Kronikos

[Paskendus]

Vat perskaičiau labai prisijuokiau, ypač pradžioj iš Džedžiungo ir Džiunsu tą mažąjį futbolininką išvis įsimylėjau, jau toks mielas XD toks kaip pliušinis meškutis XD O kai jie jau nusikraustė į LOTR pasaulį, tai laba išsidigandau dėl Džeždiungo , kad nepaskestu Nerealus fan - fic, matyt, vienitelis ,kurį rimtai skaičiau ir toliau skaitysiu
LAbai dėkui už juoko dozę ir įkvėpimą, prisiskaičius tavo Kronikų, radau savyje jėgų tęs savo istoriją, dėkui dar kartą

[inge]

[Veliona]

Seniai tokį linksmą FF beskaičiau. Ačiū, buvo smagu !
p.s. O tos garstyčios tai taikliai čia ;D

[inge]

Kaaada pratęęęsiiii!?

[Eglaya]

Nu, man kaip ir... atostogos...
iki rugsėjo turėtų būt šiaip...

[inge]

Atsiprašau, kad paklausiau >_>

[Eglaya]

7 diena (2)

Nu jo, gal aš čia ir pernelyg tiesiai šviesiai pasakiau, bet tikrai tikrai pastarąjį mėnesį neturėjau laiko ilgesniam laikui prisėst prie kompo. Jeigu to laiko ir atsirasdavo, tai į kompą nė žiūrėt nesinorėjo. Kai pareini namo ir nori tik krist į lovą, net teliko nebėra jėgų įsijungt, tai tikrai nenori nieko ten rašyt. O jeigu ir būčiau rašius ar vertus – kokia būtų buvusi kokybė? Čia gal ir nėra literatūros kūrinys, bet vis dėlto šūdo duoti žmonėm skaityt nenoriu.

Jeigu nerašau, tai dėl to, kad negaliu. Ne dėl to, kad tingėčiau. Rašyt man patinka. Tik ne per prievartą. Nes vėliau tokį dalyką ir skaityt nemalonu...



Erm... viskas baigėsi tuo, kad sumušę Uruk-hai, keturi vaikinai tvarkėsi po mūšio lauką, ieškodami Legolasui strėlių, kai Džiunsius iš niekur nieko pradėjo rėkti ant Junho...




Kronikos
7 diena (2)

– Džiong Junho! – sustingo Džiunsu išpūtęs akis, rodydamas į Junho.

Junho truputi nejaukiai pasijuto. Jis apsižvalgė tarytum tikėdamasis, jog Džiunsu rodo į kažką kitą. Jučionas žvelgė į jį sutrikęs, o Legolasas – susidomėjęs. Jis nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą ir vėl pasisuko į Džiunsu. Jis nelabai suprato, ką čia tas futbolininkas bandė iškrėsti. Nors mažytis balselis galvoje ir liepė jam liautis apsimetinėjus ir tiesiog prisipažinti. Tačiau ką?

– Gerai, viskas, dabar rimtai jaučiuos kaip bėglys, - Junho sukryžiavo ant krūtinės rankas, - kas yra?

– Džiong Junho!! – Džiunsu kartojosi kaip sugedusi plokštelė.

– Taip, Džiunsuja, - Jučionas pavartė akis, - girdėjom jau kelis kartus. Daba sakai kas yra?

– Džio—

– TAIP!! – Junho suirzęs pakėlė į dangų rankas. - Supratom! Džiong Junho. Mano vardas. O tu – Kim Džiunsu! Kylanti futbolo žvaigždė, mano sesuo dėl tavęs pamišus! Tai kas blogai?!

Džiunsu staiga sumirksėjo, tarsi pametęs mintį.

– Ė? Sesė? Oba!! – išsiviepė jis. – Aš turiu fanių??! Kaip—



TAUKŠT~!!







Jučionas nebeiškentė. Jis staigiai pribėgo prie Džiunsu ir pasitenkino vožtelėdamas jam galvon.

– Greičiau prie reikalo, anties užpakali, - paliepė jis, - vis dar reikia nusiplaut tą orkų kraują, negalim čia tupėt visą dieną.

– Skauda... – susiraukė Džiunsu, griebdamasis už galvos, - aš tik norėjau... – jis išsitiesė centimetras po centimetro, trindamasis naujai įgytą gumbą. - Ilsandong! – pareiškė jis rodydamas į Junho laisvąja ranka.

– Ė? Rytų Ilsanas? – anas suraukė antakius. – Nelabai suprantu, ką tu tuo nori...

– Nu BAIK JAU~!! – Džiunsu ėmė šokinėt aukštyn žemyn. – Ilsandong vaikų darželis. Trečia grupė. Naujokas... kai neturėjai draugų, aš žaidžiau su tavim!!!



O_________O



Junho atvipo žiauna. Džiunsu prašė atsiminti laikus, kurie buvo žiauriai nutolę į praeitį. Tokiais laikais tu mažai ką racionaliai registruoji, nes tuomet viskas tik žaidimas. Tik žaidimas...





Junho aiktelėjo.

– KIM DŽIUNDŽIU~! – suriko jis rodydamas į Džiunsu.

– ^____^ jo, aš~ - Džiunsu laimingas cyptelėjo.







Laime šito tikrai nepavadinčiau. O kalbu apie nubudimą tarp dviejų panų. Kai esi visiškai suspaustas. Beveik nejaučiau kairės pėdos, o dešinės pusės šonkauliai, regis, buvo sumalti į ryžių košę. Žinot, kai dramose meilužiai laimingi prabunda vienas šalia kito, gulėdami jaukiai, šiltai ir patogiai? Nu, tai leiskit jums šį bei tą pasakyti – VISIŠKAI NIEKO PANAŠAUS. Jeigu vyrui reiktų išmiegoti visą naktį, kai ant jo išsidrėbusi guli moteris, garantuoju, ryte jis sunkiai atsikeltų. Be bajerio.

– Ko gero, paeiti galėjau tik todėl, kad dabar buvau elfas. Elfai buvo atsparesni skausmui, šalčiui, alkiui ir visokioms fobijoms. Kaip kitaip būčiau galėjęs paaiškinti tai, jog atsidūrus visiškoje tamsoje, manęs nebeapima paranoja?



- APČI~!!





Hyungas taip riebiai nusičiaudėjo, kad net paukščiai išsigandę pakilo nuo medžių į dangų.

– Į sveikatą, - Èlion burbtelėjo per petį, nė neatsisukdama į jį dirstelėti. Mes ir vėl keliavom. Pamažu stūmėmės į šiaurę, nepamesdami iš akių upės vagos. Jau buvo po vidurdienio ir galiausiai kraujo apytaka kojose atsistatė visiškai.

– Kaip elfas tu ganėtinai gležnas, - Kerivena atsisuko ir nužvelgė mudu su Hyungu, mat mes vilkomės pačiame gale, tačiau buvau tikrai, kad jos žodžiai buvo skirti tik Hyungui, kuris nebeatrodė toks žavingas be savo raudonos mantijos ir blizgančių šarvų. Jis turėjo apsieiti su atsarginiais drabužiais iš mūsų maišų (lygiai taip pat kaip ir aš). Nors jis tebeturėjo savo kardą (laimė, Èlion išsaugojo ir tą peilį >.>“), o ir aš buvau ginkluotas, jeigu taip netyčia Uruk-hajų grėsmė pataptų realybe.

Tiesą pasakius, buvo keista tampytis su savim tą metalo gabalą. Ypač, kai jis su kiekvienu žingsniu trankydavosi man į šlaunį, bet...

– Jeigu peršalsi po to mažyčio pasimaudymo, tai tu oficialiai – nieko vertas, - pareiškė Kerivena, marširuodama pirmyn, traukdama sau iš kelio medžių šakas. Jos balsas sujaukė mano mintis.

– Man nešalta, - paputęs lūpas burtelėjo Džedžiung-hjongas, pūsdamas nuo akių saują juodų plaukų. – Kažkas, matyt, apie mane šneka.

– Prašau? – Kerivena sustojo ir atsisuko. Èlion irgi.

– Mmm... – Hyungas priminė į kampą užspeistą pelę, nes mes visi trys prirėmėme jį savo žvilgsniais. – Toks prietaras... jeigu nusičiaudi, vadinasi kažkas kažkur mini tavo vardą, - paaiškino jis.

Kerivena sumirksėjo. Tuomet jis papurtė galvą ir pavartė akis.

– Avarai ir jų papročiai, - sumurmėjo ji, žengdama toliau.

– Panašu į tam tikrą variaciją, - pasakė jai Èlion. Mudu su Hyungu ėjom paskui jas ir matėm tik apsiaustais apgaubtas jų nugaras, tačiau buvo nesunku pasakyti, kad Kerivena pažvelgė į Èlion su greičiausiai skeptiška išraiška veide.

Buvo gan keista, kad Èlion ištarė daugiau negu porą žodžių. Nuo vakarykščio pasimurkdymo Anduine ji buvo kaip be žado. Aišku, suprantu, kad ji turėjo būti įsitempusi, tačiau kam versti visą tą nepasitenkinimą ant manęs? T.y. ji man vakar vos šonkaulių nesulaužė. Na, visiškai suprantama, kad tokiai jaunai ir pakankamai gražiai moteriai kaip Èlion reikia šiek tiek vadinamos „meilos“, tačiau kodėl laboratorine žiurke turiu būti būtent aš, a? Kodėl auka esu aš? A? A?! Jeigu ji šitaip pyksta ant Hyungo, tai tegul ropoja ant jo ir sumuša iki sąmonės netekimo, arba nuleidžia garą kokiu nors kitokiu būdu, nes aš tikrai nenoriu būti tų mažyčių eksperimentų taikinys.

...

...

...

Na... tam tikra prasme tai BUVO malonu, tačiau tokio amžiaus vaikui dvi nunos iš karto, na... kaip ir... kukukukuku... *žiba akys ir velnio šypsnis*

– Kokia dar variacija? – paklausė Kerivena vėl grąžindama mane į Tolkieno pasaulį. Mudu su Hyungu susižvalgėm.

– Na, žinai, Rohane sako, kad jeigu imi žagsėti, vadinasi kažkas mini tave bloguoju, - Èlion patraukė pečiais ir pasilenkė, išvengdama labai keistos šakos.

– Ačiū, - staiga iškvėpė Hyungas.

O.o

– Ė? Prašau? – Èlion atsisuko į jį mirksėdama iš nuostabos.

– Ačiū, kad mane užstojai, - pasakė Hyungas žiūrėdamas jai tiesiai į akis, - regis, šiomis niekas nežiūri į mane rimtai...

Oi, tik nereikia lia lia. *varto akis* Įdomu, kodėl gi viskas. Net jeigu mokyklos laikais jis buvo 99% vidurkio genijus, jis pats savo noru susikūrė idioto gražuoliuko įvaizdį. Ir tą daryti jis mokėjo labai gerai. Tad nelabai suprantu, ko jis čia dabar skundžiasi.

– Nesuprask klaidingai, - Èlion atlaikė jo žvilgsnį, - Džedžiungai, vis dar esu tavimi labai nusivylusi. Jeigu Junho pakeitė mano nusistatymą apie elfus į gera, tai tu jį nusvėrei į kvaila.

– Avaras, jis yra avaras, - primygtinai tvirtino Kerivena, - ne eldaras.

– Koks skirtumas, Kerivena, - Èlion gūžtelėjo ir pasisuko atgal į mišką, - jis vis tiek turi smailas ausis ir šviečia tamsoje kaip Legolasas.

– O tą tai BŪTINAI turėjai paminėti, ką? – atsiduso Kerivena, skindamasi kelią pro tankų krūmyną. Regis, dar vienas ginčas buvo jau čia pat.


...

...

...


Negerai. Kai tos dvi pykstasi, kai kas paskui nukenčia. Nejučia pristabdžiau ir leidau Hyungui eitai priešais mane. Dėl viso pikto.

– Ir kai tik pasieksime Grafystę, - toliau kalbėjo Èlion tarsi ją kas būtų užsukęs, - išmokysim tave plaukti, - ji parodė į Hyungą, kuris sustojo kaip įbestas, žvairuodamas į Èlion smilių, įbestą tiesiai į jį.

– Ėėėėmmm... – jis nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą ir jam atsidarė stalčius. – Tiesą pasakius...

– Tiesą pasakius, ši mintis visai niekam tikusi, - įsikišau, kol Hyungas dar labiau neapsikvailino imdamas mikčioti (o taip tikrai galėjo nutikti =_=). – Džedžiungas bijo didelių vandens telkinių.

– Ką? – Kerivena ir Èlion atsisuko į mus.

– Jo, - energinai sulinksėjo Hyungas, - tipo šūdinai…

– PRAŠAU?! – abi aiktelėjo unisonu.




BŪM~!!!








O________O


Nėriau ant žemės vos tik išgirdau siaubingą sprogimą. Ir ne aš vienas. Mes visi keturi puolėm ant kelių, o paskui pamatėm kitoj upės pusėj kylančius dūmus. Tai buvo toli už mūsų. Sakyčiau, kažkas buvo sprogęs kitame upės krante kokius penkis kilometrus nuo čia. Bet ar tik ne...

– Tai mano bomba, - pareiškė Kerivena, įtariai žiūrėdama į dūmus, kylančius iš miško kitoje pusėje.

– Kaip manai, jiems viskas tvarkoj? – Èlion paklausė Kerivenos, tačiau ji nespėjo nieko atsakyti, kai Hyungas staiga užspaudė jai ranka burną ir išsigandęs žvilgtelėjo jai į akis.

– ŠŠŠ~!! – sušnypštė jis.

Èlion pasuko galvą kairėn, atidengdama kairę ausį, klausydamasi, kas dedasi miško tankumyne. Manęs nereikėjo tildyti, nes ir pats išgirdau.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Bus daugiau... (nes dar tikrai yra...)

[soshite]

jega... man patinka.... siandien aplamai gera diena o su tavo pasakojimais Eglaya dar geresne.... aciu

[inge]

Ačiū

[Latika]

labai laukiu kito skyriaus ^_^

[xipzo]

Parasykit dar PLZ!!! XDD BuM!!! net nuo kedes is juoko nuvirtau x)

[Paskendus]

oi kaip susiskaitė dėkui

[misChavez]

Wow, per vieną dieną tiek daug perskaičiau. Istorija nereali ir verta apdovanojimo. Laukiu updeito.
Be to man labai patiko, kad čia apie DBSK xD

[Eglaya]

7 diena (3)

Taip ir būna, kaip prasideda paskaitos, o dar ketvirtam kurse – nieko nebesinor‘ daryt. Na, bet o tačiau kadangi atsinaujino angliškos Kronikos soompi forume, sakau, reikia kelt savo aptingusius pirštus ir lietuviškas paverst toliau. Bent jau skyrius ilgas





Kronikos
7 diena (3)

Trypė galybė kojų. Ir žvangėjo kalavijai. Tačiau tas kardo žvangesys pasigirdo visai greta manęs ir man vos žado neužkando, kai pamačiau, kad tai Hyungas išsitraukė ploną, žvilgančią kataną ir pasidėjo greta savęs, stebėdamas mišką įtarumo kupinu žvilgsniu. Nu žinau, kad jis nuo pat pradžių turėjo šitą kardą, bet blemba, kodėl katana? (Labai graži katana, bet vis tiek) Ko gero, mūsų brangioji Dėžutė, kaip ir didžioji dalis Vakarų pasaulio populiacijos, nelabai žinojo, kuo skiriasi Korėja ir Japonija. Vienu žodžiu.

Antra, kodėl jis TRAUKĖ lauk kalaviją? Hyungas buvo pakankamai pavojingas vien su virtuviniu peiliu (arba kauptuku, jei jau apie tai prabilom). Hyungas su kardu? Gal geriau nešiu mieles. Tačiau juokinga tai, jog kūnas visiškai nesiklausė, ką galvoja smegenys, ir automatiškai priropojo arčiau Hyungo.

– Kas per velnias? – sušnypščiau bakstelėdamas Hyungui į petį (--ONE TOUCH--). – Negi ketini kautis?

Jis dirstelėjo nustebęs į mane, kelis kartus mirktelėdamas.

– O ką? – sušnibždėjo jis. – O tu ne? Čia taip iš apdairumo.

– Mes dar net nežinom, kas ten! – burbuliavau gretai.

– Patylėkite ir nekelkite galvų~! – pasigirdo Kerivenos balsas ir pažvelgiau kairėn – abi merginos pamažu šliaužė krūmų link su elfų durklais rankose. Aish, kas šitiem žmonėm negerai? Mudu su Hyungu nusekėm paskui. Hyungas energingai. Aš nenoriai. Rimtai, ko jie visi tokie laimingi? Kas nutiko visom tom kalbom apie pasaulio taiką ir t.t. ir pan.? Nesu idealus pacifistas, bet tikrai mieliau lindėčiau pasislėpęs užuot ką nors iškirtęs.


...


Jėzus Marija~! Jeigu ten tikrai priešas, tai man tikrai reikės ką nors pjaut ir kirst. – -

Užsimerkęs papurčiau galvą. Neturėčiau daryti skubotų išvadų, kai viskas dar tik priekyje. Kita vertus traškančių šakų, žvangančio metalo ir trypiančių kojų garsai buvo jau visai čia pat ir garbės žodis – atrodė, kad paliesčiau viską vos tik ištiesęs ranką. Galbūt pojūčius sustiprino elfiška klausa, tačiau tie garsai tikrai nebuvo draugiški.

– Laikykitės tyliai ir nesikelkite, - Kerivena nužvelgė mus visus iš eilės, - kova nėra mūsų tikslas ir geriau, kad jie tiesiog pro mus praeitų, aišku?

Mes klusniai linktelėjome ir po kelių akimirkų jau galėjau išskirti balsus. Žemus, šiurkščius, gerklinius balsus, kurie tikrai rėžė ausį. Jie rėkė, šaipėsi, urzgė, o mes slėpėmės visai čia pat, už krūmų, tikėdamiesi, kad jie praeis mūsų nepastebėję. Na, jie tikrai mūsų nematė, nes krūmai buvo labai tankūs, tačiau kas jei ten tie padarai turėjo labai gerą uoslę?

Jie šūktelėjo kažką keista gomurine kalba, kurios visiškai nesupratau ir, kita vertus, visai nenorėjau suprasti. Kerivena tyliai suniurnėjo. „Uruk-hai...“ ji suirzusi atsiduso.


– PASISKUBINKIT, LERVOS!!!




O____o




Viešpatie aukštielninkas, jau maniau, kad širdis nusiris į batus tai išgirdus. Balsas buvo labai piktas ir rėkė čia pat visai netoli nuo mūsų, tad turėjau sukaupti visus valios likučius, kad gulėčiau ten užsislėpęs. Labai norėjau atsistojęs pažvelgt į tuos Uruk-hajus! Nu jo, suprantu, kad kvaila ir panašiai, tačiau kalakutas irgi galvojo. Kol nepapuolė į puodą, a ne? Pala... Ką aš čia dabar. Siaubas, man jau negera. Paranoja, paranoja!! ><

– GREIČIAU!! – vėl tas balsas. – KITI JAU KAUNASI! GREIČIAU!!!

Kiti? Mes susižvalgėm. Tas garsus „būm“ kitame upės krante, ko gero, buvo susijęs su tais „kitais“. O su jais greičiausiai pliekėsi Legolasas ir mūsų trijulė. Akimirką mane apėmė panika, tačiau paskui suvokiau, kad jiems turėjo visai neblogai sektis, jeigu tiems orkams... ėė... atsiprašau – Uruk-hajams reikėjo pastiprinimo.

– ĖDALAS! UŽUODŽIU~! – užriko kitas balsas, lygiai toks pat bjaurus. – GALYBĖ ĖDALO~!

Èlion veidas persikreipė į „Ė?“ išraišką. Aš ir pats taip galvojau. Mes patys turėjom tik lembaso duonos, kuri buvo saugiai susukta į tuos elfiškus lapus ir nugrūsta kažkur į mūsų krepšių dugną, tad kaip jie tai užuodė? Negana to, buvau maždaug 99% įsitikinęs, kad uruk-hajai elfų duonai buvo alergiški.

– MĖSA! UŽUODŽIŲ ŠVIEŽIĄ MĖSYTĘ~!! – nenusiramino balsas.

Po šių žodžių, nors kojos vis dar trypė, kardai žvangėjo, o balsai rėkė, kažkodėl pasaulis aplink mane nugrimzdo į spengiančią tylą. Tarytum kas būtų nuspaudęs „mute“ ant valdymo pultelio. Tegirdėjau tik vientisą telemetrinį signalą (pyyyyyyyp), tokį aukštą ir erzinantį, tarytum koks uodas būtų įskridęs man į ausį. Tarytum vėl būčiau atsidūręs po vandeniu. Viską mačiau, mačiau visus judesius, viską, tačiau garso nebuvo.

Sumirksėjau dirstelėdamas kairėn... ir pamačiau patį šlykščiausią mano kada nors matytą veidą. Man akys ant kaktos iššoko. Ta galva buvo visiškai plika, papuošta elfo Dobio ausimis, tačiau velnias, visai ne miela!!! Suskilinėjusi oda buvo labai nešvarios nosinės spalvos. Geltonos akys vertikaliais vyzdžiais išsprogusios pūpsojo akiduobėse, ilga kumpa nosis galėjo tarnauti vietoj durklo, o... fu... ką ir bekalbėt apie to padaro dantis. Nemažai jų trūko, o tie keli vis dar sveiki buvo aštrūs, geltoni ir tokie purvini, kad jokia dantų pasta nebūtų jiems padėjusi. Kvapas baisesnis negu viešojo tualeto. Ir jei TO dar nebūtų buvę gana, tas padaras šypsojosi.

– Mėsytė~! – ištarė jis slinkdamas arčiau ir iškart atpažinau tą balsą. – Šviežia elfų mėsytė... – nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, jis uždėjo savo leteną man ant kelio (ĖĖĖĖĖ!!! Gerai, kad neėmiau cypti, tačiau garbės žodis, veidas tikrai pamėlynavo =__=). – EGZOTIŠKA ELFŲ MĖSYTĖ~!! – išsiviepė uruk-hajus.


ŠVYST~!



Per sekundės dalį padaras neteko galvos ir suglebęs kūnas nuvirto atgal, o jo galva nuriedėjo upės link. Riedėjo, riedėjo, riedėjo, riedėjo ir pliumpt!



O.o



ĖĖĖĖĖĖĖĖ?!!!!


It paklaikęs atsisukau atgal, kur už manęs stovėjo Hyungas su katana dešinėje rankoje ir katanos dėklu kairėje. Jo kardas buvo apsinešęs tamsiu kone juodu krauju, o jis suraukęs antakius labai rimtu žvilgsniu dėbčiojo į galvos netekusį kūną.

– Miną liečiu tik aš, - pareiškė jis ir nukratė nuo katanos kraują.


O___o *žagt*







– HYUNGAI~!! – pašokau ant kojų ir jis nebeatrodė panašus į aukštą karvedį iš rytų. Labiau jau priminė susivėlusį žmogiško pavidalo Inuyashą.

– Ką? – sumirksėjo jis žvilgtelėdamas į mane. – Jis ketino tave suėsti, - papūtė jis lūpas, kai už krūmų pasigirdo siautulingas rėkimas ir trepsėjimas.

– Bet dabar jie tikrai griebsis mūsų! – ėmiau mosikuoti rankomis it paklaikęs.

– Čangminai, - prie mūsų priėjo Kerivena, - kai tu taip skaniai kvepi, jie anksčiau ar vėliau tikrai būtų prisikasę iki mūsų, - ji kreivai šyptelėjo, - tai buvo tik laiko klausimas.



*trūksta kraujagyslė*

Ka—kaip? Ką padariau?

– O jei mūsų draugai tikrai kaunasi su uruk-hajais kitoje upės pusėje, - prie mūsų šypsodamasi priėjo Èlion, - mūsų pareiga – sustabdyti šitą gaują, - ji parodė į krūmus, - kad jų nepasiektų.

Keista, kad žmonės šypsojosi tokioje situacijoje, nes pažvelgęs į priekį pamačiau iš miško mūsų link artėjančius mažiausiai 30 uruk-hajų ir kažin, ar čia buvo jau visa jų banda. Jie visi buvo tokie pat baisūs ir netgi šlykštesni negu tas, kur Hyungas pakapojo ką tik.

Jie pastebėjo mus spoksančius į juos, tada atkreipė dėmesį į ant žemės besivoliojantį savo bendražygio kūną. Ir Jėzus Marija kaip pasiuto.

– Prasideda, - Kerivena kone laiminga išsitraukė kalaviją ir nulėkė jų link šaukdama, - Gosto nìn, padugnės! Gosto nìn~! Èlion, neatsilik~!

– Supratau! – ištarė Èlion keldama savo pačios kalaviją ir, pastebėjusi sumišimo perkreiptą mano veidą, ji apgailestaudama patraukė pečiais ir šyptelėjo. – Na, ją ne šiaip sau vadina Kerivena Drąsiąja, - tai pasakiusi nubėgo paskui draugę, kuri jau buvo iškirtusi uruk-hajų ar du.

Tiesiog sustingau.

– Mina~ kaja~, - Hyungas stumtelėjo mane alkūne (--ONE TOUCH--).

Vis dar stovėjau it mietą prarijęs.

– Ne... negaliu, - staiga pratrūkau,- Hyungai, aš nemoku kautis, atsipeikėk, tu ir nemoki!

Džedžiungas, jau besiruošiąs lėkti į mūšį, stabtelėjo ir pažvelgė į mane tomis neįskaitomomis akimis. Staiga jis sugrūdo ir kataną, ir jos dėklą į žemę ir pačiupo mane už pečių, stebeilydamasis man tiesiai į akis. Buvau užkluptas netikėtai. Hyungas toks rimtas paskutinį kartą buvo, kai atėjo sirgti už mane matiekos olimpiadoj. Abu dar mokėmės Ilsano pradinėj. Keista, tačiau rimto dvylikamečio Džedžiungo atvaizdas buvo kone identiškas šitam mane purtančiam elfui.

– Mina~ - jo balsas buvo žemesnis ir kimesnis negu įprastai. – Tu gali. Žinau, kad gali. Negi pamirštai visas tekvondo ir kendo treniruotes sporto salėje? Tau puikiai sekėsi!

– Hyungai, - atsidusau, - tas buvo septintoj klasėj. Ir treniravaus tik metus...

– Tai kas?! – Hyungas palinko arčiau intensyviai šnabždėdamas. – Tai kas? Tai – tarsi važiuoti dviračiu – kartą išmokęs, niekada nepamirši.


=__=;;


Taigi žinoma, čia šneka žmogus, kuriam važiavimas dviračiu svarbesnis už valgymą.

– Ko išmoksi, ant pečių nenešiosi, aišku? – jis lengvai mane papurtė. – Viskas visuomet naudinga, Mina~

– Ko gero... – nudūriau akis žemyn.

– O jeigu ne, - jis staiga išsišiepė, - lik šalia manęs, tave apginsiu. Chiiii~ - vėl apsireiškė burunduko šypsena. – Gerai, Mina? Čiūūūū~ - jis papūtė lūpas.






– Fuuu, šlykštynė, atšok nuo manęs~!! – pasibjaurėjęs atstūmiau jį šalin.

– Che che, nu va, tu ir vėl normalus, - Hyungas patapšnojo mane per nugarą (--ONE TOUCH--). - Varom! – ir, pačiupęs savo kataną bei jos dėklą, jis nurūko tiesiai į verdantį mūšį.

Ko gero, nebeliko jokios kitos išeities. Sugriebęs man prie liemens pritvirtintą elfų kalaviją, bandžiau prisiminti visas tas kendo pamokas, į kurias septintoj klasėj mane nusitempė Hyungas.

Tekvondo, a ne? Tvirtai suėmiau kalavijo rankeną ir ištraukiau jį iš dėklo. Pažiūrėkim, ar bent ką nors prisimenu. Gi vis tiek žūtbūt, a ne? Tad koks skirtumas?

Atsilošęs ir leidęs uruk-hajaus kuokai praskrieti vos keli centimetrai man nuo veido suvokiau, kad mano kūnas sugebėjo daryti daug daugiau negu tikėjausi. Tiesą pasakius, buvo ganėtinai įdomu, nes beveik nebuvo laiko apmąstymams ir kažkur mažoj galvos kertelėj žavėjausi, jog kūnas žino ką daryti dar prieš smegenims užregistruojant bet kokį besiartinantį pavojų. Tarytum giliai galvoje būčiau turėjęs antrines smegenis, kurios įsijungdavo tik nenumatytu atveju.

Ir manęs visai neužgriaužė sąžinė, kai mano kalavijas pradingo uruk-hajaus krūtinėje. Ko gero, antrinės smegenys neturėjo jausmų. Mūšio įkarštyje dairiausi ir savo sąjungininkų, norėdamas įsitikinti, ar jiems gerai sekasi. Ko gero, neverta nė sakyti, kad Kerivena buvo tiesiog nereali. Ji lėkė nuo priešininko prie priešininko, jos lengvas kalavijas blykstelėdavo kiekvieną kartą jai perrėžiant uruk-hajų gerkles. Èlion... na, ji nebuvo tokia judri kaip Kerivena. Greičiausiai ji buvo šiek tiek sustingusi dėl to amžino sėdėjimo bibliotekoje. Judesius varžė ir ilgas apsiaustas. Tačiau apskritai jai sekėsi visai gerai. Kaip bibliotekininkei. Ta prasme, draugystė su Kerivena kada nors turėjo išeiti į naudą.

Staigiai pasilenkusi ji rėžėsi petimi į vieną uruk-hajų. Nuo smūgio jėgos jis persivertė per ją kūlversčiu. Dar vienas staigus posūkis ir jos kalavijas susmigo pabaisai į pilvą. Fuuu... nepasisekė. Hmm... Iš Èlion išeitų visai nebloga ledo ritulininkė...

– GRAAAA~ - už nugaros išgirdau riaumojantį dar vieną uruk-hajų ir, pakėlęs akis, išvydau į mane atsisukantį susirūpinusį Hyungą, tačiau per tas kelias minutes aš taip prie visko pripratau, kad net nežiūrėdamas apsukau kalaviją atgal ir suvariau jį tiesiai į už manęs stovėjusį monstrą. Ištraukęs kalaviją, išgirdau duslų dunkstelėjimą.

– Švariai, Mina~ - pagyrė Hyungas ir tarytum vilkelis ėmė suktis aplink savo ašį, kapodamas kairėn ir dešinėn. Ar kada esat matę fantastinių filmų, kur ilgaplaukiai pagrindiniai herojai vienu metu kaunasi su šimtu ar netgi daugiau priešininkų? Ir tada jie ten demonstruoja galybę kovos menų veiksmų sukdamiesi ore, spardydamiesi ir daužydamiesi ir ten visai kaip kas akimirką persiversdami kūlversčiu ore? Na, tarkim, Hyungas atsiminė kur kas daugiau iš mūsų tekvondo treniruočių negu aš. Arba jisai buvo didžiulis fantastinių kovinių filmų fanas. Žinoma, bet kuriuo kitu atveju toks antgamtiškas karinis elgesys būtų visiškai neįmanomas, tačiau dabar, turint omeny tam tikras aplinkybes, elfų kraujas jam leido aukštai pašokti, skrieti ir suktis ratu išmušant pakeliui pasitaikiusius uruk-hajus tarsi minkštakūnius darželinukus.

– Jūs avarai kaunatės labai unikaliu būdu, - ištarė Kerivena, kai galiausiai atsidūriau greta jos ir kovėmės nugara į nugarą.

– Na, taip, mes šito išmokom labai seniai, - sušvokščiau spirdamas vienam baisiui tiesiai veidan. O.o‘‘ Tik pamanyk, visai neseniai mane gąsdindavo vien mintis apie špagatą.

– Tačiau visa tai jau ima erzinti, - pareiškė ji kišdama ranką sau į kišenę. Tiksliai nemačiau, ką ji ten ištraukė, tačiau daiktas priminė mažą rutulį. - Èlion! – šūktelėjo Kerivena.

Èlion liovėsi badžiusi vieną šlykštų uruk-hajų ir apsižvalgė ieškodama Kerivenos. Kone surikau, kai dar vienas baisius prilėkė prie jos užsimodamas kalaviju, tačiau Èlion pajuto grėsmę ir šiaip ne taip išvengė kirčio. Galėjau prisiekti, kad tas kardas kliudė jai šoną, tačiau ji tiesiog sugūrino savo kalavijo rankeną uruk-hajui veidan ir prisimerkė bandydama įžiūrėti, ką ten Kerivena jai rodo.

– Vesk juos iš čia! – paliepė Kerivena, kai Èlion kilstelėjo antakius ir karštligiškai linktelėjo.

– Čangminai, eime! – ji man pamojo ir aš greit dirstelėjau į Keriveną, kuri tiesiog spyrė man į užpakalį rėkdama:

– JUDINKIS~!! – ir aš nubėgau pas Èlion.

– Kas vyksta? – paklausiau išvengdamas dar vieno uruk-hajaus smūgio.

– Ji atsikratys jų visų iškart, tad mes turim kuo greičiau iš čia dingti, - sunkiai kvėpavo Èlion, - greičiau, griebk savo hjongą ir nešdinamės iš čia, - ji puolė miško link, pakeliui kapodama jai kelią pastojusią tankią uruk-hajų sieną.

Paskutinį kartą žvilgtelėjau į Keriveną. Ji atrodė labai rimta, tarytum ketintų atlikti labai sudėtingą džiutsu. Tiesą pasakius, mane nudilgė kaltės jausmas, kad mes ją taip paliekam, tačiau, ko gero, ji buvo pakankamai patyrusi ir žinojo, ką daro.

– Hyungai, varom! – mudu su Èlion prabėgom pro jį, kai anas nusiuntė į Tartarą dar porą uruk-hajų.

– Ką--? – jam atvipo žiauna, tačiau nebuvo laiko jokiems aiškinimams, tad tiesiog pačiupau jį už sprando ir nusitempiau su savim. Jo kojos tabalavo ore. Jetau, kažkur jau matyta.

– GA-ak~! – jam užlūžo balsas bebandant bėgti atbulomis. Jis vaizdžiai mataravo rankomis, gniauždamas savo kataną ir jos dėklą. – Ka—kaip gi Kerivena?

– Ji mus pasivys vėliau, dabar turim paskubėti! – sušvokštė Èlion pagaliau prasibrovusi į mišką, sekdama uruk-hajų paliktais pėdsakais.

– Kodėl seki jų pėdomis? – paklausė Hyungas pagaliau bėgdamas drauge su mumis veidu priekį.

– Kad pažiūrėčiau, ar jų yra daugiau,- Èlion tvirčiau sugniaužė savo kalaviją.

Jau buvom kirtę gerą miško gabalą, tačiau už nugarų vis dar girdėjom mūšio garsus, ir Èlion dar labiau paspartino tempą.

– Ar dar toli? – paklausiau. Nebuvau pavargęs, labiau jaudinausi dėl bibliotekininkės – ji atrodė ne per geriausiai.

– Kol nieko nebegirdėsim, - atsiduso ji ir staiga sustojo, slystelėdama ant dumblinos miško žemės. Mudu su Hyungu irgi iškart sustojom ir nors akimirką nelabai supratau, kas atsitiko, labai greitai pamačiau, kas privertė Èlion sustoti.

Pasirodo, pakeliui mūsų link uruk-hajai buvo užtikę mažą stovyklavietę ir dabar mes matėme tai, kas iš jos buvo likę.

– O ne, - eidama arčiau aiktelėjo Èlion. Tas „o ne“ buvo visiškai suprantamas, nes tarp užgesinto laužo ir suplėšytų krepšių gulėjo du sumaitoti kūnai. Labai graudus reginys. Priėję arčiau pamatėme, kad tai buvo vaikinas su mergina, ko gero, maždaug mano amžiaus.

Regis, jie buvo čia atvykę kažko atšvęsti be jokių ginklų ir uruk-hajai juodu tiesiog užklupo visiškai nepasiruošusius.

– Laimingi kvailiai, - liūdnai ištarė Èlion pritūpdama prie vienas greta kito gulinčių kūnų, - laimingi kvailiai, - pakartojo ji.

Pasigirdo tylus kosulys. Mergina vis dar buvo gyva. Vos vos. Atmerkusi akis ji pažvelgė tiesiai į Èlion. Ji jau nebegalėjo šnekėti, jos akyse kaupėsi ašaros ir man staiga gerklę tarsi kas replėmis surakino. Èlion tiesiog nubraukė merginai nuo veido kruvinus plaukus ir liūdnai šyptelėjusi pakilo ant kojų.

– Eime, - tyliai ištarė ji pasisukusi eiti.

– Ką? – nepatikliai žiūrėdamas į ją plykstelėjo Hyungas. Jis dirstelėjo žemyn į du jaunuolius. – Tu... tu taip juos čia ir paliksi?

– Jiems jau nebeįmanoma padėt, - pažvelgė į jį Èlion, - viskas baigta.

– Bet negalim tiesiog jų čia palikti! – pasibaisėjo Hyungas.

Èlion trūko kantrybė. Pagriebusi jį už atlapų, ji prisitraukė jį sau prie pat veido.

– Turim pasitraukti kuo toliau nuo šios miško atkarpos! Netgi aš dar girdžiu kardų žvangesį! – sušnypštė ji. – Tu nė neįsivaizduoji, ką sugeba Kerivena! Tie apgailėtini vaikiai jau ir taip pasmerkti. Dabar ne laikas vaidinti didvyrį. Galas arba jiems, arba mums!! – Èlion jį paleidus, Hyungas šiek tiek klūptelėjo.

– Tu... – nudilgė ją žvilgsniu. – Tu... beširdė!! – pratrūko jis ir, pačiupęs mane už riešo, nusitempė tolyn nuo sumaitotos stovyklavietės, tolyn nuo Èlion.

Nežinau, buvo Èlion beširdė ar ne, tačiau ji tikrai žinojo, ką kalba apie Keriveną. Nes maždaug po 10 minučių pasigirdo garsus sprogimas. Laimė, jau buvom pasitraukę ganėtinai toli ir sprogimo (ar kad ir kas tai bebūtų buvę) banga mūsų nepasiekė.

Hyungas sėdėjo ant medžio šakos tarytum surūgęs Inuyasha ir visai nesikalbėjo su Èlion. Pakeliui nesutikę nė vieno uruk-hajaus įkūrėme stovyklavietę laukdami, kol pasirodys Kerivena. Sutemo, nusileido saulė. Tačiau elfės vis dar nebuvo nė kvapo. Èlion spėjo, kad ji greičiausiai nusprendė patikrinti kaip sekasi tai kitai mūsų grupei kitoj upės pusėj, tad mums beliko tik laukti.

Nepasakyčiau, kad man nepatiko laukti, nes gavom progą pailsėti, tačiau protas buvo pernelyg pavargęs, kad apie ką nors galvočiau. Net nenorėjau kalbėtis. Negana to, Hyungas ir pats tingėjo burną praverti, o Èlion...

Pala.


...


Tai velnias.

– Hyungai, - atsistojau ir pakėliau akis į medį, kur Hyungas sėdėjo aukštai ant tvirtos šakos. – Hyungai, Èlion nėra.

– Hmpf, - burbtelėjo jis nė nesiteikdamas ištraukti iš rankovių rankų, - ir man turėtų rūpėti, nes...?

Negalėjau PATIKĖT, kad jis vis dar ant jos pyko. Užsispyręs, iracionalus asilas. Garbės žodis. Net jeigu jam pasakyčiau, kad be Èlion tikrai paklystume, jis, ko gero, vis tiek nė pirštelio nepajudintų. Tad nusprendžiau griebtis kitos taktikos.

– Ar bent įsivaizduoji, ką mums padarytų Kerivena, jeigu neduok Dieve, Èlion kas nors nutiktų? – paklausiau.

Stojo tyla. Hyungas atsiduso. Ir nušoko žemėn.

– Gerai, - jis perbraukė ranka sau per ilgus šilkinius plaukus, - tu eik ten, - jis parodė, iš kur mes atėjom, - aš eisiu ten, - parodė sau už nugaros.

– Nu gerai, - pavartęs akis pasisukau eiti, - tik nepasiklysk.

– Pa~ - buvo paskutinis jo ištartas garsas prieš jam pradingstant tamsiame miške.

Atgal ėjau lėtai sekdamas uruk-hajų paliktus pėdsakus ir atidžiai klausydamasis, bet kurią akimirką pasirengęs griebtis savo kalavijo. Danguje spindėjo pilnatis, tačiau mėnulio šviesa sunkiai skverbėsi pro tankias medžių šakas. Tegirdėjau atsitiktinį pelėdos ūkavimą ir man po kojomis gulinčių šakelių traškėjimą.

Gana greitai pasiekiau sumaitotą stovyklavietę ir sustojau. Kažkas... buvo netaip. Apsižvalgiau aplink bandydamas įsitikinti ar man tik kartais nesisapnuoja, tačiau tikrai. Kūnų nebebuvo. Užsimerkiau ir įsiklausiau.

Kažkas šliaužė upės krantu. Susikūprinęs tyliai nuslinkau pro krūmus vandenų link. Išnirus iš tankumyno mane pasitiko skaisti mėnesiena ir man atkrago žandikaulis. Vanduo spindėjo nutviekstas sidabrinės šviesos, miškas atrodė kone nežemiškas. Ten apačioj prie kranto Èlion stūmė į vandenį valtį. Nereikėjo nė primerkt akių, kad matyčiau, kas jos viduje. Valtyje buvo gražiai paguldytas vaikino kūnas.

Èlion susilenkė sunkiai kvėpuodama ir tada atsisuko, kad į Anduiną įstumtų dar vieną valtį su merginos kūnu joje. Sunkiai nurijęs seiles, nužingsniavau šlaitu žemyn jos link. Bibliotekininkė sėdėjo ant upės kranto stebėdama dvi sidabrinių vandenų lėtai nešamas valtis. Galiausiai priėjau visai prie pat jos ir atsisėdau gretai netaręs nė žodžio. Ji į mane nė nedirstelėjo. Stebėjau valtis, kol jos pradingo už upės vingio. Èlion apkabino save per kelius.

– Nesu beširdė, - ramiai ištarė ji ir galiausiai pasukau galvą dešinėn, kad ją matyčiau, - tik atsargi, - ji pakėlė į mane akis silpnai šypsodamasi.

– Ė... nekreipk į jį dėmesio, - ramindamas ją šiltai šyptelėjau, - Jis nesugromuliuoja žodžių prieš juos ištardamas. Beviltiškas atvejis.

– Bet... – užsimerkdama tyliai nusijuokė Èlion. – Truputį juokingas...

Sumirksėjau. Juokingas? Čia ką, komplimentas?

– Èlion? Gerai jautiesi? – susiraukiau.

– Mhmm... – vis dar užsimerkusi ji linktelėjo galva, atsiremdama man į petį.

OK, dabar tai jau tikrai baisu.

– Èlion? – jos veidas buvo taip arti. Atrodė, kad ji miega.

...

Kas taip greitai užmiega?


– Èlion? – uždėjau ranką jai ant peties ir ji, staiga susvyravusi, nuvirto tiesiai man į sterblę. O____O“ Norėjau lengvai ją krestelėti, tačiau mano ranka susmigo tiesiai jai į dešinį šoną. Šlapią ir glitų dešinį šoną. Nu čia tai jau tikrai ne vanduo. Bandydamas nusiraminti lėtai nurijau seiles.


– ÈLION?!

----------------------------------------------------------------------------------------------------

ŽODYNĖLIS

* Gosto nìn – BIJOKIT MANĘS~ (sindarų k.)

* Kaja – eime (korėjiečių k.)



Bus daugiau (jeigu norit)

[zhmogeliukas]

Antra, kodėl jis TRAUKĖ lauk kalaviją? Hyungas buvo pakankamai pavojingas vien su virtuviniu peiliu (arba kauptuku, jei jau apie tai prabilom).

-įsivaizduoja tą vaizdą ir raitosi iš juoko-
ta prasme kaip jis su peiliu sėlina..iškeepsiu...XD lol

Hmpf, - burbtelėjo jis nė nesiteikdamas ištraukti iš rankovių rankų, - ir man turėtų rūpėti, nes...?

Kažkas įsimylėjo...XD nu sprendžiant iš visų tipinių situacijųXD
Arba jis šeip...ĮsižeidėXD





Hm,pabaiga tai WTF, kur kita ser..dalis??
Ir visi numirs,o likę šeip susirgs vėžiu? o__O

dar,dar,dar,dar,dar ~~~


btw, eime rašosi kaja? Kodėl aš visada girdžiu aja? o.O"