Pakentėkit truputį, gerai? Man reikėjo kursinį rašyt, tai truputį buvau atitrūkus nuo visko. Šį savaitgalį būtinai išversiu ir įdėsiu
Kronikos
Collapse
This topic is closed.
X
X
-
7 diena (1)
lol, na, kursiniai yra neatskiriama studentiško gyvenimo dalis. kad ir ką bestudijuotum, juos vis tiek reikia rašyt. anksčiau ar vėliau bet kuriuo atveju, kursinis geriau negu bakalaurinis x.x
na, šiaip ar taip.. va, kai ėjau ištraukt šitą skyrių iš angliško forumo (nes iš mano word'o geriau netraukt, ten daugiau negu 200 psl ir mano senas laptopas pakimba kone kiekvienąkart, kai bandau tą failą atidaryt xD). ėch, kokia nostalgija šitas skyrius. aš jį iš tiesų parašiau daugiau negu prieš metus (mat aš kronikas rašau angliškai), ir galėjau pasipraktikuot savo vertimą toliau. che che.. tai pat įdedu sheilos iliustraciją... kuo toliau, tuo jos tik gerės... įdomu, ar jinai ir toliau skaitys ir pieš, kai angliškos chronicles grįš iš hiatus... T.T nerašiau jau nuo spalio... nu gal... -sigh-
anyways, enjoy and comment please
Kronikos
7 diena (1)
Džiunsu praspraudė galvą pro tankias šakas ir jo akys greitai sušaudė kairėn ir dešinėn. Jis stengėsi kaip galėdamas geriau išnaudoti periferinį regos lauką, mat negalėjo sukioti kaklo.
– Gerai, - pasakė darkart kelis kartus pažiūrėjęs kairėn, dešinėn, aukštyn ir žemyn, - viskas tvarkoj, galim eit... ūūf~ - jis šovė lauk iš krūmo, kai Jučionas paspyrė jam į užpakalį, ir Džiunsu šovė viršun kaip iš patrankos.
Po kelių akimirkų jis nusileido į lapų krūvą veidu žemyn. Junho, Legolasas ir Jučionas apsidairė išėję iš tankumyno. Jau buvo po vidudienio ir greitai turėjo būti visa para, kai jie atsiskyrė nuo savo bendražygių. Kol kas jie nebuvo aptikę nieko įtartina ir lėtai, tačiau saugiai, keliavo tolyn į šiaurę, sekdami Anduino vaga.
Medžiai darėsi vis didesni ir keistesni. Junho atrodė, kad juos kažkas stebi. Jis tvirtai sugniaužė kalavijo rankeną ir nužingsniavo tolyn paskui Legolasą, aplenkdamas Džiunsu, kuris gulėjo išsiskėtęs ant žemės.
– Ir kodėl tai padarei, blemba? – jis suinkštė stodamasis ir braukdamas šalin prie drabužių prilipusius lapus. Jis pasitikrino, ar visos kūno dalys vietos ir, kai jo rankos nusileido jam ant užpakalio, jis atsiduso iš palengvėjimo.
– Kad judėtum, - Jučionas patapšnojo Džiunsu per petį ir nuskubėjo paskui Junho.
– Ja, - Džiunsu reakcija nesiskundė ir greitai prisijungė prie visos grupės, - tai, kad kažkada mane aplenkei sprinte, dar nereiškia, ka aš lėts. Gi žinai, ka galiu bėgt labai greitai, - jis sukryžiavo rankas, purkšteldamas tarsi mažas vaikas.
Jučionas pavartė akis ir nė nebesivargino kalbėti angliškai.
– Džiunsu, jeigu aš tave myliu, dar nereiškia, kad taikstysiuos su tavo kiekviena kvaila pastaba, - jis įspėjo korėjietiškai.
– A ne, o tai, labai indomu, ką be manęs darytum, a? – ir Džiunsu pratrūko korėjietiška greitakalbe. – Univere per paskaitas mirtum iš nuobodulio ir...
– Bent jau man nereiktų aiškint visko, ko tu...
Junho trinktelėjo sau per kaktą ir pavargęs atsiduso. Kai tiedu šitaip riejosi (nors jis ir suprato, kad tai buvo vienas iš būdų, kuriais reiškėsi jų draugystė), juos visus keturis laisvai galėjo atrasti be kuris gera klausa pasižymintis priešas. Miškas nebebuvo toks tankus kaip anksčiau. Tuo taku, kuriuo dabar jie visi žengė, laisvai būtų galėjęs prajoti raitelių būrys. Ir nors dabar nebeliko prieblandos, kai juos užplūdo saulės šviesa ir šiluma, Junho jautėsi padėtas ant sidabrinės lėkštutės ir visiškai neapsaugotas. Ką ir bekalbėti, kad žemės reljefas nebebuvo plokščias. Jie atsidūrė kalvotame miške ir Junho atrodė, kad bet kas galėjo pasislėpti už tų kalvų iš kairės ir dešinės, ruošdamas jiems pasalą.
– Aš per daug galvoju... – jis tyliai sumurmėjo, eidamas Legolasui iš dešinės, pasirengęs atremti bet kokį jo pusėn atskriesiantį smūgį.
Porelė jiems už nugaros nenustojo pliekęsi. Dar blogiau – jiedu ėmė laidyti juokelius ir žvengė tarsi išprotėję. Džiunsu balsas skambėjo tarsi bažnyčios varpai ir, ko gero, jis buvo girdėti mylios spinduliu aplinkui. Pridėk prie visko aukštą ir kvailą Jučiono kikenimą, ir išeina nuostabi simfonija.
Keista, tačiau Junho pyktis dėl tokio vaikiško elgesio visai nekilo. Iš tiesų jis buvo visai nieko prieš, kad jie sau ten žviegtų tarsi skerdžiami. Jis tiesiog... iš dalies... jautėsi kaltas, kad įvėlė visus šiuos žmonės į šitą betvarkę. Nors mažytis balselis smegenų kertelėje jam aiškino, kad tai Džedžiungas atidarė Dėžutę, bet jam neišėjo suversti jam kaltės. Nei jam, nei tam vargšui graužikui, kuris žiauriai išgąsdino buvusį blondiną ūkininką. Galų gale tai juk jis nusileido į Kim Džedžiungo ryžių lauką. Tai jis paėmė dėžutę iš naikintuvo. Tai jis neleido savo porininkui parduoti dėžutės priešingai barikadų pusei.
– Jūsų kalba labai gyvai skamba, - pastebėjo Legolasas, žvilgtelėdamas į Junho, aiškiai turėdamas omeny anuos du jiems už nugarų.
– O... – Junho pakėlė akis, grįždamas į realybę. – Na, galbūt ji taip skamba, nes aniedu taip šneka... Atsiprašau, jeigu jie tave vargina, - pasakė jis, - suprantu, kad šitaip niekas nesielgia, kai pavojus arti, tačiau, ko gero, jiedu dar neišaugo iš savo protinės paauglystės...
– Ką--? Paauglystės? – Jučionas liovėsi ėdęs Džiunsu, laikydamas jo galvą sau po pažastim, staigiai pakeldamas akis. – Junho-hjongai, man 21!
– Dvidešimt vieneri? – Legolasas atsisuko nustebęs. – Ganėtinai mažai... kaip elfui.
– Šimtai, - įsikišo Junho stabtelėdamas, - jam – dvidešimt vienas šimtas. Du tūkstančiai šimtas, - jis dėbtelėjo į Jučioną akivaizdžiai liepdamas paremti jo sukurptą teoriją.
– Teisyyyyyyybė, - Jučionas trinktelėjo sau per kaktą, šiek tiek šokiruotas grėsmės sklindančios nuo Junho, kuris šiaip būdavo toks ramus ir pastovus, - dvidešimt vienas šimtas, - jis paleido Džiunsu ir jau buvo beaiškinąs toliau, kai jo dešinė ranka staiga pagriebė jam prie liemens kabantį kalaviją ir akimirksniu kilstelėjo jį į akių lygį...
... atmušdama į Jučioną paleistą strėlę.
– WAAA~!! – Džiunsu atšoko nuo Jučiono, kai strėlė, nepasiekusi savo taikinio, nukrito ant žemės. – JĖZUS MARIJA!! Nieko sau refleksai, Jučionai!!
Jučionas spoksojo į Džiunsu ir pats negalėdamas patikėti, kad jo kūnas veikė taip žaibiškai. Jam atvipo žiauna ir jis stovėjo ten sau priblokštas netikėtos situacijos.
– Slėpkitės!! – suriaumojo Junho, pargriaudamas Jučioną ir Džiunsu, kai Legolasas ėmė laidyti strėles į kažką, kas norėjo jiems pakenkti. Junho tvirtai sugniaužė savo kalaviją ir, pačiupęs Jučioną jam už apykaklės, nuvilko jį ant nedidelės kalvos jiems iš kairės. Džiunsu greitai pagriebė visas kuprines, mat jos visos liko gulėti ant žemės po to, kai jie parvirto, ir nieko negaišdamas nuskubėjo paskui juos.
– Tai - Uruk-hajai!! – suriko Legolasas atsitraukdamas.
Vos tik Jučionas buvo saugiai atremtas į medį, Junho atsisuko ir juos pamatęs iškart pajuto nesvietišką pasibjaurėjimą. Jų link slinko šeši dideli ir bjaurūs padarai, kurie bandė išvengti Legolaso strėlių, atmušdami jas savo skydais. Net ir žmogaus akys būtų gebėjusios pastebėti jų bjaurumą, tačiau dabar Junho buvo apdovanotas (arba prakeiktas) elfo rega, ir jis aiškiai matė tas dideles, deformuotas būtybes, skubančias jų link. Jų masyvūs ir raumeningi kūnai buvo aptempti purvinai tamsia ir pilka oda. Dideliems, aštriems ir žiauriai purviniems dantims nebūtų galėjusi padėti nė pati geriausia balinanti pasta. Plačiose nosyse žiojėjo didelės šnervės. Nors iš tiesų tos kūno dalys net nepriminė nosių. Daugelis jų priminė tiesiog dvi juodas gyvatės šnerves. Kažkodėl vieną akimirką Junho pagalvojo, kad jie visi atrodo kaip dideli, bjaurūs, peraugę voldemortai.
Kai kurie uruk-hajai bėgo su perskeltais šalmais ant galvų, kitiems už šalmus tarnavo jų ilgi riebaluoti plaukai. Jie buvo apsiginklavę strėlėmis, kuokomis ir kardais, o jų šarvai buvo tokios pat spalvos kaip ir jų oda, tad jie priminė didelius purvo kalnus.
– Ir viskas? – Junho išgirdo Džiunsu sakant, kai jis atsistojo greta, nužvelgdamas jiems prieš akis atsiveriančią panoramą. – Tik šeši? O tai kur kiti? Tik nesakyk, kad jie kitoje upės pusėje... – jis išsigandęs užsidengė burną.
Tačiau aštri Junho klausa jam aiškiai leido suprasti, kad tai – dar tikrai ne viskas. Nors jie stovėjo ant kalvos, o Legolasas vis dar plūkėsi laidydamas strėles į Uruk-hajus natūraliai susiformavusioje įduboje, kas dėjosi už tos kalvos priešais, jie matyti negalėjo. Velnias, Junho staiga panoro būti aukštesnis.
– Heok! – jo ausis pasiekė aiktelėjimas ir jis atsisuko kaip tik tuomet, kai Džiunsu trinktelėjo sau per kaktą, pribėgo prie artimiausio medžio, šoko tiesiai ant kamieno ir... užsikabarojo viršun tarsi labai vikrus mažas meškiukas.
– Visai... protingai, - sumurmėjo Junho eidamas prie medžio drauge su Jučionu, kuris, regis, jau buvo atsigavęs ir visiškai sukaupęs dėmesį į dabartinę situaciją, - Legolasai! Čionai! – sušuko Yunho, leisdamas Legolasui suprasti, kad jis kuo greičiau privalo atsirasti ant kalvos.
Išgirdęs Junho šūksnį, Legolas tūptelėjo, išvengdamas dar vienos į jį paleistos strėlės. Atsisukęs jis pamatė į medį kopiantį Džiunsu. Susidūręs su tokiu keistu elgesiu šviesiaplaukis elfas kilstelėjo antakį ir nusprendė paskubėti, kad pasiektų kalvą, kol tie patobulinti orkai neįsiveržė į įdubą. Bet kuriuo atveju kautis be Gimlio buvo ganėtinai nuobodu. Neturėdamas su kuo varžytis, jis jau pamiršo nukautų priešų skaičių. Tad jis apsisuko ant kulno ir nėrė pas tuos tris avarus.
– OK, truputį nekas, - sušuko Džiunsu, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą ant šakos, - nemažai jų lekia pas mus, o ten toliau yra jų stovyklavietė su dar daugiau babausių!
– Na, tuomet bent jau Džedžiungas, Čangmina ir merginos su jais nesusitiks, - ištarė Jučionas, žvelgdamas į Junho.
– Tikiuos, jog tu teisus, - atsiduso jis, - kiek ten jų?! – suriko jis pakeldamas akis į Džiunsu.
– Mmm... – Džiunsu atsispyrė pagundai skaičiuoti ant pirštų, bandydamas atgauti pusiausvyrą, tvirtai apglėbdamas medžio kamieną, - ateina mažiausiai dvidešimt. Stovykloj daug daugiau.
– Vadinasi, tiesiog turėsime pašalinti juos visus, - pareiškė Legolasas, galiausiai prie jų prisijungdamas.
– Gerai, Džiunsu, gali leistis žemėn!
– AA~!! – cyptelėjo Džiunsu, kai šaka, ant kurios stovėjo, iš tiesų pokštelėjo ir jis nusirito žemyn, tačiau dėl naujai įgytos elfiškos pusiausvyros, jis tvarkingai nusileido ant kojų tarsi katinas. – Oba, geras, - jis vėl pasitikrino, ar visos kūno dalys vietoj.
– Gerai,- tarė Junho traukdamas iš makščių kalaviją ir sviesdamas griežtą žvilgsnį į Legolasą, - einu. Pridenkit mane.
Legolasas linktelėjo, dėdamas į lanką dar vieną strėlę, ir Junho jau buvo belekiąs žemyn, kai Jučionas uždėjo ranką bendražygiui ant peties.
– Aš ir, - rimtai pareiškė jis.
– Tikrai? – paklausė Junho. – Čia tau ne filmas.
– Jučiona... – Džiunsu susirūpinęs atsistojo greta draugo.
– Ei... – Jučionas žvilgtelėjo į draugelį ir kvailai išsiviepė. – Geri refleksai, pameni?
– Tai ką tada man daryt? Ką daryt MAN? – Džiunsu sugniaužė kumščius.
– Lieki čia su Legolasu ir saugais strėlių, - pareiškė Jučionas, kai Junho šovė į priekį pasakęs vieną vienintelį Kaja~!
Kai jiedu bėgo kalva žemyn plaikstydamiesi apsiaustais, Džiunsu girdėjo Jučioną sakant „Gal čia ir ne filmas, bet kadaise man visai gerai sekėsi taekwondo~!“ Ir nespėjo pirmosios Uruk-hajų gretos jų pasiekti, kai trys priešininkai krito negyvi, pakirsti Legolaso strėlių. Junho puolė pirmyn, prasiverždamas pro du Uruk-hajus, sukdamasis aplinkui tarsi vijurkas, spirdamas, durdamas, trenkdamas ir vengdamas į jį nukreiptų kuokų. Jučionas tiesiog pašoko aukštyn, kone praskriedamas virš dviejų Uruk-hajų, pakeliui perrėždamas jų gerkles, ir nuskubėjo tolyn visiškai įsitraukęs į pradėtą darbą.
Jeigu kraujas ir ginklai būtų butaforiniai kaip filmavimo aikštelėj, pamanė jis. Iš tiesų tai būtų visai linksma.
Džiunsu akys šaudė pirmyn ir atgal, kai jis bandė suskaičiuoti visus kirčius, pjūvius ir paleistas strėles. Jis vos galėjo sužiūrėti, ką ten išdarinėjo Junho ir Jučionas. Jie visiškai paskendo toje riaumojančioje ir rėkiančioje pilkumoje. Džiunsu skrandis skausmingai susitraukė ir jam tai nepatiko. Jį apėmė nerimas. Jis atsitraukė, kai Legolasas paleido dar vieną strėlių seriją (anas dirbo kaip Kalašnikovo automatas), ir pakeliui į kažką įsipainiojo jo dešinė pėda. Nespėjęs laiku susigaudyti, jis parvirto aukštielninkas, o jų kuprinių turinys išsibarstė visur aplinkui.
Legolasas nė neatsisuko. Džiunsu atsiduso atsisėdamas ir apsižvalgydamas. Iš jų kuprinių iškrito duona, peiliai, antklodės ir juodi rutuliai.
...
Ara? Sumirksėjo Džiunsu. Juodi rutuliai? Jis nuropojo pro elfų duonos maišus juodų rutulių, išriedėjusių iš Legolaso kuprinės, link. Jie buvo maždaug sugniaužto kumščio dydžio, tobulos sferos formos, juodi ir, Džiunsu papurtė vieną sau prie pat ausies – ko gero tuščiaviduriai. Jis taip pat pastebėjo po trumpą tvirtą siūlą, pritvirtintą prie kiekvieno rutulio. Džiunsu giliai įkvėpė. Jo ausis pasiekė kovos garsai ir jis staigiai atsisuko į Legolasą.
– Ei?! Ar juose yra parako? – paklausė jis kilstelėdamas ranką su rutuliu delne ir stodamasis pats.
– Ko? – Legolasas greitosiomis atsisuko į jį prieš iššaudamas dar vieną strėlę. Strėlinėje jos nyko siaubingu tempu.
– Tipo... sprogmenų. Kaip bomba, - Džiunsu galvojo, kaip čia geriau viską paaiškinti, - nu tipo, ar šitie daro BUM, kai juos uždegi?
– Taip! Kodėl klausi?
– Ar labai galingi?
– Vienas gali išnešti į orą dviaukštį namą. O ką? Ką ketini daryti? – Legolasui baigėsi strėlės ir jis išsitraukė dailų elfišką kalaviją, pasirengęs lėkti kalva žemyn pas Jučioną ir Junho.
– Su šitais galėtumėm pakelt į orą visą uruk-hajų stovyklą, - pareiškė Džiunsu, kišdamas rutulius Legolasui į akis, - ir jie nebegalėtų prisijungti prie tų, kurie ten kalasi dabar apačioj.
– Mes pro juos neprasibrausime, - apgailestaudamas ištarė Legolasas, - o be katapulto taip toli tų sprogmenų nenumesime, šiuo metu niekaip negalėtume jų apeiti ir užpulti jų stovyklavietę...
Džiunsu išsišiepė.
– Kaip man juos padegti?
Junho nusimetė nuo pečių dar vieną padurtą uruk-hajų ir pažvelgė kairėn, kur Legolasas kovėsi su trim žmogėdrom iškart. Jučionas praslydo pro praskėstas priešininko kojas, sužeisdamas jį (ar tai) labai jautrioj vietoj. Kai uruk-hajus pardribo ir Jučionas pakilo ant kojų, jis sustojo greta Junho ir taip pat žvilgtelėjo į Legolasą, kuris kaip tik pasiuntė du priešininkus į kitą karalystę.
– Tu... čia... – žioptelėjo Jučionas, - Kur Džiunsu?! – jis išsigandęs apsižvalgė aplinkui.
Legolasas laisva ranka parodė atgal į kalvą, tuo pat metu nudurdamas trečią uruk-hajų.
– Jis kai ką sumąstė, - pasakė blondinas.
– Ką? Džiunsu? Sumąstė? – bejėgiškai žioptelėjo Jučionas, kai Junho puolė kitą jiems grasinančią pabaisų grupę. – Džiunsu? – vėl tarstelėjo Jučionas, sutelkdamas dėmesį į kalvą. Džiunsu nusliuogė iš medžio žemyn (kada, po galais, jis spėjo vėl ten užsikabaroti?) ir paėmė kažką į rankas.
– Che che, - sukikeno Džiunsu, uždegdamas dagtį keistu elfišku, Legolaso jam įduotu, prietaisu ir padėdamas juodą rutulį ant žemės. Jam prireikė darkart įsiropšti medin, kad tiksliai nustatytų uruk-hajų stovyklavietės vietą ir atstumą nuo savęs iki jos.
Jis paėjo kelis žingsnius atgal, leisdamas tvirtam siūlui įsidegti ir kaip reikiant pašnypšti, ir pakėlė akis, tikrindamas, ar kartais kokie nors medžiai jam nieko neužstoja. O jei ir užstoja, jam reikėjo sugalvoti kaip apeiti kliūtį.
– Tvarka! – suriko Džiunsu sugniauždamas kumščius. – Kim Junsu Aja Aja Fighting~!!
Junho sustingo chaoso vidury ir atsisuko atgal, kad pamatytų Džiunsu bėgantį kalvos skardžio link.
– Ką, po galais, jis daro? – kareivis primerkė akis.
– PAREINA~!!! – futbolininkas suriko visa gerkle, o jo balsas užlūžo kažkur per vidurį šūksnio.
Ir BAC, jis paspyrė mažą juodą rutulį ir tas praskriejo aukštai virš daubos, virš jo bendražygių ir priešų galvų, tolyn į kitą miškingo slėnio pusę. Legolasas, Jučionas ir Junho kiek sutrikę susižvalgė, o po to sekė labai garsus ir galingas...
BŪM~!!
– Va taip, po velnių!! FEJERVERKAI!! – cyptelėjo Džiunsu šokinėdamas aukštyn ir žemyn, mosikuodamas rankom.
Junho išsišiepė išgirdęs panikos pilnus šūksnius kitoje kalvos pusėje.
– 한번, 준수!! 단 한번!! – energingai šūktelėjo jis ir toliau kalėsi su naujai užplūdusia energijos banga, kai Jučionas iš esmės praskrido jam virš galvos, puldamas vieną iš vis dar likusių uruk-hajų.
Kai suveikė ir antras Džiunsu spyris, trys vyrai dauboje jau buvo beveik susitvarkę su jiems patikėta užduotim. Džiunsu laimingas sugrūdo likusius bombų rutulius į kuprinę, pačiupo visus jų daiktus ir nuskubėjo žemyn prisidėti prie draugų.
– Ar jūs visi tvarkoj? – jis šokinėjo per pakeliui išsimėčiusius uruk-hajų lavonus. – Ar jūs visi tva— heok~...
– Džiunsu, nerealiai! – Jučionas pačiupo draugą į glėbį su ašaromis akyse, nutraukdamas Džiunsu greitakalbę. – Tu – mano Hero~!
– Ėė... – Džiunsu šiek tiek atsitraukė. – Gerai, tamsta seiliau, manau, esmę pagavau. Tu ir pats ne skystas, - jis nužvelgė juodu uruk-hajų krauju aplipusį Jučiono kalaviją.
– Ai, nieko čia tokio, - Jučionas dramatiškai pamojavo ranka, vis dar stengdamasis nuryti ašaras.
– Taip, Džiunsu, - Junho priėjo arčiau ir patapšnojo jauniausią dabartinės jų grupės narį per petį, - gražiai padirbėta. Ir kaip sugalvojai?
– Nu, aš nesu futbolininkas tik taip, šiaip sau, - droviai nusijuokė Džiunsu, kasydamasis sau pakaušį.
– Gerai padirbėta, - pagyrė Legolasas, imdamas iš Džiunsu savo krepšį, - dabar reikia susirinkti strėles ir pažiūrėti, kas ten liko iš jų stovyklavietės. Tai suris nemažai laiko, - pasakė jis nužvelgdamas juos tris, - tačiau dabar bent jau žinom, kad Kerivena ir kiti beveik neturi galimybių susidurti su kitais uruk-hajais.
Jie visi linktelėjo ir išsibarstė po mūšio lauką parinkti strėlių Legolaso strėlinei.
– Siaubas, - atsiduso Džiunsu traukdamas strėlę iš uruk-hajaus kojos, - kažin, kaip kitiems daba sekasi. Čangminas tikriausiai skundžiasi, kad nėra maisto, o Džedžiung-hjongas stengiasi jį nuraminti.
Jučionas plyšo juokais.
– Nuraminti? Džedžiungas ramina Čangminą? Tu tikras, kad šneki apie tuos pačius Džedžiungą ir Čangminą? – jis patapšnojo Džiunsu per petį. – Bičas, ten du bachūrai ir dvi panos. Manau, ir taip aišku, ką jie daro... – jis nutilo pajutęs jo nugarą svilinančią ugnį.
Jučionas atsisuko atgal ir pamatė Legolasą, nutaikiusį į jį savo lazerinį žvilgsnį, ir Junho, spoksantį ir negalintį patikėsi savo ausimis.
– Aš tik pagalvojau, - Jučionas gindamasis kilstelėjo rankas. – Tik viena mintelė... – jis vėl sutelkė dėmesį į tai, ką darė iki šiol, t.y. traukė strėlę iš uruk-hajaus kaukolės. – Fuuu...
– Mintys kartais patampa tikrove... – Džiunsu išgirdo Junho murmant ir sustingo bevalydamas rankose laikytą strėlę. Jam atvipo žiauna. Džiunsu išsitiesė ir išpūtęs akis parodė pirštu į Junho.
– Džiong Junho!!!! – suriko jis.
...
Visi įtariai nužvelgė Džiunsu, o Junho netgi sumirksėjo.
– Teisybė. Toks... mano vardas, - ištarė jis.
– Ne, ne, ne~! – Džiunsu karštligiškai sumosikavo rankomis, atmesdamas jo atsakymą. – Turiu omeny... DŽIONG JUNHO~!!!
Junho suraukė antakius ir jo smegenys pamažu ėmė dirbti.
----------------------------------------------------------------------------------
Žodynėlis
• Kaja – Varom~
• 한번, 준수!! 단 한번!! – HANBEON, JUNSU!! DAN HANBEON!! – Darkart, Džiunsu!! Dar vienąkart!!👍 5Comment
-
Pamenu... (3)
Truputį padarom pertrauką nuo orkų ir nuo elfų...
Kronikos
PAMENU... (3)
Buvo vėlyvas šeštadienio rytas ir, aišku, visi dar miegojo išskyrus vieną žmogų, kuris sėdėdamas ant palangės stebėjo vienišą belapį medį sode. Džedžiungas pažvelgė į paraiškos formą rankoje, paskui vėl pakėlė akis. Pro langą sklindanti saulės šviesa apšvietė tik pusę jo. Šalti spinduliai krito jam ant blyškaus veido, ant baltų berankovių marškinėlių ir patogių pižaminių kelnių. Pakrutinęs nuogus kojų pirštus jis paskutinįkart žvilgtelėjo į prašymo blanką ir atrėmė galvą į sienos kampą. Jis atsiduso. Jis nebuvo tikras. Nieko nebežinojo.
Sėdėjo jis dabar su prašymo blanku studijuoti Tokijo universitete, toje pačioje mokslo įstaigoje, kurią baigė ir jo tėvas, ir pradėjo abejoti. Abejoti dėl visko. Blankas jau buvo užpildytas. Surašyta visa informacija apie jį ir jo bendrą pažymių vidurkį. Netgi nuotrauka jau buvo prilipinta ir, kaip pastebėjo Džedžiungas, rakursas buvo visai čiki, tačiau galiausiai jis paleido prašymą iš rankų ir popieriaus lapas lėtai nusklendė ant grindų. Džedžiungas apkabino savo kelius ir padėjo ant jų smakrą.
Jam visuomet atrodė natūralu tai, jog baigęs mokyklą jis studijuos universitete, kuriame savo laiku studijavo ir jo tėvas, o po universiteto baigimo jis galiausiai ims dirbti tėvo korporacijoje. Tai visuomet buvo taip paprasta. Jis manė turįs puikų gyvenimo planą ir jam neverta dėl nieko jaudintis. Jis visai nejautė jokio spaudimo. Jam neatrodė, kad dėl šeimos jis buvo priverstas atsisakyti savo nuosavų svajonių. Esmė tame, kad jis neturėjo jokių didelių asmeninių siekių. Ar netgi mažų. Jis žinojo savo gyvenimą kaip savo penkis pirštus ir mėgavosi kiekviena akimirka, nė negalvodamas, kas bus toliau. Jis visuomet buvo tas vienišas vilkas, tai kas, kad jį nuolat supo krūvos žmonių. Tačiau dabar...
Perbraukęs pirštais per tamsius kaip naktis plaukus jis pasuko galvą kairėn, kur iškritę po visą kambarį kaip užmušti miegojo jo geriausi draugai. Džedžiungas šyptelėjo. Čangminas kažką neaiškaus murmėjo knarkdamas ant sofos. Džiunsu parpė kaip negyvas ant čiužinio priešais plačiaekranį televizorių su kompiuterio valdymo pulteliu rankose, o Jučionas miegojo visai prie pat, mat Džiunsu užpakalis tarnavo jam už pagalvę. Džedžiungas išsišiepė – jis buvo visiškai įsitikinęs, kad Jučionas tik apsimetinėja, kadangi tas visuomet pabusdavo pirmas ir paskutinis išsirisdavo iš lovos, tačiau dabar tai nebuvo svarbu. Tiesiog neįtikėtina, kad po vakarykštės repeticijos visi galiausiai atsidūrė Džedžiungo chatoj, kur perdozavo kompiuterinių žaidimų, paplepėjo apie šį bei tą ir dar pasiliko nakvoti.
Nejučia, stebėdamas draugus Džedžiungas pagaliau sugebėjo tvarkingai išrikiuoti mintis ir pradėti normaliai mąstyti. Jis galvojo, kuo tikrai norėtų būti. Ką tikrai norėtų pasiekti. Ir jis sunerimo supratęs, kad giliai pasiknisęs savo smegeninėje jis neatrado nė vieno siekio, jis neturėjo nė žalio supratimo, ko nori. Tiesiog Džedžiungo-verslininko ateitis visuomet buvo tokia aiški, jog jis niekada nepagalvojo apie save. Džedžiungas susiraukė ir pasitrynė kaktą, jausdamasis tikras veidmainis.
Kai kas nors jo paklausdavo, kaip įsivaizduoja savo ateitį, jis visuomet atsakydavo: „Ramus gyvenimas su mylimu žmogum“. Tačiau neseniai mergina, su kuria jis draugavo visus metus (su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis) – Go Junha – atvėrė jam akis. Ji tikrai buvo sutverta ramiam ir patogiam šeimyniniam gyvenimui, tačiau ji jam pareiškė, kad jis niekuomet negalėsiąs taip gyventi, nes iš tiesų Džedžiungo viduje slypi nerami siela, kuriai nuolat norisi pažindintis su naujais žmonėmis ir namai jį tik varžytų. Jis jautėsi nudurtas į nugarą. Tai jam sakė mergina, kuri pabėgo iš namų pro savo kambario langą, kad tik nueitų į dainininkų atranką. Ir jeigu Čangminas buvo teisus, ji tikrai paliko namus užnugary, kad toliau siektų savo svajonės. Net jei jos šeima tam ir nepritarė. Palyginus su ja Džedžiungas jautėsi toks mažas. Atrodė, kad jis nuo pat pradžių viską gaudavo padėtą ant sidabrinės lėkštutės. Tačiau kita vertus, jis neįsivaizdavo, ką dar galėtų daryti užuot sekęs tėvo pėdomis.
Dainuoti? Na, žinoma. Būtų visai nieko, tačiau iš pradžių jis nė už ką nesutiktų būti solistas. Jis norėtų išlaikyti tą paiką dabar suburtą mokyklos grupę. O tai buvo neįmanoma, tą jis žinojo. Mat padebesiais skraidantis Jučionas pernelyg nervinosi dėl artėjančių egzaminų, Džiunsu jau buvo sužvejotas kažkokios futbolo komandos, kuri tik ir laukė, kol jis baigs mokyklą, o Čangminas... na... Čangminas niekuomet nesutiktų studijų universitete iškeisti į dainininko karjerą. Negana to, jo tėvas jį dar ir nukryžiuotų. O be Čangmino Džedžiungas visai nenorėjo ko nors daryti. Aišku, jie nuolatos pešdavosi ir šiaip, tačiau Džedžiungui Čangminas buvo tarsi ypatingas garstyčių padažas prėskame ryžių dubenėlyje.
Jis atsiduso galvodamas, ką daryti. Ir ar jam tikrai pavyks rasti kažką, su kuo pavyktų nugyventi „ramų gyvenimą“. Tas kažkas turėtų būti šeimos žmogus, tačiau taip pat pakankamai kantrus, kad sugebėtų susitaikyti su keistais Džedžiungo įpročiais. Vaikinas papurtė galvą. Velnias, jis nekas kitas, o baisus egoistas.
– Atrodai sunerimęs, - pasigirdo žemas balsas ir jis pakėlė akis.
Greta jo stovėjo Jučionas, susivėlusiais ir susitaršiusiais plaukais, rankose laikydamas paraiškos formą.
– Žinojau, kad nemiegi, - ištarė Džedžiungas ir vėl padėjo smakrą ant kelių,- ir man TIKRAI neramu, - burbtelėjo jis.
– Dėl šito? – Jučionas kilstelėjo paraiškos formą. – Bičas, su tavo pažymiais gi nebus jokių problemų. Tiesiog gerai išlaikyk egzus ir tu – jau ten.
– Esmė tame, - Džedžiungas paėmė iš Jučiono popieriaus lapą ir pagaliau nuslydo nuo palangės, - nežinau, ar to noriu.
– Tai gal geriau trumpam sustok ir pamąstyk, kas tau patinka ir ko pats nori, - Jučionas stebėjo draugą einantį rašomojo stalo link, pro ant grindų miegantį Džiunsu ir pro sofą su knarkiančiu Čangminu.
– Galbūt, - Džedžiungas padėjo popierių ant stalo ir žvilgtelėjo į laikrodį greta stalinės lempos. Jau buvo pusė po vidurdienio.
– Ei, - Jučionas atsirėmė į palangę. Bematant draugą įsitempusį ir pasimetusį, nejučia sušvelnėjo jo veido bruožai. – Juk supranti, kad galiausiai viską išsiaiškinsi. Visuomet išsiaiškini. Kaip ten sakoma? Kai Dievas uždaro visas duris, jis palieka atvirą langą. Arba – visuomet yra trečia išeitis. Ir ten visas kitas panašus š...
Džedžiungas atsisuko į jį, kikendamas iš Jučiono padrąsinimo.
– Ir žinai ką? – staiga Jučionas žiauriai surimtėjo. – Tavo paties surastas sprendimas bus pats geriausias. Nes jis bus TAVO, - jis kilstelėjo smilių. – Tiesiog pamiršk savo šeimą ir visą tave supančią aplinką. Kuriam laikui dink iš čia ir pailsėk.
Džedžiungas pakėlė akis mąstydamas ir permąstydamas Jučiono pasiūlymą. Skambėjo jis ne per blogiausiai. Jis patenkintas šyptelėjo, papūsdamas lūpas.
– Tavo tiesa, - ištarė jis, - nu tai kaip? Gal papusryčiaujam, o paskui visai dienai užsidarom artimiausiam 노래 방?
Jučionas nusijuokė.
– Ne tokį poilsį turėjau omeny, nu bet nieko, suveiks.
– Ė? – kompiuterio valdymo pultas nukrito ant grindų, kai Džiunsu pabudo iš miego. - 노래 방? Galiu kartu?
– 노래 방 be tavęs? – nusijuokė Jučionas eidamas artyn. – To nebūna.
– Jo, bet nepamirškim, kad turim pažadinti Čangminą, - Džedžiungas prisėdo ant savo rašomojo stalo, rodydamas į vis dar skaniai ant sofos parpiantį jauniausią grupės narį, - o tai nėra lengva.
– Kas čia tokio, - patraukė pečiais Jučionas ir praėjo pro Džiunsu Čangmino link, - tik papurtom ir pakeliam...
– Tavim dėtas nesiartinčiau, - išsišiepė Džedžiungas stebėdamas, kaip klasiokas pritūpė priešais miegantį Čangminą, - vakar jam teko atlaikyti gan sunkų žaidimo mačą ir galiu lažintis, kad jis vis dar jį sapnuoja. Negirdi, kaip šneka?
– Aa... – numojo ranka Jučionas. – Žinau, ka Čangminas šneka per miegus, ką dar pasakysi? – jis pačiupo Čangminą už peties ir lengvai papurtė. – Ja, Čangmina, kelkis, jau po vidurdienio...
Džiunsu atsistojo ant kojų, mirkčiodamas ir trindamas akis, truputį sutrikęs dėl tokio Jučiono elgesio. Vaikinukas pasirąžė ir pažvelgė į Džedžiungą, kuris kiurksodamas ten ant stalo, stengėsi sutramdyti juoką.
– Ja, Čangmina... – Jučionas vėl papurtė Čangminą.
– Džiunsu, atėmei mano gyvybės taškus... – neaiškiai sumurmėjo Čangminas ir nusisuko į kitą pusę.
– Čangminai! – Jučionas pavartė akis. - Kelk! Game over, davai!
– Turiu pasiekt kitą lygį, paleisk...
– Čangmi---
TAUKŠT!
Čangminas staiga atsisuko ir užsimojęs vožė Jučionui į veidą. Tas parvirto ant užpakalio ir pasibaisėjęs čiupo sau už nosies.
– Šūdas, taigi skauda! – suriko jis. Jo akyse susitvenkė ašaros.
– Juk sakiau, kad mintis nekokia! – Džedžiungas nebegalėjo ilgiau tvardytis. Džiunsu prisijungė vos vos kikendamas, o paskui jiedu pratrūko ir plyšo riaumojimą primenančiu juoku, kuris nuaidėjo po visus Kim šeimos namus.
Džiunsu juokėsi net susirietęs, laikydamasis už pilvo, bijodamas, kad tas gali plyšti bet kurią akimirką. Džedžiungas nuslydo ant grindų ir daužė kumščiu kilimą, kaire ranką užsidengęs burną, jo akių kampučiuose ištryško ašaros.
– Ahahahaha... dieve mano, geriau negu anąkart, kai jis išmušė skylę mano japoniškoj širmoj! – Džedžiungo balsas lūžo bent kelis kartus, betariant jam šitą sakinį.
– Eu-kyang-kyang... – Džiunu voliojosi ant grindų iš juoko. – Eu-kyang-kyang-kyang... Jėzus Marija, negaliu patikėt, kad buvai toks durnas ir ėjai prie miegančio Čangmino!! Ahahahaha...
– Nejuokinga!! – suriko Jučionas ašarų pilnomis akimis, trindamasis smakrą ir dėbčiodamas į Čangminą, kuris, aišku, vis dar miegojo. – Jis galėjo įstatyti man mėlynę!
Džedžiungas paskutinįkart sukikeno ir atsistojo pūkšdamas, stengdamasis susivaldyti. Jučionas sėdėjo visas liūdnas ir apgailėtinas. Namų šeimininkas atsiduso, eidamas draugo link.
– Parodyk, verksny, - jis pritūpė priešais Jučioną, sugriebdamas jo smakrą dviem pirštais ir kilstelėdamas jį ankštyn. – A, jo... – Džedžiungas linktelėjo švilptelėdamas. – Labą rytą, tamsta Panda Pak Jučionai.
– AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA~!! – staiga užkliko Jučionas, griebdamasis už galvos ir kaip reikalas išgąsdindamas Džedžiungą.
– Jučionai, ramiaks, - Džiunsu prišliaužė arčiau, uždėdamas ranką vargšui ant peties, - šian šeštadienis. Iki pirmadienio mėlynė turėtų išnykti.
– Ergh... kas per triukšmas iš pat ryto... – vaikinai išgirdo piktą urzgesį ir atsisukę rado Čangminą sėdintį, susiėmusį rankomis už galvos.
Jučionui pakirto rankas ir tas įsispoksojo į mieguistą Čangminą su tikra nuoskauda veide. Arba jam rimtai skaudėjo, arba jis tiesiog buvo geras aktorius. Čangminas pramerkė užtinusias akis ir pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo šuniuko akimis į jį žiūrintis lūpas papūtęs Jučionas su mėlyne paaky.
…
– A, velnias, - užsimerkė Čangminas kasydamasis galvą, - tai ką, šįkart nutrenkiau žmogų...?
Jučiono lūpos padidėjo dvigubai; jis linktelėjo, atsargiai paliesdamas sau skruostą.
– Labai atsiprašau, Jučion-hjongai, - apgailestaudamas ištarė Čangminas, žvilgtelėdamas į Džedžiungą, - turėjai jį įspėti.
– Ir įspėjo, - įsikišo Džiunsu. Jis sėdėjo ant grindų apsikabinęs kelius, vilkėdamas seną Džedžiungo Hamtaro pižamą.
– Gerai, viskas, - Džedžiungas atsistojo, paplekšnodamas Jučionui per petį, - kelk, rasiu tau ledo ir viskas bus gerai. Renkis, Mina~ pavalgom pusryčius ir paskui visai dienai užsidarom artimiausiam 노래 방.
– Ką--? – visiškai prabudo Čangminas. – Negaliu, - iškart užprotestavo jis. – Turiu namų darbų.
– Visim turim, - Džiunsu gūžtelėjo šyptelėdamas.
– Jo, davai, Mina~, namų darbus padarysi rytoj, - nusižiovavo Džedžiungas, atsidarydamas spintą ir ieškodamas kokio spalvingo drabužėlio. – Vis dar tau neatsilyginau už iPod’ą. Aš tau užpirksiu vakarienę, ok?
– Nesivargink. Aštuom procentų mano gyvenimo jau pradingo. O man rytoj papildomos pamokos, - burbtelėjo Čangminas, stebėdamas kiekvieną savo hyungo judesį.
Džedžiungas sustingo su juodais džinsais vienoje ir mėlynomis skylėtomis kelnėmis kitoje rankoje. Jis įsispoksojo į Čangminą išpūtęs akis.
– Vat būtent DĖL TO tau ir reikia eit su mumi ir atsipalaiduot, - pareiškė Ilsano kingka.
– A ne? – Čangminas atsisėdo sukryžiuotomis kojomis ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. – Pamėgink priverst.
Džiunsu ir Jučionas susižvalgė, išsišiepdami nuo ausies iki ausies.
– Aaaaaaaaaishite mou ii kaaaaaaaai? Yureeeeeeeeeeeeru yoruuuuuuu ni. Aruga maaaaaaaama de ii yoooooooooooo. Moooooooootto, fukaaaaaaaaaaaaaku~ – Džedžiungas išrėkė Gackt „Vanilla“ priedainį, bandydamas suspėti su nesvietišku ritmu.
– Kuruoooooooooshi kurai niiiiiiiiii nareeeeeeeeeeeeeta kuchibiru ga. Tokeeeeeeeeeeeau hodo niiiiiiiiiiii, – prisijungė Jučionas ir abu ėmė dainuoti netvirta harmonija.
– Bokuuuuuu wa... – jiedu pažvelgė vienas į kitą, nuo perdėto dainavimo ir šokių jų veidais žliaugė prakaitas. – Kimiiiiiii no... – pirštų galiukais jiedu perbraukė vienas kito žandikaulių linijas. – Vanilla, - priedainis baigėsi jų atliekamomis keistomis bangomis.
– Ergh... – pašiurpo Čangminas ir susigrūdo į burną visą krūvą traškučių. Taigi jis vis dėlto galiausiai atsidūrė 노래 방. Jie užsisakė kambarį blyškiai geltonomis sienomis ir minkštais krėslais, o šviesos ir stereo įranga buvo geriausia kokią tik jie galėjo čia rasti. Čangminui buvo įduota Polaroid kamera ir liepta užfiksuoti ypatingas akimirkas.
Kol kas jis nebuvo užfiksavęs nė vieno. Jis nerimavo dėl kalnų namų darbų, kurie jo laukė namie, ir negalėjo suprasti, kodėl, po galais, jis sutiko čia atsivilkti. Džiunsu kaip nesveikas juokėsi iš Džedžiungo ir Jučiono kvailiojimų. Jie vis dar iš visų jėgų stengėsi gyvai atvaizduoti Gackt „Vanilla“ žodžius.
– Yhyyyyyyy~ yhyyyyyyy~ - sušvokštė Džiunsu laikydamasis už pilvo. – A, daugiau nebegaliu, - jo kakta atsirėmė Čangminui į petį. – Man reik į tuliką. Prižvelk juos vietoj manis, - pasakė jis stodamasis ir eidamas iš kambario.
– Jo, aha, - linktelėjo Čangminas pavartydamas akis ir griebdamas Polaroid fotoaparatą, iš tiesų nusprendęs išsiaiškinti kaip jis veikia, mat jam pagaliau šovė mintis.
– Fūū... – atsiduso Džiunsu, išeidamas iš tualeto kabinos, ir su palengvėjimu patapšnojo sau per pilvą. – Va čia nedaug trūko, - šypsena nušvietė jam veidą, kai jis nužingsniavo atgal į kambarį ilgu spalvingu koridoriumi. Jis tiesiog nėrėsi iš kailio, norėdamas pats sudainuoti kai kurias dainas. Jis norėjo išgirsti, kaip jo balsas skamba solo.
– Neprivalai visur mane sekiot ir saugoti, - staiga Džiunsu išgirdo pažįstamą balsą ir sustojo koridoriaus vidury, - nesu tokia silpna.
Džiunsu pakėlė akis. Balsas sklido iš gretimo koridoriaus ir jis visai nesuprato kodėl jam staiga kilo noras slėptis. Tai jis vadino sportininko nuojauta, tad vaikinas greitai apsidairė, atšoko atgal ir pasislėpė už kampo. Gan greitai koridoriuje pasirodė mergaitė su maždaug šešiolikos ar septyniolikos metų vaikinuku jai prie šono. Džiunsu susiraukė. Tą merginą jis pažinojo. Tai buvo Go Junha. Ta pati pana, kuria buvo susižavėjęs Džedžiung-hjongas. Vaikinas irgi atrodė kažkur matytas. Bet Džiunsu atmintis taip toli netraukė.
– Bet tu visuomet gali manim pasikliauti, - vaikinas katino akimis ir suveltais juodais plaukais padėjo ranką Junhai ant peties, priversdamas ją sustoti, - visuomet tau padėsiu, kad ir kas benutiktų. Kad ir kokį kelią pasirinksi, visuomet tave remsiu.
Junha žvilgtelėjo į jį ir jos švelnus apvalainas veidukas nušvito pilnas dėkingumo. Ji staiga apkabino vaikiną, įsikibdama jam į krūtinę. Jos veidas pasislėpė jo džinsiniame švarke. Džiunsu užsidengė burną, kad netyčia necypteltų. Jam neprasprūdo pro akis, kad vaikinas buvo ganėtinai gerai sudėtas, šiek tiek apvalainų skruostų, tačiau atrodė daug vyriškesnis už Džedžiung-hjongą. Apkabinus Junhą, jo veidas patapo ramus ir geras.
– Nesakau, kad išvykstu tuojau pat, - sumurmėjo Junha vis dar jo apkabinta, - tiesiog galvoju... tik mintis...
Vaikinas atsitraukė ir pažvelgė į ją šypsodamasis.
– Mintys kartais patampa tikrove, - pasakė jis.
Džiunsu palaukė, kol jiedu praėjo pro šalį, kai jis vis dar slėpėsi už kampo, ir paskui staigiai nulėkė į išnuomotą kambarį, galvodamas, reikia papasakoti Džedžiung-hjongui apie tai, ką matė, ar ne. Ilsano vidurinės vienuoliktokas vis dar diskutavo pats su savimi, kai atvėrė duris...
... ir atsidūrė fotosesijoje.
– Gerai, Čangminai! Dar vieną, dar vieną~!! – Jučionas kvailai išsiviepė ir Čangminas spragtelėjo Polaroid fotoaparatu.
O.o
– Ė? – iškvėpė Džiunsu.
– Eikš, Džiunsuja~! – pakvietė Džedžiungas. – Čangminis pagaliau daro nuotraukas, davai padarom neužmirštamą vakarą~!
– OK!^__^ - Džiunsu nušokavo prie dviejų kingkų, aplenkdamas Čangminą su velnišką išraiška veide.
– Davai Džiunsu, - Džedžiungas pasodino futbolinką priešais save. – Juokingą veidą! Durną veidą!! – Džiunsu išsišiepė ir padėjo smakrą sau ant plaštakų.
Čangminas piktai išsiviepė, spragtelėdamas fotoaparatu. Jis jautėsi tikras blogio įsikūnijimas, mat taip įviliojo savo didžiuosius brolius į spąstus, bet ai... jis norėjo atsikeršyti už savo vargšą nuskandintą iPod’ą. O žeminančios nuotraukos šulės skelbimų lentoje atrodė visai nebloga mintis.
– Tvarka, Čangmina! Dar vieną, dar vieną! – trys hjongai susispaudė vaipydamiesi kaip papuola.
ČAKA~!
Čangminas žvilgtelėjo į Polaroid nuotrauką rankoje ir vyptelėjo.
– Jums, vyrai, šakės...
----------------------------------------------------------------
ŽODYNĖLIS
* 노래 방 – NORAE BANG – Dainos kambarys, a.k.a. Korean karaoke.
*aishite mo ii kai? yureru yoru ni
arugamama de ii yo motto fukaku
kuruoshii kurai ni nareta kuchibiru ga tokeau hodo ni
boku wa...kimi no...Vanilla
Ar dabar jau galima mylėti? Virpančioje naktyje
Gerai taip, kaip yra. Daugiau. Giliau.
Kai susilieja tos beprotiškos lūpos
Aš...Tavo...Vanilla
Translation of Gackt's Vanilla by Mina-PPaskutinis pakeitimas nuo Eglaya; 2009-06-24, 22:53.👍 3Comment
-
Comment