę ar ne.

– Nu gerai, - atsidusau, - kaip nori, tik duok man savo rankoves.

– E? O.o Kam?

– Tvarsčiams.

Taigi. Dalies marškinių ir Hyungo rankovių užteko normaliems tvarsčiams ir mes kaip reikiant suvystėm Èlion. Dėl viso pikto Hyungas tiesiogiai nelietė jos odos. Tuomet surinkau visus likusius drabužius, sulanksčiau juos ir pasiūliau Hyungui savo apsiaustą, nes iš jo marškinių buvo belikę kažkokie avangardiniai berankoviai marškinėliai. Tačiau jis atsisakė ir aš tik gūžtelėjau apmuturiuodamas savo apsiaustu Èlion. Juk negalėjau vėl jos aprengti ta sunkia, purvina mantija. Tada aš ją užkėliau Hyungui ant pečių (jisai buvo pasmerktas arklio pareigoms), pačiupau mūsų daiktus ir mes iškeliavom.

Dėl Èlion būklės negalėjom judėt labai greitai. Mes pamažu stūmėmės mišku pirmyn ir, kai man nugarą pakuteno ankstyvo ryto šiurpuliukas, mes atsidūrėme priešais dviejų upių santaką ir man pagaliau stuktelėjo, kad Hyungas sakė tiesą – medžiai keitėsi. Kitoje upės pusėje medžiai buvo tokie dideli ir galingi, kad man užgniaužė kvapą. Kad ir buvo pavasaris, mėnesienos šviesa išryškino auksu apsitaisiusius medžius, kurie pamažu džiūvo, tačiau iki visiško išnykimo dar buvo labai daug laiko. Tai buvo auksinis subrendęs miškas.

Hyungas nepatogiai kilstelėjo savo naštą. Tiesą pasakius, jis taip darė visos kelionės metu. Anksčiau nieko dėl to nesakiau, bet dabar jau ėmė erzinti. Na, jis TIKRAI atvedė mus į Lórieną, bet...

– Klausyk, Mina~ - prabilo jis. – Gal nori apsikeist?

– Nu tik nesakyk, kad jinai per sunki, - pavarčiau akis, - nes patys sunkiausi yra jos drabužiai, o jie čia pas mane, - parodžiau jam visą ryšulį.

– Ne... – jis murmėdamas nusuko šalin akis. – Tiesiog...

– Kas yra? – tarsi pikta mama įrėmiau į klubus rankas.

– Mmm... rėžt tiesiai šviesiai ar kaip nors mandagiau? – jis rimtai atrodė visas susisarmatijęs.

– Tik nesikeik, prašau, - pavargęs nuo viso šito susiėmiau dviem pirštais nosies pertvarą.

– Na… jos krūtys... kaip ir... liečiasi man prie nugaros... ir nu... žiauriai blaško... gal gali ją panešt truputį?

…

…

…

– Nešk pats.

----------------------------------------------------------------------------------------------

Bus daugiau....

[Sidzuka]

Jezau Marija, kaip guodzia zodziai "bus daugiau"! Tie stebukladariai zada dar nuostabiu melyniu del kritimo nuo kedes is juoko!
Man sito fanfic'o tuoj reikes kaip oro! *pasikaso smakra* Nors ne. Be oro isgyvensiu, bet be Kroniku gyvenimo ner. ^_^

[inge]

OMG tik db pamačiau!!! *happycry*

[weirdo-]

eeh? kazkokie iskrype broliukai patapo.

[H3llo]

vajetau, tik dabar pamačiau!
anyway, žiauriai apsidžiaugiau!
nors dalys toookios ilgos, bet vistiek, atrodo, taip greit perskaitai ir norisi dar ir dar, ir dar. So, labai laukiu naujų dalių, naujų nuotykių, daug juoko ir negalėjimo atsitraukti nuo ekrano dėl įdomumo ^^

[Eglaya]

8 diena (1)

Nu mes vis tiek kaip nors kada nors visą šitą pabaigsim lol

Sorry, jeigu kam atmintis nebepatempia, pasiskaitykit senesnius skyrius plz

orz

jėzus marija, rašyt pradėta tai 2007-ais x___x

----------------


Amžius Trukmė
Pirmas 583 metai
Antras 3441 metai (Kerivena gimė Lindone, ketvirtaisiais antrojo amžiaus metais)

Trečias 3021 metai
Ketvirtas Kronikų veiksmas vyksta septintaisiais ketvirtojo amžiaus metais



Kronikos
8 diena (1)


Vaiko akimis...

3018 III
[Trečiojo amžiaus 3018-ieji metai. Birželis. Gondoras]

Rūkas buvo labai tirštas. Raiteliai tarytum plaukė pro dangų primenančią žemę. Vaiduokliški siluetai beieškantys kelio namo. Virš kalnų pasirodžius saulei karavaną užliejo tokia silpna ir blyškiai gelsva šviesa, kad ėmiau stebėtis, kodėl valarai įtaisė danguje saulę, jeigu ji net nesugeba išsklaidyti mus supančios miglos.

Raiteliams paraginus savo žirgus supratau – jau pasiekėme Gondoro žemes. Artėjome prie Minas Tirito. Buvau tikra, kad kareiviai dar nemato miesto. Ne tik dėl virš lygumų kybančio rūko, bet ir dėl atstumo. Tačiau aš mačiau baltą šviesą ten toli, ji skverbėsi pro rūką, nuramindama pavargusias akis.

Jaučiau, kaip pastaruoju metu ši žemė ima mane varginti. Kiek save prisimenu, čia vyko vienas karas ar kitas. Ir be jokios pabaigos. Neseniai vėl ėmė busti Mordoro jėgos, Žiedas vėl pajudėjo. Tačiau buvau nugyvenusi pakankamai ilgą gyvenimą, kad suvokčiau, jog kištis dabar tikrai neverta. Mano žmonės pamažu traukėsi į Vakarus, tad man neliko nieko kita tik laukti.

Pažvelgiau sau į vadeles gniaužiančias rankas. Ištvermingas, kadaise man silvanų dovanotas žirgas, žengė pirmyn daug tvirčiau negu Gondoro arkliai. Kai kurie iš jų keliavo namo be savo raitelių. Daugelis krito. Vyrai jojo pavargę. Net ir aš buvau nusėta mėlynėmis, įbrėžimais, apnešta purvu. Tai tik leido suprasti, kad man nepasisekė. Ir vėl nesugebėjau apsaugoti draugo. Praradau. Ir dabar turėsiu apie tai pranešti jo šeimai. Pernelyg daug kartų man jau yra tekę tai daryti. O aš vis dar gyvenau. Man ėmė viskas nusibosti.

Sužvengė žirgai, vyrai šūktelėjo pagaliau pamatę baltąją citadelę. Pridėjusi ranką sau prie krūtinės, pajutau po drabužiais paslėptą medalioną ir, jeigu būčiau buvusi jaunesnė, būčiau sunkiai nurijusi seiles, tačiau dabar tik pavargusi atsidusau. Tai jau ėmė varginti.

Išgirdau artėjant vieną iš didikų ir kilstelėjau galvą, sveikindama jį akimis. Neištariau nė žodžio. Pamatęs į jį įsmeigtas akis jis iškart linktelėjo, kas mane šiek tiek nuliūdino.

– Ledi Kerivena, - ištarė jis vengdamas mano žvilgsnio, - mes netrukus pasieksime Minas Tiritą. Mes esame įpareigoti prisistatyti valdytojui. Ką ketinate daryti jūs?

Nebuvo jokio reikalo bandyti pažvelgti jam tiesiai į akis.

– Neturiu jokios priežasties, dėl kurios būčiau priversta pasimatyti su Gondoro valdytoju, - pažvelgiau į priešaky iškilusius baltus bokštus, - jums leidus, paliksiu koloną vos tik jai pasiekus miesto vartus.

– Aišku. Ketinate aplankyti lordo Haigeroto namus?

Nutaisiau šaltakraujo elfo veidą. Prie šios mano tautos pusės žmonės buvo pratę labiausiai.

– Pasirūpinsiu tuo, - ištariau bejausmiu balsu, o daugiau vadui iš manęs ir nereikėjo.

Pavargusių karių grupė galiausiai pasiekė vartus. Atvertas įėjimas prarijo mus svetingai apglėbdamas iš visų pusių. Mieste žmonės lakstė kas kur papuola, smalsūs, norėdami pažiūrėti, kas grįžo ir kas galbūt ne. Kai pirmosios širdį draskančios raudos pasiekė mano ausis, išsukau iš pagrindinio kelio, ragindama žirgą risčia įveikti šalutinį taką, braudamasi pro moteris ir vaikus, skubėjusius sutikti sugrįžusius karius.

– Mama, žiūrėk! Žiūrėk, mama! – suriko vaikas ir jau žinojau, ką jis sakys po to. – Ar čia elfas, mama?

– Paskubėk, mažuti, ir nespoksok, nemandagu, - nutildė moteris vaiką ir aš visiškai atsijungiau, leisdama žirgui mane nešti. Jis gerai žinojo, kur eiti. Daugiau tokių komentarų girdėti nenorėjau.

Tačiau pernelyg greitai įveikiau žemutinius citadelės aukštus. Pernelyg greitai atsidūriau priešais gerai pažįstamą didiko dvarą. Kartos keitėsi. Namas išliko toks pat. Žmonės nugrimzdo į užmarštį, namas išliko sveikas.

Sargybinis įleido mane iškart nieko neklausinėdamas ir vos tik atsidūrusi vidaus kieme, nušokau nuo žirgo. Stovėjau ant akmenukais grįsto tako. Mane supo nepaprastai žalios žolės pievelės. Kieme su maža mergaite žaidė jauna moteris. Supratau, kad tai – Reolė, Haigeroto marti ir jo mažoji anūkė. Buvo ganėtinai įdomu matyti kilmingą moterį bežaidžiant šitaip su mažu vaiku, tačiau sprendžiant iš kone kūdikiško vaiko amžiaus, tai buvo ne ji.

Žengiau pirmyn. Po kojomis ėmė girgždėti akmenukai. Reolė mane išgirdo. Prieš tai nebuvau mačiusi tos Rohano moters iš taip arti, tačiau, manau, ji buvo apie mane girdėjusi, nes jos veide pasirodė pirma nuostaba, paskui baimė ir ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Išsklaidydama visas abejones, užkišau už ausies storų plaukų sruogą. Ji trumpai linktelėjo. Neištarė nė žodžio. Tiesiog linktelėjau pasisveikindama ir nuėjau tiesiai į pagrindinį namą, ieškodama Haigeroto sūnaus.

Radau jį jų nuosavoje bibliotekoje. Tai buvo erdvi patalpa ilgu koridoriumi, kur jie laikė nesuskaičiuojamų jų klano kartų išsaugotas knygas ir dokumentus. Buvau girdėjusi, kad Haigeroto sūnus mėgo čia leisti laiką. Jis sėdėjo už stalo palinkęs virš knygos. Ant jo krito saulės spinduliai pro langą jam už nugaros. Kažkur jam po kojomis girdėjosi lengvas krebždesys.

– Hrotgarai, - išgirdau save tariant. Stovėjau tiesiai priešais jį.

Jam pakėlus galvą susidūriau su jo ryškiai mėlynomis akimis. Jos buvo visiškai nebūdingos Gondoro žmonėms... ir, nepaisant neįprastai mėlynų akių, šis jaunas vyras priminė tikrą Numenoro palikuonį. Jis buvo aukštas, griežtų veido bruožų ir tamsiaplaukis kaip ir visi tų stiprių edainų ainiai.

Jis nužvelgė mane ir kažkas trūko jo viduje man tiesiai prieš akis. Pastūmęs knygą šalin jis pakilo nuo kėdės.

– Ledi Kerivena, - ištarė jis eidamas aplink stalą ir sustodamas tiesiai prieš mane. Pakėliau galvą, kad galėčiau žvelgti jam tiesiai į akis.

– Viskas baigta, - pasakiau tikėdamasi, kad jis nebeprašys išsamesnių paaiškinimų ir viską supras iškart.

Jis atsiduso taip, tarsi visas pasaulis būtų užgriuvęs jam ant pečių.

– Jis primygtinai reikalavo vykti, - pasakė Hrotgaras.

– Mano nuoširdžiausia užuojauta, - nudūriau akis žemyn gniauždama kumščius.

– Ledi Kerivena, jūs nekalta, - mačiau, kad jam norisi uždėti ranką man at peties, tačiau galiausiai jis susivaldė to nepadaręs.

– Nesugebėjau jo apginti, - ištariau. Aš apvyliau draugą. Vėl.

– Ledi Ke—

– Haigerotas norėjo, kad šitai turėtų tavo vyriausioji, - iš po drabužių klosčių ištraukiau sidabrinį medalioną, ant kurio buvo išgraviruotas Baltasis Gondoro medis. Norėjau, kad visa tai baigtųsi kaip įmanoma greičiau. Viskas taip mane slėgė, o šiltas Hrotgaro elgesys tik dar labiau sunkino padėtį. Ištiesiau jam medalioną, bet jis tik liūdnai šyptelėjo.

– Galbūt atiduokite pati? – pasakė jis.

Nustebusi išsižiojau klausti, tačiau Hrotgaras žvilgtelėjo kairėn ir, pasekusi jo žvilgsnį, pamačiau iš po stalo išlendančią mergaitę su krūva knygų rankose. Ji buvo gal dešimties ar vienuolikos metų amžiaus, keistų pilkšvai rusvų plaukų, kurie buvo susivėlę ir netgi kur ne kur nusėti dulkių, tačiau jos akys gyvai žybtelėjo mano pusėn. Ji stebėjo mane tomis išblukusios tamsiai mėlynos spalvos akimis ir niekaip negalėjau perprasti jos veido išraiškos. Ji neatrodė sukrėsta, liūdna ar pikta. Tiesiog visiška bejausmė tuštuma. Ir tai mane išgąsdino.

Kas aš? Nemirtinga elfė apsiskelbusi besanti jos senelio draugė, tačiau atėjus laikui nesugebėjusi jo apsaugoti. O dabar ši elfė turėjo pranešti, kad jos senelio nebėra ir ji čia atvyko paskutinės jo valios pavedimu? Ji, ko gero, manęs nekenčia.

Žvilgtelėjau į Hrogtaro pusę maldaujančiomis akimis, tačiau jo ir pėdos jau buvo ataušusios. Tas vyras mokėjo pasišalinti dar geriau negu jo velionis tėvas. Sunkiai nurijusi seiles sugniaužiau delne medalioną vėl dirstelėdama į mergaitę. Ji tiesiog apėjo aplink stalą žengdama manęs link, vis dar su knygų krūva rankose. Kai ji buvo visai čia pat, priklaupiau, kad mūsų akys būtų tame pačiame aukštyje. Ji žvelgė man tiesiai akis be jokios baimės ar prietarų. Tikrai Haigeroto palikuonė.


– Tavo senelis norėjo, kad tai atitektų tau, - ištiesiau jai medalioną, tačiau ji tik padėjo knygas ant žemės ir vėl sugniaužė mano delną savo mažomis rankomis, stumdama jį man prie krūtinės.

– Jūs turėkit, - pareiškė ji vėl žvelgdama man tiesiai į akis.

– Bet, vaike, jis gi tavo, - tokia vaiko savitvarda man šiek tiek kėlė nerimą.

– Jūs turėkit, o paskui atiduosit, kai aš būsiu didelė, - pasakė ji linktelėdama, - aš – Èlion.

– Aš esu vardu Kerivena, - šyptelėjau uždėdama laisvą ranką jai ant mažo peties, - ir labai greitai tau jį atiduosiu, - pažadėjau mergaitei žvelgiant į man aplink pirštus apsisukusią medaliono grandinę. Regis, ji tramdė save ir man skaudu buvo tai matyti, tad galiausiai ištariau – viskas gerai, mažute, nieko bloga kartais šiek tiek paverkti.


Tačiau mano didžiausiai nuostabai, ji tik liūdnai vyptelėjo pareikšdama:

– Ne. Ašaros – ne kitų akiai, - ji vėl pažvelgė man tiesiai veidan.

Ir kažkas tose mėlynose akyse privertė mane tikėti, kad vis dėlto vėl teks susieti gyvenimą su dar vienu žmogumi. Vėl teks metų metus saugoti žmogų. Ir šįkart man tikrai pavyks.



***




– Čangminai...

Dar bent minutę…

– Čangminai, kelkis…


Po perkūnais, moterie, leisk pamiegot biškį~ ><’’


– Čangminai, jau pagavau kampą, gali keltis…

Ką--? Kas? Kaip? Kur? Kokį dar kampą? O.o


Pramerkiau vieną apspangusią akį ir mano smegenim dar nė nespėjus apdoroti iš ragenos gaunamų signalų, nustebau suvokęs, kad mano dešinysis skruostas visai nenuspaustas ir nenukentėjęs po nakties, praleistos ant balno formos ar kokios nors kitokios kietos pagalvės. Nea, gulėjau ant kažko daug patogesnio. O guolis dar ir masažą siūlė varinėdamas aukšyn, žemyn. Aukštyn, žemyn.

…

Pala.


– Čangminai… - man virš galvos pasigirdo balsas ir visas nutirpau. Man tuojau turėjo labai nemaloniai nušvisti protas. *gurkt*

Pakėlęs akis pamačiau į mane smalsiai žvelgiančią Èlion. Jos lūpos buvo tik per colį man nuo nosies.


O_____O;;;


– Dabar suprantu, kaip tau turėjo būt nepatogu aną naktį, - pasakė ji nupūsdama nuo akių kelias nepaklusnias sruogas, - kvalai pasielgiau, tikrai. O tai dabar, - ji nepatogiai pasimuistė ir mano kairė ranka aiškiai į kažką BRŪŽINOSI, nė nedrįsau žiūrėt, į ką, tiesą pasakius… - Jeigu galėtum nulipt šiaip… būčiau labai tau dėkinga. Truputį *kost* sunku kvėpuot…

Galiausiai išdrįsau pažvelgt sau į kairę ranką ir pamačiau ją apvytą Èlion aplink juosmenį. Kas per… O bet tačiau čia dar ne viskas. Kai skrandis pasidarė sunkesnis už švino gabalą suvokiau bemiegojęs… ta prasme padėjęs veidą… jai ant krūtinės.


…


AAAA!!!

Atšokau atgal tarsi gerokai nusvilintas, drebėdamas ir sunkiai kvėpuodamas. Man kaktą išmušė prakaitas. Susigriebiau už krūtinės bandydamas nuraminti beprotiškai mušančią širdį, bet vis tiek švokščiau kaip pasiutęs. Èlion sumirksėjo šiek tiek sumišusi. Jau buvo išaušęs rytas, saulė plieskė kaip reikalas, bet mano smegenys aiškiai dar skendėjo ūke.

Kaip čia taip šitaip? Kada aš sugebėjau taip *oops* ant jos užsiropšt? Mano vaizduotė tiek neišnešė. Tikrai neketinau jai keršyti už tą naktį, kai jodvi su Kerivena kone ištvirkino mane ant tos kalvos, nu bet… kaip aš čia šitaip?

Kiek pamenu, vakar mums pasiekus upę iš vandens iškilo lapo formos valtis ir mes sušokom į ją ilgai nesvarstydami. Ta prasme, lapo forma aiškiai reiškė, kad valtis buvo elfų darbo ir ji tikrai nuneš mus į Lórieną. Mum nė nereikėjo irkluot. Valtis pati skrodė vandenis ir greitai be jokių sunkumų išsilaipinome kitoje upės pusėje.

Turint omeny, kad buvom gerokai pavargę nuo visų dienos darbų ir rūpesčių, mes tik paėjėjom šiek tiek giliau į pamažu vystantį elfų mišką ir sukritom ties pirmo kiek didesnio medžio šaknimis. Žolė buvo minkšta. Oras švarus. Ir beveik atrodė, kad mes namie (arba mes tiesiog buvom žiauriai pavargę, negaliu tiksliai pasakyt), tad tiesiog paguldėm Èlion greta medžio, apkamšėm ją likusiais apsiaustais ir dribtelėjom netoliese galvodami tik apie vieną – miegą.

Tad tikrai negalėjau pasakyt, kaip aš čia… ahem… taip. Veidas, ko gero, vis dar buvo žiauriai raudonas, tačiau galiausiai sugebėjau pažaboti plaučius ir pamažu atsidusau iš palengvėjimo. Staiga pagalvojau apie Keriveną ir tikrai apsidžiaugiau taip greitai atšokęs nuo Èlion. Jau vien tas vaizdas, kad Kerivena galėtų užtikti mane visą išsiskėtųsi ant jos draugės… man per nugarą perbėgo šiurpas ir ledinės adatos ėmė baksnoti man pėdas *nusipurto*. Nepaisant to, kad šiaip su ta elfe aš sutariau kol kas visai gerai, ne kurie jos būdo bruožai leido daryti prielaidą, kad užtikusi mane tokioje ėė… pozicijoje ji tikrų tikriausiai mane… nudobtų. Arba bent jau mažų mažiausiai suluošintų.

– ŽIAURIAI persiprašau, - ištariau žengdamas žingsnį jos link su atgailaujančia išraiška veide, - tikrai nesupratau ką darąs ir…

– Na, taip, viską galima paaiškinti, - Èlion pasikasė nosį, - bet mmm… gal galėtum ir jį nuimt? – ji bandė pajudinti dešinį klubo sąnarį, tačiau jai sekės nekaip ir, sutelkęs dėmesį į apatinę jos kūno dalį su didžiausiu siaubu suvokiau, kad ten begulįs Hyungas, prikibęs ir rankomis apsivijęs jos dešinę koją visu savo kūno ilgiu. Jis gulėjo susikūprinęs, rankomis apsikabinęs jos šlaunį, čiurnomis apsivijęs jos pėdą.


>O<


Jis aiškiai mėgavosi ramiu kūdikio miegu, bet vaizdelis tikrai buvo nekoks. Kita vertus, čiagi Hyungas. Jam negaliojo jokios padorumo normos. Jis tik šiek tiek sukrutėjo, pasikasė skruostą Èlion į šlaunį, atsiduso, sučepsėjo lūpomis ir parpė sau toliau.


ĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖ~!!



Puoliau pirmyn, pasirengęs jį nuo jos atplėšti. Priklaupęs pačiupau jį už pečių ir ėmiau kaip reikalas purtyti.

– Hyungai! Kelk! – purčiau. – Pabudome ir kelkimės, idiote tu!!

Vis dar mano purtomas jis atmerkė akis, apdovanodamas mane kaip reikalas apspangusiu žvilgsniu.

– Ką--? – jis vis dar svečiavosi kitame pasaulyje.

– Ojoj, Čangminai, pasilenk! – staiga lyg niekur nieko sunerimusi sušuko Èlion.

– Ė? – buvau netikėtai užkluptas, tačiau man nė nespėjus susigaudyti mažos rankos pačiupo mane už sprando ir prisitraukė artyn su tokia jėga, kad niekas nebūtų patikėjęs, jog šita mergina vakar buvo sunkiai sužeista. Greitai supratau, kad mano nosis įsmeigta į linkį tarp Èlion kaklo ir peties. Ji netgi pasisuko kairėn mane apkabinusi, tarytum saugotų mus abu nuo kažkokios grėsmės. Ką--?


– KĄ MANAI DARĄS, BENKARTE NERALIUOTAS!!?? – pasigirdo žudikiškų paskatų kupinas balsas. – NYK IŠ ČIA!!!







*SPYRIS*



Po to mums virš galvų praskriejo labai nustebęs Hyungas aiktelėdamas “ooohoo~”, ir nusileido ant žolės už kelių pėdų nuo mūsų nakties guolio, išardamas žemę savo dailučiu veideliu. Ojoj. Turėjo skaudėt ><’’

Mudu su Èlion abstulbę žvilgtelėjom dešinėn, kad pamatytumėm kas ten taip paskraidino Hyungą. Maniau, prasmegsiu kiaurai žemę.

Tai buvo Kerivena. Stovėjo greta Èlion svaidydamasi žaibais sau iš akių ir piktai košdama pro nosį orą, dėbčiodama į Hyungą, ko gero, siųsdama jam kokį nors blogų čakrų mišinį. Legolasas, Junho, Jučionas ir Džiunsu kiurksojo jai už nugaros, aiškiai nustebinti tokios scenos, nors Jučionas netruko manęs pastebėt.

– Labą, Čangminai~ - šyptelėjo jis savo firmine šypsena, pasitaisydamas sau ant peties krepšio petnešą.

– Matau laiko veltui neleidi, che che^^ - įsikišo Džiunsu.



--____--‘’



Kastuvą man prašom. Kad išsikasčiau duobę ir galėčiau ten pasilaidot.


…

Geriau pagalvojus, kartu pasiimčiau ir tą plepį Kim Džiunsu.
----------------------------------------------------------

dar tikrai ne viskas lol