Laukiu nauju skyrių.... Nes man lb patinka skaityti tavo kūrinius.
-
-
4 diena (8)
Upala, ačiū labai ^^
Kronikos
4 diena (8)
Comment
-
Egle, Tu Dievas. Rimtai. Neseniai pradėjau skaityti šitą Tavo masterpysą, bet noriu vis daugiau ir daugiau. Dažnai kai skaitau vėlai vakare tenka sėdėti užsidengus burną, kad nenusikvatočiau garsiai. Tikrai be galo gerai rašai. Džiaugiuosi, kad per klaidą į google suvedus anime užklydau čia. xDD
Comment
-
Dieve kiek cia daug prirasyta. Jau seneiai nebuvau cia, tai teko daug skaityti
Bet buvo idomu, gera istorija, pratesimas dar bus?
Priklauso Klaipėdos Japonų Animacijos Klubui
Comment
-
Wou je. Jeigu tai butu knyga - pirkciau nemastydama. xDComment
-
OMG, sorry sorry, kad taip vėluoju T^T viskas yra parašyta. Originalas anglų kalba jau ties aštunta diena yra. Tik reikia išversti... v.v'' Nieko, kai atnaujinsiu, duosiu du skyrius iškart, ok?
Comment
-
-gasp- ir nepakomentavai??? DDDD: shame on you T.TComment
-
(\_/) This is Bunny. Copy Bunny into your
(O.o) signature to help him on his way to
(>< ) world domination!Comment
-
Aigo... kiekvienas commentas yra aukso vertės... -eina verst-Comment
-
Zinom kad sunku versti is anglu, bet mes nenustosim zysti kol neatsirast nauja dalis
juokauju.
Priklauso Klaipėdos Japonų Animacijos KlubuiComment
-
5 diena (1)
Jjang~ penkta diena kitą skyrių turėčiau įdėti rytoj
Kronikos
5 diena (1)
Mus išskirstė po visą Minas Tiritą tarsi kokį krovinį. Ta prasme, gi negalėjom miegot bibliotekoj – nebūtų buvę patogu, ką ir bekalbėti apie tai, jog Èlion būtų mus nugalabijusi, nes tuo metu ji buvo labai nestabilios būsenos. Tačiau, ko gero, turėčiau apie viską pradėti nuo pradžių.
Ar ką nors esat girdėję apie Peregriną Tuką? Kas nors? Na, jeigu nesat, tai kaip jums ne gėda. Netgi tie, kurie nėra skaitę ar žiūrėję Žiedų valdovo, turėtų žinot tą vardą. Žinot, kaip kiekvienoj istorijoj yra toks nereikšmingas, visus nervinantis niekšelis, kuris visus veda iš proto savo žodžiais arba poelgiais? Nu, mūsų atveju mes turim Hyungą, tačiau šiame pasaulyje egzistavo Peregrinas Tukas.
Jis buvo hobitas, kuriam buvo suteiktas Gondoro riterio titulas. Paprastai tariant, Minas Tiritas buvo tipo kaip Gondoro sostinė, tad nenuostabu, jog čia mes aptikome jo šiukšlių. Tačiau vien pats faktas, kad bibliotekoje liko jo pėdsakų, buvo gana šokiruojantis. Ta prasme, aš niekuomet nebūčiau patikėjęs, kad Peregrinas (arba Pipinas) leistų laiką bibliotekoj.
Neįtikėtina. Taip pasakė ir Kerivena. Man neliko daryti nieko kita tik su ja sutikti. Èlion buvo priblokšta. Ji tiesiog pasibaisėjo, jog kažkas įsilaužė į jos prieglobstį ir pasisavino labai svarbią jo dalį be jos žinios. Ir tas kažkas buvo Pipinas Tukas. Tas pats hobitas, kurį ji akylai prižiūrėdavo kiekvieno jo vizito bibliotekon metu. Nes, matot, nors jam ir nelabai patiko knygos ir senovės archyvas, tas padaras buvo beprotiškai smalsus. Žinot, kaip kai kurie maži vaikai eina kiaurai pro viską, griebia, čiumpa, tyrinėja daiktus, paskui šveičia juos žemėn ir vėl siekia kito grobio... *nusipurto* Na, sprendžiant iš Èlion apibūdinimo, Peregrinas Tukas buvo lygiai toks pat. Nors aš ir įtariau, kad jos sudaryta charakteristika buvo šiek tiek šališka, tačiau kita vertus, kas gi nebūtų šališkas jo atžvilgiu?
– Nenoriu nė galvot apie tai, kur tas lapas yra dabar, - suaimanavo Èlion, vesdama mus siauromis Minas Tirito gatvėmis tolyn. Ji turėjo mus apnakvindyt.
Ir sakydamas „MUS“, turiu omeny Hyungą ir save. --__--" Tiesiog stačiai juokinga. Žinot, kiek anksčiau sakiau, jog mus išparceliavo tarsi krovinį po visą Minas Tiritą? Nu tai va:
Šitam mieste Kerivena turėjo nedidelį namelį, tačiau ji jau prieš amžius amžinuosius buvo pakviesta pusryčių pas karalių Eleserą ir šįkart Legolasas įtikino ją kvietimą priimti. Teisingai, Legolasas pasirodė bibliotekoj tuomet, kai laikrodžiai išmušė vidurnaktį (ir taip, aš viską dramatizuoju), ir pasičiupęs išsivedė Keriveną, palikdamas mus su jos nurodymais.
Taigi, kadangi Kerivenos namas stūksojo kažkur mieste ir jame galėjo apsinakvot tik 3 žmonės, tai chebra nusprendė, kad Kerivenos svetingumu – nors jos pačios namie ir nebus – mėgausis Junho, Džiunsu ir Jučionas. Ir, aišku kaip dieną, mane suporavo su Hyungu ir pagal planą mums teko nakvoti Èlion namuose, nes jos tėvas buvo išvykęs į kažkokią žvalgybinę misiją ar kažkas tokio, o jos motina visuomet mielai svečiams demonstruodavo savo rohaniškus papročius. Ką ir bekalbėti, šia idėja Lórien buvo tiesiog pakerėta.
Ji kvyktelėjo, vos tik išgirdusi visus mūsų sprendimus, ir išrūko iš bibliotekos, norėdama informuoti savo motiną apie gresiančią elfų invaziją. v.v Mano smegenys nelabai pernešė Hyungą ir Lórien vienam kambary. Jeigu ne Èlion, tai, ko gero, būčiau išprotėjęs. Šiuo atveju, manyč, jos funkcija buvo panaši į Junho mūsų gaujoje. Ji buvo sveiko proto tvirtovė. Na, iki tam tikro lygio. Nes vos tik ji supykdavo, pasidarydavo žiauriai baisi. Visai kaip tada, kai perlaužė liniuotę į dvi dalis.
– Tiesą pasakius, kai ko nesuprantu, - pasikasiau galvą, tamsioj nakty eidamas paskui ją, - jei, kaip minėjai, Peregrinas yra toks tinginys, tai kaip jis išvis atsidūrė TAME bibliotekos skyriuje? Juk ten tik knygos elfų kalba.
– Jis – kvailas Tukas, tas tiesa, - Èlion pasikasė nosį ir pasuko kairėn, - tačiau jis visuomet žavėjosi elfais. Galbūt tenai jis tiesiog bandė patenkinti savo smalsumą ir staiga jam baigėsi popierius tabakui, - trakštelėjo jos krumpliai, kai ji sugniaužė kumštį.
– Arba jis tiesiog ieškojo gražių paveiksliukų, - gūžtelėjo Hyungas.
Mudu su Èlion sustojom ir įsispoksojom į jį, besivelkantį mums iš paskos. Danguj kybojo pilnatis ir dėl ant jo krentančios sidabrinės šviesos Hyungas atrodė dar blyškesnis negu paprastai. Ta prasme, net Èlion ir aš atrodėm tarsi šmėklos, klaidžiojančios tarp aukštų šio fantastiško miesto sienų ir bokštų, tačiau Hyungas nebuvo PANAŠUS į vaiduoklį, jis buvo TIKRAS vaiduoklis.
– Ką? – jis nužvelgė mane, po to Èlion, ir paskui jo akys vėl apsistojo ties manim. – Na, vaikams juk patinka knygos su piešinukais, kuriuos reikia nuspalvoti ir kurie iškyla, kai atsiverti reikiamą puslapį. O kai nemoki skaityti, tau visuomet įdomiau varyti iliustruotą knygą, negu vien gryną tekstą...
=‘.‘=
Blemba, nesinori pripažinti, bet jis iš tiesų kalbėjo logiškai.
– Bet kuriuo atveju, jis arba išplėšė lapą tam, kad suvyniotų į jį savo tabaką, arba rado labai gražų piešinį ir nusprendė pasilikti jį sau, - linktelėjo Èlion ir pasisuko eiti, tačiau tuomet, šiek tiek padvejojusi, vėl atsigręžė į Hyungą, - mmm... – ji nuleido galvą, negalėdama pažvelgti jam į akis (kas yra visiškai suprantama, jo juk toks visa persmelkiantis žvilgsnis). – Dėl to karto, kai, - ji priėjo arčiau ir droviai knibinėjo sau pirštus,- sviedžiau į tave knygą... tai labai atsiprašau.. tiesiog nebevadink manęs daugiau blondine, gerai? – ji pažvelgė į jį.
Hyung sučiaupė lūpas, veizėdamas į kažką Èlion virš galvos, ir vieną akimirką jau maniau, kad jis pasakys, jog viskas yra gerai ir nesijaudink, bet aš juk turėjau susiprotėt. Juk jau metų metus kariauju su jo nepakenčiamomis replikomis. Aish...
– Pamiršk, - jis nežymiai patapšnojo jai per galvą ir Èlion krūptelėjo iš netikėtumo, - nors šioj akinančioj mėnesienoj atrodai šviesesnė negu aš kažkada buvau, man labiau patinka tamsiaplaukės, hmm, - jis linktelėjo su išpuikusia šypsena veide ir nuėjo tolyn, palikdamas merginą visiškai sumišusią.
Ji spoksojo į jo tolstantį siluetą šiek tiek pravėrusi burną ir suraukusi antakius. Galiausiai ji pakreipė galvą ir pažvelgė į mane. Jos akys švietė klausimas.
– Atsiprašau, kad klausiau, - prabilo ji pašnibždomis, - bet ar jis TIKRAI elfas?
Nu va, jeigu ji būtų paklausiusi, ar Hyungas TIKRAI žmogus, tai būčiau atsakęs, kad jis iš tiesų yra marsietis, kurį tėvai paliko Žemėj, kad kas nors jį įsivaikintų, tačiau kadangi jis dabar nebebuvo žmogus, tai galbūt (tiesiog galbūt) buvimas elfu galėjo kažkaip paaiškinti tą jos keistą elgesį.
...
Ai, ką aš čia paistau? Jis visuomet taip elgiasi.
– Baisiausiai persiprašau dėl nepakenčiamo savo hjongo elgesio, - žemai nusilenkiau.
– Hjongo? – smalsiai paklausė Èlion, kai vėl pamažu ėmėm slinkti pirmyn.
– Mmm... šitaip mūsų kalboje jaunesnis vyras kreipiasi į vyresnį. Tai kaip ir reiškia „vyresnis brolis“.
Èlion linktelėjo patenkinta mano atsakymu ir nuo tos akimirkos mes toliau žygiavom tylėdami.
Iš tiesų tai nežinojo, kokią pakopą Minas Tirito hierarchijoje užima jos tėvas, tačiau kadangi Lórien jau anksčiau išpliurpė, kad „jos vyresnioji sesuo turėjo ištekėti sulaukusi penkiolikos metų amžiaus, kaip ir visos kilmingos merginos“, tai aš padariau išvadą, kad jų šeimyna nebuvo mažas šio milžiniško feodalinio mechanizmo sraigtelis. Ir, kai mes pagaliau priėjom jų namus, aš visiškai įsitikinau, jog mano teorija teisinga.
Visų pirma Èlion namas stovėjo trečiajame Minas Tirito rate. Tai reiškė, kad jis buvo aukščiau už biblioteką, netoli nuo Karališkųjų rūmų. Galbūt iš manęs šaipėsi sidabrinė mėnulio šviesa, tačiau, kai sustojome priešais didelius baltus vartus, man pasirodė, kad čia viskas pagaminta iš marmuro. Balto, skaistaus marmuro. Arba čia galėjo būti paprasčiausi baltai nudažyti akmenys, tačiau bet kuriuo atveju, čia turėjo būti bent šiek tiek marmuro, nes kitaip dvaras nebūtų taip prabangiai atrodęs.
Didžiulę teritoriją su erdviu kiemu ir trijų aukštų namu supo aukšta balta tvora. Kai pamačiau tą namą, iškart pagalvojau, kodėl gi ji nepriėmė visų mūsų penkių, tačiau, ko gero, tai buvo susiję su vietos papročiais ar dar kuo nors, kas neleido moterims įsileisti į savo namus daug vyrų, kuomet šeimos galvos nėra namuose.
Buvau pavargęs, alkanas ir... pavargęs. x___x Šiandienos įvykių užteko visai savaitei. Pala, jau po vidurnakčio. Va, kodėl mes nusprendėm pirma šiek tiek pailsėti, o rytoj imtis to reikalo dėl Peregrino Tuko. Tad, kai pamačiau šią gražią architektūrą su dideliu, jaukiai atrodančių šiauriečių namu, kurio beveik kiekviename fasado lange degė šviesa, mano kojos staiga pasidarė tarsi švininės. Už vieną šiltą, minkštą ir patogią lovą būčiau galėjęs atiduoti pusę karalystės. Va tau ir elfų atsparumas pasaulio nelaimėms, ką?
Namo durys staiga trankiai atsivėrė ir laukan išlėkė Lórien, smarkiai mosikuodama rankomis.
– Nu, pagaliau! – priekaištingai suriko ji. – Maistas šąla! Ko taip ilgai užtrukot? – ji dėbtelėjo į Èlion, įrėmusi į šonas rankas.
– Jūs eikit vidun, - Èlion silpnai šypsodamasi mostelėjo į šiltą ir šviesų koridorių, - mano motina visuomet mielai pasitinka elfus.
– O kaipgi tu? – paklausiau jau būdamas viena koja viduje, stovėdamas ant slenksčio. Hyungas buvo čia pat šalia manęs, pusė jo veido buvo apšviesta dirbtinės šviesos, kita pusė skendėjo šešėliuose.
Èlion tiesiog patraukė pečiais ir nusišypsojo.
– Vis dar turiu darbų bibliotekoje.
– Pala... ką? – Hyungas sustingo žengęs vos vieną žingsnį ir atsisuko į ją, negalėdamas patikėti savo ausimis. – Jau po vidurnakčio, - pareiškė jis taip, tarsi tai būtų buvusi pati svariausia priežastis likti namie.
– Aš jau suaugusi, galiu savimi pasirūpinti, labai jums dėkoju, - linktelėjo Èlion, nors aš jutau iš kiekvienos jos kūno ląstelės sklindantį sarkazmą, - jūs turėtumėte ilsėtis; diena buvo ilga ir sunki.
– Jo, rimtai, - pajutau, kaip trūktelėjo mano ranka ir pažvelgiau žemyn – Lórien traukė mane vidun su labai užsispyrusia išraiška veide, - Ji visuomet leidžia ten ištisas naktis, pamirškit ją.
– Bet mes negalim likti, jeigu nėra namų šeimininko, - Hyungas papurtė galvą ir Èlion pažvelgė į jį klausimų pilnomis akimis.
– Juk girdėjot, ką pasakė, pamirškit mane, - visai be jokio jausmo pareiškė Èlion, apsisuko ant kulno ir greitai nuėjo per kiemą, ir netrukus dingo už kitos vartų pusės.
Aš žvilgtelėjau į Hyungą. Jis pakėlė akis į mane. Mudu staiga abu linktelėjom ir drauge šleptelėjom sėdom ant laiptų į to didžiulio namo prieangį.
– ĖĖĖĖĖĖĖĖĖ???!! – galėjau prisiekt, kad mums už nugarų Lórien akys ant kaktos iššoko. – Ką gi jūs darot?!
– Mes palauksim, kol tavo sesuo grįš namo, - kilniai pareiškė Hyungas ir tvirtai susisupo į savo tamsiai raudoną apsiaustą.
– Pfff, vyrai, - suirzusi burbtelėjo mergaitė ir uždarė paskui savo duris.
– Khe, vis dėlto jos visos visur vienodos, - Hyungas palingavo galva ir pakėlė akis į žvaigždėtą dangų. Jo sidabrinės šviesos apšviestas profilis su ilgais plaukais, smailiomis ausimis ir ta juokinga kumpa nosimi atrodė gana paslaptingai.
– Kas? – buvau pernelyg pavargęs, kad dar svarstyčiau, ar diskusija su juo tokiu paros metu yra žalinga sveikatai.
– Moterys.
– Pfe.
– Būtent.
– Jeigu jau prakalbom, tai kodėl pasakei Èlion, kad tau labiau patinka tamsiaplaukės? – šita prieš tai vykusio pokalbio detalė nedavė man ramybės.
– Kaip suprast? – Hyungas pakėlė žiauriai mieguistą galvą.
– Tau visai nerūpi plaukų spalva. Vos tik sutinki kokią paną, tuojau spoksai į jos rankas, ir viskas.
Jis veizėjo į mane su tuščia išraiška veide, mirkčiodamas tarsi idiotas kiek pravira burna.
– Yaaaaaaah~ Min-ah~ – jis patapšnojo man per nugarą. – Tu tikrai pažįsti mane geriau, negu aš galvojau.
Dievaži. Tuojau imsiu kopijuoti Lórien, bet galų gale, juk reikia pažinti savo priešą. Dėl to...
– Ir kokios jos?
– Kas?
– Èlion rankos...
– Mažos ir šiek tiek pageltusios nuo viso to darbo su knygomis.
– Tai tu vis dėlto ją NUŽIŪRĖJAI, - kreivai išsišiepiau.
– Hmpf, - Hyungas išleido labai keistą garsą, paslėpė rankas po savo mantija ir vėl persijungė į tą sifu režimą, šitaip pareikšdamas, jog mūsų pokalbis baigtas.
Sėdėjom ten kurį laiką. Pamažu didžiajame name užgeso beveik visos šviesos ir liko tik du apšviesti langai. Laikrodžio neturėjau ir jau nebemokėjau sekti laiko, tačiau maždaug po kokios valandos vėl pasirodė baisiai burbanti Lórien su obuolių krepšiu rankose. Man jos buvo šiek tiek gaila. Ta prasme, mes juk nenorėjom įžeisti jų svetingumo. Tiesiog be Èlion kažkaip viskas neatrodė gerai. Be Èlion mes negalėjom prisiversti apmąstyti tolimesnių planų. Aš išvis nebegalėjau sukurpti nė pačių paprasčiausių minčių. Tiesiog troškau užversti kojas ir parpti visą amžinybę.
Kai iš krepšio paėmiau trečią obuolį, Hyungas pakilo ir, nieko nesakęs, nušlepsėjo iki vartų. Ašai pačiupau krepšį ir nusekiau paskui jį, žinodamas, kad jis traukia atgal į biblioteką. Galų gale net ir Hyungo kantrybė turėjo ribas. Mes klajojom po tamsias ir niūrias Minas Tirito gatves, stengdamiesi atsekti jau kadaise nueitą kelią iki bibliotekos. Pasiklydom gal kartą ar du. Bet Hyungas turėjo tokią savybę, kad jis visuomet žinojo, kur padarė klaidingą posūkį. Ko gero, tam tikrais atvejais jo galva nebuvo tuščia kaip puodynė.
Sprendžiant iš žvaigždžių ir mano sunkios galvos, biblioteką pasiekėm maždaug antrą valandą nakties. Uždarėm paskui save tas milžiniškas duris ir dar kartą apsižvalgėm po beribę, knygomis nukrautą, erdvę. Hyungas paėmė iš mano krepšio vieną obuolį ir mostelėjo savo beprotiškai ilga rankove kairėn, aiškiai nurodydamas, jog turėčiau eiti ir apsižvalgyti kairiajame bibliotekos flange. Aš tiesiog linktelėjau ir nuėjau tolyn, nes buvau pernelyg nuvargęs, kad pajėgčiau ginčytis ir, šiaip ar taip, tokiu paros metu jis elgėsi pakankamai žmoniškai. Galbūt miego trūkumas jį veikė teigiamai. *užsirašo mintyse pastabą*
Į Èlion atsitrenkiau trečiajame kairiojo sparno flange. Ji nešėsi krūvą knygų, tvarkė kokią lentyną ar šiaip ką nors. Laimė, nei jos knygos, nei mano obuoliai neparpuolė ant grindų, tačiau ji labai nustebo mane matydama.
– Ką tu čia veiki? – ji padėjo knygas ant žemės greta artimiausios lentynos ir pasitrynė apspangusias akis.
– Negalėjom vakarieniauti be tavęs, - ištariau atsiprašydamas, piešdamas apskritimus ant grindų su savo pėda.
– Negalėjom? – ji kilstelėjo antakį ir jos veide šmėkštelėjo supratimas. – O, ne. Tik nesakyk, kad ir tavo Hyungas čia...
– Taip, jis čia...
Èlion atsiduso ir panardino veidą į savo delnus.
– Jūs turėtumėte ilsėtis, - sumurmėjo ji ir pakėlė akis. Jos žvilgsnis klajojo aplinkui, tarsi ji bandė išskirti ar suvokti kažką, ko pati negalėjo apsakyti. – Čangminai, - galiausiai prabilo ji, - pasakyk man, ką mato elfo akys?
– Prašau?
– Šviesa, ar yra koks pokytis šviesos kiekyje, - ji pažvelgė į mane ir, galėjau prisiekti, kad ji laukė kažkokios teorijos patvirtinimo.
Sunkiai nurijau įstrigusias seiles ir greitai apsižvalgiau aplinkui. Biblioteka vis dar buvo ryškiai apšviesta kaip ir prieš kelias valandas ir iš pradžių nepastebėjau jokio skirtumo, tačiau iš dešiniojo sparno sklido kažkokia anomalija. Atrodė, kad ten šviesa ryškesnė ir, aišku, jeigu ne mano elfo akys, tikrai nebūčiau galėjęs pajusti skirtumo. Kita vertus, Èlion kažką pastebėjo be jokio išskirtinio regos pojūčio.
– Stipresnė dešiniajame sparne, - pasakiau.
– Taip ir maniau, - linktelėjo Èlion ir nuskubėjo koridoriumi tolyn, o aš vilkausi jai iš paskos. Mano obuolių krepšys buvo jau beveik tuščias.
Nelabai nustebau pamatęs, jog ir vėl atsidūrėm ovaliam kambary su knygų lentynomis vietoj sienų (arba dar kitaip vadinamame Lindono skyriuje). Vienintelė skirtinga detalė buvo Hyungas išsidrėbęs skersai grindų, miegantis su knyga vietoj pagalvės.
Jo ilgos juodos plaukų sruogos draikėsi jam ant pečių ir ant grindų, sau ant pečių tarsi kokią antklodę jis buvo užsimetęs savo apsiaustą, o jo kairysis skruostas buvo prilipęs prie knygos puslapio. Miegojo jis šiek tiek papūstom, tom savo į plastiką panašiom, lūpom. Èlion pritūpė greta jo ir nusišypsojo, bandydama nesijuokti.
– Jis iš tiesų visai gražus, kai miega, - sukikeno ji.
Ha... =‘.‘= Pala, pala... STOP & REWIND. Iš tiesų? Visai? Kas per...?
– Pala, o t-tau jis šiaip visai neatrodo gražus? – paklausiau išpūtęs akis. Tai buvo visai netikėta. Ta prasme, Hyungas paprastai sukeldavo KITOKIĄ moterų reakciją.
– Na, tiesą pasakius, - Èlion pasikasė galvą, atrodydama šiek tiek prasikaltusi, - iš pat pradžių pamaniau, kad jis atrodo toks juokingas. Mano sesuo vartoja tokį žodį, aš net nežinau, ar galima jį įtraukti į žodynus, bet... manau, šioje situacijoje jis tiktų, mmm... kvanka?
=‘.‘=
BWAAAAAAAAAAAHAHA~!
Myliu šitą nuną~! xD
– Ar nereikėtų jo pažadinti? Juk knyga... – parodžiau į Hyungo „pagalvę“.
– Manau, jog viskas tvarkoj, galų gale, jis labai pavargo, - gūžtelėjo Èlion, - ta knyga nelabai svarbi, ten tiesiog pasakų bendrąja kalba rinkinys. Jis greičiausiai rado ją ant mano stalo. Nemanau, kad jis ją sugadins, - ji šyptelėjo, - juk jis dabar ant jos nesiseilėja.
– Bet...
– Viskas gerai, - ji linktelėjo ir nuėjo prie savo stalo, - dabar jau per vėlu eiti atgal, - iš vieno iš stalčių ji ištraukė didžiulę antklodę, o nuo paties stalo paėmė popieriaus lapą su plunksna, - per tris sales į pietus nuo čia turi nedidelį kambarėlį. Ten yra dvi lovos ir viskas, ko reiktų padoriam pernakvojimui,- ji padavė man lapą su plunksną, o pati apklojo Hyungą, - palik jam raštelį, - ji atsisuko į mane, jį apkamšydama, - jis turėtų mus susirasti į ryto...
– Tau tikrai patinka čia leisti laiką, tiesa? – tyliai sumurmėjau, pasilenkdamas virš stalo ir galvodamas, ką čia reiktų parašyti tam miegmaišiui.
– Taip, man čia patinka labiau negu namie, - Èlion smalsiai žvilgčiojo man per petį, kol aš pakeverzojau šį bei tą korėjietiškai.
Hyungai,
Èlion sako, kad ji turi kambarį trys salės į pietus nuo čia (kad ir kur tie pietūs yr), tai, kai pabusi... JEIGU pabusi... >.>‘‘ rasi mus ten.
Nuostabu, iš tikro. Išėjai surasti merginos, o galiausiai užmigai su pasakų knyga vietoj pagalvės. Ir nenoriu girdėt jokių pasiteisinimų apie tai, koks įdomus buvo tos knygos turinys. Blah. Perskaitai? BLAH~!
Sugrįžk iš mirusių. Nes mums vis dar reikia pagalvot apie Peregriną Tuką. Labos nakties ar labą rytą. Jokio skirtumo.
Minas~
-------------------------------------------------------------------------------------------------
Bus daugiau... (obviously xD)
Sorry dėl typo. Pataisysiu rytoj... <3Comment
-
Nu va, atrodo tik trumpam uzmeciau aki, o dabar teks keliaut i pirma puslapi. Atrodo nusimato daug malonaus darbo
Comment
-
Sorry, as dabar Kuboj, tai tikrai neidesiu.
Vos tik grisiu, issimiegosiu, ir isversiu, ir idesiu. Promise
<3Comment
. Ir as wisa ka angliskai parasius esi isiprintinau nes man per kompa sunkei skaitosi ..
jau kjp ir daugiau nei sawaitele weluoji 
Comment