5 diena (2)
1) Gali pasirodyti, kad aš propaguoju yaoi, bet aš niekuomet nesu už atvirą shounen-ai. Kai kuriuos epizodus iš šio skyrių geriau galėtų suprasti nebent TVXQ fanai. Galų gale, jaunimas dar ne taip žaidžia.
2) Mokyklą baigiau labai seniai ir tikrai nežinau, koks slengas dabar populiarus, labai persiprašau. Aš galiu pavaryt nebent filologų slengų, kuris sunkiai suprantamas normaliems žmonėms XD
važiuojam~
Kronikos
5 diena (2)
Junho apsižvalgė po mažą kambarį ir atsisuko į kitus du su spindinčia šypsena veide.
– Manau, jog tiks, - patenkintas pareiškė jis ir užsiropštė į viršutinį dviaukštės lovos aukštą.
Kambarys buvo idealaus kvadrato formos vos su vienu langu ir dviem lovom. Jau anksčiau minėta dviaukšte, kuri stovėjo prie dešinės sienos, jeigu nupasakotume kambario išvaizdą iš perspektyvos žmogaus, stovinčio prie durų, ir plačia bei patogia lova, pristumta prie kairės sienos. Kambarys nebuvo apšviestas, tačiau pro langą sklindančios mėnulio šviesos užteko, kad 6 elfų akys matytų taip pat gerai kaip ir dienos metu.
– Grynai kaip Spartoj, ne? – prabilo Jučionas, žvalgydamas aplinkui su nepatiklia išraiška veide. Džiunsu įslinko į kambarį čia pat draugui už nugaros, smalsiai žvalgydamasis kairėn ir dešinėn. Galiausiai jis sustojo priešais dviaukštę lovą, o Jučionas tyrinėjo platų baldą kairėje.
– Visai kaip vaikystėj, - Džiunsu laimingas nužvelgė dviaukštę, - nors ana visai neprimena, kaip tu sakai, „Spartos“, - jis pavaizdavo kabutes, šaipydamasis iš Jučiono, - jeigu kam rūpi mano nuomonė, tai ana lova visai prabangi, turint omeny šį amžių ir... šiaip.
Junho dirstelėjo į du keistus elfus pro savo antro aukšto kamputį. Regis, tiedu jau rengėsi ginčytis.
– Ė... chebra? – karys pakėlė ranką, tarytum norėdamas gauti leidimą prabilti.
– Tu iškalbus kaip visuomet, Džiunsu-ja, - gūžtelėjo Jučionas ir staiga iš visų jėgų šleptelėjo į plačiąją lovą, - Gerai~! *ŠLEPT* Tuomet renkuosi šitą... – jis patapšnojo antklodę ir apsikabino pagalvę, bandydamas įsitaisyti kuo patogiau. Nors jis atsigulė viena atmerkta akim, stebėdamas Džiunsu ir laukdamas, ką tas ketina daryti.
Džiunsu papūtė lūpas. Ir atsisuko į dviaukštę lovą. Jis susitiko su į jį spoksančiomis, tamsiomis Junho akimis. Džiunsu nebuvo patenkintas.
– Ką? – Junho užsitraukė antklodę iki pat smakro, pasirengęs gintis iš paskutiniųjų.
– Nesąžininga, - atsiduso Džiunsu, - aš norėjau miegot viršuj.
– O ne, prasideda, - sumurmėjo Jučionas ir pasislėpė po antklode, - geriau jau jam nusileisk, Junho, nes kitaip jisai zys visą naktį, - iš po antklodės atsklido žemas, prislopintas niurnėjimas.
– Dėl Dievo meilės, - Junho atsisėdo, - jei tik dėl to būsi laimingas...
– Ir noriu, kad apačioj miegotų Jučionas, - Džiunsu sukryžiavo ant krūtinės rankas.
Junho sustingo jau benulipąs nuo antro lovos aukšto.
– Prašau? – sumirksėjo jis.
– Nu jau ne! – iš po antklodės pasirodė Jučiono galva. – Aš miegu čia.
– Nu i gèrai! – Džiunsu švystelėjo į viršų rankas ir staigiai pasisuko į savo draugą. – Tai pasitrauk, aš ateinu.
Akimirką kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Junho įsispoksojo į du bičus priešais jį. Vienas stovėjo su tyra ir nekalta išraiška veide, o kitas buvo visiškai pasibaisėjęs.
– Ne, po velnių!! – suriko Jučionas išpūstomis akimis, rodydamas pirštu į Džiunsu. – Nesiartink. Su tavim nemiegosiu! Mes ne antroj klasėj!! Tu spardais miegodams!!
– Tuomet ateik į apatinį gultą, - Džiunsu parodė į dviaukštę lovą sau už nugaros, ir kilstelėjo smakrą, pasirengęs priimti bet kokį iššūkį.
– Po tavim irgi nemiegosiu! – suriko Jučionas kaip akis išdegęs.
– Kodė neeeee~?
– ... tu naktį nudribsi žemėn!
– Ė... atleiskit, kad kišuosi, - Junho pasikasė galvą, - bet jei jis iškris miegodamas, tai nudribs ant grindų...
– Tame ir esmė! – Jučionas nusispardė visus savo užklotus, iššoko iš lovos ir stojo akis į akį priešais Džiunsu. – Kadangi jis nudribtų ant grindų, jis pernelyg tingėtų vėl lipt į viršutinį aukštą, taigi jisai automatiškai įropotų į mano gultą ir dėl to aš ten nemiegosiu, aišku? – jis įsistebeilijo į Džiunsu savo piktomis šuniuko akimis.
– Nu davaaa-aa-aa-aai! – Džiunsu ėmė šokinėti aukštyn žemyn, tarsi darželinukas. – Nebūk zanūda! *papučia lūpas*
O_____o
– Bičas, jis negali bet tavęs gyvent, ar tiesiog ši vieta neigiamai veikia jos smegenis? – Junho, pusiau šokiruotas, pusiau pralinksmintas, nužvelgė šokinėjantį Džiunsu.
– Cho, gerai būtų, - Jučionas pavartė akis, - jis visuomet toks.
– Tai, ką ketini daryti? – Junho kilstelėjo antakius ir Jučionas galėjo tai aiškiai matyti dėl tiesiog rentgeniškos elfo regos. Jis atsiduso.
– Negaliu patikėt, kad tai sakau, bet... – aktorius baikščiai pakėlė akis, tarytum tikėdamasis audringos reakcijos. – Keičiamės.
– Eik tu sau! – Džiunsu balsas lūžo, o jo veidą nušvietė labai platus šypsnis.
– O.o – Junho irgi negalėjo tuo patikėti. – Tu rimtai? – jis, šiaip ar taip, vis tiek nusileido nuo viršutinio lovos aukšto.
– Negaliu patikėt, kad tai darai! – cyptelėjo Džiunsu ir nulėkė pro Junho dviaukštės lovos link. – Dėkui, čiuvas! – jis patapšnojo kareiviui per petį ir užšoko ar, tiksliau sakant, stebėtinai judriai UŽSKRIEJO į viršutinį gultą.
Priblokštas Junho pagriebė savo apsiaustą, kuris jau slydo jam nuo pečių, dėl to Džiunsu tapšnojimo.
– Ką tu sakai, - burbtelėjo Jučionas, tempdamas save dviaukštės lovos link, - man reikia miego, ir jeigu nebūčiau su viskuo sutikęs, jis būtų inkštęs visą naktį, - jis pasilenkė ir atsisėdo ant apatinio gulto. Vaikinas pakėlė akis į Junho. – Ir kaip tau tokia situacija?
– Būta ir blogiau, - patraukė pečiais Junho ir atsisėdo ant plačiosios lovos, kurioj vis dar jautėsi Jučiono šiluma, - ar tu visuomet taikstaisi su jo keistenybėmis? – jis paklausė aktoriaus, apsikamšydamas švelniais patalais.
– Tai aišku, kad taikstosi! – nuo viršutinio gulto čirptelėjo Džiunsu, kai jis gulėjo, matėsi tik jo mažos nosies galiukas. – Be manęs jam būtų žiauriai nuobodu! ^__^
– Džiunsu-ja, užsičiaupk, - pertarė jį Jučionas ir pasisuko veidu į Junho, stengdamasis patogiai įsitaisyti dviaukštės lovos gulte. – Deja, taikstytis tenka, - pasakė jis žemu aksominiu balsu, - bet, matai, su juo visai linksma, taigi verta. Džiunsu net pačius rimčiausius dalykus paverčia juokingais.
– Jo, nes aš genijus.
='.'=
xD
Jučionui atrodė, kad nuo kikenimo jam sprogs pilvas. Netgi Junho sunkiai sekėsi tramdyti šypseną.
– Ką yra? – nekaltai paklausė Džiunsu. Jučionas vis dar voljavo (=Voliojosi Ant Lovos Juokdamasis). – Ką tokio pasakiau?
– Daba supranti? – Jučionas nusivalė ištryškusią ašarą.
– Jo, - tyliai nusijuokė Junho, priglusdamas prie minkštos pagalvės.
– Kaaaaaaaaas? – jeigu tik būtų galėjęs, Džiunsu būtų įspyręs Jučionui į blauzdą, deja, draugas gulėjo vienu aukštu žemiau.
– Džiunsu-ja, - galiausiai aktorius susitvardė, - vienintelis iš mūsų, kurį būtų galima pavadinti genijumi, yra greičiausiai Čangminas. Juk žinai, koks jisai proto bokštas. Džedžiungas... jis irgi turi košės galvoj... pavadinkim jį anti-genijum, bet jau tu...
– Bet aš ESU genijus, - įtikinėjo Džiunsu, - aš – futbolo genijus...
– A... – akimirką Jučionui pritrūko žodžių.
– Gal jau užraukim, gerai? – Junho suprato, kad čia nebus nė galo, nė krašto, jeigu jis neįsikiš. – Rytoj bus sunku.
– Jo, teisybė, - pritarė Jučionas. – Labos.
– Labanakt.
– Labanaktiiiiiiiis~
Po 10 minučių
*zzzzzzzzzzzzzzzzzzz*
*pasisuka* *pasikaso* *pasisuka*
*verčiasi*
- WAAAA~!!
*BULDINKŠT!!!*
– Ai... T^T
-__-"
*šlept šlept*
*bakst bakst*
– Ko?
– Pasislink. *šnabždesys*
– Nyk iš čia!
*stumt stumt*
– Liaukis!
*STUMT~!*
*TAUKŠT!*
– Ai! >.<
*slinkt slinkt* *glust glust*
– Che che... ^^
*poreikis žudyti auga~*
*kairėj pusėj*:
- Kukukukukekekekekekeke... xD
*juokiasi*
--______--"
Uch... nu ir sapnas...
Pamažu atsimerkiau ir atidžiai apsižvalgiau aplinkui. Pamačiau blankiai apšviestą patalpą ir kelias sekundes, negalėjau suvokti, kur esąs. Tuomet maždaug už kelių pėdų nuo savęs pastebėjau kupetą pilkšvai rudų plaukų ir parėjo viskas. Dėžutė, Tolkieno pasaulis, trenkti elfai, biblioteka, Peregrinas Tukas, tuščias skrandis...
=___=
Atsisėdau. Slaptasis Èlion kambarys (jeigu jį taip galima pavadinti) turėjo tokias pats aukštas lubas, kaip ir pati biblioteka, jis irgi buvo pilnas knygų. Vajė, kaip nustebau. Èlion vis dar miegojo. Ji gulėjo išsitiesusi ant apskurusios sofos, jos veidas buvo sulindęs į pagalvę. Kažkodėl ji atrodė bemaž juokingai ir kvailai, bet tą mintį paleidau vėjais, nes savo pažįstamų sąraše turėjau dar didesnį kvanką.
Kambary iš viso buvo viena lova ir sofa, ant kurios dabar kaip tik miegojo Èlion. Iš tiesų tai, aš kone reikalavau, kad ji gultųsi į lovą, bet ji, ko gero, norėjo pavaizduoti labai dėmesingą ir nesavanaudę šeimininkę, todėl ji tiesiog šleptelėjo ant sofos ir mestelėjo man keletą antklodžių sakydama: „Prašom su manim nesiginčyti.“ Neverta nė sakyti, jog turėjau su tuo sutikti, nes kitu atveju Hyungas, ko gero, nebūtų buvęs vienintelis, kurį išjungė stora knyga.
Ir jei jau prakalbom apie knygas, mane jos jau pradėjo slėgti. Ta prasme, aš nesu prieš knygas. Galų gale, juk ėmiau nuo jų priklausyti vos tik pradėjau lankyti mokyklą, bet čia jų buvo tiesiog per daug. Lentynos nuo grindų iki pat lubų buvo prikištos visokiausių knygų ir tarp jų nebuvo nė mažiausio tarpelio. Tikrai galėjai žavėtis jų kiekybe, nes, kaip mes visi žinom, kiekybė yra viskas, tačiau kita vertus, biblioteka be kompų buvo smertis. Administravimas ir sisteminimas turėjo užtrukti metų metus. Reikės paklausti Èlion, ar ji tikrai čia dirba vienui viena. Juk šita vieta milžiniška. Ne šiaip sau milžiniška, bet MILŽINIŠKAI milžiniška.
Pakilau ir pasirąžiau. Galvojau, ar Hyungas jau atsikėlęs. Galbūt jis šlaistosi pasiklydęs bibliotekos platybėse, bandydamas surasti kelią į pietus. Che che, visai neblogas vaizdelis xD. Galbūt reikėtų jo paieškoti? Dėl visa pikta.
Pasisukau durų link ir pamačiau į mane spoksančią Keriveną. Ji buvo atsirėmusi į staktą, stovėjo sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Aš atsidusau iš palengvėjimo, nes jos žvilgsnis nebuvo ironiškas ar įtarus. Ji nenužvelgė manęs įnoringomis akimis, o Hyungas taigi tapdavo jos auka kiekvieną minutę. Pasitaršiau plaukus, apsimesdamas, jog mano pirštai buvo pats geriausias šepetys, pasitaisiau šiek tiek susiraukšlėjusius drabužius ir pasipuošiau ta mandagia šypsena, kuria garsėjau mokyklos laikais.
– Labas rytas, - nusilenkiau.
Kerivena kilstelėjo antakį ir šyptelėjo.
– Labas rytas, - ji vos vos linktelėjo, - ji ir vėl užsispyrė miegoti bibliotekoje? – elfė smakru parodė į atsijungusią Èlion figūrą.
– Mmm... – mano apatinė lūpa sutrūkčiojo, kai galvojau, kaip čia geriau viską suformulavus anglų kalba. – Ji nuvedė mus į savo namus, bet paskui vėl išėjo į biblioteką ir mes grįžom jos ieškodami.
– Mes?
– Taip, - linktelėjau, - aš ir Hyu— Džedžiungas.
– Taigi žinoma, - ji linktelėjo kokius tris kartus, - ir kurgi JIS?
– Palikom jį miegantį Lindono skyriuj, - priėjau arčiau jos, - vos tik pabus, turėtų ateit čia.
– Nebūčiau tuo tokia tikra, - šyptelėjo Kerivena, - jis panašus į tokį, kuris labai lengvai pasiklysta.
– Tai ką tuomet siūlot? Eit jo ieškot?
– Kodėl gi ne? – jis patraukė pečiais vis dar stovėdama sukryžiavusi rankas. – Nedidelis kivirčas iš pat ryto man visai praverstų.
– Na, o kaipgi... – atsisukau atgal į Èlion, kuri vis dar kietai miegojo. Nuo tada, kai pirmąkart į ją pažvelgiau ji nė nekrustelėjo.
– Palik ją, - Kerivena jau pasisuko eiti, - ji niekuomet gerai neišsimiega. Pats laikas jai pailsėti.
Tai pasakiusi elfė pradingo koridoriuje ir man nebeliko daryti niekas kita, tik sekti paskui ją. Taigi paspartinau žingsnį ir greitai išlindau į erdvų koridorių. Man pasirodė keista, kad biblioteka buvo taip ryškiai apšviesta. Ta prasme, ar deglai ir žibintai galėjo taip degti be perstojo 24 valandas per parą? Keista. Galiausiai pasivijau Keriveną ir nusprendžiau pradėti pokalbį saugia tema.
– Mm, atsiprašau, bet kas uždega juos visus? – pakėliau akis ir apsižvalgiau, vildamasis, jog Kerivena supras mano klausimą be tolimesnių aiškinimų.
– Karalienė Arvena, - atsakė ji, tiesia nugara žengdama koridorium tolyn.
='.'=
– Ė?
Kažkodėl elfų karalienės, sklandančios po biblioteką su deglu rankose, vaizdelis neatrodė labai tikėtinas.
– Žmonės tai vadina elfų magija, bet tu gi žinai, kas tai yra iš tikrųjų, - ji pažvelgė į mane atlaidžiai šypsodamasi.
– A.
Iš tikrųjų tai neturėjau nė žalio supratimo, apie ką ji čia.
– Tai, kaip praėjo pusryčiai rūmuose? – pakeičiau temą, nes anksti rytą eiti bibliotekos koridoriumi visiškoje tyloje buvo gana nejauku.
='.'=
잠깐
Jeigu jau prakalbom... kaip, po galais, man pavyko vakar naktį visiškoj tamsoj pereiti visą Minas Tiritą ir neprileist į kelnes? O.o Nu, OK, gal kiek per vaizdingai pasakyta, bet vis tiek. Kur dingo mano tamsos baimė? Ar tai, jog dabar esu elfas, su tuo susiję? Nes, žinot, elfus vadino žvaigždžių vaikais ir visa kita. Hmm, visai įdomu. Taip įdomu, kad net neišgirdau Kerivenos atsakymo.
– Čangminai!
– A? O, taip, kur mes sustojom? – sugrįžau į realybę ir pamačiau Keriveną, žiūrinčią į mane su keista išraiška veide.
– Trečiajame koridoriuje, šalia Gondoro kronikų. Dabar suksime kairėn ir greitai atsirasime Lindono skyriuje, - rūpestingai atraportavo Kerivena, tarsi šnekėtų su penkių metų vaiku.
-___-"
Labai juokinga. Nesuprantu, kodėl ji visą dieną koliojosi su Hyungu. Jie tiesiog skirti vienas kitam. Su tokiu humoro jausmu. Kita vertus, Hyungas turėtų stiprų konkurentą. Jei tai, ką sakė Èlion, yra tiesa, ir jeigu Legolas tikrai yra Kerivenos vaikinas... xD Vajergau, mane prajuokina vien mintis, kad Hyungui tektų grumtis su Legolasu. Ką ir bekalbėti apie tai, jog Kerivena greičiau vožtelėtų Hyungui tiesiai į veidą ir sulaužytų jam nosį, užuot ėjusi su juo į pasimatymą.
...
Ar jie iš viso čia eina į pasimatymus? Neturiu nė žalio supratimo.
Taigi, vos tik pasukom kairėn, prisiminiau kai ką, kas buvo tikrai svarbu ir rimta. Tipo, be juokų rimta.
– Tai... kaip ten dėl Peregrino Tuko?
– Jis, ko gero, vis dar turi tą knygos puslapį, kurio jums reikia. Ir jeigu jis jį turi, sakau, jums reikėtų atsiimti puslapį asmeniškai, - rūsčiai atsakė Kerivena. Oi, jai nelabai patiko Peregrinas Tukas, ką?
– Taip, bet kaip mes patys rasim tą hobitą? Juk hobitai... jie... – buvom visai prie pat Lindono skyriaus, kai, nurodydamas dydį, pritraukiau smilių ir nykštį vienas kito. – Miniatiūriniai.
– Ir kas tau sakė, kad jūs būsite išleisti vieni? – išsišiepė Kerivena. – Grafystė yra ganėtinai toli.
– Norit pasakyt, kad jūs vyktumėt su mumis? – įsistebeilijau į ją nustebęs; mes jau buvo prie įėjimo į Lindono skyrių.
– Jeigu labai reikėtų, - šyptelėjo Kerivena ir įžengė į ovalią erdvę. Nusekiau jai iš paskos ir kone atsitrenkiau į sustingusią elfę.
Ji sustojo tarp dviejų didelių lentynų, spoksodama į kažką priešais. Mačiau, kaip jos kairė plaštaka buvo sugniaužta į tvirtą kumštį, kuris iškart ėmė trūkčioti. Apėjau aplink jos sustingusį kūną ir vaizdinys, kuris sujaukė Kerivenos mintis, atsvėrė man priešais akis.
Maždaug dešimt metrų nuo mūsų, ant Èlion stalo sėdėjo... Hyungas. Jis sėdėjo indėno poza, sukryžiavęs kojas, jo mantija raitėsi visur aplink jį, ant kelių jis turėjo pasidėjęs storą knygą. Ko gero, tai buvo tas pats pasakų rinkinys, ant kurio jis buvo užmigęs. Hyungas pakėlė akis nuo savo skaitalo ir, pamatęs mus, spoksančius į jį, manieringai išsišiepė sakydamas:
– Gerą rytą, Kerivena, mano miela. Kas pusryčiams?
------------------------------------------------------------------
잠깐 - JAMKKAN - Sekundėlę
1) Gali pasirodyti, kad aš propaguoju yaoi, bet aš niekuomet nesu už atvirą shounen-ai. Kai kuriuos epizodus iš šio skyrių geriau galėtų suprasti nebent TVXQ fanai. Galų gale, jaunimas dar ne taip žaidžia.
2) Mokyklą baigiau labai seniai ir tikrai nežinau, koks slengas dabar populiarus, labai persiprašau. Aš galiu pavaryt nebent filologų slengų, kuris sunkiai suprantamas normaliems žmonėms XD
važiuojam~
Kronikos
5 diena (2)
Junho apsižvalgė po mažą kambarį ir atsisuko į kitus du su spindinčia šypsena veide.
– Manau, jog tiks, - patenkintas pareiškė jis ir užsiropštė į viršutinį dviaukštės lovos aukštą.
Kambarys buvo idealaus kvadrato formos vos su vienu langu ir dviem lovom. Jau anksčiau minėta dviaukšte, kuri stovėjo prie dešinės sienos, jeigu nupasakotume kambario išvaizdą iš perspektyvos žmogaus, stovinčio prie durų, ir plačia bei patogia lova, pristumta prie kairės sienos. Kambarys nebuvo apšviestas, tačiau pro langą sklindančios mėnulio šviesos užteko, kad 6 elfų akys matytų taip pat gerai kaip ir dienos metu.
– Grynai kaip Spartoj, ne? – prabilo Jučionas, žvalgydamas aplinkui su nepatiklia išraiška veide. Džiunsu įslinko į kambarį čia pat draugui už nugaros, smalsiai žvalgydamasis kairėn ir dešinėn. Galiausiai jis sustojo priešais dviaukštę lovą, o Jučionas tyrinėjo platų baldą kairėje.
– Visai kaip vaikystėj, - Džiunsu laimingas nužvelgė dviaukštę, - nors ana visai neprimena, kaip tu sakai, „Spartos“, - jis pavaizdavo kabutes, šaipydamasis iš Jučiono, - jeigu kam rūpi mano nuomonė, tai ana lova visai prabangi, turint omeny šį amžių ir... šiaip.
Junho dirstelėjo į du keistus elfus pro savo antro aukšto kamputį. Regis, tiedu jau rengėsi ginčytis.
– Ė... chebra? – karys pakėlė ranką, tarytum norėdamas gauti leidimą prabilti.
– Tu iškalbus kaip visuomet, Džiunsu-ja, - gūžtelėjo Jučionas ir staiga iš visų jėgų šleptelėjo į plačiąją lovą, - Gerai~! *ŠLEPT* Tuomet renkuosi šitą... – jis patapšnojo antklodę ir apsikabino pagalvę, bandydamas įsitaisyti kuo patogiau. Nors jis atsigulė viena atmerkta akim, stebėdamas Džiunsu ir laukdamas, ką tas ketina daryti.
Džiunsu papūtė lūpas. Ir atsisuko į dviaukštę lovą. Jis susitiko su į jį spoksančiomis, tamsiomis Junho akimis. Džiunsu nebuvo patenkintas.
– Ką? – Junho užsitraukė antklodę iki pat smakro, pasirengęs gintis iš paskutiniųjų.
– Nesąžininga, - atsiduso Džiunsu, - aš norėjau miegot viršuj.
– O ne, prasideda, - sumurmėjo Jučionas ir pasislėpė po antklode, - geriau jau jam nusileisk, Junho, nes kitaip jisai zys visą naktį, - iš po antklodės atsklido žemas, prislopintas niurnėjimas.
– Dėl Dievo meilės, - Junho atsisėdo, - jei tik dėl to būsi laimingas...
– Ir noriu, kad apačioj miegotų Jučionas, - Džiunsu sukryžiavo ant krūtinės rankas.
Junho sustingo jau benulipąs nuo antro lovos aukšto.
– Prašau? – sumirksėjo jis.
– Nu jau ne! – iš po antklodės pasirodė Jučiono galva. – Aš miegu čia.
– Nu i gèrai! – Džiunsu švystelėjo į viršų rankas ir staigiai pasisuko į savo draugą. – Tai pasitrauk, aš ateinu.
Akimirką kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Junho įsispoksojo į du bičus priešais jį. Vienas stovėjo su tyra ir nekalta išraiška veide, o kitas buvo visiškai pasibaisėjęs.
– Ne, po velnių!! – suriko Jučionas išpūstomis akimis, rodydamas pirštu į Džiunsu. – Nesiartink. Su tavim nemiegosiu! Mes ne antroj klasėj!! Tu spardais miegodams!!
– Tuomet ateik į apatinį gultą, - Džiunsu parodė į dviaukštę lovą sau už nugaros, ir kilstelėjo smakrą, pasirengęs priimti bet kokį iššūkį.
– Po tavim irgi nemiegosiu! – suriko Jučionas kaip akis išdegęs.
– Kodė neeeee~?
– ... tu naktį nudribsi žemėn!
– Ė... atleiskit, kad kišuosi, - Junho pasikasė galvą, - bet jei jis iškris miegodamas, tai nudribs ant grindų...
– Tame ir esmė! – Jučionas nusispardė visus savo užklotus, iššoko iš lovos ir stojo akis į akį priešais Džiunsu. – Kadangi jis nudribtų ant grindų, jis pernelyg tingėtų vėl lipt į viršutinį aukštą, taigi jisai automatiškai įropotų į mano gultą ir dėl to aš ten nemiegosiu, aišku? – jis įsistebeilijo į Džiunsu savo piktomis šuniuko akimis.
– Nu davaaa-aa-aa-aai! – Džiunsu ėmė šokinėti aukštyn žemyn, tarsi darželinukas. – Nebūk zanūda! *papučia lūpas*
O_____o
– Bičas, jis negali bet tavęs gyvent, ar tiesiog ši vieta neigiamai veikia jos smegenis? – Junho, pusiau šokiruotas, pusiau pralinksmintas, nužvelgė šokinėjantį Džiunsu.
– Cho, gerai būtų, - Jučionas pavartė akis, - jis visuomet toks.
– Tai, ką ketini daryti? – Junho kilstelėjo antakius ir Jučionas galėjo tai aiškiai matyti dėl tiesiog rentgeniškos elfo regos. Jis atsiduso.
– Negaliu patikėt, kad tai sakau, bet... – aktorius baikščiai pakėlė akis, tarytum tikėdamasis audringos reakcijos. – Keičiamės.
– Eik tu sau! – Džiunsu balsas lūžo, o jo veidą nušvietė labai platus šypsnis.
– O.o – Junho irgi negalėjo tuo patikėti. – Tu rimtai? – jis, šiaip ar taip, vis tiek nusileido nuo viršutinio lovos aukšto.
– Negaliu patikėt, kad tai darai! – cyptelėjo Džiunsu ir nulėkė pro Junho dviaukštės lovos link. – Dėkui, čiuvas! – jis patapšnojo kareiviui per petį ir užšoko ar, tiksliau sakant, stebėtinai judriai UŽSKRIEJO į viršutinį gultą.
Priblokštas Junho pagriebė savo apsiaustą, kuris jau slydo jam nuo pečių, dėl to Džiunsu tapšnojimo.
– Ką tu sakai, - burbtelėjo Jučionas, tempdamas save dviaukštės lovos link, - man reikia miego, ir jeigu nebūčiau su viskuo sutikęs, jis būtų inkštęs visą naktį, - jis pasilenkė ir atsisėdo ant apatinio gulto. Vaikinas pakėlė akis į Junho. – Ir kaip tau tokia situacija?
– Būta ir blogiau, - patraukė pečiais Junho ir atsisėdo ant plačiosios lovos, kurioj vis dar jautėsi Jučiono šiluma, - ar tu visuomet taikstaisi su jo keistenybėmis? – jis paklausė aktoriaus, apsikamšydamas švelniais patalais.
– Tai aišku, kad taikstosi! – nuo viršutinio gulto čirptelėjo Džiunsu, kai jis gulėjo, matėsi tik jo mažos nosies galiukas. – Be manęs jam būtų žiauriai nuobodu! ^__^
– Džiunsu-ja, užsičiaupk, - pertarė jį Jučionas ir pasisuko veidu į Junho, stengdamasis patogiai įsitaisyti dviaukštės lovos gulte. – Deja, taikstytis tenka, - pasakė jis žemu aksominiu balsu, - bet, matai, su juo visai linksma, taigi verta. Džiunsu net pačius rimčiausius dalykus paverčia juokingais.
– Jo, nes aš genijus.
='.'=
xD
Jučionui atrodė, kad nuo kikenimo jam sprogs pilvas. Netgi Junho sunkiai sekėsi tramdyti šypseną.
– Ką yra? – nekaltai paklausė Džiunsu. Jučionas vis dar voljavo (=Voliojosi Ant Lovos Juokdamasis). – Ką tokio pasakiau?
– Daba supranti? – Jučionas nusivalė ištryškusią ašarą.
– Jo, - tyliai nusijuokė Junho, priglusdamas prie minkštos pagalvės.
– Kaaaaaaaaas? – jeigu tik būtų galėjęs, Džiunsu būtų įspyręs Jučionui į blauzdą, deja, draugas gulėjo vienu aukštu žemiau.
– Džiunsu-ja, - galiausiai aktorius susitvardė, - vienintelis iš mūsų, kurį būtų galima pavadinti genijumi, yra greičiausiai Čangminas. Juk žinai, koks jisai proto bokštas. Džedžiungas... jis irgi turi košės galvoj... pavadinkim jį anti-genijum, bet jau tu...
– Bet aš ESU genijus, - įtikinėjo Džiunsu, - aš – futbolo genijus...
– A... – akimirką Jučionui pritrūko žodžių.
– Gal jau užraukim, gerai? – Junho suprato, kad čia nebus nė galo, nė krašto, jeigu jis neįsikiš. – Rytoj bus sunku.
– Jo, teisybė, - pritarė Jučionas. – Labos.
– Labanakt.
– Labanaktiiiiiiiis~
Po 10 minučių
*zzzzzzzzzzzzzzzzzzz*
*pasisuka* *pasikaso* *pasisuka*
*verčiasi*
- WAAAA~!!
*BULDINKŠT!!!*
– Ai... T^T
-__-"
*šlept šlept*
*bakst bakst*
– Ko?
– Pasislink. *šnabždesys*
– Nyk iš čia!
*stumt stumt*
– Liaukis!
*STUMT~!*
*TAUKŠT!*
– Ai! >.<
*slinkt slinkt* *glust glust*
– Che che... ^^
*poreikis žudyti auga~*
*kairėj pusėj*:
- Kukukukukekekekekekeke... xD
*juokiasi*
--______--"
Uch... nu ir sapnas...
Pamažu atsimerkiau ir atidžiai apsižvalgiau aplinkui. Pamačiau blankiai apšviestą patalpą ir kelias sekundes, negalėjau suvokti, kur esąs. Tuomet maždaug už kelių pėdų nuo savęs pastebėjau kupetą pilkšvai rudų plaukų ir parėjo viskas. Dėžutė, Tolkieno pasaulis, trenkti elfai, biblioteka, Peregrinas Tukas, tuščias skrandis...
=___=
Atsisėdau. Slaptasis Èlion kambarys (jeigu jį taip galima pavadinti) turėjo tokias pats aukštas lubas, kaip ir pati biblioteka, jis irgi buvo pilnas knygų. Vajė, kaip nustebau. Èlion vis dar miegojo. Ji gulėjo išsitiesusi ant apskurusios sofos, jos veidas buvo sulindęs į pagalvę. Kažkodėl ji atrodė bemaž juokingai ir kvailai, bet tą mintį paleidau vėjais, nes savo pažįstamų sąraše turėjau dar didesnį kvanką.
Kambary iš viso buvo viena lova ir sofa, ant kurios dabar kaip tik miegojo Èlion. Iš tiesų tai, aš kone reikalavau, kad ji gultųsi į lovą, bet ji, ko gero, norėjo pavaizduoti labai dėmesingą ir nesavanaudę šeimininkę, todėl ji tiesiog šleptelėjo ant sofos ir mestelėjo man keletą antklodžių sakydama: „Prašom su manim nesiginčyti.“ Neverta nė sakyti, jog turėjau su tuo sutikti, nes kitu atveju Hyungas, ko gero, nebūtų buvęs vienintelis, kurį išjungė stora knyga.
Ir jei jau prakalbom apie knygas, mane jos jau pradėjo slėgti. Ta prasme, aš nesu prieš knygas. Galų gale, juk ėmiau nuo jų priklausyti vos tik pradėjau lankyti mokyklą, bet čia jų buvo tiesiog per daug. Lentynos nuo grindų iki pat lubų buvo prikištos visokiausių knygų ir tarp jų nebuvo nė mažiausio tarpelio. Tikrai galėjai žavėtis jų kiekybe, nes, kaip mes visi žinom, kiekybė yra viskas, tačiau kita vertus, biblioteka be kompų buvo smertis. Administravimas ir sisteminimas turėjo užtrukti metų metus. Reikės paklausti Èlion, ar ji tikrai čia dirba vienui viena. Juk šita vieta milžiniška. Ne šiaip sau milžiniška, bet MILŽINIŠKAI milžiniška.
Pakilau ir pasirąžiau. Galvojau, ar Hyungas jau atsikėlęs. Galbūt jis šlaistosi pasiklydęs bibliotekos platybėse, bandydamas surasti kelią į pietus. Che che, visai neblogas vaizdelis xD. Galbūt reikėtų jo paieškoti? Dėl visa pikta.
Pasisukau durų link ir pamačiau į mane spoksančią Keriveną. Ji buvo atsirėmusi į staktą, stovėjo sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Aš atsidusau iš palengvėjimo, nes jos žvilgsnis nebuvo ironiškas ar įtarus. Ji nenužvelgė manęs įnoringomis akimis, o Hyungas taigi tapdavo jos auka kiekvieną minutę. Pasitaršiau plaukus, apsimesdamas, jog mano pirštai buvo pats geriausias šepetys, pasitaisiau šiek tiek susiraukšlėjusius drabužius ir pasipuošiau ta mandagia šypsena, kuria garsėjau mokyklos laikais.
– Labas rytas, - nusilenkiau.
Kerivena kilstelėjo antakį ir šyptelėjo.
– Labas rytas, - ji vos vos linktelėjo, - ji ir vėl užsispyrė miegoti bibliotekoje? – elfė smakru parodė į atsijungusią Èlion figūrą.
– Mmm... – mano apatinė lūpa sutrūkčiojo, kai galvojau, kaip čia geriau viską suformulavus anglų kalba. – Ji nuvedė mus į savo namus, bet paskui vėl išėjo į biblioteką ir mes grįžom jos ieškodami.
– Mes?
– Taip, - linktelėjau, - aš ir Hyu— Džedžiungas.
– Taigi žinoma, - ji linktelėjo kokius tris kartus, - ir kurgi JIS?
– Palikom jį miegantį Lindono skyriuj, - priėjau arčiau jos, - vos tik pabus, turėtų ateit čia.
– Nebūčiau tuo tokia tikra, - šyptelėjo Kerivena, - jis panašus į tokį, kuris labai lengvai pasiklysta.
– Tai ką tuomet siūlot? Eit jo ieškot?
– Kodėl gi ne? – jis patraukė pečiais vis dar stovėdama sukryžiavusi rankas. – Nedidelis kivirčas iš pat ryto man visai praverstų.
– Na, o kaipgi... – atsisukau atgal į Èlion, kuri vis dar kietai miegojo. Nuo tada, kai pirmąkart į ją pažvelgiau ji nė nekrustelėjo.
– Palik ją, - Kerivena jau pasisuko eiti, - ji niekuomet gerai neišsimiega. Pats laikas jai pailsėti.
Tai pasakiusi elfė pradingo koridoriuje ir man nebeliko daryti niekas kita, tik sekti paskui ją. Taigi paspartinau žingsnį ir greitai išlindau į erdvų koridorių. Man pasirodė keista, kad biblioteka buvo taip ryškiai apšviesta. Ta prasme, ar deglai ir žibintai galėjo taip degti be perstojo 24 valandas per parą? Keista. Galiausiai pasivijau Keriveną ir nusprendžiau pradėti pokalbį saugia tema.
– Mm, atsiprašau, bet kas uždega juos visus? – pakėliau akis ir apsižvalgiau, vildamasis, jog Kerivena supras mano klausimą be tolimesnių aiškinimų.
– Karalienė Arvena, - atsakė ji, tiesia nugara žengdama koridorium tolyn.
='.'=
– Ė?
Kažkodėl elfų karalienės, sklandančios po biblioteką su deglu rankose, vaizdelis neatrodė labai tikėtinas.
– Žmonės tai vadina elfų magija, bet tu gi žinai, kas tai yra iš tikrųjų, - ji pažvelgė į mane atlaidžiai šypsodamasi.
– A.
Iš tikrųjų tai neturėjau nė žalio supratimo, apie ką ji čia.
– Tai, kaip praėjo pusryčiai rūmuose? – pakeičiau temą, nes anksti rytą eiti bibliotekos koridoriumi visiškoje tyloje buvo gana nejauku.
='.'=
잠깐
Jeigu jau prakalbom... kaip, po galais, man pavyko vakar naktį visiškoj tamsoj pereiti visą Minas Tiritą ir neprileist į kelnes? O.o Nu, OK, gal kiek per vaizdingai pasakyta, bet vis tiek. Kur dingo mano tamsos baimė? Ar tai, jog dabar esu elfas, su tuo susiję? Nes, žinot, elfus vadino žvaigždžių vaikais ir visa kita. Hmm, visai įdomu. Taip įdomu, kad net neišgirdau Kerivenos atsakymo.
– Čangminai!
– A? O, taip, kur mes sustojom? – sugrįžau į realybę ir pamačiau Keriveną, žiūrinčią į mane su keista išraiška veide.
– Trečiajame koridoriuje, šalia Gondoro kronikų. Dabar suksime kairėn ir greitai atsirasime Lindono skyriuje, - rūpestingai atraportavo Kerivena, tarsi šnekėtų su penkių metų vaiku.
-___-"
Labai juokinga. Nesuprantu, kodėl ji visą dieną koliojosi su Hyungu. Jie tiesiog skirti vienas kitam. Su tokiu humoro jausmu. Kita vertus, Hyungas turėtų stiprų konkurentą. Jei tai, ką sakė Èlion, yra tiesa, ir jeigu Legolas tikrai yra Kerivenos vaikinas... xD Vajergau, mane prajuokina vien mintis, kad Hyungui tektų grumtis su Legolasu. Ką ir bekalbėti apie tai, jog Kerivena greičiau vožtelėtų Hyungui tiesiai į veidą ir sulaužytų jam nosį, užuot ėjusi su juo į pasimatymą.
...
Ar jie iš viso čia eina į pasimatymus? Neturiu nė žalio supratimo.
Taigi, vos tik pasukom kairėn, prisiminiau kai ką, kas buvo tikrai svarbu ir rimta. Tipo, be juokų rimta.
– Tai... kaip ten dėl Peregrino Tuko?
– Jis, ko gero, vis dar turi tą knygos puslapį, kurio jums reikia. Ir jeigu jis jį turi, sakau, jums reikėtų atsiimti puslapį asmeniškai, - rūsčiai atsakė Kerivena. Oi, jai nelabai patiko Peregrinas Tukas, ką?
– Taip, bet kaip mes patys rasim tą hobitą? Juk hobitai... jie... – buvom visai prie pat Lindono skyriaus, kai, nurodydamas dydį, pritraukiau smilių ir nykštį vienas kito. – Miniatiūriniai.
– Ir kas tau sakė, kad jūs būsite išleisti vieni? – išsišiepė Kerivena. – Grafystė yra ganėtinai toli.
– Norit pasakyt, kad jūs vyktumėt su mumis? – įsistebeilijau į ją nustebęs; mes jau buvo prie įėjimo į Lindono skyrių.
– Jeigu labai reikėtų, - šyptelėjo Kerivena ir įžengė į ovalią erdvę. Nusekiau jai iš paskos ir kone atsitrenkiau į sustingusią elfę.
Ji sustojo tarp dviejų didelių lentynų, spoksodama į kažką priešais. Mačiau, kaip jos kairė plaštaka buvo sugniaužta į tvirtą kumštį, kuris iškart ėmė trūkčioti. Apėjau aplink jos sustingusį kūną ir vaizdinys, kuris sujaukė Kerivenos mintis, atsvėrė man priešais akis.
Maždaug dešimt metrų nuo mūsų, ant Èlion stalo sėdėjo... Hyungas. Jis sėdėjo indėno poza, sukryžiavęs kojas, jo mantija raitėsi visur aplink jį, ant kelių jis turėjo pasidėjęs storą knygą. Ko gero, tai buvo tas pats pasakų rinkinys, ant kurio jis buvo užmigęs. Hyungas pakėlė akis nuo savo skaitalo ir, pamatęs mus, spoksančius į jį, manieringai išsišiepė sakydamas:
– Gerą rytą, Kerivena, mano miela. Kas pusryčiams?
------------------------------------------------------------------
잠깐 - JAMKKAN - Sekundėlę
Neretai būna sunku susivaldyti ir nepradėti kikenti balsu. Kolegos turbūt pamanytų, kad man visai varžteliai atsisuko.
juodas teisingas keistuolis 
(apart keiksmažodžių ir visokių rusizmų). Pernelyg ilgai su užsieniečiais forume bendrauju...
tau 
Comment